Ką žada valstybės tarnybos pertvarka? Pertvarkos architektai dar metų pradžioje pristatytoje koncepcijoje esminiais valstybės tarnybos pertvarkos tikslais įvardijo vadovavimo ir lyderystės gebėjimų sustiprinimą, valstybės tarnybos profesionalumo, lankstumo ir efektyvumo didinimą, žmogiškųjų išteklių valdymo modernizavimą, diegiant inovacijas. Koncepcijoje pripažįstama, kad 2019 metais buvusios vyriausybės vykdyta valstybės tarnybos pertvarka iš esmės neišsprendė valstybės tarnybos problemų, įdiegti pokyčiai nebuvo sisteminiai, nesudarytos sąlygos iš esmės išspręsti problemas dėl valstybės tarnybos efektyvumo, konkurencingumo ir patrauklumo.

Valstybės tarnybos pertvarkos koncepcijoje daug kalbama apie valstybės tarnybos patrauklumo ir efektyvumo, darbo užmokesčio konkurencingumo (lyginant su privačiu sektoriumi) didinimą, tačiau sprendžiant iš Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) projekte siūlomų sprendinių, šie klausimai nesprendžiami sistemiškai, o tik fragmentiškai, labiau apsiribojant lozunginiais sprendiniais, kuriems nesuteikiamas praktinis turinys.

blogėja valstybės tarnautojų socialinė apsauga.

Realios tendencijos yra kaip tik atvirkštinės, nes blogėja valstybės tarnautojų socialinė apsauga, išlieka iš esmės tie patys veiklų ribojimai tarnautojams (VTĮ 5 straipsnis), aukšti reikalavimai (VTĮ 3, 4 str.) ir čia pat atsisakoma, pavyzdžiui, stažo vertinimo valstybės tarnyboje, o tai reiškia ne ką kitą, kaip asmens, tarnaujančio valstybei lojalumo nuvertinimą, tarnautojo demotyvavimą.

Kitas niuansas - nieko nepasisakoma apie profesinių sąjungų dalyvavimą, nors valstybės tarnautojo santykiai su darbdaviu yra specifiniai, kitokie, nei privačiame sektoriuje. Projekte numatyta, kad atostogos bus suteikiamos pagal Darbo kodekso nuostatas, o tai reiškia, kad jos trumpės, nes valstybės tarnautojai iki šiol turėjo ilgesnes atostogas (pavyzdžiui, po 5 metų tarnybos prisidėdavo 2 darbo dienos, ir pan.), o tai – vėl gi demotyvuojantis faktorius.

Todėl naujo teisinio reguliavimo pagrindu sunku tikėtis, kad į valstybės tarnybą bus pritraukta pakankamai asmenų - kompetentingų, išsilavinusių, kritiškai mąstančių, savo šalies patriotų.

Vertinant Projektą, sunku prognozuoti, kaip keisis darbo užmokesčio dydis, nes nėra aiškių nustatytų taisyklių. Nauju teisiniu reguliavimu ne tik kad nesprendžiama viena iš esminių problemų – darbo užmokesčio disproporcijos valstybės tarnyboje, bet joje toliau įtvirtinama diskriminacijos ir „kastų“ sistema, kuomet analogiškas funkcijas atliekančių institucijų vadovų atlyginimai gali skirtis kelis kartus.

Probleminis klausimas (kurį kelia tiek profsąjungos, tiek LR Prezidentas) – plati įstaigų vadovų diskrecija nustatant įstaigų darbuotojų skaičių ir darbo užmokestį. Todėl kyla reali rizika, kad valstybės institucijos pavirs „kunigaikštystėmis“ su „vasaliniais kunigaikščiais“ vadovų kėdėse.

Pagal teikiamą darbo užmokesčio sistemą, atlyginimai ženkliai padidės tik maždaug dviem tūkstančiams įstaigų vadovų, tačiau eiliniai valstybės tarnybos „juodadarbiai“, kurie dabar gyvena „nuo algos iki algos“ arba dėl infliacijos jau nebeištempia iki algos, ir toliau liks su tomis pačiomis pajamomis, toliau gyvens „nuo algos iki algos“.

Tokiomis sąlygomis kyla rizika, kad „vasaliniai kunigaikščiai“ atstovaus ne viešajam interesui, o vykdys „suverenų“ – įtakingų politinių grupuočių, valią, nes Lietuvos partinė-demokratinė sistema yra devalvuota, todėl ją realiai valdo ne rinkimus laimėjusios partijos, o įsitvirtinusios politinės-finansinės grupuotės. Prieš tuos vadovus, kurie išdrįs paisyti viešo intereso, bet nevykdys „grupuotės suvereno“ valios, bus galima sėkmingai panaudoti institucinį mobingą, pavyzdžiui, užsiundyti Darbo inspekciją su tikrinimais, vėliau mažinti įstaigos finansavimą, ir pan.

kyla rizika, kad „vasaliniai kunigaikščiai“ atstovaus ne viešajam interesui, o vykdys „suverenų“ – įtakingų politinių grupuočių, valią.

