„Nuveškite padėką Lietuvai, kad taip palaiko nelaimėje. Kad galiu parnešti maisto anūkams. Mes, seni, nebeatkursim karo sugriauto gyvenimo, tačiau jiems – viskas priešakyje. Dėl jų turim būti stiprūs. Tikėti, kad kažkada baigsis šita beprotybė, dėl kurios vis daugiau žmonių netenka artimųjų, namų“, – sutiktųjų Caritas-Spes Ukraine virtuvėje mintis įgarsina senyvo amžiaus vyras iš Bachmuto. Kai ir daugelis, čia ateina maisto. Netekęs visko, išskyrus gyvybę ir artimuosius. O tai, kaip jis sako, yra labai labai daug.

Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą per Žytomyrą, kur lankėmės, judėjo didžiuliai migracijos srautai. Kaip pasakojo Žytomyro Carito vadovas tėvas Olegas Lučka, 2022-ųjų pradžioje Žytomyro Carite dirbo tik jis ir dar vienas žmogus, o rudenį – jau 76. Vaikams draugiškoje Žytomyro Carito erdvėje vaikų skaičius šoktelėjo nuo 280 iki 1046.

Turniketo neuždėsi

Karitiečiai matė, kiek kančios. Todėl buvo svarbu, kad vaikams padėtų ir psichologai. Kaip pasakojo socialinė darbuotoja Vita Stadnik, viena mergaitė neištvėrė. Jos mama labai stengėsi jai padėti, ieškojo visokiariopos pagalbos, tačiau buvo akivaizdu, kad jai pačiai labai blogai. Todėl Caritas ėmė rūpintis ne tik vaikais, bet ir jų tėvais.

„Psichologinės, dvasinės traumos – gilios ir turniketo neuždėsi. Didelė problema, kad iš fronto grįžtantys vyrai į šeimas parneša karą. Moterys sako, kad grįžo nebe jų vyrai, o visai kiti žmonės. Taigi pagalba šeimoms, ypač regionuose, ilgai išliks aktuali“, – neabejoja Vita.

Bažnyčia – slėptuvė ir pagalbos vieta

Iš Baltarusijos prasidėjus Žytomyro puolimui, graikų apeigų katalikų šv. Džiuzepės Moskati bažnyčia virto slėptuve. Parapijiečiai padėjo tūkstančiams karo pabėgėlių, kurie per Žytomyrą plūdo į saugesnes šalis, Ukrainos gilumą. Buvo akivaizdu, kad ypač sudėtinga – šeimų su neįgaliaisiais situacija, tad Žytomyro Caritas savo dėmesį nukreipė būtent į juos.

Julija Melnik iš Žytomyro Carito dėkojo Carito rėmėjams iš įvairių šalių. Austrijos Carito dėka dienos centras neįgaliesiems turi generatorius. Dėl nepaliaujamai griaunamos kritinės infrastruktūros, trečia žiema Ukrainoje išties sunki.

Išpažintys Carito socialinėje virtuvėje

Pagalba maistu išlieka esminė. Į Carito-Spes Ukraine socialinę virtuvę pasiimti maisto kasdien ateina ne tik Žytomyre gyvenantys karo pabėgėliai. Aukotojų dėka apie 400 maisto davinių išvežiojama gyvenantiems 30 kilometrų atstumu, apie 110 davinių – 100 kilometrų atstumu, kur neprieinama būtiniausia pagalba. Čia sulaukėme ypač daug padėkų už paramą, kurias perduodame Lietuvos žmonėms, per Caritą aukojantiems Ukrainai.

Natalija pirmąkart namų neteko 2014 m.

49 metų amžiaus ekonomistė Natalija į Žytomyrą atvyko su tėčiu, kuriam 74-eri. Pirmą kartą 2014 m. netekusi namų, ji iš Donecko persikraustė į tėvų namus Bachmute, iš jo bėgo į Žytomyrą. Į socialinę Carito virtuvę moteris atnešė mėlynių, kurių pririnko miške, ir buvo padrąsinta pati ateiti pasiimti maisto sau ir tėčiui, kurį slaugo, tad negali dirbti. Natalija su ašaromis dėkojo Carito aukotojams už paramą Ukrainos žmonėms sunkiu šaliai metu.

Žmoną ištempė iš „kito pasaulio“

O štai Mykolai – 66-eri. Iš Sloviansko su 14 artimųjų jis išvažiavo 2022 m. balandį, kai aplink viskas degė. Prieš tai kovidu visi sirgo. Uošvę palaidojo, o žmoną, galima sakyti, ištempė iš „kito pasaulio“: į Žytomyrą tiesiai iš reanimacijos vežėsi.

