Šeštadienio, spalio 26-sios vakarą, Vyskupų sinodo XVI asamblėja priėmė ir, popiežiaus nurodymu, paskelbė savo darbų Baigiamąjį dokumentą. Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė. Jos būstinėje Sinodo asamblėjos vadovai tą patį vakarą vykusioje spaudos konferencijoje atsakė į žurnalistų klausimus.

Popiežius dar šeštadienio pavakare pareiškė, kad nebus įprastinio Posinodinio apaštališkojo paraginimo – popiežiaus mokymo dokumento, kuriuo popiežius pasidalija savo rekomendacijomis pasibaigusio sinodo tema, todėl nurodė sinodo asamblėjos priimtą dokumentą nedelsiant paskelbti. Tačiau ar šio sinodo Baigiamąjį dokumentą galima laikyti popiežiaus mokymo dokumentu? Į šį klausimą atsakė teologas kun. R. Battocchio, vienas iš asamblėjos nepaprastųjų sekretorių, pasak kurio, popiežiaus pasisakymas atsiliepia į apaštališkosios konstitucijos Episcopalis communio tvirtinimą, kad jei popiežius įsakmiai pritaria, dokumentas tampa jo mokymo dalimi.

Dokumentas, užbaigiantis spalio 2-26 dienomis posėdžiavusį Sinodą tema „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ sudarytas iš įvado, penkių dalių ir pabaigos. Visos dalys pradedamos žodžiais iš paskutiniųjų dviejų šv. Jono Evangelijos skyrių, kuriuose pasakojama apie mokinių susitikimus su priskėlusiu Jėzumi. Visuose dokumento skyriuose akcentuojamas atsivertimas: „Sinodiškumo širdis – Šventosios Dvasios pašaukti atsiversti“; „Kartu laive – ryšių atsivertimas“; „Išmeskite tinklus – procesų atsivertimas“; „Sėkminga žūklė –  santykių atsivertimas“; „Ir aš jus siunčiu – mokinių misionierių tautos formavimas“. Pašaukimas į misiją kartu yra ir kvietimas į kiekvienos konkrečios Bažnyčios ir visos Bažnyčios atsivertimą (11).

Pirmasis skyrius apžvelgia ir pagilina asamblėjos pirmosios sesijos 2023 m. įžvalgas. Antrasis skirtas krikščionių bendruomenės ryšiams, kurie suteikia misijai išraišką per pašaukimus, charizmas ir tarnystes. Trečiojoje apžvelgiamos trys susijusios temos: bažnytinė įžvalga, sprendimų priėmimo procesai, skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūra. Ketvirtajame kalbama apie galimybes naujais būdais Bažnyčioms dalytis malonėmis laikais kai sparčiai keičiasi įsišaknijimo tam tikroje vietoje patirtis. Penktajame – kvietimas eiti sinodinės Bažnyčios keliu formuojant sinodinei misijai Dievo tautos narius.

Visi dokumento paragrafai buvo priimti absoliučia balsų dauguma, kai kuriems paragrafams išsakytas šimtaprocentinis 355 Sinodo narių pritarimas, tik 33 kartus iš 155 buvo penkiolika ar daugiau nepritariančiųjų, o didžiausias nepritariančiųjų skaičius – 97, buvo dėl kai kurių 60 paragrafo apie moters vaidmenį Bažnyčioje akcentų.

Sinodiškumas yra dvasinio atsinaujinimo ir struktūrinės reformos kelias, kad Bažnyčia taptų labiau dalyvaujanti ir misionieriška, t. y. kad ji būtų pajėgesnė eiti su kiekvienu vyru ir moterimi skleidžiant Kristaus šviesą (28). Sinodiškumas yra ne savitikslis, bet skirtas misijai, kurią Kristus patikėjo Bažnyčiai Dvasioje. Evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija, malonė, pašaukimas ir jos giluminė tapatybė (32). Misijoje dalyvauja visi pakrikštytieji.

Dokumentas daug dėmesio skiria charizmoms ir šventimams, pasauliečių vyrų ir moterų vaidmeniui Bažnyčioje. Pirmoji pasauliečių vyrų ir moterų užduotis yra persmelkti ir perkeisti žemiškąją tikrovę Evangelijos dvasia. Ne visos charizmos turi būti apipavidalintos kaip tarnystės, ne visi pakrikštytieji turi būti apvelkami tarnystėmis, ne visos tarnystės turi būti įsteigtos. Tam, kad charizma būtų apipavidalinta kaip tarnystė, bendruomenė turi apibrėžti tikrą pastoracinį poreikį, lydimą ganytojo su bendruomene atliktos įžvalgos apie galimybę sukurti naują tarnystę. Misionieriška sinodiška Bažnyčia raginama skatinti pasauliečių tarnystės formų, kurioms nereikia šventimų, ne tik liturginėje srityje (66).

Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė.

Baigiamasis dokumentas mini penkias sritys (77), kuriose būtų galima išplėsti galimybes pasauliečiams, moterims ir vyrams, dalyvauti Bažnyčios gyvenime: dalyvauti bažnytinio įžvalgumo ir visuose sprendimų priėmimo procesuose; užimti atsakingas pareigas vyskupijose ir bažnytinėse institucijose, įskaitant seminarijas, institutus ir teologijos fakultetus; pripažinti ir ryžtingiau remti pašvęstų vyrų ir moterų gyvenimą ir charizmą bei jų darbą bažnytinėse pareigose; didinti skaičių kvalifikuotų pasauliečių, vyrų ir moterų, atliekančių teisėjo vaidmenį kanoniniuose procesuose; veiksmingai pripažinti Bažnyčios ir jos institucijų darbuotojų orumą ir gerbti jų teises.

Skyriuje apie neginčytiną vyskupų, vyskupų kolegijos ir Romos vyskupo sprendimų priėmimo kompetenciją atkreiptas dėmesys į tam tikrus nesuderinamumus Bažnytinėje teisėje tarp pasitarimų ir sprendimų priėmimo, nes pagal sinodinę dvasią, spendimai daromi su visų pagalba. Todėl asamblėjos nariai pasiūlė įvesti atitinkamą kanonų teisės pataisą (92).  Kitoje vietoje pažymima, kad be konkrečių pokyčių artimoje ateityje sinodinės Bažnyčios vizija bus nepatikima ir kad tai atitolins tuos Dievo tautos narius, kurie sėmėsi stiprybės ir vilties iš sinodinės kelionės. Vietos Bažnyčios turi rasti tinkamų būdų šiems pokyčiams įgyvendinti (94).

