Kaip pranešė Krašto apsaugos ministerija, aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, 1949 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją. Šis tekstas, greta 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 kovo 11-osios aktų, laikomas vienu iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų.

Minėjime Radviliškio rajone dalyvaus krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas Antanas Matutis, Seimo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Radviliškio rajono savivaldybės, kitų institucijų atstovai, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Oro gynybos bataliono, Kunigaikščio Margirio pėstininkų bataliono ir Garbės sargybos kuopos kariai.

deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų 1949-aisiais vasario 2-22 dienomis vykusiame suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą

Anot ministerijos, deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų 1949-aisiais vasario 2-22 dienomis vykusiame suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą. Tai įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

„Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija – teisiškai ir politiškai stiprus, pažangias vakarietiškas vertybes – laisvę, demokratiją ir pilietines teises akcentuojantis, aiškią geopolitinę kryptį deklaruojantis dokumentas“, – pažymi ministerija.

Minint deklaracijos paskelbimo sukaktį, taip pat pagerbiami ir partizanų vadų, jos signatarų – Jono Žemaičio-Vytauto, Aleksandro Grybino-Fausto, Vytauto Gužo-Kardo, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leonardo Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Petro Bartkaus-Žadgailos drąsa ir auka. Visi aštuoni signatarai žuvo nesulaukę laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.

The post Minimos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos paskelbimo 75-osios metinės appeared first on LAIKMETIS.

Vedėjas - Edvinas Jusys.

The post Vytautas Radžvilas. Vytauto Landsbergio versija? appeared first on LAIKMETIS.

Sako, LRT tyrimai (suprask, Makaraitytė) galėtų pasiaiškinti. Makaraitytės neprireikė, nes jau ne vienas raštingas žmogus išdėstė nutylėtus faktus, o ir pačią R tapatybę (signataras Audrius Rudys). Dar daugiau, kaip tiksliai pastebi Audrius Bačiulis, minėtame viešai prieinamame dokumente apie R veiklą rašoma (bet prof. Landsbergis nutyli), kad pats prof. Landsbergis į jį kreipėsi su prašymu pulti Antaną Terlecką. Taigi prof. Landsbergis žino, kas tas R, ne tik iš viešos erdvės ir istorijos. Žino asmeniškai. Ir vis tiek imasi spekuliacijų, neva tai galintis būti prof. Radžvilas.

Tai gėdingas prof. Landsbergio poelgis. Gėdingas, nes sąmoningai bandoma apjuodinti prof. Radžvilą, o per jį ir visą vadovaujamą partiją, pačiam žinomai melagingais kaltinimais. Gėdingas, nes tuo pačiu parodomi jo veikimo metodai Sąjūdžio metais (prašymas R apjuodinti A. Terlecką). Gėdingas, nes pats tokio neišprovokuoto ir atvirai kvailo išpuolio prieš prof. Radžvilą faktas rodo banalią baimę, kad pastarasis iš tiesų ima perimti jo šeimyninės partijos rinkėjus. Tuos vyresniuosius, konservatyvius, kuriems istorija, Sąjūdis, teisingumas iš tiesų kažką reiškia. Kasdien tokių sutinku.

Truputį net gaila profesoriaus šioje situacijoje. Neįsivaizduočiau jo taip grubiai klystant kad ir prieš 10 metų. Bet situacija verčia kalbėti plačiau, apie ateitį. Kažkodėl taip yra, kad būtent tokias šmeižto kampanijas rengiančių politikų partija aršiausiai kovoja prieš žinomų KGB bendradarbių išslaptinimą. Kontrastas - Nacionalinis susivienijimas atviriausiai pasisako už jų išslaptinimas (valstybės duotas pažadas šiems žmonėms seniausiai išpildytas). Tad tenka priminti, kad visada sieksime KGB bendradarbių išslaptinimo.

Ir ne tik. Išvežti KGB archyvai Maskvoje Lietuvai iš tiesų neprieinami. Bet labai daug KGB archyvų medžiagos yra mūsų šalies draugų rankose Kijeve. Mįslinga, tačiau per 30 nepriklausomybės metų jokia valdžia niekada neiniciavo ir sistemingai nefinansavo pastangų prieiti ir susipažinti su KGB archyvais Kijeve, ten esančia medžiaga. Po karo būtina tai pataisyti, skiriant politinį prioritetą ir deramą finansavimą. Daug sužinosime.

The post Vytautas Sinica. Gėdingas profesoriaus Landsbergio poelgis appeared first on LAIKMETIS.

Pradėkime nuo pradžių. Ar Justino Marcinkevičiaus biografijoje yra elementų, kurie yra vertintini neigiamai? Taip. Ar tie elementai turėtų užkirsti kelią poeto atminimo įamžinimą paminklu? Ne.

Tikrai taip, poetas gūdžiame sovietmetyje ėjo pareigas, kurios galėtų būti prilygintos tam tikro lygio kolaboravimui su sovietiniu režimu. Taip, yra parašęs kūrinių, kurie buvo palankūs okupaciniam režimui. Taip, iš okupacinio režimo gavo kitiems žmonėms neprieinamų privilegijų, kuriomis naudojosi.

Būtent šiuos J. Marcinkevičiaus biografijos faktus pabrėžia įvairūs viešosios erdvės kalbėtojai, menkindami J. Marcinkevičių ir norėdami užkardyti paminklo jam pastatymą. Pakankamai įdomu, kad šie viešosios erdvės kalbėtojai, kurie visaip bando menkinti J. Marcinkevičių, yra daugiau ar mažiau asocijuojami su viena labai konkrečia valdančiąja partija.