Mykola didžiuojasi gavęs darbą mokykloje ir kad yra geriausias kiemsargis mieste. 31-erius metus Murmanske žvejybiniame laive dirbo. Išėjo į pensiją – prasidėjo karas. Tačiau išmokų negauna, nes „rusai pensiją užblokavo“. Su dukra ir martele, kurioms taip pat pavyko įsidarbinti, išlaiko 14 artimųjų, todėl pagalba maistu – labai svarbi.

Kai kalbėjomės, Mykolos namuose Slovianske buvo apsigyvenę Ukrainiečių kariai. „Vaikinai tvarkingi, skaitiklių duomenis siunčia“, – pasidžiaugė Mykola, tikintis, kad greit baigsis karas. Grįš namo ir tada vyks į Murmanską pensijos ieškoti.

Jei ne Caritas – nebūtų išgyvenę

Liudmila iš Lymano Donecko srityje taip pat norėjo padėkoti Caritui ir geradariams. Namų ji neteko pačioje karo pradžioje. Sūnaus namas taip pat buvo sugriautas. Nebeturi kur grįžti. Kelionė iki Žytomyro su neįgaliu vyru, nėščia marčia, mažu anūku ir mama buvo ilga. Dnipre išsinuomojo būstą, tačiau skelbimas pasirodė melagingas. Nakvoję mašinoje, galop susirado vasarnamį netoli Žytomyro. Negalėjo įsivaizduoti, kaip šildysis, kaip gyvens be maisto, be pinigų. Jei ne socialinė virtuvė – nebūtų išgyvenę. Neišsiverstų ir šiandien, nes reikia ir nuomą mokėti, ir mokesčius, o pajamos labai mažos.

Černobylio vaiko svajonė

Žytomyras – vienas iš miestų, nukentėjusių nuo radiacinės taršos po avarijos Černobylio branduolinėje elektrinėje. Kaip pasakojo Černobylio vaiku save vadinantis Caritas-Spes Ukraine vadovas tėvas Viacheslavas Grynievichius, černobyliečiams skirtame profilaktoriume įkurdinti reabilitacijos centrą vaikams su negalia buvo sena jo svajonė. Rėmėjų dėka pavyko ją įgyvendinti. Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą pagalba vaikams tapo dar aktualesnė. Čia padedama ne tik vietinių, bet ir pabėgėlių šeimoms, auginančioms vaikus su specialiais poreikiais.

Ramybės oazė

Kaip pasakojo čia sutikta Irina iš Popasnos Luhansko srityje, reabilitacijos centre ji – su judėjimo negalią turinčia dukrele Marina. Miestas, kuriame jos gyveno, – okupuotas, namai sugriauti, tad nuomojasi būstą Kryvy Righe Diepropetrovsko srityje.

„Šitame Carito centre žmonės, galima sakyti, prisikelia. Atrodo nutolsta problemos. Netrikdo sirenos“, – sako Irina, dėkodama žmonėms, kurių dėka neįgaliųjų tėvai su vaikais gali čia būti. Pasak Irinos, karas – baisiausia, kas gali nutikti. Jai jis prasidėjo 2014 metais. Kažkaip išgyveno tą laiką, nes Popasna išliko Ukrainos, tačiau 2022-ieji buvo tikras siaubas. Negali apsakyti, kaip buvo baisu. Teko bėgti.

Mamos gali kažkiek atsigauti

Vyresnių nei 18 metų neįgaliųjų reabilitacijos valstybė nebeapmoka, tad Halina iš Bedyčivo laiminga, kad Carito dėka ji su proto negalią turinčiu 39-erių sūnumi Igoriu gali čia atvykti.

„Čia tarsi perkrauname smegenis. Atgauname gyvenimo džiaugsmą. Čia visi draugauja, vieni kitais džiaugiasi, paskui grįžę į namus vieni kitiems skambina, bendrauja“, – sako Halina. Vaiko su proto negalia negali palikti vieno. Tačiau kai jie užsiėmimuose, ir mamos gali kažkiek pailsėti.

Sutelkė išblaškytus medikus

Kaip pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia Ovcharenko iš okupuotos ir 90 proc. sugriautos Popasnos Luhansko srityje, 2022-ųjų pavasarį apsivertė jos, jos kolegų, vaikų su negalia šeimų gyvenimai. Visiems viską palikus teko bėgti. Popasnos kompleksinės reabilitacijos centro specialistai pabiro kas kur.

„Atsipeikėjus, suvokus, kas atsitiko, ir kad karas greit nesibaigs, teko aktyvuotis. Organizavome nuotolinį palaikymą visur pasklidusioms pacientų šeimoms. Taip pat – vaikams, kurie liko Popasnoje, mat, prasidėjus įnirtingiems mūšiams, žmonės, ypač su fizinę ar psichikos negalią turinčiais vaikais, nebegalėjo išvykti“, – prisimena gydytoja.

