Romualdas Ozolas savo knygelėje „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, rašė: „Lietuviai dar turės suprasti, vienybė šiandieniniame pasaulyje įmanoma tik su tais, kurie yra už tautos ateitį, o ne jos žūtį, kaip Jono Basanavičiaus karta Vinco Kudirkos himnu kvietė vienytis ne unijoje lietuvius pribaigti, o iš unijinių pinklių išvesti norinčiuosius“.

Jis net Lietuvos visuomenės sluoksnius skirstė ne pagal jų socialinę – ekonominę padėtį ar kilmę, bet pagal jų požiūrį į ES uniją:

1. pritapusieji prie sistemos;
2. turintieji vilties, kad savo padėtį pavyks pagerinti;
3. abejingieji;
4. nesusitaikiusieji;

Ir paaiškina:

Pritapusieji – tai iš esmės visas politinis elitas, biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose.

Turintieji vilties dėl ateities - tai iš esmės verslo žmonės (ūkininkai, studentija), ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose.

Abejingieji – visi tie, kurių gyvenimo standartai įsispraudžia jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenyse.

Nesusitaikiusieji - nedidelė dalis patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.

Galima ir reikia daug kur nesutikti su R. Ozolu dėl jo perdėm materialistinio požiūrio (būtis formuoja sąmonę?), bet jo diagnozė, kas gali pagerinti padėtį – absoliučiai tiksli, tai turintys viltį ir abejingieji.

Turintys viltį – tai tie, kurie aktyviai dirba už lietuvių tautos laisvės atkūrimą, ir jų, tikrųjų tautinių patriotų, deja, yra nedaug.

Užtat daug abejingųjų, nusivylusių, pavargusių, nebeturinčių vilties arba turinčių jos jau ne daug. Jiems labai reikia petrų gražulių sėkmės ir jie ja džiaugiasi.

Lietuvoje vyrauja dviejų rūšių realistai.

Vieni, kurie jau pasidavė ES pinklėms ir vilionėms, nes, esą, kitaip neįmanoma būtų apsiginti nuo Rusijos imperializmo, kiti – kurie nebemato realių galimybių pasipriešinti tiems realistams, kurie veda mūsų tautą į ES (arba kitokią!) integraciją.

E. Gentvilas, liberalas, taip paaiškino savo partijos sąlyginį pralaimėjimą rinkimuose, kad „visai nebuvo pinigų“...(jei cituoju netiksliai, iš atminties, atsiprašau).

Kitas liberalas, senas TV lapinas, sukrėstas Petro Gražulio, tautinių jėgų atstovo, sėkmės rinkimuose, supratęs, kad net pinigai ne viską gali, išsakė savo nuomonę, kad Lietuvoje, esą, daug „dumblo“ ir kad problemą reikės, pasak jo, kažkaip spręsti, gal su teisėsaugos pagalba, gal be jos...

Taigi, R. Ozolo prognozė, kad prieš tautines jėgas bus naudojama net prievarta, irgi išsipildė ar žada pildytis...

Kodėl pritariu minčiai, kad turinčių viltį, yra nedaug? Todėl, kad tik turintys viltį žmonės dirba.

Ne tautinės linijos priešai blogiausi, bet tie, kurie užima atsakingus postus, turi kitokias galimybes, bet nepateisina tautos pasitikėjimo. Kiek jau visokių rinkom, o realių darbų tautos labui, jos kūrybinių ir laisvės galių gaivinimo, kaip nėra, taip nėra.

Ar tik nuovargis kaltas dėl tokio abejingumo? Gal labiau liberalus individualizmas, pinigo garbinimas – šių laikų religija?

Nei vienas politikas, užimantis atsakingą postą, negali ir neturi veikti vienas, nes tik pritraukdamas kitus, tik sugebėdamas tai padaryti, jis gali nuveikti daugiau.

Deja, pritraukti ir patraukti juos nelengva. R.Ozolas sakydavo, kad į pasiūlymą dirbti, pirmas atsakymas būdavo: o ką man už tai duosi?

