Laidos vedėjas taip pristato savo pašnekovą: "Šiandien su manimi ant ribos balansuos tikėjimas – tikėjimas Dievu. Kalbėsime su žmogumi, kuris kasdien mums primena tikrąsias vertybes, stengiasi nepamesti mūsų labai vingiuotame šiandienos pasaulyje ir priminti, kur ta taurumo riba.

Jūs nesuklydote, svečiuose pas mane kunigas, kartu su mumis stebintis vulgarėjančią visuomenę ir bandantis rasti mumyse šviesą. Kaip jis randa pusiausvyrą tarp viešos tarnystės ir asmeninių įsitikinimų? Ar prisitaikė prie besikeičiančių vertybių, o gal anaiptol nusisuko ir „nurašė“? Prisijunkite, paieškokime ribų.

Svečiuose Robertas Grigas, Kauno kunigas, kuris nepabijojo atsistoti ant ribos ir rėžti kalbą Šeimų marše bei kituose mitinguose, viešai kritikuoti valdžią ir griežtai ginti smerkiamus žmones. Jo gyvenimo istorija - tai kelionė per tikėjimo ir kovos už laisvę pasaulį.

Net sovietmečiu kunigas Grigas nepabijojo stoti ant ribos, buvo persekiotas už antisovietinę veiklą, viešai atsisakė sakyti sovietinio kario priesaiką, slapčia įšventintas į kunigus. Sausio 13-osios medalininkas, Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordino kavalierius."

The post Pokalbis su kunigu Robertu Grigu | Riba appeared first on LAIKMETIS.

Štai aš jums duosiu tris pavyzdžius. Kieno ten yra dangaus karalystė? Įsivaizduokite valstietį, kuris išėjo su kitu valstiečiu į mišką. Juos užpuolė meška. Meška pradėjo draskyti vieną, kitas pradėjo jį ginti turėdamas kirvį. Tą su kirviu sudraskė, gyvą paliko kitą. Antras variantas. Riteris prisiekė damai ją ginti nuo visų priešų. Jis atsimušinėjo nuo visų, bet žuvo, nes mat negalėjo savo šeimos herbo suteršti baime. Trečias variantas – Maksimilionas Kolbė, kuris sutiko būti nužudytas, idant išgyventų kitas žmogus. Tai kieno iš jų dangaus karalystė?

Turbūt gali būti visų, priklausomai nuo vidinių aplinkybių, nuostatų, įsipareigojimų. Aš taip manau. Pagal krikščionišką moralės supratimą darbų, veiksmų vertė priklauso nuo vidinės intencijos.

Bet valstietis jeigu būtų pabėgęs nuo meškos? Jisai palikęs draugą galėjo išlikti gyvas. Nes su kirviu meškos neįveiksi.

Nebūtų atlikęs herojiško darbo, būtų parodęs bailumą. Mes negalime iš visų reikalauti, kad būtų didvyriai, kurie stotų prieš nenugalimą jėgą. Žavimės tais, kurie yra tokie herojiški, bet gyvenimo praktika rodo, kad negali to reikalauti iš visų.

Prisiminiau iš katalikybės moralės mokymų gal kiek prieštaringą pavyzdį, kurį kartais apmąstau, žvelgdamas į gyvenimo tikrovę. Naujaisiais amžiais pagal Bažnyčios moralės supratimą paskelbiamos palaimintosiomis ir šventosiomis visa eilė moterų, merginų kurios žūsta ar nužudomos gindamosi nuo prievartautojų. Prisiminkime Marija Goreti, dabar ruošiamasi paskelbti palaimintąją ir nužudytą Eleną Spirgevičiūtę.

Aišku Bažnyčia jas laiko tokiomis ne vien dėl savisaugos instinkto, bet ir dėl moralinių įsitikinimų, todėl nepasiduodanti prievartautojui saugodama skaistybę laikoma palaiminta ir šventąja. Tai - herojiškos laikysenos pavyzdys, kurį Bažnyčia laiko šventu.

Ir pagal griežtą moralinės teologijos mokymą, jei tokiu atveju matydama, kad neturi jėgų apsiginti arba šis gynimasis gali kelti pavojų jos gyvybei, ir mergina nesigintų bei būtų išprievartauta, tai nelaikoma nuodėme. Žinoma, prievartautojui, bet ne jai, nuodėmė Reikalaujama tiktai, kad ji savo vidumi nepritartų tam veiksmui. Irgi tarsi dvilypis požiūris. Herojiška laikysena giriama ir skelbiama šventumu, bet nereikalaujama šimtu procentu visomis aplinkybėmis tokios laikysenos iš visų. Manau tai yra racionalus ir praktiškas požiūris.