„Judantiems tik vežimėliais bet koks keliavimas komplikuotas. O turinčių psichikos sveikatos problemų vaikų elgesys – netipiškas. Daliai visuomenės juos vis dar sunku priimti, todėl ne visi ryžosi išvykti. Stengėmės tokius žmones palaikyti, susitarti, kas juos priims, įtraukdami organizacijas, kurios vietose rūpinasi žmonėmis su negalia, padeda apgyvendinti pacientų šeimas“, – pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia.

Išvykusi ji su kolegomis kurį laiką dirbo kaip savanoriai. Atkūrus centro dokumentus, padėti vaikams važinėjo pagal UNICEF projektą, o paskui buvo pakviesti prisijungti prie Caritas-Spes Ukraine reabilitacijos centro šalia Žytomyro.

Vaikų, kurie net per sporto varžybas nelenktyniauja bet skuba padėti vienas kitam, buvome apdovanoti gerumu. Kaip retoriškai klausė viena mama – ko verta galia, jei tarnauja netiesai? Ir kad iš turinčiųjų negalią, galima pasimokyti žmogiškumo, kurio šiandien taip trūksta pasauliui.

Vien per Lietuvos Caritą likusiems Ukrainoje paaukota per 2,2 mln. eurų

Nuo plataus masto Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Lietuvos Caritas organizavo 7 paramos rinkimo akcijas Ukrainoje likusiems civiliams ir vieną – bėgantiems nuo karo bei prieglobstį radusiems Moldovoje. Humanitarinė parama renkama ir vežama nuolat. Bendradarbiaujant su Caritas–Spes Ukraine ir Caritas Ukraine 24 krovininės mašinos (vilkikai) reikalingiausių daiktų, pasiekė Severodonecką, Lvivą, Mostyską, Odesą, Kijevą, Poltavą, Mykolajevą, Volynę, Dnieprą ir kitus regionus.

Carito sutelkta Lietuvos žmonių pagalba lėšomis, humanitarine pagalba ir į Ukrainą gabentais daiktais sudarė 2.217.237,56 euro. 

Prisidėti prie paramos Ukrainos žmonėms kviečiame pervedant lėšų į specialią Lietuvos Caritas sąskaitą:

Gavėjas: :Lietuvos Caritas

Sąskaita: LT02 7300 0101 3718 2270

Paskirtis: Ukrainos žmonėms.

Tegu Jums už Jūsų gerumą būna atlyginta šimteriopai!

The post Caritas misija karo nusiaubtoje Ukrainoje appeared first on LAIKMETIS.

Į susitikimą atvyko vadovai ir savanoriai iš Pasvalio, Biržų, Utenos, Anykščių, Rokiškio dekanatų. Susitikime dalyvavo Panevėžio vyskupijos Šeimos centro vadovė Ilona Grubinskienė, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Šioje bendrystėje buvo aptarta 2024 m. vykdyta sielovadinė veikla, aptartos sėkmės, pasidalinta patirtimis, įžvalgomis.

2025 m. taip pat pilni planų ir iššūkių, tad aptartos galimybės surengti Jubiliejaus metų parapijų misijas, kurių tikslas stiprinti tikinčiuosius, pakviesti į bendrystę nuo parapijų nutolusius žmones skelbiant besąlygišką Dievo meilę, padėti žmonėms pajusti sielovadinį parapijų rūpinimąsi jais.

Parapijų artimo meilės darbuose dalyvaujantys savanoriai vienareikšmiškai įvardijami kaip Vilties piligrimai, nešantys viltį.

The post Įvyko Panevėžio vyskupijos dekanatų vadovų ir savanorių susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

Trečiadienio vakarą Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karių garbės sargyba budės paskutine Lietuvos okupacijos auka vadinamo A. Sakalausko žūties vietoje prie paminklinio akmens netoli Seimo.

Vėliau tylos minute bus pagerbtas kario savanorio atminimas, nuaidės atminimo salvės, vyks gėlių padėjimo ceremonija.

Ceremonijoje dalyvaus premjerė Ingrida Šimonytė, krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras, A. Sakalausko mama Genovaitė Sakalauskienė, laukiama atvykstant pirmojo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio.

Metinių proga iki rugsėjo 2-osios Seimo II rūmų parodų galerijoje veiks fotografijų paroda „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjas, karys savanoris Artūras Sakalauskas (1963–1991)“, į ją įėjimas laisvas.

Tuo metu Alytaus Šv. Angelų sargų bažnyčioje trečiadienį bus laikomos šv. mišios, vėliau – pagerbimo ceremonija prie A. Sakalausko kapo.

Šeštadienį Alytuje rengiamas A. Sakalausko vardo futbolo turnyras, jame dalyvaus KASP, Lietuvos kariuomenės dalinių, Lenkijos kariuomenės atstovų komandos.

