„Youtube“ kanalą, kuriame perklausiau vieną jūsų mokymą apie tėvystę. Man įstrigo ir pasirodė labai gražu, kad tiek jūs, tiek jūsų žmona organizuojate pasimatymus su vaikais. Atskirai skiriate vakarą konkrečiam vaikui ir su juo būnate. Galite apie tai papasakoti?

Šiuo metu du mūsų vaikai jau išsikraustę, gyvena savarankiškai – vienas Vilniuje, kitas Anglijoje, – su mumis gyvena mūsų keturiolikmetė ir dar du mažiukai – šešerių ir ketverių. Tad mes su keturiolikmete nuo šio rudens trečiadienio vakarais, pasikeisdami su žmona, einame į pasimatymą.

Nuo pat mažens eidavome į pasimatymus su vaikais, tą patį ir su žmona darom kiekvieną savaitę. Esame santuokoje dvidešimt šešerius metus, bet mums pasimatymai yra prioritetas. Ar į gamtą, ar pavalgyti, bet pasimatymai visada buvo ypatingas laikas – ypač turint daugiau vaikų. Tai neturi būti kas nors labai ištaigingo ar brangaus, kartais gali apeiti aplink ežerėlį ir pasikalbėti. Taip darėm visada, tik gal ne taip nuosekliai – pasimiršdavo, įsisukdavo gyvenimas, pamesdavome reguliarumą. Bet dabar labai smagu eiti į šiuos kassavaitinius pasimatymus.

Ką tai duoda jūsų santykiui su dukra?

Viena, parodo, kad tai svarbu. Kai skiri pasimatymą, parodai, kad šis laikas labai svarbus ir ji, kaip asmuo, man labai svarbi. Yra tekę atšaukti kitus susitikimus dėl pasimatymo su šeimos nariais. Tai labai daug komunikuoja apie jų, kaip šeimos narių, svarbą. Kitas svarbus momentas tas, kad individualus susitikimas leidžia megzti asmeninį ryšį su kiekvienu, nes vaikai – skirtingi. Pasimatymas mus ištraukia iš rutinos, iš problemų, kai ką nors bandom išspręsti konflikto metu.

O per pasimatymą galima grįžti į pokalbius, kurie tada buvo sunkūs, bet dabar gera nuotaika, kita aplinka. Gera proga pabendrauti apie svajones, apie jausmus – nekonfliktuojant kalbėtis apie tai, kas svarbu arba kur buvom susipykę. Taip darom su žmona, nes kai jau vyksta konfliktas, reikia išvengti neigiamų pasekmių (juokiasi).

Taigi trečiadieniais yra jūsų arba žmonos laikas su dukra. O kada judu su žmona būnate dviese?

Anksčiau daug metų bėgiodavom – išbėgam porą valandų ir kalbamės, o dabar išeinam į gamtą – einam ir per lietų, ir kai saulė šviečia, dažnai nueinam 12–18 km. Paskiriu tokį laiką pirmadienio rytą, nes dažnai savaitgaliais keliauju ar važiuoju pamokslauti kur nors į kitą miestą. Tai būna pirmadieniais iki pietų. Jeigu mažiukai eina į darželį, neserga, tai mes keliaujam į gamtą iškylauti, į termosiukus įsidedam košės. Štai šiandien prie jūros ėjom, prie Karklės, atsisėdom ant jūros kranto, pavalgėm košės. Sninga. Praleidom keturias valandas, pasikalbėjom. Formos keičiasi, bet šį rudenį tai labai smagu. Toks žygiavimas kartu mums kažkaip tinka.

Ėjo žmona ir du mažiukai?

Ne, dabar šitas pirmadienio laikas skirtas tik žmonai. Jeigu vaikai darželyje, tai mes dviese. Su mažiukais mums nelabai išeina surengti pasimatymus, nes jie abu reiklūs. Abu turi Dauno sindromą, lėtai auga, nė vienas dar nekalba, jiems dar reikia sauskelnes keisti, maitinti, aprengti. Žodžiu, turim reikalų.

Bet ir tas vienas pasimatymams ar vakarais skirtas laikas kai kam gali atrodyti prabanga. Kaip kalbam su kitais tėvais, tai sudėtinga – atrodo, įsisukama veiklose arba namų rūpesčiuose. Ir štai skirti kartą per savaitę laiko atskirai vienam vaikui – ypač daugiavaikėje šeimoje – prabanga. Kaip jums pačiam? Ką patartumėt – kaip skirti tokio laiko, ypač jei nėra galimybių, nėra kur palikti vaikus ir pan.?

