„Centrinės Europos jėzuitų provincijolo t. Thomo Hollwecko, SJ, pritarimu, į Šiaulių šv. Ignaco Lojolos rektoratą atvyksta darbuotis t. Vaidas Lukoševičius, SJ. Jam talkins periodiškai atvykstantis iš Rygos t. Algimantas Gudaitis, SJ.

Planuojama, jog t. Vaidas Lukoševičius, SJ atvyksta kovo mėnesio pradžioje ir kovo 9 dieną aukos šv. Mišias šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje .

Dieve laimink jo tarnystę ir visą šv. Ignaco Lojolos rektorato bendruomenę Šiauliuose", - rašo vyskupas D. Trijonis.

The post Džiugi žinia Šiaulių vyskupijai - jėzuitai sugrįžta į Šiaulius appeared first on LAIKMETIS.

Šį sekmadienį šeimos iš visos Lietuvos traukė į Šiaulius, kad sudalyvautų Šiaulių arenoje vykstančioje Šeimų šventėje. Įspūdingą renginį organizuoja Šiaulių vyskupija, tačiau šventė jau seniai peržengė vyskupijos ribas ir tapo respublikine, joje sulaukiama net užsieniečių.

Šiemetinės šventės pavadinime užkoduotos bene svarbiausios bendražmogiškos vertybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio inicijuota ir jo nuolat globota šventė šiemet minėjo 25 gimtadienį. Įprastai šventė vykdavo bažnyčiai minint Tris karalius, o šį kartą jį surengta antrąjį advento sekmadienį ir gražiai sutapo su kita gražia sukaktimi – šventės įkūrėjo E. Bartulio 75-uoju gimtadieniu.

Nuo 10 val. – Šiaulių arenos fojė vyko šeimas globojančių organizacijų, judėjimų ir bendruomenių mugė, o vidurdienį Šv. Mišias aukojo Lietuvos vyskupai ir kunigai, giedojo Šiaulių katedros choras „Džiaugsmas“.

Vienas gražiausių ir prasmingiausių Šeimų šventės akcentų yra santuokos įžadų atnaujinimas, kai vyras ir žmona aplinkinių ir savo vaikų akivaizdoje vėl prisiekia prieš Dievą. Šia ceremonija šeimos pasisemia stiprybės visiems metams.

Šventėje sulaukta ir apaštalinio nuncijaus prie šventojo Sosto – arkivyskupo dr. Georgo Gansweino. Nuncijus ne tik dalyvavo Mišių aukoje, bet ir atvežė svarbią popiežiaus žinią.

Paskelbus Šventojo Tėvo bulės tekstą paaiškėjo, kad pirmasis Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ganytojo lazdą – pastoralą perduoda naujajam Šiaulių vyskupui Dariui Trijoniui, o pats taps vyskupu emeritu. 

Po Šventųjų Mišių jubiliejų pasitinkantis Eugenijus Bartulis sulaukė gausybės sveikinimų. Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, padėkojęs E. Bartuliui už nuoširdžią tarnystę Šiauliuose, jam įteikė originalią dovaną – ekslibrisą. Šis, knygoms žymėti skirtas ženklas, buvo specialiai sukurtas šiai progai.   

„Šio meno kūrinio kompozicija plačiai ir melsvai išsiliejusi, dangaus virpesio pilna it beribis Tikėjimo vandenynas... Tai savyje  judrus knygos ženklas, kaip ir ženklo savininkas. Pastoralas užima centrinę ekslibriso vietą, ornamentika iliuziškai atmėgdžioja originalųjį variantą. Vyskupo lazda – tai mūsų gerojo Ganytojo simbolis, tai profesinis, vienas iš svarbiausių, Vyskupo atributų. Dešinėje – atverstas Šventojo Rašto atvartas su įdėta raudona juostele DŽIAUGSMAS. Vyskupo skleidžiama džiaugsminga ir pozityvi energija net sukūrė legendą, kad Eugenijus Bartulis yra tikras Džiaugsmas tarp visų mūsų. Darbo kairėje apskritimas vaizduoja fotoobjektyvą su plačiai atvertomis užuolaidėlėmis, kur užfiksuotas saulėtas krokas, gal net visa jų pievelė šalia Pastoracinio Centro Šiauliuose, o galbūt kažkur kalnuose. Šis motyvas simbolizuoja Vyskupo pomėgį fotografuoti. Horizontalėje raibuliuojančiomis linijomis teka Jo Ekscelencijos vaikystės Nemunas. Už upės, kairiau, kadaise nugalėta Kilimandžaro viršukalnė (Pasaulio altorius)* ir pastatytas kryžius joje. Horizonto dešinėje – mylimiausioji šv. Petro ir Povilo Katedra Šiauliuose, tvirtai ant kalno, apaugusio medžiais. Tas kalnas vadinasi EX LIBRIS. Iš knygų suręstas kalnas – stiprybės ir išminties simbolis. Ekslibriso dangus truputį dramatiškai neramus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas tai liudija, kad gyvenimas yra visoks. Turėdami Dievo malonę ir būdami jo globojami ir mylimi, galime jausti harmoniją, pilnatvę, meilę ir laimę“, – apie ekslibrisą rašė jo autorė grafikė, dailininkė Lolita Braza.

Antroje dalyje žiūrovams pristatyta kuo tikriausia premjera. Būrys atlikėjų ir choras atliko italų autorių sukurtą sakralinį miuziklą „Juozapo sapnas“.

Miuziklo tekstą specialiai šiai šventei iš italų kalbos išvertė Liucija Grybaitė, pastatymą režisavo teatro režisierius, muzikos pedagogas Nerijus Petrokas. Pagrindinius vaidmenis atliko žinomi Lietuvos atlikėjai: Egidijus Bavikinas, Deividas Norvilas (Deivis), Mindaugas Zimkus, Renata Norvilė,  taip pat ir Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ artistai (meno vadovas ir dirigentas Linas Balandis).