Būdamas 27 metų A. Sakalauskas 1991-ųjų sausį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai kovojo prieš sovietų agresiją, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną jis kartu su Alytaus rinktinės savanoriais vėl stojo ginti parlamento.

1991 metų rugpjūčio 21 dieną, žlungant pučui Maskvoje, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų specialiosios paskirties dalinio kariais.

Jie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu A. Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.

The post Vilniuje ir Alytuje - kario savanorio A. Sakalausko žūties metinių minėjimo renginiai appeared first on LAIKMETIS.

Iš viso į Lietuvą per artimiausius kelerius metus planuojama perkelti apie 5 tūkst. vokiečių karių. Šios brigados branduolį sudarys 203-iasis tankų batalionas iš Šiaurės Reino-Vestfalijos ir 122-asis šarvuotasis pėstininkų batalionas iš Bavarijos.

„Esant poreikiui, dislokuosime karius duodami jiems įsakymą vykti į Lietuvą. Turime galimybę tą padaryti, bet nemanau, kad to prireiks, nes turime labai daug savanorių. Tad kodėl nepaimti savanorių? Jų galime pasitelkti ir iš kitų batalionų“ – BNS sakė Vilniuje viešintis generolas majoras.

„Taigi, naujos brigados Lietuvoje dislokavimas sukels didelį žmonių judėjimą – ne tik iš Vokietijos į Lietuvą, bet ir Vokietijos viduje“, – pridūrė jis.

Transformuodama savo kariuomenę, Vokietija iki 2025 metų planuoja įkurti vieną pažangiausių NATO divizijų. Ji būtų suformuota R. von Butlerio vadovaujamos divizijos pagrindu. Lietuvoje dislokuojama brigada taip pat būtų priskirta šiam naujai formuojamam vienetui.

Kol kas R. von Butleriui yra pavaldus vienas iš pagrindinių brigadą Lietuvoje sudarysiančių vienetų – 122-asis šarvuotasis pėstininkų batalionas. Su jo kariais generolas teigė jau prieš maždaug mėnesį aptaręs būsimą dislokavimą Lietuvoje.

Šios brigados branduolį sudarys 203-iasis tankų batalionas iš Šiaurės Reino-Vestfalijos ir 122-asis šarvuotasis pėstininkų batalionas iš Bavarijos

„Daugiau nei 50 proc. bataliono jau pasakė: OK, mes atvyksime į Lietuvą. Kiti 50 proc. ateis iš kitų vokiečių batalionų. Taigi, turime daug savanorių, daug žmonių. Daugelis karių tikrai nori būti čia, kad parodytų Aljanso norą ginti mūsų gimtąsias šalis“, – kalbėjo vadas.

Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ pernai rugsėjį skelbė, kad atlikus potencialiai tinkamų dalinių apklausą, paaiškėjo, kad tik kas penktas karys norėtų savanoriškai vykti į Lietuvą.

R. von Butleris šį skaičių vadino labiau teoriniu ir „žaliu“.

„Kita vertus, kariuomenėje yra 60 tūkst. karių. Taigi, jei imame penktadalį, tai turime 12 tūkst., kurie savanoriškai atvyktų į Lietuvą, o mums reikia 5 tūkst. brigadai. Taigi, mums karių pakaktų ir tokiu atveju“, – sakė generolas.

Tikisi, kad brigada galės keistis vienetais su Lietuvos kariuomene

Remiantis Vokietijos ir Lietuvos pasirašytu planu dėl brigados dislokavimo, 2025–2026 metais vyks pagrindinis vienetų perkėlimas. Pilną operacinį brigados pajėgumą pasiekti planuojama 2027 metais.

Į brigadą bus integruotas ir 2017 metais Lietuvoje dislokuotas Vokietijos vadovaujamas tarptautinis NATO batalionas. Tą ketinama padaryti 2026 metais.

„Labai svarbu, kad Vokietija parūpina pilną brigadą – atvykstame su visa įranga, su personalu. Tai bus pilnavertė brigada, 100 proc. užpildyta karine technika ir personalu“, – kalbėjo generolas.

Nors brigada bus pavaldi Vokietijos divizijai, R. von Butleris tikisi glaudaus jo bendradarbiavimo su Lietuvos kariuomene.

„Labai svarbu, kad pratybas vykdytume glaudžiai bendradarbiaudami su Lietuvos pajėgomis. (...) Sąveika yra labai svarbu aspektas. Tačiau kai jau būsime čia dislokuoti ir pavyks pasiekti gerą sąveikos lygį, manau, kad tuomet turėtume net žengti žingsnį toliau. Tuomet reikėtų jau kalbėti apie gebėjimą keistis vienetais“, – teigė karininkas.