Įvertinus tai, jau dabar įdomu man: ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui? Nes partijos patriarchas lygiai taip pat ėjo pareigas, kurių sovietiniais laikais be tam tikro lygio kolaboravimo su okupaciniu režimu eiti buvo sunkiai įmanoma.

ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui?

Patriarcho tėvui, jei neklystu, buvo paskirta valstybinė pensija, kuri buvo skiriama tik labai režimui nusipelniusiems asmenims. Pačiam patriarchui ne kartą buvo sudarytos sąlygos išvykti į užsienį pas brolį (į Australiją). Paprastiems gi piliečiams galimybė išvykti į užsienį buvo apribota iki teorinės galimybės išvykti į taip vadinamas „draugiško režimo šalis“, tokias kaip Lenkija, Čekoslovakija ar Bulgarija. Ir net toks išvykimas būdavo pakankamai sunkiai įmanomas. O jau galimybė išvykti į taip vadinamas „vakarų kapitalistines šalis“ būdavo suteikiama tik jau ypač labai nusipelniusiems.

Tačiau neturiu nei menkiausios abejonės, kad, kai ateis momentas svarstyti paminklo patriarchui statybą, lygiai tie patys viešosios erdvės kalbėtojai visą patriarcho biografiją iki Sąjūdžio užbrauks. Net neabejoju.

Tai dėl ko visas tas triukšmas dėl paminklo J. Marcinkevičiui statybos? Mano asmenine nuomone, žingsnis po žingsnio yra vykdomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijos „privatizavimas“. Visą nepriklausomybę suvedant į vieną asmenį, visus kitus eliminuojant ar sumenkinant. R. Ozolo atminimas jau beveik ištrintas ir užmirštas, nors Sąjūdžio steigime jo nuopelnai buvo daug didesni, nei patriarcho. Ozolas buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio iniciatorių, o patriarchas, jei neklystu, į Sąjūdį atėjo jau vėliau. Genzelio irgi niekas nebeatsimena. Kad Vytautas Radžvilas (dabartinis Nacionalinio susivienijimo pirmininkas) yra vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, aš ir pats tik prieš kelis metus tesužinojau. Na o dabar atėjo eilė sumenkinti Justino Marcinkevičiaus atminimą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą. 1996-2000 kadencijoje buvo priimtas įstatymas dėl prezidento socialinių garantijų patriarchui suteikimo. Aišku, po kelių metų Konstitucinis Teismas pripažino tokį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, nes patriarchas jokiu prezidentu nebuvo niekada išrinktas. Ok, Konstitucinis Teismas uždaro duris, tai „pagrindinė šalies partija“ lipa per langą ir paskelbia savo patriarchą „šalies vadovu“. O, kad šį kartą Konstitucinis Teismas tokio įstatymo nebepripažintų prieštaraujančiu Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą paskiria savo partietį. Taigi, viskas vedama į tai, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas. Ir atvirkščiai: patriarchas = Sąjūdžiui ir Nepriklausomybei.

Istorija yra toks mokslas, kurį rašo nugalėtojai. Įvykių amžininkams daug kas ilgainiui užsimiršta, o kartoms, gimusioms po įvykių, jie tegali būti žinomi iš istorijos vadovėlių ar kitų istorinių knygų. Jei istorijos vadovėliuose bei kitose knygose bus įtvirtinta formulė, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas, vadinasi, taip ir bus.

Grįžkime prie paminklo Justinui Marcinkevičiui. Mes ruošiamės įamžinti atminimą žmogaus, nusipelniusio Lietuvai. Ne kanonizuoti jį į šventuosius, bet įamžinti už nuopelnus. Ar tai, kad žmogus per gyvenimą yra padaręs ir neigiamų dalykų, nubraukia jo nuopelnus? Manau, kad gerą formulę yra pasiūlęs prof. Raimondas Kuodis: jei žmogus, kurio atminimą ruošiamės įamžinti, per gyvenimą padarė ir gerų, ir blogų dalykų, žiūrime, ar geri dalykai nusveria blogus. Sąjūdžio šauklys ir mūsų Konstitucijos priambulės autorius nusveria ankstesnius bandymus įsiteikti okupacinei valdžiai.

Be to, neigiamus dalykus reikėtų vertinti iš to meto, kai jie buvo padaryti, o ne iš šių laikų perspektyvos. Iš dabartinių perspektyvų vertinant, J. Marcinkevičiaus okupacinio laikotarpio biografija vertintina gal net labai neigiamai. O jei vertintumėme iš okupacinio laikotarpio perspektyvų bei tuo metu buvusių sąlygų? Norėjai, kad tavo kūrinius „praleistų” cenzūra bei juos publikuotų – teko žaisti pagal tokias taisykles, kurias nustatė okupacinė valdžia, tikintis, kad tokiu būdu pro cenzūrą pavyks „prastumti” ir tai, ką tu pats norėtum publikuoti, o ne tik tai, ką nori publikuoti cenzūra.

Tuo metu Marcinkevičiui alternatyva buvo arba iš viso nieko nerašyti, arba rašyti „į stalčių”. Mano nuomone, vis tiek geriau, kad rašė ir publikavo, kad ir darydamas tokius reveransus okupacinei valdžiai, nei kad būtų nerašęs ir nepublikavęs. Tuo labiau, kad J. Marcinkevičius į Lietuvos pusę perėjo dar labai anksti, kai dar niekas tikrai nebuvo aišku. Skirtingai nuo kokio nors J. Baltušio.

