Lietuvoje vardas „Aušra“ siejamas su dviem skirtingais, tačiau reikšmingais leidiniais. Pirmoji, dr. Jono Basanavičiaus Ragainėje ir Tilžėje 1883–1886 m. leista „Auszra“, laikoma tautinio atgimimo simboliu ir pirmuoju lietuvišku politiniu bei literatūriniu žurnalu. Antroji „Aušra“ – pogrindinis leidinys leistas sovietmečiu (1975–1988 m.). Nors abi „Aušras“ skiria laikmetis ir aplinkybės, abu leidiniai, pasivadinę „Aušra“, simbolizuoja lietuvių tautos siekį išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą.

Antrosios „Aušros“ gimimas

1972 metais pradėjus leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKB Kronika), žmonės viešinimui atsiųsdavo informaciją ne tik apie tikinčiųjų diskriminaciją ir persekiojimus, bet ir apie tuos, kurie buvo persekiojami ir teisiami dėl tautinių motyvų. LKB Kronikos bendradarbiai publikuodavo visą gaunamą medžiagą, bet po kelerių metų kilo mintis, kad reikalingas dar vienas leidinys, kuris galėtų rašyti apie tautinio identiteto naikinimą, kalbos ir kultūros slopinimą, kuri būtų taip pat svarbi pasipriešinimo forma prieš istorijos falsifikavimą.

Idėjos įgyvendinimas paspartėjo 1975 metais, kai kunigas Pranciškus Račiūnas grįžęs iš Amerikos, pasiūlė leisti naują pogrindinį leidinį tautinėmis temomis, pratęsiant dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ tradiciją. Šias dvi “Aušras” vienija ne tik pavadinimas, bet ir numerių žymėjimas, kuris buvo susietas su senosios „Aušros“ numeracija, ją pažymint skliausteliuose – 1 (41) 2 (42) ir t. t. Kiekvienas naujos „Aušros“ numeris turėjo maždaug po 50 puslapių, dauguma jų pradėdavo kuriuo nors Lietuvos himno (tautinės giesmės) posmu. Kunigo P. Račiūno idėjos įgyvendinimą pradėjo LKB Kronikos bendradarbiai, bet vėliau visas rūpestis dėl „Aušros“ leidimo buvo patikėtas kun. Lionginui Kunevičiui.

„Aušros“ vaidmuo neginkluotame pasipriešinime

Konferencijos globėjas, pogrindinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ilgametis leidėjas ir pirmųjų „Aušros“ numerių redaktorius  J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ sveikindamas konferencijos dalyvius sakė, kad susirinkome prisiminti tuos drąsius žmones, kurie, nepaisydami sunkumų, nešė ant savo pečių tautos viltis ir svajones.

„Dėkoju Dievui už šį laikotarpį, kai mūsų širdyse brendo noras gyventi ne tik sau, bet ir dėl Lietuvos, dėl mūsų Bažnyčios. Šiandien, kaip ir anuomet, mums reikia žmonių, kurie mylėtų savo Tėvynę ir būtų pasiruošę atsakyti į šių dienų iššūkius,“ – sakė kard. S. Tamkevičius.

Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE, kuri buvo ne tik viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių, bet ir pogrindinio leidinio „Aušra“ bendražygė teigė, kad „Aušros“ egzistavimas, kaip atsvara sovietinei propagandai, buvo gyvybiškai svarbus.

„Man dar studijuojant, dėstytojas pasakodamas apie Lenkijos ir Lietuvos padalijimą, vakarinę dalį priskyrė Vokietijai, o Lietuvą pavadino „prisijungusia“ prie Rusijos. Aš iškart paprieštaravau, kad tai buvo padalijimas, o ne prisijungimas! Auditorijoje kažkas paleido repliką: „tokius žodžius gali tarti tik Tarybų Sąjungos priešas!“ Dėstytojas atvirai klastojo istoriją, todėl toks leidinys, kaip „Aušra“ buvo gyvybiškai svarbus,” – prisiminimais dalinosi s. G. Šuliauskaitė.

Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ valdybos pirmininkas vyskupas Algirdas Jurevičius kalbėdamas apie atgimusios „Aušros“ svarbą sovietmečiu, akcentavo, kad šis pogrindinis leidinys rūpinosi ne tik tikinčiųjų teisėmis, bet ir visos tautos tapatybe, neiškraipyta istorija, dorove bei kultūros išsaugojimu.

Kiekvienai kartai reikalinga sava „Aušra“

Pranešimą „Pogrindžio „Aušra“ (1975–1988)“ konferencijoje  skaitęs Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centro vadovas Arūnas Bubnys sakė, kad jo pranešimo pagrindinis tikslas yra pabandyti apibrėžti šio pogrindinio leidinio vietą Lietuvos neginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui istorijoje.

„Labai svarbi neginkluotojo pasipriešinimo atsiradimo priežastis – rusų kalbos vartojimo Lietuvoje skatinimo politika. „Rusinimo” politika Lietuvoje buvo svarbi „Aušros“ laikraščio tema. Pavyzdžiui, Karolis Garuckas^[1] - ją, šalia ateizmo diegimo, žmogaus teisių varžymo, laikė viena didžiausių grėsmių^[2].  „Ginkime savo kalbos teises” – ragina straipsnis „Aušroje”.^[3] <…> Šis pogrindinis leidinys taip pat išspausdina tekstą skambiu pavadinimu „Gana lietuvį rusinti,” - istoriniais faktais dalinosi A. Bubnys. 

Dėl netikėtai iškilusių sveikatos problemų, doc. dr. Dariaus Aleknos pranešimą perskaitė LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys. D. Alekna savo pranešime atkreipė dėmesį į tai, jog  „Aušra“ išskyrė pranašumu prieš oficialiąją to meto spaudą kalbos taisyklingumu, intelektualiniu lygiu ir ryškiomis redakcinėmis nuostatomis.

„Čia neturėtume labai stebėtis – pats leidėjas kun. L. Kunevičius buvo poetas, ir jo talkininkas „kalbos redaktorius“ Kazimieras Ambrasas patys buvo puikūs filologai.

„Aušros“ publikacijos turi vieną ir šiandienos skaitytojams, ypač jauniems, labai svarbų bruožą: jos parašytos šiandien visiškai suprantama kalba. Ką turiu omenyje? Tai, kad okupacijos laikais negyvenę žmonės nemoka skaityti oficialiosios ano meto spaudos. Esu daugybę kartų matęs, kaip studentai, skaitydami kokią nors „Komjaunimo tiesą“ ten parašytus žodžius naiviai priima už gryną pinigą. Jie neturi mūsų anais laikais išsiugdytų gebėjimų skaityti tarp eilučių, nebeišmano ano laiko realijų, nebejunta jo nuotaikų. Tačiau skaitant Aušrą visi mano minėti nelaisvės išugdyti gebėjimai nereikalingi: jos tekstai kalba tiesia ir tiesiogine kalba, vertinimai aiškūs, akivaizdūs ir suprantami. Norint šių dienų jaunimą supažindinti su Lietuvos gyvenimu okupacijos laikais geriausias patarimas – duoti skaityti Aušrą,“ – pranešimą paraginimu baigia doc. dr. Darius Alekna.

Tapatybės išsaugojimo kelias - istorinės pamokos

Istorikė ir publicistė Regina Statkuvienė konferencijoje kalbėjo apie tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvės, kaip tapatybės pamato, svarbą. Ji pabrėžė, kad lietuvių tauta, nepaisant carinės ir sovietinės okupacijų, išsaugojo savo tapatybę knygnešių, disidentų ir pogrindinės spaudos leidėjų dėka.

„Juk kai pažvelgiame į savo praeitį, regime ne tik neginkluotą pasipriešinimą, bet ir didžiules pastangas išsaugoti lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius bei tradicijas. Ir kiekvienas laikotarpis paženklintas skirtingais iššūkiais. Carinės priespaudos metais, kai buvo vykdoma rusifikacija, svarbiausia buvo išsaugoti lietuvybę. Sovietmečiu, kai komunistinė ideologija užsimojo sunaikinti katalikybę ir įdiegti ateizmą – reikėjo išlaikyti tikėjimą. Šiandienos pasaulis irgi nėra be išbandymų. Įsigalint nutildymo arba dar vadinamajai cancel kultūrai paprastas tiesos sakymas apie žmogų tampa drąsos reikalaujančiu veiksmu,“ -  įspėdama apie šiandieninius iššūkius R. Statkuvienė atkreipė dėmesį į socialinės inžinerijos pavojus, siekiant dirbtinai perkurti žmogaus mąstyseną ir vertybes.

Tęsdama savo pranešimą R. Statkuvienė sakė, kad kiekvienai kartai reikalinga „Aušra“  – šviesa, kuri padeda matyti tiesą apie kalbą, tikėjimą ir žmogų. „Kalbos draudimas buvo bandymas nutildyti tautą. Tikėjimo persekiojimas – siekis atimti jos sielą. Tačiau neįmanoma išsaugoti kalbos ir tikėjimo be tiesos apie žmogų. Nes tautą ir valstybę kuria žmonės, žinantys, kas jie yra, kas juos jungia ir kas skiria nuo kitų,“ – pabrėžė R. Statkuvienė.

Pirmosios konferencijos dalies pabaigoje Markas Dolgovas, kuris organizuoja visuomenei atvirus kultūrinius, istorinius ir intelektinius renginius, tokius kaip „Ryterna Modul Mototourism Rally“ bei „Mototourism Sprint“, papasakojo apie ralio dalyvių maršrutus pogrindinės veiklos vietomis. Pasak M. Dolgovo, jo veikla, tai padėka tiems, kurie kūrė šią istoriją – tiek ginkluoto, tiek neginkluoto pasipriešinimo dalyviams. M. Dolgovas pabrėžė, kad nors kartais ginkluotas pasipriešinimas atrodo reikšmingesnis, abiejų formų pasipriešinimo atsakomybė buvo vienoda –  suėmimai, lageriai ir mirtis. Jis dėkojo visiems, kurie kūrė šią istoriją, ir tiems, kurie stengiasi ją išsaugoti.