Aš labai įdėmiai stebėjau Jugoslavijos įvykius. Bosnijoje ir panašiai kur tikima jeigu serbas išprievartauja bosnietę, tai ją gali nužudyti netgi jos giminės: Kaip tu čia taip pasidavei, girdi…

Tai su krikščionybe mažai, ką bendro turi, tokia laikysena daugiau gal susiję su jų papročiais.

Atsakoma: mes katalikai, o mes stačiatikiai, mes musulmonai, bet kuriame nors mokyme gali būti tokie imperatyvai, kad taip reikia daryti?

Nesu įsigilinęs į islamo mokymą šiuo klausimu, bet krikščionybėje tikrai negali būti tokių veiksmų ir reikalavimų, pateisinimų. Aš manau, kad ir tradiciniame islame gal yra kažkoks kerštas tam prievartautojui. Tai gali būti labiau tokia paprotinė, gentinė teisė, nes kiek bendrauju su musulmonais įvairių krypčių, tai jie taip pat, kaip ir krikščioniškose tradicijose, skiria tai, ką neabejotinai moko tikėjimas, o kas yra visokios gentinės, paprotinės teisės, kurios sakykim – čečėnų, arabų, turkų, musulmonų gali labai skirtis. Tai nelabai ką bendro turi su ortodoksiniu tikėjimo mokymu, bet labiau su iš gilios senovės pagonybės atėjusiais gentiniais papročiais.

Arba šiaip su gyvulišku, nežmogišku žiaurumu?

Priminėt Jugoslaviją. Pamenu kad ji tuo metu susilaukė vadinamo sekuliariojo pasaulio pasipiktinusios kritikos. Nes priešiškų tautų tarpusavio konfliktuose buvo daugybė moterų prievartavimų.

Turbūt teisingai sako psichologai, sociologai, kad prievartavimas yra ne seksualinis, o labiau smurto, neapykantos veiksmas, noras pažeminti kitos tautos arba grupės moteris. Ir aišku visas sekuliarus pasaulis reikalavo, kad šios moterys, kadangi čia prievarta, kurią priešų kariai ar grupuotės vykdė, darytų abortus.

Vienintelis popiežius Jonas Paulius II sakė, kad ne, kad ir prievarta pradėti vaikai turi teisę į gyvenimą. Abortas vis tiek yra nusikaltimas. Jisai buvo nesuprastas viso pasaulio. Toks yra oficialus krikščionybės mokymas.

Rusijos užpuolimo, karo prieš Ukrainą pradžioje, kuomet Andrius Tapinas ir dar kiti žmonės mano požiūriu teisingai darė, kad pirko droną Bayraktar ukrainiečiams. Kad jie galėtų apsiginti. Bet kai jisai buvo pakrikštytas ir jam duodamas vardas Vanagas... Ar galima krikštyti daiktą, jis negyvas, skirtas žudymui? Kodėl kunigas tam ryžtasi ?

Kunigas dalyvavo? Šitos detalės nežinau. Tie visi krikštijimai… Čia amžinatilsį, talentingas ir gal sudėtingo likimo kunigas Ričardas Mikutavičius vienu metu, nepriklausomybės pradžioje, sukėlė šurmulį ar skandaliuką, kai jisai ėjo, pakviestas vadovo, į Kauno zoologijos sodą ir kažkokius ten retus gyvūnus (ar tigriukus), ką tik naujai atvežtus, atseit krikštijo.

Krikštijimas yra toks iš religinės terminologijos pasaulietine perverstas terminas, kuris neturi nieko bendro su krikščionių Krikšto sakramentu. Bandoma tuo pasakyti, kad krikšto metu suteikiamas vardas. Tai mes irgi va, čia atliekame apeigą, žinote, laivus krikštija sudaužydami į bortą šampano butelį. Žinoma, čia perimtas žodis iš religinės terminologijos, bet jis nieko bendra su tikėjimo tikrove neturi. Išreiškiamas noras iškilmingai kažkam suteikti vardą.

Aišku kada kunigai dalyvauja, tarsi leidžia manipuliuoti krikšto sąvoka, tai vis tiek truputi apgailėtina. Kunigai neturėtų leisti piktnaudžiauti sakramentų sąvokomis ten, kur dalykai yra visai nesusiję. Jei, kaip jūs sakote, objektas skirtas karui, žudymui, tai tuo labiau.

Kaip rodo tie Donbaso rusų pusės kovotojai, turbūt ir ukrainiečiai išrikiuoja kokius nors ginklus ir popas, vietos dvasininkas, su kibiru švęsto vandens ir šluota eidamas visus šlaksto, tai vis tiek man atrodo truputį toks piktnaudžiavimas krikščionybe, kuri yra mokymas apie susitaikymą ir artimo meilę, o ne apie priešų žudymą.

