Konferencijos dalyviai buvo kviečiami atpažinti kūrybingumo ir tarpusavio ryšių reikšmę socialiniame darbe.  „Norėjome sukurti erdvę, kur socialinio lauko specialistai galėtų dalintis sukaupta patirtimi ir žiniomis, nes tai yra vienas iš kertinių dalykų, padedančių augti ir tobulėti savo srityje“, – dalijosi Vilniaus arkivyskupijos Carito atstovė Aida Karčiauskienė.

Renginio pradžioje sveikinimo žodį tarė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jis prisiminė popiežiaus žodžius: „Popiežius Pranciškus rašė: „Ryžtas, viltis, kūrybiškumas ir drąsa – tai ne sinonimai, bet ketinimų, dorybių, atvirumo ir požiūrio į tikrovę jungtis, stiprinant žmogaus sielą.“ Socialinio darbo pagrindas yra meilė, o meilė yra kūrybinga. Kūrybiškumas nėra tik priemonė – kūrybiškumas yra ir mūsų misija.“ Pasak arkivyskupo,  sėkmė socialiniame darbe reiškia sugebėjimą užmegzti gyvą santykį, padėti žmogui atrasti ir išpildyti jo tikruosius poreikius.

Konferencijos svečius pasveikino ir Mykolo Romerio universiteto rektorė prof. dr. Inga Žalėnienė, džiaugdamasi neeiliniu mokslininkų ir socialinio lauko specialistų susitikimu. „Socialinis darbas  – tai daugiau negu profesija“, – pabrėžė I. Žalėnienė. „Socialiniai darbuotojai pasižymi kūrybiškumu, kasdien sprendžia nestandartines situacijas. Tam reikia ne tik gerų profesinių žinių, bet ir geros širdies.“ Rektorės teigimu, sujungus neįkainojamą praktinę patirtį ir mokslo žinias, galima pasiekti daug pozityvių pokyčių, kad socialinė pagalba būtų efektyvesnė, o socialinių darbuotojų statusas ir jo vertinimas visuomenėje atitiktų jo darbo svarbą.

Asociacijos „Kūrybinės jungtys“ atstovė Aurelija Plūkė, savo profesinį kelią pradėjusi Carite, atskleidė kūrybingumo įpročius, jų taikymą, ir pranešimo metu kvietė dalyvius reflektuoti tarpusavyje. „Socialinis darbas, kaip jokia kita profesija, reikalauja kūrybingumo. “, – teigė A. Plūkė. „Socialiniame darbe galima turėti tam tikrus principus, kaip sprendžiamos problemos, tačiau kiekvienas atėjęs žmogus yra unikalus atvejis su savais iššūkiais, unikali asmenybė su  savo charakteriu ir patirtimis.“

Seimo narys, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pranešime aptarė bendruomeninio tinklo pasitelkimą pagalbos procese. L. Kukuraitis dalijosi įvairiais pavyzdžiais apie bendruomeninio veikimo ir socialinių ryšių svarbą visuomenėje, apibendrindamas Al Edmanski mintimi: „Mūsų pasaulis keičiasi ne dėl didžių idėjų, bet dėl didelių bendruomenių“.

Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotojai plačiai pristatė kūrybiškumo spektrą socialiniame darbe – nuo darbo su socialinės rizikos šeimose augančiais vaikais, benamiais, prieglobsčio gavėjais, iki skolininko teisių užtikrinimo dirbant su nuteistaisiais.  Pranešėjai aptarė, kaip įgalinti žmogų spręsti problemą, kai nesimato jokios išeities, ir kokie metodai gali padėti užmegzti ryšį, kai skiria kalbos barjeras. Kūrybiškumo aspektus socialiniame darbe ir kūrybišką įgalinimo modelių taikymą nuodugniai aptarė Mykolo Romerio universiteto mokslininkės.

