Tai buvo 53-iasis renginys. Daugiau kaip 330 tūkst. žmonių renginį tiesiogiai stebėjo internetu. Nemokamai žiūrėti pamaldas ir daugumą seminarų bus galima iki 2024 m. rugsėjo 1 d.

„Esame kupini dėkingumo. Esame priblokšti didelio žmonių skaičiaus, pozityvios ir malonios atmosferos, jaučiamos vienybės ir ryšio su tiek daug žmonių iš įvairių gyvenimo sričių", - sakė konferencijos generalinis direktorius Rubenas Flachas.

Jis pabrėžė, kad „daugelis žmonių pirmą kartą arba iš naujo susitiko su Jėzumi. Daugelį palietė Šventoji Dvasia ir jie pajuto Dievo meilės skonį. Štai kodėl kasmet rengiame šią konferenciją: norime, kad žmonės pažintų, kas yra Jėzus, ir sužinotų apie galingą Šventosios Dvasios veikimą.“

Opwekking tradicija - surinkti lėšų misionieriškiems projektams ir tarnystėms, pavyzdžiui, Alpha Nederland evangelizacijos iniciatyvai, GAiN pagalbos tinklui ir daugeliui kitų.

Šiais metais pavyko surinkti rekordinę sumą - 1 011 101 eurą. Be to, vaikai surinko 1279 eurus, kurie bus paaukoti organizacijos „Širdis Haičiui“ vaikų kaimui.

The post Nyderlanduose Sekminių konferencijoje dalyvavo 60 tūkst. žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Mes šiandien meldžiamės giedodami atliepiamojoje psalmėje: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą.“ Mes prašome, kad Dievas perkeistų pasaulį. Bet turime suprasti, kad Jis tą pasaulį perkeičia perkeisdamas mūsų širdis. Jis mus perkeičia, kad per mus keistų pasaulį.

Šiandien ir sutvirtinamieji, ir mes – visi turime savęs klausti, kiek mes norime Šventosios Dvasios. Kiek norime, kiek trokštame Šventosios Dvasios dovanų? Ar mes norime, kad Šventosios Dvasios vaisiai sklistų iš mūsų ir žydėtų mūsų gyvenime?

Taip, mes norime meilės, mes norime būti mylimi, kiekvienas žmogus to nori. Pirmiausia apie meilę išmokstame iš savo tėvų, kurie mus aprūpina. Pradedame suprasti, ką reiškia gauti dovanų. Mes pradedame išmokti, ką reiškia ne tik būti mylimam, bet ir pačiam mylėti.

Pirmiausia mes norime gauti. Bet savęs vienaip ar kitaip paklausiam, ko tai iš manęs reikalaus. Jei tai iš manęs ko nors reikalaus, gal man užteks tik truputį Šventosios Dvasios, kad per daug nesuveltų mano gyvenimo? Gal man užteks tik truputį meilės pajusti, kad iš manęs nebūtų reikalaujama ir aukos? Norime gauti Šventąją Dvasią, bet labai dažnai mes ją norime turėti, laikyti ir šiek tiek pakontroliuoti, kad nesuveltų mūsų gyvenimo. Noriu ją valdyti, o ne leisti, kad ji mane valdytų ir perkeistų. Mūsų žmogiškasis indas yra ganėtinai ribotas. Mes galime priimti kažkiek. O Šventoji Dvasia, kuri mums yra duodama, yra begalinė. Jei leidžiamės, kad Šventoji Dvasia ateitų į mus ir mus pripildytų, tai ji ne tik mus pripildys, bet ir perpildys. Ji mus perpildo, kad ta malonė neliktų tik mums, bet kad ji sklistų į pasaulį. Kad ji per mus sklistų kitiems ir kad Dvasia, per mus veikdama, perkeistų ne tik mūsų širdis, bet ir visą pasaulį.

Šventosios Dvasios dovanos, jos titulai, kuriuos netrukus minėsime maldoje prašydami Šventosios Dvasios dovanų mūsų sutvirtinamiesiems, yra išmintis ir supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas ir pagarbi Dievo baimė. Šios dovanos nėra tik tam, kad mes jas gautume. Jos yra mums skirtos, kad mumyse duotų vaisių. Apie tuos vaisius Jėzus mokė savo apaštalus dar būdamas su jais. Jis kalbėjo apie save kaip vynmedį: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti […]. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 5.7–9).

Šventosios Dvasios dovanos yra mums skirtos, kad mumyse duotų vaisių.