Lygiai tokios pačios taisyklės turėtų galioti ir patriarcho atminimo įamžinimui, kai tik ateis laikais. Taip, patriarchas irgi yra nusipelnęs paminklo, kada nors jis ir bus pastatytas. Bet patriarcho atminimo įamžinimas turėtų būti vykdomas pagal lygiai tokias pat taisykles, kaip ir J. Marcinkevičiaus ar R. Ozolo. O ne taip, kad patriarcho atminimo įamžinimas vyktų pagal vienokias taisykles, o kitų – jau pagal kitokias.

The post Dominykas Vanhara. Istorijos dėmės ir nerimstančios aistros appeared first on LAIKMETIS.

Meilė Lukšienė

Pakaktų vien tik Lietuvos atkuriamojo sąjūdžio asmenybių pristatymo, kad išeitų nemenkas istorinis veikalas, kuriame figūruotų ne pareigos, postai, o nuveikti darbai, vienaip ar kitaip formavę ir nepriklausomos Lietuvos minties raidą, padėję pamatus valstybingumui bei įvairioms fundamentinėms sritims, kuriose turėjo užgimti nauja naujos generacijos sąmonė.

Tačiau nesklandumai, kaip dabar madinga sakyti, perkraunant valstybę prasidėjo gana anksti, prabėgus vos metams ar dviem po nepriklausomybės paskelbimo. Kai kurie dalykai iki šių dienų kelia siaubą, pavyzdžiui, daugiau kaip 30 metų neišaiškintos Romualdo Ozolo sūnaus žūties 1991-aisiais aplinkybės, o kai kurie – gilų liūdesį, pavyzdžiui, užsienio ekspertų geriausiu švietimo pertvarkos dokumentu Vidurio Europoje pripažintos Meilės Lukšienės „Lietuvos švietimo koncepcijos“ atmetimas Seime 1992-aisiais. Be atvangos nuošalėn buvo stumiamos kertinės figūros, kurių dauguma – filosofai, mokslininkai, menininkai.

nesklandumai, kaip dabar madinga sakyti, perkraunant valstybę prasidėjo gana anksti, prabėgus vos metams ar dviem po nepriklausomybės paskelbimo.

Ypač skaudus ir atskiros nuomonės reikalingas Justino Marcinkevičiaus atvejis: „Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose?“ Kas gi jį apgynė, palaikė? Valentinas Sventickas, Viktorija Daujotytė. Prasidėjusios pamazgų ant autoritetų pylimo akcijos galutinai išklibino visus šviesos ir tiesos bei vienybės pamatus, tad mūsų dienomis stebint kai kuriuos personažus, giedančius šiuos himno žodžius, apima tik pasidygėjimo jausmas.

Šiandieną nesileisiu į diskusijas, dėl kokios priežasties taip kruopščiai ir nuosekliai menkinti, šmeižti, marginalizuoti Sąjūdį, vadinasi, ir Lietuvą kūrę žmonės. Bet, regis, jau kiekvienam blaiviai mąstančiam aišku, kad dėl vienos pavardės, dėl vieno asmens įnorių, kerštingumo, svaiginimosi asmenybės kultu. Iš Justino Marcinkevičiaus dienoraštinės esė „Taburetė virš galvos“: „Pabaigsiu, nuo ko pradėjau – atmintina „Kranto“ laida (1991 06 06). Po kelių metų vienas iš trijų jos dalyvių mano bičiuliui B. G. prisipažino, kad ją, tą laidą, inspiravęs V. L.  Tiesą sakant, aš jau seniai taip galvojau. Pasidarė dar liūdniau.“ (atkreipkime dėmesį – 1991-ieji!)

Dar ne taip seniai, kol pro mūsų sienas nebuvo prasibrovęs vadinamasis eidžizmas (kurį lyg ir turėtume vadinti amžizmu, tačiau amžius lietuviams anaiptol nereiškia ko negatyvaus), žinojome, kad gerą patarimą, paremtą patirtimi ir išmintimi, visada gali duoti stabilus, šilto ir šalto matęs, žinių sukaupęs žmogus. Tad tiek M. Lukšienės, tiek J. Marcinkevičiaus, tiek Bronislovo Genzelio ar kitų kiek vyresnių už tuomečius jaunuolius, degusius greitų permainų troškimu, mintys bei diplomatija buvo aukso vertės.

Tiesa, karštakošiškumu ar kvailais išsišokimais nebūtų įmanoma apkaltinti ir tada dar visai jaunučių Sąjūdį savo logika bei stabilumu praturtinusių fiziko Zigmo Vaišvilos, filosofo Arvydo Juozaičio ar ekonomisto Alvydo Medalinsko. Jie buvo geri vaikai, kurie tėvus lanko, o mokytojus gerbia.

Kita vertus, ir pati visuomenė, klausydama bei skaitydama Sąjūdžio pirmeivių tekstų, pretendavusių jai tapti kelrodžiais, buvo visiškai laisva (koks žiaurus paradoksas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos!) pasirinkti kryptį bei mąstytoją, išreikšti savo pasitikėjimą ar juos atmesti.

Paaiškėjo, kad ta visuomenė nėra tokia nustekenta ir nususinta, o jos visapusišką išsilavinimą ir kultūros suvokimą patvirtino diametraliai skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, turėję ką pasakyti tribūnoje, gebėję kurti strategijas ir taktikas, grindžiamas ne populizmu, ne biurokratinėmis retorikos klišėmis, ne aptakiais politkorektiškais vieno kurpaliaus konvejeriniais pliurpsėjimais.