Kita problema buvo ir yra, kaip atsirinkti gerus pasiūlymus ir žmones? Prezidento A. Smetonos valdymo laikais sugebėta atrasti I. Simonaitytę, sovietų - J. Baltušį, dabar gi net mene vyrauja požiūris biurokratinis, komercinis-reklaminis, nekalbant jau apie politiką ar teisę...

P. Gražulis gavo paradoksalų postą – ES parlamentas yra institucija, skirta Europos integracijai stiprinti, tautiškumui tuo pačiu silpninti (ypač mažų tautų).

Europoje stiprėja tautinės jėgos, kokios jos bus? Ar sugebės jos būti geros, o gal ir vėl taps, kaip prieš aną karą, žaisliukais imperininkų rankose?

Ar padės Lietuvos patriotinė šviesuomenė Petrui Gražuliui ES parlamente dirbti? Ar sugebės Petras ir jo artimiausi bendradarbiai pritraukti tautinę inteligentiją bendram darbui?

Juk buvo susipykta  su artimais bendražygiais tautininkais net rinkiminės  kampanijos bei priešrinkiminiu metu. Kaip tai lietuviška...

Dėl ko pykstamasi? 

Vieni – dėl karšto kraujo, kiti – dėl profesoriško pasipūtimo, treti - dėl paprasčiausio pavydo...

Nukalti tinkamą politinės kovos ginklą - didelis ir bendras darbas. P. Gražulis pergalę laimėjo ne vienas, - visi, kurie kovojo už tautines, šeimos vertybes. Deja, kai kurie tautiniai politikai, atrodo, neskuba Petro sveikinti, tik žada imti kalbėti „aiškiau ir paprasčiau“.

P. Gražulis - drąsus žmogus, net atsisakė okupacijos metais eiti į Sovietų armiją. Ne kiekvieno nervai gali tokią kovą atlaikyti. Kiti, kaip kad R. Ozolas, B. Genzelis, J. Marcinkevičius, tada kovojo konradvalenrodiškas kovas. Daug kas literatūros, švietimo  baruose.

Tik ką perskaičiau J. Stražnicko knygą „Pranas Meškauskas Germantas“ („Charibdės“ leidykla). Ji apie žmogų, kuris kolaboravo su vokiečiais, darė ir negerų dalykų, bet nuveikė ir daug gero padarė lietuvių švietimui.

Abiejų rūšių kovos reikalingos.

O dabar, viešpataujant kapitalui ir liberalbolševikinei gender ideologijai, kuri kitų, tradicinių, pažiūrų žmones jau vadina „dumblu“,ar daug Lietuvoje yra“germantų“?

Ar nepabijos jie ištiesti P. Gražuliui ranką? Ar priimtų jis ją?

Rašant šį straipsnį, priėjo viena moteris ir pasakė: „Atrodo, Petras baigia išmokti kalbėti ramiai, vakar girdėjau jo pasisakymą.“

O ta moteris visai ne tautininkė, gal iš tų, abejingųjų?

The post Skaitytojų paštas. Viltingieji ir abejingieji appeared first on LAIKMETIS.

Šitaip net per Spalio demonstracijas nestabdė ir netikrino. Laikas sugrįžta, visos imperijos miršta vienodai, pradžioje atrodo baisios, pabaigoje – juokingos ir apgailėtinos.

Mačiau tą iš baimės ir neapykantos kretintį, privatizavusį Tėvynės garbę senolį, perduodantį estafetę kolaborantei, tupėjusiai išdavikų ir žmogžudžių kontoroje lemtingu valstybei metu. Ir bepročių džiūgavimą.

Mačiau suvarytus menkystoms paploti pakalikus ir saujelę fanatikų, kuriuos iš visų pusių filmavo ir transliavo; jie susirinko iš anksto ir po to buvo išvesti per bromą, tik jiems atidarytą.

Mačiau Romualdą Ozolą jūsų rankose ir širdyse. Jūsų šviesius veidus ir akis, rankos dar jaučia spaudžiančių delnų šilumą. Jaučiu dar apsikabinimų artumą, parsivežiau namo jūsų balsus ir tikrumą.

