Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje be jo augo dar du broliai – Antanas (g. 1945 m.) ir Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. 1963–1968 m. jis mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau, nuo 1968 m., Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje.

R. Kalantos mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

Jam rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą nešiojo ilgus plaukus.

Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų bei visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo.

1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tuomet perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save.

Dėl mano mirties kalta tik santvarka.

Atskubėję greitosios pagalbos medikai išvežė Romą į ligoninę jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II ir IV laipsnio nudegimai.

Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimo protrūkiui per laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d. 14 val., dviem valandom anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose nei planavo artimieji kapinėse – Romainiuose.

1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų, Panerių g. 34, susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, o laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį „Lietuva".

Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare R. Kalantos susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną paruoštą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir miliciją. Visa tai išsiplėtė į dvi dienas, gegužės 18-ąją ir 19-ąją, trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais.

Išsiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“ Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“

daugiau nei trys tūkstančiai žmonių skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“ Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“

Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų bei Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius.

Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti, iš viso buvo suimti 402 asmenys. Iš jų apie 50 buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, o Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas ir Virginija Urbonavičiūtė nuteisti laisvės atėmimu. Demonstracijose dalyvavę studentai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba paimti į sovietinę kariuomenę.

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių įrodymų, kad R. Kalanta būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį kiekį išplatintų antisovietinių atsišaukimų bei Trispalvės iškėlimo atvejų. Mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse segėdavo nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva.

Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste.

Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. Įvykiai Kaune JAV prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas.

Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose.

R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu Romas Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena.

2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Minint R. Kalantos žūties 70-ias metines, 2022 metus LR Seimas paskelbė Romo Kalantos metais. Lietuvoje buvo organizuojami įvairūs renginiai siekiant paminėti R. Kalantos aukos prasmę Lietuvos išlaisvinimui ir pažymėti jo protesto akcijos 50-metį.

2022 m. gegužės 13 d. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, paminint Romo Kalantos žūties jubiliejinius metus (1972-2022), organizavo mokslinę konferenciją. Taip pat gegužės 13 d. Kauno Muzikinio teatro kiemelyje vyko koncertas „Made in Kaunas“, skirtas Romo Kalantos 50-osioms žūties metinėms paminėti.Gegužės 14 d.

Kauno muzikiniame teatre vyko Kipro Mašanausko roko opera „1972 Romui Kalantai atminti“. Visą 2022 m. vasarą netoli R. Kalantos susideginimo vietos – Kauno centriniame pašte veikė paroda „1972. Pramušti sieną“. Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris (LYA)“ apie 1972 m. gegužės mėnesio įvykius Kaune, vadinamus „Kauno pavasariu“. 2022 m. LGGRTC išleido leidinį „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus 1972–2022“ (sudarytojas dr. Ramūnas Trimakas).

The post Minima laisvės šauklio Romo Kalantos 70 metų gimimo sukaktis appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2022 metais sukanka 50 metų nuo Romo Kalantos žūties ir įvertindamas tai, kad susideginusio jauno kauniečio pasiaukojimas buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių pasipriešinimo sovietinei santvarkai Lietuvoje veiksmus, o taip pat pabrėždamas jo aukos prasmę Lietuvos išsilaisvinimui, šiuos metus paskelbė Romo Kalantos metais.

Ta proga mokytoja Aldona Karkauskienė pasidalino savo atsiminimais apie Romą Kalantą. Ji R. Kalantai 1971-1972 mokslo metais dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Mokytojos A. Karkauskienės vyras Vladas Karkauskas (1923-2016) buvo R. Kalantos fizikos mokytojas ir auklėtojas toje pačioje Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 m. iki 1986 m. A. Karkauskienė dirbo Kauno 5-osios vakarinės vidurinės mokyklos direktore.

Kaip manote, koks buvo Romo Kalantos „socialinis portretas“? Kaip galite jį apibūdinti? Kas buvo Romas Kalanta?

-Romo Kalantos tėvai, darbininkai, į Kauną atsikėlė iš Alytaus, Vilijampolėje įsigijo nuosavą kuklų namą; buityje jokios prabangos nebuvo. Su tėvu bendravau mažai, o motina paprasta moteris, prekybininkė, besirūpinanti sūnaus mokymosi rezultatais, nuoširdžiai bendraujanti.

Pats Romas – kultūringas, pavyzdingo elgesio jaunuolis, lyginant su bendramoksliais, labiau išprusęs, apsiskaitęs, mąstantis, besidomintis šalies gyvenimu, nuosaikiai kritiškas.

Kaip Romas Kalanta mokėsi?

-Romas mūsų Kauno 5-osios vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos baigiamojoje 11-oje klasėje antramečiavo (apie tai mokykla sužinojo tik mokslo metams gerokai įpusėjus, nes stodamas į mokyklą būsimas moksleivis pristatė reikiamus Kauno 18-osios vid. mokyklos 10-os klasės baigimo dokumentus).

Pagal to meto instrukcijas, baigiamojoje klasėje kurso kartoti nebuvo galima: norint įgyti vidurinės mokyklos baigimo atestatą, buvo tik vienas kelias – išlaikyti egzaminus eksternu. Kadangi moksleivio asmens byloje dokumentai buvo tvarkingi, jam buvo leista mokytis ir mokyklą baigti. Gal todėl, kad jis mokyklos kursą kartojo, mokėsi neblogai, nors didesni gabumai neatsiskleidė.