„Aušros“ jubiliejaus proga – istorinio archyvo sugrįžimas

Dalia Labukienė, kun. L. Kunevičiaus dukterėčia, pasidalijo savo prisiminimais apie ilgametį pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių ir leidėją kunigą Lionginą Kunevičių. Nuo pat vaikystės svajojęs apie kunigystę, jis susidūrė su daugybe išbandymų – persekiojimais, grasinimais ir tremtimi – tačiau nepalūžo ir tęsė savo pašaukimą.

Kun. L. Kunevičiaus dukterėčia pasakojo, kad pas savo dėdę kun. Lionginą ji ne tik ruošėsi Pirmajai Komunijai, dalyvaudavo Šv. Mišiose, bet ir pramogaudavo.

„Su dėde (kun. L. Kunevičium-red. past.) kartu eidavome žvejoti, maudytis, žaisdavome futbolą. Ypač verždavomės į klebono raštinę, kurioje buvo labai įdomus albumas apie Šv. Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje su tikrų regėtojų nuotraukomis. Ir vis prašydavome klebono papasakoti šią nuostabią istoriją. Matydavome, jog kartais atvažiuoja kun. P. Račiūnas, kurio pasakojimai apie tremtį ilgam prikaustydavo mūsų dėmesį. Retkarčiais užklysdavo vienas kitas nepažįstamasis, su kuriuo kun. Lionginas ilgai vakarodavo. Ryte mums buvo smalsu sužinoti kokiu reikalu jis užsukdavo. Kun. Lionginas sakydavo, kad tai netikintis žmogus atėjo man įrodyti, kad Dievo nėra. Ir mes vaikiškai klausdavom: „O koks jis išėjo, ar pavyko jam įrodyti Dievo buvimą?“ Kun. Lionginas tik nusijuokdavo ir pasakydavo, kad „išėjo susimąstęs ir jau ne toks piktas, koks atėjo“, - savo prisiminimais dalinosi D. Labukienė.

Konferencijai artėjant į pabaigą, įtampa augo, nes Elena Budreckytė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, pusmečiui buvo tapusi detektyve, ieškojo, kur pradingo net 25 „Aušros“ numeriai. Po ilgo, bet įdomaus, jos „detektyvo“ pasakojimo, ji pateikė jau „pilnai atšlifuotas“ ir aiškias tyrimo išvadas.

„Neabejoju, kad ieškoti, bet nesurasti numeriai yra kažkur saugomi – privačiai kažkieno namų stalčiuose ar lentynose, o gal Lietuvos ar užsienio kultūrinėse, mokslinėse ar kitose atminimo įstaigose, kurios taip ir neatsiliepė atgal, ar kurioms aš pati neparašiau. Galbūt, dar syki viešai kreipiantis internetu ar kitos žiniasklaidos būdu ieškomų numerių savininkai atsilieptų? Tikiu, kad šį tyrimą ar detektyvą dar tikrai galima pratęsti,“ – sakė E. Budreckytė.

Ar surasti dingę „Aušros“ numeriai?

E. Budreckytės tikėjimas, kad šį tyrimą ar detektyvą dar galima pratęsti, pasiteisino dar tą pačią dieną. Konferencijos pabaigoje paaiškėjo, kad dingę „Aušros“ numeriai buvo saugomi kun. L. Kunevičiaus dukterėčios Dalios Labukienės namuose, kuri juos perdavė kardinolui S. Tamkevičiui.

Šis atradimas – didžiulė pergalė Lietuvos istorijos ir kultūros išsaugojimui. „Aušros“ archyvas – neįkainojamas šaltinis, liudijantis apie tautos pasipriešinimą sovietiniam režimui, tautinio atgimimo dvasią ir kovą už laisvę. Atrasti pogrindinio leidinio numeriai bus suskaitmeninti, sukelti į puslapį lkbkronika.lt ir prieinami visiems skaitantiems lietuviškai.

[1] Karolio Garucko pareiškimas “Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, Lietuvos TSR prokurorui, “Tiesos vyriausiajam redaktoriui”, 1978 11 16, Aušra, 3, p. 141 – 153;  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 58-69.

[2] Atviras Laiškas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui”, 1979 03 15, Aušra, 4, p. 14 – 26,  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p.  p. 106-117.

[3] “Ginkime savo kalbos teises”, Aušra, 5, p. 294 - 298; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 294 - 298.

The post Dingusio pogrindinio leidinio „Aušra“ pėdsakais: detektyvas su netikėta pabaiga appeared first on LAIKMETIS.

Žurnalisto V. Savukyno, prof. Birutės Obelenienės, Vidmanto Valiušaičio, Laisvos visuomenės instituto ir pan. atvejai taip pat liudija, kad „teisingos“ pažiūros yra svarbiau už argumentus, įrodymus ir tiesos paieškas. Tad nenuostabu, kad pastaruoju metu galima pastebėti, kaip faktais neparemti kaltinimai vis dažniau tampa įrankiu pašalinti konkurentus ar kitokių pažiūrų atstovus. Tokia įsigalinti viešojo gyvenimo norma kelia nerimą dėl demokratijos Lietuvoje išlikimo, pagarbaus ir intelektualaus dialogo egzistavimo, faktais ir argumentais grįstų sprendimų priėmimo bei visuomenės moralės nunykimo.

Istorinė patirtis – brutalios priemonės

Norėtųsi tikėti, kad praeityje liko tie tamsūs okupacijos laikai, kai jėga buvo primetama viena ir vienintelė „teisinga“ ateistinė ir marksistinė pasaulėžiūra, turėjusi būtinai sutapti su tuometinės valdžios ideologija, o kitaminčiai buvo persekiojami ir siunčiami į „prabangius kurortus“ apmąstymo bei „perauklėjimo atostogų“, išlaisvinami nuo vargo studijuoti aukštosiose mokyklose ar dirbti darbą pagal savo profesinį pašaukimą, o ne tai ką leido tuometinė valdžia. Užtekdavo įtarimų ar anoniminio skundo ir tokios „perauklėjimo atostogos“ garantuotos.

Tokių „perauklėjimo atostogų“ buvo pasiųstas ne vienas inteligentijos ir šviesuomenės žmogus: neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, pogrindinės spaudos leidėjas ir publicistas, 2023 metų Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa, taip pat pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas  J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, a.a. ses. Nijolė Sadūnaitė ir daugybė kitų.

Tuometinis režimas nusinešė kunigų, kovojusių už tikinčiųjų teises, Juozo Zdebskio, Bronio Laurinavičiaus, kunigo ateitininko, nešusio prisikėlimo viltį prof. Alfonso Lipniūno, taip pat jaunutės vos 19-metų mokytojos Elenos Spirgevičiūtės gyvybes.

Kiekvienas iš minėtų asmenybių yra tikras įkvėpimo šaltinis ir tiesos liudijimo pavyzdys, kuomet, nepaisydami patirtų kančių, persekiojimų jie neužkietino savo širdžių, žodžiais ir darbais toliau kilniai nešė ir perdavė naujai kartai tikėjimo, tiesos, dorybių ir moralinio gėrio puoselėjimo dvasią.

Šiandien – subtilesnės priemonės

Šiandien situacija subtilesnė, niekas brutaliai nebetremia į lagerius, tačiau tendencijos neramina. Mesti akmenį į nepatikusįjį ir, nepateikiant įrodymų, sakyti, kad jis koks nors blogietis, rodos, tampa vis labiau įsigalinti viešojo gyvenimo norma. Juk nereikia daug išmonės eliminuoti konkurentą ar kitokių pažiūrų atstovą, be jokių faktinių įrodymų apkaltinant jį kuo nors ne visai gražiu (apgavystė, korupcija, valstybės priešas, diskriminacijos kurstytojas ir t.t.), ir, kol ginsis nuo nepagrįstų kaltinimų, ramiai užsiimti savais reikalais.

Bandymų nutildyti neparankiuosius galime rasti ir universitetuose, ir žiniasklaidoje, mokslo tyrimų centruose ir kitur. Jei kirtis pavyks – bus prevencinis atgrasymo pavyzdys ir kitiems, – juk ir tau gali taip nutikti. Čia pavyzdžių išties apstu: žurnalisto Virginijaus Savukyno ir LRT atvejis, kai žurnalistui teko teisme ginti savo teisę turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, „teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam“; profesorės B. Obelenienės atvejis, kuomet, pasitelkus kontroliuojančias institucijas buvo siekta apriboti profesorės „akademinę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę“, nutildyti kalbėjimą apie žmogaus prigimtį ir lytiškumą; tyrėjo, aktyvaus visuomenininko, argumentuotai kalbančio istorinės atminties klausimais V. Valiušaičio atvejis, kuomet siekta atleisti jį iš darbo dėl to, kad drįso savo mokslinėje veikloje nagrinėti didvyrišką 1941 m. birželio sukilimą bei istorines asmenybes, tokias kaip Kazys Škirpa, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša Daumantas, Juozas Brazaitis ir kt.

Jei kirtis pavyks – bus prevencinis atgrasymo pavyzdys ir kitiems, – juk ir tau gali taip nutikti.