Galiausiai, ta visuomenė kuo puikiausiai suprato ir Ezopo kalbą, ir į elitizmą linkusius kai kurių Sąjūdžio branduolio narių opusus, ir specifinių žinių reikalavusias sričių programas. Nebuvo nė vieno, sakiusio – nusileiskite iki žemiausio lygio, kalbėkite visiškai neišsilavinusių kalba, pateikite daugiau pramoginio turinio. Nuo ekskavatorininko Kazimiero Uokos iki pakelių griovius šienavusio Algirdo Patracko, nuo gamtosaugininko Sauliaus Griciaus iki kunigo Vaclovo Aliulio, nuo politkalinio Vidmanto Povilionio iki metaekonomisto Antano Buračo – kiekvienas Sąjūdžio žmogus turėjo ką pasakyti ne tuščiai, ne banaliai, bet prasmingai, kompetentingai, įžvalgiai bei perspektyviai.

Žinia, šiame kontekste išryškėjo gana esminis Vilniaus ir Kauno sąjūdininkų požiūrių skirtumas, tad ir vaidmuo. Daugiau vadinamajai nomenklatūrai, valdininkijai ir susireikšminusiems postams pataikavę intelektualinės krypties atstovai Vilniuje buvo atsargesni, aptakesni, mažiau ryžtingi.

Technokratų, disidentų bei etnologų Kauno sąjūdininkų branduolys, gana greitai atmetęs kultūrinio gyvenimo elitą – „to meto visuomenės sąmonės popsą“ (A. P.), nepaisant įvairių primetamų istorinių datų, susibūręs anksčiau už birželio 3-iosios sostinės pirmeivius, buvo nuoseklus visiškos Lietuvos nepriklausomybės siekio šalininkas, išsiskyręs drąsiais, racionaliais, kietais pareiškimais bei veikla: „Kaune buvo sugebėta atsiriboti nuo vidinių prieštaravimų persmelktos ar neleistinai atsargios rėmimo grupės sukūrimo. Joje liko tik tie, kuriems buvo savaime suprantama, jog pagrindinis tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.“ (K. Bartkevičius, R. Bulota „Sąjūdžio susikūrimas Kaune“)

Nederėtų tarp šių grupių statyti svarstyklių. Abi buvo nepaprastai reikšmingos ir reikalingos, abi sudarė nedalomą in ir jang pusiausvyros ratą, ištempusį Lietuvos vežimą į Kovo 11-ąją. Tačiau su sąlyga, kad mums svarbūs visi, kiekvienas darbininkas, savu indėliu prisidėjęs prie galingo dvasinio darbo. Bet visą laiką tarsi tyčia kuris nors tai patraukiamas nuo aktyvios veiklos, tai pražudomi jo artimiausieji žmonės, tai įvyksta šmeižtų kampanija, tai mirtinai nukrenta paslydęs ant laiptų...

Pakaktų prisiminti Algirdo Patacko sumaišymą su purvais ar į visišką marginalų būrį įtrauktą Zigmą Vaišvilą, nukanalizuotą Arvydą Juozaitį ar radikalu ir tarnaujančiu Rusijai paskelbtą Rolandą Paulauską. Ramybėje palikti tik laiku mirę ar pritilę, atsitraukę, atitolę bei įsipatoginę ir radę „bendrą kalbą“ su kulto bendradarbiais.

Dar iš Marcinkevičiaus: „Mums atrodo, kad atstumdami, pasmerkdami tampame didesni, šventesni: juk jeigu aš kaltinu, jeigu aš ką nors atstumiu, vadinasi, aš pats nekaltas, vadinasi, aš stipresnis, teisesnis, talentingesnis už tą, ką atstumiu. Koks puikus metas melui, šmeižtui, prasimanymams, kerštui ir sąskaitų suvedinėjimams, kokios geros sąlygos amoraliai dvasiai tarpti ir klestėti.“ (vis tie patys 1991-ieji)

Šiandieną, prabėgus 35-iems metams nuo dvasinio sukilimo pradžios ir taikia revoliucija įgyvendinto nepriklausomybės atgavimo, regime labai panašią situaciją, kuri brandino ano meto įvykius. Valdžia visiškai atsiskyrė nuo tautos, sovietinę gerokai pralenkė savuoju cinizmu, chamizmu, prievarta. Nacionaliniai ir suverenumo klausimai, dėl kurių ir steigėsi Sąjūdis, išbraukti bemaž iš visų gyvenimo sričių, anuometes krašto ekologijos problemas, tapusias kertiniu akmeniu naujos valstybės kūrime, pakeitė amorfinės ir vietos ūkį griaunančios kosmopolitinės klimato kaitos programos, nuleistos iš aukščiau, neatitinkančios nacionalinių interesų bei aktualijų; centrinės Konstitucijos ašys paguldytos ant menčių – nei kalba, nei šeima, nei religija, nei dorovė nebeatitinka globalistinės politikos siekių.

Visuomenė suskaldyta į tiek šipulių, kad apie jokią vienybę – o tai ir yra svarbiausias KGB‘istinis metodas, visus nepriklausomybės metus aktyviai taikytas įvairių partijų, bet ypač vienos – negalime ir pagalvoti. Žemės referendumas, Garliavos byla, šimtai atidarytų komunistine ideologija apie lygybę ir brolybę kvepiančių Overtono langų, galiausiai galimybių pasai pavertė šią valstybę nykštukine, su degradacijon nepaprastu greičiu besiritančia demografija, rodančia tik vieną šauktuką – atgimimas neįmanomas. Dabar jau ne dvasinis, o tiesiog fizinis.

