Šią savaitę paskelbti Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad praėjusiais metais Lietuvoje fiksuotos 7395 ištuokos. Anot duomenų, mažesnis skyrybų skaičius paskutinį kartą fiksuotas daugiau nei prieš pusšimtį metų – 1971-aisiais (6873).

Kaip BNS nurodė A. Maslauskaitė, norint įžvelgti tendencijas, svarbu atkreipti dėmesį į suminį ištuokų rodiklį, jis skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusios santuokos trukmę. Šie duomenys rodo, jog yra tikėtina, kad jei išliks pastarųjų metų tendencija, iš 100 susituokusių porų 36 išsituoks (2012 metais – 45).

„Suminis ištuokų rodiklis rodo ištuokų mažėjimą 2020-2021 metais, jo reikšmės atitinkamai yra 0,35 ir 0,36, tai reiškia, kad santuokos iširimo tikimybė yra apie 35 procento. Pastarųjų dviejų metų rodikliai išsiskiria iš daugiau nei trijų dešimtmečių konteksto, nes per praėjusius tris dešimtmečius suminis ištuokų rodiklis dažniausiai laikėsi apie 0,4, nors buvo periodų, kai artėjo ir prie 0,5 (pvz. 2005-2007 metais)“, – tendenciją aiškino mokslininkė. 

„Skyrybų visuomet mažėja, kai visuomenė susiduria su krizėmis – ekonominėmis, sveikatos, geopolitinėmis. Esant išoriniam nesaugumui, neapibrėžtumui, žmonės atideda sprendimą nutraukti santuoką, net jei ir yra jam pribrendę. Vengiama įnešti dar daugiau neapibrėžtumo į asmeninį gyvenimą, kai aplinkoje yra daug neaiškumo, kuris apsunkintų asmeninio gyvenimo pertvarkymą po skyrybų“, – pažymėjo ji.

Remiantis duomenimis, 2021 metais fiksuotos 7822 ištuokos, 2020-aisiais – 7544, 2019 metais – 8683.

A. Maslauskaitė sako, kad pastebimos tendencijos, jog ištuokų mažėjo ir 2009 metais kilusios finansinės krizės metu. Tuomet fiksuota 9270 ištuokų, kai 2008 metais jų buvo 10 317, o 2010-aisiais – 10 006.

„2020-2021 metai taip pat įnešė daug kaitos susijusios su sveikatos krize (pandemija). Tad stebimas ištuokų rodiklių mažėjimas gali būti šios krizės atspindys. Nenustebčiau, jei 2022 metų rodikliai taip pat dar būtų žemesni, nes visuomenė išgyveno su Ukrainos karu susijusį geopolitinį nestabilumą, vėliau – energetikos kainos ir infliacija“, – pabrėžė mokslininkė.

„Vis tik jei dar kelerius metus ištuokų rodikliai mažėtų, tikėtina, kad pradėtų veikti kitos, demografinės priežastys, kurios susijusios su santuokų kūrimų 1980-ųjų kartoje. Ilgalaikėje perspektyvoje – Lietuva buvo ir išlieka dažnai besiskiriančiųjų visuomenė“, – pažymėjo sociologė.

The post Lietuvoje - mažiausias skyrybų skaičius per pusę amžiaus appeared first on LAIKMETIS.

88 metų amžiaus sulaukęs tyrinėtojas išleido keliasdešimt knygų, parašė daugybę straipsnių, ypač – religijos sociologijos, istorijos ir religinės minties temomis.

Liuteronų šeimoje gimęs mokslininkas daug dėmesio skyrė sociologinei ir istorinei krikščionybės analizei, ypač katalikybei. Paradoksas, kad vienas iš šio dešimtis metų trukusio darbo vaisių yra krikščionybės kritikų kritika: pasak mokslininko, didžiulė šios kritikos dalis yra ideologiškai ar politiškai patogūs stereotipai, perduodami iš vieno amžiaus į kitą ir toliau plėtojami. Šių stereotipų kritikai jis skyrė vieną iš savo knygų.

Kalbėdamas apie savo asmeninius įsitikinimus, R. Starkas yra pasakojęs, kad krikščionišką tikėjimą prarado jaunystėje, bet sulaukęs maždaug šešiasdešimties vėl pradėjo prie jo artėti.

Paradoksas, kad vienas iš šio dešimtis metų trukusio darbo vaisių yra krikščionybės kritikų kritika.

„Visada buvau kultūrinis krikščionis, tvirtai įsipareigojęs Vakarų civilizacijai. Tačiau didžiąją savo karjeros dalį, taip pat ir rašydamas „Krikščionybės iškilimą“, buvau jos gerbėjas, bet ne tikintysis. Niekada nebuvau ateistas, tikriausiai geriausiai mane būtų galima apibūdinti kaip agnostiką. Toliau rašydamas apie religiją ir daugiau dėmesio skirdamas krikščionybės istorijai, vieną dieną prieš kelerius metus supratau, kad esu krikščionis. […] Manau, kad „nepriklausomas krikščionis“ yra geriausias mano dabartinių įsitikinimų apibūdinimas“, – viename 2007 m. interviu sakė amerikiečių sociologas.

Šį interviu paskelbęs ir R. Starką gerai asmeniškai pažinojęs italų religijų sociologas Massimo Introvigne interneto svetainei „Aleteia“ po žinios apie jo mirtį komentavo šio mokslininko indėlį – racionalaus pasirinkimo teorijos pritaikymą religijos analizei.

„R. Starkas sukūrė naują būdą vertinti religinį pliuralizmą, kurį pavadino religinės ekonomikos teorija. Ši teorija numato, kad egzistuoja religinė rinka, kurioje įvairios religijos konkuruoja tarpusavyje, siekdamos laimėti religijos vartotojus, susidomėjusius jų produktu“, – sakė M. Introvigne ir tuoj pat perspėjo, kad R. Starkas, šiaip malonus ir humorą mėgstantis žmogus, prarasdavo savitvardą, kai jo teorija buvo interpretuojama paviršutiniškai.