Velnio dvasia yra galinga ir jinai, deja, įtraukia kartais ne tik eilinius kunigus, bet ir aukštus hierarchus į visai nekrikščioniškus veiksmus.

Suprantu kareivį, kuris ateina pas kunigą ir sako: aš net nebuvau tikintis, bet dabar labai bijau, ar gali mane palaiminti?

Atlaidžiau žiūrėčiau į šį dalyką. Egzistencinių, ribinių situacijų akivaizdoje, turbūt yra kaip tame humoristiniame posakyje – einant į frontą, einant dugnan laivui ar krentant lėktuvui – nebūna netikinčių. Aišku čia galima įžvelgti baimės faktorių, bet kartu ir prigimtinį, turbūt Dievo duotą žmogui, nenorą susitaikyti su mirtimi. Tokį vidinį Dievo, kaip žmogus jį besuvoktų, aukštesnės jėgos, pagalbos ieškojimą. Tai čia suprantama. Ir tas palaiminimas yra kaip paguoda žmogui. Tačiau tai jokiu būdu negali būti prilyginama dronų ar raketų šlakstymui ir jiems šventų vardų davimui. Manau jau čia yra tam tikros šventvagystės atspalvis. Suprantama kad kažkokiam daiktui galima duoti vardą, bet su krikštu nereikėtų to sieti.

Kai žvelgiu į karo ir kažkokio taikos, susitaikymo paieškas, vis tiek pirmiausia galvoju, kad mes turėtume žvelgti plačiau į tokią paradigmą. Ką Kristus norėjo atnešti į pasaulį? Žmonės „kalasi“ kaip dievai. Man žvelgiant į tuos pasaulyje vykstančius karus nejučia prisimenu (mačiau National Geography laidoje) temą apie gamtą. Rodoma, kaip organizuotos Afrikos skruzdėlės – termitai, - kurios pastato vos ne dangoraižius iš molio. Ir kartais jos ten irgi net tos pačios rūšies giminaites žudo kovodamos dėl maisto, išteklių ar teritorijos kaip žmonės kare, kariauja vienos kitą triuškina, ėda ir panašiai.

Tą patį mes matome ir žmonijos istorijoje. Man atrodo, kad krikščionybės, Kristaus atėjimo prasmė, kad jis bent jau siūlė pakeisti šią paradigmą, kad mes nesielgtume kaip dėl neprotingų instinktų, išlikimo ar išteklių grobimo valdomi gyvūnai ar vabalai, bet kaip aukštesnės būtybės, kurios ir proto turi, kažkokio kompromiso paiešką, net ir atleidimo priešams vardan gali pakelti save į aukštesnį lygį. Man atrodo, kad to iššūkio žmonija iki šiol nėra atsisakiusi. Mes dar vis elgiamės kaip tos konkuruojančios gorilų patinų alfos ar termitai Afrikoje.

The post Kunigas Robertas Grigas: negalime iš visų reikalauti, kad būtų didvyriai appeared first on LAIKMETIS.

Jūs ne kartą esate sakęs ir netgi interviu davęs apie tai, kad net ir kunigas, esant reikalui, kai užpulti jo namai, užpulta jo šeima, jo Tėvynė , gali pasirinkti tokius būdus kaip tapti kankiniu, arba gali būti, kad gins savo namus ir ginklu. Dabar daugelis žmonių klausia ar kunigas Robertas Grigas pakeitė požiūrį ir ar dabar jisai norėtų, jog imtų Ukraina, Vakarai ir pasiduotų Rusijai. Kaip tai yra?

– Krikščionybėje požiūris į karą, prievartą ar neprievartinį pasipriešinimą toks pat komplikuotas, kaip ir patys tie reiškiniai. Prisipažinsiu, nuo jaunystės iki šiol man tokį vidinį ginčą tos temos kėlė. Pavyzdžiui, užaugau katalikiškoje, tikrai Dievą mylinčioje šeimoje. O taip be pasididžiavimo, objektyviai, kai paskaičiuoju, galvoju, kad esu vienas iš nedaugelio Lietuvos žmonių, kurie atmintinai galėtų padainuoti daugybę partizanų dainų. Iš savo mamos suvalkietės, kur ginkluota rezistencija buvo labai stipri, nuo vaikystės girdėjau, ir be jokio rašto žinau, ir žodžius, ir melodijas. Melodijas reiktų užrašyti, kad jos nedingtų.

Partizanai kovojo ginklu. Kvaili, o gal nusidėjo?