Progresyvizmo idėjas puoselėjančiai valdžiai neparankūs ir tie, kurie turi tvirtas, krikščioniškas pažiūras. Su persekiojimu, diskriminacija dėl pažiūrų ir krikščioniškų vertybių dar jaunystėje susidūrusi a.a. Nacionalinės šeimų tarybos pirmininkė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė, kovojusi už prigimtinės šeimos vertybes, kirčio susilaukė ir tapusi Nacionalinės šeimos tarybos nare (2020-2023), kuomet jos pažiūros vėl tapo svarstymų objektu Seimo komitetuose.

Apmaudu, kad š.m. sausio 14 d. konservatyvios pažiūros ir vėl užkliuvo šiuokart naujai išrinkto LR Seimo nariams ir tapo pagrindine priežastimi nepatvirtinti naujos Nacionalinės šeimos tarybos (NŠT) sudėties. Išsakant argumentus, kodėl netinka visas atrankos procedūras praėję naujieji NŠT nariai – plataus kompetencijų spektro atstovai, turintys ilgametę darbo su šeimomis ir šeimos politika patirtį, nebuvo kalbama apie kompetencijas, funkcijas, užduotis, darbus ar ateities planus, tačiau vėl ir vėl linksniuojamos pažiūros, esą yra pernelyg konservatyvios, palaikančios tik prigimtinės šeimos sampratą, o sudėtis neatitinka lyčių pariteto principo.

Tai tik keletas atvejų, kuomet tendencingai bandoma susidoroti su sistemai neparankiais asmenimis, institucijomis. Bauginimai, gąsdinimai, neargumentuoti ir niekuo nepagrįsti kaltinimai, persekiojimai ir t.t. – dažniausiai naudojamos nutildymo priemonės. Aštriausias kalavijas prieš tokias manipuliacijas –  tiesa ir rami sąžinė.

Kirtis Laisvos visuomenės institutui:  nesilenki  progresyvistinei ideologijai – valstybės finansavimo negausi

Laisvos visuomenės institutas (LVI) taip pat patyrė „rykštės“ skonį. Dalyvavęs tuometinės ministrės M. Navickienės vadovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) organizuotame konkurse, jis susidūrė su kaltinimais „politikavimu“ ir „diskriminacijos kurstymu“. Nors šių kaltinimų nepagrindė jokie faktiniai įrodymai, paraiškos tendencingai atmetamos.

Paraišką vertinę ekspertai nurodė, kad kritiška organizacijos pozicija Stambulo konvencijos, civilinės sąjungos įstatymo projekto klausimais buvo pagrindinė projekto atmetimo priežastis. Organizacija „galimai kursto diskriminaciją dėl pažiūrų, įsitikinimų, lytinės orientacijos“, nes pasisako „prieš Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo priėmimą“. Kaip teigia ekspertai, savo nuomonę reikšti ir taikyti naudojamą retoriką savo komunikacijoje galima, tačiau tuomet derėtų paieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių, o ne pretenduoti gauti valstybės finansavimą. Suprask, valstybėje, mūsų visų Lietuvos Respublikoje, yra remiami ir palaikomi tik progresyvistinės ideologijos šalininkai arba tylintys, savo nuomonės svarbiais visuomenės klausimais garsiai neišsakantys.

Apmaudu, kad laisvoje ir demokratinėje visuomenėje sprendimai priimami remiantis ne faktais ir įrodymais, bet administracijoje vyraujančiomis ideologinėmis ir politinėmis simpatijomis, o nuo valdančiosios daugumos ideologijos palaikymo priklauso ir valstybės skiriamas finansavimas. Bet juk valstybės institucijos ir nevyriausybinis sektorius turėtų argumentuotai kalbėtis ir bendradarbiauti, nes būtent jis atneša įstatymų kūrėjams ir priėmėjams įvairių pažiūrų žmonių iškristalizuotus poreikius, teikia pasiūlymus ir rekomendacijas teisės aktų tobulinimui tam, kad būtų galima laiku, profesionaliai reaguoti ir priimti geriausius bendrąjį gėrį ir žmonių poreikius atliepiančius sprendimus.

Kiek demokratijos turėsime?

Aukščiau aptarti atvejai išryškina bręstančią demokratijos krizę šalyje, kuomet iš visuomeninės erdvės stengiamasi eliminuoti vienos, šiuo atveju progresyvistinės pasaulėžiūros kritikus. Teisinėje, demokratinėje valstybėje turėtų vyrauti nuomonių pliuralizmas ir argumentuotos diskusijos, o ne galios ir valdžios demonstravimas.

Demokratijos pagrindas – nuomonių įvairovė, argumentų galia, o ne ideologinis diktatas. Kirtis kiekvienam, kuris drįsta nepaklusti valdančiajai daugumai, kritiškai mąstyti bei pastangos įbauginti ir nutildyti visiškai nedera su demokratijos ir laisvos visuomenės principais. 

Jei žodžio laisvė, karjeros perspektyvos, valstybės finansavimas priklauso nuo atitikimo valdančiosios daugumos ideologijai, demokratija rizikuoja virsti iliuzija ir butaforija.

Kai liga aiški, galima surasti ir vaistą. Tiesa – tai nenugalima jėga, kurios neįveikė sovietinis režimas, tikiu, neįveiks ir vadinamoji „liberali demokratija“.

2024 m. įvyko LR Seimo rinkimai, suformuota naujoji valdančioji dauguma, kuri kelia socialinio dialogo svarbą ir kviečia visuomenės atstovus susitikti prie diskusijų stalo. Viliuosi, kad šis kvietimas nebus tik gražūs žodžiai, bet virs realiais darbais, stiprinančiais demokratinius valstybės pagrindus.

The post Diana Karvelienė. Aštriausias kalavijas - Tiesa appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis paskelbė: „2021 m. liepos mėnesį po aktyvistų skundų Youtube pašalino šį tiesioginės transliacijos vaizdo įrašą („neapykantos kalba"). Mūsų apeliaciją Youtube atmetė, o po to viena mūsų valstybės įstaiga vykdė išsamų tyrimą.

Šiandien, po 3,5 metų, video „Atsakymai liuteronams" atblokuotas, vėl atsiradus galimybei pateikti apeliaciją Youtube:

Ačiū visiems, kurie tuo metu palaikėte, brangindami sąžinės ir žodžio laisvę (kai kurie – net ir nepritardami Lietuvos liuteronų bažnyčios pozicijai).“

Manoma, kad neapykantos kalba buvo palaikyta krikščioniška liuteronų pozicija lytiškumo klausimais.

The post „Youtube“ atblokavo Lietuvos liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio vaizdo įrašą appeared first on LAIKMETIS.

Taip galvoja ne vienas, galbūt – net dauguma. Pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, geriau pažinęs žmones turiu pripažinti, kad  galbūt tame yra dalis tiesos.  Plaukti pasroviui tikrai yra lengviau, nei prieš ją. 

Bet, jei esi krikščionis, žmogus gyvenantis tiesoje arba  klausantis savo širdies balso, toks gyvenimas ne tau. Geriau jau gyventi varge, bet pakelta galva. Geriau būti keikiamam, bet ramia sąžine. Geriau gyventi sunkų, bet savo, o ne kitų tau primestą gyvenimą. Galų gale, pasroviui plaukti gal ir lengva, bet plaukia tik...

Jėzus mus mokė būti pasaulio šviesa ir druska. Tėvai ir seneliai, miškuose, lageriuose ir tremtyse mokė – atiduoti Dievui ir Tėvynei, ką privalai. O išmintingos močiutės ir motinos – tiesiog būti gerais žmonėmis.

Tačiau būdamas geru, žmogus negali pataikauti blogiui, neteisybei ar skriaudai. Negali ramia sąžine toleruoti tai, kas žalinga tavo artimiesiems, Tėvynei ar bendrapiliečiams. Juk kaip sakė vienas išminčius, tam, kad įsiviešpatautų blogis, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų.

Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta – išstovėti su meile, bet tvirtai. Net jei tai labai nesmagu. Net jei tai labai nenaudinga. Net jei tai gresia pasekmėmis.

Ir kartais dėl to nukenčiame. Užsitraukiame vadovybės rūstybę, esame ignoruojami ar tiesiog iškancelinami. Kraštutiniu atveju – prarandame pareigas, darbą ar užsakymus. Tiesa visada turėjo ir tebeturi savo kainą. Ačiū Dievui, kad šiuo metu niekas dėl tiesos ir kompromisų su sąžine neieškojimo mūsų šalyje nebešaudo, nesiunčia į lagerius ar neuždarinėja į psichiatrines ligonines.

Tai - gerai. Blogai tik, kad patys dažnai širdyje susitaikome su konformizmo pergale ir veikiame po vieną. Jeigu sovietmečio  pabaigoje žmonės nebūtų susibūrę į Sąjūdį ir pareikalavę laisvės – vargu ar gyventume laisvoje Lietuvoje. Jeigu mūsų partizanai nebūtų sujungę jėgų – vargu ar jie būtų atsilaikę prieš tokią jėgą aštuonerius metus. Jeigu mūsų disidentai nebūtų turėję tikėjimo, Bažnyčios ir jos žmonių paramos, veikę pavieniui – kažin, ar ilgai būtų ėjusi Katalikų Bažnyčios Kronika ir pasaulis sužinojęs, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje. 

Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta – išstovėti su meile, bet tvirtai.

Dar romėnai žinojo, kad vienas lauke ne karys. Reikia jungtis ir padėti vienas kitam. Būtent tam prieš keletą metų ir buvo sukurta Krikščionių profesinė sąjunga, per trumpą savo gyvavimo laiką spėjusi apginti ne vieną tiesos siekusį, bet su rimtu spaudimu susidūrusį žmogų.

