Tuo tikslu direktyva nustato dviejų neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų tėvams vyrams reikalavimą ir siekia, kad ES valstybėse narėse jis būtų įdiegtas.** Direktyvos esmė - tėvas bent du mėnesius realiai būtų namie su vaiku. Ir tai yra gerai. Formą, kaip tai padaryti, kiekviena šalis pasirenka pati.

Lietuvoje tą padaryti buvo galima labai paprastai - Darbo kodeksas jau esamas tėvystės atostogas prailgina iki dviejų (arba trijų) mėnesių, leidžiant jas paimti dalimis ir nereikalaujant mamai privaloma tvarka grįžti į darbo rinką.

Tačiau buvo pasirinktas sudėtingas ir klampus kelias. Klausimas, kodėl? Atsakymai yra trys.

Pirmas - ideologinis, kylantis iš mąstymo, kad tėvas tai tik kita mama, tad koks skirtumas, kas vaiką prižiūri. Tokia logika galioja, jei vaiką augina „dvi mamos" ar „du tėčiai". Bet ji negalioja, jei vaikas auga prigimtinėje šeimoje.

Tokia logika ignoruoja mokslo duomenimis patvirtiną faktą, kad pirmaisiais vaiko augimo metais kūdikiui formuojasi saugaus prieraišumo mechanizmas***, ir visų pirma - per kūdikio ir mamos ryšį, kuris yra užmezgamas ir įtvirtinamas krūtimi maitinant vaiką. Na, o apie tai, kad maitindama krūtimi kūdikį motina padeda gamtai tverti vaiko imuninę sistemą ir atsparumą ligoms, net neverta kalbėti.

Antras - pragmatinis, nulemtas valstybės pasirinktos demografinės politikos. Jei paimsite į rankas LR Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo planą ir atidžiai įsiskaitysite, ypač gretindami švietimo ir socialinės apsaugos sričių uždavinius, tai išryškės schema, kaip socialinės apsaugos sistemos tvarumo ir darbo jėgos stygiaus problemos, kurias sukėlė išties baisi demografinė šalies situacija ir jas siekiama spręsti šeimos gerovės sąskaita. Tai ketinama daryti iš esmės keturiomis priemonėmis, o viena iš jų - ankstesnis moterų grąžinimas į darbo rinką.****

Beje, šią valstybės pasirinktą demografinę politiką integraliai papildo ir pratęsia liberalų pateiktas „Šeimos paketas", numatantis, pavyzdžiui, vaiko priežiūros kambarius darbo vietose.

Pats pasiūlymas sumodeliuotas taip, kad ženkliai blogina tų šeimų, kurios renkasi dviejų metų vaiko auginimo atostogas, finansinę padėtį.

Trečias - utilitaristinis, socialinės politikos. Prisidengiant ES direktyvos įgyvendinimu iš esmės peržiūrėta vaiko priežiūros išmokų sistema. Tikslas - tvarus „Sodros" biudžetas, o tai reiškia - taupyti šeimų sąskaita. Būtent todėl pasirinkta prie esamos vaiko priežiūros sistemos ne pridėti du apmokamus mėnesius tėvams (kas būtų reiškę daugiau „Sodros" išlaidų), bet performatuoti visą išmokų sistemą.

Pats pasiūlymas sumodeliuotas taip, kad ženkliai blogina tų šeimų, kurios renkasi dviejų metų vaiko auginimo atostogas, finansinę padėtį, ir truputį gerina tų šeimų, kurios pasirenka vienų metų vaiko auginimo atostogas, finansinę padėtį.

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija tiksliai paskaičiavo, kaip pasireikš finansinis spaudimas grįžti į darbą pakeitus vaiko priežiūros išmokų sistemą.

Kaip teisingai pastebėjo ši asociacija, direktyvos nenumato pareigos sumažinti išmokas ar nustatyti išmokų ribas, bet numato pareigą sukurti motyvacinę sistemą, kad abu šeimos nariai prisidėtų prie vaikų priežiūros.

Dar daugiau, Europos Komisijos direktyva, numatanti pokyčius vaiko priežiūros srityje, akcentuoja, kad ES šalys ją įgyvendindamos neblogintų esamos tose šalyse naujagimio susilaukusiųjų padėties.