Baisiausia, kada į širdis ateina tuštuma, kurią užpildo valstybės surogatas – šokti, dainuoti ir primityviai tampytis.

Numirėlių pasaulis iš ekranų toks pat, kaip prieš tris dešimtis. Apsisupęs milicija, melu, nepasitikėjimu ir susireikšminusio generalinio kultu. Viena partija, vienas vadas, viena tiesa.

Baisu, kada žmonės bėga iš Tėvynės, bet dar baisiau, kai valstybė išeina iš žmonių širdies. Baisiausia, kada į širdis ateina tuštuma, kurią užpildo valstybės surogatas – šokti, dainuoti ir primityviai tampytis.

Tokia valstybė turi kariuomenę ir vyriausybę, įstatymus ir įstaigas, tačiau iš tikrųjų tai tuštuma, kuri sugrius nuo pirmo išbandymo. Be žmonių tikėjimo ir pasitikėjimo, be tikrumo, suvaidinta, apsimetėlių valdoma valstybė yra mirusi.

Apsidairykime – dovanotos nepriklausomybės laikas baigiasi, atėjo metas akmenis rinkti. Tikrą valstybę mes dar tik turim sukurti. Duok Dieve, kad suspėtume.

The post Algimantas Rusteika. Tikrą valstybę mes dar tik turim sukurti appeared first on LAIKMETIS.

Istorikai postmodernistai, pasaulio vyksmus seikėjantys globaliųjų procesų ir struktūrų kilmės bei veikimo kriterijais, o pažangą - vadinamųjų žmogaus teisių įsitvirtinimo požiūriu, nieko didaus ir reikšmingo nemato beveik visoje moderniosios Lietuvos istorijoje. Tačiau ir tie pripažįsta XX amžiaus pabaigos Sąjūdį buvus išskirtiniu reiškiniu.

Atsiribodamas ir iš principo atmesdamas jų praktikuojamą ir norma bandomą paversti istorijos perrašinėjimą pagal dar vieną kosmopolitinį kanoną, kur kas radikalesnį už Juozo Žiugždos praktikuotąjį, kuris naciją ir tautą vis dėlto pripažino kaip mąstymui tinkamą abstrakciją, aš manau pasauliniu reiškiniu buvus ir Sąjūdį, ir Partizanų karą, ir gynybinę imperiją sukūrusią viduramžių Lietuvą, ir tautinį atgimimą XIX amžiuje, atvedusį į tokią valstybę, kuri, panašiai kaip senoji Lietuva germanams, tapo lemiamu iššūkiu pusę pasaulio valdžiusiems slavams.

Jeigu postmodernistiniai istorijos globalizatoriai nebijotų netekti savo užsakovų malonės ir pripažintų, kad asmuo istorijoje subjektas yra tik tiek, kiek sugeba sutelkti arba susitapatinti su kolektyviniu veikiančiuoju asmeniu, kuris vienintelis yra tikrasis istorijos subjektas (mūsų atveju tai lietuviai, lietuvių Tauta), jie tikrai rastų, kuo lietuvių istorija yra - nepaisant nieko - didi, nekalbant apie tai, kad ji reikšminga visada.

Sąjūdžio istorijoje Baltijos kelias yra aukščiausias nacionalinio judėjimo kaip daina valdomos revoliucijos pakilimo taškas. Baltijos keliu reiškiasi ir išsilieja liaudies tautiškoji energija, apvaisinanti ir nukreipianti visą judėjimą ėjimui valdžion, kuri viena tegali pozityviai spręsti ir civilizuotai, t.y. valstybe, apiforminti tautos lūkesčius. Įvertinti Baltijos kelią kaip Tautos veiksmą, kuris atmetė Sąjūdyje pulsavusių asmeninių ir grupinių interesų bei nuomonių neapibrėžtumo situaciją ir privertė svarbiausius politinius veiksnius atsistoti į kur kas ryžtingesnes ir labiau apibrėžtas pozicijas (Sąjūdžio dominuojamus TSRS liaudies deputatus spausti suvažiavimą Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus pripažinti ne tik buvus, bet paskelbti juos negaliojus nuo jų pasirašymo momento, o LKP apsispręsti dėl išėjimo iš TSKP), - įvertinti visa tai nešališkai, dokumentuotai ir konceptualiai, nepasiduodant jokioms postmodernistinėms sugestijoms, yra svarbiausias uždavinys, kurį Baltijos kelio prisiminimas kelia istorikams šiandien.