Mokyklą lankė gerai, praleistas pamokas pateisindavo, buvo stropus, pavyzdingo elgesio. Pamokų metu dėmesingas, nors aktyvumu nepasižymėjo.

Kaip Romas Kalanta bendravo su savo klasiokais ir kitais mokiniais?

-Pamokų metu visada sėdėjo vienas antrame suole priešais mokytojų staliuką (pirmas suolas būdavo tuščias). Rimtas, susikaupęs. Pertraukų metu visi išeidavo į erdvų holą, mokiniai tarpusavyje bendraudavo, bet Romas ilgą laiką būdavo atsiskyręs, tik vėliau įsijungdavo į pokalbį su vaikinais.

Klasėje mokėsi keli vyresnio amžiaus mokiniai, keli net buvo sukūrę šeimas, bet didžioji dalis – jauni, jo bendraamžiai. Kai kurios aktyvesnės mergaitės koketuodamos mėgindavo jį įtraukti į pokalbius, bet Romas į draugystes nesileido. Juokais mergaitės kibo prie jo šukuosenos (Romas vienintelis visoje mokykloje tuo metu turėjo ilgus plaukus), net atsinešusios žirkles mėgino jį pagražinti – tai buvo tik jaunimo išdaigos.

Mano nuomone (ją išsakiau ir mokiniams), ilgi plaukai Romui tiko: aukštas, stambokas, tvirto vyro išvaizda ir vešlūs ilgi plaukai – puikus derinys. Net neįsivaizdavau jo su kitokia šukuosena. Klasėje Romas draugų neturėjo ir jų neieškojo: jis artimiau draugavo su kaimynais ir buvusios mokyklos moksleiviais. Mūsų mokykloje darė tylaus, ramaus jaunuolio įspūdį – aš jį įvardinčiau vienišiumi.

Kaip Romas Kalanta bendravo su mokytojais?

-Mano lietuvių kalbos ir literatūros pamokose – dėmesingas, pagarbus, retkarčiais įterpiantis taiklias pastabas, bet taktiškai ir įdomiai. Pateiksiu vieną pavyzdį. Rašomasis darbas, tema iš poeto E. Mieželaičio poemos „Žmogus“. Tylu, visi susikaupę.

Staiga už lango po krūmais ant pievutės pasirodo įprastas vaizdas – susirinkę stikliuko mėgėjai įsilinksminę užtraukia tuo metu populiarią dainelę „Švelnus pūkeli, ar žinai...“ Mokinės piktinasi, kad vėl tie girtuokliai neleidžia susikaupti, blaško, o patylėjęs Romas replikuoja: „Va, jūsų, mokytoja, aukštinamas žmogus...“. Aš pacitavau žinomą lotynišką posakį: „Visi mes žmonės ir todėl galime klysti.“

Panašių jo replikų buvo ir daugiau, bet taiklių ir neužgaulių. Iš mokytojų pusės irgi jokių nusiskundimų negirdėjau. Klasės vadovas V. Karkauskas apie auklėtinį atsiliepdavo tik gerai.

Ar Romas Kalanta turėjo kokius nors savo pomėgius (hobį)?

-Mano žiniomis, jis turėjo gitarą (tuo metu jaunimas labai mėgo gitara muzikuoti) ir ja grodavo. Taip pat jo dėmesį patraukė Lietuvos istorija: mano žiniomis, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ buvo neblogai išstudijavęs. Buvęs religingas, mokytojai išsiaiškino, kad net galvojo apie kunigų seminariją. Bet susidomėjo hipių judėjimu: sąsiuviniuose pripiešdavo pasvirusių kryžių ir gėlyčių: aš, iš pradžių nesuprasdama, kad tai hipių simboliai, pamačiusi pamokų metu tas gėlytes piešiant, kartą net pajuokavau: ką, jis – kaip mergaitė su gėlytėmis?

Ar pažinojote Romo Kalantos tėvus ir brolius?

-Su tėvu mačiausi tik vieną kartą, kai pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Nesikalbėjome, bet buvome vykstančio konflikto tarp šeimininko ir prokuratūros darbuotojų liudininkai.

Su motina susipažinau per 1971 metų gruodžio mėn. per vykusį mokinių tėvų susirinkimą. Laidotuvėse nedalyvavau, nes man reikėjo budėti mokykloje. Laidotuvėse dalyvavo tik mokyklos direktorius Antanas Gaulė. Į mano klausimą, kodėl direktorius taip anksti į laidotuves eina, patylomis išsakytas paaiškinimas: laidotuvės įvyksiančios dviem valandom anksčiau negu skelbta. Mes abu supratome, kad ši žmonių apgaulė prie gero neprives: taip ir buvo...

Po laidotuvių su p. Kalantiene bendravau ne kartą. Iš pradžių motina sūnaus netektį labai skaudžiai išgyveno. Matyt, norėdama išsikalbėti, smulkiai papasakojo, kaip praėjo paskutinė sūnaus gyvenimo diena ir sekmadienio rytas namuose. Išvakarėse visa šeima šventusi pas kažkurį giminaitį (neprisimenu). Dalyvavo ir Romas su mergaite.

Iš pradžių motina sūnaus netektį labai skaudžiai išgyveno.

Po vaišių visi kartu išėjo namo, tik Romas atsiskyrė, norėdamas palydėti mergaitę. Jei teisingai prisimenu, sūnus netrukus sugrįžo.

