Šv. Mišias aukos Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

Giedos Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, per šį laikotarpį nužudytų aukų pavardes skaitys Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus 1003-osios kuopos šauliai.

The post Vyskupas J. Ivanauskas Vilniuje aukos Mišias už sovietinių represijų aukas appeared first on LAIKMETIS.

Šią idėją jis išsakė pirmadienį susitikęs su Briuselio burmistru Philippe’u Close (Filipu Klozu).

„Susitikimo metu aptartas totalitarinių režimų aukų atminimo įamžinimas Briuselyje, kovos su Rusijos dezinformacija ir jos bandymais perrašyti istoriją priemonės“, – pranešė Prezidentūra.

Anot pranešimo, Lietuva siekia sutelkti Europos Sąjungos (ES) valstybes nares ir institucijas kovai su Rusijos dezinformacija ir propaganda, o ypač – Rusijos bandymais perrašyti istoriją ir nuslėpti komunistinio režimo nusikaltimus.

G. Nausėdos teigimu, be istorinės atminties išsaugojimo nebus įmanoma sėkmingai kovoti su Rusijos dezinformacija ir propaganda bei užtikrinti mūsų visuomenių atsparumo.

„Yra be galo svarbu, jog abi totalitarinės ideologijos – tiek nacizmas, tiek komunizmas – sulauktų tinkamo įvertinimo ir pasmerkimo Europoje. Pasaulis ryžtingai pasmerkė nacių režimą, apie jo vykdytus nusikaltimus privalomai mokoma įvairių valstybių švietimo sistemose. Žinia ir prisiminimai apie sovietų vykdytus žiaurius nusikaltimus taip pat turi rasti deramą vietą europiečių sąmonėje“, – teigė Lietuvos vadovas.

Jis per susitikimą pabrėžė vertinantis Briuselio mero aktyvų vaidmenį ir asmeninį indėlį remiant Ukrainą ir akcentavo, kad šioje srityje būtina visų šalių vienybė.

„Rusijos sukelto brutalaus karo niokojamai Ukrainai reikia didesnės, nuspėjamos ir ilgalaikės finansinės, ekonominės ir karinės paramos“, – tvirtino G. Nausėda.

The post G. Nausėda siūlo Briuselyje įamžinti sovietinio režimo aukų atminimą appeared first on LAIKMETIS.

Rašytojo vaikaitis Aidas Pivoriūnas teigia rankų nenuleisiantis – jis ruošiasi kreiptis į teismus užsienyje.

„Visų lietuviškų teismų epopėja buvo tam, kad galėčiau žengti jau ne lietuviškų teismų keliu. Neperėjus Grįžulo ratų Lietuvoje, negali kreiptis į rimtesnius teismus. Tai dabar yra atlikta, verčiame šitą puslapį ir raitojamės rankoves su kitais teismais pabendrauti“, – BNS sakė A. Pivoriūnas.

„Man svarbiausia, kad legaliai yra pripažinta, kad P. Cvirka niekuo nenusikalto lietuvių tautai, nėra joks kolaborantas“, – pridūrė jis.

Rašytojo vaikaitis teismui buvo apskundęs Kultūros paveldo departamento sprendimą P. Cvirkos paminklui netaikyti teisinės apsaugos, nes sprendžiant dėl jos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojami už okupacinių režimų vykdytas represijas atsakingi asmenys.

Departamentas savo ruožtu rėmėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvada, pagal kurią P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui.

A. Pivoriūno teigimu, jo senelis neatitinka šio kriterijaus, nes nėra duomenų, kad už represijomis padarytus nusikaltimus būtų atsakingas P. Cvirka. 

Anot LVAT, nebūtina įrodyti konkretaus asmens indėlio į represijas, užtenka to, kad žmogus priklausė už jas atsakingai Komunistų partijai.

Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju P. Cvirkos paminklui Vilniuje teisinė apsauga netaikyta pagrįstai.

A. Pivoriūnas sako, kad šis LVAT sprendimas patvirtino, kad jo senelis nėra atsakingas už Lietuvos žmonių represijas ir kitus jam viešai primestus nusikaltimus.

„Taip, jis priklausė Komunistų partijai, o vėliau prieš pat mirtį viešai sudegino Komunistų partijos pažymėjimą, ir kaip mūsų šeimoje manoma ir žinoma, dėl to labai greitai ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis“, – kalbėjo rašytojo vaikaitis.

„Man svarbiausia, kad dabar yra pripažinta teisiškai, jog P. Cvirka niekuo nenusikalto lietuvių tautai, nėra kolaborantas. Taip, jis priklausė Komunistų partijai, o vėliau prieš pat mirtį viešai sudegino Komunistų partijos pažymėjimą, ir kaip mūsų šeimoje manoma ir žinoma, dėl to labai greitai ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis“, – BNS kalbėjo rašytojo vaikaitis.

Rašytojo paminklo nukėlimą Vilniuje jis siejo su politikų noru užvaldyti miesto centre esantį sklypą ir susikrauti politinį kapitalą. 

„Kadangi tai šeimos garbės klausimai, man asmeniškai jie labai svarbūs“, – sakė A. Pivoriūnas.

P. Cvirkos paminklas nukeltas 2021 metais Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu.

Planuojama panaikinti ir Petro Cvirkos aikštės pavadinimą. LGGRTC Desovietizacijos komisija yra rekomendavusi ne vienai savivaldybei pervadinti šio rašytojo vardu pavadintas gatves.

Speciali ekspertų komisija yra pripažinusi, kad P. Cvirka buvo aktyvus okupacinės valdžios organizuoto rinkimų farso aktyvistas, Lietuvos komunistų partijos narys ir suklastotų rinkimų rezultatų pagrindu išrinktas Liaudies Seimo deputatas, jo prezidiumo sekretorius 1940 metų birželį–liepą.

Pasak komisijos, jis nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais palaikė ją, šlovino sovietinę valdžią, kariuomenę, jos lyderį Josifą Staliną, iki mirties 1947-aisiais išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu. Be politinių pareigų 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie ženklai.

The post P. Cvirkos anūkas „verčia kitą puslapį": kreipsis į teismus užsienyje appeared first on LAIKMETIS.

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis ir krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas siūlo Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už nacistinių, komunistinių, totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolių platinimą ar demonstravimą, papildyti tokių daiktų ir prekių įvežimu į Lietuvą.

Jie siūlo, kad prekių ir daiktų, kuriuose pavaizduoti nacistiniai, komunistiniai simboliai, gabenimas platinimo tikslais užtrauktų 300–700 eurų baudą asmenims ir 600–1200 eurų baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Parlamentarų teigimu, pastaruoju metu pasitaiko pavienių atvejų, kai to paties periodinio leidinio numerio dideliais kiekiais į Lietuvą įvežami įvairūs dezinformacinio, propagandinio turinio leidiniai arba gabenamos įvairios prekės su SSRS simboliais.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba buvo gavusi Muitinės departamento kreipimąsi įvertinti į Lietuvos teritoriją įvežamą knygų ir periodikos siuntą. Tarnyba nustatė, kad dauguma vertinimui pateiktos literatūros ir periodikos turinio turėjo propagandinį ir dezinformacinį pobūdį.

Anot Seimo narių, nors tokių prekių įvežimas į Lietuvą ar gabenimas tranzitu savaime nėra dezinformacijos skleidimas visuomenės informavimo priemonėse arba platinimas, tačiau tokia simbolika nukreipta prieš vertybes, pripažįstamas ir puoselėjamas Lietuvoje, skaldo visuomenę ir kursto nesantaiką.

„Kompleksinė analizė leidžia daryti prielaidą, kad importuojami leidiniai, skelbiantys draudžiamo turinio informaciją, yra ne tik skirti bibliotekoms ir mokslo įstaigoms užsienio šalyse akademiniams tikslams, bet ir gali būti platinami Lietuvos teritorijoje, tikėtina, kitais, nei akademiniais, tikslais“, – teigiama projekto aiškinamajame rašte.

