Katechezę tądien sakęs diakonas Audrius Jesinskas jos pradžioje pacitavo Evangelijos pagal Matą (5, 9) eilutę „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ bei pabrėžė, jog taika yra gẽra. Tačiau taikos nebeliko, susiskaldymas prasidėjo nuo pirmųjų tėvų nuodėmės ir tęsiasi iki pat mūsų dienų.

„Žmonės kartais sako: nuginkluokime pasaulį, ir baigsis karai“, – kalbėjo diakonas. Tačiau, pasak jo, brolžudiškos Kauno ir Abelio istorijos laikais tie ginklai buvo gal tik akmuo ar lazda, bet karas – brolio nužudymas – įvyko. Karas arba taika pirmiausia gimsta žmogaus širdyje.

„Renkuosi būti kariu dėl to, kad esu pasiruošęs ginti savo brolius ir seseris, o ne todėl, kad nekenčiu priešų“, – kalbėjo LR kariuomenėje 20 metų tarnaujantis diakonas, pabrėždamas, jog kariai yra ta žmonių grupė, kuri labiausiai nenori karo. Mūsų, visų krikščionių, laikysena karo atžvilgiu turi būti nepaliaujama malda už taiką, o žodyne negali likti tokio žodžio, kaip „nekenčiu“. Neapykanta priešui turi virsti meile skriaudžiamajam.

„Įsileiskime Jėzų į savo gyvenimą, taip mūsų namuose gims taika“, – tvirtino diakonas, kviesdamas žvelgti į Jėzų – vienintelį Taikos Kunigaikštį, galintį perkalti karo kalavijus.

Su ramybės palinkėjimu atvykusiems piligrimams Šiluvos bazilikoje bei tiesioginių transliacijų dalyviams Eucharistiją pradėjo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. 

Marijos artumą Šiluvoje arkivyskupas Lionginas pavadino tarsi nuo blogio saugančiu apsiaustu. Prisiminė tragiškąją Sausio 13-osios naktį, kai žmonės savo susirinkimu prie Parlamento apgynė laisvę. Taip ir mes šiandien stovime – maldoje, nes laisvę ir taiką reikia nuolat puoselėti, ginti ir nuolat kurti. Tai dar geriau suvokiame Ukrainos karo tikrovėje.

Antrindamas pasakytos katechezės mintims, arkivyskupas minėjo, jog taika kyla iš vidaus, ir nėra tvirtesnio žmogaus už tą, kuris gyvena su Kristumi.

Komentuojant Mišių Evangeliją apie muitininko Levio – apaštalo Mato pašaukimą (Mk 2, 13–17), homilijoje kalbėta apie netikėtą Jėzaus elgesį, kai Jis sėdo valgyti su romėnų kolaborantais. Nereikalavo atgailos, bet ragino palikti netinkamą elgesį parodydamas meilę. Dievo malonė visada yra pirmesnė už žmogaus veikimą ar pastangas. Dievas veikia, kai mes jaučiamės silpni.

„Tegul ši malda Sausio 13-ąją stiprina pasitikėjimą Dievu, kuris niekada neapleidžia“, – sakė arkivyskupas L. Virbalas.

Šią Marijos ir mūsų Laisvės gynėjų dieną šventovėje patarnavo Raseinių dekanato kunigai. Giedojo Šiluvos parapijos choras, vadovaujamas Vytauto Šveikausko.

The post Įsileiskime Jėzų į savo gyvenimą, taip mūsų namuose gims taika, - raginta Šiluvoje appeared first on LAIKMETIS.

„Dabar labai lengvai žiūrima į laisvę, ir net nepagalvojama, kiek paprastam civiliui žmogui reikėjo drąsos eiti, stovėti ir savo kūnu ginti tai, kas brangu“, – šeštadienį per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą Seime sakė jis.

R. Olšinskas teigė sausio 13-ąją vadinantis antruoju savo gimtadieniu. Jis 1991 metų sausį nukentėjo nuo sovietų karių.

„Vėl atmintyje atgyja tankai, sukiojantys pabūklus ir šaudantys virš beginklių žmonių galvų, dūmai, plieskiantys prožektoriai, byrantys ant galvų stiklai iš smūgio banga sudaužytų aplinkinių namų langų, kareiviai, su keista veido išraiška daužantys automatų buožėmis žmonėms per galvas, kraupus balsas iš šarvuočio garsiakalbio raginantis skirstytis“, – Sausio įvykių prisiminimais dalijosi jų dalyvis.

Pasak jo, tuomet buvo kova už tai, „kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir vaikaičiai, ir jų vaikai“. 

Anot R. Olšinsko, nors Lietuvai pavyko išsilaisvinti, ji ir toliau gyvena greta parako statinės, o agresorius niekur nedingo, jis užpuolė gretimą šalį, žudo civilius žmones ir naikina miestus.

Teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė per minėjimą tvirtino, kad tarptautinė teisė suteikė teisinį pagrindą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kita vertus, ji atkreipė dėmesį, kad po Antrojo pasaulinio karo vykdyta sovietų agresija, taip pat žmogaus teisių pažeidimai okupacijos metais ir 1991 metų sausio įvykiai galėjo būti kvalifikuojami ir baudžiami kaip tarptautiniai nusikaltimai siekiant užtikrinti šių nusikaltimų pripažinimą bei pasmerkimą tarptautiniu lygmeniu, tačiau tarptautinei bendrijai tuomet pritrūko ir dabar trūksta drąsos bei ryžto nuteisti agresorių. 