Šiandienos antrajame skaitinyje mes kaip tik girdėjome apie tuos vaisius, apie kuriuos čia Jėzus kalba. Tuos vaisius, kurių laukia, kad mes duotumėme pasauliui. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas ir susivaldymas. Kai išgirstam tą sąrašą, taip natūraliai norime prašyti: „Viešpatie, duok mums tų vaisių mūsų gyvenime, mūsų pasauliui.“ Mes meldžiame taikos, santarvės, bet kažkaip tikimės, kad ji ateis iš kažkur kitur. Dievas mums duoda savo Šventąją Dvasią, kad ji per mus ateitų į pasaulį. Jis duoda mums save, savo meilę. Šventoji Dvasia yra Dievo meilė, ateinanti į mūsų širdis. Mums gyvybiškai reikia tos meilės, bet neužtenka tik ją gauti. Meilė netelpa savyje. Kaip ir Dievas, kuris negali neteikti savo meilės, nes Jis yra meilė. Ir Jis nori, kad mumyse ta meilė sklistų.

Kodėl mes Kalvarijose švenčiame Sekmines eidami Kryžiaus kelią? Todėl, kad Dievo meilė galutinai pasireiškia ant kryžiaus, kai Jis iš meilės save paaukoja už mus. Jis nori mus įtraukti į savo meilę, kad mes ne tik priimtumėme, bet ir dalintumės vieni su kitais. Dievo meilė, kuri mums duota, nori pripildyti ir perkeisti ne tik mus, bet per mus – visą pasaulį. Pagalvokite, kaip tą pirmą Sekminių dieną grupę mokinių Šventoji Dvasia perkeitė taip, kad jie krikščionybės žinią, Kristaus Gerąją Naujieną, sugebėjo paskleisti po visą pasaulį. Jei mes sugebėsime priimti, leistis būti pripildyti Šventąja Dvasia, tai Dievas ir per mus tą Gerąją Naujieną paskleis mūsų visuomenėje, mūsų šeimose, mūsų miestuose, mūsų tėvynėje ir visame pasaulyje.

Būti pilnam Šventosios Dvasios yra ne tik religinė patirtis, ne tik Sakramento priėmimas. Tai galinga jėga, perkeičianti krikščionio gyvenimą, leidžianti mums gyventi pagal Dievo planą ir skleisti Evangeliją, Gerąją Naujieną visam pasauliui.

Šiandien leiskime, kad Šventoji Dvasia mus naujai pripildytų. Priimkime tiek, kiek Dievas mums gausiai nori duoti. Leiskime, kad tos malonės mus perpildytų ir išsilietų per mus mūsų aplinkai. Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą! Amen.

Pamokslas, sakytas 2024 m. gegužės 19 d. Sekminių šv. Mišiose Vilniaus Kalvarijose.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Kiek mes norime Šventosios Dvasios? appeared first on LAIKMETIS.

„Sveikinu visus sulaukus Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmės. Kaip Dievas siuntė Šventą Dvasią apaštalams, kad jie turėtų drąsos bet kokiomis sąlygomis visame pasaulyje skelbti Evangeliją, taip Dievas ir mums siunčia savo pagalbą kai sergame, patiriame sunkumus ar išbandymus. Šią Dvasią mes gauname per sakramentus, kurių dėka galime pajusti Dievo artumą, tik su ja mes galime atleisti visiems, kurie mus įskaudino, pažemino ar nuo mūsų nusigręžė. Šventoji Dvasia mus kelia iš nuodėmių, įkvepia aukotis vardan kitų. Tokiu būdu Dievas dalijasi savo meile su mumis, kad ligoje ar kitokiuose varguose nepristigtume stiprybės.

Šiandien Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje mes užbaigiame misijų dienas. Broliai redemptoristai įdėjo daug širdies, kad dar geriau pažintumėte Viešpatį, patirtumėte bendrystę su juo, kad jūsų tikėjimas būtų pagilintas, atgaivintas.

Šiam istoriniam įvykiui atminti šiandien pašventinsiu kryžių šventoriuje ir jūsų atsineštus kryželius, tam, kad prisimintumėte, jog Jėzus ant kryžiaus iškvėpė savo dvasią, kad ji vėliau būtų išlieta mums. Misijos baigiasi, bet mūsų krikščioniško gyvenimo misija tęsiasi, tegul jumyse uždegta tikėjimo, meilės ir vilties ugnis net ir sunkiausiomis valandomis neprigęsta. Tikėjimas yra didelis turtas“, – teikdamas kėdainiečiams iškilmingą Sekminių palaiminimą kalbėjo vyskupas Saulius Bužauskas.

Kryžius primins apie misijas Kėdainiuose

„Kryžius, kuris bus šiandien pašventintas, liks tarp jūsų kaip pastovus misionierius, priminsiantis apie misijų metu gautas malones. Prie šio kryžiaus bus galima gauti visuotinius atlaidus du kartus per metus – šiandien, kai baigiasi misijos, gegužės 19-ąją ir rugsėjo 14-ąją – Šv. Kryžiaus išaukštinimo dieną.

Visada prisiminkite, kad iš kryžiaus ateina malonės, nuodėmių atleidimas, o jo vaisiai yra ramybė, džiaugsmas ir naujas gyvenimas Kristuje“, – atsisveikindamas su Šv. Juozapo parapijos bendruomene kalbėjo vienuolis redemptoristas Peteris Hertel, kuriam skelbti Dievo žodį Kėdainiuose padėjo vienuolis Rastislavas Dluhý ir pasauliečiai misionieriai.