Ši teorija visiškai neskelbia, kad religijos ieško pasekėjų dėl ekonominių priežasčių, o jų teologija tėra antraeilis dalykas – ekonominė teorija yra tik metodas ir metafora, mokslininkų naudojama iš išorės studijuojant religinį pliuralizmą. Priešingai, R. Starkas mėgo sakyti, kad nagrinėti religiją ir neatsižvelgti į jos teologiją yra tas pats, kas vertinti automobilį neatsižvelgiant į jo variklį. Būtent teologija yra esminė religijos pasiūlos dalis. Niekas neperka automobilio nepasidomėjęs jo varikliu, niekas nepriima religijos nepasidomėjęs jos teologija.

R. Starkas, priduria italų sociologas, paskelbė tiek populiarių, gerai skaitomų, tiek labai techniškų tekstų, iki šiol naudojamų sociologijos praktikų.

Kita vertus, R. Starkas buvo stiprių emocijų ir stiprios nuomonės žmogus, o kitiems, įskaitant ir patį kalbinamąjį, neretai tekdavo maldyti jo aštrius pasisakymus, pripažino M. Introvigne, komentuodamas klausimą apie kelis R. Starko šiandieninės krikščionybės ir katalikybės gyvenimo klausimų komentarus.

The post Mirė amerikiečių sociologas R. Starkas, pagarsėjęs krikščionybės kritikų kritika appeared first on LAIKMETIS.

2022 m. kovo 10-19 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro Vilmorus atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų nuo 18 m. iki 74 m. požiūrio tyrimas (N=1005). Tyrimui respondentai atrinkti tikimybinės atrankos principu išlaikant populiacijos proporcijas pagal amžių, lytį ir gyvenamąją vietą.

Tyrimas atliktas 25 miestuose ir daugiau nei 40 kaimų, taikant mišrų duomenų rinkimo būdą: imant tiesioginius akivaizdinius interviu ir interviu telefonu. Tyrime Laisvos visuomenės instituto užsakymu pateikti du klausimai, susiję su lyčiai neutralios partnerystės įstatymo vertinimu: teirautasi, ar gyventojai pritaria Partnerystės įstatymui, kuris įstatymiškai įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas; taip pat, ar jie pritartų tokio įstatymo svarstymui Seime nepaprastosios padėties Lietuvoje sąlygomis dėl karo Ukrainoje.

Siekiant pateikti platesnį požiūrio tiriamu klausimu vaizdą, duomenų analizėje remiamasi ir pernai panašiu laikotarpiu atliktų reprezentatyvių respublikinių tyrimų duomenimis.

Pirmajame klausime partnerystė susiejama su šeimos įteisinimu todėl, kad respondentai aiškiai suprastų, apie kokį politinį sprendimą yra teiraujamasi. Tos pačios lyties partnerystė suteiktų šeimos statusą homoseksualioms poroms, nes, visų pirma, Civiliniame kodekse partnerystė reiškia bendrą gyvenimą, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.) ir ši blanketinė norma yra įtvirtinta CK III Šeimos knygoje.

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje teisinio statuso suteikimą tos pačios lyties porų gyvenimui laiko šeimos teisinio statuso suteikimu. Taigi tos pačios lyties partnerystės įteisinimas neišvengiamai įteisintų tos pačios lyties šeimas.

2022 m. kovo 10-19 d. atliktas tyrimas atskleidė, kad Partnerystės įstatymui, kuris įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas pritaria ar visiškai pritaria aiški mažuma šalies gyventojų, tik kiek daugiau nei dešimtadalis (14,8 proc.). Maždaug kas dešimtas (11,4 proc.) šiuo klausimu neturi nuomonės, o didžioji dalis (73,7 proc., žr. 1 pav.) įstatymui nepritaria ar visiškai nepritaria..

Jei tarp kiek daugiau nei dešimtadalio (14,8 proc.) pritariančiųjų visišką pritarimą išreiškė vos 3,4 proc., tai tarp nepalaikančiųjų lyčiai neutralios partnerystės įstatymo visiškai jam nepritariančiųjų (48,6 proc.) dalis buvo beveik dvigubai didesnė, nei vertinančių jį kiek švelniau – nepritariant (25,2 proc.).

Tai rodo, kad gyventojų požiūryje ryškiausiai išreikštas visiškas nepritarimas visuomenėje įtampas keliančiam lyčiai neutralios partnerystės įstatymui, kaip ir aiški nepritarimo ar visiško nepritarimo imtinai (73,8 proc.) jam tendencija, beveik penkis kartus viršijanti minėto įstatymo palaikymą, t.y. pritarimą ar visišką pritarimą jam (14,8 proc.).

Be to, lyginant naujausio Vilmorus tyrimo rezultatus su 2021 m. sausio mėn. bendrovės Baltijos tyrimai (N-529) ir Norstat LT (N-1000) atliktų reprezentatyvių nacionalinių tyrimų rezultatais, pastebima aiški tendencija, kad visuomenės nepritarimas lyčiai neutralios partnerytės įstatymui, įteisinančiam tos pačios lyties asmenų šeimas ženkliai padidėjo.

Jei prieš metus visiškai pritariančių, kad Lietuvoje šeimą galėtų kurti tos pačios lyties poros buvo 11 proc. (Baltijos tyrimai, N-529), tai šiais metais, teiraujantis, ar tiriamieji pritartų Partnerystės įstatymui, kuris įteisintų vienos lyties asmenų šeimas, visiškai pritarančių buvo daugiau nei tris kartus mažiau, vos 3,4 proc. Ženkliai – nuo 20 proc. iki 11,4 proc. – sumažėjo ir pritariančiųjų dalis, kas rodo, kad palaikančių tos pačios lyties asmenų šeimos kūrimo įstatyminį įteisinimą per metus sumažėjo dvigubai – nuo 31 proc. iki 14,8 proc.