Patarti čia tikrai sunku. Mums irgi būdavo etapų, kad pusmetį ar metus nėra jokių pasimatymų – visko būna, – bet stengiamės atrasti reguliarumą. Skiriasi laikotarpiai. Kai atsirado mūsų paskutinis vaikas, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodo, tai tiesiog laikome prioritetu. Kartais vaikus užmigdom anksti, apie septintą, paprašom vyresnės dukros, kad pabūtų, o mes su mama einam dviese valandžiukę pasivaikščioti.

Tiesiog tai prioritetas, nes jeigu nepasikalbame, nutolstame, atsiranda susierzinimų, nepatenkinam vienas kito poreikių, tada kyla priekaištai. Žodžiu, suprantam, kad priešingu atveju kyla labai didelė rizika. Žmonės, kurie nueina iki skyrybų, – tai net ne tie, kurie vienas kito nemylėjo, o tiesiog gal stokojo laiko, stokojo erdvės išsikalbėti. Ir po kurio laiko žiūri, kad jau nemėgsti to žmogaus, su juo skaudžiau būti ir neskiri savo laiko. O vaikui didžiausia dovana, kurią tėvai gali padaryti, – tai mylėti vienas kitą. Vaikui didesnės dovanos nebus. Tai primygtinai sakom patys sau ir kitiems. O kaip kam išeis – visaip gali būti. Kartais pamiršti, įsisuki, o paskui vėl sau primeni.

Na taip, vaikus mylime, rūpinamės jais, kaip tik galim, bet šeimoje gyvename ne dėl vaikų, žmona turi būti pirmoje vietoje, ar ne?

Taip, šitaip suprantame Dievo tvarką. Ir jeigu tarp sutuoktinių nėra darnos – ypač kai gimsta pirmas vaikas, o mama arba įkrenta į depresiją, arba įsijaučia į mamos rolę, jei tik sutuoktiniai apleidžia vienas kito poreikius ir vaikas užima centrinę vietą santuokoje, dažnai tai atneša sunkias pasekmes. Tad, atrodo, tvarka yra Dievo duota – vis dėlto vyras turi mylėti žmoną, žmona gerbti vyrą, ir jeigu šitai išlieka, tada visas tas gėris nukeliauja iki vaikų.

Gal trūksta supratimo arba įkvepiančių pavyzdžių, kad galima puikiai – gal net geriausiai – save realizuoti per šeimą, bendravimą su vaikais, mylint žmoną, kad tave šventumo ir išsipildymo keliu veda būtent šitas dalykas?

Taip. Šią savaitę girdėjau tokią gerą mintį: niekam nerūpės, kiek dirbai viršvalandžių – išskyrus tavo vaikus. Tik tavo šeima, žmona ir vaikai labiausiai kentės nuo tavo viršvalandžių, bet nei viršininkas, nei bendradarbiai nedėkos. Praeis savaitė, mėnuo ir darbe niekas to neatsimins.

Bet kad tavęs nebuvo namuose, atsimins vaikai. Laimė vis tiek yra mūsų santykių kokybė, čia paprasta – pilna tyrimų pridaryta, kad mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų santykių kokybės. O brangiausi, artimiausi žmonės yra šeima. Skyręs prioritetą savo šeimai, manau, niekada nepasigailėsi. Nežinau, neteko sutikti žmonių, kurie aukotųsi dėl šeimos ir paskui sakytų „kaip gaila“.

Kaip pasikeičia gyvenimas tapus tėčiu? Kiek vaikų turėti – pagal galimybes ar „kaip Dievas duos“? Tėvystė – tai neatšaukiama pareiga ar amžinas džiazas? Kaip neišprotėti auginant vaikus? Ar tikrai sriuba pati neišsiverda, indai patys neišsiplauna, o lopšinės prieš miegą pačios nepasidainuoja? Ar vaikai yra mūsų nuosavybė? Ką reiškia būti dvasios tėvu?

Apie tai drąsiai ir atvirai pasakoja dvylika skirtingą patirtį turinčių vyrų „Magnificat leidinių“ išleistoje knygoje „Aš esu tėvas. 12 svarbių pasakojimų“.