Pasak projekto autorių, pasiūlymas teikiamas, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir nacionaliniam saugumui kylančius iššūkius, siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir užkirsti kelią įvairioms provokacijos ar bandymams propaguoti „Ruskij mir“ („Rusiško pasaulio“) ideologiją.

„Įstatymų projektu iš esmės nėra siūlomos naujos nuostatos, tik siūloma galiojančią formuluotę papildyti nauja sąvoka „gabenimas“, kad ji apimtų ir muitinės prižiūrimų prekių per(si)kėlimą ir kad Lietuvos visuomenė būtų apsaugota nuo dezinformacijos ir manipuliacijų viešąja informacija“, – tvirtino projekto autoriai.

Dabar baudžiama už nacių ir sovietų simbolių, šių režimų vadų viešą demonstravimą ir platinimą.

The post Siūloma uždrausti įvežti į Lietuvą daiktus su sovietų ir nacių simboliais appeared first on LAIKMETIS.

Jomis bus prisimenamos aukos, kurioms 1944–1947 metų sausio–kovo mėnesiais buvo įvykdyta mirties bausmė NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje.

Mišias aukos Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, giedos Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, kankinių pavardes skaitys Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai. Padėkos žodį tars Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dabartiniame Tuskulėnų rimties parke buvo aptiktos masinės sovietinių represinių struktūrų NKGB (MGB) vidaus kalėjime nužudytų asmenų kapavietės. 

Kaip masinė kapavietė ši teritorija naudota nuo 1944-ųjų rudens iki 1947-ųjų pavasario, kai Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 metų mirties bausmė vėl pradėta vykdyti).

Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė įvykdyta 767 asmenims, dar septyni mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio.

1994–1996 metais ir 2003 metais atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 metais palaidoti koplyčioje-kolumbariume.

The post Tuskulėnų koplyčioje - šv. Mišios už sovietinių represijų aukas su arkivyskupu G. Grušu appeared first on LAIKMETIS.

Susikaupimo valandėlė už Lietuvos laisvės gynėjus prasidėjo Lietuvos himnu. Jį giedojo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras „Laisvė“, vadovaujamas Gintaro Skapo. Renginį vedė Albinas Gutauskas.

Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narė Paulė Kuzmickienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius, LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius, Centro darbuotojai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, vilniečiai.

Jautriuose pasisakymuose nuskambėjo pagrindinė mintis, kad šis 74-ųjų masinių trėmimų „Bangų mūša“ metinių minėjimas įgauna ypatingą svarbą dėl Rusijos karo Ukrainoje:jis buvo, yra ir bus aktualus mums ir ateinančioms kartoms.

Pažymėtina, kad šiemet sukanka 74 metai, kai 1949 m. kovo 25 d. buvo pradėta vykdyti Baltijos šalių gyventojų masinio trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Priboj“ (liet. – „Bangų mūša“). Vienos didžiausios pokario metais Baltijos šalyse vykdytos sovietinio genocido akcijos metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus − Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Tomsko, Omsko, Irkutsko ir Amūro sritis buvo ištremta apie 95 tūkst. žmonių (apie 32 tūkst. iš Lietuvos, 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos). Didelę tremtinių dalį sudarė moterys ir vaikai.

The post Vilniuje pagerbtos masinių trėmimų aukos appeared first on LAIKMETIS.

Ji susitiko su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybe. Tokio pobūdžio susitikimas su Lenkijos tautos atminties instituto vadovais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Vilniuje vyko pirmą kartą.

Darbinio susitikimo metu dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, jo pavaduotojas Vytas Lukšys, generalinio direktoriaus vyriausiasis patarėjas Aivydas Keršulis bei skyrių vedėjai: Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas, Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas, Teisės ir personalo skyriaus vedėja dr. Asta Aranauskienė, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė.

Susitikime su LGGRTC atstovais dalyvavo Tautos atminties institituto pirmininkas dr. K. Nawrockis, kanceliarijos direktoriaus pavaduotojas Jarosławas Dębowskis, Tarptautinių ryšių biuro direktorė Agnieszka Jędrzak, Žmogiškųjų išteklių biuro direktorius Mateuszas Koteckis, „Istorijos taškų“ biuro direktorius Łukaszas Witekas, Adamas Hlebowiczius, Nacionalinio švietimo biuro direktorius, fotografas Mikołajus Bujakas ir Nacionalinės atminties instituto Balstogės filialo direktorius Marekas Jedynakas.

„Svarbus Centro veiklos baras – tarptautinio bendradarbiavimo su giminingomis užsienio šalių institucijomis stiprinimas. Mums labai svarbu argumentuotai ir nuosekliai kalbėti, kaip šiandien keičiasi pasaulio geopolitika, mes turime išgryninti savo darbo tikslus ir vizijas. Akivaizdu, kad šiuo metu, kai Rusija stengiasi atkurti imperiją, mūsų misija tampa dar svarbesnė – atskleisti rašizmo (rusiškojo imperializmo ir fašizmo) šaknis ir mes jaučiame, kad ši misija reikalinga. Ir šiandieninis susitikimas, manau, labai svarbus abiem pusėms“, – kalbėjo LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys.

kai Rusija stengiasi atkurti imperiją, mūsų misija tampa dar svarbesnė – atskleisti rašizmo (rusiškojo imperializmo ir fašizmo) šaknis ir mes jaučiame, kad ši misija reikalinga.

Darbinio susitikimo metu svečiai iš Lenkijos pastebėjo, kad LGGRTC darbuotojai yra parengę daug unikalių  parodų istorinės atminties temomis. Svarbu, kad bendradarbiaujant abiem institucijoms kilnojamosios parodos būtų verčiamos į lenkų kalbą ir eksponuojamos Lenkijoje.

LGGRTC atstovai ir svečiai iš Lenkijos taip pat aptarė dokumentų rinkinio tomo, skirto sovietų okupuotos Lietuvos valstybės saugumo ministerijos (MGB) operatyvinei grupei Lenkijoje, leidybos darbus. Tai būtų antras serijos „Lenkija ir Lietuva XX amžiuje. Specialiųjų tarnybų archyvų dokumentai“, kurią rengia bendra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lenkijos tautos atminties instituto darbo grupė, tomas lietuvių ir lenkų kalbomis. Planuojama, kad knygynus jis pasieks 2023 m. Pirmasis tomas „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945 m.“ išleistas 2016 m.

Pernai Lenkijos tautos atminties institutas pasirašė sutartį su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru dėl bendradarbiavimo ieškant totalitarizmo aukų poilsio vietų. Tai atvėrė platesnes galimybes abiem institucijoms bendrai veikti tokiose srityse kaip archeologiniai ir ekshumacijos darbai, artimųjų, gyvenančių abiejų šalių teritorijose, paieška, genetinis aukų identifikavimas, archyvinės užklausos ir istoriniai tyrimai paieškos ir identifikavimo srityse.

Po susitikimo su svečiais iš Lenkijos tautos atminties instituto šeimininkai pakvietė aplankyti Tuskulėnų memorialinį parką, kur anksčiau buvo masinės sovietų represijų aukų kapavietės. Tarp ten palaidotų NKVD aukų lietuvių yra ir lenkų bei kitų tautybių karių, NKVD sušaudytų 1944–1947 m. Šiandien jų palaikai ilsisi Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse esančioje koplyčioje-kolumbariume. Tai vieta, kuri simbolizuoja įvairių tautų aukų atminimo ir pagerbimo įamžinimą. Tai rimties ir susikaupimo erdvė.

Žuvusiųjų atminimą svečiai iš Lenkijos pagerbė tylos minute ir uždegė žvakę.

Ekskursijos metu delegacija taip pat aplankė istoriniuose Tuskulėnų rimties parko rūmuose esantį muziejų – ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, kuriame eksponuojami sovietų nusikaltimai Lietuvoje.