Dėkojo misionieriams

Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonas Žydrūnas Paulauskas, pasibaigus Mišioms, dėkojo vienuoliams redemptoristams ir pasauliečiams, kurie vykdė misijas ir skelbė tikėjimo tiesas parapijiečiams, taip pat visiems, kurie dalyvavo misijų dienų mišiose bei susitikimuose.

„Ačiū, kad atvėrėte savo širdis Viešpačiui, kad meldėtės už mūsų parapiją ir čia gyvenančius žmones, kad turėjome progą atnaujinti savo tikėjimą ir išgyventi bendrystę su Viešpačiu“, – parapijiečių vardu kalbėjo klebonas.

The post Kėdainiuose Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje pašventintas misijų kryžius appeared first on LAIKMETIS.

Antrojoje savo knygoje, žinomoje kaip Apaštalų darbai, evangelistas Lukas atkuria Bažnyčios gimimo ir augimo istoriją nuo Jeruzalės iki žemės pakraščių. Viso Teofiliui („mylinčiam Dievą“) skirto Luko veikalo tikslas yra parodyti jo gautos informacijos apie krikščioniškąją patirtį patikimumą ir kartu įtvirtinti pasitikėjimą Dievo ištikimybe. Kaip rodo Jėzaus ir jo mokinių istorija, Dievas tesi savo pažadus. Ši tema, pasirodžiusi Evangelijos pabaigoje, tęsiama Apaštalų darbų pradžioje. Viešpats, keturiasdešimt dienų gyvas rodydamasis apaštalams, liepia jiems pasilikti Jeruzalėje ir laukti, kol išsipildys „tėvo pažadas, apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 4–5; plg. Lk 24, 49).

Liudytojai iki žemės pakraščių

Dvylika mokinių klausia, ar atėjo laikas atkurti Izraelio karalystę. Jėzus jiems atsako, kad pažadų, susijusių su Izraelio likimu, išpildymas priklauso nuo Tėvo valios. Jėzus paskelbia,kokia yra mokinių užduotis: „Jūs gausite galios iš Šventosios Dvasios, kuri nužengs ant jūsų, ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Šiais žodžiais Jėzus nubrėžia mokinių misijos programą, kuri taip pat sudaro Apaštalų darbų knygos siužetą. Po Jėzaus įžengimo į dangų vienuolika mokinių grįžta į Jeruzalę nuo Alyvų kalno ir kartu su keliomis moterimis, Jėzaus motina Marija bei jo broliais, sutartinai ir uoliai melsdamiesi, laukia Šventosios Dvasios atsiuntimo (Apd 1, 14).

Po to, kai pasirinkusi Matą mokinių grupė vėl tapo „Dvylika“, taip atvaizduodami visą Izraelį, ant visų jų – dvylikos mokinių, moterų, Marijos ir Jėzaus brolių – susirinkusių vienoje vietoje Jeruzalėje, nužengė Šventoji Dvasia, išsipildžius „penkiasdešimtai dienai“ (gr. hē hēmératês pentēkostês). Žodis pentēkostê (hēméra), „penkiasdešimtoji (diena)“, „Sekminės“, minimas Tob 2, 1; 2 Mak 12, 31–32 ir reiškia žydų „Savaičių iškilmę“ (žyd. k. šavu›ôt), dar vadinamą „Derliaus švente“ (hag haq-qāṣîr) (Iš 23, 16). Greta Velykų ir Palapinių šventės tai yra trečioji šventė-piligrimystė, minima bibliniuose kalendoriuose pagal visas Penkiaknygės tradicijas. Sekminės užbaigia velykinį laikotarpį, kaip rodo hebrajiškas aššeret – „pabaigos diena“.

Šventosios Dvasios dovanos poveikis

Apaštalų darbuose Sekminių įvykis aprašomas kaip Jėzaus prisikėlimo Velykų išsipildymas, Tėvo pažadėtas Šventosios Dvasios išliejimas ir Bažnyčios gimimas. Luko pasakojime Dvasios buvimą ir galingą veikimą rodo bibliniai Dievo pasireiškimo simboliai: audringas vėjas ir ugnis. Antropologiniu lygmeniu Dievo Dvasios veikimas pasireiškia visų mokinių gebėjimu „kalbėti kalbomis“.

Šventosios Dvasios dovanos poveikis pasireiškė tuo, kad buvo surinkti „žydai ir pamaldūs žmonės iš visų tautų po dangumi“. Tai buvo pamaldūs žydai, pasirinkę gyventi Jeruzalėje, tačiau kilę iš skirtingų etninių ir kultūrinių grupių. Jie kalbėjo skirtingomis savo kilmės regionų kalbomis.