Tad ar yra įmanomas dar vienas Sąjūdis? Ar verta šį smėliu baigiamą užpustyti Karvaičių kaimą gelbėti nuo pražūties? Romualdas Ozolas, su kuriuo man teko garbė bičiuliautis, net paskutiniaisiais savo gyvenimo metais vis dar turėjo vilties ir važiavo į Kauną, į tą paskutinįjį fortą, prisidėti prie piliečių sambūrio, pasiryžusio lemiamai kovai. Tačiau iš tiesų, jei atkreipsime dėmesį į tą lemtingą 1991-ųjų metų slenkstį, kai pradėtas naikinti pirmiausia Sąjūdžio, o paskui ir kitas aktyviosios visuomenės dalies branduolys, pamatysime, kad dauguma darbų – tik to galingo 1988-ųjų sprogimo aidas, inercija. Tik saviapgaulė ir iliuzija

Dar iš 1991-ųjų Marcinkevičiaus: „Vienas pažįstamas į klausimą, kaip čia išėjo, kad mes taip susiskaldėm, įsikirtom vieni kitiems į atlapus ir į širdis, atsakė populiarios Zauerveino giesmės eilute pabrėždamas žodį „lietuviais“: „Lietuviais esame mes gimę...“ – kitaip, girdi, ir negalėjo būti, nes, mat, lietuviai esame...“

Tiesa, dera minėti, kad visgi Lietuvoje šiuo metu labai aiškiai formuojasi dvi grupės, kaip anuomečio Sąjudžio Vilniaus ir Kauno sparnai. Tik jos jau visiškai kitokios, nes ir sąmonė, ir siekiai, ir tikslai diametraliai priešingi. Sąlyginai vieną pavadinę Vilniaus grupe (nes didžioji dauguma jos žmonių ir gyvena Vilniuje), pamatysime ne tik visišką pasitikėjimą valdžia, oficialiuoju politikos, mokslo, ideologijos diskursu, bet ir beatodairišką pasipiktinimą kitaminčiais, komjaunuolišką užsidegimą skųsti bei naikinti, išvalyti šalį nuo neatitinkančių vienos partinės linijos, vienos pasaulinės tiesos.

visgi Lietuvoje šiuo metu labai aiškiai formuojasi dvi grupės, kaip anuomečio Sąjudžio Vilniaus ir Kauno sparnai.

Kitą sąlygiškai pavadinę Kauno grupe, rasime visą Lietuvą, kurioje dar gyvena kritinį mąstymą atstovaujantys piliečiai, atkakliai nepasiduodantys oficiozui, abejojantys bet kokia propaganda ir reklama, drįstantys savarankiškai spręsti savo išsilavinimo, sveikatos, tikėjimo, šeimų kūrimo ir vaikų ugdymo klausimus.

Ir jeigu dabar paklaustume apie šias dvi Lietuvas anuomečių sąjūdiečių, pamatytume, kad savąją tautą, tą jos nepaklusniųjų, kitaip tariant – laisvųjų, dalį palaikytų būtent tie, kurie nepriklauso V. L., užsakiusio Marcinkevičių naikinusią TV laidą, diktatūros aljansui, konformistinių intelektualų būreliams, vienalyčių santuokų palaikytojams, vadinantiems save konservatoriais ir krikščionimis.

Ir vis tik, kalbėdama apie praeito amžiaus devintojo dešimtmečio Sąjūdį ir jo asmenybes, privalau išskirti vieną žmogų, niekada neišsižadėjusį svarbiausių jo paties įvardytų valstybę laikančių banginių – Doros, Proto ir Dvasios. Tai Romualdas Ozolas. Laikyčiau jį lietuvių Mahatma Gandžiu ar net dar daugiau, nes jo mąstymas ir matymas peršoko mus visus, peršoko ateinančią kartą, parodė, kokiu vieninteliu galimu keliu eidami turėjome kurti savo valstybę.

Tačiau net ir perspėti, net ir žinodami savo amžinąją praradimų, negebėjimo absorbuoti kitas tautas, lengvo pasidavimo išoriniams veiksniams istoriją, net puikiai suvokdami, Ozolo raginimą savo santykius su Europa reguliuoti remiantis etnoso ir tiesos svarbos principais bei išdrįsimą duoti stiprų impulsą visos Europos atgimimui per baltiškosios kultūros doros ir moralės vartus, net išgirdę, kad mums reikia pagaliau baigti priimti krikščionybę, kuri tik sustiprintų mūsų europinės minties galimybes, mes viską nuleidome kanalizacijos vamzdžiais.

Mes nesukūrėme etnocentrizmu grįstos Antrosios Lietuvos Respublikos, kurioje senoji, unikali, baltiškosios doros kultūra atspindėtų ir giliąsias krikščioniškas vertybes. Mūsų valstybėje taip ir neįvyko tikrasis, esminis, visuotinis atgimimas. Vienybė taip ir liko tik vizija, o istorinė atmintis, tautinis autentiškumas ir prigimtinės vertybės netapo kultūriniais uždaviniais, galėjusiais padėti rastis savarankiškai, savitai ir svarbiausia – stipriai ir išorės destrukciniam poveikiui atspariai naujos Lietuvos kultūrai, tikrai politinei tautai. Ar ne apie tai kalbėjo ir mano preambulėje cituota Meilė Lukšienė?

Baigdama tik noriu pridurti, kad šiandieną svarbiausiu uždaviniu turėtume laikyti Romualdo Ozolo atskirą dienoraščių išleidimą – atskirą chronologinį dokumentą, kuris kruopščiai, blaiviai ir maksimaliai objektyviai lietuvių tautai atskleistų Sąjūdžio istoriją.