„Nebaudžiamas blogis linkęs augti, todėl tik tarptautinės bendrijos vardu įsteigtas tribunolas galėtų pasmerkti Rusijos imperialistinę ideologiją ir, svarbiausia, nuteisti tiesiogiai už agresiją prieš Ukrainą atsakingus dabartinius Rusijos vadovus“, – sakė viceministrė.

Anot jos, Rusija turi išmokti pralaimėti, o Tarptautinio tribunolo priimtas baudžiamasis nuosprendis dėl įvykdytos agresijos prieš Ukrainą būtų „amžinas ir tarptautine teise grįstas tiesos įrodymas ateičiai“.

Pokario Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia Ana Luisa Monse šeštadienį dėkojo visiems civiliams, kariams, partizanams, gynusiems
Lietuvos laisvę.

„Žinau, kad šį sprendimą priimti buvo sunkiausia. 2022 metais pajutusi labai tikrą agresoriaus grėsmę išsigandau. Tačiau vėliau apėmė dar didesnė baimė už pirmąją – prarasti laisvę. Laisvę, už kurią mano ir jūsų mamos ir tėčiai, sesės, dėdės ir proseneliai kovojo, atkovojo ir dar kartą kovojo“, – sakė ji.

Šeštadienį Lietuvoje minima Laisvės gynėjų diena, ja pagerbiami žuvusieji 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

The post Dabar labai lengvai žiūrima į laisvę, sako laisvės gynėjas R. Olšinskas appeared first on LAIKMETIS.

Sveikinu su mumis esantį popiežiaus atstovą Lietuvoje Petar Rajič. Šios dienos šventės fone tai yra labai svarbus mums priminimas. Iš tikrųjų, Šventasis Tėvas buvo šalia mūsų laisvės kovose ir mūsų laisvės pirmuose žingsniuose. Prisimename, kaip pirmuose Nepriklausomybės žingsniuose laisvėje mus aplankė šv. Jonas Paulius II. Popiežius Pranciškus, atvažiavęs 2018 metais, irgi stiprino mus eiti laisvės keliu. Bet tikruoju laisvės keliu: ne paviršutinišku, bet vidiniu, kuris tada pereina į visą valstybę. Laisvė – ne tik valstybių sienų kontrolė, bet laisvė – tai laisvas žmogus laisvoje visuomenėje.

Šiandienos skaitiniai, kaip labai dažnai atsitinka, tiksliai pataiko į mūsų šios dienos šventimo esmę. Atliepiamojoje psalmėje mes giedojome: „Neužmirškite Dievo stebuklų.“ Tą mes ir bandome padaryti susirinkdami kasmet Sausio 13-ąją – prisiminti Dievo veikimą tarp mūsų, stebuklus, kuriuos patyrėme, kad šiandien turėtume laisvę. Ir psalmės žodžiai šiandien ne mažiau iškalbingi:

„Ką žinom, ką esam girdėję, ką mūsų protėviai apsakinėjo, bylosim kartoms būsimosioms, –koks Viešpats šlovingas, galingas. […] Kad jie iškilmingai vaikams savo bylotų, lieptų vien tik Dievu pasitikėti, neužmiršti Dievo stebuklų, įsakų jojo laikytis. Kad jie kartais netaptų, kaip jūsų tėvai, karta kietasprandė, maištinga, karta, turėjusi širdį nesąžiningą, neištikima buvusi Dievui.“

Kaip svarbu mums prisiminti Dievo lydėjimą ir prisilietimą, mūsų laisvės stebuklo istoriją. Mes minime Sausio 13-ąją kasmet – svarbu ne tik prisiminti žuvusiųjų auką ir gynėjų drąsą, bet ir Dievo stebuklus, nuveiktus tarp mūsų. Ar kas tada būtų tikėję, kad taip išauš mūsų tautos laisvė. Kad tą naktį neprarastume vilties, tą šaltą naktį prie Seimo rūmų susirinkusi minia Rožinio malda ir giesmėmis šaukėsi Dievo pagalbos sau ir tiems, kurie gynė mūsų tautą.

Kaip šiandienos Evangelijoje gražiai išdėstyta: „Draugai atneša paralyžiuotajį.“ Pajėgūs draugai padeda tam, kuris tuo metu yra nepajėgus. Jie drįsta įveikti kliūtį, prinešti, kur atrodė, kad nebūtų prieinama, bet jie tai daro dėl didesnio tikslo, ne dėl savo naudos.

Evangelija sako: „Išvydęs jų tikėjimą“, t. y. jų drąsą ir ryžtingumą, Jėzus kreipėsi į jų atneštą draugą. Panašiai su laisvės kovotojais: mūsų Tėvynės laisvės kovotojais ir šiandien laisvės kovotojais Ukrainoje. Jie nesielgia savanaudiškai, jie rūpinasi savo artimaisiais, savo Tėvyne, savo šeimomis, savo Tėvynės laisve.

Ir atneštam, nepajėgiam paralyžiuotajam, Jėzus taria: „Tau atleidžiamos nuodėmės.“ Tai ten susirinkusiems kelia staigmeną. Ir turbūt mums. Jei mums, kurie norim laisvės ir kovojam už tą laisvę, Dievas pirmiausia sako: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Daug kam ir šiandien tai nuskamba keistai – aš nusiteikęs ginti Tėvynę ir užtikrinti laisvę, o Dievas nusiteikęs atleisti man nuodėmes. Bet per tą išlaisvinimo stebuklą Jis nori žmogų išlaisvinti ne tik iš išorinių pančių, bet, pirmiausia, iš nuodėmės vergijos. Nes Jis supranta, kad žmogus negali būti tikrai laisvas visuomenėje, jei širdis nėra laisva.