Išaušo sekmadienio rytas. Romas paprašė motinos trilitrinio stiklainio. Motina atnešė. Sūnui labai kruopščiai stiklainį mazgojant net paklausė, kam jis jam reikalingas. Atsakymas: „Eisiu nusipirkti giros.“ Ir išėjo... Nei tėvams, nei mergaitei apie jo sumanymą nekilo nė mažiausio įtarimo.

Nustebau, kai praėjus kažkiek laiko motina, užuot dejavusi, prakalbo didžiuodamasi sūnaus poelgiu: papasakojo, koks didingas paminklas kapinėse būsiąs pastatytas. Į mano ne visai delikačią pastabą, kad tai brangiai kainuosią, buvo toks atsakymas: visa Lietuva prisidės prie paminklo pastatymo. Ir papasakojo, kad šiam tikslui noriai aukoja tiek Amerikos lietuviai, tiek gyvenantys Lietuvoje.

Po kurio laiko pasigirdo jos priekaištai valdžiai, kad neleidžia to įspūdingo paminklo ant sūnaus kapo pastatyti. Pasiūlė kur kas paprastesnį – nesutikti tėvai negalėję. Toks kuklus paminklas ir stovi Romainių kapinėse.

Teko ne kartą bendrauti su jaunesniuoju Romo broliu Albertu. Kauno IX forto muziejaus direktorė Juliana Menciūnienė jau Nepriklausomybės metais muziejuje įrengė Romui Kalantai atminti skirtą stendą ir kiekvieną pavasarį surengdavo žuvusiojo paminėjimą.

Dalyvaudavome mes, mokytojai, neretai ir brolis Albertas su žmona. Jis atrodė paprastas, jautrus ir nuoširdus žmogus, mielai dalijosi prisiminimais. Jo santykiai su Romu buvę artimi, priešingai negu su vyriausiuoju broliu Antanu. Pastarasis šiuose muziejaus renginiuose nė karto nėra dalyvavęs, aš su juo taip pat kontakto neturėjau. Apie dar vieną brolį apskritai nieko nesu girdėjusi (apie jį rašo spauda).

Papasakokite apie 1972-ųjų gegužės 15 d. įvykius Romo Kalantos namuose, Panerių g. 34, kada Jūs buvote su mokyklos direktoriumi.

Gegužės mėn. 15 d. pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Pataikėme į didžiulį triukšmą: kambaryje buvo tėvas ir du kviestiniai kaimynai, tuometinio Požėlos rajono prokuroras (pavardės neprisimenu, bet pažinčiau) ir dar kažkas, bene iš milicijos – neįsidėmėjau, nepažinau.

Pro atviras duris įėjome į gretimą mažą kambarėlį, kuriame ir vyko, galima sakyti, grumtynės: prie sienos stovėjo dvi kuklios knygų spintos. Dešinėje pusėje stovėjusią spintą ištiestomis rankomis apglėbęs šeimininkas šaukė, kad čia jo daiktai ir jis neleisiąs jų tikrinti. Prokuroras jėga mėgino jį nustumti, o paskui savo bendrui nurodė uždėti antrankius ir iškviesti milicijos ekipažą, grasindamas ilgam laikui suimtąjį izoliuoti.

Liudininkai sumišę tylėjo.

Liudininkai sumišę tylėjo. Aš priėjau prie kairėje pusėje stovėjusios knygų spintos ir ištraukiau pirmą pasitaikiusį sąsiuvinį: ir pasitaikė lietuvių kalbos rašomojo darbo sąsiuvinis su mano pastabomis ir pataisymais (taip norėjau šį sąsiuvinį įsimesti į savo krepšį, bet buvo nesaugu). Todėl iš karto, kad prokuroras tėvo atžvilgiu nesiimtų numatytų veiksmų, pasakiau: „Čia Romo knygos, aš laikau jo sąsiuvinį.“

Prokuroras griežtai išrėžė: „Kas jūs tokie, kodėl čia esate?“ Ramiai atsakėme, kad mes mokytojai, vyras yra klasės vadovas. Prokuroro tonas iš karto pasikeitė, tėvą paliko, atėjo prie antrosios knygų spintos ir, trumpai susipažinęs su spintos turiniu, ėmė sąsiuvinius ir knygas dėti į dėžę ar krepšį – neprisimenu. Visi aprimo, tėvas irgi nusiramino (motinos, atrodo, tuo metu namuose nebuvo). Mes išėjome, tolesnių įvykių nematėme.

Po Romo Kalantos laidotuvių Jūs buvote miesto centre. Kas ten vyko?

-Gegužės 15 d. rytą, atėjusi į darbą mokyklos filiale, iš mokinių sužinojau apie sekmadienio įvykius: mat mes, keli mokytojai su grupele mokinių lankėmės Kryme ir sugrįžome tik sekmadienio vakare: telefono neturėjau, gyvenau priemiestyje, todėl jokių naujienų sužinoti negalėjau. Į darbą atėjusį direktorių informavau apie sekmadienio įvykius (jis irgi nieko nežinojo).