- Mąstant apie krikščionybės santykį su politinėmis ginkluotomis kovomis, nėra viskas taip paprasta. Ir man net ir jaunystėje apgalvojant bei tariantis su mūsų rezistencijos šviesuliais, tokiais kaip kunigas Tamkevičius ar kunigas Zdebskis, tokio aiškumo niekada nebuvo. Be abejo, net ir pagal Bažnyčios mokymą neteisingai užpultas nekaltas žmogus ar valstybė turi teisę save ginti. Net ir ginkluotu būdu. Skiriamas teisingas ir neteisingas karas. Aš kažkur, jau esu, dabar iškilus vėl naujai taip skaudžiai problemai dėl Ukrainos ir Rusijos karo, televizijoje viešai sakęs, kad šiuolaikinė Bažnyčia, nepaisant visų atsinaujinimų daug kur remiasi labai tokiu išsamiu, tikrai galima sakyti Dievo apšviesto žmogaus šventojo Tomo Akviniečio mokymu.

Ir kas ten postuluojama, kas aktualu šios dienos kontekste?

- Tomas Akvinietis apie krikščionio ir karo veiksmų santykį, yra pasakęs tokį nuosaikų išmintingą dalyką. Pripažįstama teisė priešintis agresoriui neteisingo užpuolimo atveju, bet iki tam tikrų ribų. Jeigu tas pasipriešinimas jau pradeda kelti grėsmę visuomenės, tautos, valstybės egzistencijai, fizinio tiesiog sunaikinimo, žmonių aukų, pačios valstybės struktūros sunaikinimo požiūriu, tai tada nereikėtų priešintis. Nes vargiai galimas pasiekti laimėjimas ar gėris, jau tas didvyriškumas pasipriešinimo būtų tarsi jau mažesnė vertybė už nuostolius, už aukas.

Taip. Panašiai teigė Lozoraitis vyresnysis, kuris ragino nutraukti ginkluotą pasipriešinimą visiškai vienais paliktus Lietuvos partizanus. O kokį Tamstos signalas Ukrainai, kuri nepalikta vienui viena?

- Taip, bet aš, žvelgdamas į tą skaudų Rusijos - Ukrainos konfliktą, vos ne šimtmetį trunkantį žydų - arabų konfliktą vis galvoju apie Tomo Akviniečio mokymą. Kur yra ta riba?

Taigi, kur ji Tamstos, kaip kataliko ir patrioto, nuomone?

- Išmintinga, moralu ir protinga priešintis ir ieškoti būdų sustoti, net jeigu tai būtų susiję su viešu pažeminimu ar teritoriniais praradimais. Niekas mes negalim, nei politikai, nei kunigai, pasakyti to galutinio visiems priimtino atsakymo. Esu išsakęs viešų abejonių, kuriuos dalį mano pogrindžio bendraminčių piktina, kad vis dėl to matant tas milžiniškas aukas, kurioms net galo nenumatyti. Ir dar politikai pranašauja, kad dar ne paskutiniai karo metai. Ir atrodo, kad tos galimos aukos tarsi jau viršija galimą pasiekti kokį nors gerą rezultatą. Tas abejones išsakau.

Minint mūsų partizaninį pasipriešinimą, kur tikrai buvo nelygi kova ir žmogišku požiūriu didvyriška. Bet vis dėl to mes atrandame ir istoriniuose šaltiniuose dokumentų, kai partizanų vadovybė suprato, kad pagalba iš Vakarų neateis, kad pamažu jie bus visiškai sunaikinti. Ir ten kažkur apie 1949-1950 metus buvo pradėta svarstyti, kad reikia užbaigti ginkluotą pasipriešinimą, ir pereiti į daugiau kultūrinę, moralinę tos taikiosios rezistencijos kovą – išlaikant tautos gyvybingumą bei resursus. Manau tas sprendimas buvo toje situacijoje teisingas.

Koks tada yra vaidmuo karo kapeliono? Ateina kareivis prieš mūšį, atsiklaupia ant kelių ir prašo jį palaiminti?

- Arba nori atlikti išpažintį, kad ramia sąžine eitų į gana nuspėjamą, realią mirtį…? Aš dažnai šitą situaciją apmąstau. Ir prisimenu savo patarnavimus savanoriams Sausio 13-ąją. Vis dėl to, man kaip žmogui, krikščioniui iškyla moralinė dilema vien dėl tos išpažinties tvarkos. Užaugę krikščioniškoje kultūroje visi maždaug suprantame kas yra išpažintis. Turi būti, kad galiotų atleidimas Dievo akivaizdoj. Tam būtini trys elementai: nuodėmių išpažinimas, gailestis dėl jų ir pasiryžimas nenusidėti, nekartoti nuodėmių. Aš dažnai įsivaizduoju situacijas ir galvoju kaip elgėsi tokiu atveju mūsų kapelionai, kurie patarnaudavo miškuose partizanams.