Dar ryškesni visuomenės požiūrio tiriamu klausimu poslinkiai išryškėjo nepritarimo pozicijoje: jei prieš metus visiškai nepritariančiųjų buvo 32 proc., tai šiemet jų dalis išaugo 16,6 proc. – iki 48,6 proc., o nepritariančiųjų procentas išliko stabilus, išaugo vos 1,2 proc. – nuo 24 proc. (2021 m.) iki 25,2 proc. (2022 m.).

Panašiai ir neturinčiųjų nuomonės dalis beveik nepakito (13 proc. pernai ir 11,4 proc. šiemet), nors ir galima pastebėti nežymią tendenciją, kad neturinčiųjų nuomonės dalis mažėja aiškiai nepritariančiųjų ir visiškai nepritariančiųjų išaugimo sąskaita (žr. 2 pav.).

Panašūs duomenys pernai gauti ir Norstat LT tyrime (N-1000), parodžiusiame, kad tik kiek daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) tuo metu pritarė, jog šeimas Lietuvoje galėtų kurti tos pačios lyties poros, daugiau nei pusė (55 proc.) tam nepritarė, o 18 proc. neturėjo nuomonės (žr. 3 pav.).

Taigi, visų trijų tyrimų duomenys rodo panašias tendencijas: didžioji visuomenės dalis nepritaria ar visiškai nepritaria partnerystės įstatymui, kuris įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas, ir šis nepritarimas turi tendenciją augti.

Be to, lyginant 2021 metų duomenis su šių metų tyrimo duomenimis panašu, kad visuomenėje kylant aštrioms diskusijoms vertybiniais, Konstitucines nuostatas šeimos sampratoje iš pagrindų siekiančiais keisti klausimais, kai kone kiekvienas pilietis dėl to vienaip ar kitaip yra skatinamas priimti savo poziciją, stebimas aiškiau savo požiūrį išreiškiančios gyventojų dalies augimas ir neapsisprendusiųjų dalies mažėjimas.

Būtų galima kelti prielaidą, kad daugiau ar mažiau aštrias diskusijas keliančių klausimų kone primygtinis svarstymas neatsižvelgiant į aiškiai išreikštą negatyvią visuomenės poziciją tais klausimais, tampa prielaida ar net paskata aiškesnės asmeninės laikysenos prisiėmimui ir išreiškimui, kas ir visuomenę, ne tik pavienį jos asmenį skatina būti labiau atsakingais ir pilietiškais.

Ženklus negatyviai lyčiai neutralios partnerystės klausimu pasisakančiųjų skaičiaus išaugimas rodo, kad visuomenė yra ne tik jautri šiuo klausimu ir vis aiškiau išreiškia savo negatyvią poziciją, bet ir kad tai daro ne trumpalaikių jausminių reakcijų vedama, o argumentų ir vykstančių procesų stebėjimu, analize, galimų grėsmių atpažinimu, ką galima vertinti kaip pilietiškos, atsakomybę už šalies dabartį ir ateitį, jos pamatines Konstitucines nuostatas siekiančios prisiimti visuomenės bruožą.     

Analogiškas tendencijas atskleidžia ir kitu klausimu išryškėjusi visuomenės laikysena. Teiraujantis, ar gyventojai pritaria Partnerystės įstatymo svarstymui Seime, kai dėl karo Ukrainoje sunerimusioje Lietuvoje yra paskelbta nepaprastoji padėtis, paaiškėjo, kad didžioji dalis (71,6 proc.) tam nepritaria arba visiškai nepritaria, o visiškai nepritariančiųjų dalis (44,9 proc.) ženkliai viršija tiesiog nepritariančiųjų (26,7 proc.) skaičių.

Ypač ryški takoskyra atsiskleidžia tarp pritariančių ir visiškai pritariančių partnerystės įstatymo svarstymui Seime karo Ukrainoje fone (15,1 proc., tarp kurių visiškai pritariančių yra tik 3,2 proc.) bei nepritariančių ar visiškai nepritariančių (71,6 proc., iš kurių visiškai nepritaria 44,9 proc., nepritaria 26,7 proc.), o neturinčių nuomonės šiuo klausimu tėra vos kiek daugiau, nei dešimtadalis (13,3 proc., žr. 4 pav.).

Pastebėtina, kad tiek pritarimą ar nepritarimą lyčiai neutralios partnerystės įstatymui kaip galimybei, kad šeimą galėtų kurti tos pačios lyties asmenys, tiek ir pritarimą ar nepritarimą Partnerystės įstatymo svarstymui LR Seime pavasario sesijoje, kai Lietuvoje dėl karo Ukrainoje paskelbta nepaprastoji padėtis, išsako analogiška gyventojų dalis.

Jei lyčiai neutralios partnerystės įstatymui visumoje nepritaria 73,8 proc. gyventojų, o jį palaiko vos 14,8 proc., tai teiraujantis apie pritarimą ar nepritarimą šio įstatymo svarstymui Seime karo Ukrainoje fone Lietuvoje įvedus nepaprastąją padėtį, išryškėja analogiška tendencija: 71,5 proc. tokiam svarstymui nepritaria ir tik 15,1 proc. pasisako palankiai. Neapsisprendusiųjų dalis ir vienu, ir kitu atveju panaši – kiek daugiau, nei dešimtadalis (11,4 proc. lyčiai neutralios partnerystės įstatymo klausimu, 13,3 proc. tokio įstatymo svarstymo Seime esamomis sąlygomis atveju).

Taigi, šalies gyventojų pozicija abiem tarpusavyje susijusiais klausimais yra analogiška ir rodo aiškų nepritarimą: abiem atvejais (tiek vertinant patį įstatymą kaip įteisinantį tos pačios lyties asmenų šeimas, tiek ir šio įstatymo projekto svarstymą Seime dabartinėje situacijoje) palankiai vertinančių yra vos apie 15 proc., kai nepritariančiųjų abiem atvejais yra aiški didžioji dalis – 73,8 proc. nepalaiko lyčiai neutralios partnerystės įstatymo, 71,5 proc. pasisako prieš tokio įstatymo svarstymą LR Seime šiuo metu.