Apaštalų darbų autoriaus pateiktame tautų ir regionų sąraše (iš viso paminėta aštuoniolika skirtingų vietovių) geografinė seka yra tokia: Rytai – Mesopotamija – Vakarai – Roma; kertant tarpinius regionus: Judėją, Aziją, Egiptą, Libiją. Šventosios Dvasios veikimu visi, kurie buvo žydai gimimu arba atsivertę prozelitai, girdėjo, kaip Jėzaus mokiniai, būdami galilėjiečiai, „kalba jų krašto kalba“, skelbdami „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 8–11).

Šventosios Dvasios dovanos teikiamas gebėjimas bendrauti pakeičia Babelio bokšto situaciją, kai tautos, susirinkusios statyti miesto ir bokšto – šventyklos, kad neišsisklaidytų po visą žemę, dėl kalbų įvairovės negalėjo suprasti viena kitos.

Dovana visiems – vyrams ir moterims

Šventosios Dvasios dovanos prasmę Petras atskleidė savo kreipimesi į Jeruzalės žydus. Atsakydamas tiems, kurie Dvasios poveikį aiškino kaip masinį apsvaigimą, Petras pareiškė, kad Šventosios Dvasios veikimą galima suprasti tik Šventojo Rašto šviesoje: kalbėjimas kalbomis atitinka pranašo Joelio pažadą, skelbiantį apie Šventosios Dvasios dovaną paskutinėmis dienomis (Apd 2, 14–21; Jl 3, 1–5).

Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Dievo Dvasios išliejimo pažadas skirtas visiems – vyrams ir moterims, jaunimui ir suaugusiems. Šventosios Dvasios dovanos dėka visi „pranašaus“.

Lukui pranašas yra tas, kuris kalba ir veikia Dievo vardu, skelbdamas ir atskleisdamas Jo išganingą veikimą. Pavyzdys – Petro kalba, kurioje jis skelbia ir liudija, kad Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių ir paskyrė jį Viešpačiu, kad būtų išgelbėtas kiekvienas, kuris Jo šaukiasi. Petras iš naujo perskaito Šventąjį Raštą, kuriame Dievas skelbia apie šį išganymo įvykį. „Stebuklai ir ženklai“, apie kuriuos kalbama Joelio knygoje, įvyksta Jėzaus iš Nazareto, Dievo patvirtinto „galingais darbais, stebuklais ir ženklais“, istorijoje. Dievo veikimas Jėzaus atžvilgiu galutinai pasireiškė jo prikėlimu iš numirusių. Petras pabrėžia skirtumą tarp žmonių ir Dievo veikimo. Dievas įgyvendina savo išganymo planą, pažadėtą Šventajame Rašte. Nors žmonės Jėzų pasmerkė mirti ant kryžiaus, Dievas jį prikėlė ir išlaisvino iš mirties gniaužtų.

Prisikėlimo liudininkai

Dievo veikimo prasmę nurodo Šventasis Raštas, iš naujo perskaitytas naudojant pranašišką raktą. 16 psalmėje (Ps 16, 8–11) karalius Dovydas, kuriam ji priskiriama, sako, kad Viešpats nepaliks teisiojo numirti ir neleis savo „teisiajam matyti duobės“, bet parodys jam į gyvenimą vedančius kelius, pripildys jį džiaugsmo savo artumu. Iš naujo skaitant Petro žodžius, Dovydo žodžiai pranašiškai nurodo Karalių – Mesiją, nes Dievas iškilmingai prisiekė Dovydui pasodinti į jo sostą palikuonį (Ps 132, 11; 89, 4).

Anot Petro, karalius Dovydas mirė, o jo kapas yra žinomas Jeruzalėje. Šventosios Dvasios veikiamas Dovydas pranašiškai paskelbė prisikėlimą Kristaus, kuris „nebuvo paliktas Šeolui ir jo kūnas nesugedo“. Petras baigia psalmių permąstymą šiuo teiginiu: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32). Šventosios Dvasios dovana patvirtina, kad pergalingas Jėzus sėdi Dievo dešinėje, kaip sakoma 110 psalmėje (Ps 110, 1).

Petras savo kalbą Jeruzalės žydams Sekminių dieną apibendrino tokiais žodžiais: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Jis kviečia visus Izraelio namus, Sandoros tautą, remiantis Šventuoju Raštu, pripažinti Dievo veikimą Jėzaus atžvilgiu. Per prisikėlimą Dievas atskleidžia pasmerkto mirti ant kryžiaus Jėzaus tapatybę ir jo vaidmenį.