Lenkijos Tautos atminties instituto pirmininkas (IPN) dr. K. Nawrockis pasirašė svečių knygoje.

The post Vilniuje – susitikimas su Lenkijos istorinės atminties saugotojais appeared first on LAIKMETIS.

1940 metų birželio 15 diena. Sakoma, kad ji buvo graži, saulėta. Visa Lietuva buvo pilna žygiuojančios rusų kariuomenės kolonų. Ko laukti, ko tikėtis iš rytdienos?

Prasideda pirmieji raminimai, gandų paneigimai - kolchozų Lietuvoje nebus. Kas kalba kitaip, tas yra tautos ir liaudies priešas.

Žmonės apsiramina. Juk radijas sakė, juk laikraštis rašė. O jei taip, tai tada šventa „prauda“. Ruošiami rinkimai į „Liaudies Seimą“. Pasirodo, buvo nemažai naivuolių, kurie bandė kelti kandidatus, bandė registruotis, bet keistomis aplinkybėmis pačioje proceso pabaigoje kandidatai nebuvo užregistruoti: tai parašo pritrūko, tai neteisingai kažkokie formalumai atlikti. Ajajai. Nepasisekė. Nieko tokio, per kitus rinkimus pasiseks.

Ir staiga - 1941 metų birželio 14 diena. Kaukės krenta. Pasirodo kas yra kas. Ir puola aimanuoti tauta. Kaip mus apgavo, kokie mes nelaimingi, kaip jie taip galėjo? Aimanų aidas eina iki dabar. Atleiskite už ironiją. Ji čia būtina. Būtina, kad suprastumėte, ką aš noriu pasakyti. O pasakyti noriu, kad mus visada apgaudinėjo ir apgaudinėja šiuo metu. Kaip ir kur? Teks susigaudyti patiems.

mus visada apgaudinėjo ir apgaudinėja šiuo metu. Kaip ir kur? Teks susigaudyti patiems.

Grįžkime prie 1940 metų. Šioje vietoje reikėtų mesti akmenuką ir į prieškario valdžios daržą. Tautoje buvo suformuotas mums draugiškos Sovietų Sąjungos įvaizdis, nepaliekant alternatyvų kitai nuomonei. Kažkuo panašūs esame ir dabar. Žinome, kas mums grasina, žinome, kuo turime pasikliauti, bet... Kad tik nenutiktų taip, kad ginklą lemiamu momentu į tave atsuks draugas, kuris tave turi ginti ir iš kurio to visai nesitiki.

1944 metais raudonasis maras grįžta. Grįžta sustiprėjęs ir su naujais planais. Vyrai imasi ginklo. Dabar jau visi supranta su kuo turi reikalų. Jei nekovosi - pavergs. Deja, herojiška tautos kova su okupantais eina koja kojon drauge su išdavystėmis ir bendradarbiavimu (vienas sovietų KGB karininkas prisimena, kad Lietuva buvo sovietinė respublika, turėjusi vieną iš didžiausių ir efektyviausių agentų tinklų).

Kol viena tautos dalis plūsta kraujais, kita pusė mėgaujasi naujos valdžios suteiktomis privilegijomis, seka ir skundžia kaimynus – gal nubyrės kas nuo jų turto? Džiaugiasi Judo grašiais. O jie visai nedideli.

Skaitydamas amžininkų prisiminimus stveriesi už galvos. Išduotas bunkeris – išdavikui atsilyginat nauju švarku ir armonika. Penki lavonai už 30 sidabrinių. Ką ten sidabrinių - patrintų variokų.

Taip, tai taip pat dalis mūsų istorijos, baisios istorijos, apie kurią nemalonu kalbėti respektabilioje kompanijoje.

Taip, tai taip pat dalis mūsų istorijos, baisios istorijos, apie kurią nemalonu kalbėti respektabilioje kompanijoje.

Arba kita istorija, kai viena dalis jaunimo gulė po kulkomis, kita stojo į komjaunimą, steigė skaityklas, džiaugėsi tarybinio kaimo pertvarka, užsiėmė komunistine agitacija. Lygiai taip pat kaip dabar - viena pusė stoja į kovą už nacionalinės valstybės išsaugojimą, o kita džiugiai raportuoja aktyvui apie europinių lėšų įsisavinimą ir tvarios Lietuvos kūrimą bei nacionalinės valstybės naikinimą.

Vieniems - drėgnas bunkeris, alkis, bastūno dalia ir kasdienis mirties šešėlis, kitiems - šilti patalai, sotus stalas, valdžios malonės, ryškios podiumų šviesos ir kostiumuotos publikos aplodismentai.

Klasika. Niekas nesikeičia po saule.

O dabar apie tuos, kurie saugiai pasislėpę po lapais. Apie tuos, kurie tyliai tupi ir galvoja, kad liks niekieno nepastebėti ir sugebės laiku atspėti, kas laimės kovą. Kuo baigsis ši dvikova ir kas nugalės, jiems ne taip svarbu. Nesvarbu, ar laimės gėris, ar laimės blogis.

Jų mąstymo matricoje viskas reliatyvu. Gėris ir blogis persipynęs ir ribos tarp jų išnykę. Gėris bus tas, kuris nugalės. Gėris visada nugali – jų mėgstamas šūkis. Ir jiems atrodo, kad gėris yra tokia galia, kuri nugali savaime visiems sėdint ant sofų.

Tai nukrikščionintos visuomenės šūkis. Tos visuomenės, iš kurios sąmonės penkiasdešimt metų tendencingai buvo trinamas tikėjimas. Nes tik tikintis žmogus turi Dievo dovaną atskirti gėrį nuo blogio, o atskyręs – nebendradarbiauti jokia forma su blogiu ir net pasišvęsti kovai su juo.

Mūsų tauta yra viena iš tų, kurios piliečiai karo metu aktyviai slėpė ir gelbėjo nuo mirties žydus. Ir dabar mes teisėtai žavimės tais pasaulio teisuoliais, kurie pelnė mums viso pasaulio pagarbą. O tais laikais slėpti žydus visai šeimai grėsė mirtimi.

Ir kaip jums atrodo, kas yra tie žmonės, kurie taip rizikavo? Gal kokie gudrūs piliečiai, kurie žinojo, kad gėris nugalės ir jie galės puikuotis teisuolio vardu? O gal tai apsukrūs piliečiai, kurie tikėjosi iš to naudos? O gal kokie pasaulio piliečiai kosmopolitai, kuriems taip diktavo jų vidinis balsas ir jų narciziškasis ego?

Ne, tai paprasti Lietuvos kaimo žmonės, giliai tikintys katalikai, mylintys žemę, kurią dirbą, darbštuoliai. Tik jie galėjo suteikti pagalbą nepabūgdami pažiūrėti mirties grėsmei į akis į sodžių užklydus nepažįstamiems žmonėms. Paprasčiausiai tikintis žmogus kitaip pasielgti negali. Ištroškusį pagirdyk, alkaną pavalgydink. Taip, kaip ir parašyta Šventajame Rašte.

Įsivaizduokime šiuolaikinį savimi patenkintą ir nuo gyvenimo malonumų pavargusį miesto gyventoją, kuris mano esąs pasaulio centras ir ašis, alfa ir omega. Įsivaizduokime, kad į jo būstą pasibeldė persekiojamas žmogus. Ir nesvarbu, kas jis. Gal būt jis dešinysis nacionalistas, o gal kairysis liberalas. Ar jis suteiks pagalbą šiems žmonėms? Atsakymo net neverta ieškoti. Visi jūs jį žinote.

Paprasčiausiai tikintis žmogus kitaip pasielgti negali. Ištroškusį pagirdyk, alkaną pavalgydink. Taip, kaip ir parašyta Šventajame Rašte.