Tad abiem atvejais tendencijos išlieka analogiškos – kraštutinių pozicijų (visiško pritarimo ir visiško nepritarimo) laikosi pakankamai skirtinga visuomenės dalis: jei visišką pritarimą abiem klausimais išsako absoliuti mažuma šalies gyventojų (vos 3,2-3,4 proc.), tai visišką nepritarimą – beveik pusė (44,9-48,6 proc.), o neturinčių nuomonės esama tik kiek daugiau nei dešimtadalis (11,4-13,3 proc., žr. 1 pav. ir 4 pav.). Taigi, visuomenė šiais klausimais dvejonių neturi: ji sako aiškų „ne“, ir šis nepritarimas per metus ne sumažėjo, o priešingai – ženkliai išaugo.

Čia labai svarbu suprasti, kad nepritarimas lyčiai neutralios partnerystės įstatymo projekto svarstymui esamu karo Ukrainoje laikotarpiu, kai Lietuvoje paskelbta nepaprastoji padėtis, ir pačiam lyčiai neutralios partnerystės įteisinimui keičiant konstitucinę šeimos sampratą nereiškia nei homofobiškų Lietuvos gyventojų nuostatų, nei kitos, nei heteroseksuali seksualinės orientacijos buvimo fakto neigimo, nei tokios orientacijos asmenų atmetimo.

Šių ir ypač 2021 metų tyrimų, kuriuose greta požiūrio į partnerystės įstatymą teirautasi ir papildomų klausimų apie lyčiai neutralią partnerystę, duomenys aiškiai parodė, kad šalies gyventojai supranta tos pačios lyties asmenų tarpusavio santykių teisinio reguliavimo poreikį, tačiau mato ir siūlo kitus probleminių klausimų sprendimo mechanizmus, kurie nekeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatinių nuostatų šeimos sampratos klausimais ir neįneštų papildomų įtampų ir dar labiau neskaldytų įjautrintos visuomenės.

Tai kaip tik rodo, kad faktas yra pripažįstamas ir keliamas klausimas dėl socialinių, teisinių klausimų sprendimo siūlant kitą sprendimų kelią. Tai ypač svarbu šiandienos kontekste, kai karo Ukrainoje fakto akivaizdoje susiduriame su eilės socialinių, teisinių ir kitų sričių klausimų operatyvaus ir savalaikio sprendimo poreikiu.

Ne tik siekiant patenkinti karo pabėgėlių iš Ukrainos (daugiausiai moterų ir vaikų iki 18 m.) poreikius, bet ir užtikrinti jiems saugų prieglobstį, savalaikę pagalbą ir integraciją į šalies švietimo sistemą, darbo rinką ir kt. Esama situacija iškelia eilę svarbių ir skubiai svarstytinų klausimų, tame tarpe ir teisinio reguliavimo, tad lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo klausimas esamame kontekste, taip pat karo grėsmių akivaizdoje, kaip rodo tyrimo rezultatai, visuomenei neatrodo esąs pirmaeilis. 

Įdomu, kad tarp asmenų su aukštuoju išsimokslinimu (64,8 proc.) yra beveik tiek pat nepritariančių Partnerystės įstatymo svarstymui LR Seime, kai Lietuvoje dėl karo Ukrainoje paskelbta nepaprastoji padėtis, kaip ir tarp tų, kurie nėra įgiję vidurinio išsimokslinimo (66,7 proc.).

Palankaus šio įstatymo svarstymo vertinimą tarp aukštąjį išsimokslinimą įgijusiųjų (22,2 proc.) atsveria mažesnė nuomonės šiuo klausimu neturinčiųjų dalis (13 proc.), tuo tarpu tarp žemiausią išsilavinimą įgijusių asmenų, priešingai, nuomonės neturėjimas (22,8 proc.) sąlygoja dvigubai mažesnę (10,5 proc.) pritariančių Partnerystės įstatymo svarstymui dalį, tuo tarpu nepritariančiųjų tam dalis yra beveik identiška, apie du trečdalius atitinkamoje išsimokslinimo grupėje (atitinkamai 64,8 proc. su aukštuoju ir 66,7 proc. su nebaigtu viduriniu išsimokslinimu).

Pastebėtina ir tai, kad labiausiai šiais klausimais apsisprendę yra įgijusieji vidurinį, spec. vidurinį ir aukštesnįjį išsimokslinimą: 12,5 proc. pritaria Partnerystės įstatymo svarstymui Seime esamomis aplinkybėmis, trys ketvirtadaliai (74,8 proc.) tam nepritaria, o neturinčių nuomonės procentas yra mažiausias tarp visų išsimokslinimo grupių (12,7 proc.).

Tokie tyrimo duomenys paneigia dalyje žiniasklaidos kanalų visuomenei formuojamą įvaizdį, kad Partnerystės įstatymui ir/ar jo svarstymui esamomis aplinkybėmis nepritaria žemesnį išsimokslinimą turintieji, kai tuo tarpu tyrimas atskleidžia, kad nepritarimą įstatymo svarstymui esamu laikotarpiu išreiškia beveik identiškas žemiausią ir aukščiausią išsimokslinimą įgijusių procentas – du trečdaliai, atitinkamai 66,7 proc. ir 64,8 proc., o tarp tarpinės išsilavinimo grandies (įgijusių vidurinį, spec. vidurinį ir aukštesnįjį išsimokslinimą) nepritarimo procentas yra dar aukštesnis, net du trečdaliai (74,8 proc., žr. 5 pav.).

Kelios apibendrinančios įžvalgos

2021 m. sausio (Norstat LT, N-1000;  Baltijos tyrimai, N-529) ir 2022 m. kovo (Vilmorus, N-1005)tyrimų duomenys atskleidė, kad visuomenė sako aiškų „ne“ partnerystei, ir šis nepritarimas per metus ženkliai išaugo - nuo 56 proc. iki 73,8 proc.