Baigiamasis dokumentas daug dėmesio paskyrė migracijos apraiškų įtakai Bažnyčios gyvenimui, ypač katalikų Rytų apeigų Bažnyčioms. Auga šių Bažnyčių diasporos skaičius, todėl reikia padėti sustiprinti ryšius su kilmės Bažnyčia, bet ir kurti naujas bendruomenes. Naujos bendruomenės dažniausiai kuriasi lotynų apeigų katalikų kraštuose. Asamblėjos nariai pasiūlė popiežiui sušaukti neeilinį sinodą skirtą Rytų Katalikų Bažnyčių  sustiprinimui (133). Kartu atkreiptas dėmesys į svarbą plėsti Lotynų Katalikų ir Rytų Katalikų Bažnyčių santykius, skatinti apsikeitimą malonėmis. Tuo tikslu asamblėja pasiūlė steigti popiežiaus vadovaujamą Rytų Bažnyčių patriarchų, didžiųjų arkivyskupų ir metropolitų tarybą, kuri būtų sinodiškumo išraiška ir įrankis skatinantis bendrystę ir dalijimąsi liturginiu, teologiniu, kanoniniu ir dvasiniu paveldu. Baigiamajame dokumente pažymima, kad daugelio rytų apeigų tikinčiųjų išvykimas į lotynų apeigų regionus kelia riziką jų tapatybei. Norint išspręsti šią situaciją, reikia sukurti priemones ir parengti normas, kuriomis būtų siekiama kuo labiau išplėsti lotynų apeigų Bažnyčios ir Rytų Katalikų Bažnyčių bendradarbiavimą (133).

Sinodas taip pat atkreipė dėmesį į formacijos svarbą. Tam, kad šventoji Dievo tauta galėtų liudyti Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš sinodiškumo, jai reikia adekvataus formavimo Jėzaus Kristaus sekime, kuris kontempliuojamas maldoje ir atpažįstamas vargšuose (141). Reikia vientiso, nuolatinio ir bendro formavimo (143). Taip pat reikia pasikeitimo malonėmis tarp skirtingų pašaukimų, siekiant atlikti tarnystę (147). Kita labai svarbi sritis – apsaugos kultūros ugdymas bažnytinėje aplinkoje taip, kad bendruomenės taptų saugios nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims. (150). Galiausiai reikia plėsti Bažnyčios socialinę doktriną, įsipareigojimą taikai ir teisingumui, rūpinimąsi mūsų bendrais namais ir tarpreliginiu dialogu (151).

Sinodo Baigiamasis dokumentas užbaigiamas malda į Dievo Motiną, jos globai patikint sinodo rezultatus: „Švč. M. Marija teišmoko mus kaip būti keliaujančia mokinių misionierių tauta“ (155).

The post Sinodo baigiamasis dokumentas apie Bažnyčios sinodinį pašaukimą appeared first on LAIKMETIS.

Kitaip nei pernai vykusiame susitikime, nelaukiama, kad dėl dalyvių dėmesį prikaustys aktualios temos. Tikimasi, kad daugiausia dėmesio bus skiriama pačiam sinodiškumui.

Iš 368 balsavimo teisę turinčių delegatų - 272 vyskupai ir 96 ne vyskupai - didžioji dauguma grįžta iš pirmojo susitikimo. Tarp sinodo asamblėjos dalyvių yra du Lietuvos vyskupai – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, kaip Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, ir Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, kaip Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas.

Štai ką verta žinoti apie antrąjį ir paskutinį šių metų Sinodo dėl sinodiškumo susirinkimą:

1. Šis susitikimas yra įsišaknijęs trejus metus trukusiame procese, kuris prasidėjo 2021 m. vyskupijų lygmeniu vykusiomis konsultacijomis dėl sinodiškumo Bažnyčioje. Šios konsultacijos perėjo į vyskupų konferencijų lygmenį ir vėliau apėmė žemyno etapą.

Šiuose etapuose surinkta informacija turėjo įtakos 16-osios eilinės Vyskupų sinodo generalinės asamblėjos, kuri išsiskyrė tuo, kad į ją pirmą kartą buvo įtraukti balsuojantys pasauliečiai delegatai ir kad ji vyko per du posėdžius, sistemai.

Pirmasis susitikimas vyko Vatikane 2023 m. spalio 4-29 d. Po šio susitikimo vyskupai ir delegatai toliau konsultavosi, kaip skleistis sinodinei Bažnyčiai, ir ši informacija buvo apibendrinta bei perduota Šventajam Sostui bei visuomenei.

Tikimasi, kad 2024 m. spalio mėn. įvyksiančio sinodo susitikimo dalyviai parengs apibendrinamąjį pranešimą. Įprastai vyskupų sinodai baigdavosi tuo, kad popiežius paskelbdavo dokumentą nagrinėjama tema.

2. Spalio mėn. delegatų darbo planas yra išdėstytas liepos mėn. paskelbtame „Instrumentum laboris“. Šis dokumentas yra antrasis sinodo „darbinis dokumentas“, o prieš pirmąjį sinodo posėdį 2023 m. spalio mėn. bus paskelbtas kitas „instrumentum laboris“.

2024 m. dokumento pagrindą sudaro praėjusių metų susitikimo pabaigoje sinodo delegatų priimta plataus masto apibendrinamoji ataskaita, kurioje nurodytos sritys, vertos tolesnio dėmesio prieš šių metų susitikimą, taip pat papildomos konsultacijos, vykusios tarp susitikimų.

Darbo dokumente, kurio pagrindinė tema buvo „Kaip būti misionieriška sinodo Bažnyčia“, akcentuojami klausimai, susiję su krikščioniškuoju ugdymu, bendruomeniniu įžvalgumu, skaidrumu ir atskaitomybe.

3. Tikimasi, kad antrojo sinodo susitikimo struktūra bus tokia pati kaip ir pirmojo: delegatai sėdės prie apskritųjų stalų, klausysis pranešimų ir dalyvaus „dvasiniuose pokalbiuose“, t. y. klausysis Šventosios Dvasios ir vieni kitų, nes bus tylos laikotarpių, o kiekvienas turės galimybę pasidalyti savo mintimis ir gauti atsiliepimų į jas.

4. Itin prieštaringai vertinamos temos, tokios kaip moterų įšventinimas į diakonus, susituokę dvasininkai ir tarnystė žmonėms, kurie save identifikuoja kaip priklausančius LGBT, iš sinodo apskritojo stalo diskusijų persikėlė į specialias teologinių studijų grupes. Tikimasi, kad joms atlikus sunkų darbą šiomis temomis, sinodo dalyviai daugiau dėmesio skirs pačio sinodiškumo reikšmei ir patirčiai. Vis dėlto delegatai tikisi iš studijų grupių gauti pažangos ataskaitas, o birželio mėnesį jos turėtų pateikti galutines savo darbo galutines išvadas.

Tikimasi, kad viena iš temų, kuri bus aptarta - oficialiai ar neoficialiai, - yra gruodžio mėn. išleista „Fiducia Supplicans“ - Tikėjimo mokymo dikasterijos pastoracinė instrukcija, kurioje išdėstyta „galimybė laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras, oficialiai nepatvirtinant jų statuso ir niekaip nekeičiant Bažnyčios amžinojo mokymo apie santuoką“.

Šis dokumentas visame pasaulyje sulaukė prieštaringų vertinimų tiek dėl turinio, tiek dėl jo paskelbimo, o kai kurie kritikai teigė, kad rengiant dokumentą nebuvo tinkamai konsultuojamasi su vyskupais.