Ko verta vien Krikščionių profsąjungos nario, žurnalisto V. Savukyno istorija – išdrįso sukritikuoti ministrę ir dėl to patyrė persekiojimą. Buvo ir kitos, gal mažiau garsios, bet ne mažiau svarbios bylos, kuriose su Krikščionių profesinės sąjungos pagalba pavyko apginti sąžinės ir žodžio laisvę. 

Pavieniui kovoti su ideologinėmis interesų grupėmis, turinčiomis stiprų palaikymą iš įtakingų verslo ar net valdžios struktūrų, ar su darbdaviu, tikrai nėra lengva. Tai kainuoja daug nervų ir laiko, jau nekalbant apie advokato paslaugas. Profsąjunga palaiko ne tik teisiškai, bet (jei tai paranku žmogui) ir viešindama neteisybę.  

Mažai kas žino, kad deklaruodami pajamas paramai galime skirti iš viso net 2,4 procento nuo GPM, iš kurių 0,6 proc. išskirtinai tik profesinėms sąjungoms. Šiuo būdu parama Krikščionių profsąjungai mums nieko nekainuos.

Taip pat galime tapti šios profsąjungos nariais. Būkime drąsūs, kurdami ir gindami savo valstybę, tikėjimą ir žodžio laisvę! Būkime savimi – tuo, į ką mus kviečia Dievas.

The post Dalius Rakutis. Sunku plaukti prieš srovę? Nebijok, tu nesi vienas! appeared first on LAIKMETIS.

„Tai laimingo žmogaus gyvenimas“, – sakė vysk. S. Bužauskas. Elena turėjo jaunystės svajonių, troškimų, bet labiausiai troško patikti Dievui ir pasitarnauti kitiems. Gal dėl to ji svajojo būti arba vaikų gydytoja, arba mokytoja. Dalyvavo skautų veikloje. Kasdien prieš pamokas Kauno „Saulės“ gimnazijoje užsukdavo į rytmetines pamaldas Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Jaunos kaunietės gyvenimas nutrūko į tėvų namus įsiveržus ginkluotiems užpuolikams. Elena pasipriešino prievartai, dėl to buvo nušauta. „Jūs galite didžiuotis savo dukra“, – sakė tėvams šio įvykio tada sukrėsti kauniečiai.

Vysk. S. Bužauskas ragino pamąstyti, kaip gintume savo vertybes, kaip konkrečiuose pasirinkimuose klausome sąžinės balso ir Viešpaties.

Šv. Mišių pabaigoje pašventintas naujas E. Spirgevičiūtės portretas (dail. Vaidas Šukys), o paminėjimas užbaigtas pasimeldžiant prie jos kapo bažnyčios šventoriuje.

Beatifikacijos bylos vicepostulatorius kunigas Nerijus Pipiras pakvietė dalytis liudijimais apie patirtas malones, kurių meldžiame Elenos Spirgevičiūtės užtarimu (siųsti el. p. kurija@kaunoarkivyskupija.lt)

The post Kaune paminėtas Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gimimo 100-metis appeared first on LAIKMETIS.

Bet štai atsiranda kažkas, kuris mano, jog gerdamas vandenį iš stiklinės, tu geri per mažai.

– Ne, – ramiai atsakai, – man užtenka tiek, kiek geriu, aš nenoriu daugiau ir man nereikia daugiau.

– Ne, tu per mažai geri! Ir tavo vaikai, ir tavo visa šeima per mažai geria. Štai aš geriu kibirais ir jūs visi turite gerti kibirais, – įžūliai neatlyžta anas.

Tu nesutinki ir gražiai prašai tave palikti ramybėje. Bet jis neatstoja, išvadina tave urviniu, neandertaliečiu, galiausiai – homofobu. Žinoma, tu netenki amo. Bandai kažką aiškintis ir teisintis, kad tu ne homofobas, kad tau visai nerūpi, kiek kas išgeria vandens ir kaip kas jį geria. Tačiau „kibirinis“ nesustoja:

– Visi jūs, „stiklininiai“, tokie! Jūs visada nusistatę prieš mus! Užknisot su savo atgyvenusiom stiklinėm! Kibiras yra pažanga ir laisvė. Modernus kibiras – visų mūsų ateitis!

Kol tu bandai atsikvošėti ir suprasti, kas vyksta, pažanguolis griebia tave, įmurkdo tavo galvą į kibirą su vandeniu ir šaukia „Gerk!”

Ką tu darai? Klusniai kenti? Ne, tu instinktyviai priešiniesi ir bandai ištrūkti, nes tuoj prigargaliuosi. Išsilaisvinęs nustumi skriaudėją ir, gali būti, net voži jam. Nes žinoma, tu apstulbęs ir piktas. Tu įsiutęs.

O tada prasideda tirados: „Matot, kokie jūs pikti?! Jūs visi pritvinkę neapykantos! Už ką jūs mūsų taip nekenčiat?“

Šūksnius lydi straipsniai apie tai, kaip spardomi kibirai. Rašomos knygos apie kibirus, kuriami filmai apie kibirus. Pasipila meno darbai su kibirais. Kabinamos vėliavos su kibirais. Televizija ir portalai skelbia, kaip gera ir skanu vandenį gerti iš kibiro ir kad tai yra itin pažangus būdas. Kibirai angelizuojami, stiklinės – demonizuojamos.

Visa erdvė palaipsniui taip užpildoma kibirais, kad viešai pasakyti, jog tau patinka po senovei gerti vandenį iš stiklinės, tampa ne tik nebemadinga, bet net ir pavojinga.

Galiausiai, išleidžiami įstatymai, draudžiantys viešai kalbėti apie stiklines. Atsiranda bausmės už viešus pasakymus “Man nepatinka kibirai” ar “Man patinka stiklinės”. Susitikę žmonės apsižvalgo ir pašnibždomis klausia vienas kito: „Ar tu vandenį geri iš… stiklinės?“ Visuomenė pasidalija į dvi dalis – kibirinius ir stiklininius.

O dabar – labai rimtai.

Man, ir manau – daugeliui iš mūsų, visiškai nesvarbu, koks kieno gyvenimo būdas, kokie kieno požiūriai, įsitikinimai, orientacijos, draugai, partneriai, užsiėmimai, veikla, kaip rengiatės, puošiatės, dažotės, kaip atrodot ir visa kita. Už savo moralinius ir sąžinės pasirinkimus mes visi asmeniškai atsakysim prieš Dievą, o už teisinius nusižengimus – pagal įstatymus.

Bet labai prašau – nekiškit mano galvos į kibirą.

Aš turiu teisę (ar dar turiu?) gerti iš stiklinės, o jūs galite rinktis gerti iš ko tik norite, kiek tik norite ir kaip tik norite. Tik nedrauskite elgtis kitiems pagal jų norus, sąžinę, įsitikinimus ir tebūnie – archaiškas, atgyvenusias, senamadiškas pažiūras ar tradicijas. Palikite teisę kitiems likti „urviniais“ su jų senom stiklinėm, jei tik jie nori.

Pažanga per prievartą nėra nei pažanga, nei laisvė, o prievartinė tolerancija ir lieka tik prievarta be jokios tolerancijos. Labiau panašu į psichologinį smurtą.

Tik nedrauskite elgtis kitiems pagal jų norus, sąžinę, įsitikinimus ir tebūnie – archaiškas, atgyvenusias, senamadiškas pažiūras ar tradicijas.

Nesidarykite sau priešų, lygioje vietoje įžūliai provokuodami. Kažkas jums pamelavo, ir toliau meluoja, kad esate nekenčiami 'a priori', ir meluoja saviškiai. Ir provokatorių ieškokite pirmiausia tarp savų. Savi suinteresuoti aktyvistai dažniau pakenkia, nei padeda. Nebent toks ir yra tikslas – agresyviai provokuoti, o po to skųstis ir vaidinti auką, kad būtų galima steigti N-tąją “žmogaus teisių” kontorą su nesibaigiančių pinigų kraneliu, šalia kitų žinomų ar nujaučiamų tikslų.

Būkim sąžiningi: esu tikras, kad provokatorių yra abiejose pusėse. Esu tikras ir tuo, kad yra dalis žmonių, kuriuos graužia neapykanta kitaip mąstančiam, su kitokiu požiūriu, kitokia orientacija. Bet esu visiškai tikras ir tuo, kad tai yra tik vienetiniai egzemplioriai, pavieniai atvejai, išimtys, kurių būna visada ir visur.

Dar daugiau. Aš turiu kaimyną, kuris “geria iš kibiro”. Mes puikiai sutariam, esam draugai. Mes nesikišam į viens kito gėrimo ypatumus ir būdus, nemokinam viens kito, nežeminam vienas kito, gerbiam vienas kito pasirinkimus, nesišaipom ir nesipykstam.

Atvirkščiai – mes pasiruošę padėti vienas kitam, ir padedam. Aš jį palaikau. Jei kas bandytų prie manęs jį užgaulioti ar skriausti, bėgčiau į pagalbą, ginčiau jį. Ir jis tai žino. Kaip ir aš žinau, kad jis padės man, jeigu man reikės. Lygiai taip pat pagelbėčiau kiekvienam, prieš tai neklausdamas, kaip ir iš ko jis geria vandenį, nes ar tai svarbu, jei žmogui reikia pagalbos?

Ar tu, radęs skersgatvyje leisgyvį žmogų, pirmiau jį apklaustum: kokios jo politinės pažiūros? Kokiai partijai priklauso? Ką mano apie ABCDEFG+ ir 72? Ir tik tada nuspręstum, ar kviesti greitąją, ar palikti jį mirčiai?