Sąjūdžio istorijoje Baltijos kelias yra aukščiausias nacionalinio judėjimo kaip daina valdomos revoliucijos pakilimo taškas.

Kad tai ne toks jau paprastas ir vienareikšmiškus atsakymus siūlantis uždavinys, rodo kad ir 1989 m. rugpjūčio 23 d., t.y. Baltijos kelio rytmetį, įvykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijos posėdis, kurio tikslas buvo Pareiškimo pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms aprobavimas.

Pareiškimas priimtas ilgai diskutavus dėl jo trečiojo punkto. Jo konstatuojamoji dalis buvo suformuluota pakankamai greitai: „TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinių sutarčių vertinimas tebėra nepaskelbtas, o apie politinį tik užsiminta kaip ateities darbą. Nei TSRS, nei Vokietijos valstybės iki šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti.“ Imperatyvinė dalis suformuluota taip: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas tikisi, kad laisvosios pasaulio tautos ir valstybės nesitaikstys su nusikalstamomis TSRS-Vokietijos suokalbio pasekmėmis Lietuvos suverenitetui, o Lietuvos tautą kviečia vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią TSRS administracinei sistemai ir jurisdikcijai. Lietuvos santykiai su TSR Sąjunga turi būti grindžiami 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties esminiais teiginiais.“

Pareiškimo teksto projektas buvo parengtas Seimo tarybos. Tačiau Algirdas Saudargas pačioj sesijos pradžioj pranešė esąs įpareigotas supažindinti su politinės komisijos rugpjūčio 17 d. siūlymu į pareiškimą įtraukti formuluotę „ne TSRS sudėtyje“. Kaip ir dauguma komisijos narių, pats jis esąs prieš tą formuluotę tekste, tačiau Seimui įpareigotas pristatyti. Tai reiškė, kad prasidės begalinė dar nuo Vasario 16-osios, tiesą sakant, net nuo Steigiamojo suvažiavimo tebesitęsianti diskusija ir Sąjūdžio galvos skausmas. Nors po poros valandų reikia būti kelyje, diskusija prasideda. Siūloma greta pareiškimo skelbti papildomą pranešimą Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo. Siūloma įpareigoti LTSR vyriausybę pradėti derybas su TSRS dėl kariuomenės buvimo sąlygų ir išvedimo. Siūloma pasisakyti prieš pastaruoju metu iš Maskvos pasigirdusius gąsdinimus ir grasinimus. Siūloma peržiūrėti visas pareiškimo sąvokas vien teisiniu aspektu. Kiekvienu atveju vienaip ar kitaip iškyla: sakome mes ką nors apie Sąjungą ar ne? Dauguma sako: yra aišku, kad nepriklausomybė reiškia ne Sąjungoje, nes visi taip suprantam. Kiti sako: pasakyti ne Sąjungoje reikia tiems, kurie nesupranta, ką mes norim daryti. A.Zalatorius pastebi, kad problema mums kyla dėl to, jog konjunktūra (suprask - kompartija) mums primetė tą sąvokos interpretabilumą, nes skelbia, kad nepriklausomybė galima ir būnant Sąjungoje. Z.Vaišvilos, M.Laurinkaus, P.Vaitiekūno, B.Genzelio ir mano pastangomis buvo priimta Seimo tarybos suformuluota ir V.Landsbergio pateiktoji redakcija, kuri, kaip pažymėjo K.Prunskienė, yra „be tų formuluočių, kurios mums patiems nereikalingos ir kurios pakenktų Lietuvos ekonominiams ryšiams“.