Pavyzdžiui, Afrikos ir kitų šalių vyskupai oficialiai atmetė dokumente siūlomas pastoracines gaires ir, nors dokumentas nebuvo susijęs su sinodu, bet paskelbtas po jo, kai kurie Afrikos ganytojai Vakarų katalikų žiniasklaidos priemonėms teigė, kad, jų nuomone, „Fiducia“ sugadino sinodo procesą.

5. Daugeliui tikinčiųjų „sinodiškumas“ tebėra sunkiai apibrėžiama sąvoka. Apibendrinamojoje Sinodo ataskaitoje šis iššūkis pripažįstamas, pažymint, kad terminą „sinodiškumas” reikia tiksliau išaiškinti.

Dokumente sinodiškumas pateikiamas taip: „Plačiausia prasme sinodiškumas gali būti suprantamas kaip krikščionių keliavimas su Kristumi Karalystės link kartu su visa žmonija. Sinodiškumas yra orientuotas į misiją, jis reiškiasi vienijimusi į sambūrius įvairiais bažnytinio gyvenimo lygmenimis, tarpusavio įsiklausymu, dialogu, bendruomenine įžvalga, konsensuso kūrimu, išreiškiančiu Kristaus buvimo akivaizdą Šventojoje Dvasioje, kai kiekvienas priima sprendimus diferencijuotai, suvokdamas bendrą atsakomybę.”

Sinodiškumas yra Bažnyčios ateitis, kurios kontūrus artimiausią mėnesį ir brėš Sinodo dalyviai.

The post Penki dalykai, kuriuos verta žinoti apie sinodą Vatikane appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano biuras ištrynė internetinę apklausą

Sinodo sekretoriato oficialioje „X" paskyroje apklausa sulaukė maždaug 136 tūkst. peržiūrų.

Per 24 valandas, kol apklausa buvo paleista, savo balsą atidavė maždaug 7 tūkst. žmonių.

Dar 780 žmonių savo balsą atidavė socialiniame tinkle „Facebook" iki apklausos pabaigos.

Šeštadienį iš oficialių sinodo sekretoriato paskyrų buvo ištrinti tiek „X", tiek „Facebook" įrašai, kuriuose buvo rodomi galutiniai rezultatai, taip pat prie jų pridėti socialinių tinklų vartotojų komentarai.

Apklausos pašalinimas sulaukė kritikos

Tačiau kai kuriems vartotojams pavyko padaryti ekrano nuotrauką su apklausos rezultatais, kol sinodo biuras dar nebuvo jos pašalinęs. Katalikai socialiniuose tinkluose kritikavo nepalankių rezultatų pašalinimą - daugelis šį žingsnį pavadino veidmainišku.

„Sinodo_va Bažnyčia nori išgirsti jūsų nuomonę. Kol nepasakysite jiems ko nors, ko jie nenori girdėti. #sinodiškumas", - rašė Amanda (@TheMrsFarnum) X.

Kitas „X" vartotojas Matthew Hazellas (@MPHazell), Anglijos katalikas, dirbantis su projektais, kuriuose lyginamos tradicijos ir reformuotos Romos apeigų liturgijos, kritikavo pranešimų pašalinimą, rašydamas: „O, Dieve, @Synod_va apklausa apie #sinodiškumą buvo ištrinta! Neatrodo labai #sinodiškai…", o kitame atskirame įraše rašė: „Galbūt ekspertams ir 2024 m. spalio #sinodo dalyviams bus perduoti rezultatai".

Kitokia nuomonė

Tačiau „Catholic Faith Technologies" viceprezidentas Jonathanas Lewisas (Džonatanas Liuisas) pateikė kitokią nuomonę apie internetinę apklausą. Ji mano , kad rezultatai daugiau pasako apie respondentus nei apie sinodiškumą.

„Remiantis svarbiausiais komentarais ir apklausos rezultatais, šis pranešimas dar kartą patvirtina Šiaurės Amerikos pasipriešinimo sinodiškumui tikrovę, palyginti su pasauline Bažnyčia", - „X" rašė jis.

Sinodiškumas, nauja teologinė sąvoka, reiškianti kelionę kartu, sulaukė mažo palaikymo, kaip rašo CNA, nors jau artėja į pabaigą. Daug metų truko pasaulinis konsultacinis procesas, kurio baigiamasis susitikimas numatytas Vatikane šių metų spalį.

Spalio mėnesį Romoje vyksiančiu sinodo susirinkimu bus užbaigtas 2021-2024 m. sinodinio proceso „įžvalgos etapas".

Pirmoji sesija Vatikane vyko 2023 m. spalį, joje dalyvavo 363 dalyviai iš viso pasaulio.

The post Vatikano biuras ištrynė internetinę apklausą, klausiančią apie tikinčiųjų požiūrį apie sinodiškumą appeared first on LAIKMETIS.

Instrumentum laboris – lietuviškai „Darbo įrankis“ – tai dokumentas, kuriuo sinodo asamblėjos posėdžiuose vadovaujasi jo dalyviai. Instrumentum laboris tekste pristatomos pagrindinės asamblėjos temos, gairės ir įžvalgų projektai. Šio dokumento pagrindą sudarys 2023 m. spalį įvykusios asamblėjos apie Bažnyčios sinodiškumą pirmąją sesiją apibendrinanti Sintezė – tekstas, apžvelgiantis visas posėdžių, vykusių pagal „Pokalbio Dvasioje“ metodą, įžvalgas, įskaitant ir tas, dėl kurių nebuvo aiškaus pritarimo ir kurias pasiūlyta pagilinti.

Vyskupų sinodo sekretoriatas gruodžio mėnesį išplatino kitą sesijos parengiamąjį dokumentą – 2024-ųjų spalio link, prašydamas vietines Bažnyčias pagilinti kai kuriuos Sintezės aspektus, pradedant nuo visam sinodiniam procesui pamatinio klausimo „Kaip būti sinodine Bažnyčia misijoje?“

Pasak kardinolo M. Grecho, Vyskupų sinodo generalinio sekretoriaus, į Romą atsiųsti atsiliepimai ir įžvalgos iš vietinių Bažnyčių ir vienuolinių kongregacijų labai džiugina, nes liudija, kad jos ne tik gerai supranta, kas yra sinodiškumas, bet jau dabar pradeda įgyvendinti sinodiškumo stilių. Sinodinė Bažnyčia yra ne siektina svajonė, kurios įgyvendinimo dar laukiame, o jau dabar – gyva tikrovė, gimdanti kūrybingumą ir naujus santykių modelius bendruomenėse, tarp bažnytinių bendruomenių ir grupių, pažymėjo kardinolas.

Asamblėjos apie Bažnyčios sinodiškumą antrosios sesijos, kurį įvyks spalio mėnesį, Instrumentum laboris rengiamas už uždarų durų. Dokumentą rengiantys teologai posėdžiaus iki birželio 14 d. Jie gali remtis ne tik vietinių bažnyčių pasisakymais, bet ir įžvalgomis, kuriomis su Vyskupų sinodo sekretoriatu pasidalijo tarptautinės vienuolijų kongregacijų sąjungos, katalikiški universitetai, tikinčiųjų judėjimai, pavienės bendruomenės ir atskiri tikintieji. Dar vienas svarbus šaltinis Instrumentum laboris rengėjams – Romoje neseniai įvykęs sinodinis klebonų iš viso pasaulio susitikimas.