Ir pasibeldusiojo pažiūros čia nėra svarbiausias faktorius. Svarbiausia, kad šis žmogus jau nieko nedaro be pragmatinio išskaičiavimo. Šiuolaikinio žmogaus sausas pragmatizmas - tai pati nepragmatiškiausia žmogaus savybė, kuri jį nuves link visiško žlugimo. Tik laiko klausimas.

Pažinojau tokį žmogų, kuris visada stengėsi savo gyvenime elgtis tik pabrėžtinai racionaliai. Kiekviename savo gyvenimo žingsnyje jis preciziškai vaikėsi naudos. Kovojo jis tuomet dėl cento, nors ateityje jam tai grėsė euro nuostoliu. Tai buvo matoma plika akimi ir nereikėjo kažkokios ypatingos logikos, kad suprastum, jog noras visur laimėti ir kiekviename žingsnyje išspausti sau naudos vedė žmogų į aklavietę. Taip ir baigė.

Girdžiu balsus, kad taip jau nebus, taip galėjo nutikti tik prieš šimtą metų, bet ne dabar. Bet Ukrainos pavyzdys rodo ką kitą. Atėjo okupantas ir pradėjo Ukrainos patriotų medžioklę. Skausmas ir ašaros nusirito per okupuotą žemę. Iš pakampių išlindę lengvo grobio mėgėjai, padedantys okupantams.

Suprantama, kad šie žmonės jau daugiau kaip pusę amžiaus net nežino ką reiškia Dievas. Ir blogio jėgų rankose jie tampa puikiu įrankiu. Pradėję atsikovoti teritorijas grįžę ukrainiečiai neliks skolingi priešingai pusei. Būkite ramūs. Ieškos išdavikų, skundikų ir kitų okupanto palaikytojų. Ir vėl liesis kraujas. O jei dar teritorijos eis ir eis iš rankų į rankas... Ten liks tik pilka prisitaikėlių masė, kuri puikiai tiks būti vergais, bet ne piliečiais. Toks yra karo tikrasis veidas ir jo kaina. Ir tai vyksta 2022 metais. Taip sakant pasauliui esant „civilizacijos“ ir „progreso“ aukščiausiame taške.

Man neramu dėl Lietuvos. Ir ne todėl, kad gali kilti karo veiksmai. Gali prasidėti tokios reformos, kurios nieko nepaliks abejingais. Tokiais atvejais tautos susiskaldymas padeda įgyvendinti tikslus, pasinaudojant viena iš supriešintų pusių. Ir nesvarbu kuria.

Visai neseniai susipriešinimas Lietuvoje buvo pasiekęs tokias aukštumas, kad tam tikroje situacijoje tai būtų galima labai greitai užaktyvinti ir vėl. Pjūvius, kuriais mus suskaldytų, galima rinktis iš visos pasiūlos paletės – vakseriai ir antivakseriai, prorusiški ir proukrainietiški, nacionalistai ir globalistai, ir t. t.

Siūlau sekančiu pjudymu vegetarus supjudyti su mėsėdžiais. Vegetarams išduoti galimybių pasus, o mėsėdžiams tik pasirašius mėsos atsisakymo deklaraciją. O likusių mėsėdžių gyvenimą paversti pragaru. Pajungti medikus, dietologus, duomenų mokslininkus ir šiaip tikinčius mokslu.

Ar suprantate, kur mes buvome neseniai atsidūrę? Reikėjo tik palankios situacijos, kad tai būtų paversta pilietiniu susipriešinimu, kuris šalį galėtų paskandinti kruviname chaose.

Būtent krikščionys pasižymi meile ne tik savo artimui, bet ir savo priešui. Šiame laikmečio kontekste šie žmonės yra mažiausiai pasiduodantys manipuliacijoms. Taip, jie užsidės kaukes, paklus karantinams, neis prie Seimo su šakėmis, bet jų niekas negali priversti pulti savųjų priešų.

Jei viskas valstybėje nurimtų, pirmiausia ką padarytų tikras krikščionis, tai atleistų savo priešui. Atleistų, net jei ir žinotų, kad tasai analogiškoje padėtyje elgtųsi priešingai. Jei nejauti meilės savo „priešui“, sau nebepriklausai. Esi apsėstas blogio jėgų. Tokioje būsenoje tavimi galima manipuliuoti ir tam tikroje situacijoje garantuotai tavimi kažkas pasinaudos.

Jei viskas valstybėje nurimtų, pirmiausia ką padarytų tikras krikščionis, tai atleistų savo priešui.

Neleiskime pykčiui užvaldyti sielos. Blogis įsiskverbia į sielą per pyktį. Netikėtai viskas gali apsiversti aukštyn kojomis ir tam, kuris šiandien keikia gėjus, leftistus, kairiuosius, liberalus ir visą kitą margumyną, vieną dieną gali tekti atsistoti prieš didžiausią savo gyvenimo iššūkį.

Kardinaliai pasikeitus situacijai, kaip fantastiniame greito siužeto filme, ši žmonių grupė gali patapti persekiojama. Kaip tada pasielgsi tu? Ar įduosi savo „priešą“, ar slėpsi savo namo rūsyje? Dievas gali atsiųsti tau šį išbandymą ir Jis tikėsis iš tavęs teisingo sprendimo. Šis sprendimas jau bus tik tavo ir nusimesti atsakomybės prieš Aukščiausiąjį jau nepavyks...

Šiandien negalime likti abejingais stebėtojais. Taip saugiai pralaukti tikėjosi, lyg epušės lapas drebantis, 1949 metų Lietuvos valstietis. Jei naktį durų neatversiu miško broliui, tai manęs valdžia pasigailės, į kolchozą nevarys, į Sibirą neveš ir paliks ramybėje. Taip mąstė naivusis žmogus. Prarado valstietis viską. Ir garbę, ir turtą. Taip ir norisi sušukti tam valstiečiui ir šių dienų saugią poziciją užėmusiam snobui – tavo namai ne nuošaly, tavo namai eilėje. Tik laiko klausimas, kada bus pasibelsta. Naktį, be orderio, pagal susirūpinusio pilietiško piliečio pranešimą.

Tai nėra kažkas naujo valstybių istorijoje. Šios sistemos puikiai išbandytos gestapo, ČK (sutr. iš rus. Črezvyčainaja komisija), Sovietų Rusijos slaptoji policija, - red. past.) ir NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas, rus. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел, - red. past.). Jos veikia idealiai. Kažkas paleido gandą, kad gestapas - tai kažkoks aštuonkojis su begalybe čiuptuvų. Kvailystė. Ši nedidelė organizacija vos spėjo suktis reaguodama į padorių piliečių pranešimus apie įtartinus kaimynus. Jiems nereikėjo net agentūros.

O vienas rusų istorikas nustatė, kad Rusijos archyvuose guli berods 80 milijonų bendrapiliečių pranešimų (danosų) apie nelojalius valdžiai kaimynus ir bendradarbius. Sukurk visuomenę, kurioje kiekvienas sektų šalia esantį ir valdžia gali būti rami, kad kol jie rašo skundus vienas ant kito, tikrai neturės laiko kelti kažkokius kvailus klausimus dėl savo laisvių ar teisių. Jie visi kovoja už pirmo skundo teisę. Kas pirmas paskundė, tas gavo trumpalaikį leidimą į ramybę ir valdžios bonusą, kol kankinimų kameroje tardytojai aiškinasi skundo patikimumą. Visuomenė tokiems dalykams yra paruošta ir tai neramina.

Įtempto siužeto filme siužeto linija greitai keičiasi ir veiksmas kartais pasisuka netikėta linkme. Kas buvo viršuje greitai gali atsidurti persekiojamojo vaidmenyje. Gaivus vėjelis, dvelkiantis nuo jūros, būna apgaulingas, nes audra - jau čia pat.

Girdėjau šnekant, kad profesorius Volundas vėl apsilankė šiose žemėse. Galbūt Anuška jau nusipirko aliejaus ir ne tik nusipirko, bet galbūt ir paliejo...