Direktyvoje imperatyviai rašoma, kad „šios direktyvos įsigaliojimo dieną įgytos teisės turėtų būti taikomos toliau, nebent šia direktyva būtų nustatytos palankesnės nuostatos." Lygiai taip pat, „įgyvendinant šią direktyvą, neturėtų būti mažinamos esamos teisės pagal Sąjungos teisę ir jos įgyvendinimas neturėtų būti teisėtas pagrindas mažinti bendrą apsaugos, suteikiamos darbuotojams šios direktyvos taikymo srityje, lygį" (46 p.)

Apie tai, kad valdančiųjų socialinė politika nedraugiška prigimtinei šeimai, jau laikas pradėti garsiai kalbėti.

Apie tai, kad valdančiųjų socialinė politika nedraugiška prigimtinei šeimai, jau laikas pradėti garsiai kalbėti.

Reiktų pabrėžti, kad socialinės politikos problemų sprendimo kelias, kurį pasirinko dabartinė Vyriausybė, - tikrai nėra nei būtinybė, nei neišvengiamybė, bet beveik neabejoju, kad jei kas nors kels šį klausimą - bus ne kartą sakoma, kad kitos išeities nėra.

Problemos šerdis - šalies demografinė situacija. Ją galima ir reikia spręsti kitaip. Bet tai jau ne trumpalaikių uždavinių, o ilgalaikės vizijos klausimas, kurios šita Vyriausybė nedrįsta turėti.

Skirtingai nuo Vengrijos, kuri, per dešimt liberalų valdymo metų, pasiekusi demografinį dugną, apsisprendė pasirinkti politines jėgas, kurios turi viziją ir drąsos ją įgyvendinti.

Tikiuosi, kad mums nereikės dešimt metų.

O apie vengriško modelio rezultatus - kitą kartą.

_______

* EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA (ES) 2019/1158

2019 m. birželio 20 d. dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES

** (20) Kadangi dauguma tėvų vyrų nesinaudoja teise į vaiko priežiūros atostogas arba didelę jiems priklausančių atostogų dalį perduoda motinoms, šia direktyva nuo vieno iki dviejų mėnesių pailginamas minimalus vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, kurio tėvai negali perduoti vienas kitam, siekiant paskatinti tėvus vyrus imti vaiko priežiūros atostogas, kartu išsaugant kiekvieno iš tėvų teisę į ne trumpesnes kaip keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kaip numatyta Direktyvoje 2010/18/ES.

Užtikrinant, kad kiekvienas iš tėvų atskirai galėtų gauti bent dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogas ir kad jų nebūtų galima perduoti kitam iš tėvų, siekiama paskatinti tėvus vyrus naudotis savo teise į tokias atostogas. Tokiu būdu taip pat skatinama motinų reintegracija į darbo rinką joms pasinaudojus motinystės ir vaiko priežiūros atostogomis ir tam sudaromos palankesnės sąlygos;

*** Raidos psichologija sako, kad saugų prieraišumą turintis kūdikis (o vėliau - vaikas, paauglys, galiausiai - suaugęs žmogus) labiau pasitiki savimi, yra emociškai stabilus, turi aukštesnę savivertę, jaučiasi vertas meilės, švelnumo.

Saugaus prieraišumo susiformavimas taip pat svarbus tolesniems vaiko santykiams su tėvais bei kitais žmonėmis. Saugiai prisirišęs vaikas palankiai vertina aplinkinius žmones, yra empatiškesnis, jam lengviau megzti ir puoselėti draugystę, partnerystę.

**** Apibendrinant, valstybė pasirinko spęsti socialinės politikos ir darbo rinkos iššūkius per profesinį perorientavimą (persikvalifikavimą), pensijinio amžiaus ilginimą (ir pensininkų išlaikymą darbo rinkoje), galimybių darbo jėgos migracijai iš trečiųjų šalių sudarymą, ir, ankstesnis moterų grąžinimą į darbo rinką.

The post Ramūnas Aušrotas. Ženkliai bloginama šeimų, kurios renkasi dviejų metų vaiko auginimo atostogas, finansinė padėtis appeared first on LAIKMETIS.

Net ir nekurdamas „gerovės valstybės“ V. Orbanas sugebėjo  ištraukti šalį iš visiško demografinio nuosmukio. Santuokų skaičius ir gimstamumas šalyje sparčiai auga, kas ir buvo pagrindinis „Fidesz" vyriausybės tikslas.