Vienas kunigas buvo suimtas ir nuteistas. Tu išklausai gailėdamas to žmogaus išpažinties, skatini jį gailėtis, bet kaip su tuo pasiryžimu nenusidėti? Man tai yra moralinė dilema. Juk jis eis ir šaudys į priešus, reiškia toliau žudys, kad ir priešus, kad ir gindamasis. Kai aš pats patarnavau mūsų savanoriams, tai turbūt ir kiti kunigai tą daro, sako, kad, na, kiek galima tu nerodyk agresyvumo, sužeisto ar įveikto priešo nebekankink ir elkis riteriškai, garbingai.

Tai taip pat gali geras kunigas dirbdamas karo kapeliono pareigose. Šią sielos būseną kažkiek priartinti prie to krikščioniško, žmogiško kilnumo, nes kaip kitaip galima įsivaizduoti. Tuomet lyginu su Kristaus dvasia - Jisai nekaltas suimtas, saviškių išduotas svetimiems okupantams, galintis, kaip mes tikime, Dievo galybę, kuri visus priešus nušluotų, panaudoti, vis tiek savanoriškai sutinka, kad būtų nekaltai nužudytas. Prievartos, smurto nenaudoja prieš savo priešus, o būtent tai mes darome bet kuriame kare. Yra kažkas vis dėl to priešinga, šiai krikščionybės taikos, atleidimo, susitaikymo dvasiai. Ši pagieža, neapykanta, kurią mes dabar matome.

Kokia Tamstos nuomonė apie diskusijos socialiniuose tinkluose ir informacinius-propagandinius karus?

- Aš pats paskaitau ukrainiečių palaikytojų socialinių tinklų įrašų, kuriuose yra pagieža, patyčios, pastanga priešą pažeminti, pavaizduoti ji kuo menkesniu, rodyti neapykanta jam. Tai yra dvasios būsenos ar jausmai, kaip aš įsivaizduoju, kurie krikščionybės dvasiai – smarkiai prieštarauja. Štai čia įžiūriu tokį vidinį prieštaravimą, kaip žmogus, neturėdamas galutinių atsakymų. Bandau tą išsakyti taip, kaip suprantu.

Yra tokia giesmė Non nobis Domine non nobis sed Nomini Tuo da gloriam. Mūsų krikščioniškos civilizacijos kariai su ja paleisdavo žirgus kovon ir traukdavo kalavijus. Tavo Viešpaties šventan vardan, o ne mums – Dievo vardo šlovei. Tai buvo krikščioniško pasaulio karių giesmė nuolatinė. Kaip tai suprasti reikia dabar?

- Va taip ir yra, kad ko gero Kristaus dvasia. Vienas – amžiną jam atilsį – šviesus kunigas visą amžių emigracijoje Šveicarijoje tarnavęs žmonėms – profesorius Jonas Juraitis kažkada mūsų pokalbyje yra išsakęs tokią keistoką, savitą mintį. Krikščionybė, pasak jo, yra toks truputi gležnas augalėlis šio pasaulio dykumoje, kuri susiduria su šio pasaulio agresyvia jėga. Štai sulyginta Šiaurės Afrika, kuri pirmaisiais amžiais buvo krikščioniška. Ten dabar Libija, Alžyras, Egiptas. Ir krikščionybė sunkiai atremia šį islamo skverbimąsi. Mes matome, kad tokios agresyvios jėgos, kartais, pasakytum subtilus Kristaus mokymas neatlaiko. Aišku, tam tikrose vietose pasaulio mastu, visos istorijos mastu, jis atlaiko. Bet vis dėl to tai yra neįprasta šio pasaulio dvasiai. Kaip ir tas pats raginimas pirma rūpintis kitų, o ne savo interesais.

Atsukti kitą skruostą po teroro akto?

- Toks raginimas, ideologiškai sakant, sužeistai prigimčiai yra gana svetimas, kaip ir minėto smurto, karinio pasipriešinimo atžvilgiu. Juk natūraliau gavus smūgį, atsakyti smūgiu, kaip vienas žinomas poetas savo kūrinyje yra rašęs: „Už vieną dantį visus dantis išmalti“. Tai ko gero, mūsų prigimčiai daug priimtiniau. O va, atsukti kitą skruostą, ieškoti kompromiso, bandyti suprasti ir tą priešišką pusę, gali atrodyti kaip silpnumas ar net nusilenkimas neteisybei.

O jei priešas toks, kuris bet kokius skuosto atsukimus vertina tik kaip silpnumo požymį ir dingstis naujoms patyčioms?

- Visuose karuose matoma, kad prieinama ta riba, kai kažkokios derybos, susitarimai prasideda. Kai kas sako: va, žiūrėkit, Vokietiją įveikė sąjungininkai ir pasibaigė visas tas blogis. Irgi taip vienareikšmiškai – įveiktas blogos. Visgi buvo bandoma Vakaruose rasti kažkokį susitarimą su nugalėtais vokiečiais. Net Japonijoje, po visko, imperatoriaus nepalietė – paliko kaip šventenybę. Vis tiek buvo tam tikro kompromiso paieška, kad vėl atrastume kažkokį modus vivendi – sugyvenimą su priešiška puse.