Aplink Dvylika susitelkęs Bažnyčios branduolys

Pagal Šventajame Rašte esančius mesijinius pažadus Jėzus, sėdintis Dievo dešinėje, yra „Viešpats ir Kristus“. Jeruzalės žydai, girdėdami Petro žodžius, sukrėsti iki širdies gelmių, klausia jo: „Ką mums daryti, broliai?“

Petras kviečia juos pripažinti savo nesupratimą bei Dievo plano atmetimą ir pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kad jiems būtų atleistos nuodėmės ir jie gautų Šventosios Dvasios dovaną. Tie, kurie priėmė Petro žodžius, buvo pakrikštyti ir kartu su moterimis, Jėzaus motina Marija ir Jo broliais, susitelkė aplink Dvylika mokinių, taip sudarydami Bažnyčios branduolį. Lukas šią Bažnyčią, gimusią iš Šventosios Dvasios dovanos per Sekmines, aprašo kaip idealų pavyzdį visoms kitoms krikščionių bendruomenėms: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

Broliška bendrystė, pagrįsta tikėjimu, išreiškiama ir įgyvendinama dalijantis gėrybėmis, kurios paskirstomos kiekvienam pagal poreikius. Ant Jėzaus mokinių išliejus Šventąją Dvasią, išsipildžius jo prisikėlimo Velykoms, gimsta mesijinių laikų bendruomenė, kaip Dievas buvo žadėjęs Šventajame Rašte, kur skelbiamas Jėzaus prisikėlimas. Jėzus Nazarietis buvo žmonių nužudytas, bet yra Dievo prikeltas ir pasodintas jo dešinėje.

The post Sekminės: gimsta Bažnyčia, mesijinių laikų bendruomenė appeared first on LAIKMETIS.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie Jėzaus pažado atsiųsti Šventąją Dvasią išpildymą: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 1–4).

Sekminėse meldžiamės, kad Šventoji Dvasia veiktų ir mūsų gyvenime. Kodėl reikalingas jos veikimas? Mus dažnai paralyžiuoja įvairios baimės; be to, mums nuolat gresia pavojus pasiklysti ir pamesti tikrąjį gyvenimo kelią. Šventoji Dvasia padeda įveikti visas baimes ir nepasiklysti.

Kur įžengia Dievo Dvasia, iš ten pasitraukia baimė, nes suvokiame, kad esame mylinčio Dievo rankose ir Dievo meilė niekada mūsų nepalieka, jeigu tik mes nepastatome jai sienų. Šventoji Dvasia duodavo drąsos kankiniams pakelti didžiausius išbandymus. Ji veda Bažnyčią, kuri nepaisant žmonių ribotumo sėkmingai tebekeliauja per tūkstantmečius.

Sekminės atsako į klausimą, ko reikia dabartinei Lietuvos visuomenei, kad viskas kryptų į gera, kad būtume tikrai laisvi, vieningi, drąsūs ir nestokotume vilties kurti savo ateitį. Reikia ne tik mūsų pastangų, bet, visų pirma, Šventosios Dvasios vedimo.

Šventoji Dvasia yra vadinama Tiesos Dvasia, padedančia nepasiklysti nuomonių labirinte ir vedančia žmones į tiesos pilnatvę. Tai ypač aktualu šiais tiesos reliatyvizmo laikais, kai daugelis žmonių mąsto, jog nėra aiškios tiesos ir galima turėti savo susikurtą tiesą.

Sekminės atsako į klausimą, ko reikia dabartinei Lietuvos visuomenei, kad viskas kryptų į gera, kad būtume tikrai laisvi, vieningi, drąsūs ir nestokotume vilties kurti savo ateitį.

Žmonės dažnai mąsto, kad tautos gyvenimą jie gali atnaujinti vien savo išmintimi ir pastangomis. Sekminės primena, kad mes turime vienintelį Globėją, galintį atnaujinti kiekvieną iš mūsų ir visą mūsų visuomenę.

Pačios svarbiausios sąlygos, kad Dievo Dvasia veiktų mumyse, yra gyvenimas pašvenčiamojoje Dievo malonėje ir krikščioniškos meilės praktika. Šventoji Dvasia yra Meilės Dvasia ir ji veikia tik tuose, kurie yra vienybėje su Dievu ir eina meilės keliu.

Prisikėlęs Kristus pasirodė apaštalams ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Šis Evangelijos tekstas yra labai svarbus, kadangi nurodo, kas ir kokiu būdu gali atnaujinti žmogų ir pasaulį. Nuodėmė yra tarsi pavojingas virusas, nešantis dvasinę mirtį. Šventosios Dvasios galia per Sutaikinimo sakramentą visos nuodėmės sunaikinamos.

Žengdamas pas Tėvą, Jėzus pasiuntė mokinius į pasaulį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones. <...> Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19.20). Ši pasiuntinybė buvo sunki: pasaulis priešiškas, o apaštalų gebėjimai labai riboti. Tai jautė patys apaštalai, apie tai gerai žinojo pats Kristus, todėl pažadėjo jų nepalikti vienų. Reikėjo dieviškos jėgos, kuri galingai padėtų Viešpaties mokiniams eiti į pasaulį, drąsiai liudyti prisikėlusį Kristų ir nugalėti visas sunkenybes bei kliūtis. Tą dievišką jėgą Kristaus mokiniai gavo Sekminėse.