Miuziklas „Juozapo sapnas“ pristato vieną iš reikšmingiausių Senojo Testamento tekstų-biblinę ištrauką apie Jokūbo šeimos istoriją, kai broliai susitarę pardavė Juozapą į vergiją. Istorija baigiasi laimingai, tapęs Egipto valdovo patikėtiniu, Jokūbas atleidžia savo broliams, o tie pripažino savo klaidą.

The post Šiaulių vyskupijos šeimų šventė subūrė šeimas iš visos Lietuvos appeared first on LAIKMETIS.

Šis interviu paskelbtas prieš gruodžio 8 dieną, Šiaulių arenoje vykusią 25-ą Šiaulių vyskupijos Šeimų šventę (Laikmetis.lt pastaba).

E. Bartulio rūpesčiu įkurta Šiaulių vyskupija, pastatyta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, Pastoracinis centras, atnaujinta Šiaulių katedra, bokšte skamba 36 varpų karilionas, vyksta Kryžių kalno atlaidai, organizuojamos piligriminės kelionės, žygiai, įkurti vyskupijos Šeimos, Jaunimo, Katechetikos centrai, suburtas choras „Džiaugsmas“, kasmet rengiama vyskupijos Šeimų šventė, išleistas unikalus penkiatomis „Evangelija kasdien“, o metai skaičiuojami E. Bartulio nuotraukomis iliustruotais kalendoriais. Ir tai – tik dalis vyskupo tarnystės nuopelnų.

Neseniai E. Bartulio iniciatyva Šiaulių katedros varpinėje įrengta nuolatinė ekspozicija: parodoje „Susitikimai“ užfiksuoti Šiaulių vyskupo susitikimai su popiežiais, o parodos „Varpinė“ autorius fotografas Kęstutis Bingelis įamžino katedros ir jos varpinės atnaujinimą.

Lapkričio 28 dieną Pastoraciniame centre buvo surengtas Šiaulių vyskupo garbei skirtas padėkos koncertas „Ačiū, Ganytojau, kunige didis“.

Popiežius padėkos už tarnystę

Savo gimtadienio proga tikintiesiems įteiksite dovaną – Šiaulių vyskupijos šeimų šventė, kurios globėjas esate, šiemet vyks jau antrą kartą, pirmoji tradiciškai organizuota metų pradžioje. Jūsų inicijuota šventė net ketvirtį amžiaus neprarado aktualumo, populiarumo?

– Šiemet viskas į vieną susijungs: ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė, ir mūsų jubiliejinė šventė, Šeimų šventė.

Kaip gera, kad šventėje vėl galime atnaujinti santuokos priesaiką – laimingos tos šeimos, kurios gali paduoti vienas kitam ranką. Kaip gera pajausti tą gražią meilės dvasią kartu su nauju pasitikėjimu. Norisi, kad sujungtume visas šeimas į vienybę ir suteiktume drąsos ištverti iki galo.

Šių metų šventę lydi žodžiai: „Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė“. Kodėl parinkote būtent šią Šventojo Rašto citatą?

– Man atrodo, dieviškosios dorybės yra pačios svarbiausios. Jeigu turime tikėjimą, tada ir viltis yra. Nes tikintis žmogus visuomet turi viltį, kad jis ne tik čia, žemėje, geriau gyvens, jeigu vadovausis tikėjimu, bet jis turi viltį ir amžino gyvenimo šviesoje.

Viešpats yra pažadėjęs: „Nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogui į galvą neatėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“

Meilė yra pagrindas, ant kurio statome savo gyvenimą. Viešpaties didysis įsakymas yra „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį“. Jeigu mylime Dievą, sugebėsime mylėti ir žmogų.

Ši sukaktis jums ypatinga, sukanka 75-eri. Sulaukęs tokio amžiaus vyskupas privalo rašyti prašymą Romos popiežiui, prašydamas atleisti nuo užimamos tarnystės. Naujas etapas, kas laukia toliau?

– Tiesiog nesitiki, kad gali būti tiek metų. Tikrai nesijaučia! Dabar laukiame popiežiaus rašto. Kai jau popiežius padėkos už šitą tarnystę, tada savaime pareigas perims naujasis vyskupas Darius (Darius Trijonis – red. past.).

Ar liksite Šiauliuose?

– Jeigu leis man čia gyventi, čia ir pasilieku. Čia labai gera, vis dėlto 27 metai, esu labai įaugęs.

Gimėte, užaugote Kaune, Kaune buvote įšventintas į kunigus, vyskupus. O dabar – labiau kaunietis ar šiaulietis?

– Per pusę. Gimtieji namai, gimtinė yra gimtinė. Jos neištrinsi. O čia – darbo vieta, man buvo labai miela visą laiką.

Šiauliai tam tikra prasme buvo labai nutolę, o dabar jau labai artimi, kai važiuoju į Kauną, kelias žinomas mintinai. Juokiuosi: anksčiau, būdavo, važiuoju į Kauną ir sukalbu tris dalis rožinio ir dar lieka laiko. Popiežius Jonas Paulius II sužinojo, kad lieka laiko, tai dar ketvirtą rožinio dalį davė! Dabar kaip tik iki Kauno!

Vykdant Dievo valią

Jei prisimintumėte 1997 metus – su kokiais lūkesčiais atvykote į Šiaulius, kai teko kurti naują vyskupiją?

– Aš nieko nesitikėjau, tik žinojau, kad reikia darbuotis. Viskas nauja, pradžia. Pabučiavau žemę ir „Viešpatie, palaimink mus“, paprašiau. Ingreso dieną Kryžių kalne pastačiau kryžių: „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją“. Ačiū Dievui, kryžius išliko per 27 metus ir Viešpats laimina.