žmogus negali būti tikrai laisvas visuomenėje, jei širdis nėra laisva.

Deja, bet mes, žmonės, esame linkę sukurti savo iškreiptos laisvės sampratas, ypač tokias, kurios apsiriboja savanaudiškumu ir malonumu, o laisvę atskiria nuo aukos ir nesavanaudiškumo, tampriai susijusių su tikrosios laisvės kaina. Kaip greitai mes pamirštame Dievo veikimą. Ir psalmės todėl primena: „Neužmirškime Dievo stebuklų.“

Pirmajame skaitinyje girdime apie mūsų, kurie esame pakrikštyti, kelią ir pažadėtą Dievo karalystę, pažadą įžengti į Dievo poilsio buveinę. Kaip įžengti? Neužmiršti Dievo stebuklų ir sekti Jo nurodytu keliu.

Draugai, kurie vargo, kad prineštų savo paralyžiuotą draugą prie Jėzaus išgydyti, neužmiršo Dievo stebuklų. Tad šiandien, kai mes meldžiamės už Sausio 13-osios keturiolika mūsų draugų, kurie savo auka atvedė mus prie laisvės šaltinio, mes meldžiame, kad jie šiandien patirtų Dievo ramybę ir jo poilsio buveinę. Ir kad mes savo kelyje, užtikrindami laisvę mūsų visuomenėje, niekados nepamirštume Dievo stebuklų, Jo veikimo ir Jo pažadų, kad ir mes paveldėtume Dievo poilsio buveinę. Amen.

The post Arkivyskupas Gintaras Grušas. Esame linkę kurti iškreiptos laisvės sampratas appeared first on LAIKMETIS.

Pamaldose buvo galimybė dalyvauti ir per nuotolį – interneto bei radijo tiesiogines transliacijas.

„Šiandien prisimename mūsų laisvės kovotojų žygdarbį“, – sakė Lietuvai brangią dieną Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, atkreipdamas dėmesį, jog geriausia mūsų turimos laisvės išraiška – kai dalijamės dovanomis, kurias turime, dėl visų gėrio ir ypač dėl vargstančiųjų.

Sakydamas katechezę arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasidalijo ir mintimis apie metų sandūroje pas Viešpatį iškeliavusį popiežių Benediktą XVI bei jo pamokas, paliktas Bažnyčiai pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Tikėjimo gylis ir kukli laikysena – šitaip apibūdino ganytojas iškeliavusį Šventąjį Tėvą, pavadinęs jį iškiliausiu Bažnyčios vadovu, teologu, dvasininku. Benediktas XVI, katechezės mintimis, ir savo gyvenimu, ir raštais tapo žinia, kurią apmąstome, galvodami, ką Viešpats mums sako per jo tarnystę ir tikėjimą.

Katechezėje kalbėta apie Benedikto XVI paliktas įkvepiančias pamokas, su kokia aistra galima stengtis pažinti tiesą, apmąstyti tikėjimą, dėl to gebėti perteikti gilesnę įžvalgą ieškančiam žmogui, ieškojimuose remtis tikėjimui neprieštaraujančiais protu ir logika, kas padėtų ir diskutuojant su netikinčiaisiais, nuolat studijuoti Šventąjį Raštą ir gyventi asmeniniame santykyje su Jėzaus Asmeniu. Pasak ganytojo, šis žmogus irgi ieškojo, galbūt patyrė ir tikėjimo naktų, kaip šv. Kryžiaus Jonas, bet visa skrodė troškimas giliai pažinti ir pamilti Dievą (katechezės įrašą žr. žemiau)

Po Rožinio maldos arkivyskupas Kęstutis Kėvalas vadovavo Eucharistijos liturgijai, ją koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ bei kunigai.

Evangeliją skelbė ir patarnavo diakonas Darius Chmieliauskas.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius kalbėjo apie laisvę

Brangiai, gyvybių kaina apgintos laisvės temą savo pasakytoje homilijoje šią dieną palietė ir kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, atkreipdamas dėmesį, kaip Dievas veikė ir vedė laisvės keliu.

„Žmogus tampa visiškai laisvas tuomet, kai gyvena tiesoje ir tarnauja gėriui. Melas pavergia žmogaus dvasią, o nuodėmė uždeda grandines. Dievas pašaukė laisvei. Tad mūsų gyvenimas turi turėti aiškią kryptį – išsivaduoti iš bet kokių nelaisvės pančių“, – sakė kardinolas, pasidalydamas ir mintimis, kas jau 32-ejus metus mums kliudo eiti laisvės keliu, neleidžia jaustis visiškai laisviems ir visiškai laimingiems. Tai ir godumas, nesantarvė, lengvo gyvenimo siekimas ir daugybė kitų priežasčių. Tačiau svarbiausia – kad pamirštame Dievą.

Liturgijos pabaigoje arkivyskupas Kęstutis Kėvalas padėkojo visiems jos dalyviams, giedojusiam Šiluvos parapijos chorui ir vadovui Vytautui Šveikauskui. Tarė ačiū Jurbarko dekanato kunigams, kurie tą dieną pasitarnavo piligrimams.

Iškilmingos pamaldos Šiluvoje užbaigtos sugiedant Lietuvos himną, o žuvusieji mūsų broliai ir sesuo Vilniuje tą tragišką Sausio 13-osios naktį buvo prisiminti ir pagerbti Šviesos koplytėlėje.

Marijos dieną Šiluvoje, kaip ir kitomis dienomis, piligrimus užeiti, sušilti, įsigyti knygų ar kitų reikmenų, apžiūrėti Šiluvos istorijos muziejų kviečia kiekvieną svetingai sutinkantis Šiluvos piligrimų centras.