Sinodo asamblėjos nepaprastasis sekretorius jėzuitas Giacomo Costa patikslino, kad posėdžiaujantys įvairių sričių teologai dar nepradėjo redaguoti būsimos asamblėjos sesijos Instrumentum laboris. Pasak jo, darbo grupė vykdo gautų ataskaitų analizę, nagrinėja jiems pateiktus klausimus, kad galėtų parengti kelią Instrumentum laboris projektui rengti.

The post Romoje pradėtas rengti Sinodo apie sinodinę Bažnyčią darbinis dokumentas appeared first on LAIKMETIS.

Nors kartais per spalio 4-29 d. asamblėjos metu vykusias diskusijas mažose grupelėse Sinodo dalyviai dėl kokio nors klausimo „suremdavo peilius", galiausiai būdavo atrandamas alternatyvus sprendimas, spalio 28 d. spaudos konferencijoje sakė kardinolas Jeanas-Claude'as Hollerichas (Žanas Klodas Olerišas), sinodo asamblėjos generalinis relatorius.

Kardinolas J.-C. Hollerichas per spaudos konferenciją trumpai apžvelgė Sinode priimtą sintezės dokumentą. Tai gana didelės apimties tekstas, kurį sudaro trys dalys, turinčios dvidešimtų skyrių.

Pirmoje dalyje („Sinodinės Bažnyčios veidas“) pristatomi teologiniai principai, kurie paaiškina ir pagrindžia patį sinodiškumą. Antrojoje dalyje („Visi mokiniai, visi misionieriai“) kalbama apie subjektus, kurie įvairiais lygmenimis sudaro Dievo tautą ir kurie kiekvienas savo ruožtu yra pašaukti priimti sinodiškumą kaip Bažnyčios gyvenimo ir veikimo stilių. Trečiojoje dalyje („Megzti ryšius, kurti bendruomenę“) dėmesys sutelkiamas į institucijas ir procesus, kurie įgalina ir skatina dialogą ir mainus pačios Bažnyčios viduje ir santykiuose su pasauliu.

Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių balsavimu priimtas sintezės dokumentas buvo įteiktas popiežiui. Jis perduodamas ir vyskupų konferencijoms visame pasaulyje, kad jos su juos supažindintų vietinėse Bažnyčiose gyvenančią Dievo tautą.

„Šis laisvumas ir atvirumas pakeis Bažnyčią, - sakė jis, - ir esu tikras, kad Bažnyčia ras atsakymus, bet galbūt ne tokį, kokio nori viena ar kita grupė, bet atsakymus, [su kuriais] dauguma žmonių galėtų jaustis gerai ir būtų išklausyti."

Šį mėnesį Vatikane vykęs susirinkimas buvo pirmoji iš dviejų 16-osios eilinės Vyskupų sinodo asamblėjos sesijų. Sinodo delegatai, tarp kurių pirmą kartą buvo ir pasauliečių, balsavo ir paskelbė „apibendrinantį" pranešimą, kuriuo užbaigė susirinkimą. Tikimasi, kad 2024 m. spalio mėn. pasibaigus antrajai sinodo sesijai bus paskelbtas galutinis dokumentas.

Hollerichas šeštadienio vakarą sakė žurnalistams: „Todėl tikiuosi, kad jau kitais metais bus parengtas tikras dokumentas, kuriame bus apsvarstyti ir kai kurie teologiniai sinodiškumo klausimai ir pan."

Tačiau net ir galutinis dokumentas, pabrėžė jis, bus tik „žingsnis" „besikeičiančios Bažnyčios link".

„Ir aš manau, kad tai yra svarbus dalykas: mes keičiamės", - pridūrė kardinolas.

Liuksemburgo arkivyskupas pakartojo, kad sinodas „yra apie sinodiškumą… net jei žmonės mumis ir nepatikėjo".

galutinis dokumentas, pabrėžė Hollerichas, bus tik „žingsnis" „besikeičiančios Bažnyčios link".

Jis sakė, kad yra temų, kurios svarbios kai kuriems Sinodo dalyviams ir turėtų likti jiems svarbios toliau, net jei jos nebuvo paminėtos spalio 28 d. sintezės ataskaitoje. „Ir manau, kad sinodinė Bažnyčia lengviau bandys kalbėti šiomis temomis nei Bažnyčia, kokia buvo jos struktūra praeityje", - sakė jis.

„Tai nereiškia, kad sinodinė Bažnyčia viską tiesiog priims", - pridūrė jis.

Apie tai, kad kai kurie dalyviai balsavo prieš kai kuriuos aktualius klausimus, įtrauktus į asamblėjos ataskaitą, Vyskupų sinodo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grechas (Marijus Grekas) sakė, kad „yra punktų, dėl kurių sutinkame, ir punktų, dėl kurių dar reikia nueiti tam tikrą kelią".

„Šeštadienį paskelbtas sintezės dokumentas yra intensyvaus ir vaisingo darbo vaisius, –  kalbėjo per spaudos konferenciją kardinolas M. Grechas. – Darbo, kuris priklauso ne tiek nuo mūsų įgūdžių ir gebėjimų, kiek nuo įsiklausymo į Dvasią, kurios šaukėsi Sinodo dalyviai, ir kurios šiai asamblėjai meldė visa Bažnyčia.“

Kardinolas dar kartą priminė, kad Sinodas neturi sprendžiamosios galios, bet pateikia įžvalgas ir siūlymus. Tai gerai atsispindi pačioje dokumento struktūroje: kiekvieną teminį skyrių sudaro trys dalys – tai, dėl ko visi sutaria; tai, ką dar reikia paglinti, ir pasiūlymai.

Vyskupų sinodo generalinis sekretorius sakė, kad užbaigdami šią sesiją jos dalyviai tikisi, kad viso pasaulio vyskupų konferencijos priims šį dokumentą kaip paskatą tęsti kelionę, stiprinti Bažnyčioje sinodinį stilių, įtraukti į sinodinį procesą ir tuos, kurių jis dar nepasiekė. Iki 2024 m. vysiančio šios asamblėjos tęsinio laukia metai, per kuriuos galima pagilinti per dabartinę sesiją iškeltus klausimus. Šia proga Vyskupų sinodo generalinis sekretorius taip pat pranešė, kad šios asamblėjos sekretoriatas, taryba ir asamblėjos narių sudėtis bus tokia pati ir per 2024 m. spalio mėnesio sesiją.

Kardinolas dar kartą priminė, kad Sinodas neturi sprendžiamosios galios, bet pateikia įžvalgas ir siūlymus.

Kardinolas Hollerichas dar kalbėjo: „Man buvo aišku, kad kai kurios temos sulauks pasipriešinimo. Esu kupinas nuostabos, kad tiek daug žmonių balsavo už. Tai reiškia, kad pasipriešinimas [nebuvo] toks didelis, kaip žmonės manė anksčiau. Taigi taip, aš džiaugiuosi tokiu rezultatu".