„Galbūt vokiečių dalinys galėtų būti tiesiogiai pavaldus, pavyzdžiui, brigadai „Geležinis Vilkas“, arba brigados „Geležinis Vilkas“ elementas galėtų būti pavaldus „Lietuvos brigadai“. Taigi, jei mums tikrai pavyktų pasiekti tokį lygį, kad mūsų mokymo procedūros, mūsų standartai būtų tokie artimi, kad galėtume apsikeisti net vienetais, tai būtų idealu, tačiau tam reikia papildomų mokymų“, – pridūrė jis.

Šeimų skaičiaus dar nežino

Vokiečių kariai tarnaus Rūdninkuose ir Rukloje, dalis jų gyvens Vilniuje bei Kaune, papildomai bus kuriami logistiniai taškai ir kitose Lietuvos vietose.

Dalis karių dėl ilgo rotacijos laikotarpio turėtų atvykti su šeimomis. Būstas joms turėtų būti prieinamas Vilniuje ir Kaune ar netoli šių miestų. Numatomos dvi pagrindinės apgyvendinimo galimybės: nuomojant arba vystant naujus gyvenamuosius kvartalus.

Premjerė Ingrida Šimonytė yra sakiusi, kad daugiau detalių šiuo klausimu bus tada, kai Berlynas nurodys tikslų atvykstančių šeimų skaičių.

R. von Butleris teigė kol kas dar negalintis nurodyti, kiek artimųjų atvyks kartu su kariais.

„Šiuo metu atliekame su tuo susijusias procedūras. (...) Taigi, jei dabar pasakyčiau skaičių, tai būtų neteisinga. Dabar turime pasikalbėti su kariais ir išsiaiškinti, kiek jų norėtų atvykti su šeimomis“, – kalbėjo generolas majoras.

Kaip galimą šeimų skaičiaus pavyzdį, jis pateikė Prancūzijoje dislokuotą batalioną, kur artimieji kartu atvyko su penktadaliu karių.

„Manau, kad ilgainiui (šeimų skaičius – BNS) augs. Iš pradžių jų bus mažiau, paskui jie pamatys, kad Lietuva yra labai patraukli šalis“, – teigė Vokietijos 10-osios divizijos vadas.

Berlyno ir Vilniaus pasirašytame plane taip pat nurodoma, kad vidutinės trukmės laikotarpiu Vokietija Lietuvoje ketina steigti vieną ar dvi užsienio Bundesvero mokyklas ir vaikų priežiūros įstaigas vokiškai kalbantiems vaikams.

The post Vokietija tikisi Lietuvai skirtą brigadą užpildyti savo noru atvykti pasiryžusiais kariais appeared first on LAIKMETIS.

„Per pastaruosius keletą metų subūrėme 13 tūkstančių savanorių bazę šalyje. Šie žmonės aukoja savo asmeninį laiką su šeima, poilsį, hobius tam, kad padėtų kitam. Tačiau suprantame, jog vien tik suburti keliolikos tūkstančių asmenų bazę nepakanka. Augant savanorių skaičiui, atsiranda ir tam tikrų kompetencijų, tokių kaip komandos valdymo, komunikacijos ir kitų, poreikis. Jei norime būti pasirengę padėti, būtina nuolat ugdyti jų įgūdžius. Norime, kad savanoriai ne tik jaustų prasmę savo veikloje ir dalintųsi gėriu su kitais, bet ir patys įgytų tiek humanitariniame, tiek profesiniame ir bendruomeniniame gyvenime reikalingų lyderio kompetencijų“, – akademijos atidarymo renginyje spalio 6 d. pasakojo LRK vadovė Kristina Meidė.

Anot jos, iki šiol Lietuvoje savanoriams buvo siūlomi tik pavieniai, į tam tikrą problemą orientuoti mokymai. Tačiau vidinis organizacijos savijautos tyrimas atskleidė, jog savanoriams svarbu įgyti įvairesnių įgūdžių – psichologinių, lyderystės, kūrybiškumo.

„Matydami kompleksinių mokymų poreikį, turėdami realios patirties sprendžiant krizes bei konfliktus, tvirtą tarptautinį organizacijos užnugarį ir ilgametę mokymų patirtį, „LRK Akademijoje“ koncentruojamės į penkias esmines temas, reikalingas šiuolaikiniam žmogui. Tai – sprendimų priėmimas, planavimas, kūrybiškumas, komunikacija ir emocinės kompetencijos. O svarbiausia, šiuos įgūdžius padedame gilinti keliais lygmenimis – stiprinant save, kaip asmenį, gilinantis į save, kaip komandos narį ir mokantis vesti komandą lyderio pozicijoje“, – toliau dėsto K. Meidė.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus atidarymo renginyje pažymėjo, kad savanoriai yra Lietuvos gerovės pagrindas, užtikrinantis valstybės tvarų judėjimą pirmyn:

„Kūrybingas, atsakingas, jautrus, bendruomeniškas ir atsakomybės nebijantis savanoris yra visų mūsų siekiamybė ir superherojus. Būtent šios savybės padeda spręsti kilusius iššūkius. Šimtai tūkstančių lietuvių sulaukė pagalbos pandemijos metu, dešimtys tūkstančių ukrainiečių šiandien rado saugų prieglobstį Lietuvoje taip pat dėka savanorių. Krizių akivaizdoje jaučiame pilietinio dalyvavimo pakylimą, tačiau nemažiau svarbu užtikrinti pastovų veikimą ir nuolatinį kompetencijų ugdymą, kad visuomenės gerovė nebūtų prioritetas tik ištikus krizei.“

Akademiją atvers ir visuomenei

Šį rudenį į pirmąjį devynių mėnesių trukmės mokymosi ciklą, pavadintą „Savanorystės Akademija“, LRK pakvietė visus savo savanorius. Kaip teigia „LRK Akademijos“ vadovė Rūta Pučaitė, toks sprendimas priimtas norint motyvuoti organizacijai priklausiančius narius:

„Mūsų savanoriai – didžiausias LRK turtas, vieni pirmųjų stojantys į priešakines eiles ištikus krizei. Tačiau jiems kyla ir įvairiausių iššūkių – susidūrimas su jautriomis istorijomis, žmonėmis, patiriančiais neigiamas streso pasekmes, kaltės ar beviltiškumo jausmas, kad veiksmai, kurių ėmėsi, buvo nepakankami bei kita. Todėl pirmiausia norėjome suteikti galimybę mūsų savanoriams gilinti reikiamus įgūdžius ir mokytis iš geriausių savo srities profesionalų. O tuomet praktiškai pritaikyti įgautas žinias įsitraukiant į LRK veiklą bei užtikrinant visapusišką organizacijos funkcijų įgyvendinimą.“

R. Pučaitė pažymi, kad rugsėjį startavusioje „Savanorystės Akademijoje“ mokysis šimtas savanorių. Dar 75 dalyviai žinias gilino metų pradžioje surengtoje pilotinėje „Pavasario Akademijoje“. Tačiau jau kitąmet bus siekiama „LRK Akademijos“ duris atverti visuomenei.

„Akademijoje suteikiamos žinios svarbios ne tik savanoriaujant. Tai yra stiprios mūsų visuomenės, šalies pagrindas. Nors Lietuvoje vis labiau populiarėja trumpalaikės savanorystės – pagalba krizės akivaizdoje, gerumo akcijos ir kitos, ilgalaikių savanorysčių kultūra dar tik formuojasi. Todėl akademijos tikslas – padėti gyventojams įgyti būtiniausių asmeninių ir profesinių kompetencijų, kurios įgalins juos spręsti valstybei svarbias problemas. Taip pat jaučiame, kad turime sukaupę pakankamai patirties ir gerųjų praktikų, kuriomis galime pasidalinti ne tik su visuomene, bet ir su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis bei verslu. Norime tapti pavyzdžiu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur tokių akademijų taip pat dar nėra“, – teigia R. Pučaitė.

Prie pirmojo mokymų ciklo prisijungė ir 16 savaitgalių savo žiniomis su savanoriais dalinsis tokie profesionalai kaip organizacijų ugdymo ir psichologijos ekspertė Rima Vanagė, vadovavimo bei lyderystės ekspertas Andrius Janiukštis, komunikacijos ekspertė Lina Venskaitytė, socialinės ir kognityvinės inžinerijos ekspertas Darius Remeika bei asmeninio prekės ženklo konsultantė Guoda Sakalauskienė.

„LRK Akademijoje“ besimokantiems savanoriams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje patalpas neatlygintinai suteikia SMK Aukštoji mokykla.

The post Lietuvos Raudonasis Kryžius pristato NVO neformaliojo švietimo akademiją appeared first on LAIKMETIS.

Susirinkusiems padrąsinimo ir liudijimo žodžius kalbėjo Žanas ir Lina Talandžiai. Jie atliepė į dabartinio laiko sunkumus šeimai, kaip stovėti tikėjime ir nedaryti kompromisų.

Popietę praleidome su Prienų dekanu kunigu Vaidotu Labašausku, kuris vakare aukojo  Šv. Mišias, meldėsi už mūsų žmones.

Po vakarienės turėjome pilną Viešpaties malonių šlovinimo vakarą prie laužo Talandžių sodyboje, kur giesmes vedė brolis pranciškonas Paulius Vaineikis ir Evaldas Pukelis. Vaikai turėjo pramogą jodinėti arkliuku.