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas Šiluvoje prisiminė Benediktą XVI appeared first on LAIKMETIS.

Tada mes buvom tikri. Tada mes galėjome viską, tai buvo mums dovanota šviesos valanda, kuri vargu ar bus pakartota. Dvasinė aukštuma, kuri ir Tautai, ir žmogui duodama tik kartą ar du per gyvenimą. Arba neduodama visai.

Tie, kurie tada buvom, sudarom uždarą sektą, meilės Tėvynei kariuomenę, kur nėra nei pirmųjų, nei paskutinių. Mes atpažįstam vienas kitą iš pusės žodžio ir juntame vienas kito petį. Ir girdime vėl tą artėjimą, girdime garsiai suplakant širdis prieš užgrojant Laisvę, kurios niekas nebegroja ir gal nebegros.

Buvo metai, kai tikėjom, buvo - kai nebetikėjom ir tik prisiminėm. Buvo, kada džiaugėmės, kada pykom, kai norėjom atkeršyti, kada galvojom galintys pakeisti ar pasikeisti. Buvo viltis, kad naktis baigėsi ir iliuzija, kad tamsa neužėjo. Visko buvo.

Praėjusiais, paskutiniais taikos metais, atėjom pas juos pareikalauti. Ir pamatėm nukritusias kaukes ir žvėrių veidus. Pamatėm apsišaukėlių neapykantą savo žmonėms, tamsą jų akyse ir pasiryžimus padaryti viską iki galo, ko žmonės nenori.

Pernai mes pasižadėjome žuvusiems tęsti jų darbą. Dar prisimenu, dar girdžiu tuos kelis tūkstančius prie Seimo kartojant: pasižadam! Dar matau tuos nušvitusius veidus. Tai buvo dar viena tikrumo akimirka. Gal paskutinė.

Nes šiemet nebejuntu nieko. Girdžiu, matau, liečiu tuštumą. Nieko nebeliko. Dirbtiniai manekenų fejerverkai ir plastmasinės manekenų dainelės. Tai tikra ir baisu - tuštuma ir niekas. Vienintelis dalykas, kurį norisi žuvusiems pasakyti - atsiprašymas.

Atgaila už tai, kad tylėjom. Už tai, kad tingėjom. Už tai, kad augindami savo mažylius ir trokšdami paprastos, žmogiškos laimės nepastebėjom pavojaus ateinant. Neišsaugojome to, dėl ko žuvot. Už tai, kad susitaikėm, prisitaikėm ir bundam per vėlai.

Atleiskit.

The post Algimantas Rusteika. Atleiskit appeared first on LAIKMETIS.

Pasak pranešimo, Laisvės gynėjų atminimo dieną pagerbiant tragiškai žuvusius 1991 metų sausio 13 dienos įvykiuose Vilniuje, Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus meldėsi Šv. Marijos Magdalietės moterų vienuolyno šventovėje, kartu tarnavo šios vienuolyno šventovės klero nariai.

„Metropolitas priminė, kad Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia praėjusio šimtmečio dešimtosios dekados pradžioje ryžtingai parėmė lietuvių tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę. Be kita ko, tuometinis Stačiatikių Bažnyčios vadovas, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas (dabar – metropolitas emeritas) griežtai pasmerkė Sovietų Sąjungos vadovybės veiksmus, kurių ji ėmėsi 1991 metų sausio mėnesį“, – teigia Stačiatikių Bažnyčios atstovai.

Teigiama, jog kruvinų įvykių metu Chrizostomas kartu su kitais stačiatikių dvasininkais kreipėsi į rusakalbius Lietuvos gyventojus, ragindamas „neleisti, kad įvyktų kraujo praliejimas“, taip pat ragino, kad visuomenėje būtų išsaugota vienybė ir taika.

Tuometinis Lietuvos stačiatikių vadovas buvo apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo“ medaliu.

Savo ruožtu metropolitas Inokentijus patvirtino, kad visus metus, praėjusius nuo atmintinų įvykių kovojant už Lietuvos laisvę, Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos pozicija lieka nepakitusi.

„Kitaip ir būti negali. Mūsų šventovėse ne tik šią bei kitas atmintinas dienas, bet ir kasdien per pamaldas meldžiamasi už Dievo saugomą mūsų šalį Lietuvą, jos valdžią ir kariuomenę. Mes kasdien meldžiamės už Lietuvą, už jos tautą, kreipdamiesi į mūsų Dangiškąją Globėją – Švenčiausiąją Dievo Gimdytoją ir visus Lietuvos krašto šventuosius, prašydami jų užtarimo ir paramos“, – sakė metropolitas Inokentijus.

Lietuvos vadovai, tuometiniai parlamento gynėjai ir kiti minėjimų dalyviai, penktadienį pagerbdami žuvusiuosius 1991-ųjų sausio 13-ąją per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje, siejo šiuos įvykius ir su Rusijos dabartiniais karo veiksmais Ukrainoje, pabrėždami būtinybę padėti išsaugoti laisvę ukrainiečių tautai. Į susirinkusius Seime kreipęsis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pabrėžė, jog Lietuva apgynė „savo istorinį pasirinkimą“, primindamas, kad šiuo metu dėl savo laisvės kovoja ir jo šalis.

Pranešime Ukraina ar Rusija nėra minimos.

Daliai Lietuvos stačiatikių dvasininkų ėmus kritikuoti Kremliaus invaziją, metropolitas Inokentijus pernai birželio pabaigoje iš kunigystės luomo pašalino keturis dvasininkus.