Aišku, kad tai nėra paprasta, juk ir krikščionybė vykdė kryžiaus karus Artimuosiuose Rytuose, mūsų Baltijos šalis skaudžiai palietusius. Tai šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II lūpomis buvo pripažinta kaip nukrypimas nuo esminės Kristaus evangelijos tiesos. Ir popiežius atsiprašė, kad kažkada buvo neteisingai paliestos tos tautos, tie kraštai. Vis dėl to neturėjo būti jėga ir ginklu bandoma skleisti tikėjimo, kaip mes – krikščionys – jį suprantame. Dabar teologinėse diskusijose sprendimo nerasi – nutariama pasaulio galingųjų vieno ar keliais pokalbiais.

Vladimiras Putinas visaip akcentuoja kad yra krikščionis. Jis vieną kartą žegnojasi kaire ranka, kitą kartą dešine. O po to nuvažiuoja pas Kadyrovą ir bučiuoja Koraną. Kaip žiūrėti į tokį žmogų?

- Neįlysi į kito žmogaus sielą. Kiek ten yra tikėjimo, kiek ten yra manipuliacijos žmonių viešąja nuomone, kiek noro tokiu būdu patraukti dar tą stačiatikišką visuomenės dalį į savo pusę – nesuprasi. Žinome iš praktikos, kad kai kurie politikai piktnaudžiauja religija, religiniais simboliais siekdami tam tikrų pragmatiškų, vienadienių politinių tikslų. Ten kažkoks principinis tikėjimo išpažinimas nužengia į kažkelintą planą. Žinoma, čia daug švelnesnis variantas, kai matome ir mūsų valstybės vadovus proginiais atvejais dalyvaujančius Mišiose, nors jų ten nepamatysi šiokiadieniais su tikinčiaisiais meldžiantis.

Kitaip darė tikrai pamaldus katalikas, vokiečių pokarinis kancleris mano supratimu genialus ir doras politikas Konradas Adenaueris. Arba panašūs į jį Europos Sąjungos tėvai pradininkai Robertas Šumanas ir Alcidė De Gasperi, kurie tikrai sunkiai diegė savo politiką, vadovaudamiesi tikimais principais. Putino atveju gali ir abejoti kiek toks proginis, ritualinis religingumas atspindi žmogaus vidinį gelminį poreikį, o kiek yra, gal jam pačiam nesuprantama, bet viešai kuriamo jo įvaizdžio dalis.

Kartais, aišku gaila, jau čia kalbu į apie mūsiškius, kai tokie intymūs, subtilūs tikėjimo dalykai panaudojami tiktai viešiesiems ryšiams. Man, kaip katalikui, būtų maloniau, jei esi tikintis, tai ir būk tikintis visais savo sprendimais, taip pat ir politiniais. O jeigu tai yra tik išorinė priedanga, tai gal to tikėjimo nereiktų viešai vaidinti. Būk koks esi. Bet politikai daugiau žiūri pragmatinės naudos.

The post Robertas Grigas: jei esi tikintis, tai ir būk tikintis visais savo sprendimais appeared first on LAIKMETIS.

„Džiaugiuosi, galėdamas jums pranešti gerąją naujieną: vakar Kauno rajone, Piliuonoje įvyko Lietuvos Respublikos piliečių, visuomenės veikėjų, politinių partijų atstovų pasitarimas. Dalyvavo, susirinkimą laimino ir sveikino kunigas, disidentas Robertas Grigas ir Išlaužo parapijos klebonas Vilius Sikorskas", - rašoma LŠS pranešime.

Susirinkimo dalyviai paskelbė deklaraciją ir kreipimąsi į susirinkusius susitikimo dalyvius.

„Lietuvos valstybės ištakos siekia 1219 m., kai dėl vieningos valstybės išlaikymo Lietuvos kunigaikščiai susitelkė ir sudarė taiką su Voluine. Lietuvių tauta, ne vieną šimtmetį gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, dabar Lietuvos žemėje puoselėja tautinę santarvę ir bendrabūvio supratimą. Neabejotina, niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių. Šiandien gyvename teisinėje valstybėje, kurioje Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aukščiausias, vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas pilietis savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija", - rašoma asociacijos deklaracijoje.