Juk pirmiausia – žmogus. Jo pasirinkimai, tikėjimas ar netikėjimas, gyvenimo būdas ar orientacija man gali nepatikti, gali nepatikti ir Dievui, bet tada tai tik jo ir Dievo reikalas ir jis atsiskaitys už viską prieš Kūrėją. Bet iki tol, kol jis nesikiša į mano ar mano šeimos gyvenimą, nekiša savo ideologijos, nebruka savo gyvenimo būdo, neprovokuoja – mes puikiai telpam vienas šalia kito.

Aš sakau "mes telpam", nes dėl manęs iš tikrųjų telpam, skirtingai nuo tų, užsidėjusių rėmelį "Tilpsime visi", bet pirmai progai pasitaikius, o ir be progos, darančių viską, kad tik netilptume. Juk matom, girdim, žinom. Ir jūs žinot, kad mes žinom, jog jūs žinot, kad mes žinom.

Turiu ir daugiau draugų ar pažįstamų, geriančių ne iš stiklinių, bet kažkaip niekada nė su vienu nebuvo jokių problemų ar nesutarimų. Niekada mūsų gėrimo skirtingi ypatumai netrukdė mums bendrauti.

Aš manau, netgi esu įsitikinęs, kad absoliučiai didžioji dauguma tautiečių turi tokį patį požiūrį.

Problemos prasideda tada, kai kažkas bando prievarta įkišti galvą į kibirą. Tuomet natūraliai ir instinktyviai įsijungia savigynos, išgyvenimo mechanizmai, o ginantis galima netyčia ir užgauti ar sužeisti. Nereiktų kaltinti žmogaus dėl to, kad jis norėjo tik gyventi, tik laisvai kvėpuoti.

Ir aš atsiprašau, jeigu vieną dieną, po daugybės bandymų priversti mane gerti iš kibiro, po daugybės murkdymų į vandenį aš pavargsiu. Pavargsiu tikėti gerais norais ir gražiais žodžiais. Pavargsiu pasitikėti. O pavargęs nebeturėsiu jėgų kažkam padėti, kai to tikrai reikės.

Nesakau, kad taip bus, bet dėl slegiančio melo, prievartos, manipuliacijų ir provokacijų žmogus gali pavargti, nusivilti ir nusisukti nuo visiškai nekalto, kuriam pagalba ypač reikalinga. Jeigu taip atsitiktų, žinokite, kad kalti dėl to bus provokatoriai, aktyvistai ir visas fanklubas, per prievartą kitiems brukantys savo įsitikinimus, gyvenimo būdą, “pažangią” ideologiją.

Daugelis pasiruošę padėti, ginti ir užtarti bet kurį, jei tik reikės. Tik palikit jiems jų stiklines, nemurkdykit į kibirą.

Leiskit kvėpuoti.

The post Stasys Eidiejus. Apie vandenį appeared first on LAIKMETIS.

Organizacijos kreipimęsi prašo užtikrinti LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą, taip pat LR Konstitucijos 26 str. įtvirtinto nevaržomos sąžinės laisvės principų taikymą visiems sveikatos priežiūros specialistams, įtraukiant ir bendros praktikos slaugytojus bei akušerius, taip pat įstatymo pakeitimo pasiūlymą papildyti prieštaravimo sąžinei aspektu.

LR Seime svarstomas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo projektas ir jį lydintys LR Medicinos praktikos įstatymo, LR Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo, LR Odontologijos praktikos ir burnos higienos praktikos įstatymo bei LR Asmens sveikatos priežiūros praktikos įstatymo pakeitimai, kuriais siūloma nustatyti, jog sveikatos priežiūros specialistai taip pat turi teisę atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą arba jų teikimą nutraukti pacientams, kurie savo netinkamu elgesiu sukelia grėsmę asmens sveikatos priežiūros specialisto sveikatai ar pažemina asmens sveikatos priežiūros specialisto garbę ir orumą.

Kreipimęsi atkreipiamas dėmesys, kad pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, asmens sveikatos priežiūros specialistas gali atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas dviem atvejais: jei šių paslaugų teikimas prieštarauja asmens sveikatos priežiūros specialisto profesinės etikos principams ir jei šių paslaugų teikimas gali sukelti realų pavojų paciento, asmens sveikatos priežiūros specialisto gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba.

Tačiau bendros praktikos slaugytojai ir (ar) akušeriai, kitaip negu kiti asmens sveikatos priežiūros specialistai, neturi galimybės atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jei jų teikimas prieštarauja jų profesinės etikos principams. Kreipimąsi pasirašiusių organizacijų teigimu, esamas teisinis reguliavimas neatitinka LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės prieš įstatymą principo, pagal kurį teisėje pagrindinės teisės ir pareigos privalo būti įtvirtintos visiems vienodai.

„Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tarp bendrosios praktikos slaugytojo ir (ar) akušerio ir kitų asmens sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, odontologų, burnos higienistų) nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą traktavimą turimų teisių apimties prasme“, - rašoma kreipimęsi.

Organizacijos taip pat nurodo, kad „asmens sveikatos priežiūros specialistai naudojasi teise atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas remiantis profesinės etikos principais tais atvejais, kai tam tikros asmens sveikatos priežiūros teikimas neatitinka gydytojo moralinių vertybių ar nuostatų. Asmens sveikatos priežiūros praktikoje būtent šis pagrindas naudojamas taip vadinamajai sąžinės prieštaravimo teisei realizuoti.“ Atsižvelgiant į tai, kreipimęsi siūloma patikslinti šį asmens sveikatos priežiūros specialistų teisės atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagrindo formuluotę, numatant, jog asmens sveikatos priežiūros teisės specialistas turi teisę atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas arba nutraukti šių paslaugų teikimą, jeigu jų teikimas prieštarauja gydytojo sąžinei ir profesinės etikos principams.

Tolesnis įstatymų pakeitimų svarstymas Seime numatomas jau gegužės 9 dieną.

The post Bendrosios praktikos slaugytojai ir akušeriai privalo turėti tokias pačias teises atsisakyti teikti paslaugas kaip ir kiti sveikatos priežiūros specialistai appeared first on LAIKMETIS.

Savo sąžinės gelmėse žmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats sau paskelbęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas nuolat jį ragina mylėti ir daryti gera, o vengti bloga; ten, kur reikia, jis girdimas širdimi (…). Tai žmogaus širdyje Dievo įrašytas įstatymas (…). Sąžinė yra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Jo balsas aidi žmogaus širdyje.¹

Vadinasi, šis įstatymas įrašytas mumyse, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Žmogus negali norėti blogio dėl blogio, net rinkdamasis visišką blogį jį renkasi todėl, kad šis jam atrodo kaip gėris. Kitas nepajėgumas, t. y. tai, kad be priežasties jis negali įvykdyti sąmoningų veiksmų², rodo esminę sąmonės orientaciją gėrio link. Tai rodo, kad sąžinės centre esama paslaptingo įstatymo, „sielos žiburio“, ir kad tame centre paveikslas, tai yra mes, atsistojame savo modelio, [pagal kurį esame sukurti], akivaizdoje. Vadinasi, tik Dievas turi teisę į sąžinę, bet ne kaip išorinė valdžia, diktuojanti savo įstatymą, o kaip būties šaltinis, ypač laisvos būties, kas yra žmogus. Sąžinė yra esminio ryšio su Dievu vieta, todėl yra neliečiama.

Jokia žmogiška valdžia neturi teisės kištis į žmogaus sąžinę. Sąžinė liudija asmens transcendentalumą net visuomenės atžvilgiu, todėl negali būti liečiama […]. Neigti visišką žmogaus sąžinės laisvę, ypač laisvę ieškoti tiesos arba bandyti jam primesti tam tikrą tiesos supratimo šabloną prieštarauja jo svarbiausiai teisei.³

Tačiau tai nereiškia, kad sąžinė yra neklystantis orakulas. Iškrypėlis taip pat turi sąžinę, kuri jam nepriekaištauja, nes šis ją deformavo arba uždusino. Vadinasi, reikia klausyti savo sąžinės, bet ir klausti savęs: kokia ji? Ar šventojo, ar užkietėjusio nusidėjėlio?

Vadinasi, neužtenka žmogui sakyti: visuomet klausyk savo sąžinės. Reikia iškart pridurti: paklausk savęs, tavo sąžinė sako tiesą ar ne, ir stenkis be perstojo ieškoti tiesos.⁴

Neilgame straipsnelyje tėvas Servais'as Pinckaersas aiškina nelabai žinomą skirtumą tarp sąžinės ir sąžinės žiburio, kuris buvo pavadintas syneidesis, sąžinės šviesa ir sielos šerdis.

Syneidesis yra tiesioginis dalyvavimas Dievo šviesoje, spindinčioje mumyse, kurie esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Syneidesis apšviesta sąžinė bus Dievo šviesos atspindys, kai reikės vertinti savo veiksmus […]. Syneidesis leidžia pažinti pirminius gėrio ir blogio principus; gebėjimo mąstyti dėka sąžinė, samprotaudama, ieškodama ir vertindama mūsų pačių veiksmus – turinį, tikslą ir aplinkybes – pritaiko šiuos principus; sąžinė įvertina būtinus atlikti ar jau atliktus veiksmus, tai išreiškiama pareigos, draudimo ar sąžinės graužaties forma. […]. Dėl nežinojimo, už kurį ir patys galime būti atsakingi dėl savo aplaidumo, gali nutikti, jog tuo nuoširdžiai įsitikinę, vertinsime kaip gera tai, kas nėra gera, arba laikysime blogiu tai, kas yra gera ar neutralu, pavyzdžiui, ar krikščioniui dera valgyti stabams paaukotą mėsą.⁵

Sąžinę nušviečianti šviesa yra nekintama ir „[šventasis Tomas] mano, kad syneidesis, aiškinama kaip prigimtinė žmogaus širdies šviesa ir leidžianti pažinti, kas yra gera ir bloga, negali nei klysti, nei nusidėti, ją galima tik užgesinti.“ ⁶ Sąžinės priimamas sprendimas nėra neklaidingas, nes mūsų ribotumas, nežinojimas, mūsų tingumas ir nuodėmės suformuoja šviesą dengiantį daugiau ar mažiau peršviečiamą tinklą. Pasak puikios tėvo Pinckaerso formuluotės, sąžinė yra „tiesos ieškotoja“ ir, būtų galima pridurti, tiesos, kas yra gėris, ieškotoja. Ji nenuilsta ieškoti tikrojo gėrio. Ji yra ieškotoja, bet ne orakulas.