„Šia konferencija siekėme kurti tarpusavio ryšių tinklą, kuris padeda tiek kasdieniame darbe, tiek susidūrus su sudėtingomis situacijomis, iššūkiais“, – teigė A. Karčiauskienė. Pasak jos, toks bendruomeninis tinklas stiprina socialinius darbuotojus kaip specialistus ir tuo pačiu pastiprina socialinių paslaugų sistemą.

The post Socialinis darbas  – tai daugiau negu profesija, patvirtinta mokslinėje konferencijoje appeared first on LAIKMETIS.

Konferencija suburs socialinio darbo specialistus ir mokslininkus dalintis įdirbiu, žiniomis ir patirtimi taikant kūrybinius metodus socialinio darbo praktikoje. Renginys, skirtas socialinio lauko darbuotojams, suteiks galimybę ne tik įgyti naudingų žinių ir praplėsti kūrybiškumo sąvoką, bet ir kurti naujus profesinius ryšius socialinių iššūkių akivaizdoje.

Vilniaus arkivyskupijos Carito atstovė Aida Karčiauskienė teigia, kad konferencijos idėja kilo pastebėjus trūkumą erdvių, kuriose socialiniai darbuotojai galėtų susitikti, dalintis patirtimi ir megzti ryšių tinklą. „Reaguodami į pokyčių ir iššūkių intensyvumą šiuolaikinėje visuomenėje norime atkreipti dėmesį į socialinio darbo kūrybiškumo dimensiją šioje srityje.

Konferencijoje kviesime socialinius darbuotojus ne tik išgirsti ir išmokti naujų dalykų, bet ir susitikti kolegas ir kurti naujus ryšius. Jeigu specialistai bendradarbiauja, turi socialinį tinklą, tuomet socialinė sistema paveikesnė“, – pasakoja A. Karčiauskienė. – „Užmegztas ryšys padeda efektyviau spręsti situacijas ir palengvina procesą.“

Konferencijoje bus tyrinėjama, kaip kūrybiškas mąstymas gali padėti dirbant su žmonėmis, kurie nenori priimti pagalbos. Pranešėjai dalinsis, kaip įgalinti žmogų spręsti problemą, kai nesimato jokios išeities, ir kokie metodai gali padėti užmegzti ryšį, kai skiria kalbos barjeras. Socialiniai darbuotojai bus kviečiami pastebėti kūrybiškumo apraiškas savo darbe ir sudėtingose situacijose atpažinti kūrybiškų sprendimų galimybę.

Platų kūrybiškumo spektrą socialiniame darbe pristatys skirtingų sričių profesionalai – Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotojai, dirbantys su pažeidžiamomis šeimomis, vaikais, vyresnio amžiaus žmonėmis, prieglobsčio gavėjais. Kūrybiškumo aspektus socialiniame darbe ir kūrybišką įgalinimo modelių taikymą nuodugniai aptars Mykolo Riomerio universiteto mokslininkės.

Įžvalgomis ir patirtimi dalinsis seimo narys, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ programų kuratorė Aurelija Plūkė, Menų agentūros „Artscape“ Integracijos projektų koordinatorė Raimonda Lebelionytė-Alseikienė.

Carito konferencijoje laukiami socialiniai darbuotojai, psichologai, individualios priežiūros specialistai, mokslininkai bei kiti socialinio darbo lauko profesionalai.

Visi norintys dalyvauti kviečiami registruotis.

The post Vilniuje - Carito ir MRU mokslinė konferencija socialinio darbo tema appeared first on LAIKMETIS.

Svarbu išgyvendinti „ubagyno“ sampratą

2022 m. pavasarį duris atvėrė renovuotas buvęs Nasrėnų senelių globos namų pastatas. Jame įsikūrė bendruomeniniai senjorų namai, kuriuose šiuo metu gyvena 17 įvairiomis ligomis sergančių žmonių, įdarbinti 9 darbuotojai, tame tarpe – ir vietiniai gyventojai. Projekto iniciatorė, Kūlupėnų, esančių visai šalia Nasrėnų, bendruomenės vadovė Jūratė Mačernienė atskleidžia, kad šių namų įkūrimas jai pačiai asmeniškai be galo svarbus. Su artimo žmogaus negalia moteris susidūrė dar paauglystėje.