„Mes, žemiau pasirašiusieji, pareiškiame, kad ŠEIMA, TAUTA, VALSTYBĖ yra nekintamos ir pamatinės vertybės, būtinos Lietuvos išlikimui. Tai mus vienija ir įkvepia, vardan to mes pasiryžę paaukoti asmenines, partines ar bet kurias kitas ambicijas ar interesus ir vienijamės bendrai aktyviai veiklai vardan Lietuvos. Mes atmetame mūsų skirtingas pažiūras ir abejones, kad susitelkę siektume šių pamatinių tikslų įgyvendinimo: prigimtinė šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; Lietuvos teritorijos vientisumas, lietuvių tautos kultūra, kalba, istorija ir papročiai yra Lietuvos valstybės išlikimo pagrindas ir garantas; Lietuvos valstybės nepriklausomybė, laisvė, teisingumas negali būti tik deklaracija", - skelbiama joje.

prigimtinė šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; Lietuvos teritorijos vientisumas, lietuvių tautos kultūra, kalba, istorija ir papročiai yra Lietuvos valstybės išlikimo pagrindas ir garantas; Lietuvos valstybės nepriklausomybė, laisvė, teisingumas negali būti tik deklaracija.

Taip pat žadama: „Mes įsipareigojame daryti tai, kas įmanoma, kad sumažintume visuomenės susipriešinimą, sujungtume ir suvienytume visas patriotines valstybės jėgas, kad mūsų visų dvasios kilnumas ir valios stiprybė taptų jungiančiu Lietuvos valstybę vieniu – Šeima, Tauta, Valstybe. Tepadeda mums Dievas!"

Paskelbtas kreipimasis į visuomenę dėl tautos vienybės koalicijos sudarymo.

„Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, visuomenininkai, visuomenės organizacijų ir politinių partijų atstovai, susirinkę į pasitarimą Piliuonoje skelbiame visuomenei, kad pradedame formuoti Tautos vienybės koaliciją. Kviečiame visus neabejingus Tėvynės likimui žmones ir visuomenės jėgas, šeimų organizacijas, profesines sąjungas, bendruomenes ir partijas telktis į esminių reformų Tautos vienybės koaliciją būsimuosiuose Seimo rinkimuose", - raginama jame.

The post „Lietuvos šeimų sąjūdžio" susirinkimą laimino garsūs kunigai appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigas Robertas Grigas. Kas mane atstumia šitoje žalingoje karo isterijoje? appeared first on LAIKMETIS.

Kunigas feisbuke priminė, kad bus teisiamas Petras Gražulis. R. Grigas rašo, kad tai vyks „Buvusiuose KGB rūmuose 09:00 val. Ta proga pasirausiau savuose antisovietinio pogrindžio archyvuose, dar neišdalintuose muziejams, ir suradau tokį rašomąja mašinėle atkaltą tekstą.

„P A R E I Š K I M A S

Dėl Petro Gražulio gynimo komiteto įsteigimo

1988 m. vasario 2 d. Kapsuko (taip tada buvo pravardžiuojama Marijampolė - R. G.) miesto liaudies teismas nubaudė 29-metį lietuvių žmogaus teisių gynėją Petrą GRAŽULĮ 10-ties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pagrindinė susidorojimo priežastis - GRAŽULIO atsisakymas dalyvauti kariniuose apmokymuose, protestuojant prieš Lietuvos okupaciją, Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir karą Afganistane.

Dabartiniu metu Pravieniškių lagerio (233000 Kaunas, Pravieniškės, OČ 12/8) vadovybė /... / pradėjo fizinio teroro kampaniją prieš jaunąjį sąžinės belaisvį - jį pasodino į karcerį /... /, o kai GRAŽULIS protestuodamas paskelbė bado streiką, buvo antrą kartą nubaustas karceriu.

Nežmoniškas lagerio vadovybės elgesys sukėlė pavojų Petro GRAŽULIO gyvybei. Suprasdami padėties rimtumą ir bijodami, kad jo neištiktų sovietiniuose lageriuose žuvusių Anatolijaus Marčenkos, Vasilio Stuso, Olekso Tichio, Jurio Kuko likimas, mes, žemiau pasirašiusieji, steigiame Petro GRAŽULIO gynimo komitetą.

Komitetas reguliariai informuos visuomenę apie sąžinės belaisvio padėtį, kreipsis jo išlaisvinimo reikalu į atsakingas įstaigas bei masinės informacijos priemones, organizuos protesto akcijas. Mes kviečiame prisidėti visus, kam brangus Kristaus vardas, teisingumo ir sąžinės laisvės sąvokos.

Tik veiklus geros valios žmonių solidarumas gali išgelbėti nekalto žmogaus gyvybę! Mes reikalaujame suteikti alternatyvinės tarnybos galimybę jaunuoliams, sąžinės sumetimais atsisakantiems atlikti karinę prievolę!

Laisvę Petrui GRAŽULIUI !