Pasak jo, panašūs rezultatai, balsuojant parlamente, būtų vertinami labai teigiamai.

Pavyzdžiui, tai, kad į sintezę būtų įtraukta pastraipa apie moterų diakonių galimybės svarstymą, balsavo 69, prieš - 277 nariai.

Kardinolas M. Grechas sakė, kad vienas vyskupas jam sakė, jog Sinodo metu matė, kaip žmonių veiduose „tirpsta ledai".

„Toks yra Jėzaus požiūris - kurti erdves visiems, kad niekas nesijaustų atstumtas, - pridūrė jis. - Šiandien buvo didžiulis džiaugsmas, kurį galėjai matyti savo akimis".

„Manau, - sakė Hollerichas, - kad rytoj ar poryt žmonės išvyks namo su vilties kupina širdimi, su daugybe idėjų, ir aš nekantriai laukiu, kada galėsime juos vėl pamatyti kitais metais."

The post Sinodo metu patirtas laisvumas ir atvirumas padės Bažnyčiai keistis ateityje - kardinolas J. - C. Hollerichas appeared first on LAIKMETIS.

Paklaustas apie LGBTQ+ atstovus, kurie esą jaučiasi įžeisti ir negerbiami dėl to, kad Katekizme homoseksualūs santykiai apibūdinami kaip "savaime netvarkingi", ir ar šią formuluotę būtų galima pakeisti, Schönbornas, kuris buvo Katekizmo rengimo komiteto sekretorius, atsakė, kad Katekizmas jau buvo pakeistas anksčiau.

"Tai Bažnyčios darbas, ir jį atliko popiežius", - sakė jis, pažymėdamas, kad popiežius Pranciškus turi teisę keisti tekstą ir kad jis jau kartą tai padarė, kai 2018 m. nusprendė peržiūrėti Katalikų Bažnyčios poziciją dėl mirties bausmės, pakeisdamas Katekizmo formuluotę, teigdamas, kad mirties bausmė yra "nepriimtina".

"Ne paslaptis, ir tai galiu pasakyti, kad jau Jonas Paulius II norėjo, jog mirties bausmė būtų aiškiai pasmerkta, tada man buvo pasakyta, kad popiežius Pranciškus ėmėsi veiksmų ir padarė šį pakeitimą", - sakė Christophas Schönbornas, pažymėdamas, kad Motina Teresė iš Kalkutos taip pat prašė Jono Pauliaus II Katekizme aiškiau pasmerkti mirties bausmę.

Kalbėdamas apie tai, ar bus padaryta daugiau pakeitimų, kardinolas Schönbornas sakė, kad to nežino ir kad "tik popiežius gali tai nuspręsti, nes jis paskelbė Katekizmą".

Christophas Schönbornas rekomendavo skaityti Katekizmo tekstą "kaip visumą" ir atkreipė dėmesį į Katekizmo dalis, kuriose sakoma, kad reikia gerbti visų žmonių žmogiškąjį orumą.

Remdamasis moralinės teologijos aspektais, kardinolas sakė, kad yra du pagrindiniai elementai, iš kurių vienas "objektyvi tvarka", kalbant apie Bažnyčios mokymo nekintamumą, ir tezė, kad "žmonės", būdami nusidėjėliai, neatitinka Dievo plano.

"Žmonės visada turi teisę į pagarbą, net jei jie nusideda, o mes visi nusidedame. Aš asmeniškai, jūs, jūs visi, mes visi nusidedame, bet turime teisę į pagarbą", - sakė Schönbornas, teigdamas, kad kiekvienas žmogus yra "Dievo priimtas".

Christophas Schönbornas išreiškė įsitikinimą, kad sinodiškumas pratęsia Vatikano II susirinkimo mokymą apie ekleziologiją ir bažnytinės bendruomenės, kurią sudaro visi pakrikštytieji, "keliaujantys kartu", prigimtį.

Vienas dalykas, sakė kardinolas, kuris jį pribloškė per visą sinodo procesą, buvo "tai, kad Europa nebėra pagrindinis Bažnyčios centras". "Yra kitų centrų, ir tai akivaizdu per kasdienius sinodo posėdžius", - sakė jis, rodydamas į vietines Bažnyčias Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Šiuose regionuose vyskupų konferencijos yra labiau išplėtotos nei Europoje, sakė kardinolas.

Pasak jo, Europa "šiek tiek atsilieka nuo sinodinio gyvenimo tarp vietinių bažnyčių". "Manau, kad mums reikia tam tikro postūmio judėti į priekį", - sakė Schönbornas, pažymėdamas, kad, pavyzdžiui, Europos vyskupų konferencijos niekada nesugebėjo kalbėti vienu balsu migracijos klausimu, "ir tai liūdina".

Europa nebėra pagrindinis Bažnyčios centras.

Paklaustas apie tuos, kurie abejoja Sinodo teisėtumu, nes jo delegatais galėjo būti ir pasauliečiai, ir tvirtina, kad tai nebėra "Vyskupų sinodas", Schönbornas atsakė: "Nematau problemos". "Tai tebėra vyskupų sinodas, kuriame realiai dalyvauja ir ne vyskupai, tačiau tai yra realus dalyvavimas", - sakė kardinolas, pažymėdamas, kad Sinodą popiežius Paulius VI įsteigė kaip "patariamąjį organą popiežiaus tarnystei vykdyti" ir kad šis aspektas "jokiu būdu nesumažina balsų platumo".

"Kai balsuojame Sinode, balsuojame už tai, kas, mūsų manymu, yra svarbu, kad Šventasis Tėvas apsvarstytų savo mokyme, kolegialiai su vyskupais, bendrystėje su visa Bažnyčia ir, svarbiausia, bendrystėje su Bažnyčios tikėjimu, kurį sugalvojo ne popiežius ar Sinodas, nes tai - apaštalų tikėjimas, kuriuo visi dalijamės", - sakė Christophas Schönbornas.

Kardinolas Schönbornas sakė, kad Sinodo pobūdis nepasikeitė, o tik "išsiplėtė" ir kad Sinoduose visada dalyvavo pasauliečiai ekspertai. Jų oficialesnis indėlis, pasak jo, buvo "labai teigiama patirtis".

The post Austrijos kardinolas: popiežius gali keisti Katekizmą appeared first on LAIKMETIS.

Pastarosiomis savaitėmis Vatikane vykusiuose posėdžiuose dalyvavo du vyskupai iš Lietuvos – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris atstovavo Europos vyskupų konferencijų tarybai, kurios pirmininkas jis yra, ir Lietuvos vyskupų konferencijai atstovavęs Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, kuris koordinavo sinodinio kelio procesą Lietuvoje.