Direktorius iš karto suprato įvykio rimtumą, greitai išvyko į švietimo skyrių, mane įpareigodamas užtikrinti tvarką mokykloje. Čia viskas vyko kaip visada: mokiniai dalijosi informacija, bet kadangi buvo mokslo metų pabaiga, rašė kontrolinius, laikė įskaitas. Man norėjosi sužinoti mokinių nuomonę: liūdna, bet turiu pripažinti, kad mokiniai, darbininkai ar vairuotojai tuo metu skeptiškai vertino bendramokslio poelgį. Kažkuris net pasakė, kad tai kvailystė, kiti pritarė. Ar buvo kitaip manančių, nežinau. Šiuo atveju, matyt, tinka liaudies priežodis: savam krašte pranašu nebūsi.

Tiek direktorius, tiek klasės vadovas ne kartą turėjo atsiskaityti tuometiniam saugumui; mane kelis kartus kalbino tik telefonu. Laidotuvių dieną iš saugumo gavau nurodymą skubiai atvykti į Laisvės alėją ir išprašyti ten besibastančius mūsų mokinius.

Nuvykau dienos metu: pilna žmonių, veidai griežti, net pikti, žodžiai grasinantys. Jauni milicininkai, atrodo, surinkti kursantai, tyliai stebi įvykius, bet nei žodžiais, nei veiksmais nesikiša. Vėliau sužinojau, kad jie net neturėjo „bananų“, privalėjo išvengti provokacijų. Iš susirinkusiųjų veidų ir žodžių matėsi, kad tikra audra jau čia pat.

Iš susirinkusiųjų veidų ir žodžių matėsi, kad tikra audra jau čia pat.

Staiga pasirodė jaunuolių su vėliavomis ir gėlėmis eisenos. Be lietuvių, buvo estų ir latvių jaunimo atstovai. Didžiulis sujudimas, šūksniai apie Laisvę...

Žinoma, mūsų mokinių – nė vieno. Grįžau į mokyklą, įėjau į klasę, kurioje mokėsi Romas, net širdį suspaudė: Romai, Romai, kam tu save paaukojai, klasės draugai visai tavęs nesupranta... O vaizdas įprastas: pilna klasė mokinių, visi susikaupę rašo – laiko fizikos įskaitą – įvykiai mieste jiems nė motais. Grįžau į mokyklos centrines patalpas, čia taip pat pamokos, mokinių pilnos klasės. Kas vyksta miesto centre, nežinau: direktorius negrįžta iš laidotuvių.

Vakarop atvyksta saugumo ekipažas, man įsakoma greitai lipti į jų automobilį, kuris nuveš į Laisvės alėją, nes mūsų mokiniai ten siautėja. Veltui mėginau aiškinti, kad ką tik visur patikrinau, mokinių pilnos klasės, bet mane grūste įgrūdo į jų mašiną, nuvežė, išlaipino kažkur netoli Laisvės alėjos (aš suglumusi net nepaprašiau jų parodyti dokumentų).

O dabar Laisvės alėjoje vaizdas visai kitoks: žmonių minia, pilna „bananais“ ginkluotų milicininkų. Jie jau nesismulkina: eina ir su „bananais“ varo visus iš Laisvės alėjos. Užlindau už kažkokio stambesnio žmogaus, tąkart smūgio išvengiau; vėliau vyksmą stebėjau iš tarpuvartės: milicininkai mušė ir tempė žmones, aidėjo klyksmai. Supratau, kad aš čia jau niekuo negaliu padėti, kiemais nuėjau iki Vilijampolės, po to troleibusu grįžau į mokyklą. Čia niekas nepasikeitė – vyko įprastas mokymosi procesas.

Ką dar galėtumėte svarbaus papasakoti apie Romą Kalantą, jo artimuosius ir įvykius 1972 m. Kaune?

-Štai keletas įdomesnių prisiminimų. Rašto darbas tema: poeto E. Mieželaičio poema „Žmogus“. 1972 metų balandžio mėnuo. Mokiniai dvi pamokas rašo susikaupę. Rašo ir Romas. Rimtį sutrikdžius už lango susirinkusių girtuoklių dainoms Romas man pasakė: „Va, mokytoja, tas išdidžiai skambantis jūsų žmogus.“

Rašinį nespėjusiems (taip pat ir Romui) leidžiu pabaigti namie. Darbą jis grąžino po kelių dienų, prirašė pilną sąsiuvinį. Nežinau, ar tos girtuoklėlių dainos, ar kitkas lėmė jo mintis: atvirą santvarkos kritiką dėl laisvės ir žmonių teisių nebuvimo, melo apie šalies istoriją... Tokioje visuomenėje, rašė jis, ir telieka tik gerti, nes priešingu atveju bus vienintelis kelias – apsipilti B markės benzinu ir virsti fakelu. (Benzino markę galiu ir painioti).

Kuo toliau, tuo labiau rašančiojo mintys buvo dėstomos padrikai, o galiausiai ir rašysenos nebeįskaičiau, ir jo mintyse nebesusigaudžiau. Iš pradžių klaidas ir stilių taisiau, vėliau tik pavingiuodavau. Pažymio neparašiau. Grąžinusi trumpai pasikalbėjau. Romas aiškino, kad jį buvo apėmusi slogi nuotaika. Ketinau pasikalbėti atviriau, bet vis nepasitaikė tinkama proga.

Po šio įvykio, kurio aptarime dalyvavo ir mūsų direktorius, Antanas Sniečkus kalbėjo, kad mokytoja, atseit, žinojusi mokinio planus. Aš, matyt, nenuovoki: negalėjau net pagalvoti apie tokio poelgio galimybę. Visi žinojome apie panašią čekų jaunuolio žūtį, bet kad tai gali pasikartoti Kaune ir dar vakarinėje mokykloje – nė minties nebuvo.