Švęsdami Sekmines, prašykime Dievą, kad Šventoji Dvasia veiktų mūsų gyvenime, saugodama mus nuo klaidų ir duodama jėgų visuomet stovėti gėrio pusėje.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Ateik, Šventoji Dvasia! appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai Virgilijus Poškus ir Arnoldas Valkauskas. Sekminės appeared first on LAIKMETIS.

Naujų normų prireikė dėl pastarųjų dešimtmečių Bažnyčios patirties. Būta atvejų, kad vietos vyskupas patvirtindavo jo vyskupijoje vykstančio reiškinio antgamtiškumą, o vėliau, po išsamesnio tyrimo, Tikėjimo mokymo kongregacija patvirtinimą atšaudavo.

Būta ir atvejų, kad vienas vyskupas dėl to paties reiškinio nuspręsdavo vienaip, o jo įpėdinis – priešingai. Pagal naujas normas, vietos vyskupai netvirtins antgamtinių reiškinių autentiškumo, o visų pirma turės rūpintis sielovada, tikinčiųjų palydėjimu. Autentiškumo tyrimas turės būti atliekamas dalyvaujant Tikėjimo mokymo dikasterijai.

Pristatydamas naujas normas Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas (Viktoras Manuelis Fernandesas) aiškina, kad daug kartų nepaprasti antgamtiniai reiškiniai davė daug dvasinių vaisių, paskatino tikėjimo, pamaldumo, broliškumo augimą, o kai kuriais atvejais davė pradžią šventovėms, kurios šiandien yra svarbūs liaudies pamaldumo centrai.

Tačiau kai kuriais tariamos antgamtinės kilmės įvykių atvejais kyla labai rimtų problemų. Būna atvejų, kai iš tariamų antgamtinių reiškinių siekiama pelno, valdžios, šlovės, socialinio žinomumo, asmeninės naudos. Yra buvę žmonių sąžinės užvaldymo ir išnaudojimo atvejų.

Kartais tiriant tokius atvejus tenka nustatyti akivaizdžias tikėjimo mokymo klaidas, netinkamą Evangelijos žinios redukavimą, sektantizmą. Lygiai taip pat yra galimybė, kad tikinčiuosius patraukęs įvykis, priskiriamas dieviškajai iniciatyvai, iš tikrųjų yra tik nesveikos vaizduotės ar sąmoningos klastotės vaisius.

Naujos normos numato šešių rūšių išvadas, kuriomis gali baigtis tariamo ar galimo antgamtinio reiškinio tyrimas. 1 / Nihil obstat – nors nėra tikrumo, tačiau yra akivaizdūs Dievo Dvasios veikimo ženklai. Tai reiškia, kad nors Bažnyčia nepatvirtina antgamtinio reiškinio tikrumo, ji pritaria toje konkrečioje vietoje susiformavusiam pamaldumui. 2 / Prae oculis habeatur – pripažįstami teigiami ženklai, tačiau taip pat esama painiavos ar rizikos elementų, dėl kurių reikia atsargumo ir įžvalgumo. 3 / Curatur – reiškinys duoda patikrinamų dvasinių vaisių, tačiau yra kritinių elementų, dėl to patariama neskatinti su tuo reiškiniu susijusio pamaldumo. 4 / Sub mandato – yra problemų, susijusių ne su pačiu reiškiniu, bet su atskirų asmenų ar grupių piktnaudžiavimo rizika. Šventasis Sostas tokiu atveju paveda vyskupui užtikrinti deramą sielovadinį palydėjimą. 5 / Prohibetur et obstruatur – nepaisant kai kurių teigiamų elementų, yra ir rimtų prieštaravimų. Dikasterija siūlo vyskupui, kad uždraustų su tuo reiškiniu susijusias pamaldumo praktikas. 6 / Declaratio de non supernaturalitate – vyskupas įgaliojamas paskelbti, kad reiškinys tikrai nėra antgamtinis.

Naujų Tikėjimo mokymo dikasterijos normų dėl tariamų ar galimų antgamtinių reiškinių paskelbimo proga primenama 1985 m. kardinolo Josepho Ratzingerio išsakyta nuomonė. Tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, būsimasis popiežius Benediktas XVI sakė, kad joks antgamtinis apsireiškimas nėra būtinas tikėjimui. Apreiškimas baigėsi Jėzumi Kristumi. Jis pats yra Apreiškimas. Tačiau, antra vertus, mes tikrai negalime sutrukdyti Dievui kalbėti mūsų laikams per paprastus žmones, taip pat per nepaprastus ženklus, kurie yra nesuderinami su mus užvaldžiusia kraštutinio racionalizmo ir pozityvizmo kultūra.

The post Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė naujas normas dėl antgamtinių reiškinių tyrimo appeared first on LAIKMETIS.