Vyskupų konferencija man pavedė koordinuoti sinodinį kelią Lietuvoje, - Vatikano radijui vyskupas Algirdas Jurevičius, - tačiau tai aš dariau tikrai ne vienas, buvo suburta komanda, buvo atstovų iš kiekvienos vyskupijos. Mes kartu rengėme pokalbius, susitikimus, medžiagą susitikimams. Labai dėkoju visai komandai, kuri puikiai dirbo. Lietuvoje ir parapijose, ir bendruomenėse, ir mokyklose, net ir kariuomenėje ir policijoje buvo rengiami sinodiniai susitikimai, kuriuose buvo aptarinėjamos sinodinės temos.

Pats didžiausias įspūdis ir atgarsis iš žmonių – žmonės džiaugiasi, kad Bažnyčia nori jų kažko paklausti. Tačiau ne klausimai čia esmė, bet tai, kad žmonės susitinka, kalbasi ir pateikia pasiūlymų, pageidavimų, įžvalgų. Tą kalbėjimosi ir klausymosi patirtį atsivežiau čia į Romą, į Vatikaną, į šį Vyskupų sinodą. Čia irgi viskas vyksta panašiu metodu, tiktai temos yra suskirstytos, vadovaujamės Instrumentum laboris – darbo dokumentu. Jis turi keturis modulius ir juos visus per šį Sinodą jau aptarėme ir dabar laukiame aptarimo vaisių.

Nors aš tik pirmą kartą dalyvauju Sinode, tačiau teko kalbėti su kitais, kurie dalyvavo prieš tai buvusiame Sinode, ir jie pasakė, kad čia nuotaika visai kitokia. Už stalo sėdi kardinolas, sesuo vienuolė, moteris, pasaulietis vyras, kunigas, vyskupai. Ir visi mes diskutuojame lygiomis teisėmis. Taigi, sakytume, kad čia mes atradome Krikštą kaip bendrą pagrindą, kuriuo mes visi turime krikščioniškai kilnumą. Nors ir yra svarbios tarnystės ar tarnybos Bažnyčioje, tačiau visgi Krikštas yra visa ko pagrindas. Hierarchiniai laiptai tikrai mums netrukdo susitikti, kalbėtis, išreikšti savo nuomonę, diskutuoti, net ginčytis. Tai yra nepaprastai svarbu Bažnyčioje.

Kaip paprastai apibrėžti sinodiškumą? Jis juk reiškia daugiau negu vien Bažnyčios demokratinimą, įtraukiant pasauliečius į sprendimų priėmimo procesus...

Vatikano II Susirinkimas kalba apie Bažnyčią kaip apie Dievo tautą. Jeigu tai viena Dievo tauta, tuomet reiškia, kad kiekvienas jos narys yra svarbus. Mes savo grupelėje bandėme svarstyti ir nurodėme, kad reikia pagilti tam tikros įtampos tarp hierarchinės Bažnyčios prigimties ir sinodinės Bažnyčios prigimties klausimą. Ir, jei žmogus klausia apie sinodiškumą, tai visų pirma reikia pasakyti, kad jis yra Bažnyčiai svarbus ir Bažnyčia nori paklausti jo nuomonės. Bažnyčia nori jį išklausyti, bet taip pat nori jo nuomonę įvertinti, plačiau, kolegialiai, sinodiškai aptarti ir kartu su popiežiumi spręsti.

Šis Sinodo etapas jau baigiasi, bet iš karto prasidės pasirengimai kitam etapui, kuris vyks 2024 m. spalį...

Kol kas dar yra redaguojamas galutinis šio Sinodo etapo dokumentas, kuris bus patvirtintas, pateiktas balsavimui šeštadienį prieš Sinodo uždarymą. Kai tas dokumentas bus paskelbtas, jisai vėl bus diskutuojamas. Mes turėsime 11 mėnesių iki kitų metų susitikimo. Per tą laiką bus diskusijos ir kontinentiniuose susitikimuose, be abejo ir vyskupų konferencijose. Gal ir plačiau bus diskutuojama ir teikiami kažkokia pasiūlymai. Bažnyčia vėl stengsis taip pat sinodiškai tuos dalykus aptarti tam, kad būtų išlaikyta sinodinė dvasia.

Ką parsivešite iš šio susitikimo į Lietuvą?

Pasaulinės Bažnyčios nuotaiką ir patirtį, taip pat viltingą žinią, kad Lietuvoje nėra jau taip blogai. Kai išgirsti iš Azijos krikščionių liudijimus, kaip išgirsti iš Afrikos ar kitų kraštų, – tai krikščionys išgyvena ir diskriminaciją, ir persekiojimus, visokių apribojimų jų veiklai. Lietuvoje mes turime tikrai puikias sąlygas skleisti Dievo Evangeliją. Dėl to turime gyventi pagal ją, liudyti. Ir taip pat džiaugtis bei dėkoti Dievui už tas puikias galimybes, kurias mes turime, bet gal kartais ne visada įvertiname.

The post Vyskupas Algirdas Jurevičius: sinodiškumas, kai kiekvienas yra Bažnyčiai svarbus appeared first on LAIKMETIS.

Dievo apvaizdos dėka per Sinodą švenčiame Šventojo Luko šventę. Jo gyvenimas ir darbai rodo mums sinodinį mentalitetą. Jis parodo, ką turime atsiminti šio darbo metu. Pirmiausia, ištikimybę ir tvirtumą. Lukas yra ištikimas – pirmajame skaitinyje girdėjome Paulių sakant: „Vienas Lukas tėra su manimi.“ Mes taip pat esame pašaukti išlikti ištikimi savo įsipareigojimui Bažnyčios gyvenime keliauti drauge ir įveikti kelionės sunkumus, net kai nėra aišku, kur Dievas mus veda artimiausiu metu. 

Šventasis Lukas yra marijiškasis evangelistas par excellence: jis nuolat iškelia prieš mūsų akis Dievo Motiną ir jos Magnificat, kuriuo kasdien mūsų lūpomis Valandų liturgijoje šlovinami Viešpaties darbai. Lukas dažnai pabrėžia svarbų moterų vaidmenį Bažnyčios gyvenime ir skelbiant Gerąją Naujieną – jį įkūnija ne tik Marija, bet ir prie šulinio sutikta samarietė, kuri pranešė apie Mesiją, Marija Magdalietė, pirmoji paskelbusi žinią apie Prisikėlimą, taip pat Apaštalų darbuose minimos įvairios moterys, prisidėjusios prie ankstyvosios Bažnyčios augimo.

Lukas taip pat geriausiai nusako Jėzaus širdies bruožus ir atskleidžia dieviškojo gailestingumo begalybę. Jis mums parodo, kad Dievas visada pirmas žengia žingsnį link nusidėjėlio, kaip palyginime apie sūnų palaidūną (Lk 15); rodo užuojautą susitikime su Naino našle (Lk 7); švelnumą ir atleidimą nusidėjėlei fariziejaus Simono namuose (Lk 7); meilę artimui palyginime apie gerąjį samarietį (Lk 10); nuklydusiųjų išgelbėjimą susitikime su Zachiejumi (Lk 19). 