The post Linas Karpavičius. Žaizdos žemės mūsų appeared first on LAIKMETIS.

Suprantama, toks pasaulis ir laikomas vieno centro. Ta sąvoka tapo atramine rusiškosios propagandos ašimi, o su rusiškąją propaganda nėra kaip diskutuoti ar ginčytis – jiems reikalingi tik pritariantieji. Tad net kai kurie įžvalgūs politinių įvykių komentatoriai „daugiapolį pasaulį“ priskiria rusiškosios propagandos sričiai, ten įžvelgdami ir jos „kilmės dokumentus“.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, niekšiškai užpuolęs Ukrainą ir žvėriškai naikindamas jos žmones, aiškina kovojąs už daugiapolį pasaulį prieš Jungtinių Valstijų hegemoniją ir jos nustatomas pasaulinio bendravimo taisykles.

Jis nepaliauja kalbėjęs apie „teisingesnę pasaulio tvarką“, tikėdamasis savuoju imperinės kolonizacijos politika grindžiamą genocidinę agresiją pridengti tam tikra ideologine skraiste, kurios turinys savaip atsišaukia daugelyje pasaulio regionų – Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Kitaip tariant, vadinamajame trečiajame pasaulyje ar globaliuose Pietuose.

Kaip tik tų regionų intelektualai kartu su kairiosios pakraipos vakariečių mąstytojais jau gerus keturis dešimtmečius svarsto būsimo daugiapolio ar daugiacentrio pasaulio vaizdinį ir vienaip ar kitaip už tą pasaulį kovoja.

Tačiau jų kova nėra tiesioginė – ji ideologiškai įpinama į bendrą kovos prieš neoliberalųjį neokolonializmą sąjūdį už vadinamųjų periferijos šalių ekonominį ir politinį išsilaisvinimą. Ši sąvoka ir su ja siejami pasaulio ateities vaizdiniai tapo Rusijos geopolitikos ideologiniu šiuolaikinės geopolitikos „įrankiu“ grobikiškiems „imperinių teritorijų susigrąžinimo“ tikslams nuslėpti ir „pagražinti“ Ją taip pat taiko kitų regionų - Turkijos, Kinijos, Irano ir kt. - politikai savo galioms stiprinti ir įvairioms teritorinėms pretenzijoms pagrįsti.

Daugiapolio pasaulio vizija nėra rusų propagandos išradimas, tačiau ji įsitvirtino rusiškojoje imperinio atgimimo ideologijoje tą grobuonišką „atgimimą“.

Daugiapolio pasaulio vizija nėra rusų propagandos išradimas, tačiau ji įsitvirtino rusiškojoje imperinio atgimimo ideologijoje tą grobuonišką „atgimimą“ pateikiant kaip tam tikrą kovą prieš Pasaulinį hegemoną, pasaulinę vienvaldystę, tikintis buvusių kolonijinių šalių palaikymo.

Daugiapolio pasaulio sąvoka ir su ja siejama kovos už tokį pasaulį geopolitika bei ideologija yra kairuoliškos kilmės, tačiau glaudžiai susijusi su daugelio šalių išgyventa išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos patirtimi ir tą išsivadavimą skatinusiomis ideologijomis.

Šios sąsajos daugialypės, tačiau svarbu turėti omenyje esminį dalyką – vadavimasis iš kolonijinės priespaudos ar vergijos daugelio šalių intelektualinių bei kultūrinių sluoksnių buvo suvokiamas ir kaip kova su šiuolaikiniu kolonijiniu bei neokolonijinių kapitalizmu, kurio Centras buvo labai aiškiai matomas.

Kaip tik tokį savo ideologinį vaizdinį pasaulyje ir skleidė Sovietų Sąjunga, skelbdama „kovos su pasauliniu imperializmu ir kolonializmu“ šūkį ir palaikydama visokius išsivaduojamuosius judėjimus, kurie ir atsiduodavo jos globon.

Tuos sovietinės praeities paveldo vaizdinius, nusėdusius kitų regionų šalių „atmintyje“, šiuo metu ir stengiasi prikelti agresorė Rusija, bandydama sutelkti apie save ideologinių kovotojų už daugiapolį pasaulį gretas.

Tačiau ukrainiečių didvyriškas priešinimasis rusiškajai agresijai vis labiau rodo pasauliui po rusiškojo daugiapolio pasaulio skraiste glūdintį rusiškąjį imperinį žvėriškumą, branduoliniu ginklu jau grasantį visam daugiapoliam pasauliui.

Rusijos politiniame elite daugiapolio pasaulio viziją diegė Aleksandras Duginas, žurnalo „Russia in Global Affairs" leidėjas ir „Valdajaus klubo“ programų vadovas Fiodoras Lukjanovas. Paminiu tik žymiausius.

Beje, Klube paklausyti jame pasisakyti mėgusio Rusijos prezidento ir naujosios rusų geopolitikos skleidėjų suvažiuodavo nemenkas būrys iškilių vakariečių intelektualų ir politikų, juolab kad honorarinio užmokesčio ir kitokių gėrybių fondas buvo labai didelis: į jį tekėjo vakariečių už energetinius išteklius mokama valiuta.

Spalio 24—27 dienomis rengiamas XIX „Valdajaus klubo“ diskusijų sambūris, kurio tema skamba ne tik ironiškai, bet ir šventvagiškai: „Pasaulis po hegemonijos: teisingumas ir saugumas visiems“.

Visus tarptautinius saugumo saugiklius sulaužęs, milijonus žmonių žūtims bei kančioms pasmerkęs ir branduoliniu vėzdu mojuojantis prezidentas numato kalbėti apie rusiškąjį „saugumą ir teisingumą“ visam pasauliui. O koks tas rusiškasis „teisingumas“ ukrainiečiams, koks numatytas pabaltijiečiams, o ir visai Europai… Rusų okupaciją išgyvenusioms tautoms šitai ir be žodžių aišku.

Aiškinantis daugiapolio pasaulio ideologijos kilmę dera priminti ir kitą dalyką: praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje po pasaulį keliauti ėmusi Samuelio Huntingtono knyga apie neišvengiamą civilizacijų sandaužą tapo parankine rusų politinio ir karinio intelektualinio sluoksnio knyga, o ja paremtą geopolitinę viziją Duginas dėstė savo paskaitose rusų armijos generalitetui. Tad naujasis rusų politinis elitas jau galėjo perimti sovietinių ideologų nuostatą laikyti save istorijos avangardu ir kapitalizmo, o dabar – hegemono – duobkasiu.

Vakarų civilizacijos duobkasių gausu ir kitų civilizacijų intelektualiniuose, politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose, juolab kad jiems padeda ir nemenkas būrys pačių vakariečių.

Nepaliauja apie Vakarų civilizacijos žlugimą skelbti ir Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas, šventu laikydamas ir laimindamas Ukrainos valstybės ir jos žmonių naikinimą, šitaip akivaizdžiai pasauliui rodydamas savosios bažnyčios ir jos liaudies tapsmą šėtoniškos galios įrankiu.

pasaulio vienodinimas ir „modernizavimas“ laikytas nelygstamu gėriu, tačiau vietinės kultūros ėmė vis labiau priešintis tokiai „vakarietiškumo“ ekspansijai.

Su daugiapolio pasaulio ideologija vaizdiniu glaudžiai siejasi globalizacijos vyksmas ir atsakas į tą vyksmą. Globalizacijos vyksmas grįstas ne tik ekonomika, bet ir vakarietiškos demokratijos plėtra. Demokratiniu laikomas ekonominis, politinis bei kultūrinis pasaulio vienodinimas ir „modernizavimas“ laikytas nelygstamu gėriu, tačiau vietinės kultūros ėmė vis labiau priešintis tokiai „vakarietiškumo“ ekspansijai.