O post scriptum tik galiu pasakyti – kas benutiktų Lietuvai, kaip greitai ji beištirptų globaliame, vėl komunistinę ideologiją propaguojančiame, leftistinės diktatūros pasaulyje, guoskimės, kad joje gimė paskutinieji iškilios minties, bekompromisės laikysenos, dvasinės laisvės ir tikro tikėjimo piliečiai, palikę ne tik lietuviams neįkainojamus veikalus, nubrėžę tikrumo, žmogiškumo kryptis, kurių negali įveikti joks šėtoniškas gaivalas, net jei sugriaus mūsų pilis ir polius. Ir šios asmenybės neabejotinai yra amžinojo dvasinio sąjūdžio šviesuliai.

The post Erika Drungytė. Sąjūdžio žmonės: galimybių brėžiniai, realybės skivytai appeared first on LAIKMETIS.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo užuojautoje dėl L. Pangonytės mirties sako, kad Lietuva neteko nusipelniusios asmenybės, pažymi jos indėlį fiksuojant Sąjūdžio istoriją nuo pirmųjų nepriklausomybės judėjimo žingsnių.

„L. Pangonytė nuo pat pirmųjų Sąjūdžio žingsnių ėmėsi atsakingos užduoties juos įamžinti ir išsaugoti ateities kartoms. Laisvės ir laisvo žmogaus idėją ji visą savo kūrybinį kelią nuosekliai reiškė subtilia kino meno kalba, taip reikšmingai prisidėdama prie Nepriklausomybės siekio“, – sakoma Prezidentūros paskelbtoje G. Nausėdos užuojautoje.

L. Pangonytė nuo pat pirmųjų Sąjūdžio žingsnių ėmėsi atsakingos užduoties juos įamžinti ir išsaugoti ateities kartoms

Apie L. Pangonytės mirtį sekmadienį feisbuke pranešė Laidojimo paslaugų centras.

Skelbiama, kad su L. Pangonyte bus galima atsisveikinti trečiadienį ir ketvirtadienį Laidojimo paslaugų centro Antakalnio filiale, prie Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.

Ketvirtadienį 13 val. urna bus išnešama, velionė bus laidojama Rokantiškių kapinėse.

1942 metais gimusi L. Pangonytė mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, 1966 metais Vilniaus universitete baigė rusų kalbą.

1969 metais L. Pangonytė pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje režisieriaus asistente. 1970–1975 metais studijavo Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kinematografijos institute.

Buvo Sąjūdžio metraštininkė, LRT korespondentė Italijoje ir žurnalistė prie Šv. Sosto Vatikane.

The post Mirė dokumentinių filmų režisierė, operatorė, Sąjūdžio metraštininkė L. Pangonytė appeared first on LAIKMETIS.

Tai BNS patvirtino Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sekretoriato vadovė Gintarė Žukaitė-Zelenkienė.

Pasak sekretoriato vadovės, antradienį ryte renkasi Seimo valdyba, kuri sudarys valstybinę laidojimo komisiją.

Kaip BNS teigė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vadovė Birutė Valionytė, vienas iš Sąjūdžio iniciatorių mirė po sunkios ligos.

Pasak B. Valionytės, kaip fizikos mokslų daktaras, A. Sakalas buvo „labai konkretus ir tikslus“.

„Kaip tiksliųjų mokslų atstovas, jis situaciją visuomet matė plačiai, tiksliai, mokėjo formuluoti mintis ir suprasdavo kai kurias plonybes, kurių nesugebėdavo įžiūrėti kiti. Pradėtą darbą jam visuomet reikėjo užbaigti ir tą padaryti tiksliai bei preciziškai“, – sakė Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vadovė.

1960 metais A. Sakalas su pagyrimu baigė Kauno Politechnikos institutą. 1969-aisiais Vilniaus valstybiniame universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją, o 1976 metais – fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją.

A.Sakalas 1988 metais tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o 1989-aisiais – Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Šiai partijai jis vadovavo nuo 1991 iki 1998 metų

Politikas, fizikas yra parašęs apie 250 mokslinių darbų apie puslaidininkių fiziką, yra 16 išradimų ir dviejų atradimų autorius.

1949-1954 metais jis kalintas už antisovietinę veiklą.

A. Sakalas 1988 metais tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o 1989-aisiais – Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Šiai partijai jis vadovavo nuo 1991 iki 1998 metų, vėliau tapo jos garbės pirmininku.

Buvęs politikas nuo 1990 iki 1992 metų ėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario, 1992–2004 metais – Seimo nario, o 2004–2009 metais Europos Parlamento nario pareigas.

Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga jis buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 2004 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

The post Eidamas 92-uosius metus mirė Nepriklausomybės akto signataras A. Sakalas appeared first on LAIKMETIS.

D. Varkaliui liepos 20-ąją būtų sukakę 88 metai.

Dionyzas gimė Pagermontėje, Telšių apskrityje. 1955 m. jis baigė Klaipėdos jungų jūreivystės, 1968 m. – laivų technologų mokyklą, 20 metų dirbo žvejybos laivyne mechaniku, vyriausiuoju mechaniku. 1971–1975 metais mokėsi Klaipėdos dailės vakarinėje mokykloje, 1975–1978 metais studijavo vizualinį dizainą Kauno dailės instituto Klaipėdos skyriuje.