Paskutinis rašinys. Visi dirba. Stebiu Romą – nerašo, paišo gėlytes.

Kitas įvykis: gegužės mėnesio pradžia. Paskutinis rašinys. Visi dirba. Stebiu Romą – nerašo, paišo gėlytes. Pasižiūriu žurnale – šis rašomasis darbas Romui būtinas, nes ankstesnio rašinio nevertinau, truks pažymių. Pasiteiravau jo, kodėl nedirba, juk norint gero galutinio įvertinimo, būtinas rašinys. Romas atsakė, kad jam visai tas pažymys nerūpįs. Į mano pastebėjimą, kad norint studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros pažymys svarbus, jis vėl pakartojo, kad jam vis tiek. Nerašė, darbo neįteikė. Mačiau, kad jis pasimetęs, praradęs norą mokytis, tik nesupratau priežasčių.

Tik po tragedijos susivokiau ir aš, ir kiti mokytojai, kad jis jau buvo apsisprendęs. Nežinau, kodėl, bet mokykloje paplito kalbos, kad Romas buvo susijęs su latvių ir estų hipių judėjimu, neva traukė burtus, kas turėtų įvykdyti tokį protestą. Ištraukę lietuvis ir estas, bet estas tam nesiryžo. Pasiaukojęs tik  Romas. Nežinau, ar taip buvo, bet kad čia kažkur slypi tiesos grūdas rodo ir tai, kad į laidotuves atvyko grupės jaunuolių iš abiejų kaimyninių šalių.

Dar įvykis: IX forto muziejaus renginiuose kartą dalyvavo jaunuoliai, save vadinę Fontano vaikais, organizavę įvykius Laisvės alėjoje. Jie sakėsi su Romu nebuvę pažįstami, nebendravo, o Romo poelgis jiems buvęs tik degtukas laužui uždegti. Visą sąjūdį, eisenas Laisvės alėjoje sakėsi organizavę jie, jų draugai labiausiai ir nukentėję: buvo sužaloti, kentėjo kalėjimuose. Šių jaunuolių kategoriška nuomone, jeigu ne jie, to Laisvės alėjos sąjūdžio iš viso  nebūtų buvę, nebent mažas triukšmelis.

Visuose renginiuose, pasakodama apie Romo Kalantos poelgį, padarydavau tą pačią išvadą – aš, ir kaip motina, ir kaip mokytoja, šiam protesto būdui nepritariu.

Po kurio laiko pasirodė eilėraščiai, skirti Romui atminti. Vėl saugumas lankėsi mokykloje, tikrino moksleivių darbus, ieškojo panašaus braižo. Po pavasario egzaminų gal pora metų jie peržiūrėdavo visų mokinių rašinius. Nežinau, ar nustatė autorių, bet tai buvo ne mūsų moksleivių sukurti  posmai.

Visuose renginiuose, pasakodama apie Romo Kalantos poelgį, padarydavau tą pačią išvadą – aš, ir kaip motina, ir kaip mokytoja, šiam protesto būdui nepritariu. Mano įsitikinimu, yra kitų kelių siekti laisvės ir nepriklausomybės. Patriotai netgi mane išvadino „klaidingai mąstančia persona“, neturinčia teisės apie tai kalbėti.

Kartą Kaune vyko didžiulis renginys, tema – revoliucinis Kaunas. Dalyvavo šalies ir miesto valdžia, meno, mokslo, bažnyčios atstovai. Pakviesti buvome ir mes su vyru, o manęs paprašė pakalbėti apie Romo žygį. Iš anksto įspėjau apie savo požiūrį, bet man buvo leista laisvai dėstyti mintis. Kalbėjau kaip visada: jaunuoliu žavėjausi, bet jo poelgiui nepritariau, nes buvę ir kiti keliai...

The post Apie laisvės kovos šauklį Romą Kalantą appeared first on LAIKMETIS.

Sprendimas antradienio posėdyje priimtas bendru sutarimu ir palydėtas plojimais.

„Romas Kalanta – tautos vaikas ir mūsų laisvės šauklys, – BNS sakė Kauno miesto savivaldybės Apdovanojimų tarybos pirmininkas Benjaminas Želvys. – Devyniolikmečio auka ne tik į gatves išvedė jaunąją kartą, pažadino tautos kovinę dvasią, bet ir sukėlė stiprią antisovietinę bangą. Diktatūrinės santvarkos, suvaržymų, prievartos ir grasinimų nepaisanti drąsa pastūmėjo valstybę į išsilaisvinimą bei nepriklausomybę.“

Devyniolikmečio auka ne tik į gatves išvedė jaunąją kartą, pažadino tautos kovinę dvasią, bet ir sukėlė stiprią antisovietinę bangą

1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R. Kalanta ligoninėje mirė.

Lietuvoje tai buvo pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.

Paskelbti R. Kalantą garbės piliečiu pasiūlė Kauno IX forto muziejus ir savivaldybės vadovai.

The post Kauno taryba suteikė miesto garbės piliečio vardą R. Kalantai appeared first on LAIKMETIS.

Kitais žodžiais tariant, Romas Kalanta buvo socialinės sistemos mutantas, ir jo mutacija, pasišalinusi kartu su fiziniu mutacijos nešiotoju, turėjo nepalikti jokio socialinio pėdsako. Aišku, kad tuo būdu mutacija neturėjo persiduoti kitoms kartoms. (Nepulsiu čia į sudėtingus aiškinimus apie mutacijų prigimtį, apie dominantinius bei recesyvinius genus, tiesiog reikia patikėti).