Visuomenė aiškiai nepritaria ir Partnerystės įstatymo svarstymui Seime nepaprastosios padėties Lietuvoje sąlygomis dėl karo Ukrainoje - 71,5 proc. tam sako „ne“.

Nepritarimo partnerystei, kuri įstatymiškai įteisintų tos pačios lyties asmenų šeimas, augimas stebimas tiek bendruose tyrimo rezultatuose, tiek per tokius sociodemografinius pjūvius, kaip lytis, amžius, gyvenamoji vieta[1]: nepritarimo augimas pagal skirtingus kriterijus siekia 10-20 ir daugiau proc. Kartu per metus ženkliai, daugiau nei dvigubai (apie 15 proc., t.y., nuo 31 proc. iki 14,8 proc.) sumažėjo pritariančiųjų partnerystei ir neturinčių nuomonės (nuo 13 proc. iki 11,4 proc.).

Partnerystės įstatymą, įteisinantį tos pačios lyties asmenų šeimą, palaiko ketvirtadalis asmenų su aukštuoju išsimokslinimu (25 proc.), tuo tarpu likusiose išsimokslinimo grupėse tokios pozicijos laikosi vos dešimtadalis (8,8-11 proc.). Beveik du trečdaliai (62,7 proc.) su aukštuoju išsimokslinimu ir keturi penktadaliai (beveik 80 proc.) su nebaigtu viduriniu, viduriniu, spec. viduriniu, aukštesniuoju išsimokslinimu išreiškia aiškų nepritarimą partnerystei. Be to, beveik visose grupėse pagal išsimokslinimą neturinčiųjų nuomonės dalis yra panaši - kiek daugiau nei dešimtadalis.

Pritarimas partnerystei kyla didėjant pajamoms, per mėnesį gaunamoms vienam šeimos nariui, tačiau analogiškai auga ir neturinčiųjų nuomonės dalis (iki 12,5 proc.). Išryškėjo tendencija: kuo aukštesnės pajamos šeimoje gaunamos, tuo labiau pritariama Partnerystės įstatymui (nuo 68,8 proc. iki 76,9 proc.), tačiau dažniau dėl jo ir abejojama (9,3-12,5 proc. gaunančių daugiau nei 451 eur pajamas per mėn. vienam šeimos nariui).

Net ir aukščiausias pajamas gaunančiųjų grupėje pritarimas partnerystei neviršija 18,8 proc., o nepritarimas išlieka aukštas (daugiau nei du trečdaliai, 68,8 proc.), tuo tarpu žemesnes pajamas gaunančiųjų tarpe nepritarimą išsako daugiau nei keturi penktadaliai (79,3-83,5 proc.). Analogiškos tendencijos atsiskleidė ir vertinant Partnerystės įstatymo svarstymo Seime nepaprastosios padėties Lietuvoje sąlygomis dėl karo Ukrainoje klausimą: pritarimas įstatymo svarstymui yra dar žemesnis (nuo 10,9 proc. iki 18,4 proc.), o abejonės dėl to dar didesnės (nuo 9,8 proc. iki 14,1 proc.).

Lyginamoji 2021 m. ir 2022 m. tyrimų duomenų analizę atskleidė:

- auga aiškus nepritarimas partnerystei, ženkliai mažėja jai pritariančių ir šiek tiek - neturinčių nuomonės dalis. Tai rodo, kad per metus įvyko požiūrio šiuo klausimu poslinkis link aiškiau išreikšto nepritarimo (ženkliai padaugėjo visiškai nepritariančių ir sumažėjo pritariančių ar visiškai pritariančių partnerystei), ir tai vyko neturinčių aiškios pozicijos ir pritariančių partnerystei dalies mažėjimo sąskaita.

- moterys nežymiai palankiau vertina Partnerystės įstatymą, tačiau per metus tiek vyrų, tiek moterų pritarimas šiam įstatymui ženkliai krito ir atitinkamai išaugo nepritarimas jam. Tiek vyrai, tiek moterys daugiau nei 70 proc. išreiškia nepritarimą ar visišką nepritarimą Partnerystės įstatymui.

- visose amžiaus grupėse ženkliai mažėja pritarimas ir pastebimai auga nepritarimas Partnerystės įstatymui. Jauniausioje amžiumi grupėje (iki 29 m.) pritarimas mažėja ryškiausiai (krito apie 15 proc.) nepritarimo išaugimo sąskaita, nes neturinčių nuomonės dalis per metus liko nepakitusi (16 proc.). Vyresnėse amžiaus grupėse (nuo 30 iki 74 m.) palaipsniui mažėja pritarimas partnerystei ir neturinčių nuomonės dalis bei pastebimai auga nepritarimas partnerystei (išauga apie 15-20 proc.).

- pagal gyvenamąją vietą palankiausiai partnerystė vertinama didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, 22,7 proc.) ir mažiausiai palankiai – kaimuose ir kituose miestuose (apie dešimtadalis, 8-11 proc.), čia ir mažiausiai dvejojama dėl savo pozicijos (apie 83 proc. nepritaria partnerystei, o dvejoja mažiau nei dešimtadalis, vos 5,7-9,8 proc.). Didmiesčiuose nepritarimas partnerystei mažiausias (61,1 proc.), o abejojimas didžiausias (beveik kas penktas, 16,2 proc.).

Tyrimai atskleidė ir kitą tendenciją: pritarimas partnerystei per pastaruosius metus stipriai sumažėjo (iki 20 procentinių punktų) visose grupėse pagal gyvenamąją vietą ir ženkliai (iki 23,3 procentinių punktų) išaugo nepritarimas jai, o abejojančiųjų ženkliai sumažėjo (iki beveik 13 procentinių punktų), išskyrus didmiesčius, kuriuose abejojančiųjų dalis išliko stabili (apie 16 proc.).

[1] Lyginamoji 2021 m. ir 2022 m. tyrimų duomenų analizė pagal išsimokslinimą ir pajamas vienam šeimos nariui per mėn. nebuvo galima dėl skirtingų minėtuose tyrimuose parinktų grupavimo kriterijų.