Žinojau, kad reikia vykdyti Dievo valią ir viskas ramu, jokių planų neturėjau. Kai atėjau, nebuvo kur gyventi, pas Kleopą (Kleopą Jakaitį – red. past.) klebonijoje apsistojau. Vienas mažytis kambarėlis, gyvenau daugiau nei metus ir kartu atstatinėjau senąją kleboniją. Reikėjo gal nufotografuoti, bet ranka nekilo, buvo labai liūdnas pastatas, reikėjo ir pamatus tvirtinti, kai kur buvo lentos ant žemės sudėtos, puvėsis, pelėsis. Ačiū Dievui, kad Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius davė tada pinigėlių remontui, labai smarkiai padėjo.

Tuomet buvo Brazauskas, skyrė 500 tūkstančių: pasistatysi naują kuriją. Galvoju, už tiek nepasistatysiu, ir visus tuos pinigus įdėjau į Katedros remontą, atnaujinau iš pagrindų. O gyventi pasilikau tame namelyje: ten buvo ir kurija, ir centrai, viskas.

Laikui bėgant pagalvojome, kad reikia tikros kurijos. Nors pinigėlių nebuvo, ryžomės statyti Pastoracinį centrą. Tuomet buvau ir kariuomenės vyskupu, daug pažinčių turėjau užsienyje, kreipėmės į fondus – stebuklingai į paskutinį traukinį įlipome ir suspėjome. Nes dabar, kai paprašome remontui ar kam nors lėšų, išgirstame: jūs Europos Sąjungoje, verskitės patys. O tuomet dar buvo dėkingas laikas ir turime viską vienoje vietoje – vienintelė tokia kurija Lietuvoje. Didelė Dievo dovana.

O paskui šešiasdešimtmečiui man padovanojo pietinio rajono bažnyčią. Tokios dvi rimtos dovanos (juokiasi – red. past.).

Dvasininkai neišvengiamai turi tapti ir statybininkais?

– Mano pirma klebonystė buvo Ukmergės rajone, Deltuvoje. Atvažiavau, sena klebonija, rūsys pilnas vandens. Galvoju, kaip čia gyventi reikės?! Padarėme drenažą, nusausinome. Prie namo pastatėme galingą katilinę. Ekskavatoriumi didžiulį katlavaną iškasėme, žmonės eina, klausia: „Ką čia dabar, klebonėli, darai?!“ Sakau, baseinas bus! Paskui viską uždengėme – kaip ir nėra tos katilinės. Ir galvojame, kaip šildyti bažnyčią. Sumąstėme iš katilinės po žeme pratiesti vamzdžius tiesiai į bažnyčią, po pamatais.

Buvo sovietmetis, leidimų niekas neduodavo. Susikviečiau į talką žmonių, per naktį iškasėme, ištiesėme vamzdžius, įvedėme radiatorius. Tada sužinojo rajonas, iš Ukmergės atvažiuoja, sako, ką čia darai? Nieko nedarau, ateikite, pažiūrėkite. Atėjo į bažnyčią, mato, kad šilta, radiatoriai išvedžioti. Klausia, kas leidimą davė. Niekas, sakau, šalta žmonėms, reikėjo šildyti. Apibarė, apibarė ir paliko.

O paskui –Kauno paminklinė Prisikėlimo bažnyčia (sovietmečiu veikė Radijo gamykla – red. past.). Kaip tik buvau tuo momentu, kai reikėjo viską ardyti, dar staklės buvo. Trejus metus teko tvarkyti ir paskui po truputį atstatinėti. Irgi labai daug gerų žmonių sutikau, jie dabar jau iškeliavę į Amžinybę. Visada labai miela atvažiuoti į Prisikėlimo bažnyčią.

O Šiauliuose – Katedros remontas, Pastoracinis centras, pietinio bažnyčia.

Sąrašas solidus, yra kuo didžiuotis?

– Tikrai neįtikėtina. Dabar naujam vyskupui labai gera, viskas yra – lieka statyti dvasinius pastatus.

Jubiliejų pasitinkate ir parodomis atnaujintos varpinės bokšte. Parodos „Susitikimai“ nuotraukos liudija apie jūsų bendravimą su trimis popiežiais. Kas labiausiai įsiminė?

– Norėjome žmones supažindinti su popiežiais, su kuriais man teko susitikti. Tai Jonas Paulius II, paskui Benediktas XVI, dabartinis Pranciškus. Su visais šiais popiežiais teko turėti audiencijas, asmeniškai po 15 minučių pokalbį.

Pats artimiausias man – Jonas Paulius II, jo visas pontifikatas buvo atiduotas į Marijos rankas. „Visas tavo esu, o Marija!“ buvo jo šūkis. Marija yra ir mūsų vyskupijos globėja, Marijos Nekaltas Prasidėjimas. Jonas Paulius II labai padrąsino žmones eiti tvirtai tikėjimo keliu ir pats rodė pavyzdį iki pat, kol užgeso jo širdelė.

Susitikus su Benediktu XVI, įstrigo jo gelmė. Labai gilus, labai atidus, dėmesingas. Labai atidžiai, skvarbiai žvelgė į žmogų. Jo mokslinis žvilgsnis, gilaus tikėjimo žvilgsnis: kiek jis išleidęs knygų, kiek davęs pamokymų visiems žmonėms. Jo dvasinis palikimas labai svarus ir reikšmingas. Benediktas XVI parodė, kaip sunkiomis akimirkomis išlikti tvirtam, nepalūžusiam, tai labai reikšmingas įnašas į mūsų tikėjimo kelionę.

Na, o popiežius Pranciškus – šių laikų žmogus: nuotaikingas, pilnas dvasinio džiaugsmo, jo įžvalgos akcentuoja vieną arba kitą žodį. Tarkime, jo žodžiai Šeimų šventėje „prašau, atsiprašau“: labai svarbu dėkingumas, paslaugumas ir atsiprašymas, trys dalykai, kad šeimos augtų ir stiprėtų, būtų drąsios tikėjimo kelionėje.

Ne vieneri metai kalbama apie tuštėjančias bažnyčias, kunigų stygių. Kas nutiko?