Sekminių atlaidų programa lietuvių ir lenkų kalbomis skelbiama Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) parapijose svetainėje.

Šių metų atlaiduose apmąstoma eilutė iš laiško Romiečiams: „Kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).

Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas kun. Jurgis Vitkovski, kviesdamas tikinčiuosius švęsti Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę Vilniaus Kalvarijose, kviečia ir į Šventosios Dvasios festivalį: „Brangieji, kaip ir kiekvienais metais visas pasaulis laukia ir švenčia Sekmines. Bet niekur kitur, o tik Vilniaus Kalvarijose, jos įvyksta su trenksmu. Tad kviečiame Jus, kviečiame Tave šiais metais šeštadienį, gegužės 18 dieną, į Šventosios Dvasios festivalį Vilniaus Kalvarijose – 12 valandų Viešpačiui. Ateik, šlovink ir išgyvenk nuostabiausią bendrystę su mumis.“

The post Vilniaus Kalvarijose iškilmingai švenčiamos Sekminės appeared first on LAIKMETIS.

Bažnyčia nuo pat pradžių šaukiasi Dvasios Kūrėjos (Veni, Creator). Tačiau, jei viskas kyla iš Tėvo, koks gi yra Dvasios vaidmuo? Popiežius paminėjo didį Bažnyčios tėvą šv. Bazilijų, kuri rašė: „Jei pamėgintume iš kūrinijos atimti Dvasią, visi kūriniai susimaišytų ir jų gyvenimas neturėtų įstatymo, neturėtų jokios tvarkos“. Toks yra Dvasios vaidmuo. Ji nuo pat pradžios ir visais laikais yra darnos pradas. Ji visą kūriniją saugo nuo netvarkos ir užtikrina tvarką, palaiko jos harmoniją.

„Šiandien pasaulyje matome labai daug nesutarimų ir susiskaldymo, – kalbėjo popiežius.  – Nors mes visi esame susiję, vis tiek stengiamės gyventi atsiskyrę vieni nuo kitų, nejautrūs, abejingi, o galiausiai ir slegiami vienatvės. Kiek daug visokių konfliktų ir karų! Net sunku patikėti, kiek daug blogo gali padaryti žmogus.“

Iš tiesų, sakė Pranciškus, mūsų priešiškumą kursto susiskaldymo dvasia, velnias, kurio vardas reiškia būtent skaldytoją. Jis mėgaujasi priešiškumu, neteisybe, šmeižtu. Kai susiduriame su nesantaikos blogiu, vien mūsų pastangų darnai atkurti nepakanka. Todėl užbaigdamas savąją Išganymo misiją Viešpats išliejo ant sukurtojo pasaulio savo Šventąją Dvasią, kuri yra susiskaldymo dvasios priešingybė. Šventoji Dvasia yra vienybės Dvasia, yra harmonija, kuri atneša taiką.

Jos veikimą matome ne tik kūrinijoje, bet, nuo Sekminių dienos, ir Bažnyčioje. „Atkreipkime dėmesį, – sakė Pranciškus, – kad Šventoji Dvasia sukuria Bažnyčią ne duodama nurodymus ir taisykles, bet nužengdama ant kiekvieno apaštalo. Kiekvienas gauna ypatingų malonių ir skirtingų charizmų. Visa ta skirtingų dovanų gausa galėtų sukelti sumaištį, tačiau Dvasia gausą ir įvairovę paverčia harmonija.

Per Sekmines Dvasia neprimeta savo tvarkos, nesukuria vienos kalbos, nepanaikina kultūrų skirtumų. Ji viską suderina ir harmonizuoja, tačiau nesuvienodina ir nestandartizuoja.“ Kaip girdėjome antrajame Mišių skaitinyje sakant šv. Paulių, „esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. [...] Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 4. 13).

Sinodas yra ir turi būti kelionė pagal Dvasią – ne parlamentas, kuriame reikalaujama sau teisių ar mėginama prisiderinti prie pasaulio reikalavimų, ne galimybė eiti ten, kur vėjas neša, bet galimybė būti atidiems švelniam Dvasios dvelksmui.

„Turime žiūrėti į kiekvieną žmogų, kiekvieną tikėjimo brolį ir seserį, kaip priklausančius tam pačiam kūnui, kuriam priklausau ir aš. Šito mus moko Šventoji Dvasia.“ Popiežius pridūrė, kad būtent to siekia Bažnyčia, pradėjusi Sinodo kelionę. Sinodas yra ir turi būti kelionė pagal Dvasią – ne parlamentas, kuriame reikalaujama sau teisių ar mėginama prisiderinti prie pasaulio reikalavimų, ne galimybė eiti ten, kur vėjas neša, bet galimybė būti atidiems švelniam Dvasios dvelksmui. „Sugrąžinkime Šventąją Dvasią į Bažnyčios centrą, nes kitaip mūsų širdys degs meile ne Jėzui, o sau patiems“, – sakė Pranciškus.