Jie tvirtina buvę pašalinti už kritiką Rusiją kare palaikančiam Maskvos patriarchui Kirilui. Bažnyčia tai neigia ir sako, jog dvasininkai pripažinti padarę kanoninius nusikaltimus, kai skaldė bendruomenę ir inicijavo ortodoksų atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato, siekiant atkurti  kanoninį pavaldumą Konstantinopolio patriarchui.

Pati Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia teigia smerkianti karą Ukrainoje, siekia didesnės nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato, tačiau tam nesulaukia pritarimo.

Šiuo metu Lietuvos Stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui. Savavaldės bažnyčios statusą turi tik trys ortodoksų bažnyčios, esančios kanoninėje Maskvos patriarchato jurisdikcijoje: Estijos, Latvijos ir Moldovos.

The post Lietuvos ortodoksai rengė Sausio 13-osios pamaldas appeared first on LAIKMETIS.

Jis uždegė žvakes šalia koplytstulpio.

„Gedulo gaidelė visada bus, nes visada bus žmonės, kurie neteko savo artimųjų ir jiems tai yra vis tiek skausmo diena taip pat, – mokyklos bendruomenei sakė prezidentas. – Bet kita vertus jie puikiai supranta, ir tai galbūt yra šioks toks palengvinimas, kad tie žmonės žuvo tikrai ne veltui. Tie žmonės šiandien sukūrė laisvę mums, ypatingai jauniems žmonėms“.

„Aš gyvenau dar toje sistemoje, kad galėjau palyginti laisvę ir nelaisvę (...) ir šiandien, kai aš matau, kad jaunimas gali ne tik važinėti, ne tik keliauti, bet mokytis, dirbti – tiesiog domėtis pasauliu, pažiūrėti, koks jis yra gražus, supranti, kokia supuvusi buvo ta ana sistema, kokia ji buvo ekonomiškai negyvybinga ir dėl tos priežasties aš manau, kad laisvę iškovoti yra didžiulis pasiekimas vien dėl to, kad laisvė yra aukščiausia mūsų gyvenimo vertybė“, – kalbėjo jis.

G. Nausėda sakė, jog Lietuvos kova už laisvę per Sausio 13-ąją yra įkvėpimas ir savo šalį ginantiems ukrainiečiams.

Penktadienio rytą šalia gimnazijos liepsnojo laužai, skambėjo Laisvės kovų dainos.

Prezidentas Sausio 13-osios rytą čia pradėjo pilietiškumo pamoką. Jis teigė, jog Sausio įvykių metu ne vienas savęs klausė, kas bus toliau, nejau „blogis vėl laimės prieš šviesą“.

„Tačiau manau, kad tomis valandomis ir buvo atsakyta į klausimą: šį kartą nepavyks. Šį kartą mes esame stipresni, nes mes pasiryžome, nes esame visi kaip vienas kartu ir mes esame pasirengę paaukoti viską, jeigu reikia, ir gyvybę“, – kalbėjo G. Nausėda.

„Štai kodėl manau, kad ta diena yra nepaprastai svarbi: Lietuva gimė iš naujo, gimė tam, kad gyvuotų per amžius“, – sakė jis.

G. Nausėda akcentavo, jog laisvė suteikia galimybę rinktis ir įgyvendinti savo svajones, todėl ragino ją branginti ir padėti ją išsaugoti ukrainiečių tautai.

„Patikėkite, jie žvelgia ir į mus, jie žvelgia į visą pasaulį“, – kalbėjo prezidentas.

Jis pabrėžė, jog karo Ukrainoje akivaizdoje būtina likti „teisingoje istorijos pusėje“.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kviesdama minėti Sausio 13-ąją, pabrėžė naują suvokimą apie tai, kokia didelė gali būti laisvės kaina.

„Šiemet Laisvės gynėjų dieną minime kitaip, turėdami kitokią patirtį. Visada žinojome, kad laisvė kainuoja. Dabar žinome, kiek ji gali kainuoti. Kiek suniokojimų, sugriovimų, ašarų, kraujo ir gyvybių. Ir kiek reikia ryžto, drąsos, pasiaukojimo, tikėjimo pasirengus sumokėti tą laisvės kainą! Karas prieš Ukrainą suskaičiuoja, pasveria, padalija“, – pranešime cituojama Seimo pirmininkė.

Pasak jos, ukrainiečiai šiandien yra tokie pat vieningi, kokie lietuviai buvo 1991 metų sausį.

„Todėl išlikime tokie pat vieningi, susitelkę, tikintys pergale. Saugokime ir puoselėkime savo Tėvynę. Stiprybės ir ištvermės Ukrainos žmonėms! Mes neabejotinai nugalėsime“, – linkėjo Seimo pirmininkė.

Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, jog laisvės idealu Lietuva tiki ir šiandien, kaip tikėjo prieš 32-ejus metus.

„Laisvės gynėjų dieną prisimename ir pagerbiame visus ryžtingai tikėjusius, kad laisvė yra tai, dėl ko verta kovoti ir ką verta branginti. Prieš 32-ejus metus kaip tauta tuo nesuabejojome, gindami ją ne kaip abstraktų idealą ar komfortabilesnio gyvenimo pažadą, bet kaip gyvenimo visuomenėje ir valstybėje pagrindą, galimybę be diktato rinktis, spręsti ir veikti patiems, – pranešime sakė premjerė. – Nepriklausomybę įtvirtinome didžiausia įmanoma, žmonių gyvybių, kaina. Atmindami Sausio 13-ąją žuvusius, liudijame ir didžią jų aukos prasmę – nepriklausomą Lietuvą.“

„Esu tikra, kad laisvės idealu tikime ir šiandien, o abejojantiems kildavęs klausimas – kaip būtų dabar, jeigu tektų stovėti laisvės sargyboje dar kartą? – yra atsakytas. Atsakymą pateikia įvairiais būdais telkiama ir reiškiama Lietuvos žmonių parama ukrainiečiams, šiandien kovojantiems už savo šalies ir tautos likimą, kovojantiems kare, kurio baigtis lems ir tai, kokia bus ateities Europa ir pasaulis“, – sakė ji.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

The post Laisvė yra aukščiausia mūsų gyvenimo vertybė - G. Nausėda appeared first on LAIKMETIS.