„Aš, tuometinė vienuoliktokė, slaugiau mamą taip, kaip išmaniau. Neturėjau reikiamų žinių ir supratimo, kaip tai turėtų būti daroma, nebuvo slaugos priemonių. Jau vėliau, bėgant metams niekada nepagalvodavau, kad dirbsiu socialinėje sferoje. Tačiau man, kaip bendruomenės pirmininkei, atsirado galimybė rengti projektą socialine tema ir viskas pasisuko taip, kad šiandien rūpinuosi 17 ligotų žmonių. Turbūt tuo tarsi grąžinu skolą už negalėjimą suteikti mamai tokio gyvenimo, kokį jį sirgdama turėtų dabar“, – sako senjorų globos namų administratorė.

Moteris atskleidžia, kad jos dabartinis tikslas – sukurti sąlygas, kuriose emociškai ligoniai jaustųsi kaip namie, bet tuo pačiu gautų profesionalią priežiūrą.

ne kiekvienas galime ir turime fizinių bei emocinių jėgų namuose slaugyti ligonį.

„Noriu iš žmonių sąmonės išgyvendinti sovietinę „ubagyno“ sampratą, kuri reiškė, kad senyvus ir sergančius tėvus apgyvendinti globos namuose neva yra gėdinga, o tokiose įstaigose gyvena tik artimųjų neturintys ar finansiškai nuskurdę senoliai. Tai visiška netiesa, nes juk ne kiekvienas galime ir turime fizinių bei emocinių jėgų namuose slaugyti ligonį. Ir tikrai ne iš blogos valios, bet norint kokybiškos, visapusiškos priežiūros šiais laikais artimieji savo tėvus apgyvendina tokiuose namuose.To tikrai nereikia gėdytis. Tik svarbu neužmiršti pagal galimybes aplankyti šį žmogų, jam paskambinti. O visapusišką priežiūrą mes garantuojame“, – pasakoja ji.

Įsikūrimo iššūkių netrūko

Projekto iniciatorė sako, nors senjorų globos namų įkūrimas nebuvo lengvas ir paprastas, tam reikėjo nemažai lėšų ir kantrybės, tačiau bendruomenę lydėjo sėkmė.

„Didžiausią paramą, net 97,5 tūkst. eurų šiam projektui gavome iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, pateikę paraišką Kretingos rajono kaimo plėtros asociacijai. Taip pat finansiškai prie jo nemažai prisidėjo partneris –Kretingos rajono savivaldybė, savo lėšų skyrė ir Kūlupėnų bendruomenė“, – džiaugiasi moteris.

J. Mačernienė sako sulaukusi pagalbos iš daugybės nepažįstamų žmonių bei įmonių.

„Džiugu, kad šio projekto naudą suprato ne tik mūsų bendruomenė, bet ir žmonės iš kitų rajonų, verslo atstovai. Mumis pasitikėjo, teikė paslaugas skolon, kaip, kad patys sako – neabejojo, jog viską gražinsime. Be žmonių geranoriškumo būtų buvę išties sunku“, – atskleidžia ji.

Gerumu, kurį gauna iš kitų, J. Mačernienė stengiasi dalintis su darbuotojais ir globos namų gyventojais.

Kiek galiu, pati kolektyvui padedu įvairiose veiklose.