„Džiaugiuosi, kad dvylika labiau ar mažiau žinomų vyrų sutiko pasidalyti savo pačiomis įvairiausiomis patirtimis ir mintimis, ką jiems reiškia būti tėvu – ir kaip jiems tai sekasi. Drįstu sakyti, kad rankose laikote unikalią knygą, nes pas mus nedaug terasite vietų, kuriose vyrai apie tai kalbėtų – atvirai, paprastai, kartais šmaikščiai, o kartais ir liūdnai. Dėl to, manome, šie pokalbiai yra svarbūs.

Knyga skirta tiek vyrams, tiek moterims – tačiau ypač norėtųsi, kad ją skaitydami tėčiai suprastų, jog savo kelyje nėra vieniši, kad jų džiaugsmai ir problemos aplanko visus. Ir, svarbiausia, kad išeitis visada yra. Be to, nors ši knyga nėra sėkmės istorijų rinkinys ar tėvystės įgūdžių vadovas, esu įsitikinęs, kad skaitydami rasite sau naudingų patarimų, įkvėpimų. Kalbindamas skirtingus vyrus, pats tai stipriai patyriau – po kiekvieno interviu kildavo noras grįžus namo kuo stipriau apkabinti savo vaikus, su jais praleisti daugiau laiko, jais dar labiau džiaugtis. Ir permąstyti, ar tikrai viską savo tėvystės kelyje darau gerai“, – sako tėčius kalbinęs knygos sudarytojas, komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistas, tekstų autorius Simonas Bendžius.

Savo tėvystės patirtimi knygoje dalijasi:

Krepšinio treneris, krepšininkas Dainius Adomaitis; poetas, vertėjas Antanas Gailius; Konstantinopolio patriarchato ortodoksų kunigas Vitalijus Mockus; aktorius, laidų vedėjas Rimas Šapauskas; visuomenininkas Žanas Talandis; miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas; statybininkas, leidėjas Alvydas Juravičius; katalikų kunigas, jėzuitas Antanas Saulaitis SJ; policijos pareigūnas Dalius Mackela; dainininkas, muzikos prodiuseris Linas Adomaitis; virtuvės šefas, laidų vedėjas Gian Luca Demarco, verslininkas, leidėjas Tadas Bruzgulis.

The post Pastorius Saulius Karosas eina į pasimatymus ne tik su žmona, bet ir su vaikais appeared first on LAIKMETIS.

PLK - tai 2 dienų renginys, kuriame pasaulinio lygio vadovų pranešimai skamba video formatu, o Lietuvos lyderiai kalba gyvai. Beje, pastaroji aplinkybė ne tik šiam renginiui suteikia gyvumo, bet ir perkelia lyderystės idėją į labiau vietinį kontekstą. Pranešimus papildo meniniai ir muzikiniai pasirodymai, kontaktų ir įvairių iniciatyvų mugė bei praktinės diskusijos.

Šių metų pranešimų vedančioji mintis - pasitikėjimo svarba. Ko gero, nieko nuostabaus, nes jo deficitas visuomeniniuose ryšiuose itin jaučiamas. "Prisiminkite, kad komandinis darbas prasideda nuo pasitikėjimo. Vienintelis būdas tai padaryti - įveikti savo nepažeidžiamumo jausmą”, - teigė vienas iš pranešėjų Patrickas Lencionis. Būtent šis nepažeidžiamumas yra vienas veiksnių lemiančių dabartinį susiskaldymą.

Todėl PLK tvyranti neformalaus ekumenizmo atmosfera yra atsakymo į šį iššūkį bandymas. Jis būtinas kai kalbame apie Vakarų visuomenėse plintančias nutildymo kultūros, šeimos institucijos žlugdymo, lyties perkūrimo tendencijas, kurios buvo atidengtos pokalbyje su Lietuvos krikščionių darbuotojų profsąjungos pirmininku Audriumi Globiu. Krikščioniškos brolystės gestas buvo ir Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo ir veiksmingiausios Lietuvoje protestantų bendruomenės Miesto bažnyčios vyriausiojo pastoriaus Sauliaus Karoso apsikabinimas scenoje.

Renginio užkulisiuose buvo kalbama, kad PLK ateitis skendi miglose. Tačiau PLK populiarumas tarp mūsų šalies krikščionių liudija apie jo reikalingumą ir svarbą dabarties situacijoje.

The post Palangoje 14 -ąjį kartą įvyko Pasaulinė lyderystės konferencija appeared first on LAIKMETIS.