Kadangi globalizacijos postūmis ir jos vadovaujantis centras buvo Vakarų kapitalistinis pasaulis, o jos didžioji galia buvo sukaupta ir išskleista neoliberaliųjų pasaulinių reformų pavidalu, tai globalizacija vadinamojo Kito pasaulio (West and the Rest) akimis žiūrint vis labiau įgavo neokolonijinį ar neoimperialistinį pavidalą.

Nesiaiškinsime, kiek tas pavidalas pagrįstas – daugelio šalių dalis politinių, intelektualinių ir kultūrinių sluoksnių kaip tik taip suvokė naujojo pasaulio vyksmą ir tokiu suvokimu grindė savo veiklą. Toje veikloje veiksmingas buvo marksistinis kapitalizmo sistemos ir istorijos supratimo paveldas.

Iškiliausieji mąstytojai – Immanuelis Wallersteinas, Perrys Andersonas, Giovannis Arrighis, Samiras Aminas, Davidas Harvey's, Andre Gunderas Frankas, Enrique Dusselis ir kt. – būrė įvairių regionų tyrinėtojus, steigė tarpvalstybines mokslines ir politines institucijas, skatindami suvokimą, kad būtina priešintis vakarietiškajam „godžiajam“ kapitalizmui, kuris ima kelti grėsmę žmonijos išlikimui. Laisvinimosi impulsas, o su juo ir tam tikras pasaulio raidos vaizdinys, įsigėrė į daugelio Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos valstybių kultūrinių bei intelektualinių elitų sąmonę.

Šios pakraipos mąstytojams ir jų sutelktoms tyrėjų mokykloms svarbi buvo hegemoninių santykių ir hegemono vaidmens pasaulio raidoje tema. Jų darbuose apmąstyta moderniojo pasaulio slinktis nuo daugybinio didžiųjų šalių kapitalistinio imperializmo į pokarinį Triados (Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Japonija) imperializmo būvį globaliosios Šiaurės naudai.

Buvo paryškinama globaliosios Šiaurės ir Pietų prieštara, stengiantis parodyti, koks nepagrįstas faktais yra dogmatiškas neoliberalios ekonomikos teorinis vaizdinys ir kokios daugelio šalių visuomenėms pražūtingos yra globalizacinės neoliberaliųjų reformų pasekmės.

Globaliųjų Pietų intelektualai buvo skatinami kurti savą pasaulio raidos supratimą, „teoriją iš Pietų“, – kurioje būtų išskleistas buvusių kolonizuotų kraštų požiūris į pasaulio raidą ir kuriama kitokia pasaulio istorija. Kaip tik teorijose „iš Pietų“ išplito teoriniai ir antropologiniai ne Visatos, o Daugatos (Universumas prieš Daugiaversumą ar Pluriversumą), taip pat vienpasauliui priešinamo daugpasaulio (One World World, OWW vs. Pluri-World World, PWW) vaizdiniai bei įžvalgos.

Todėl svarstant šių dienų įvykius, Rusijos agresijos ir ukrainiečių naikinimo vaizdinių plitimą pasaulyje bei pasaulio atsaką į tuos vaizdinius reikia turėti omenyje, kad daugelyje buvusių kolonijinių šalių į juos žvelgiama pro savos kolonijinės patirties ir atminties „akinius”, kuriuose šmėžuoja daugiapolio pasaulio vaizdinys.

Tačiau tie „akiniai” nepaliaujamai šviesėja: pasaulyje plintančiuose žudynių ir civilių gyventojų naikinimo vaizduose ir pasakojimuose imamas įžvelgti ordiškasis žvėriškas rusiškojo imperinio agresyvumo pavidalas, tad daugelis anksčiau į Rusiją pritariamai žvelgusių šalių ima keisti savo politinę stovėseną.

Šitai liudija 2022 m. spalio 12 d. balsavimas Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje dėl Rusiją už jos vykdomą ukrainiečių žemių aneksavimą smerkiančios rezoliucijos: palaikė 143 šalys, tarp jų ir laikytos rusams draugiškomis, susilaikė 35, o prie Rusijos prisiglaudė tik visiškai diktatūrinės 5. Susilaikė Kinija, Indija, Pietų Afrika ir dalis Afrikos šalių, nes šiame žemyne pastaruoju metu Rusija buvo įgijusi tam tikrą „svorį”, privačiai karinei „Vagnerio” kariuomenei veiksmingai vykdant įvairias operacijas. Tačiau visos tos susilaikiusiosios vienaip ar kitaip palaiko didžiumą Jungtinių Valstijų įvestų Rusijai sankcijų.

Daugiapolio pasaulio ideologija bei ja grindžiama vizija niekaip nepadarys mūsų ateities šviesesnės, nes daugiapoliškumas skatina ir daugiakonfliktiškumą. Tačiau keli dalykai yra aiškūs. Konfliktiškasis pasaulio būvis ne silpnės, o stiprės, nes imperinis agresyvumas yra prigimtinė civilizacinio imperinio atgimimo dvasia. O nuo prigimties nepabėgsi.

Ukrainiečių kova tapo labai svarbiu ir civilizacinės savimonės stiprinimo, ir naujų pasaulinių aljansų kūrimo veiksniu, atveriančiu ir naujų geopolitinių susitarimų galimybes. Ukrainiečių kova už savo tautą ir valstybę keičia pasaulio istorijos vyksmą.

Ankstesnįjį daugelyje politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose įsitvirtinusį skirstymą „West and the Rest” pakeičia kitoks – „Su Ukraina ar su Rusija”, o jis labai aiškiai rutuliojasi Rusijos nenaudai. Šitai jai turės ilgalaikių skaudžių pasekmių. Rusijos geopolitikai stebėtinai lengvai taiko veiksmams pagrįsti taiko imperinę – carinę ir sovietinę – kartografiją bei kultūrinį nieko bendra su tikrove neturintį „iskonno ruskije zemli" supratimą.

Tačiau kitos prisikeliančios imperinės civilizacijos – pavyzdžiui, Rusijos kaimynės Turkija ir Kinija – savo geopolitinėms užmačioms pagrįsti naudojasi sava kartografija, kuri apima nemenkus Rusijos plotus Kaukaze ir Sibire. Kaukazas iš tradicijos buvo Rusijos ir Osmanų imperijų „derybų" sritis, o didžiulė Sibiro dalis kinų laikoma „iskonno kitaiskimi zemliami", pažymėtomis ir mokykliniuose vadovėliuose.

Didelę dalį Sibiro žemių, pasinaudodama kinų imperijos silpimu ar kariniais pralaimėjimais, priverstinėmis sutartimis rusų imperija XVII a. pab. – XIX a. atplėšė nuo Kinijos. Tad anksčiau ar vėliau stiprės siekis tas žemes susigrąžinti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Todėl numanytina, kad Rusijos galios silpnėjimas vis labiau daro ją priklausomą nuo Kinijos, o Kinija imperinėse varžytuvėse su Rusija laimi nepatirdama ilgalaikių nuostolių ir sykiu santykiškai nepaprastai sparčiai stiprėdama.

Pabandykime įsivaizduoti, koks scenarijus buvo lipdomas Kremliaus geopolitikų galvose. Priemonės ryškėjo gerokai anksčiau – didinti karinius bei konfliktinius židinius buvusiose įtakos srityse ir šitaip tikrinti Vakarų šalių atsakus. Pagrindas tokiai geopolitikai buvo klojamas labai išmoningai – pakabinant visą Europos Sąjungą ant rusiškų energetinių išteklių kablio ir šiuo atžvilgiu padarant ją visiškai priklausomą nuo Rusijos geopolitikos, tad išjungiant ES, o sykiu ir NATO, iš didžiojo Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos „žaidimo“.

Prisiminkime, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas bandė pažadinti europiečius ir kokia buvo europiečių reakcija – juk juos teko ilgokai gąsdinant įkalbinėti, kad jie imtųsi galvoti apie Europos gynybą ir NATO stiprinimą.