– Iš tiesų labai, labai sumažėjo žmonių bažnyčiose, gal pandemija savo padarė. Kai kurie sako: per televiziją galiu pasižiūrėti. Bet aš klausiu, ar per televiziją jūs galite pavalgyti? Viešpats turi pamaitinti mus, priimame Komuniją.

Jaučiamas ir kunigų stygius. Visur Europoje panaši padėtis. Gal per daug gerai gyvename? Ukrainoje, kai vyksta karas, žmonės glaudžiasi prie Viešpaties arčiau, o kai viskas gerai – pamirštame.

Kai mokyklos suole buvau, svajodavau apie mašiną. Kur tau, tik kunigystės pradžioje po truputį jau mąsčiau įsigyti. Dabar į mokyklą vienuoliktokai, dvyliktokai mašinomis atvažiuoja. Gerovė labai pakilo.

O visuomenės psichologinė sveikata?

– Atvirkščiai. Ir tikrai liūdna. Yra labai daug problemų, bet jei turi tikėjimą, visai kitaip sprendžiasi gyvenimas, visa kasdienybė. Tikintis žmogus visada turi viltį, labiau sugeba mylėti, įsijausti, atjausti. Mes turime žadinti žmonėse viltį, tikėjimą.

Visas gyvenimas – kelionė

Ar tėveliai pasakojo, kokia buvo 1949 metų gruodžio 7-oji, kai gimėte? Ir su kuo susiję gražiausi prisiminimai iš namų?

– Ne, nepasakojo, kažkaip neišklausiau. Augau tokioje „nedidelėje“ šeimoje, buvau pats mažiausias, šeši broliai ir keturios seserys. Man buvo labai gera augti, labai visi mylėjo, jutau tik meilę ir tai išliko iki šių dienų, nors dabar likę esame penki gyvi iš dešimties.

Nebuvo pas mus konfliktų, nesutarimų, išlikęs gražus bendravimas, rūpestis vieni kitais. Dvi seserys yra vienuolės pranciškonės ir trys broliukai (su manim kartu) likę.

Kokias pamokas iš namų išsinešėte, kurios lydi iki šiol?

– Manau, kad meilės pamokas. Tėvelis buvo gal griežtokas, bet teisingas, giliai tikintis, ypač paskutiniais gyvenimo metais, kiekvieną rytą eidavo šventų Mišių į bažnyčią, priimdavo Komuniją.

Buvo labai darbštus, pasistatė namelį prie Nemuno, Šančiuose gyvenome. 1946 metais mūsų namelis potvynio buvo nuneštas, tėvelis atstatė jau su aukštais pamatais.

Mama – meilės pavyzdys, visuomet švelni, irgi labai pamaldi, kiek sveikata leido, eidavo į bažnyčią. Mane vesdavosi, kol mažesnis buvau. Jos maldingumas tiesiog žavėjo.

Aš vakarais nueidavau pas mūsų Šančių kunigą, po šventų Mišių ilgai kalbėdavomės, bendraudavome dar prieš kariuomenę, ir knygų gaudavau iš jo, ir gražių pamokymų. Vieną vakarą ilgiau užsibuvom, vėlai grįžau, po dvylikos. Šančiai būdavo nelabai ramus kampelis, gatvės nelabai apšviestos, pareiti vėlai būdavo tiesiog pavojinga.

Pareinu namo, atidarau miegamojo duris. O mama sėdi lovoje ir rožinį kalba. Pasižiūrėjo per petį: „Jau grįžai?“ Sakau, jau. O ji sako: „Eik pailsėti.“ Galėjo apibarti, ko taip vėlai grįžau. Nieko. Mama laukė su rožiniu, malda. Ji neužmiega, kol nepareini. Man tai išliko labai giliai visam gyvenimui.

Turite ir meilės muzikai dovaną – tikinčiuosius nudžiuginate savo balsu koncertuose bažnyčiose, piligriminiuose žygiuose ir net Šiaulių arenoje per Šeimų šventes. Pomėgis dainuoti irgi atlydėjo iš namų?

– Mes labai mėgdavome dainuoti, šeima didelė, ir gimtadieniai, ir vardadieniai, Motinos diena, Tėvo diena, visada visi susirinkdavome, susibėgdavome. Valgome, bendraujame ir būtinai – dainos. Taip pamėgome, kad kitaip negalėjome.

Maestro (Sigitas Vaičiulionis – red. past) sugalvojo ir mane įtraukė, labai įdomu dainuoti. Šeimų šventės pabaigoje „Glori, glori aleliuja“ visus sujungia, labai smagu ir miela.

Esate vadinamas Džiaugsmo vyskupu, dažnai vartojate žodį „džiaugsmas“. Kas jums yra tikrasis džiaugsmas?

– Tikrasis džiaugsmas yra tada, kai gyveni su Viešpačiu ir klausai, vykdai jo valią. Tada širdis rami, nesvarbu, ar kančia, ar skausmas, visuomet yra džiaugsmas.

Teko visokių akimirkų išgyventi. Kai seminarijoje dar buvau dvasios tėvu, išgyvenau stiprią avariją. Vieną vakarą seminarijoje valgome vakarienę, ateina kunigas Grigas ir sako: „Atvažiavau, sugedo mašina, manęs Žiežmariuose jaunimas laukia, susitikimas turi būti, gal galite kas nors pavežti?“ Gerai, pirmyn! O vyskupas Michelevičius, dabar jau irgi amžinybėje, sako, tik neskubėkite, atsargiai važiuokite.

Su žiguliais lekiu Jonavos gatve link Kleboniškio, kur tiltas eina nuo klinikų per Nerį, važiuoju centrine gatve, o nuo Kleboniškio pusės atvažiuoja žiguliai, rodo posūkį užsukti į tiltą, o aš važiuoju tiesiai, galvoju, jeigu užsuks, aš trenksiuosi. Ir užsuka man prieš akis. Aš turėjau duoti jam į šoną, bet būčiau gal užmušęs žmogų, mečiausi į dešinę, tada jis man – į šoną.