2018 m. Vokietijos kairiųjų Heinrich Böll Stiftung institutas pareiškė, kad Vengrijos šeimos politika yra „per mažai socialinė“ ir turėtų būti grįsta didesniu perskirstymu. Ironiška, kad būtent šio instituto pastebėjimai tapo pripažinimu, kad gali egzistuoti ir kita, didesnio socializmo nereikalaujanti šeimos politika, kurią vykdė Vengrijos šeimų ministrė Katalin Novak.

Pagalbos šeimai sistema, kuri yra grįsta gausiai šeimai palankia mokesčių sistema, subsidijomis konkretiems pirkiniams, pavyzdžiui, didesniam automobiliui įsigyti ir trejus metus trunkančios motinystės arba tėvystės išmokos, pasirodė dar efektyvesnė nei didesnio perskirstymo ar išmokų už vaikus sistema.

Pirmąkart per dešimt metų gimstamumas Vengrijoje vėl auga, abortų skaičius sparčiai mažėja, kai kairuoliškos sistemos gerovės valstybės Europoje susiduria su nuosekliu gimstamumo mažėjimu.

Vengrijoje gimstamumas augo 5,7 proc. palyginus su 2011 m. Tuo tarpu Nyderlanduose per pastarąjį dešimtmetį gimstamumas krito 6 proc. Prancūzijoje 8,6 proc., 11 proc. Portugalijoje, 20 proc. Airijoje, 21 proc. Graikijoje, 23 proc. Italijoje ir 24 proc. Suomijoje ir Ispanijoje.

Kai kuriose šalyse ES, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, Liuksemburge gimstamumas augo taip pat, tačiau ten jis išliko itin priklausomas nuo imigrantų. Pew Research duomenimis, Vokietijos imigrantai musulmonai turi 36 proc. aukštesnį gimstamumo skaičių nei vietos gyventojai.

Vengrijos vyriausybė šiuo atveju išskirtinai skatino savo šalies gyventojus susilaukti daugiau vaikų. Tokia politika nepatiko Švedijos socialinių reikalų ministrei, kuri Vengrijos šeimos politiką vadino „nacistine“ dėl griežtos Vengrijos politikos migrantų atžvilgiu. Švedijos vyriausybės nariams buvo sunku pripažinti, kad yra įmanoma kelti savo šalies gimstamumą be imigracinės politikos.

Nepaisant politinių remarkų aišku viena: vengriška šeimos politika veikia. Ir to pagrindinė priežastis yra ta, jog Budapeštas sugebėjo labai aiškiai apsibrėžti savo gerovės valstybės tikslą: šeimos stiprinimas, bet ne kairuoliškas ekonominis perskirstymas.

Budapeštas sugebėjo labai aiškiai apsibrėžti savo gerovės valstybės tikslą: šeimos stiprinimas, bet ne kairuoliškas ekonominis perskirstymas

Konservatyvi šeimos politika siekia, jog šeimos galėtų tinkamai pasirūpinti pačios savimi tinkamai investuodamos savo pinigus, dirbdamos ir užsidirbdamos, o ne gaudamos išmokas.

Priklausomai nuo vaikų skaičiaus mažėjantis šeimai gyventojų pajamų mokestis, mokesčiai už nekilnojamą turtą, mažėjančios arba nekintančios būsto išlaikymo išlaidos nepriklausomai nuo uždirbamų pajamų dydžio leido Vengrijai išvengti daugiau uždirbančių „baudimo“. Žmonės yra laisvi turėti didesnes pajamas, kurias užsidirbo ir siekti geresnio gyvenimo.

Socialistinėje gerovės valstybėje tuo tarpu šeimos yra baudžiamos progresyvios mokesčių sistemos, kurioje didesnes pajamas uždirbantys asmenys privalo mokėti didesnius mokesčius valstybei. Ekonominis egalitarizmas pakerta stiprios, savarankiškos šeimos siekius ir daro šeimas priklausomas nuo valdžios išmokų, mažina žmonių motyvaciją užsidirbti.

Vengrijos vyriausybė savo gerovės valstybės viziją ir šeimos politiką pateikė išmintingai, laimėdami visuomenės pasitikėjimą. Nors ateityje kitos Vengrijos vyriausybės gali tokią šeimos politiką keisti, konservatyvi šeimos politika rado savo vietą bei platų pritarimą vengrų visuomenėje. Todėl nereiktų stebėtis, jog net ir keičiantis politinėms tendencijoms pasaulyje ir Europoje, Vengrija išliks konservatyvizmo bastionu.