„Man labai svarbu šiltas mikroklimatas, todėl visus nesutarimus sprendžiame viešai, ieškome geriausių alternatyvų. Kiek galiu, pati kolektyvui padedu įvairiose veiklose: jeigu reikia, galiu plauti langus, valyti grindis. Tik su seneliais nedirbu – tam reikia kvalifikacijos – o visą kitą krūvį stengiamės dalintis. Tuo pačiu siekiu gautą gerumą nešti senjorams, bendrauti su jais taip, kaip jie buvo įpratę šeimoje – darbuotojos pas mus vadinamos vardais, o ne pareigomis. Gyventojas gali kreiptis į bet kurį personalo darbuotoją bet kuriuo klausimu ir bus išklausytas “, – sako ji.

Pinigų skirstytojai turėtų būti jautresni

J. Mačernienė įsitikinusi, kad ori gyvenimo pabaiga – ne privilegija, o būtinybė.

„Visiškai nesvarbu, žmogus dirbo valytoju ar ministru, važinėjo limuzinu ar dviračiu, gyveno viloje ar vieno kambario bute – jam turi būti sudarytos sąlygos oriai jaustis ir gauti reikiamą priežiūrą savo gyvenimo saulėlydyje. Kasdieniame darbe matau žmones, turinčius įvairių diagnozių. Pavyzdžiui, tam tikromis ligomis sergantis žmogus neprisimena, koks jo išsilavinimas, kuo jis dirbo, neatpažįsta jį lankančių artimųjų ar draugų. Taigi, jis negali džiaugtis net prisiminimais iš savo praeities ar tuo, kad turi anūkų. Vienintelis jo džiaugsmas ir paguoda – kvalifikuota ir nuoširdi priežiūra, rūpestis jo kasdieniais poreikiais“, – teigia globos namų administratorė.

Tuo pačiu J. Mačernienė kviečia atkreipti dėmesį ir į žmonių, kasdien dirbančių tam, kad ligotų senjorų gyvenimas būtų šviesesnis, orumą.

Deja, ligonius slaugančių darbuotojų atlyginimai nesukelia jiems orumo jausmo.

„Kiekvienas darbas turi būti įvertintas. Žmonių, dirbančių slaugos srityje, darbas išties yra nepaprastai sunkus tiek emociškai, tiek ir fiziškai. Juk vien prisiliesti prie svetimo, sergančio ir senyvo žmogaus daugeliui šio teksto skaitytojų turbūt būtų nemenkas iššūkis. Ką jau kalbėti apie nuolatinę priežiūrą, trunkančią visą parą. Deja, ligonius slaugančių darbuotojų atlyginimai nesukelia jiems orumo jausmo“, – sako J. Mačernienė. – „Tas pats ir su išmokomis slaugomų žmonių artimiesiems. Pagalvokite, ar gaudami minimalų atlyginimą turėtumėte iš ko slaugyti sergantį tėvą, kurio pensija – du ar trys šimtai eurų? Todėl mūsų šalies sprendimų priėmėjus į slaugos finansavimą kviečiu pažvelgti kitomis akimis“.

Nepaisant to, kad situacija nėra džiuginanti, Kūlupėnų bendruomenės vadovė ir senjorų namų projekto iniciatorė į ateitį žvelgia optimistiškai.

„Tikiuosi, kad mūsų pavyzdys įkvėps ir kitas bendruomenes aktyviau imtis panašių projektų. Visuomenė sparčiai sensta, todėl globos namų poreikis neabejotinai didės. Šios įstaigos gali tapti užuovėja senatvėje, todėl drąsiai teikite projektus, o jeigu reikės patarimų, mielai padėsime jais dalindamiesi“, – teigia J. Mačernienė. –  „Juk, kaip sakė vyskupas M. Valančius, kiekvienas žmogus savo gyvenime yra tarsi bitelė, nešanti nektarą iš įvairių žolynų. Tik bendrų viso avilio pastangų dėka šis nektaras gali tapti medumi“.

The post Senjorų namų iniciatorė: ori senatvė – ne privilegija, o būtinybė appeared first on LAIKMETIS.