Koja sulindo į dubens kaulą. Atvažiavo greitoji, jokio įtvaro, nieko, vienas kelia už galvos, kitas už kojų, o aš rėkiu! Nuvežė į ligoninę, ten vėl tuo pačiu metodu, be jokių įtvarų, kelia ant kitų neštuvų. Paskui – ant trečių... Atėjo budintis daktaras, sako, reikia greitai dėti įtvarą. Paklausiau, ar galima pakviesti, turiu pažįstamą gerą chirurgą. Kad šoko ant manęs: o aš ne chirurgas, aš ne daktaras?

Vos ne surūdijusiu grąžtu pergręžė, pakabino 10 kilogramų ir tris mėnesius gulėjau ant nugaros. O buvau neseniai grįžęs iš Romos, kardinolas Vincentas Sladkevičius pavedė suorganizuoti 27 kunigų grupę, pirmą kartą iš Lietuvos važiavome. Sienas kertame, mes visi su „koloradkėmis“, sutanomis, įlipa pasienietis tikrinti, sako, dar niekur taip nematėme, šventi visi važiuoja!

Po tų rekolekcijų grįžau ir ši avarija – spalio 25 dieną, jei gerai atsimenu. Tada trys mėnesiai nejudant. Buvo Sausio 13-osios įvykiai, meldžiuosi, verkiu, televizorių žiūriu. Tokios buvo akimirkos. Tada reabilitacija, Birštonas, Druskininkai. O po to į Kilimandžarą įlipau!

Garsėjate ne tik kelionėmis į kalnus, bet ir organizuojate piligriminius žygius pėsčiomis į Kryžių kalną, Šiluvą, piligrimines keliones užsienyje. Nepaliksite savo piligrimų?

– Startas piligriminėms kelionėms buvo minėta amžinos atminties kardinolo Vincento Sladkevičius man pavesta organizuoti kelionė su 27 kunigais.

Gal kiek pandemija buvo sutrukdžiusi, o taip kiekvienas metais autobusu važiuojame į vieną ar kitą pasaulio kraštą. O paskui jau čia vyksta piligriminiai žygiai pėsčiomis.

Šiemet su choru „Džiaugsmas“ važiavome į Medžiugorję. Anais metais buvome Romoje. Dabar jau – planai kitiems metams.

Esate kelionių žmogus?

– Labai. Visas gyvenimas – kelionė. Viskas Jo rankose.

Kelionių rezultatas – nuo 2007 metų leidžiami kalendoriai su Jūsų užfiksuotomis nuotraukomis. Kuršėnų dvare šiemet buvo eksponuojama šių Katalikiškų kalendorių paroda. Naujus metus vėl pasitinkate nauju kalendoriumi „Kūrėjas ir kūrinija“. Kodėl pasirinkote šią temą?

– Aš pagalvojau apie popiežių Pranciškų, jis labai akcentuoja kūriniją. Šiemet keliavome per Alpes, kaip tik radau rūpintojėlį, retas dalykas kalnuose, visur tik kryžiai. O Šveicarijoje naikina kryžius, sako, negalima, nes kitiems žmonėms kryžius nepriimtinas, tai dabar rutulius deda, taip neįdomu. Kai eini Austrijoje arba Italijoje, atsigauni kalnuose.

Kalendoriuje norėjau sujungti gamtos pasaulį su tikėjimu. Pritaikiau Šventojo Rašto mintis. Manau, gana nuotaikingas šių metų kalendorius, pirmas toks. Norėjosi viską sujungti ir kartu pradžiuginti žmones.

Kad būtume laimingi

Esate Šiaulių miesto garbės pilietis, S. Šalkauskio premijos laureatas, Šiaulių universiteto garbės daktaras. Kas jums maloniausia – šie įvertinimai, o gal įstrigusi tiesiog mažo žmogaus padėka?

– Žinoma, šie įvertinimai malonūs. Man tam tikra prasme svarbiausias žmonių atsivertimo momentas. Kai sutinki žmogų, labai sugniuždytą ar nuklydusį, ir pamatai jo atsivertimą, jo sugrįžimą į tiesos kelią, būna didžiausias džiaugsmas. Ir, svarbiausia, – bendravimas su žmonėmis. Kiekvieną žmogų sutinku kaip patį Viešpatį, nes Viešpats sako: „Ką padarėte mano mažiausiam, man padarėte.“ Kiekvienas žmogus yra brangus, noriu, kad kiekvienas, su manimi susitikęs, nueitų geresniu žmogumi.

Po S. Šalkauskio premijos teikimo minėjote, kad galvojate apie užduotį – iškelti S. Šalkauskį į Dievo tarnus. Ar tebėra mintyse šis uždavinys?

– Manau, tai labai prasminga, tik dar nespėjau įvykdyti. Bet mintis tebėra, nes asmenybė labai gili, labai šventas žmogus, ypač mylėjo jaunimą, žavėjo jo pamaldumas. Jo pasakymai labai gilūs: be Kūrėjo civilizacija yra tuščiavidurė. Tai žmogus, kuris permatė visa tai, giliai patyrė.

Gyvename įtemptu laiku, kai antraštės kalba apie Trečiąjį pasaulinį karą. Kokiais žodžiais nuramintumėte žmones?

– Nuraminimą yra pasakęs apaštalas Paulius. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Svarbiausia – gerai atlikti savo pareigas, mylėti, o viskas, kas įvyksta, yra ne mūsų rankose. Jau čia turime kurti Dangų. Jeigu Dangaus nuotaikomis gyvename, reiškia, ir po mirties bus Dangus.

Reikia įsiklausyti į Amžinojo Kūrėjo mintį. Viskas yra duota, kad mes būtume laimingi. Išleidome „Evangeliją kasdien“, penkių tomų rinkinį. Imkite ir skaitykite, viskas paruošta, yra kalendoriukas, kiekvieną dieną nusakyta, kurią knygą pasiimti, kurį puslapį atsiversti, viskas yra, gyvenkime šia šviesa. Šis leidinys yra vienintelis toks pasaulyje.