Tą mutavusį geną buvo galima vadinti pasipriešinimo genu, bet tuomet jis neturėjo jokio oficialaus pavadinimo, nes norėta įrodyti, kad visi pasipriešinimo geną turėję lietuviai buvo išnaikinti gulaguose ir miškuose, o Romas – tik atsitiktinis mutantas.

Mums, tuometiniams paaugliams, Romas tapo savu pasipriešinimo simboliu. Manoji mokykla tomis dienomis nerado jokio netikėto preteksto palikinėti moksleivius po pamokų, tad dideliam savo džiaugsmui (ir žingeidumui) spėjau statistu sudalyvauti keliose „masinėse scenose“ Laisvės alėjoje (pripažįstu, kad jokie dideli laisvės kovotojo laurai dėl šio įvykio man tikrai nepriklauso).

Šiandien tikriausiai niekas neabejoja, kad tie mokslininkai melavo. Jie nebuvo melagiai iš prigimties, bet juose baimės genas buvo dominuojantis pasipriešinimo geno atžvilgiu. O gal jie, gal būt nuoširdžiai klydo, laikydami Romą Kalantą tik atsitiktinės mutacijos pasekme.

Pasipriešinimo genas – visai ne mutacija. Jis yra natūrali mūsų genotipo dalis, nors ne visada matomas fenotipe (čia, suprask, matomas taip, kaip atrodo). Fenotipiškai pasireiškia dažnai tada, kai to nesitikima. Biologai pasakytų, kad išorės aplinkybės „paleidžia“ to ar kito geno veikimą.

Didis suomių rašytojas Fransas Eemilis Sillanpaa (Fransas Emilis Silanpė) taikliai pastebėjo, kad jam buvo nuoširdžiai keista, kaip suomių tauta 1939 metais pakilo į kovą prieš sovietinius agresorius. Vyresnioji karta atrodė tingi, racionali ir net savotiškai godi, kad ką nors aukotų dėl bendro gėrio, gi prasilavinęs jaunimas, regis, domėjosi tik asmeninės karjeros reikalais. O štai ėmė ir pakilo.

Pats F. E. Sillanpaa savąją Nobelio literatūros premiją atsiėmė vos kelios dienos prieš karą, ir iš karto suprato, kam tą premiją paskirs. Paskyrė šalies gynybai. Biografai sako, kad minėtas rašytojas, pravarde Tata („tėtušis“) negarsėjo pavyzdingu gyvenimo būdu, bet pasipriešinimo genui reikštis tai netrukdė.

Kitas garsus autorius Milanas Kundera (Milanas Kundera) romane „Nemirtingumas“ herojaus lūpomis teigia, kad niekas ir pagalvoti negalėtų, jog byrant Jugoslavijai, žmonės, gyvenę santykinai patogų bei racionalų gyvenimą, staiga viską mes ir eis kariauti už mitinę tautinę idėją. Niekas negalėjo rimtai pagalvoti, kad Prahos jaunimas, kuriam, kaip teigė jų vyresnieji, terūpi tranki muzika ir seksas, bus ta visuomenės dalis, kuri nepabūgs „Prahos pavasarį“ naikinančių sovietinių tankų.

Žinia, vienas tokių jaunuolių – Janas Palachas (Janas Palaksas) – pavertė save gyvu ugnies fakelu, protestuodamas ne tik prieš sovietų invaziją, bet ir savo tautiečių „pragmatizmą“ – nenorą priešintis blogiui. Vėliau tokių gyvųjų fakelų atsirado ir daugiau, gyvasis fakelas prieš penkias dešimtis metų suliepsnojo ir Kaune. Ne vienas mūsų suprato, kad pasipriešinimo genas neišnyko. Jis netgi paveldimas.

Jei jau kalbame apie tai, kas liko atmintyje, tai prisimenu, kaip studijų metais vienas dėstytojas paskaitoje studentams pasigyrė savo ryšiais su KGB pareigūnais ir „pabėdavojo“, kad jo draugus „saugumiečius“ palietė nemalonus etatų mažinimo vajus. Situacija, neva, tokia, kad Lietuvoje „antisovietinių elementų“ mažėja, ir kėgėbistams tiesiog nėra ką veikti. Partizanų jau nebėra, o jaunimas jau visiškai kitoks. Tai yra, mes – studentai – jau visiškai kitokie.

Gal tai buvo viso labo pašmaikštavimas su studentais, bet pats faktas, kad sovietinėms struktūroms atrodo, jog pasipriešinimo genas užslopo, buvo širdžiai malonus. Iki Sąjūdžio buvo dar geras dešimtmetis, bet tie metai prabėgo greit.

Taigi, norėjau parašyti kažką apie Romą Kalantą ir jo asmeninės aukos prasmę, o išėjo studija apie pasipriešinimo genetiką. Priešinimosi geno veikimas sunkiai planuojamas. Nepaisant gausybės socialinės elgsenos tyrimų ir didelių būrių konsultantų bei agentų, karo planuotojai neteisingai numatė žmonių požiūrį į dalyvavimą pasipriešinime.