Rusijos energetiniai ištekliai buvo panaudoti kaip svarbus geopolitinis ginklas, kurį rusams kurti ir tobulinti padėjo vadinamasis Schroderio-Merkel duetas. Jo veikla nepaprastai korumpavo politinį ekonominį didžiųjų ES valstybių elitą. Tas duetas savo veiklon įtraukė daugelio ES šalių politinius lyderius – ypač prancūzų ir italų, kurie atvirai puikavosi Putino draugiškumo ženklais.

Rusijai atplėšus nuo Ukrainos Krymą, Donecko ir Luhansko sritis 2014 m. Vakarų valstybės įvedė agresorei tam tikras sankcijas, kurios palaipsniui buvo stiprinamos. Tačiau rusai greitai pamatė, kad sankcijos neveiksmingos, iš esmės – parodomosios, o energetinis korupcinis „kablys“ kuo puikiausiai veikia.

Vėlgi prisiminkime, kiek daug pastangų reikėjo dėti Jungtinėms Valstijos, kad pristabdytų „Nordstream-2“, ir kokio atsako įvairių ES šalių politinio elito sluoksniuose Valstijos ir jos prezidentas susilaukdavo. Vakariečių godumas pasitarnavo rusams ir karinėje srityje: Rusija armijos perginklavimui skyrė ar tik ne trilijoną dolerių, tad Vakarų kompanijos susigundė vykdyti rusų užsakymus įvairiais būdais apeinant sankcijas, padėjo tobulinti ginklų pramonę, tiekė reikalingas detales bei dvigubos paskirties dalykus iki pat 2022-ųjų. Šitai liudija numuštoji ar mūšių laukuose paimta rusų ginkluotė ir technika.

„Pelningai“ korupciškai darbavosi vokiečių, prancūzų, italų, kanadiečių, amerikiečių ir kai kurių kitų šalių kompanijos. Tuo metu pasaulyje stiprėjo Kinijos ir JAV ekonominė geopolitinė kova, tad plėtodami strateginę partnerystę su Kinija rusai pagrįstai tikėjosi, kad silpnėjantis hegemonas (o apie hegemono silpnėjimą kalbėjo aukščiausios pačių vakariečių intelektualinės tribūnos) nebeteiks tiek daug dėmesio, ypač karinio, europiniams reikalams.

Savo politiniais, energetiniais ir kitokiais ištekliais palaikydami Kiniją jos kovoje su hegemonu ir užleisdami jai Ramųjį vandenyną, rusai ėmė atvirai skelbti imperinio atgimimo projektą, kuris galimas įgyvendinti tik prisijungiant buvusias imperines ar sovietines žemes ir sykiu įtvirtinant savo įtaką visoje Europoje.

Galima neabejoti, kad ukrainiečiams kritus po tų numatytų kelių ar keliolikos dienų, netrukus būtų įvykdyta ir Pabaltijo operacija.

Šitas sumanymas ir buvo įgarsintas, kai didindamas kariuomenę Ukrainos pasienyje ir akivaizdžiai nutaręs pulti Rusijos prezidentas gana ultimatyviai aiškino, esą dėl Rusijos saugumo garantijų Vakarai turį atitraukti NATO prie 1997 m. „sienų“. Kitaip tariant, atsitraukti ir iš Pabaltijo. Galima neabejoti, kad ukrainiečiams kritus po tų numatytų kelių ar keliolikos dienų, netrukus būtų įvykdyta ir Pabaltijo operacija – juk rusų ir baltarusių karinės „Suvalkų koridoriaus“ pratybos nesyk buvo vykdytos. Tad Rusija vis labiau įtikėjo priartėjus lemiamam geopolitinių siekių įgyvendinimo metui.

Stebėtina, kaip savas imperines geopolitines ambicijas puoselėjantys rusų politikai ir juos aptarnaujantys intelektualai nesugeba įžiūrėti strateginiais partneriais vadinamų kaimyninių imperjjų siekių ir užmačių. Gal manyta, kad hegemono susitraukimas bei ES negalios padės Rusijai taip sustiprėti, kad tie partneriai jau niekaip neišdrįs kėsintis į jos žemes.

Tačiau esama vieno labai paprasto dalyko – jokia imperija nesiims savo noru stiprinti galimos konkurentės, juolab praeityje savo veiksmais padariusios jai daug skriaudų. Žaidžiama tol, kol naudinga, kol esama kito bendro priešo, tačiau neužmirštant nei dabartinių interesų, nei neišvengiamų būsimų tarpusavio kovų. Juk ir hegemono vieta negali būti tuščia.

Nei kinai, nei turkai to neužmiršo, tad ukrainiečių pasipriešinimas Rusijos agresijai nepaliaujamai stiprina juos rusų atžvilgiu. Karinis ir ekonominis Rusijos silpnėjimas, jos tarptautinė izoliacija, Vakarų civilizacijos tektoninė slinktis atsiribojant nuo „rusiškumo“ skatina spartų Sibiro sukininimą. Juolab kad į Mongoliją ir kitas šalis nuo priverstinės mobilizacijos bėga daugybė vietinių gyventojų.

Tad didelė Sibiro ekonomikos dalis atsidurs kinų kapitalo ir jų darbo jėgos rankose. Kinijai šiuo metu nėra jokių paskatų padėti Rusijai laimėti, todėl ji labai aiškiai sako esanti už valstybinio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principą tarptautinėje politikoje. Kovos dėl hegemonijos įkarštyje nei kinai, nei amerikiečiai nepamiršta, kad jie yra didžiausi ekonominiai partneriai, nuo kurių priklauso ir pasaulinės ekonomikos raida.

Rusijos agresija prieš Ukrainą ne susilpnino, kaip tikėjosi rusų geopolitikai ir buvo linkę manyti kai kurie analitikai, o sustiprino hegemono – JAV – jėgas ir vaidmenį pasaulio reikaluose. Ypač Europoje. Amerikiečiai, o su jais ir savo civilizacinę misiją imanti suvokti NATO, tarsi įgavo „antrą kvėpavimą“, atgavo dalį hegemoninių jėgų, kurių buvo netekę po daug kainavusios Irako okupacijos žlugus „Naujojo Amerikos šimtmečio“ projektui, o jį dar labiau susilpnino karštligiškas pasitraukimas iš Afganistano.

Jungtinės Valstijos pasirodė esančios ne vien ideologiškai, bet ir praktiškai, karine ekonomine galia remiančios Ukrainą, o sykiu ginančios visą Vakarų civilizaciją su Europa ir dalimi „Kito pasaulio“ nuo ordiškosios Moskovijos. Todėl randasi galimybė dėl pasaulio ateities, tad ir dėl Moskovijos, tartis dviems didžiausioms geopolitinėms galioms – Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai.

Toks susitarimas ar bent jo galimybės svarstymas labai padėtų ukrainiečių kovai, o pasaulyje sumažintų geopolitinio neaiškumo ir su juo susijusių įtampų. Tad daugiapolis pasaulis su naujais regioninių galių centrais – Turkija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Indonezija ir kt. – jau rutuliotųsi tam tikros visų pripažįstamos ar numanomos „ašies“ atžvilgiu. Rusijai sunaikinus ilgai ręstus ir įvairiomis sutartimis įtvirtintus pasaulinio saugumo rėmus, būtini nauji.

The post Vytautas Rubavičius. Daugiapolio pasaulio ideologija appeared first on LAIKMETIS.

Lietuviškoji tuo tarpu reaguoja žymiai vangiau, nors dabartinis krašto apsaugos ministras, beje XX-ą amžių tyrinėjęs istorikas, turėdamas omeny 1991 m. sausio įvykius Vilniuje ir ne tik, tiesiai šviesiai pavadino jį nusikaltėliu.