Artėja šv. Kalėdos, ką norėtumėte palinkėti prieš naują pradžią?

– Linkėjimas tas pats: mylėti, mylėti ir mylėti. Viešpatį ir žmones. Viešpats sako: ieškokite mano Karalystės ir jos teisumo ir visa kita jums bus pridėta. Iš tiesų, kai ieškai Dievo valios ir ją pildai, viskas yra gerai, už viską turime dėkoti ir mylėti.

The post Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis: meilė yra pagrindas, ant kurio statome savo gyvenimą appeared first on LAIKMETIS.

Atsižvelgiant į Kun. Egidijaus Venckaus prašymą, jis yra atleistas iš Šiaulių Šv. apašt. Petro ir Pauliaus katedros parapijos klebono bei Šiaulių dekanato dekano pareigų ir išleistas stiprinti savo sveikatą;

Kun. Mindaugas Grigalius atleistas iš Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebono bei Kelmės dekanato dekano pareigų ir paskirtas Šiaulių Šv. apašt. Petro ir Pauliaus katedros parapijos klebonu, Šiaulių dekanato dekanu ir Šiaulių vyskupijos kurijos kancleriu;

Kun. Virginijus Kazaitis atleistas iš Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bei Dambavos Dievo Apvaizdos klebono pareigų ir paskirtas Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu bei Kelmės dekanato dekanu;

Kun. Rimantas Žaromskis atleistas iš Šiaulių vyskupijos kurijos kanclerio pareigų ir paskirtas Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bei Dambavos Dievo Apvaizdos parapijų klebonu;

Kun. Vaidas Mikalčius paskirtas Šiaulių Šv. apašt. Petro ir Pauliaus katedros parapijos vikaru bei įpareigotas laikinai rūpintis sielovada Šv. Ignaco Lojolos rektorato bažnyčioje.

The post Šiaulių vyskupijoje - nauji kunigų paskyrimai appeared first on LAIKMETIS.

„Jeigu po bombardavimo užkristų tie visi bažnyčios betonai, tai vargu, ar mes išsikapsytume. Tai tokia priedanga truputį kelianti pavojų“, – teigia kleb. dek. teol. ir bažn. t. lic. Egidijus Venckus.

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedra paskelbta kaip priedanga nuo pavojaus. Iš viso dabar mieste yra 91 slėptuvė, kur glaustis galėtų 50 procentų miesto gyventojų.

„Ten yra mūsų katedros rūsys, kuriam labai daug metų. Ir ne vienas istorinis laikotarpis buvo, kai slėpėsi šiauliečiai“, – TV3 Žinioms kalbėjo priedangą rodęs klebonas E. Venckus.

„500 metų tos durys yra. Nuo pat pradžių, kai buvo statoma ta bažnyčia“, – teigė vietos klebonas, rodydamas į senovines duris.

Pagal Vyriausybės rekomendacijas, savivaldybės turi turėti tiek priedangų, kad reikalui esant prieglobstį galėtų rasti maždaug 60 procentų gyventojų.

Šiaulių miesto valdžia sako, kad tinkamų pastatų tiek neturi.

Šalies savivaldybės sunkiai randa priedangai tinkamų pastatų.

The post Šiaulių klebonas abejoja, ar miesto katedroje būtų saugu slėptis appeared first on LAIKMETIS.

Iš gausios, dešimt atžalų auginusios, šeimos kilęs vyskupas (šeimoje jis buvo jauniausias vaikas), sveikindamas ligoninės darbuotojus, kvietė prasmingai gyvenimo kelionei – per visus mums Dievo dovanojamus metus ir kiekvieną dieną.

Kaip pasakojama LSMU pranešime, E. Bartuliui labai patinka apaštalo Pauliaus žodžiai: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“ (Fil 4, 4). „Stengiuosi su džiugia širdimi tarnauti Dievui ir žmonėms“, – sakė jis, linkėdamas ugdyti patirtį sugerti į save kuo daugiau džiaugsmo ir dalytis juo su kitais.

Vyskupas, kurio pomėgis yra fotografija, į ligoninės padalinį atvežė spaudinių, kurių vienas yra jo nuotraukomis iliustruotas 2024 metų kalendorius. Leisti kalendorius su piligriminių kelionių vaizdais jau tapo Šiaulių vyskupijos kalėdine tradicija.

„Telaimina jus Dievas, tegloboja Mergelė Marija 2024 m. kelionėje“, – vyskupo E. Bartulio linkėjimu ir parašu papuoštas įžanginis kalendoriaus įrašas.

The post Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis tęsia kasmetinę tradiciją appeared first on LAIKMETIS.

Po palaiminimo popiežius susitiko su kai kuriais audiencijoje dalyvavusiais vyskupais, įskaitant Eugenijų Bartulį, Šiaulių vyskupą.

Audiencijos pabaigoje Šiaulių vyskupijos katedros choras „Džiaugsmas“ Šv. Petro aikštėje giedojo garsiąją Lurdo Marijos giesmę „Dangaus Karaliene, Marija meili“.

Vyskupijos tikinčiųjų piligrimystė surengta minint vyskupijos įkūrimo 25 metų jubiliejų.

Popiežius šv. Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją 1997 m. gegužės 28 d. dekretu.

74 metus einantis E. Bartulis yra pirmasis Šiaulių vyskupas. 

The post Šiaulių vyskupijos piligrimai apsilankė popiežiaus audiencijoje appeared first on LAIKMETIS.

Kaip teigiama šią savaitę vyskupijos išplatintame pranešime, kunigui penkių metų laikotarpiui uždrausta priimti bet kokias aukas, taip pat ir šv. Mišioms, iš bet kurių aukotojų, išskyrus, kurias gaus iš Šiaulių vyskupijos kurijos.

Pagal dekretą vyskupas A. Budriui minėtam laikui taip pat uždraudė bet kokią sielovadinę veiklą su nepilnamečiais ir jaunimu iki 35 metų, bendravimą su jais internetu, telefonu, socialiniuose tinkluose bei dėvėti kunigišką rūbą – sutaną ir koloratę.