Tiek Evangelijoje, tiek Apaštalų darbuose jis aiškiai parodo, kad Šventoji Dvasia yra Bažnyčios gyvenimo ir augimo pagrindinė veikėja – lygiai taip ji turi vadovauti ir mūsų sinodiniam procesui. Jei Lukas aprašytų Sinodą, ačiū Dievui, šių dienų mūsų svarstymuose rastų nemažai temų, kurioms jis teikė pirmenybę. 

Šventoji Dvasia yra Bažnyčios gyvenimo ir augimo pagrindinė veikėja – lygiai taip ji turi vadovauti ir mūsų sinodiniam procesui.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus išsiunčia septyniasdešimt du mokinius pirma savęs į tas vietas, kur jis pats ketino vykti. Pirmasis jo nurodymas jiems – melsti, kad būtų daugiau darbininkų pjūčiai, daugiau skelbiančių Gerąją Naujieną apie priartėjusią Dievo Karalystę. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“ Skelbiant Karalystę pirmiausia pabrėžiama visų pakrikštytųjų lygybė – tam pašaukti visi, ne tik įšventintieji tarnautojai. Tačiau svarbu, kad visi pakrikštytieji išgirstų šį kvietimą ir į jį atsilieptų, įsipareigodami savo gyvenimu, žodžiais ir darbais dėl Jėzaus misijos. To turime ir toliau melsti.

Tada Jėzus juos moko: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams.“ Šie darbininkai yra Dievo taikos nešėjai pasauliui, kuriam labai reikia taikos. Reikia ne pasaulio duodamos ramybės, bet iš Dievo vidinio gyvenimo kylančios taikos ir ramybės – šalom. Kiekvienas pakrikštytasis, gavęs išganingąją Dievo malonę, turi būti aktyvus šios ramybės skleidėjas. 

Toliau Jėzus jiems sako: „Jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.“ Graikiškai pavartota sąvoka pažodžiui reiškia „ramybės sūnus“ – tai žmogus, atviras Dievo ramybei ir gyvenantis ja. Jo ramybė ir gailestingumas dovanojami visiems, tačiau Jėzus žino, kad ne visi norės ją priimti. Norint patirti gailestingumą, pirmiausia reikia prašyti Dievo gailestingumo. Vidinė ramybė (šalom) yra ženklas, rodantis, kad žmogus priima Dievo gailestingumą ir yra jo apimamas – prisikėlęs Viešpats dovanoja šią ramybę savo apaštalams, kai pasirodęs jiems aukštutiniame kambaryje pakartoja: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19. 21). Ne visi, kuriems skelbiama Karalystės žinia, bus atviri ją priimti – žmogus turi laisvę priimti Dievo Gerąją Naujieną arba jos nepriimti. Bažnyčia yra atvira visiems, tačiau čia yra kaip ir su Dievo ramybe, kuri duodama Dievo, o ne žmogaus sąlygomis. 

Toliau kalbėdami apie tai, kokių procesų, struktūrų ir institucijų reikia misionieriškoje sinodinėje Bažnyčioje, turime įsitikinti, kad tai iš tiesų padeda vykdyti misiją – nešti Gerąją Naujieną tiems, kuriems reikia išgelbėjimo. Sinodiškumas (įskaitant struktūras ir susirinkimus) turi tarnauti Bažnyčios evangelizacijos misijai ir netapti savitikslis, panašiai kaip ir Dievo žodis, kurį šventasis Lukas padėjo perduoti mums, buvo suteiktas kaip mūsų išganymo priemonė.  
 
Šventasis Lukai, melski už mus, tęsiančius sinodinę kelionę.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Pašaukti išlikti ištikimi savo įsipareigojimui Bažnyčios gyvenime keliauti drauge appeared first on LAIKMETIS.

Ateinančiomis dienomis Sinodo tėvai ir motinos kviečiami apmąstyti, grupėse ir asamblėjoje pasidalyti įžvalgomis Instrumentum laboris antrosios dalies (modulio B2) tema: „Bendra atsakomybė misijoje. Kaip dalytis tarnystės Evangelijai dovanomis ir užduotimis?“.

Penktadienio rytą, prieš VIII Generalinės kongregacijos (GK – visų Sinodo dalyvių asamblėja) pradžią, sinodo tėvai ir motinos dalyvavo Mišiose Šv. Petro bazilikoje, kurioms vadovavo kardinolas Fridolinas Ambongo, Kinšasos arkivyskupas (Kongo DR). Pagrindinis asamblėjos pranešėjas kardinolas J.-C. Hollerichas asamblėjos VIII GK-os dalyviams, dalyvaujant popiežiui Pranciškui, pristatė modulio B2 temą.

Sinodo tėvai ir motinos pratęs diskusijas darbo grupėse. Kitos GK-os, IX ir X įvyks pirmadienį, spalio 16 d. 

Bažnyčia gražiausia ta, kurios durys atvertos ir kur yra vietos visiems

Susitikimo su žurnalistais metu, kurį koordinavo Informacijos komisijos pirmininkas Paolo Ruffini, buvo pristatyta naujausios žinios apie mažesniųjų grupių darbą antrajame darbinio dokumento, „Instrumentum Laboris“ aptarimo etape (modulyje). Komunikacijos prefektas pabrėžė, kad mažesnėse grupėse Sinodo nariai turėjo daugiau galimybių pasisakyti, aktyviai dalijasi įžvalgomis.

Amerikietis kardinolas J. Tobinas kalbėjo apie skirtingų patirčių ir kultūrų palyginimo turtingumą, kolumbietė sesuo vienuolė G. Echeverri - apie kvietimą išgirsti vargšų šauksmą.

Tikrasis Katalikų Bažnyčios grožis „išryškėja, kai jos durys yra atviros ir joje laukiami žmonės. Tikimės, kad Sinodas padės mums jas dar labiau atverti“. Taip kardinolas Josephas Tobinas (Džozefas Tobinas), Niuarko (Naujasis Džersis) arkivyskupas, apibūdino antrojo Instrumentum laboris modulio temą „Spinduliuojanti bendrystė. Kaip galime būti dar visapusiškiau vienybės su Dievu ir žmonijos vienybės ženklas ir įrankis?“, – kalbėdamas susitikime su žurnalistais.

Susitikime su žurnalistais dalyvavo ir sesuo Gloria Liliana Franco Echeverri, Marijos Dievo Motinos brolijos vienuolė iš Kolumbijos, Lotynų Amerikos vienuolių konfederacijos pirmininkė, Sinodinio proceso liudininkė. Vienuolė iš Kolumbijos pabrėžė, kad  XVI eilinės Vyskupų Sinodo visuotinės asamblėjos dalyviai trokšta gyventi kaip Jėzus, kuris humanizuoja, kuris suteikia orumą, kuris įtraukia, kuris atveria duris kitiems.

„Procese, kuris mato kitokį metodą, pradedant nuo atsivertimo Dvasioje, savo mažesnėse grupėse mes pripažįstame būtent šį bendrą orumą, kylantį iš pagarbos, bendrystės, abipusio pripažinimo, mūsų širdyse skamba raginimas išgirsti vargšų šauksmą. Vargšų veidas, migracija, prekyba žmonėmis, socialinė atskirtis priemiesčiuose – šios temos skambėjo prie mūsų stalo“, – kalbėjo s. Echeverri.