The post Visuomenė partnerystei sako aiškų „ne“ ir šis nepritarimas per metus ženkliai išaugo appeared first on LAIKMETIS.

Dalyje informaciją šia tema pristačiusių straipsnių sudvejota tyrimą užsakiusios institucijos intencijomis, kvestionuotas jame taikytas duomenų rinkimo instrumentas, tyrimo rezultatai, jų tikslingumas, vertingumas ir pritaikomumas. Sudvejota ir visuomenės nuomonės pagrįstumu, jos gebėjimu analizuoti informaciją ir argumentuotai išsakyti savo poziciją. Jai net taikyti ochlokratijos, minios, prastuomenės epitetai, formuojant nuostatą, esą ši daug ko nežinanti ir į tam tikrus dokumentus (konkrečiai Stambulo konvenciją) nesigilinanti „dauguma klysta“. Atskirais atvejais svarstymai apie tyrimą, panašu, virto ne konstruktyvia dalykine diskusija, o savotišku politinės kovos lauku.

Prezidentūros užsakymu atliktą tyrimą bene išsamiausiai (nors ir segmentuotai) pristatė Delfi.lt. Greta eilės žinomų asmenų komentarų čia pateikta ir dalis statistinių lentelių. Sveikintina. Kartu gaila, kad skaitytojas jose gali matyti tik tiek, kiek jam leidžiama: didžioji dalis lentelių „apkarpytos": neaiškios stulpelių reikšmės, parodoma tik dalis duomenų. Techninė klaida?

Bet kokiu atveju kyla klausimas, kaip tyrimuose mažiau patyrusiam skaitytojui susiorientuoti, kas yra kas: kurio stulpelio duomenys ką reiškia arba, pvz., kiek procentų moterų išsako vieną ar kitą poziciją, jei matomi tik absoliutūs skaičiai? Susiskaičiuoti? Pasikliauti tekstu? Tik 2 lentelėse iš 7 duomenys parodomi korektiškai. Nelabai pagarbu skaitytojo atžvilgiu, nekorektiška ir netikslu moksliniu požiūriu.

Tad, viena vertus, pasitelkus ekspertus (sociologus, politikus) lyg ir siekiama plačiau aptarti tyrimą, kita vertus, stokojama pagarbos skaitytojui: tikriausiai jis nesigilins, tad kai ką galima ir supaprastinti. Neaiški tokio duomenų apkarpymo intencija. Faktas tik tas, kad, jei taip tyrimo rezultatus vizualiai parodytų studentas, darbą jam tektų taisyti. Bet čia ne apie tai. Norėtųsi keliais aspektais apžvelgti dalyje straipsnių išryškėjusią retoriką.

Pirmiausia glumina faktas, kad Prezidentūros užsakytame tyrime gvildentos kelios temos, tačiau dalyje jį pristatančių straipsnių dėmesys sufokusuotas beveik išimtinai tik į vieną jų - visuomenės poziciją dėl Stambulo konvencijos. Tokios pozicijos motyvai lieka neaiškūs, tačiau gal tai suprantama laikysena tyrimo, kuris pristatomas kaip nepakankamai išsamus, vertinimo kontekste. Dvejojama jo išsamumu, taikyto įrankio korektiškumu ir kartu nutylima platesnė jo tematika, dėl ko įgautus rezultatus tampa sudėtingiau žvelgti gilesniu pjūviu, matyti platesnį tyrimo lauką ir vidines visuomenės požiūrio sąsajas, papildančias ir patvirtinančias kitų šių metų pradžioje vykdytų panašių imčių, kiekybine metodologija grįstų ir į analogišką tematiką orientuotų tyrimų rezultatus.

net ir labai platūs ir išsamūs tyrimai nepajėgūs vienu tyrimu aprėpti visko.

Pastebėjimai dėl tyrimo ribotumo iš dalies suprantami ir paaiškintini: net ir labai platūs ir išsamūs tyrimai nepajėgūs vienu tyrimu aprėpti visko. Bet kokiame tyrime neišvengiamai paliečiamas daugiau ar mažiau ribotas problemų ar klausimų laukas, kiti jų paliekami išsamesniems tyrimams, kurių kitas tikslas ir uždaviniai, kita tyrimo prieiga, metodai ir instrumentai. Tai natūrali tyrimų praktika.

Tad panašu, kad straipsniuose ryškėjanti gan selektyvi prieiga ir tyrimo rezultatų interpretacinis vertinimas yra labiau politinis nei mokslinis ar pilietinis. Tokiai laikysenai savaime stinga objektyvumo (nutylima dalis informacijos apie tyrimą, jo teminį lauką ir rezultatus, nekorektiškai pateikiama dalis duomenų ir t. t.), tad visuomenė veikiau ne informuojama, o dezinformuojama. Juolab, kad metų pradžioje viešai pristačius jau minėtus NVO sektorių atstovaujančios institucijos užsakytus artimos tematikos tyrimų rezultatus panašių reakcijų nesulaukta.

visuomenė veikiau ne informuojama, o dezinformuojama.

Antra. Straipsniuose pateikiama tik dalis tyrimo rezultatų, o dalies jų interpretacija kelia klausimų. Pvz., teigiama, kad „jaunimas, ypač studentai, pritaria, jie galbūt labiau informuoti“, „pagal socialinę padėtį, Stambulo konvencijos ratifikavimą labiausiai (44,4 proc.) palaiko moksleiviai ir studentai. (...) Nepritariančiųjų konvencijos ratifikavimui daugiausia yra tarp bedarbių (55,9 proc.)(...). Mažiausios skeptikų gretos yra tarp moksleivių, studentų (17,8 proc.) (...). Dažniausiai šiuo klausimu nuomonės neturi (...) moksleiviai bei studentai (37,8 proc.)“. Visgi, žvelgiant į statistinę lentelę matysime, kad moksleivių ar studentų (apjunti vienoje grupėje) tarp tiriamųjų tėra vos 45 iš 901 (tiek matome nepilnoje lentelėje; tyrimo imtis N-1001). Tad nekorektiška procentiškai gretinti 45 moksleivių ir studentų (kaip ir 59 bedarbių) požiūrį su 153 - 268 (priklausomai nuo tiriamųjų grupės) kitos socialinės padėties atstovų nuomone. Tai iškreipia rezultatus, tad juos interpretuojant tą privalu įvardinti. Kitaip tiesiog esame klaidinami, sąlyginai manipuliuojama ir skaitytojo (ne)dėmesingumu bei tyrimo duomenimis.