Sprendimą Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis priėmė gavęs Tikėjimo mokymo dikasterijos nutarimą.

„Kunigas Alionidas Budrius pripažino savo kaltę ir atgailauja. Man skaudu, kad mūsų vyskupijos kunigas Alionidas netinkamai bendravo su žmonėmis, disponavo pornografinio turinio vaizdais ir juos platino dideliam ratui žmonių, tarp kurių buvo ir nepilnamečiai. Apgailestauju, visų nuoširdžiai atsiprašau ir sieksiu, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, o vaikai bei jaunimas nepatirtų netinkamo dvasininkų elgesio“, – pranešime cituojamas E. Bartulis.    

A. Budrius teismo 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį buvo pripažintas kaltu dėl pornografinio turinio medžiagos platinimo ir pornografinio turinio nuotraukų, kuriose vaizduojami vaikai, laikymo. 

Šiaulių apylinkės teismas tuomet A. Budriui skyrė 7 tūkst. eurų baudą, konfiskavo du išmaniuosius telefonus ir tris kompiuterius.

Byloje nustatyta, kad dvasininkas daugiau nei dvejus su puse metų socialiniuose tinkluose iš asmeninės paskyros siuntė asmenims pornografinio turinio dalykus, kuriuose atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai.

A. Budrius, anot teismo, tokią medžiagą siuntė daugiau nei 60 asmenų.

Dėl to tai pačiais metais kunigas buvo suspenduotas neterminuotam laikui.

Pasak vyskupijos, įsigaliojus teismo nuosprendžiui buvo parašytas Šiaulių vyskupo dekretas „Pradėti išankstinį tyrimą gavus žinią apie nusikaltimą“. Surinkti duomenys buvo išversti į italų kalbą ir visa turima medžiaga išsiųsta į Vatikaną, Tikėjimo mokymo dikasteriją.

Išnagrinėjusi bylą, šių metų vasarį Tikėjimo mokymo dikasterija parašė nutarimą, kuriuo remiantis, E. Bartulis parašė dekretą.

The post Šiaulių vyskupas A. Budriui uždraudė bet kokią viešą kunigišką veiklą appeared first on LAIKMETIS.

„Mūsų šventės dalis, apie kurią gal ir ne taip garsiai kalbėjome, bet nuoširdumo ir tauriausių jausmų čia, tikime, bus daugiausia! Ir labai nuoširdžiai kviečiame tėvelius su vaikučiais - vežimėliuose dar vežiojamus, didesnius brolius ir seseris! Nepamirškite ir močiučių su seneliais!", - rašoma Pakruojo rajono savivaldybės pranešime.

Čia pat priduriama: „Šių metų miesto šventės iškilmingos šv. Mišios bus kiek kitokios, bet visi kartu Dievo palaimos prašysime mūsų mažiesiems, mūsų Pakruojo ateičiai, o J. E. vyskupas kiekvieną vaiką palaimins. Po Šv. Mišių ir palaiminimo visi kartu trauksime į skverelį esantį šalia bažnyčios - čia lauks koncertas, muilo burbulai, saldainiai ir kitokios pramogos!"

„Sukurkime tikrą šventę!" - ragina Pakruojo rajono savivaldybė.

Rugpjūčio 27 - 28 d. vyks tradicinė Pakruojo šventė „Iki mėnulio ir atgal".

The post Šiaulių vyskupas Vežimėlių šventėje laimins Pakruojo krašto vaikus appeared first on LAIKMETIS.

Šiais metais, birželio 5 d., jau šeštus metus iš eilės, Šiauliuose Sekmines džiugiai pažymėjo įvairių konfesijų ir tautų tikintieji, miesto bendruomenė ir svečiai.

Šiaulių ekumeninė grupė šį kartą šventės tema pasirinko apaštalo Pauliaus žodžius – „Ta pati dvasia, skirtingos dovanos“. Apaštalas pastebi pirmame laiške korintiečiams: „Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.” (1 Kor 12, 4-6)

Naujojo Testamento ištraukoje pabrėžiamas skirtingų dovanų, tarnavimų, veiksmų vienas dieviškas šaltinis – ta pati Dvasia, tas pats Viešpats, tas pats Dievas. Kaip margaspalvės gėlės bei įvairios smilgos užauga iš tos pačios dirvos, taip skirtingos dvasingumo išraiškos, įvairios dovanos kyla iš vienos Dvasios, kad visi sudarytume, „vieną margą Dievo pievą po dangumi“.

Saulėtą birželio pirmojo sekmadienio popietę, kai minėjome ir Tėvo dieną, po bažnytinių pamaldų, bendruomenių žmonės ir svečiai rinkosi miesto centre į Savivaldybės skverelį – drauge švęsti Dvasios artumo šventės. Vyravo šviesi lengvumo, šeimyninio betarpiškumo, bičiuliško artumo atmosfera.  

Susirenkančius pasitiko ryškiai, margaspalviai papuošta aikštė ir scena. Šventės simboliai – spalvotas balandis, pastelinių spalvų vėliavos, uždegta ugnis, ryškiai raudonas kilimas, beržų kolonos – visa tai subtiliai kalbėjo apie trečiojo dieviškos Trejybės asmens – Šventosios Dvasios veikimą, apie Jos dovanų įvairumą bažnyčiose, skirtingų konfesijų, tautų, brolių, sesių vienybę Kristuje, bendrą misiją.

Šventės vizualizaciją, kuri suteikė aikštei kartu šventiško jaudulio ir jaukumo, atliko menininkai Laima Beržinytė Gulbinienė ir Gediminas Beržinis – dukters bei tėčio meninis duetas.