Pastaraisiais metais tokių klaidų ypač daug. Kažkaip kitaip turėjo būti ir su Jugoslavijos „palikimu“, ir su čečėnais, ir su afganais. Jokia geležinė logika nenumatė, kad ukrainiečiams bus racionalu ir prasminga nuo žiaurios sovietinės karo mašinos ginti savo toli gražu ne tobulą šalį.

Karų eigos bei rezultatų studijos rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais karus vis dažniau laimi vadinama silpnesnioji pusė, ir laimi tada, kai nesibodi priešintis ir primeta stipresniesiems savo karo strategiją. Yra toks pusiau mokslinis žodis – hibridinis karas. Būtent tokiame kare jėgos pranašumas visiškai negarantuoja pergalės, nes priešininkas gali „hibridiniu“ būdu smogti ne į stiprią, o į silpną vietą.

Juokaujame: dramblį nebūtinai turi sumindyti kitas dramblys, dramblį galima nunuodyti, jį galima nudobti virusu, reikia tik žinoti, kur ta silpnoji jo vieta. Reikia savyje „paleisti“ pasipriešinimo geną ir… bus gerai.

XXI amžius yra vis mažiau racionalus ir vis mažiau pagrįstas fizikos ir matematikos logika. Jame vis daugiau emocijų ir „nestandartinių“ sprendimų. Kai man sako, kad nėra draugų, o tik interesai, atšaunu, kad didžiausias interesas yra turėti draugų. Draugystė išties labai gerai suaktyvina kai kurias socialinio genotipo vietas.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Pasipriešinimo genetika appeared first on LAIKMETIS.

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar du broliai, vyresnysis Antanas (g. 1945 m.) ir jaunesnysis Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. Romo tėvas dirbo Kauno politechnikumo direktoriaus pavaduotoju, vėliau sandėlininku, mama – Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje, aptarnavimo sferoje.

1963–1968 m. R. Kalanta mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau nuo 1968 m. Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Jo mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus. Mėgo „The Beatles“ muziką.

Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų ir visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo tam tikrų nesutarimų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo.

1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė, neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tikėtina, kad Romas jau buvo patekęs į KGB akiratį ir dėl to jam buvo sutrukdyta baigti mokyklą. Tuomet Romas perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą.

R. Kalantos biografai pabrėžia, kad mokslai jam „nelabai sekėsi“. Kiek tai patikima informacija, šiandien sunku patvirtinti. Tačiau jo paskutinio trimestro pažymiai penkiabalėje sistemoje buvo tokie: lietuvių k. ir literatūra – 4, rusų k. ir literatūra – 4, algebra – 3, geometrija – 3, istorija – 3, visuomenės mokslai – 3, biologija – 5, fizika – 4, astromonija – 4, chemija – 4, užsienio kalba – 4. Tai liudija, kad R. Kalanta mokėsi vidutiniškai.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save.

Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II, III ir IV laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

To meto Lietuvos patriotiškas jaunimas iš užsienio radijo stočių žinojo, kad 1969 m. Prahoje protestuodamas prieš politinę santvarką susidegino Janas Palachas. Protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją 1969 m. vasario 10 d. Kijeve bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis.

1969 m. balandžio 13 d. Rygoje protestuodamas prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas. Visa tai galėjo ir R. Kalantą pastūmėti tokiam sprendimui.

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, sovietinė valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimui per R. Kalantos laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d., 14 val., dviem valandomis anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji, kapinėse – Romainiuose.

1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų Panerių g. 34 susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną parašytą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir sovietinę miliciją.

R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką antisovietinį pasipiktinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška patriotine dvasia, rado tinkamą terpę. Tuo metu Lietuvos jaunimui darė įtaką vinilinės plokštelės su kitokiais, alternatyvios roko muzikos įrašais, sunkai pagaunami užsienio radijo stočių signalai, pasipiktinimą kėlė sovietinė nomenklatūra su savo beveik neribotomis galiomis, spec. poliklinikomis, spec. parduotuvėmis ir kitomis privilegijomis.

Jaunimo protesto žygis nuo R. Kalantos namų iki jo susideginimo vietos išsiplėtė į dvi dienas – gegužės 18-ąją ir 19-ąją – trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Žinoma, kad šiose demonstracijose dalyvavo jaunimas ne tik iš Kauno ar Vilniaus, bet ir bendraamžiai iš Latvijos ir Estijos.

Prasiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“.

Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų, ir Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti.

Gegužės 20-ąją į „Laisvės“ kino teatrą Kaune buvo sukviesti aukštųjų ir vidurinių mokyklų vadovai, partorgai, komjaunimo lyderiai, profsąjungų aktyvistai. KGB pareigūnai jiems keletą kartų demonstravo 5–7 minučių juostą, kurioje buvo užfiksuotas jaunimas Laisvės alėjoje ir miesto sodelyje, ir užsirašinėjo atpažintų jaunuolių duomenis.

Vėliau šie kadrai tokiu pačiu tikslu buvo rodomi „Planetos“ kino teatre įmonių vadovams. Per pačias protesto demonstracijas ir po šių atpažinimų iš viso buvo suimti 402 asmenys. KGB pareigūnai analizavo juos socialiniu lygmeniu, nustatė, kad iš šių suimtų 351 vyro ir 51 moters 97 buvo komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. Iš jų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn.

Aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje vykdyti tardymą buvo pavesta iš LSSR KGB Tardymo skyriaus sudarytai tardytojų grupei.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi Kauno protesto įvykių dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė – pagal LSSR baudžiamojo kodekso (BK) 193 straipsnį (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 straipsnio 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Be to, dalis protesto demonstracijose dalyvavusių studentų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir paimti į sovietinę kariuomenę.

1972 m. susidegino ir daugiau asmenų, tikėtina, R. Kalantos pavyzdžiu. 1972 m. gegužės 29 d. Varėnoje, prieš tai iškėlęs Trispalvę, susidegino V. Stonys. Tų pačių metų birželio 3-iąją Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius.

Birželio 22-ąją Šiauliuose susidegino keturiasdešimtmetis Juozapas Baracevičius. Tačiau šie faktai buvo jau nuslėpti nuo visuomenės ir didesnio atgarsio nesulaukė. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas.

Dėl laisvos Lietuvos siekio 1989 m. kovo 3 d. Klaipėdoje, prie Lenino paminklo, susidegino liaudies meistras, dailininkas marinistas Vytautas Vičiulis. 1990 m. balandžio 26 d., protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, Maskvoje, Revoliucijos aikštėje, susidegino Stanislovas Žemaitis. Dėl tų pačių priežasčių žinomas skulptorius Rimantas Daugintis 1990 m. gegužės 9 d. susidegino prie SSRS ir Vengrijos sienos.

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, kad neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau tai įrodo tik tiek, kad dalis Lietuvos psichiatrų buvo verčiami bendradarbiauti su KGB, nusižengiant Hipokrato priesaikai.

Jei R. Kalanta būtų sirgęs šizofrenija, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs gauti leidimo lankyti treniruotes DOSAAF (sovietinė sukarinta visuomeninė organizacija) šaudymo sekcijoje. 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, kad jis būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį skaičių išplatintų antisovietinių atsišaukimų ir Trispalvės iškėlimo atvejų. 1972 m. birželio naktį prie Kauno–Klaipėdos plento, netoli Ariogalos, prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentai pastatė metalinį kryžių su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.“ Šis kryžius labai greitai sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikintas. Lietuvos mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse ėmė segėti nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva.

Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. R. Kalantos susideginimas ir antisovietiniai protestai Kaune JAV Prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas.

Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas potvarkis jo kapą Kaune Romainių kapinėse laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai, vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo, ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu R. Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Romo Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

The post Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų appeared first on LAIKMETIS.

Šalies vadovas penktadienį dalyvavo diskusijoje „Romas Kalanta: pilietinio pasipriešinimo fenomenas“, skirtoje 50-osioms R. Kalantos mirties metinėms paminėti.

„Aš manau tai buvo, jei galima išsireikšti – investicija į ateitį. Jis suprato, kad jo kartai nelemta matyti laisvės, bet kita vertus jis suprato, kad jo poelgis neliks pamirštas. (...) Romas Kalanta yra visada su mumis. Dažnai nepagalvojame, kad vienokius ar kitokius sprendimus darome inspiruoti ir jo“, – teigė prezidentas.

1972-iais, kai R. Kalanta susidegino, prezidentas sako buvęs aštuonerių metų vaikas.  

Šalies vadovas teigė, jog R. Kalantos poelgis žavi ir greičiausiai turėjo įtakos vėlesniems įvykiams šalyje.

„Ir 90-ųjų kovo 11-oji, ir Sąjūdis inspiruoti, be kita ko, ir R. Kalantos. Jis atnešė savo auką, jis ją pateikė, jis ją įprasmino“, – sakė G. Nausėda.

Ir 90-ųjų kovo 11-oji, ir Sąjūdis inspiruoti, be kita ko, ir R. Kalantos. Jis atnešė savo auką, jis ją pateikė, jis ją įprasmino

„Reikalinga drąsa pasipriešinti, drąsa laisvei. Ne tik drąsa, šiandien reikalinga ir išmintis. Esame nepriklausoma valstybė, turime savo laisvę kurti ne vien drąsa, ne vien heroizmu, kuris labai reikalingas, turime kurti ir išmintingais, nedideliais, galbūt tyliais sprendimais, stiprinti savo laisvę“, – teigė šalies vadovas.

Anot G. Nausėdos, laisvę stiprinti reikia tiek, kad „agresoriui, arba tiems, kurie negali ramiai gyventi, kai kažkas šalia yra laisvas, nekiltų pagunda išbandyti mūsų laisvės tvirtumo“.

Pasak prezidento, R. Kalantos kartai nebuvo lemta matyti laisvės, bet šis poelgis neliko pamirštas, priešingai – jis ėmė telkti naujiems judėjimams.

„Tuo metu kilo toks judėjimas, kurio sovietų sistema iki tol neregėjo, išėjo į gatves jaunimas, išėjo į gatves protestuoti drąsiai, nesibaimindami nieko. Tuo metu protestuoti buvo, ko gero, dar gerokai drąsiau negu kariauti kovos lauke“, – kalbėjo prezidentas. 

„Tikiuosi, kad šiandien ir jaunoji karta, ir vyresnės kartos turi tą galimybę, ne tik drąsiais, bet išmintingais sprendimais stiprinti valstybingumą“, – diskusijoje sakė prezidentas. 

1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R. Kalanta ligoninėje mirė.

Lietuvoje tai buvo pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.

The post Prezidentas: Romo Kalantos auka buvo investicija laisvės siekiančioms ateities kartoms appeared first on LAIKMETIS.