Tačiau dėl ko tada reikia visuomet paklusti savo sąžinei, net jei ji klysta? Apšviesta šio slaptingo įstatymo arba šviesos, ją siejančios su Dievu, kuris yra vienintelis geras, sąžinė negali sąmoningai klysti, ji sako tik tai, kas jai atrodo gera. Atsitraukti nuo jos reikštų sąmoningai pasirinkti tai, kas, mūsų manymu, bloga.⁷ Todėl labai svarbu formuoti ir taurinti savo sąžinę, kaip aukso rūdą, kuri turi būti išgryninta.

Buvo būtina apie visa tai pasvarstyti, siekiant kuo geriau suprasti, dėl ko niekas negali valdyti kito sąžinės. Jei žmogiška valdžia nori, net jei tai būtų ir gėrio labui, nurodinėti kito sąžinei, savo pačios šviesa ji pridengia syneidesis, o to jokiu būdu negalima daryti. Asmuo, patiriantis tokį spaudimą, gyvens nuolatiniame konflikte tarp dviejų „dieviškų“ balsų. Kurio jis turi klausyti? Jei klauso iš išorės ateinančio balso, kuris tvirtina kalbantis Dievo vardu, jis turi užgesinti sielos kibirkštį, kuria reiškiasi slaptingas, bet labai intymus ryšys su Dievu. Tuomet asmuo liausis veikęs žmogiškai, nes jau nebėra laisvas ir nebėra savo veiksmų šeimininkas. Bet juk tik būdamas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus žmogus yra Dievo atvaizdas. Tas, kuris siekia valdyti kito sąžinę, nesielgia su juo kaip su žmogiška būtybe, kad ir kokių gerų intencijų turėtų.

Vadinasi, niekas negali prisiskirti – arba būti paskirtas – dvasios tėvu, o laisvai pasirinktas dvasinis palydėtojas negali veikti kaip įsakymus duodanti valdžia.

Nors šios dvi situacijos labai panašios viena į kitą, vis dėlto negalima jų sutapatinti. Pirmuoju atveju Vyresnysis, kaip dvasinis palydovas, yra priskiriamas regulos pagrindu arba pats priima tokį sprendimą. Valdžia, teisėta bendruomenės gyvenime, panaudojama atimant iš asmens teisę pasirinkti dvasinį vadovą. Šiuo atveju kalbama apie klusnumo, privalomo vyresniajam, ribų pažeidimą. Negalima vertinti vien tik tiesioginių valdžios veiksmų, nes spaudimas gali būti ir netiesioginis – kvietimas, raginimas, priekaištavimas dėl pasitikėjimo trūkumo ir panašiai, siekiant perduoti jau girdėtą žinią: tu esi laisvas, bet jei to nedarai, nesi geras vienuolis. Toks atvejis parodo, kaip sumaišoma for interne [vidinis forumas] ir for externe [išorinis forumas], o abiejų atskyrimas, jei to paisoma, paprastai padeda išvengti tokių sunkumų.

[Pagal Vatican News: „Forum internum – vidinis forumas“ yra kanonų teisėje perimta romėnų teisės sąvoka. „Išorinis forumas“ liečia asmens ir bendruomenės (visuomenės, valstybės, Bažnyčios bendruomenės) santykius, o „vidinis forumas“ yra tas, kuriame asmuo atsistoja pats prieš save ir prieš Dievą. Juridinis teisingumas veikia „išoriniame forume“, o vidiniame asmuo leidžiasi būti vertinamas ir „teisiamas“ savo sąžinės, kurioje kalba ir Dievas. Tai sąžinės erdvė, kurioje subrendę sprendimai nėra „juridiškai saistantys“, tačiau yra fundamentalios vertės asmenų gyvenime. Vidinis forumas, sąžinės erdvė yra sakrali, ji priklauso tik pačiam asmeniui ir niekam kitam.]

Tačiau gali susiklostyti ir kitokia situacija, kai dvasios tėvas, manipuliuodamas dvasinio palydėjimo ryšiu, veikia kaip turintis įgaliojimus sąžinės atžvilgiu. Šiuo atveju yra dvasinis piktnaudžiavimas tikrąja žodžio prasme, nesvarbu, turi jis for externe [išorinę] valdžią ar ne.

Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne veikiantiems asmenims, bet jų tarpusavio ryšiams. Dvasinio palydėjimo ryšys visiškai skiriasi nuo valdžios ryšio ir pavojus kyla tada, kai į dvasinio palydėjimo sritį perkeliama valdžios funkcionavimo sistema. Kadaise buvo kalbama apie sąžinės vadovą, – tai skambėjo dviprasmiškai ir sukeldavo nemažai piktnaudžiavimo atvejų.

1. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, § 1776, 1; taip pat žr. Gaudium et Spes, n. 15.

2. Kaip priešprieša automatiniams [nesąmoningiems] veiksmams.

3. Jono Pauliaus žinia Pasaulinės taikos dienos proga, 1991 m. sausio 1 d. Jean ­Paul II, „Message pour la Journée de la Paix“, in: La Documentation catholique, Nr. 2020, 1991, p. 54.

4. Jonas Paulius II, Visuotinė audiencija, 1983 m. rugpjūčio 17 d. Jean ­Paul II, Audience générale du 17 août  1983, in: La Documentation catholique, Nr. 1860, 1983, p. 937.

5. Pinckaers S., „La conscience et l’erreur“, in: Communio, Nr. 109–5, 1993, p. 31–32. Taip pat KBK, § 1778: „Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo dorinę vertę.“

6. Ibid., p. 31.

7. Thomas Aquinas, Summa Theologiae, I, II ae, q. 19, a. 5.

Iš Dysmas de Lassus knygos „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“

Knygą galima įsigyti internetu: „Magnificat“ leidiniai https://www.magnificat.lt/prekiu-kategorijos/el-knygynas/knygos/ arba katalikiškuose knygynuose.

The post Niekas neturi galios kito asmens sąžinei appeared first on LAIKMETIS.

Šiame pranešime kalbėsiu apie sąžinę iš Konstitucijos perspektyvos, t. y. kaip joje suprantama sąžinė ir sąžinės laisvė. Bet pirmiausia paklauskim, kodėl apskritai būtent dabar verta kalbėti apie sąžinę ir sąžinės laisvę? Žinom, kad šiuo metu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje yra daugybė konfliktų ir problemų, kuomet net dvasininkų, politikų ar katechetų teisė cituoti Šv. Rašto vietas, kuriose rašoma, pavyzdžiui, apie tos pačios lyties santykius, susiduria su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taip pat matome aktualijas, kad neužtikrinama pedagogų sąžinės teisė atsisakyti mokyti apie su gender ideologija susijusius dalykus, jei tai prieštarauja jų įsitikinimams.

Viešojoje erdvėje dabar daug diskutuojama ir apie Gyvenimo įgūdžių ar kitas programas, kurios tampa privalomos, nors riboja tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. Girdime ir apie neužtikrinamą medikų bei farmacininkų teisę atsisakyti teikti paslaugas, susijusias su abortu, jei tai prieštarauja jų sąžinei. Galiausiai, neseniai buvo ribojama paciento teisė atsisakyti skiepų, kurie pagaminti naudojant abortuotų vaikų kamienines ląsteles. Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, koks aktualus mūsų dienomis yra sąžinės laisvės klausimas.

Konstitucijos naratyvas apie žmogų

Prieš pradedant kalbėti apie sąžinės laisvę ar kitas žmogaus teises, visų pirma, galime savęs paklausti, ką Konstitucija sako apie žmogų, kaip jį supranta? Pavyzdžiui, Konstitucijos 38 straipsnis teigia: santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu; 42 straipsnis: dvasinius vartotojo interesus gina įstatymas; 26 straipsnis: tėvai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu [...]. 30 straipsnis: asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; 59 straipsnis: pareigas eidami Seimo nariai [...] vadovaujasi sąžine... Tiesa, kartais sakoma, kad Seimo nariai neturi sąžinės, tuo tarpu Konstitucija ne tik sako, kad Seimo nariai turi sąžinę, bet ir daro prezumpciją, kad jie vadovaujasi savo sąžine. Aišku, čia galėtume paklausti, kodėl vadovavimasis savo sąžine Konstitucijoje siejamas tik su Seimo nariais?...

Skaitykime toliau: kas apie žmogų Konstitucijoje sakoma žmogaus teisių kontekste? Ankstesniuose šios konferencijos pranešimuose buvo gerai pastebėta, kad neįmanoma kalbėti apie žmogų ir jo sąžinę „už valstybės ribų“. Kitaip sakant, apie žmogaus teises, taigi ir sąžinės laisvę, Konstitucijoje kalbama tik valstybės ir visuomenės kontekste: valstybė yra būtinas žmogaus teisių elementas, nes ji padeda jas įgyvendinti, sukurdama tiek jas garantuojančias institucijas (pvz., ligonines), tiek ir jas apginančias institucijas (pvz., teismus). Be valstybės, kaip žmogaus teisių instituto, elemento žmogaus teisių teisine konstitucine prasme nebūtų.