„Bus sprendžiama pagal Civilinio proceso kodekso 48 straipsnį, dėl teisių perėmimo“, – BNS trečiadienį sakė Vilniaus miesto apylinkės teismo atstovas Aurimas Žukauskas.

Šis straipsnis numato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, viena iš tokių priežasčių yra fizinio asmens mirtis, teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

„Jei teisių perėmimas negalimas, tokiu atveju byla nutraukiama“, – BNS teigė teismo atstovas. 

Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. Paprastai teisių perėmėjais Lietuvoje tampa mirusioji giminaičiai.

Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.

Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui.

„Apie dokumentų įteikimą duomenų nėra“, – BNS sakė teismo atstovas A. Žukauskas.

Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M. Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.

Prokuratūra atsisakydavo suteikti M. Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.

V. Landsbergis 2019 metais teigė, kad buvęs SSRS vadovas pats „ramiai miegotų“, jeigu Lietuvos teismai jį išteisintų.

Pastarąjį dvidešimtmetį M. Gorbačiovas praleido politiniame užribyje, bet vis paragindavo JAV ir Rusiją gerinti santykius po 2014 metų, kai Maskva aneksavo Krymo pusiasalį ir šiemet vasarį pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje.

Paskutiniuosius gyvenimo metus jis gyveno tarp ligoninės ir namų, sunkiai sirgo, buvo karantinavęsis dėl baimės susirgti koronavirusu.

The post Vilniaus teismas spręs dėl M. Gorbačiovo teisių perėmimo Sausio 13-osios byloje appeared first on LAIKMETIS.

„Po sunkios ir ilgos ligos Michailas Sergejevičius Gorbačiovas mirė šį vakarą“, – nurodė Maskvos Centrinė klinikinė ligoninė.

M. Gorbačiovas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.

Vakaruose jis tikriausiai bus atsimenamas kaip žmogus, prisidėjęs prie santykių tarp SSRS ir JAV atšilimo, jo nuopelnais laikomos ir pradėtos demokratinės reformos.

Tačiau jis nesiėmė ryžtingiau modernizuoti sąstingio apimtos valstybinės ekonomikos ir išlaikė griežtą politinės santvarkos kontrolę, o Lietuvoje bus menamas kaip jėga malšinęs šalies nepriklausomybės siekius.

Siekė atsakomybės už Sausio 13-ąją

Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.

Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui.

Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M. Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.

Prokuratūra atsisakydavo suteikti M. Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.

V. Landsbergis 2019 metais teigė, kad buvęs SSRS vadovas pats „ramiai miegotų“, jeigu Lietuvos teismai jį išteisintų.

Nobelio taikos premijos laureatas

Pastarąjį dvidešimtmetį M. Gorbačiovas praleido politiniame užribyje, bet vis paragindavo JAV ir Rusiją gerinti santykius po 2014 metų, kai Maskva aneksavo Krymo pusiasalį ir šiemet vasarį pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje.

Paskutiniuosius gyvenimo metus jis gyveno tarp ligoninės ir namų, sunkiai sirgo, buvo karantinavęsis dėl baimės susirgti koronavirusu.

M. Gorbačiovas turbūt bus labiau teigiamai įvertintas Vakaruose, kur buvo meiliai vadinamas Gorbio pravarde ir yra geriausiai žinomas kaip prisidėjęs mažinant branduolinę įtampą tarp Vašingtono ir Maskvos.

1990 metais jis gavo Nobelio taikos premiją.

Savo atsiminimuose M. Gorbačiovas yra apgailestavęs, kad nesugebėjo užkirsti kelio SSRS subyrėjimui.

Pasaulio vadovai mena velionį M. Gorbačiovą kaip išskirtinį lyderį

Antradienį miręs paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas daugelio laikomas žmogumi, sudariusiu sąlygas atkurti demokratiją tuo metu komunistų valdytose Europos šalyse, ir jo gedima kaip vieno iš retai pasitaikančių lyderių, kuris pakeitė pasaulį ir kuriam laikui suteikė vilties, kad tarp supervalstybių įsivyraus taika.

Tačiau šis politinis veikėjas, miręs būdamas 91-erių, buvo smerkiamas daugelio savo tautiečių, kaltinusių jį dėl 1991-aisiais įvykusio Sovietų Sąjungos žlugimo ir jos, kaip supervalstybės, nusilpimo. Iš sovietų imperijos griuvėsių pakilusi Rusija buvo gerokai mažesnė, nes 15 buvusių sovietinių respublikų tapo nepriklausomomis valstybėmis.      

Buvusios didybės ir galios praradimas galiausiai paskatino Vladimiro Putino iškilimą – jis pastarąjį ketvirtį amžiaus siekė atkurti buvusią Rusijos šlovę ir pačią imperiją. 