Prasmingas ar beprasmis buvo tas Sąjūdžio žmonių ginčas?

A.Brazauskas kalbėjo apie nepriklausomybę Sąjungoje, nes jį būtų tenkinusi konfederacija, kurią ne kartą siūlė M.Gorbačiovas. K.Prunskienei svarbiausias rūpestis visada buvo ekonomika, o ši norom nenorom implikavo kuo geresnius santykius su Maskva. Ar priimami formuluotę, kuri garantavo saugesnę mūsų „žingsnis po žingsnio“ politiką mums patiems gerai žinant, kad atėjus laikui viską padarysim „kaip turi būti“, mes naudos neiškėlėme aukščiau už principą, laikydami tai pačia protingiausia Sąjūdžio politika? Ar ne tada pradėjom kelią, kuriuo eidami šiandien savo nepriklausomybę apibrėžiame taip, kaip ir siūlė kairieji: nepriklausomybė Sąjungoje?

Kaip ir kodėl prasidėjo tas sąvokų išplovimas, kurio dėka šiandieninė mūsų nepriklausomybė nebeturi arba tuoj nebeturės savo bankų, savo valiutos, savo žemės, savo kalbos, net trečdalio buvusios populiacijos? Jeigu tada būčiau buvęs šiandieninės patirties ir proto, būčiau vienareikšmiškai reikalavęs formuluotės „ne Tarybų Sąjungoje“, „ne TSRS sudėtyje“. Tada Lietuvos nepriklausomybę man garantavo 1920 metų taikos sutartis su Rusija. O aiškaus atsiribojimo nuo Sąjungos šalininkų jėgos sesijoje buvo per silpnos. Tokia padėtis tęsėsi.

1991 m. vasario 9 d. referendumas davė mums Tautos absoliučios daugumos aprobuotą formulę: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tačiau jau po dviejų dienų, tų pačių 1991 m. vasario 11 d., priimamas Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos valstybės, kuris šį referendumo duotą pamatinį valstybės principą ir konstitucinę jos normą leidžia keisti, jeigu tokį norą pareikštų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių. Vardan ko šitas leidimas? Vardan demokratijos? Ir dėl to, kad mums vis dar savaime aišku, jog niekas tokio referendumo nesiims?
Tačiau 1992 m. birželio 8 d. priimamas „apsauginis“ Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas. Bet į kitas - galima?

O štai 2004 m. liepos 17 d. pasirašomas Konstitucinis aktas Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Jis remiasi taip pat referendumu, ir nesvarbu, kad šis 2003 m. gegužės 10-11 d. referendumas buvo pratęstas, o balsuoti raginta užmokant alumi ir skalbimo milteliais.

Sąvokų išplovimo ir pakeitimo istorija, o kartu su tuo - ir jos principinės konstitucinės normos keitimo istorija yra dar vienas, tiksliau - du svarbūs darbai, kuriuos šiandien sugestijuoja Baltijos kelias, aukščiausias dainuojančios revoliucijos pakilimas, kuris užbaigia judėjimo stichiškąją fazę ir suorientuoja Sąjūdį valdžion - revoliucines viltis įgyvendinti nepriklausoma valstybe.