Ką pasakyti apie žmogų, vertinamą taip skirtingai? Kaip objektyviau ir bešališkiau pasverti jo istorinį svorį, ar tai išvis įmanoma žvelgiant iš Vilniaus, Maskvos, Vašingtono, Prahos, Čeliabinsko, Helsinkio, Sarajevo ir pan. perspektyvų?

Pasiremsiu žinomo antropologo, vėlyvojo sovietmečio tyrinėtojo Aleksejaus Jurčiako koncepcija, paaiškinančia, kodėl žlugo SSRS ir koks šiuose procesuose buvo Gorbačiovo vaidmuo. Žinoma, tapdamas režimo galva, Gorbačiovas jokiu būdu nenorėjo jo sugriauti, bet priešingai - reformų pagalba jį atgaivinti ir sustiprinti.

Taigi šia prasme jį galima lyginti su Nikita Chruščiovu, po Stalino mirties mėginusiu analogiškai „perkrauti sistemą", suteikti jai daugiau žmogiškųjų bruožų. Ir jam tai pavyko. Chruščiovo pradėta destalinizacija ir socioekonominės reformos leido atsisakyti baisiausių totalitarinės sistemos recidyvų, bent kuriam laikui pasiekti ekonominį proveržį, kurio viršūne tapo pradėta kosmoso užkariavimo programa, šiek tiek liberalizuoti viešąją erdvę (garsusis „atlydis"), kurti teigiamą valstybės įvaizdį Vakaruose žavios J. Gagarino šypsenos pagalba ir pan.

Tačiau dėl polinkio į voliuntarizmą, avantiūrizmą (kukurūzai) ir neprognozuojamumą Nikita ilgainiui ėmė erzinti partinę nomenklatūrą, todėl jo buvo (stebėtinai vegetariškai) atsikratyta, ir stojo ramus, prognozuojamas bei patogus brežnevizmas, laikui bėgant išvirtęs sąstingiu, sistemine korupcija, nykia gerontokratija ir galiausiai „gulbių ežerų" virtine.

Po jų gana netikėtai valdžią gavęs jauniausias tarp Politbiuro seneliukų Gorbačiovas iš esmės turėjo du pasirinkimus. Pirma, užšaldydamas susidariusią padėtį tęsti zastojų, ilgainiui šalį paversdamas, matyt, kažkuo panašiu į Šiaurės Korėją, nes augantį nepasitenkinimą blogėjančia ekonomine padėtimi ir mąžtančiu pragyvenimo lygiu būtų vis labiau tekę slopinti represijomis ir masyvia propaganda.

Antra, sekant Chruščiovo pavyzdžiu ir sėkmės istorija, pradėti sistemines reformas - perestroiką. Tačiau kam jam prireikė dar ir glasnost (viešumo, veikiai virtusio masinių režimo nusikaltimų ir melo atskleidimu), kuris galiausiai ir įsuko sovietinės imperijos dezintegracijos smagratį? - sunku pasakyti.

Anot Jurčiako, būtent atidengta tiesa apie žmogėdrišką sovietinio režimo prigimtį ir kruviną praeitį milijonus sovietinių ir satelitinių šalių piliečių privertė įsisąmoninti, kad tai, kas daugybę metų buvo skelbta kaip absoliuti tiesa ir neginčyjamas mokslinis faktas - patsai mokslinis komunizmas, turėjęs neišvengiamai atvesti į rojų žemėje, - tėra gudriai sukonstruotas masinio smegenų plovimo ir žmonių valdymo mechanizmas.

Režimo iš esmės konvulsiniai ekscesai Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje ir t.t. tebuvo spąstai, kuriuose „didysis reformatorius" pats save užsitrenkė.

Griuvo tikėjimas mokslu, o kartu griuvo ir ant jo pastatytas statinys - pati sovietinė santvarka. Ir Gorbačiovas, net ir galiausiai susipratęs neapdairiai išleidęs džiną iš butelio, jau nebepajėgė jo sugrūsti atgal, nors ir mėgino tai padaryti. Todėl režimo iš esmės konvulsiniai ekscesai Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje ir t.t. tebuvo spąstai, kuriuose „didysis reformatorius" pats save užsitrenkė. Nes negali kviesti žmones imti likimą į savo rankas, bet tuo pačiu ir daužyti per nagus tai darantiems.

Vis dėlto Jurčiako koncepcijai kažko trūksta. Abejonės ideologija ir propaganda gali būti nuslopintos sąmoninga kontroliuojama amnezija, įliejant dar daugiau ideologijos ir propagandos, sudorojant ar marginalizuojant kritikus. Tai vyksta nuolat, net demokratinėmis vadinamose santvarkose.

Aporija tarp režimo siūlomos dalinės laisvės ir reikalaujamo besąlygiško paklusnumo gali būti nesunkiai išspęsta jo naudai, ką pavyko represijomis padaryti Novočerkaske 1962 m. ar vėliau, užgniaužiant tai vienur, tai kitur šalyje spontaniškai kylančius maištus. Tačiau tik tuo atveju, jei politinis elitas yra suinteresuotas išsaugoti status quo, ką ir stebime dabartinėje Rusijoje.

Tačiau 90-ųjų pradžioje būta pernelyg daug grupių, kurioms sovietinis režimas jau buvo gerokai įsiėdęs ir nebeatrodė perspektyvus, ir anaiptol ne vien dėl ideologinių priežasčių. Slystant tiesos monopoliui iš rankų, partinė nomenklatūra, šalia kitų formalios ir neformalios galios grupuočių (saugumo, nusikaltėlių pasaulio ir t.t.) tapo ne mažiau suinteresuota atsivėrusiomis galimybėmis persidalinti „visaliaudinį turtą", kas veikiai ir prasidėjo.

Gorbačiovinės reformos, iš pradžių numatytos naujam senosios sistemos perkrovimui, vėliau, ne be Vakarų pagalbos ir suinteresuotumo, tapo importinėmis, neoliberaliomis. Nes jos tuomet buvo suvoktos kaip unikali galimybė pradėti gerai materialiai gyventi, kaip langas į Vakarus, jų gerovės įsisavinimą.

Kamufliažinis, dirbtinis, konstruktyvistinis, instrumentinis ideologijos pobūdis ir vaidmuo, glasnost dėka, buvo pernelyg gerai suprastas ir tuo mikliai pasinaudota pageidautiniems pokyčiams kapitalizmo link skatinti.

Todėl sovietinis režimas ir žlugo taip greitai ir palyginti taikiai, nes, nepaisant nereikšmingų išimčių, tokių kaip užsilikę idėjiniai komunistai, šiuo klausimu būta tylaus, bet tvirto elito ir visuomenės konsensuso.

Žinoma, tai nereiškia, kad sovietų sistemos žlugimas nebuvo ir antiimperinio, antiokupacinio, antitotalitarinio, antikolonijinio, provakarietiško, prodemokratinio išsivadavimo judėjimo padarinys. Aišku, buvo. Kaip ir žmonių viltys, laisvės troškimas, noras atkurti nepriklausomas tautines valstybes, daug gerų pokyčių, kurių reikšmę šiandienai vargu ar kas paneigtų, nežiūrint naujai iškilusių sisteminių trūkumų ir problemų, apie kuriuos irgi būtina nuolat kalbėti ir kritikuoti, stengtis pakeisti.

Gorbačiovas, žvelgiant iš laiko perspektyvos, iškyla kaip paradoksalus ir tragiškas herojus. Žmogus, veikiausiai nuoširdžiai norėjęs gero savo šaliai, bet pasirinkęs klaidingą Istorijos pusę, tad neišvengiamai pralaimėjęs. Tačiau, pats to norėdamas ir nenumatęs, atvėręs kelią laisvei, kurio kažin ar kas benorėtų atsisakyti.

The post Dr. Rasa Čepaitienė. M. Gorbačiovas - paradoksalus ir tragiškas herojus appeared first on LAIKMETIS.