Kitas sėkmingos Vengrijos šeimos politikos aspektas yra moralinė vengrų kova dėl šeimos. Plačiai pagarsėjęs vengrų antipedofilijos įstatymas, uždraudęs seksualinį auklėjimą mokyklose ir palikdamas tai išskirtinai tėvų auklėjimui susilaukė ir tarptautinio palaikymo ir pasmerkimo. Tarp aktyviausių įstatymo kritikų buvo ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lejen), pareiškusi, kad tokie Vengrijos įstatymai pažeidžia pagrindines ES vertybes.

Būtų paprasta pasakyti, kad U. der Leyen tiesiog tiki, kad vaikams mokyklose demonstruoti seksualinio turinio informacija yra normalu. Tačiau nesusikalbėjimo priežastis glūdi priešingame asmens teisių suvokime.

Skirtumas tarp šių dviejų teisių yra esminis norint suprasti, kaip veikia žmogaus teisės. Neigiama teisė įtvirtinama tada, kai nėra įstatymo: jei nėra įstatymo, kuris seksualinius veiksmus tarp tos pačios lyties asmenų daro neteisėtais, asmenys turi teisę dalyvauti tokiuose veiksmuose. Taip pat žodžio laisvę draudžiančio įstatymo nebuvimas yra neigiama teisė: visi piliečiai turi teisę reikštis taip, kaip jiems atrodo tinkama.

Vengrijos antipedofilijos įstatymo kritikai painioja neigiamas teises su teigiamomis teisėmis. Jie paprasčiausiai daro prielaidą, kad bet kokie įstatymai, ribojantys tos pačios lyties asmenų santykių skatinimą, yra tapatūs neigiamos teisės į homoseksualų gyvenimo būdą pažeidimui.

Vengrijos atveju, homoseksualios propagandos nepilnamečiams draudimas klaidingai vaizduojamas kaip visuotinis homoseksualių veiksmų draudimas arba, juo labiau, homoseksualiais prisipažįstančių asmenų stigmatizavimas.

Vengrijos antipedofilijos įstatymo kritikai painioja neigiamas teises su teigiamomis teisėmis

Konservatyvizmas labai priklauso nuo neigiamų teisių. Žodžio laisvė ir religijos laisvė garantuoja, kad valdžia nepatenka į asmeninius žmonių pasirinkimus. Homoseksuali pora gali gyventi šalia tradicinės šeimos, kurioje kaimynai gyvena nepažeisdami vienas kito pasirinkimo. Tačiau tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas nėra jų neigiamų teisių pažeidimas, kaip ir jų teisių pažeidimas, jei jiems uždraudžiama propaguoti homoseksualumą nepilnamečiams.

Priešingai, socializme nebėra neigiamos teisės į privatumą ir laisvę. Vengrijos antipedofilijos įstatymo atveju tai reiškia, kad įstatymo kritikai teisę į homoseksualų gyvenimo būdą vertina kaip teigiamą teisę. Tokia teisė savo ruožtu numato, kad tie, kurie dalyvauja tos pačios lyties santykiuose, turi teisę aktyviai demonstruoti savo gyvenimo būdą, pvz., pristatyti jį nepilnamečiams. Bet koks apribojimas yra visuotinis jų teisių kaip teigiamų teisių apribojimas.

Laikydamiesi savo antipedofilijos įstatymo, Vengrijos konservatoriai iškėlė filosofinį mūšio už Vakarų civilizacijos ateitį aspektą į pirmą planą. Taip jie padarė didelę paslaugą Vakarų konservatorių judėjimui: tiek Europoje, tiek Amerikoje konservatoriai per ilgai vengė panašiai kovoti.

Įgyvendindami konservatyviąsias vertybes, V. Orbanas ir jo vyriausybė sukūrė apčiuopiamą, veiksmingą alternatyvą pagrindinei Vakarų politinei srovei. Galbūt, tai geriau nei bet kas kitas paaiškina jo kritikų nuožmumą: jie tiesiog bijo, kad konservatyvūs judėjimai kitur bus įkvėpti jo pasiekimų.

The post Vengrijos šeimos politikos sėkmės istorija: ekonominiai ir teisiniai aspektai appeared first on LAIKMETIS.