Muziejininkas 1992 m. įkūrė ir miestui padovanojo Kalvystės muziejų, išsaugojo Klaipėdoje veikusią Gustavo Kackės kalvę, tapusią muziejaus ekspozicijos pagrindu, nuo sunaikinimo apsaugojo ir muziejui padovanojo unikalių Mažosios Lietuvos krašto kultūros istorijos artefaktų, tarp kurių – autentiški senųjų miesto kalvių darbo įrankiai, kapinių kryžiai, tvorelės, vartai, tik uostamiesčiui būdingos vėtrungės, namų apyvokos daiktai ir kt.

Restauratoriaus kvalifikaciją turintis muziejininkas savo rankomis konservavo ir restauravo šimtus Lietuvos metalinių kultūros paveldo objektų. Sovietmečiu, nepaisant represinės politikos, surinko ir muziejui padovanojo 1 159 Mažosios Lietuvos kultūros paveldo paminklų – įvairiausių dokumentų, fotografijų, vaizdų, kuriuose užfiksuota pokario rezistencijos istorija.

D. Varkalis buvo vienas iš Klaipėdos laikrodžių muziejaus įkūrimo iniciatorių, Kalvystės muziejaus įkūrėjas. Varkalio surinktų laikrodžių rinkinys papildė Klaipėdos laikrodžių muziejaus ekspoziciją, o senųjų kalvių įrankiai ir įvairūs kaliniai, taip pat iš naikinimų Klaipėdos miesto kapinių, davė pradžią Kalvystės muziejaus ekspozicijai.

Dionyzas buvo aktyvus Lietuvos pertvarkymo sąjūdžio dalyvis, Klaipėdos sąjūdžio skyriaus kūrėjas, iki pat šiol reaguodavęs įvairiais tautai bei valstybei reikšmingais klausimais.

The post Netekome sąjūdininko, Kalvystės muziejaus kūrėjo Dionyzo Varkalio appeared first on LAIKMETIS.

Kitais žodžiais tariant, Romas Kalanta buvo socialinės sistemos mutantas, ir jo mutacija, pasišalinusi kartu su fiziniu mutacijos nešiotoju, turėjo nepalikti jokio socialinio pėdsako. Aišku, kad tuo būdu mutacija neturėjo persiduoti kitoms kartoms. (Nepulsiu čia į sudėtingus aiškinimus apie mutacijų prigimtį, apie dominantinius bei recesyvinius genus, tiesiog reikia patikėti).

Tą mutavusį geną buvo galima vadinti pasipriešinimo genu, bet tuomet jis neturėjo jokio oficialaus pavadinimo, nes norėta įrodyti, kad visi pasipriešinimo geną turėję lietuviai buvo išnaikinti gulaguose ir miškuose, o Romas – tik atsitiktinis mutantas.

Mums, tuometiniams paaugliams, Romas tapo savu pasipriešinimo simboliu. Manoji mokykla tomis dienomis nerado jokio netikėto preteksto palikinėti moksleivius po pamokų, tad dideliam savo džiaugsmui (ir žingeidumui) spėjau statistu sudalyvauti keliose „masinėse scenose“ Laisvės alėjoje (pripažįstu, kad jokie dideli laisvės kovotojo laurai dėl šio įvykio man tikrai nepriklauso).

Šiandien tikriausiai niekas neabejoja, kad tie mokslininkai melavo. Jie nebuvo melagiai iš prigimties, bet juose baimės genas buvo dominuojantis pasipriešinimo geno atžvilgiu. O gal jie, gal būt nuoširdžiai klydo, laikydami Romą Kalantą tik atsitiktinės mutacijos pasekme.

Pasipriešinimo genas – visai ne mutacija. Jis yra natūrali mūsų genotipo dalis, nors ne visada matomas fenotipe (čia, suprask, matomas taip, kaip atrodo). Fenotipiškai pasireiškia dažnai tada, kai to nesitikima. Biologai pasakytų, kad išorės aplinkybės „paleidžia“ to ar kito geno veikimą.

Didis suomių rašytojas Fransas Eemilis Sillanpaa (Fransas Emilis Silanpė) taikliai pastebėjo, kad jam buvo nuoširdžiai keista, kaip suomių tauta 1939 metais pakilo į kovą prieš sovietinius agresorius. Vyresnioji karta atrodė tingi, racionali ir net savotiškai godi, kad ką nors aukotų dėl bendro gėrio, gi prasilavinęs jaunimas, regis, domėjosi tik asmeninės karjeros reikalais. O štai ėmė ir pakilo.

Pats F. E. Sillanpaa savąją Nobelio literatūros premiją atsiėmė vos kelios dienos prieš karą, ir iš karto suprato, kam tą premiją paskirs. Paskyrė šalies gynybai. Biografai sako, kad minėtas rašytojas, pravarde Tata („tėtušis“) negarsėjo pavyzdingu gyvenimo būdu, bet pasipriešinimo genui reikštis tai netrukdė.

Kitas garsus autorius Milanas Kundera (Milanas Kundera) romane „Nemirtingumas“ herojaus lūpomis teigia, kad niekas ir pagalvoti negalėtų, jog byrant Jugoslavijai, žmonės, gyvenę santykinai patogų bei racionalų gyvenimą, staiga viską mes ir eis kariauti už mitinę tautinę idėją. Niekas negalėjo rimtai pagalvoti, kad Prahos jaunimas, kuriam, kaip teigė jų vyresnieji, terūpi tranki muzika ir seksas, bus ta visuomenės dalis, kuri nepabūgs „Prahos pavasarį“ naikinančių sovietinių tankų.