Trečia. Visuomenės nuomonės tyrimai – vienas iš įrankių patikimais ir patikrintais metodais sekti jos nuomonių, vertinimų, lūkesčių, poreikių etc. pulsą. Tai įprasta praktika. To siekta ir Prezidentūros užsakytame tyrime. Kita vertus, tokie tyrimai gali tapti (neretai ir tampa) pamatu tolimesniems tyrimams, kai atsekus ryškesnes požiūrių, vertinimų, poreikių ir pan. pozicijas, galimas kryptingas fokusavimasis į gilesnę jų analizę, ypač, kai vienas kitą papildantys tyrimai leidžia fiksuoti vykstančius pokyčius, o ilgainiui - plėtoti ir metaanalizę. Panašiai aptariamas tyrimas papildė ir patvirtino jau minėtų sausio mėnesį atliktų tyrimų rezultatus.

Ketvirta. Jei dvejojama tyrimo išsamumu, tikslingumu, reikalingumu ir tuo, kiek žmonės žino apie tai, ko jų teiraujamasi, ko gero, tektų kvestionuoti eilę kitų visuomenės nuomonės tyrimų, tame tarpe ir periodinį pasitikėjimo politikais, politinėmis partijomis, institucijomis barometrą, nes (remiantis straipsniuose išsakyta argumentacija) tikėtina, kad dalis į juos atrenkamų respondentų yra mažiau politiškai angažuoti, fragmentiškai besidomį politika, todėl vargu ar gali turėti savo argumentuotą poziciją tiriamais klausimais.

Analogiškai galėtume abejoti ir referendumais (reaguojant į pamąstymus, galima būtų teigti, kad juose taip pat tiesiogiai teiraujamasi konkrečių klausimų, kuriais piliečiai išreiškia savo poziciją ir valią sprendimus priimančioms institucijoms net nežinant, ką konkrečiai jie žino, supranta ar moksline prasme suvokia, pvz., klausimuose naudojamų sąvokų „Konstitucija“, „Europos Sąjunga“ ir pan. turinyje). Tokie klausimai nekeliami, nes visumoje tyrimais pasitikima, viešai aptariami jų rezultatai, reaguojama į reitingų dinamiką.

Visgi kitokiu „barometru“ suabejota. Ar tai reikštų, kad visuomenė kai kuriais klausimais gali ir turi teisę išsakyti savo nuomonę, o kai kuriais ne? Ar kad Prezidentūra negali ja domėtis? Dvejonė tuo iškelia kitus klausimus (apie tai žemiau), tačiau nepaneigia poreikio, galimybės ir teisės tirti visuomenės nuomonę, jos atsiklausti. Kitaip grėstų rizika prisiimti vadinamąją elitistinę laikyseną plėtojant visuomenės nuomonės mažareikšmiškumo retoriką, o ją pačią matant kaip „nežinančią“, „nesidominčią“, „neskaitančią“, „prastuomenišką“, negebančią analizuoti ir pasirinkti.

grėstų rizika prisiimti vadinamąją elitistinę laikyseną plėtojant visuomenės nuomonės mažareikšmiškumo retoriką.

Puikiai suprantame, kad tai būtų nedemokratiška ir nepagarbu bendrapiliečiams, atstovaujantiems įvairias amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties etc. grupes.

Ir pabaigai. Vargu ar galima sutikti, kad „šituo vienu klausimu, kuris yra suformuluotas tokiu būdu, mes tikrai nesužinome Lietuvos visuomenės nuomonės apie Stambulo konvenciją. Mes sužinome galbūt tik tai, ką jie girdėjo kažkur paminėta viešojoje erdvėje apie tai, priklausomai nuo to, koks turinys buvo ten minimas“. Tokia pozicija, viena vertus, nuvertina visuomenės pilietinį raštingumą ir sąmoningumą (tarsi niekas neskaito, nesigilina, vadovaujasi tik nuogirdomis), kita vertus, abejoja jų gebėjimu kritiškai mąstyti, analizuoti, turėti savo įžvalgas ir daryti išvadas, galiausiai remtis patirtimi matant ir analizuojant užsienio šalyse vykstančius procesus.

Žinoma, norint tirti gelminius klodus to, ką, kaip, kodėl ir kokių aplinkybių, veiksnių sąveikoje žmonės iš tiesų žino, suvokia ir renkasi, reikalingi išsamesni tyrimai – analitiniai, gal net ilgalaikiai ir tarpdisciplininiai, apjungiantys kelias tyrimo metodologijas, metodus, instrumentus. Bet tai nepaneigia visuomenės nuomonės tyrimo reikšmingumo ir reikalingumo. Ją tirti įprasta.

Be to, kaip ir aptariamo tyrimo atveju, gvildenant eilę kitų temų neretai taip pat tik epizodiškai aptariami vienokio ar kitokio požiūrio giluminiai veiksniai, nes tai papildomų mokslinių tyrimų reikalaujanti sritis. Šiuo tyrimu siekta kitų tikslų, tad reikalauti iš jo to, kas nebuvo jo tikslas, nekorektiška. Tam tikslinga pasitelkti papildomus tyrimus.