Kyla klausimas ir dėl profesinių sąjungų dalyvavimo šiame procese, nes pažangių demokratinių valstybių praktika byloja, kad profesinės sąjungos šiame darbo užmokesčio sistemos kūrimo procese per kolektyvines sutartis privalo dalyvauti. Ir šis dalyvavimas bus efektyvus tik tada, kai profsąjungos turės pakankamai teisinių interesų - dabar jų yra per mažai.

Darbo kodekse tai numatyta, tačiau Valstybės tarnybos įstatymo projekte apie tai nieko nepasisakyta. Projekte numatyta, kad atsisakoma priedo prie algos už stažą valstybės tarnyboje, nors esamiems valstybės tarnautojams jis išsaugomas. Tai taip pat mažins Valstybės tarnybos patrauklumą, jaunų specialistų pritraukimą ir motyvaciją dirbti joje, skatins „kadrų nutekėjimą“ į privačias struktūras. Darbo užmokesčio dydis priklausys nuo įstaigos vadovo, griežto reglamentavimo atsisakoma. Darbo užmokestis turės tik minimalų koeficientą („grindis“), tačiau neturės „lubų“.

Atsižvelgiant į tai, kyla reali grėsmė, kad atsiras subjektyvumas, nes darbo užmokesčio didinimas priklausys nuo vadovo. Nepaisant diegiamų naujovių, išlieka opi mobingo problema (taip pat ir institucinio lygmens), kuri liko neaptarta ir neįvardyta Valstybės tarnybos pertvarkos koncepcijoje, tačiau problemos nutylėjimas ją tik dar labiau gilina.

Aptartinų niuansų ir abejones keliančių aspektų valstybės tarnybos pertvarkos projekte yra daug. Tačiau pagrindinė pertvarkos problema yra ta, kad mėginama „sujungti“ dvi vieną kitai priešingas teisės sritis – viešąją ir privatinę teisę, kuomet atskirų klausimų reguliavimas selektyviai (t.y. taip, kaip valdžiai parankiau) nukreipiamas į Darbo kodekso normas.

Jei hibridiniai inžineriniai sprendimai automobilių pramonėje sukuria teigiamas pasekmes aplinkosaugai, deja, teisinio reguliavimo srityje tokie „eksperimentai“ gali atnešti daugiau chaoso, sudaryti sąlygas manipuliacijoms, piktnaudžiavimams „stipresniojo teise“ ir korupcinės sistemos įsitvirtinimui.

Vienas iš teisėkūros principų yra teisinis apibrėžtumas. 33-iaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo metais ir Europos rytuose siaučiant Rusijos agresijai, tokie eksperimentai su valstybės tarnyba gali sukelti sunkiai nuspėjamas grėsmes.

The post Tomas Bakučionis. Kreiva kreivų veidrodžių karalystė (I) appeared first on LAIKMETIS.

„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo apsispręsta suvienodinti sportininkų, turinčių negalią, ir sportininkų, neturinčių negalios, stipendijas, jas padidinti, išplėsti jas gaunančių sportininkų ratą, taip pat sportininkus apdrausti visu socialiniu paketu: tai socialinis draudimas, sveikatos draudimas, motinystės išmokos“, – ketvirtadienį interviu Žinių radijui sakė ministrė.

J. Šiugždinienė tikėjosi, kad Sporto įstatymo pataisos bus priimtos pirmadienį nenumatytame Seimo posėdyje. Sporto įstatymo pakeitimai padidintų sportininkų stipendijas, sulygintų jas turintiems negalią ir be negalios sportininkams, plėstų valstybės stipendijas gaunančių sportininkų sąrašą, užtikrintų jiems socialines garantijas.

Ministerijos skaičiavimais, priėmus pataisas aukščiausius laimėjimus pasiekusių sportininkų valstybės stipendija su mokesčiais siektų apie 3133 eurus (sportininkui būtų mokama 2622 eurai, valstybė sumokėtų dar apie 511 eurų mokesčių). Pataisos turėtų įsigalioti nuo liepos.

„Niekada Lietuvoje to nebuvo, šis sprendimas dabar yra Seime ir tikiu, kad pirmadienį galėsime priimti, tuo džiaugiuosi ir labai labai didžiuojuosi, nes sportininkams tai yra pagrindinis atlyginimas. Mes ilgą laiką buvome įpratę manyti, kad tai yra tik hobis ir mokam stipendijas – tai nėra stipendija, tai yra darbo užmokestis ir tai turi būti orus darbo užmokestis“, – kalbėjo ministrė.

Praėjusią savaitę nusivylimą šalies sporto būkle skaitydamas metinį pranešimą išsakė prezidentas Gitanas Nausėda. 

Apie būtinybę pertvarkyti aukšto meistriškumo sportininkų rengimą aktyviau imta kalbėti po Tokijo olimpinių žaidynių. Jose Lietuva laimėjo vieną medalį – penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė iškovojo sidabrą.

The post J. Šiugždinienė: sporto padėtis keisis užtikrinant socialines garantijas, didinant stipendijas appeared first on LAIKMETIS.