Žinia, vienas tokių jaunuolių – Janas Palachas (Janas Palaksas) – pavertė save gyvu ugnies fakelu, protestuodamas ne tik prieš sovietų invaziją, bet ir savo tautiečių „pragmatizmą“ – nenorą priešintis blogiui. Vėliau tokių gyvųjų fakelų atsirado ir daugiau, gyvasis fakelas prieš penkias dešimtis metų suliepsnojo ir Kaune. Ne vienas mūsų suprato, kad pasipriešinimo genas neišnyko. Jis netgi paveldimas.

Jei jau kalbame apie tai, kas liko atmintyje, tai prisimenu, kaip studijų metais vienas dėstytojas paskaitoje studentams pasigyrė savo ryšiais su KGB pareigūnais ir „pabėdavojo“, kad jo draugus „saugumiečius“ palietė nemalonus etatų mažinimo vajus. Situacija, neva, tokia, kad Lietuvoje „antisovietinių elementų“ mažėja, ir kėgėbistams tiesiog nėra ką veikti. Partizanų jau nebėra, o jaunimas jau visiškai kitoks. Tai yra, mes – studentai – jau visiškai kitokie.

Gal tai buvo viso labo pašmaikštavimas su studentais, bet pats faktas, kad sovietinėms struktūroms atrodo, jog pasipriešinimo genas užslopo, buvo širdžiai malonus. Iki Sąjūdžio buvo dar geras dešimtmetis, bet tie metai prabėgo greit.

Taigi, norėjau parašyti kažką apie Romą Kalantą ir jo asmeninės aukos prasmę, o išėjo studija apie pasipriešinimo genetiką. Priešinimosi geno veikimas sunkiai planuojamas. Nepaisant gausybės socialinės elgsenos tyrimų ir didelių būrių konsultantų bei agentų, karo planuotojai neteisingai numatė žmonių požiūrį į dalyvavimą pasipriešinime.

Pastaraisiais metais tokių klaidų ypač daug. Kažkaip kitaip turėjo būti ir su Jugoslavijos „palikimu“, ir su čečėnais, ir su afganais. Jokia geležinė logika nenumatė, kad ukrainiečiams bus racionalu ir prasminga nuo žiaurios sovietinės karo mašinos ginti savo toli gražu ne tobulą šalį.

Karų eigos bei rezultatų studijos rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais karus vis dažniau laimi vadinama silpnesnioji pusė, ir laimi tada, kai nesibodi priešintis ir primeta stipresniesiems savo karo strategiją. Yra toks pusiau mokslinis žodis – hibridinis karas. Būtent tokiame kare jėgos pranašumas visiškai negarantuoja pergalės, nes priešininkas gali „hibridiniu“ būdu smogti ne į stiprią, o į silpną vietą.

Juokaujame: dramblį nebūtinai turi sumindyti kitas dramblys, dramblį galima nunuodyti, jį galima nudobti virusu, reikia tik žinoti, kur ta silpnoji jo vieta. Reikia savyje „paleisti“ pasipriešinimo geną ir… bus gerai.

XXI amžius yra vis mažiau racionalus ir vis mažiau pagrįstas fizikos ir matematikos logika. Jame vis daugiau emocijų ir „nestandartinių“ sprendimų. Kai man sako, kad nėra draugų, o tik interesai, atšaunu, kad didžiausias interesas yra turėti draugų. Draugystė išties labai gerai suaktyvina kai kurias socialinio genotipo vietas.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Pasipriešinimo genetika appeared first on LAIKMETIS.

Kreipiuosi į Jus kaip bendražygį dėl susidariusios pavojingos padėties Lietuvos visuomenėje, kurią iš dalies skatina valdančiosios daugumos agresyvi komunikacija piliečių atžvilgiu. Kas atsitiko, kad į LR Seimą išrinkta pagrindinė parlamentinė valdančioji partija- Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai „pasiklydo“ ideologiniais labirintais. Mano nuostabai, kai yra susidariusi nenuspėjama Lietuvos saugumo ir geopolitinė situacija nesaugioje kaimynystėje, pagrindinės valdančiosios parlamentinės partijos nusprendė „saugotis“ nuo sunerimusių piliečių aktualiais svarstomais šalies politiniais klausimais, bet nesiėmė ieškoti bendrų sąlyčio taškų, kaip būtų galima išvengti susipriešinimo ir konflikto eskalavimo.

po 30 metų Lietuvos Seimas ir Vyriausybė tapo priešiškomis Tautos interesams

Priešingai kaip puikiai pats prisimenu, kad 1991 m. sausio mėnesio kruvinuose įvykiuose jau nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijos, kurios sprendė savarankiškai kartu su Tauta šalies politinius ir ekonominius klausimus, buvo kaip tik ginamos šalies likimui neabejingų besisolidarizuojančių piliečių prie laužų su dainomis per šaltas naktis su įsimintinu šūkiu: „Laisva Lietuva ir Landsbergis!“.

Deja, kaip pastebėjau su dideliu nuogąstavimu, kad po 30 metų Lietuvos Seimas ir Vyriausybė tapo priešiškomis Tautos interesams ir dėl neva potencialiai užimamų pagrindinių politinių valdžios institucijų apsitvėrė apsauginėmis tvoromis bei dislokuota karine technika. Juk nedraugiškas mums valstybes „mokinome“ demokratinio sugyvenimo su visuomene, o patys pradėjome imti pavyzdį iš autoritarinių valstybių, mėginant malšinti jėga bet kokį nepasitenkinimą valdžia apskritai! Viena iš auksinių demokratijos taisyklių valdžią įpareigoja garantuoti piliečių laisves ir teises.

Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys (1988-1994 m.)

Dionyzas Varkalis

The post Atviras sąjūdininko laiškas prof. Vytautui Landsbergiui appeared first on LAIKMETIS.