Apskritai, vargu ar pagrįsta būtų teigti, kad tiriant gyventojų požiūrį esant vienodoms jo matavimo galimybėms kai kurių temų tyrimui analogiškus instrumentus pasitelkti galima, o kai kurių - ne. Dar keisčiau būtų teigti, kad „daugumos nuomonė nėra pakankamas argumentas atmesti tarptautinius susitarimus, neįtraukti tam tikrų apibrėžimų ar nesvarstyti tam tikrų problemų. Dauguma klysta. (...) Ji nebūtinai klysta visada, bet visada egzistuoja tokios klaidos galimybė“.

Kaip tuomet su mažuma - piliečių išrinktu Seimu, kitais tautos atstovais? Ar jie niekada neklysta? Ir ar jiems nėra svarbu jausti visuomenės pulsą ir kaip tautos išrinktiems atstovams į jį atliepti priimant sprendimus? Vienas iš įrankių tam ir yra visuomenės nuomonės tyrimai. Ir jie – svarbūs. Antraip neturėtume nei priešrinkiminių reitingų, nei nuolatinių „barometrų“, nei kitų visuomenės nuomonės apklausų. Jos per Polltix savo rinkėjų nesiteirautų ir politikai.

The post Dr. Živilė Advilonienė. Visuomenės nuomonė - svarbi appeared first on LAIKMETIS.

Pagal juos, didžioji dauguma amerikiečių save laiko vyrais ar moterimis, ir tik 1% respondentų laiko save „translyčiais“, o tarp X kartos ir kūdikių bumo metų tokių žmonių iš viso nėra, tačiau tarp tūkstantmečio ir Z kartos atstovų „translyčiai“ sudaro jau 2 proc.

82% respondentų laiko save heteroseksualiais, 6% - biseksualiais, 2% - homoseksualiais, 2% - aseksualiais ir po vieną procentą - lesbiete, „panseksualu“ ar „omniseksualu“. Dar 2% laikosi „kitokios“ orientacijos arba nežino jos, o 3% neatsakė į šį klausimą.

Tuo pačiu metu tyrimo rezultatai rodo stiprų jaunų žmonių lytinės tapatybės pokytį. Jei tarp kūdikių bumo amžiaus vaikų 91% yra normalios orientacijos, 4% - biseksualūs, 1% yra homoseksualūs, o „aseksualų“, lesbiečių, „panseksualų“, „omniseksualų“ ir „kitokių“ visiškai nerandama, tai jau 15% Z kartos atstovų laiko save„ biseksualiais“, 9% - „aseksualais“, 3% labiau mėgsta homoseksualumą, 5% renkasi „kitokius“ identitetus. Tik 54% Z kartos respondentų yra normalios seksualinės orientacijos.

72% visų apklaustų amerikiečių traukia tik priešingos lyties atstovai, o 6% teigia, kad juos traukia abi lytys, 3% mano, kad juos labiau vilioja tos pačios lyties atstovai, ir 8% amerikiečių teikia pirmenybę tik tos pačios lyties santykiams. Lyties preferencijų modelis yra panašus į situaciją, susijusią su lytine tapatybe - žmonių, kurie traukia tik priešingą lytį, skaičius sumažėja nuo 84% kūdikių kartoje iki 76% X kartoje, 60% tarp tūkstantmečio ir tik 52% tarp Z kartos atstovų.

The post Sociologai skelbia, kad mažėja heteroseksualių žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Pirmas langas. Nuo neįmanomo iki radikalaus. Tikslas - panaikinti reiškinio aptarimo tabu. Rodyti reiškinį kuo platesniam žmonių būriui. Diskusijas apie reiškinį paversti normaliu dalyku. Šioms diskusijoms suteikti reikšmingumo. Šiam tikslui pasiekti reiškinys yra išstumiamas į informacinį lauką kaip kraštutinai radikalus. Tai pritraukia dėmesį. Diskusijos apie temą imamos organizuoti, nes tampa dėmesio verta problema visuomenėje ir akademinėse konferencijose.

Antras langas. Nuo radikalaus iki priimtino. Tikslas - pakeisti sąvoką. Emocionaliai nepriimtini terminai pakeičiami emocionaliai neutraliais. Šiuo etapu įvedamos naujos sąvokos, apibūdinančios tokias reiškinio ypatybes, kurios visuomenės sąmonėje daugiau nebesukelia aršaus pasipiktinimo.

Trečias langas. Nuo priimtino iki protingo. Tikslas - įvesti idėją apie aptariamo reiškinio natūralumą. Remiamasi moksliniais ir pseudomoksliniais faktais ir aiškinimais, kurie reiškinį paženklina kaip natūralų, savaime suprantamą. Tai yra lūžio momentas, kai absoliučiai marginalus reiškinys tampa suprantamas visuomenei.

Ketvirtas langas. Nuo protingo iki populiaraus. Tikslas - masių sąmonei įteigti mintį, kad reiškinys yra paplitęs visuomenėje. Reiškinį asocijuoti su konkrečiomis populiariomis asmenybėmis, kurios visuomenei yra patrauklios.

Penktas langas. Nuo populiaraus iki politinio. Tikslas - reiškinys tampa politiškai svarbiu. Prie šio lango prieinama, kai tema pakankamai “įkaitinta” ir ją jau galima iš populiariosios kategorijos perkelti į aktualios politikos kategoriją. Pradedami rengti teisės aktai. Lobistinės grupuotės valdžioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Pradedamos skelbti apklausos su išgalvotais rezultatais.

Politikai pradeda daryti viešus pareiškimus dėl teisinio reglamentavimo. Reiškinio paneigimas vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Įvedamas negatyvus požiūris į tuos, kurie reiškinį smerkia. Nepaklusniesiems suvaldyti sukuriami nauji baudžiamojo kodekso straipsniai.

Pagal šio modelio schemą galima atsekti, kaip vienas ar kitas visuomenėse buvęs smerktinas ar nusikalstamas reiškinys tampa politine norma - kaip nuo baudimo už reiškinio egzistavimą persistumta iki baudimo už reiškinio smerkimą.

The post Audronė Jankuvienė. Overtono langas appeared first on LAIKMETIS.