Apie žmogaus teises, tame tarpe ir sąžinės laisvę, Konstitucijoje kalbama tik valstybės ir visuomenės kontekste: valstybė yra būtinas žmogaus teisių elementas <...> . Be valstybės, kaip žmogaus teisių instituto, elemento žmogaus teisių teisine konstitucine prasme nebūtų.

Toliau pacituokime, ką Konstitucija sako apie žmogų jo teisių kontekste? Taigi, 18 straipsnis: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; 19 straipsnis: žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas; 20 straipsnis: žmogaus laisvė neliečiama; 21 straipsnis: žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas; 22 straipsnis: žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas; 29 straipsnis: įstatymui [...] visi asmenys yra lygūs ir pagaliau, 26 straipsnis: minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Taigi, pamėginkime apibendrinti tai, ką išgirdome: 18 straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį. Kas pagal Konstituciją šią prigimtį sudaro? Visų pirma, vyriška ir moteriška lytis (38 str.), taip pat tai, kad žmogus turi ne tik fizinį kūną (53 str. 2 d.), bet ir dvasią (42 str. 3 d.), dorovę ir moralę (26 ir 30 str.). Taip pat į prigimties konstitucinę sampratą įeina tai, kad žmogus yra asmuo (21 str.), turintis įvairų santykį su valstybe ir visuomene (jis čia įvardijamas, kaip pilietis, tėvas, vaikas, sutuoktinis ir t. t.), tai, kad jis yra laisvas asmuo (20 str.), t.y. gali pasirinkti savo elgesio modelį ir yra atsakingas už savo veiksmus. Be to, žmogus turi orumą ir privatumą (21 ir 22 str.), žmonės pagal prigimtį yra lygūs/lygiateisiški (29 str.), jis gali turėti tikėjimą ir religinius įsitikinimus (26 str.). Galiausiai, žmogus turi sąžinę (26 str. ir 59 str.). Kaip bebūtų keista, visa tai randame Konstitucijoje, taigi, tai nėra ištraukta iš kokio nors filosofinio ar moralinio traktato ar Šv. Rašto.

18 [Konstitucijos] straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį.

Žmogaus sąžinės sąvoka Konstitucijoje

Konstitucijoje nėra apibrėžta, kas yra sąžinė (ir tai yra labai gerai). Bet iš to, su kuo sąžinė Konstitucijos tekste yra siejama, galima kai ką suprasti ir apie ją. Pavyzdžiui, jau minėtame 26 straipsnyje („Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“) sąžinė susieta su įsitikinimais ir tikėjimu (religija). Konstitucijoje sąžinė plačiąja prasme siejama su teise turėti savo įsitikinimus, tačiau specifiškai ji siejama ir su tikėjimo bei religijos laisve, todėl nenuostabu, kad sovietmečiu garsiausiai apie sąžinės laisvę kalbėjo būtent tikintieji. Taigi, sąžinė pagal Konstituciją yra žmogaus dvasinės prigimties dalis (galima sakyti – žmogaus, kaip asmens, esmė), kurios neįmanoma perleisti niekam kitam. Be to, kaip jau buvo minėta, sąžinė čia susijusi su žmogaus laisve, orumu ir privatumu, dorove ir morale bei su žmogaus teise turėti tam tikrus moralinius ar religinius įsitikinimus.

Konstitucijoje sąžinė plačiąja prasme siejama su teise turėti savo įsitikinimus, tačiau specifiškai ji siejama ir su tikėjimo bei religijos laisve.

Kitaip sakant, Konstitucijoje sąžinė pateikiama kartu su laisve viešai išpažinti ir skleisti tikėjimą. Pagal Konstituciją žmogaus teisės nėra tik kokia nors teorija, bet mes turim galėti jas įgyvendinti savo aktyviais veiksmais. Įdomu yra tai, kad sąžinės laisvė ir jos (kaip ir kitų žmogaus teisių) ribos paradoksaliai pasimato tik jų pažeidimo metu, kaip kad kartais atsitinka šiuo metu. Be tokio pažeidimo mes tik abstrakčiai galime suprasti, kas tai yra sąžinės laisvė ir kur jos ribos, bet kai kažkas pažeidžia mūsų teises, tada mes galime apčiuopti ir jų konkrečias ribas.

Taigi, Konstitucija sako, kad sąžinės laisvė būtent ir susijusi ne tik su teise neatskleisti savo įsitikinimų (pvz., užpildant balsavimo biuletenį), bet ir su mūsų veiksmais aktyviai skleisti savo įsitikinimus, religiją ar tikėjimą („vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti“). Todėl Konstitucija neatsitiktinai pateikia mums kai kuriuos sąžinės laisvės pasireiškimo atvejus: pavyzdžiui, joje numatyta galimybė pasirinkti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą, jei kieno nors įsitikinimai draudžia naudotis ginklu (139 str.), taip pat Konstitucija numato galimybę išrinktam Seimo nariui pagal savo įsitikinimus pasirinkti priesaiką su ar be Dievo paminėjimo. Be to, kaip jau buvo minėta, Konstitucija garantuoja balsavimo slaptumą, jei žmogus nenori niekam atskleisti savo politinių pažiūrų.

Be to, svarbu paminėti ir tai, kad iš Konstitucijos konteksto galima teigti, kad sąžinės laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl ji čia įvardinta kaip laisvė ir tai, kad ji yra nevaržoma – prie jokios kitos konstitucinės teisės nėra pasakyta, kad ji nevaržoma. Aišku, sąžinės laisvė tam tikrais atvejais gali būti ribojama, bet minėtas sąžinės laisvės išskirtinumas Konstitucijoje suponuoja tai, kad tas ribojimas gali būti tik siauresnės apimties nei kitų pagrindinių žmogaus teisių. Taigi, net nepaprastosios padėties ir karo metu sąžinės laisvė negali būti apribota labiau nei įprastu metu, skirtingai nei, pavyzdžiui, judėjimo ar susirinkimų laisvė.

Iš Konstitucijos konteksto galima teigti, kad sąžinės laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl ji čia įvardinta kaip laisvė ir tai, kad ji yra nevaržoma – prie jokios kitos konstitucinės teisės nėra pasakyta, kad ji nevaržoma.

Išvados

Aptarus Konstitucijoje įtvirtintą sąžinės laisvės išskirtinumą, galima grįžti prie pranešimo pradžioje užduotų klausimų – ar iš tikrųjų žmogus Lietuvoje vis dar gali naudotis ir ar praktiškai naudojasi savo sąžinės laisve santykiuose su kitais ir su valstybe? Ar dvasininkai ir katechetai turi teisę cituoti net ir tas Šv. Rašto vietas, kurios gali nepatikti kai kuriems asmenims? Ar pedagogai turi teisę viešai nepritarti gender ideologijai, o tėvai – atsisakyti, kad jų vaikai dalyvautų Gyvenimo įgūdžių programoje? Ar medikai ir farmacininkai turi teisę atsisakyti teikti paslaugas, prieštaraujančias jų sąžinei? Ar pacientai turi teisę atsisakyti skiepų, kurie pagaminti naudojant abortuotų vaikų kamienines ląsteles ir t. t.?

Pabaigai norėčiau paprašyti nors trumpam įsivaizduoti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas pilietis aktyviai naudojasi savo sąžinės laisve ir ją drąsiai gina, ypač tuo metu, kai valdžia bando ją riboti. Ar tokioje valstybėje galėtų būti suvaržyta piliečių sąžinės laisvė? Visi suprantame, kad negalėtų, nes piliečių aktyvumas tiesiog to neleistų. Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja mūsų sąžinės laisvės apsaugą, sąžinės laisvė čia išskirtinai saugoma. Belieka tik ja naudotis, nes Konstitucija veikia tik tuomet, kai mes ja naudojamės, o tai ypač svarbu įvairių krizių metu.

The post Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis. Sąžinės laisvės konstitucinė samprata appeared first on LAIKMETIS.

Nepaprastai džiaugiuosi galėdamas kalbėti šioje svarbioje konferencijoje, kurioje kviečiama apmąstyti religijos, sąžinės ir žodžio laisvės santykį ir galimas šių pagrindinių žmogaus teisių ribas. Šie mano apmąstymai atliepia Šiluvos deklaraciją, kurioje religija suprantama plačiąja prasme, t. y. kalbama apie tikinčiojo egzistencijos, jo gyvenimo, elgesio formas.

Ir čia kyla pirmasis klausimas: ar galima nubrėžti ribas tam, ką religija reiškia ne tik laisvės, bet ir turinio požiūriu?

Leiskite pradėti nuo vieno pastebėjimo: religija nėra paprasta sąvoka, kurią lengva apibrėžti, kaip ir religijos laisvė nėra paprasta teisė. Pakanka pagalvoti apie individualų ir bendruomeninį matmenis, kuriais realizuojama religijos laisvė, arba apie šios teisės priskyrimą prie kitų vadinamųjų intelektinių, t. y. minties, sąžinės ir nuomonės laisvių. Vadinasi, religijos laisvė susijusi ne tik su pilietinėmis ir politinėmis, bet ir su kultūrinėmis, taip pat, tam tikrais aspektais, ir su socialinėmis teisėmis.