Dvasia taip pat kuria darną kiekvieno žmogaus širdyje. „Šiandien, jos šventė dieną, klauskime savęs: ar esu klusnus Dvasios harmonijai? O gal man rūpi tik mano planai ir idėjos, gal neleidžiu, kad ji mane vestų, nepaisau jos kvietimų? Ar neskubu teisti, rodyti pirštu ir trankyti durimis, laikydamas save kitų auka? Ar pritariu jos harmoningai kūrybinei galiai, ar priimu ramybę teikiantį atleidimą? Ar aš atleidžiu kitiems, skatinu susitaikymą ir kuriu bendrystę?“

„Nors pasaulis susiskaldęs, nors ir Bažnyčioje daug nesantaikos, nors širdyje nėra ramybės, – sakė popiežius baigdamas homiliją, – mes negaiškime laiko kritikuodami kitus ar pykdami ant savęs, bet šaukimės Dvasios: Šventoji Dvasia, Jėzaus ir Tėvo Dvasia, neišsenkantis darnos šaltini, tau patikime pasaulį, Bažnyčią ir savo širdis!“

The post Popiežius: nors visi esame susiję, vis tiek stengiamės gyventi atsiskyrę vieni nuo kitų appeared first on LAIKMETIS.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip per Sekmines Šventoji Dvasia nužengė ant drauge susirinkusių mokinių. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti“ (Apd 2, 2–4).

Prie kambario, kuriame buvo apaštalai, susirinkusiems žmonėms Petras kalbėjo apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Žmonėms klausinėjant, ką jie turėtų daryti, Petras kalbėjo: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38).

Tą dieną prie apaštalų prisidėjo apie tris tūkstančius; Šventajai Dvasiai veikiant pradėjo augti įtikėjusių į Kristų žmonių bendruomenė – Bažnyčia. Šiuo metu trečdalis pasaulio gyventojų – per du milijardus krikščionių išpažįsta Jėzų kaip Mesiją, Gelbėtoją.
Prieš Sekmines devyndienį meldėmės, prašydami, kad ateitų Šventoji Dvasia ir apdovanotų mus savo dovanomis. Kokių dovanų laukiame?

Pati didžiausia Šventosios Dvasios dovana yra mūsų nuodėmių sunaikinimas per Krikštą ir švenčiant Sutaikinimo sakramentą. Po prisikėlimo mokiniams pasirodęs Jėzus tarė: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 23). Šią brangią Šventosios Dvasios dovaną mes gauname kiekvieną kartą, kai priimame Sutaikinimo sakramentą.

Pranašas Izaijas išskaičiuoja Šventosios Dvasios dovanas: „Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės – jo džiugesys bus Viešpaties baimė“ (Iz 11, 2–3). Teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, vyskupas sutvirtinamiesiems meldžia šių Šventosios Dvasios dovanų: „Visagali Dieve, <...> suteik jiems išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, pažinimo, maldingumo ir pagarbios tavęs baimės dvasią.“

Pirmoji ir svarbiausia Šventosios Dvasios dovana yra išmintis. Žmogiškoji išmintis įgyjama per pažinimą ir patirtį, o Šventosios Dvasios duodama išminties dovana yra malonė viską – pasaulį, įvykius, net kančią – matyti Dievo akimis.

Pirmoji ir svarbiausia Šventosios Dvasios dovana yra išmintis. Žmogiškoji išmintis įgyjama per pažinimą ir patirtį, o Šventosios Dvasios duodama išminties dovana yra malonė viską – pasaulį, įvykius, net kančią – matyti Dievo akimis.

Šventosios Dvasios apšviesti mes kontempliuojame Dievą gamtos grožyje ir kosmoso didybėje; suvokiame, kaip Dievas mus labai myli. Šventosios Dvasios šviesoje ypač brangus mums tampa Jėzaus Asmuo.

Per viešąją Jėzaus veiklą matėme mokinius, pilnus abejonių, silpnus ir baimingus. Per Sekmines gavę Šventosios Dvasios dovanų, Jėzaus mokiniai neatpažįstamai pasikeitė. Jie drąsiai skelbė už mus mirusį ir prisikėlusį Kristų ir nepabijojo už tikėjimą kentėti, net mirti. Testiprina Šventoji Dvasia ir kiekvieną iš mūsų!

Labai svarbi yra Dievo baimės dovana. Ji neskatina Dievo bijoti, bet lenkia su pagarba ir pasitikėjimu pulti į mus mylinčio Dievo rankas ir jam patikėti visa, kas vyksta mūsų gyvenime. Bijoti reikia tik nuodėmės, kuri mus tolina ir gali net atskirti nuo Dievo.

Sekminėse šloviname Šventąją Dvasią ir dėkojame, kad jos dovanų remiami galime saugiai keliauti į mums paskirtą amžinąjį gyvenimą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Ateik, Šventoji Dvasia - Sekminės appeared first on LAIKMETIS.