„Po dešimtmečius trukusių žiaurių politinių represijų jis ėmėsi demokratinių reformų. Jis tikėjo glasnost ir perestroika – viešumu ir pertvarka – ne kaip paprastais šūkiais, bet kaip keliu į priekį Sovietų Sąjungos žmonėms po ilgų izoliacijos ir nepritekliaus metų“, – sakė JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas).

„Tai buvo darbai, atlikti reto lyderio – turinčio vaizduotės įžvelgti, kad įmanoma kitokia ateitis, ir drąsos surizikuoti visa savo karjera, kad jos siektų. Rezultatas buvo saugesnis pasaulis ir daugiau laisvės milijonams žmonių“, – pridūrė jis. 

1990-aisiais M. Gorbačiovas pelnė Nobelio taikos premiją už savo vaidmenį nutraukiant Šaltąjį karą. Tačiau nors užsienyje jis buvo labai gerbiamas, tėvynėje M. Gorbačiovas buvo atstumtasis. Neaišku, kaip žinia apie jo mirtį bus sutikta Rusijoje, vykstant karui prieš Ukrainą.

Pasaulio lyderiai atidavė pagarbą M. Gorbačiovui, o kai kurie jų apibūdino jį kaip didį ir drąsų lyderį.

Postą paliekantis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas) sakė, kad „Putino agresijos prieš  Ukrainą metu jo nenuilstamas įsipareigojimas atverti sovietų visuomenę išlieka pavyzdžiu mums visiems“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) apibūdino M. Gorbačiovą kaip „taikos žmogų, kurio pasirinkimai atvėrė rusams laisvės kelią“.

„Jo įsipareigojimas siekti taikos Europoje pakeitė mūsų bendrą istoriją“, – sakė Prancūzijos vadovas. 

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas (Antoniju Guterišas) pavadino jį „unikaliu valstybės veikėju, pakeitusiu istorijos eigą“ ir „padariusiu daugiau nei bet kuris kitas asmuo, kad Šaltasis karas baigtųsi taikiai“.

„Pasaulis neteko iškilaus pasaulinio lyderio, atsidavusio daugiašališkumo principo rėmėjo ir nenuilstančio taikos gynėjo“, – sakoma JT vadovo pareiškime.

A. Guterresas citavo M. Gorbačiovo kalboje atsiimant Nobelio taikos premiją išsakytą mintį, kad „taika yra ne vienybė panašume, o vienybė įvairovėje“.

„Šią svarbią įžvalgą jis įgyvendino praktiškai, eidamas derybų, reformų, skaidrumo ir nusiginklavimo keliu“, – sakė JT vadovas.

M. Gorbačiovo amžininkai kaip vieną iš jo nuopelnų akcentavo Šaltojo karo pabaigą.

„Michailas Gorbačiovas atliko lemiamą vaidmenį taikiai užbaigiant Šaltąjį karą. Tėvynėje jis buvo istorinės reikšmės figūra, bet ne taip, kaip jis norėjo“, – sakė Robertas Geitsas (Robertas Geitsas), 1991–1993 metais vadovavęs JAV Centrinei žvalgybos agentūrai, o vėliau tapęs gynybos sekretoriumi.

„Susilpnindamas policinę valstybę ir išardydamas stalinistines ekonomines struktūras, jis paskatino Sovietų Sąjungos subyrėjimą, kai įvairios tautos paskelbė nepriklausomybę, o ekonomika žlugo. Taip M. Gorbačiovas suteikė SSRS tautoms galimybę turėti visiškai kitokią ir geresnę ateitį, kuri vėliau iš jų buvo atimta“, – sakė jis.

Buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice (Kondoliza Rais) socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad „jo gyvenimas buvo labai svarbus, nes be jo ir jo drąsos nebūtų buvę įmanoma taikiai užbaigti Šaltojo karo“.

Azijoje M. Gorbačiovas buvo prisimenamas kaip lyderis, išdrįsęs imtis pokyčių.

„Nusileido vieno reikšmingiausių pasaulio lyderių [gyvenimo] uždanga. Jis buvo esminė figūra lemiamu momentu. Kai pasaulis matė konfliktus ir aklavietę, jis matė taiką ir galimybes“, – spaudos konferencijoje sakė Australijos iždo ministras Jimas Chalmersas (Džimas Čalmersas).

V. Putinas pareiškė užuojautą dėl M. Gorbačiovo mirties

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė gilią užuojautą dėl paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo mirties, pranešė jo atstovas spaudai.

„Prezidentas Putinas reiškia gilią užuojautą dėl M. Gorbačiovo mirties. Ryte jis išsiųs užuojautos telegramą jo šeimai ir draugams“, – Rusijos naujienų agentūroms trečiadienį sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

The post Eidamas 92-us metus, mirė Michailas Gorbačiovas appeared first on LAIKMETIS.

Net trečdalis (32 proc.) visoje ES vykusioje apklausoje dalyvavusių Europos piliečių mano, kad Europos Parlementas visų pirma turi ginti demokratijos vertybes Europoje. Kaip ir nestebina antrasis ir trečiasis prioritetai: žodžio laisvė (27 proc.) ir žmogaus teisių apsauga (25 proc.). Šie duomenys nebent gali stebinti triukšmingų gerbėjų burbuluose veikiančius politikus, nedrįstančius pripažinti savo klaidų.

Dar gali stebinti policijos vadovus. Pažadėję persekioti asmenis dėl švilpimo per Sausio 13-ąją, po Seimo vicepirmininko paprašymo, dabar žada riboti laisvę per laisvės šventę – Vasario 16-ąją. Drausti laisvę garsiai reikšti taikią pilietinę valią. Drausti politikų veiksmais sukeltas negatyvias, bet taikias emocijas.