Tai pačiai grupei priklausantis amerikiečių kardinolas džiaugėsi galimybe dalintis mintimis su labai skirtingų patirčių, kultūrų žmonėmis. Jis pats užaugo daugiakultūrinėje aplinkoje Detroite, o kaip kunigas 45 metus gyveno kultūrose, kurios buvo kitokios, nei ta, kur užaugo jis. Kardinolas Sinode dalyvauja septintą kartą, ir šį Sinodą apibūdina, kaip „įvairiausią“.

Kardinolas Tobinas taip pat pasidalijo konkrečia pastoracine patirtimi apie Niuarko katedroje priimtą piligriminę grupę žmonių, kurie jautė atskirtį dėl savo lytinės orientacijos. Pasak jo, tai buvo atviros Bažnyčios patirtis, Bažnyčios, kaip kad jo vyskupija, kuriai rūpi pasiekti visus tuos, kurie Katalikų Bažnyčioje nesijaučia kaip namuose.

Kardinolas Tobinas apibendrino, kad pasaulyje, kuriam būdingas fundamentalistinis nacionalizmas, ksenofobija, kuriame yra lyderių, pasiryžusių statyti sienas, Bažnyčios pasirinkimas yra brolystė, sinodiškumas, kurie leidžia mums suprasti, kad visi esame broliai ir seserys. Bažnyčioje, kurioje žiūrime vienas į kitą kaip į brolius ir seseris, yra vietos visiems.

The post Kardinolas Tobinas: Bažnyčios pasirinkimas yra brolystė ir sinodiškumas appeared first on LAIKMETIS.

Dominikonas priminė samarietės ir Jėzaus susitikimą prie šulinio. „Duok man atsigerti“, – paprašė moters Jėzus, šiais paprastais žodžiais pralauždamas juos skyrusią sieną. Netrukus ši moteris tapo jo apaštale, jo žinios skelbėja. „Trokštu“ buvo taip pat vienas iš paskutinių Viešpaties žodžių.

Pirmųjų ir dabartinių amžių teologai Jėzaus troškulį suvokė mistinėje perspektyvoje: Viešpats mūsų ieško ir trokšta daug daugiau nei mes sugebame jo trokšti. Jis taip pat yra tas, kuris duoda gyvąjį vandenį – savo dieviškąjį „aš“ – iš tiesų galintį numalšinti dvasinį žmogaus troškulį. Bet daugelis, pridūrė dominikonas, turi šį troškulį atskleisti taip, kaip jį atskleidė ir samarietė, iš pradžių tenorėjusi paprasto vandens.

Kaip sakė jau vienas VI amžiaus autorius, dažnai net ir mūsų nuodėmės ir suklupimai, blaškymasis, taip pat seksualinis, yra klaidingi bandymai atrasti tai, ko iš tiesų trokštame. Todėl jei norime išmokti spinduliuoti bendryste, taip pat turime išmokti tai, kas yra gilusis alkis ir troškulys, eiti pas prie šulinio mūsų kantriai laukiantį Jėzų.

Pradėkime nuo mažų dalykų, nuo kasdienybės. Nes nėra nieko praktiškiau, kaip yra sakęs praėjusio amžiaus jėzuitų vyresnysis Pedro Arupe, kaip atrasti Dievą, kitaip tariant, jį įsimylėti. Tai, kaip įsimylėsime, lems viską – kada pakilsime iš lovos ryte ir kaip užbaigsime dieną vakare, ką darysime savaitgalį, ką skaitysime, kas mus džiugins ir kas skaudins. Tačiau aistroje ir meilėje būna ir sukrėtimų: tai svarbi tema krikščionio formacijai. Sinodinė Bažnyčia moka mylėti meile, kuri nei bėga, nei savinasi, kuri nepuola, bet taip pat nėra šalta.

Viešpats, primena dominikonas, paradoksaliai pritaria samarietei, kad ji neturi vyro, nes turėjo jau penkis ir dabartinis nėra jos vyras. Ir mes turime pasirengti giliems asmeniniams susitikimams su konkrečiais asmenimis, kurie peržengia lengvai klijuojamas etiketes.

Sinodinė Bažnyčia moka mylėti meile, kuri nei bėga, nei savinasi, kuri nepuola, bet taip pat nėra šalta.

Meilė yra konkreti. Kartais galime kietai vienas su kitu nesutarti – kaip apaštalas Petras ir apaštalas Paulius. Bet jų nesutarimas tuo pat metu buvo tikras susitikimas, lydimas pykčio aistros, bet veidas į veidą, be apkalbų už nugaros, be neapykantos. Tuo tarpu šiandien daug žmonių jaučiasi Bažnyčios nustumti į šoną, apklijuoti abstrakčiomis etiketėmis, kai jiems turėtume leisti pažinti Dievo Aš Esu.

Teologė Anna Rowlands taip pat pabrėžė realybės ir konkretumo bei abstraktumo saugojimosi svarbą, tuo pat metu atkreipdama dėmesį į paradoksą, jog, nepaisant šios svarbos, mums dažnai sunku priimti tikrovę. Dievo gyvenimo tikrovė yra bendrystė, į kurią jis pakvietė ir mus, todėl tai mūsų gyvenimo garbė ir orumas. Įsilieti į bendrystę taip pat reiškia visų labui atiduoti savo sugebėjimus, savo charizmą, savo dovanas.

Pasaulyje, kuriame linkstama vienodinti ir fragmentuoti, sinodinė bendrystė yra graži skirtingumų vienybe. Antra, tikra bendrystė yra konkreti ir apčiuopiama, ji siūlo duonos alkaniems, pasveikimą ligoniams, poilsį išsekusiems.

Britų teologė papasakojo vieną nutikimą, kuris padėjo suprasti, kokia svarbi bendrystė. Kartą ji dirbo viename socialiniame centre ir paklausė migrantų, kodėl jie ateina būtent čia. Vienas atsakė – nes esame pašaukiami vardais, o po to tie, kurie mums padeda, atsisėda šalia ir valgo kartu su mumis. „Taip mums sugrąžinamas orumas, taip pripažįstamas mūsų žmogiškumas.“ Galima pasakyti ir trečią dalyką – bendrystė yra mus su kitais laike ir erdvėje susiejantis įsitraukimas, veikimas.

Spalio 9 dieną į Sinodo apie sinodiškumą narius taip pat kreipėsi vienas iš seseriškų Bažnyčių atstovų, Sinode dalyvaujantis stebėtojo teisėmis, – Konstantinopolio patriarchato delegatas metropolitas Jobas, Brazilijos nacionalinės tikinčiųjų pasauliečių tarybos pirmininkė Sonia Gomes de Oliveira, kunigas ir teologas iš Malaizijos Clarence’as S. Davedassanas bei fokoliarų judėjimo narė iš Honkongo Siu Wai Vanessa Cheng.

The post Timothy’is Radclifas OP Sinodo dalyviams: kartais galime kietai vienas su kitu nesutarti appeared first on LAIKMETIS.