Šis pastebėjimas leidžia pamatyti, kad esama skirtingo valstybių požiūrio į religijos reiškinio visumą, ir šie skirtumai kyla iš institucinių pasirinkimų, kaip, pavyzdžiui, konfesinės, ateistinės, agnostinės ar liberalios valstybės idėjos atveju; arba jie kyla iš politinių pasirinkimų, kuriuos valstybės institucijos priima siekdamos įvairių interesų, galbūt norėdamos suteikti privilegijų vienai religinei ar nereliginei grupei arba leisti kokiai nors grupei kovoti su kita religine grupe. Šios nuostatos daro tiesioginį poveikį religijos laisvės turiniui, ką Benediktas XVI priminė savo kalboje JT 2008 m. balandžio 18 d., kai pabrėžė, kad teisė į religijos laisvę turi ir individualią, ir bendruomeninę išraišką, tačiau pirmiausia tai yra vizija, kuria išreiškiama asmens vienovė, kartu šioje vienovėje atskiriant piliečio ir tikinčiojo dėmenis. Todėl, priminė popiežius, neįsivaizduojama, kad „tikintieji, norėdami būti aktyviais piliečiais, turėtų slopinti dalį savęs, savo tikėjimą; niekada neturėtų iškilti būtinybė išsižadėti Dievo, kad galėtum džiaugtis savo teisėmis“.

Susidūrę su reiškiniais, susijusiais su religijos laisvės ribojimu, kaip tikintieji, stengdamiesi įveikti tokį pasidalijimą ir išvengti skilimo, esame kviečiami veikti konkrečiai. Tačiau vengti skilimo nereiškia, kad turime pralaimėti savo tikėjimą, nebebūti tikinčiaisiais.

Tad ką turėtume sakyti, kai susiduriame su valstybės ar tarptautinių institucijų požiūriu, skatinančiu kaip nors kištis į dalykus, tiesiogiai susijusius su religijos visuma? Dešimtmečius net tarptautiniu lygmeniu susiduriame su tendencija tapatinti teisę tikėti su teise netikėti, pastarąją laikant svarbesne institucijų veikimui užtikrinti. Tačiau religijos laisvė taip pat yra laisvė atvirai kalbėti tai, ką religija skelbia ar gali skelbti visuomenės gyvenimo, jo taisyklių ir plačiau apimančio teisingumo reikaluose. Ir tai turi užtikrinti sveiką žmonių sambūvį.

Kitaip tariant, galimos religijos laisvės ribos gali būti tik išorinės, t. y. nulemtos viešosios tvarkos, visuomenės sveikatos aplinkybių arba problemų, tam tikrais specifiniais aspektais susijusių su nacionaliniu saugumu. Tačiau neįmanoma riboti to, kas yra žmogaus vidaus sferoje, jo sąžinėje. Beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačia ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu.

Beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačia ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu.

Tarptautinė teisė, kuri turėtų būti pagrindas valstybių veiksmams, religiją remia laisvės, nediskriminavimo ir tolerancijos sąvokomis, tačiau patikslina šių sąvokų taikymo sritis, kad jos nesutaptų su religija arba de facto nebūtų prilyginamos religijai. Tolerancija yra visas pagrindines teises įkvepiantis kriterijus, ji susijusi su diskriminacijos prevencija, tačiau niekada negali būti laikoma religijos alternatyva. Nėra abejonės, kad ir kai kuriose šalyse atsitikę ir į tarptautinius santykius perkelti pastarojo meto įvykiai skatina religijos ir tolerancijos santykį nuolatos aiškinti kaip vienintelį būdą, leidžiantį užtikrinti tikinčiųjų apsaugą. Tačiau vengti religijos ir tolerancijos painiojimo reiškia vengti išorinių tikinčiojo gyvenimo ribojimų. Šiuo klausimu mums į pagalbą ateina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios 75-ąsias metines minėsime šiais metais. Kitaip nei šiandien kai kuriose valstybėse ir tarptautiniuose forumuose vartojama kalba, raginanti žmones kiekvienoje su socialiniu gyvenimu susijusioje situacijoje elgtis „tolerancijos dvasia“, Deklaracija kviečia „vieniems su kitais elgtis brolybės dvasia“.

Šiandien akivaizdžios pastangos religijos laisvę paversti minties ar net nuomonės laisve, ir tai lemia ne tik sekuliarizmas ar naujųjų laikų laicizmas, bet visų pirma kai kurių stipriai ideologizuotų grupių įsitikinimas, kad tikinčiųjų ar tikinčiųjų bendruomenių teisė turėti ir reikšti savo nuomonę neturi turėti įtakos etinei ir moralinei visuomenės vizijai. Tai reiškia, kad tie, kurie priima taisykles, direktyvas ar politinius sprendimus, neturi atsižvelgti į religiškai pagrįstus motyvus. Šitaip religija lieka privačioje, kulto sferoje ir netenka socialinio matmens. Ir šitai siūloma siekiant užtikrinti minties ir nuomonių pliuralizmą, kuris, tų grupių nuomone, yra būdingas šiuolaikinėms visuomenėms.

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, manau, reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota vienybė tarp privačios sferos, t. y. asmens, kaip tikinčiojo, ir visuomeninio matmens, t. y. asmens, kaip piliečio. Žmogaus asmens padalijimas yra klastingas, nes iš institucinių ir normatyvinių politinių procesų valdymo pašalina religinį dėmenį; be to, jis panaikina bet kokį galimą religija grįsto etoso indėlį į visuomenę.

Reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota vienybė tarp privačios sferos, t. y. asmens, kaip tikinčiojo, ir visuomeninio matmens, t. y. asmens, kaip piliečio.

Pirmoji šio požiūrio sukeltų pasekmių grupė tiesiogiai susijusi su vidiniu tikinčiųjų bendruomenės matmeniu. Šiuo atveju religinės institucijos turi reaguoti į religijos prasmės nykimą, platesnę sekuliarizaciją ar įvairias ateizmo formas. Tai reiškia, kad religinis veikimas turi būti ne tik ženklas ir sklaidos priemonė, bet atlikti ir kitą funkciją, t.y. gebėti įžvelgti laiko ženklus, mūsų visuomenėse atsirandantį įvairų turinį ir tada, apsaugant nuo bet kokių išorinių apribojimų, siūlyti naujas evangelizacijos ir religinio prado sklaidos formas. Akivaizdu, kad jei bendruomenė ir jos nariai bus gerai pasirengę, net ir teisės aktą bus sunku patvirtinti nesukėlus reakcijos ar kitokios jo interpretacijos.

Antrasis aspektas susijęs su tikinčiųjų atsaku į abejingumą ar nenorą priimti religiją. Tokios nuostatos mūsų visuomenėje labai dažnai pateisinamos pagarba žmogaus teisėms, tačiau pamirštama, kad žmogus, kaip laisva būtybė, turi teisę savo santykius su Dievu nustatyti savo sąžinės artumoje, be prievartos (Vatikano II Susirinkimas, Dignitatis Humanae, 4). Čia svarbus tampa dialogas, kuris, kaip minėjome, gali būti priemonė, o ne apribojimas.

Antroji pasekmių grupė, vėlgi Šiluvos deklaracijos šviesoje, tiesiogiai susijusi su išoriniu aspektu, t. y. su tuo, kaip tikintieji gali veikti visuomenėje, kurios dalis jie yra. Teigti religijos laisvę, taigi ir šią teisę, kaip ją įvardijome, reiškia remti kiekvieno asmens autonomiją ir jo laisvę netrukdomai ir neribotai laikytis savo sąžinės ir įsitikinimų. Todėl reikia stabdyti ir šalinti bet kokią tikinčiųjų diskriminaciją kokia nors forma sukeliančias nuostatas, taip pat įveikti valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo viziją, kurioms veikiant tikintieji išstumiami iš viešojo gyvenimo.

Reikia stabdyti ir šalinti bet kokią tikinčiųjų diskriminaciją kokia nors forma sukeliančias nuostatas, taip pat įveikti valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo viziją, kurioms veikiant tikintieji išstumiami iš viešojo gyvenimo.

Manau, kad svarbu pabrėžti dar vieną aspektą. Turiu omenyje mokymą ir ugdymą – tiek teikiamą tiesiogiai valstybės, tiek kitų švietimo įstaigų, įskaitant religines institucijas. Teisė mokyti pagal doktriną ir viziją, kuri, kaip minėta, sudaro gyvenimo prasmę, negali būti išbraukta iš valstybės veiklos, antraip tai būtų diskriminacija ir netolerancija tikinčiųjų atžvilgiu.

Baigdamas pacituosiu tai, kas Šiluvos deklaracijoje iškeliama kaip esminis elementas, kai teigiama, kad „žmonija visuomet ieškojo darnaus visuomenės sugyvenimo būdo, atveriančio kelią žmogaus klestėjimui“. Religinis dėmuo, išpažįstamas ir išgyvenamas tikinčiųjų bendruomenėse, taip pat būtinai turi prisidėti prie tokios ateities kūrimo. Valstybei ir jos institucijoms, taip pat tarptautinei bendruomenei, kurios pamatą sudaro bendros struktūros ir taisyklės, turi tekti pareiga užtikrinti šią pagrindinę teisę, o ne ją riboti: kaip sako popiežius Pranciškus: „Tegul sąžinės laisvė visada ir visur būna gerbiama; ir tegul kiekvienas krikščionis duoda nuoseklumo pavyzdį, vadovaudamasis Dievo žodžio apšviesta sąžine“ (Bendroji audiencija, 2020 m. birželio 17 d.). Ypač tada, kai ji ribojama taip, kad tikintieji ir tikinčiųjų bendruomenės išstumiamos iš viešojo gyvenimo, t. y. iš galimybės įgyvendinti savo viziją tam tikroje tipiškoje ir struktūriškai svarbioje žmonių gyvenimo tikrovėje: savo kasdieniame gyvenime, šeimoje, mokykloje, ugdyme.

Niekada negalima liesti sąžinės, o kartu ir religijos laisvės, kuri yra visų kitų teisių pagrindas.

The post Prof. Vincenzo Buonomo. Religijos laisvės reikšmė ir ribos šiandien appeared first on LAIKMETIS.