Politikams patinka tai ar nepatinka, jokioje demokratine save laikančioje valstybėje jėgos struktūros nepersekioja savo piliečių, jei šie nenaudoja fizinės jėgos prieš kitus asmenis, neniokoja turto.

O štai mūsų policija viešai skelbia, kad 31-ąją atkurtos Lietuvos Vasario 16-osios laisvės šventę pasitiksime kruopščiai stebimu patekimu į Vilnių, sustiprinta automobilių patikra, užtverta didele Vilniaus gatvės dalimi, draudimais neštis būgnus, trimitus, švilpynes ir kitus triukšmą keliančius objektus.

Šventės ir paradai pagal gerąsias sovietmečio tradicijas turi vykti „ramiai – be priešiškai nusiteikusių asmenų, nes už tai gresia atsakomybė“. Tai policijos atstovo citata. (Ironiška: policijos vadovų, paskirtų Sauliaus Skvernelio Vyriausybės, rotacija vyks nors ir po 2024-aisiais vyksiančių Seimo rinkimų, bet greičiausiai dar prie 2020-ųjų daugumos Vyriausybės. Policijos generalinis komisaras yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui).

Išverčiu, jei kas nesuprato: jei esate priešiškai nusistatęs pastarųjų metų politiniams sprendimams, viešai švęsti Vasario 16-osios neturėtumėte, nes už „priešišką nusistatymą“ – baudos. Ir toliau: „Kuriamos pareigūnų grupės, dirbsiančios ir prie įvažiavimų į Vilnių, nes neatmetama tikimybė, kad tam tikri piktybiškai nusiteikę asmenys gali atvykti ir iš kitų miestų“.

Pamenate Spalio revoliucijos šventes? Su vėliavėlėmis, šypsenomis, milicijos priežiūra ir atidumu, užkertančiu kelią bet kokiam antitarybinio elemento pasirodymui. Su gvazdikais ir darbo žmonių kolektyvų bei Spalio revoliucijos vėliavomis!

Pasikeitė tik vienas aspektas: mūsų visų laisvės dieną – Vasario 16-ąją – vėliavos tapo blogu ženklu. „Jei... ekipažai pastebės autobusiukus, kuriais vyksta daug žmonių su vėliavomis, būgnais ir panašia atributika, tikėtina, kad tokios transporto priemonės bus sustabdytos, o pareigūnai pasiteiraus, kur ir kokiu tikslu žmonės vyksta”.

O kas toliau? Draudimas džiaugtis, draudimas pykti, draudimas nepritarti, draudimas reikšti bet kokią emociją taikiai?

Policijos atstovas citatoje apeliuoja į mūsų laisvės Trispalvę. Už jos turėjimą bei viešą demonstravimą persekiojo sovietmečiu.

O kas toliau? Draudimas džiaugtis, draudimas pykti, draudimas nepritarti, draudimas reikšti bet kokią emociją taikiai? Galų gale – draudimas kritikuoti valdžią? Nejau iš tiesų siekiama, kad neišreikštos taikios emocijos peraugtų į smurtą?

Visuomenės rimties argumentas dėl netinkamos reakcijos į vienuolės Bernadetos kalbą, kurią daugelis tinkamai įsivertino po Sausio 13-osios minėjimo, dabar sumaniai perkeliamas į laisvės dienos minėjimą. Dėl to nelemto momento atsiprašė ir tie, kurie triukšmavo, ir tie, kurie pravardžiavo triukšmaujančius.

Policija turėjo būti patenkinta, kad išvengta susipriešinimo, įvyko taikus, nors ir kai kam labai nemalonus, protestas. Parlamentas turėjo susirinkti į neeilinę sesiją ir imti spręsti gyventojų didėjančio skurdo ir atskirties problemas.

Ar įsižeidę Seimo nariai išgirdo mūsų piliečių didžiausią rūpestį? Net 57 proc. Lietuvos piliečių pirmuoju politinės veiklos prioritetu minėtoje Europos Parlamento apklausoje nurodė skurdą ir atskirtį. Bet negi šauksi planuotą neeilinę sesiją dėl tokių niekų, be to, ir galimybių paso bylos nagrinėjimas nutrauktas...

Net 57 proc. Lietuvos piliečių pirmuoju politinės veiklos prioritetu minėtoje Europos Parlamento apklausoje nurodė skurdą ir atskirtį.

Ar atsiprašymas buvo nenuoširdus, o gal nebeliko gebėjimo ar noro išgirsti? Demokratinėje valstybėje politikai po Sausio 13-osios minėjimo būtų pasidarę išvadas. Sekantį minėjimą būtų vengę įtampą keliančių ir supriešinimą didinančių politikų kalbų.

Juk nesunku pakviesti į balkonėlį žinomų istorikų, filosofų ar kultūros įžymybių, kurie primintų Vasario 16-osios istoriją, ją dar kartą įvertintų Europos ir pasaulio kultūros, teisės ir kituose kontekstuose.

Panašu, kad politikų išvados yra gerokai kitokios – toliau viešai demonstruoti galią: tiek žodžio, tiek ir fizinę. Tie „nežmonės“ lieka aptvaruose: fiziškai ir emociškai.

Tvoromis ir barikadomis – Seimas gynėsi 1991-aisiais nuo agresyvių okupantų tankų.

Tvoromis ir barikadomis – Seimas ir Pilies gatvė ginasi 2022-aisiais nuo taikios savų piliečių emocijos.

Policijos pareiškimai.

Pilna apklausa.

The post Prof. dr. Ignas Vėgėlė. Ribos laisvę per laisvės šventę? appeared first on LAIKMETIS.