Dažnai sakau, kad Baltijos kelias yra Išėjimo kelias. Manau, kad taip yra tikrai. Nes jis, be jokios abejonės, yra išėjimo iš Maskvos imperijos kelias: pasaulis ir pati Maskvos sąjunga ne žodžiu, o įsikūnijusiu veiksmu išvydo, kad lietuviai, latviai ir estai atsuko nugaras tiems, su kuriais ne pakeliui, ir atsisuko į tuos, su kuriais nuo dabar sies savo nepriklausomo gyvenimo viltis. Niekas iš ten, deja, padėti nepuolė. Nebent pamokyti, kaip viską išparceliuoti. Ir lietuviai laimės ieškoti išėjo patys, galima sakyti, dar su Baltijos kelio gėlytėmis atlapuos. Kas masinio bėgimo iš Tėvynės psichologinį startą mato ne Baltijos kely, tegul nurodo kitą ribą. Liaudiškajam supratimui Baltijos kelias buvo dvasios polėkis į laisvę, kai trokštosios laisvės Lietuva dar nesiūlė. Kaip ir kiek lietuviškasis mentalitetas laisvę elgtis kaip nori tapatino su nepriklausomybe, būtų labai pravartu išanalizuoti sociologiškai, laikant tai vienu iš svarbiausių valstybės kūrybos naujojo etapo darbų. Juk laisvė ir nepriklausomybė ne vienu atveju yra viena kitai prieštaraujančios sampratos, kurių sąmoningas ar nesąmoningas painiojimas teikia tiek peno visokiems šių dienų demagogams. Gi ką reiškia laisvė nepriklausomybėje, privalu suprasti kritinei tautos masei, nes tik tada bus galima kalbėtis apie tikrai nepriklausomos nacionalinės valstybės kūrimą, ką mes, buvę Baltijos kelyje, manėm tikrai pradedą.

Dažnai sakau, kad Baltijos kelias yra Išėjimo kelias.

Ir pabaigai. Baltijos kelio 25-mečio minėjime buvo perskaitytas mūsų pakeliui į Latvijos pasienį sukurtas sveikinimas Ukrainos laisvės kovotojams. Iš esmės tai sveikinimas visai ukrainiečių tautai. Tragiškesnės situacijos tautą šiandien vargu rastume pasauly. Ilgai svarstėm sveikinimo formuluotes, kad nenukryptume nuo tiesos ir tuo pat metu ko nors neužgautume.

O andai girdžiu: kalbėdama Ukrainos nepriklausomybės minėjime Kijeve, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė frazę, kurią bijojau išgirsti, tačiau žinojau anksčiau ar vėliau išgirsiąs. Ji pareiškė: Vokietija neprieštarautų, jeigu Ukraina apsispręstų priklausyti Eurazijos Sąjungai. Tai buvo pasakyta ne tik apie Ukrainos ateitį, tai buvo žodžiai ir apie mus, tiksliau - apie Europos Sąjungą, kuriai dabar priklausom.

Eurazija - tai ne koks nors Dugino, Rogozino, Putino ar net ir Rusų projektas. Tai ir Vakarų Europos istorinės raidos kryptis, kuriai pamatus parengė Europos kairieji, visą pokarį žavėjęsi Maskvos bolševikais ir nieko naujo nesugalvoję, kaip kurti pagerintą kairiųjų imperiją - menševikų imperiją. Jos režimas šiek tiek kitoks - totalitarinės tvarkos kūrimas iš apačios, nes šiam būdui buvo sukurtas tobulas žmonių valios nusavinimo metodas - žmogaus teisės, kurios laisvę, o iš tiesų - savivalę, iškėlė aukščiau už privalėjimą ir leido asmenį neskausmingai įjungti į sistemą. Dabar, kai multikultūriškumas žlunga, o pasipriešinti tam jėgų Vakarai neturi, kai vis aiškiau ryškėja Europos materialinių ir dvasinių resursų krizė, kai jau matyti daugiapolis pasaulis su neabejotina Pietų pusrutulio grėsme Šiaurės pusrutuliui, slapstytis už kokių nors slaptų protokolų nebėra kada, ir vokiečių kanclerė tiesiai sako rusų diktatoriui: tebus Ukraina jūsų, mes juk vis tiek iš esmės sutarsim. Turėsim sutarti, nori nenori.

Štai kada aš ypač gailiuosi, kad bent jau savo Konstitucijoje Lietuvos nepriklausomybės nuostatos neįtvirtinome kaip jokiu atveju nepajudinamo principo. Ir apsukę ratą Europos pakrantėmis savo problemas turime spręsti iš esmės vėl vieni patys. Na, su nedidele NATO pagalba. Kuriai Europos Sąjunga nuosekliai trukdo.

The post Romualdas Ozolas. Baltijos kelias šiandien appeared first on LAIKMETIS.