Mūsų stovyklėlės sekmadienis sutapo su mažaisiais Šiluvos atlaidais, todėl po mūsų šeimų rožinio, aikštėje galėjome klausytis vyskupo Sauliaus Bužausko katechezės apie pamaldumą Marijai ir dalyvauti Šv. Mišiose Šiluvos bazilikoje.

Prieš išsiskiriant, dalinomės patirtais įspūdžiais ir tuo, ką Dievas kalbėjo į kiekvieno širdį. VVŠC vadovė Diana Pukelienė visus dalyvius apdovanojo simboliniu medaus indeliu palinkėdama, kas Dievo vardas visuomet išliktų ant lūpų kaip medus.

The post Šiluvoje vyko Vilkaviškio vyskupijos šeimos centrų savanorių ir jų šeimų savaitgalis appeared first on LAIKMETIS.

Katalikiškos žmogaus teisių organizacijos „Vulnerable People Project" (VPP) aktyvistai, bendradarbiaudami su kitomis agentūromis, sostinėje Chartume evakuavo tris vienuoles, patekusias į kovojančių karinių grupuočių kryžminę ugnį.

Dar balandžio 29 d. sesuo Kristina kreipėsi pagalbos į VPP partnerius. Trys Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bendruomenės seserys (iš Pietų Sudano vyskupijos kongregacijos) buvo atsidūrusios tarp uolos ir sunkiai pasiekiamo taško pilietinio karo mūšių įkarštyje.

VPP nedelsdama sureagavo ir sutelkė partnerių organizacijas, kurios iš pavojaus zonos išgelbėjo ne tik seseris, bet kartu su jomis ir apie 800 civilių, įstrigusių Sudano sostinėje.

Gegužės 23 d. VPP įkūrėjas ir prezidentas Jasonas Jonesas (Džeisonas Džonsas) iš būstinės JAV pranešė, kad trys vienuolės buvo saugiai evakuotos ir dabar yra Pietų Sudane.

„Dievo malone, jos jau saugios už šalies ribų, Pietų Sudane, ir netrukus po medicininių apžiūrų ir tyrimų ligoninėje grįš į savo gimtąją buveinę", - sakė J. Jonesas interviu ACI Prensa, CNA naujienų partneriui ispanų kalba. - Tą pačią dieną mūsiškiams pavyko išgelbėti dar beveik 800 žmonių, tarp jų ir seseris. Deja, evakuacijos metu nuo snaiperio ugnies žuvo organizacijos partnerės savanoris."

„Nepaisydamos savo garbaus amžiaus, silpnumo, senatvės, negalios ir siaubingos situacijos, kurioje atsidūrė, jos atlaikė visus evakuacijos į saugią vietą iššūkius", - pabrėžia Jonesas. - Maža to, seserys nuolat meldėsi už visus mūsų komandos narius ir civilius, kuriuos dar reikės išgelbėti. Kai tik jos pačios buvo evakuotos, pirmas dalykas, kurį jos padarė, buvo maldauti mūsų nepalikti kitų pavojuje, neišvykti."

„Norėčiau paaiškinti, kad mūsų, kaip katalikiškos žmogaus teisių organizacijos, darbas yra padėti labiausiai pažeidžiamiems žmonėms visame pasaulyje, - sako VPP vadovas. - Mes stengiamės būti šalia kiekvieno žmogaus kančios metu. Daug dirbame, kad padėtume katalikams Sudane, tačiau nesame užmiršę ir savo tikinčiųjų Nigerijoje nelaimių.“

The post Katalikų organizacijos gelbėjo žmones Sudane, tarp jų ir vienuoles appeared first on LAIKMETIS.

„Kurį laiką svajoję, pagaliau buriame svetingumo komandą. Užduotis paprastai nepaprasta - ieškoti būdų ir kartu darbuotis, kad, pirmiausia, Sekmadienis, Viešpaties diena, taptų švente dalyvaujantiems Šv. Mišiose, parapijos grupelėse ir veiklose", - rašoma parapijos pranešime.

„Jei svetingumas - ,Tavo kraujyje', jei noriai bendrauji su žmonėmis, jei džiaugiesi galėdamas padėti kitiems, jei nori sekmadienį praleisti prasmingai, mums reikia Tavo pagalbos. Junkis į svetingumo komandą. Artimiausias susitikimas - vasario 12d. 9 val. Esi labai laukiamas! Turi idėjų ar pasiūlymų - laukiame laiškų: misija@jp2.in", - skelbia pranešimas.

„Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus." Žyd. 13,2.