Kitu ryškiu ir aktualiu šventės akcentu tapo Ukrainos tikinčiųjų dalyvavimas renginyje. Vykstant karui Ukrainoje, Lietuva ištiesė pagalbos ranką ir priglaudė ukrainiečius – karo pabėgėlius. Nemažai ukrainiečių lanko krikščioniškas bendruomenes, tapo aktyvia jų dalimi. Todėl šventėje ne tik meldėmės už Ukrainą, bet buvome praturtinti Ukrainos tikinčiųjų tarnavimu drauge su Šiaulių bažnyčiomis.

Šventė prasidėjo ir užsibaigė uždegančiu dviejų ukrainiečių sesučių Nastios ir Alisos iš Kremenchugo miesto, Poltavos srities, šokiu-flashmobu pagal brolių Sokolovų (SokolovBrothers) giesmę „Ja pоbeditel“ („Aš nugalėtojas“).

Susirinkusieji nuoširdžiai palaikė šokį, kuriame skambėjo pergalės motyvas, džiugiai judėjo kartu šokio ritmu, mojavo Ukrainos ir kitomis margaspalvėmis vėliavomis. Mergaičių mama Tatjana Zipa, Kremenchugo miesto evangelinės bažnyčios „Blagaja Vest“ („Geroji žinia“) tarnautoja meldėsi už Ukrainą ir Lietuvą, po to atliko liaudies dainą, kuri jau tapo savotišku ukrainiečių ir europiečių Ukrainos palaikymo himnu, „Ой, у лузі червона калина“ („Oi, u luzi chervona kalyna“).

Taip pat šventėje viešėjo Kyjivo Mesijinių žydų bendruomenės atstovas Vlad Kulumbegov. Visi svečiai buvo pasipuošę ukrainiečių liaudies siuvinėtais marškinėliais „vyshyvanka“ ir nuoširdžiai dėkojo Lietuvai, tikintiesiems už visokeriopą palaikymą.

Renginio vedėjai Šiaulių vyskupijos Jaunimo centro vadovas kun. Arūnas Jankauskis ir Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė pasidžiaugė, kad Šiauliai ekumeninėje dvasioje toliau tęsia Sekminių miesto tradiciją, atsiverdami Šventosios Dvasios pažinimui, veikimui. Jie pastebėjo, kad kasmet Sekminės atskleidžia aktualų, savitą šventės braižą.

Šį kartą ryškiai nušvito Dvasios dovanų įvairumo ir pagalbos Ukrainai motyvas. Susirinkusius vedantieji kvietė šlovinti Dievą giesmėmis kartu su atlikėjais, melstis drauge su dvasininkais, klausyti ir apmąstyti Rašto skaitinius bei stengtis geriau pažinti skirtingas Šventosios Dvasios dovanas, apie kurias kalba Šv. Raštas. Kai kurias iš jų įdomiai pristatė kiekvienas šventėje dalyvavęs bažnyčios ganytojas, bendruomenės atstovas.

Kunigas Gintaras kalbėjo apie žinojimo / pažinimo dovaną, kuri būtina tiek bibliniame, tiek moksliniame pažinime. Brolis Valdemaras pasakojo, kaip išminties dovana veikia gyvenime, liudijant Dievo paslaptingumą kitiems.

Vyresnysis Vladimiras, remdamasis savo gyvenimo patirtimi, liudijo apie maldos ir išgydimo dovaną, kai meldėsi už savo mamą, kuriai buvo nustatyta onkologinė liga. Kunigas Matas kalbėdamas apie supratimo dovaną, pastebėjo, kad tai yra sugebėjimas matyti reiškinius taip, kaip juos mato Dievas.

Mesijinių žydų bendruomenės tarnautojas Vlad pasakojo apie dvasių skyrimo dovanos ypatumus, kuri itin svarbi sunkumų, suiručių metu, kuomet gausiai plinta melaginga informacija, kai svarbu atskirti tiesos dvasią nuo melo dvasios, intencijos, žodžių.

Pastorė Anželika, kalbėdama apie gailestingumo dovaną, pabrėžė visų krizių metu gailestingumo gydančias savybes, kurios skirtos vidinėms ir išorinėms žmonių, visuomenės ir bendruomenės, kultūrų ir civilizacijų žaizdoms gydyti. Užbaigdamas visų pasisakymus, vyskupas Eugenijus kalbėjo apie Šventąją Dvasią, kuri būdama Tiesos, Meilės ir Paguodas Dvasia, veda žmones išganymo keliu.

Visos šventės metu giedojo giesmes skirtingos šlovinimo grupės: Šiaulių Veikliųjų žmonių bendrijos broliai Valdemaras ir Algimantas, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ šlovinimo grupė (vad. Rūta Tumulienė, grupės nariai Jurgita, Nijolė, Lauras ir Deividas), atlikėjas ir giesmių kūrėjas Svajūnas Cibulskij kartu su ekumenine muzikantų grupe (Žanu, Vilma, Afgatu, Deividu).

Šventės siurprizu tapo renginio dalyvių meninė improvizacija. Menininkas Gediminas pakvietė visus dalyvavusius palikti savo potėpį, kaip iškalbingą vienybės, kūrybos ženklą, bendrame Sekminių paveiksle.

Skambant giesmei „Esame Dvasioje viena“, kiekvienas ant tento, kuriame buvo pavaizduotas Sekminių balandis, įvairiomis spalvomis brėžė potėpį, piešė piešinėlį, taškė taškelius… Kiekvienoje paveikslo dalyje liko užfiksuotos Dvasios ir vienybės šventės pajautos detalės. Šis paveikslas, tikimės, ne kartą pasirodys ekumeniniuose renginiuose.

Organizatoriai mielai kviečia toliau puoselėti Sekminių Dvasią ir prisidėti kuriant miesto šviesų, draugišką, dvasinį-socialinį gyvenimą!

Šventės globėjas - Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Renginio organizatoriai: Šiaulių vyskupija, Šiaulių bažnyčia “Tiesos žodis”, Šiaulių veikliųjų žmonių bendrija, Šiaulių ekumeninė grupė.

The post Sekmines Šiaulių vyskupijoje džiugiai pažymėjo įvairių konfesijų svečiai ir tikintieji appeared first on LAIKMETIS.