The post Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapija buria svetingumo komandą appeared first on LAIKMETIS.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, iki 2020 m. Lietuvoje savanoriavo vos 15 proc. gyventojų. Pasak Lietuvos Caritas generalinės sekretorės Deimantės Bukeikaitės, pandemija, o paskui karas Ukrainoje labai paspartino įsitraukimą į savanorystę. Neatlygintinai savo laiku, darbu, žiniomis ėmė dalintis savanorių artimieji, pažįstami, draugai, kiti anksčiau nesavanoriavę žmonės, nes matė, kad ligoniams, garbaus amžiaus žmonėms reikia vežti vaistų, maisto, apskambinti vienišus, pakalbinti negalinčius pamatyti savo vaikų, anūkų, pavaduoti karantine esančius slaugos, globos namų, ligoninių darbuotojus ir t. t.

„Karo pradžioje kilus pabėgėlių bangai, dar daugiau savanorių telkėsi rinkti paramą, registruoti, apgyvendinti atvykstančius, rūšiuoti drabužius. Plėtėsi ir šeimų savanorystė. Tėvai vedėsi atžalas į Caritas sandėlius padėti pakuoti humanitarinių paketų. Ir vaikai taip didžiavosi, kad prisideda! Matėme jų pasidalijimus socialiniuose tinkluose su prierašais po nuotraukomis: „Ir aš – Caritas savanoris“ – įsiminė organizacijos vadovei.

Savanoriška veikla Lietuvoje įteisinta tik 2011-aisiais. Socialinių mokslų centro direktoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, šioje srityje mes atsiliekame Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, vienas darbingo amžiaus šveicaras vidutiniškai dalyvauja šešių nevyriausybinių organizacijų veiklose. 

Prof. B. Gruževskis savanorystę vadina atsaku į socialinę atskirtį, nelygybę ir skurdą. Ne tik materialinį, bet ir patiriamą dėl vienišumo, riboto viešųjų paslaugų prieinamumo regionuose, informacinės ar technologinės atskirties sparčiai plečiantis skaitmenizacijai. 

Kaip pabrėžia Caritas globėjas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, po vieną nesame stiprūs, pagundos mus neša į užsidarymo būvius, tokius kaip socialiniai tinklai, „mano namai – mano tvirtovė“, „nelįskit į akis, aš pavargęs“ ir pan.

„Įprotis neperžengti namų slenksčio, neiti į bendrystę pradeda traukti žemyn. Todėl ir verta vieniems kitus pakviesti savanorystei. Tam tarnauja jungtinės Caritas padrąsinimo pajėgos, pagaliau – Bažnyčia, kurioje vieni kitus sutinkame ir esame kviečiami skelbti Evangeliją ne vien žodžiais, bet ir darbais“, – sakė arkivysk. K. Kėvalas. Caritas stiprybė – beveik 4 tūkst. savanorių visoje Lietuvoje. Vyriausiai –  greitai 90, jauniausias – dar tik gims, bet jau turėdamas savanorystės patirties, nes mama aktyvi savanorė. 

Pasaulinė katalikiška Caritas organizacija humanitarinę pagalbą vargstantiems teikia nepriklausomai nuo jų religijos, amžiaus, lyties, ar kitų skirtumų. Caritas Lietuvoje yra sukūręs vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, drabužiais ir kitais daiktais, įgyvendina programas patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda integruotis į visuomenę. Vien per praėjusius metus organizacijos pagalbos sulaukė apie 40 tūkst. žmonių.

The post Savanorystės metus Vilniuje užbaigė padėkos Caritas savanoriams šventė appeared first on LAIKMETIS.

Šie jauni žmonės šiais metais su didžiule meile tarnavo įvairiuose arkivyskupijos renginiuose – Devintinėse, Kryžiaus kelyje, Šiluvos atlaiduose, žygiuose ir kt.

„Popietę pradėjome šv. Mišiomis, kurias aukojo arkivyskupo sekretorius bei kurijos vicekancleris kunigas Vincentas Lizdenis. Buvome kviečiami nepamiršti šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo, savo Gelbėtoju, visose gyvenimo aplinkybėse", - rašoma pranešime.

Be kita ko jame priduriama: „Šis stabtelėjimas maldai padėjo ruošti savo širdis ateinančioms Kalėdoms. Drauge pavalgę, keliavome į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, žiūrėti režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Ne sau žmonės". Vakarą užbaigėme nuostabiu šimtalapiu, prie kurio aptarėme visus spektaklio įspūdžius.

„Dėkojame mūsų ganytojui už tokią gražią šventę ir rūpinimąsi jaunais žmonėmis bei kiekvienam savanoriui, kuris šiemet mažais ir dideliais darbais liudijo kitiems Kristų“, – dalijasi Jono Pauliaus II piligrimų centro bendradarbiai, jau daugybę metų suburiantys ir ugdantys jaunus žmones neatlygintinai tarnystei.

The post Kauno arkivyskupas pakvietė arkivyskupijos savanorius į padėkos vakarą appeared first on LAIKMETIS.