1988 m. birželio 24 d. Šv. Jono Krikštytojo diena

Pasirašė: Nijolė Sadūnaitė (Vilnius), Kun. Kazimieras Gražulis (Šiauliai), Robertas Grigas (Kiaukliai, Širvintų rj.), Aleksandras Ogorodnikovas (Maskva), Valerijus Senderovas (Maskva)"

Kunigas tęsia: „Šiandien, kai girdžiu smerkiančius ir teisiančius Petrą dėl jo, kaip ir anuomet, aštriai ir nuoširdžiai išsakomos religinės ir politinės pozicijos - man tik maga kreiptis į smerkėjus Volodios Vysockio dainos žodžiais - „ - O jūs, narsieji piliečiai, / Kurioj t a d a buvote vietoj?" („ - A vy, graždanie smielyje, / A vy čto t o g d a dielali?")

Taip pat kunigas R. Grigas pasidalino nuotrauka iš asmeninio fotoarchyvo, kurioje Petras Gražulis užfiksuotas 1988 m.

Disidentas priminė, kad P. Gražulis: S„ovietinio teismo nuteistas už atsisakymą atlikti karinius apmokymus („sborus") 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Kalintas Pravieniškėse ir Mordovijoje. Išlaisvintas 1988 m. lapkričio mėnesį."

The post Kunigas disidentas R. Grigas jautria žinute kreipėsi į smerkiančius P. Gražulį appeared first on LAIKMETIS.

0:00 apie ryškiausias katalikų rezistencijos asmenybes;

06:06 apie kunigą kankinį Juozą Zdebskį;

24:11 apie idėjų kovą ir krikščionių laikyseną;

39:12 apie veidmainystę politikoje;

43:08 apie tikinčiųjų veikimą ir pasipriešinimą;

51:07 apie lietuvių literatūrą;

54:57 apie mėgstamą muziką;

58:18 padrąsinimas tikintiesiems.

Filmuota Kaune 2023 m. rugsėjo 30 d.

The post Kun. Robertas Grigas: turime išlaikyti ir skelbti viltį appeared first on LAIKMETIS.

Neseniai nuskambėjo cenzūros LRT skandalas. Siekta nutildyti kritiškai ministrę įvertinusį žurnalistą Virginijų Savukyną. Ar manote jog, šis įvykis yra platesnės problemos dalis?

- Manau, kad taip. Aišku, mums pirmiausia rūpi Lietuvos laisvės reikalai, bet manau yra akivaizdu, kad tai - pasaulinės nutildymo, eliminavimo kultūros atgarsiai ar pirmieji ryškesni jos žingsniai Lietuvoje. Žinome, kad Savukyno atvejis nebuvo vienintelis, buvo užsipulta ir Vilniaus universiteto profesorė Jolanta Mažylė, dėl to, kad televizijai „OpTv“ davė savo srities interviu, nesusijusį su kažkokiomis rinkiminėmis ar politinėmis aktualijomis. Tokių ryškesnių ar mažiau žinomų, vadinamosios „cancel culture“ atgarsių nuolat girdime ir stebime Lietuvoje.

Mano kartai, kuri išgyveno ir dar mena sovietinę okupaciją, tai yra labai akivaizdus liūdnų to laiko patirčių sugrįžimas. Dažnai įvairiuose interviu ar savo pasisakymuose socialiniuose tinkluose įvardinu LSSR, vadinamos Lietuvos sovietų socialistinės respublikos recidyvus, sugrįžimą. Mums, vyresniems žmonėms, kurie dar turime šią patirtį, panašumai, kurie kartais net visiškai juokingai tapatūs, yra akivaizdūs.

Viena nuomonė ar minčių kryptis pripažįstama legalia, teisinga, ideologiškai priimtina, o visa kita nutildoma ar bandoma uždrausti, bandoma apkaltinti ne vien politiniu, bet ir net kriminaliniu nelojalumu, visiškai neargumentuojant, nemėginant ginčytis, o tiesiog paskelbiant, kad tai yra nepriimtina, nusikalstama.

Mano supratimu tai, nors ir skelbiama progreso vardu, tik stabdo bet kokią minties pažangą, bet kokią laisvą diskusiją ir vėl sugražina didelę dalį visuomenės į vidinę cenzūrą, baimės būseną, kai žmogus prieš sakydamas kažką, kas jam atrodo teisinga ar ką jam sako jo gyvenimo patirtis, pirmiausia pradeda galvoti kaip tai bus įvertinta vyraujančios politinės klasės, žiniasklaidos, aplinkos kontekste ir save tiesiog nutildo. Tada aišku, kad įsivyrauja viena ideologija. Kaip ir pasako vyresnieji kritikai ar buvę disidentai, „Vėl sugrįžta viena partija, viena tiesa“, ir tai akivaizdžiai veda į regresą, diskusijos ir vystymosi sąstingį.

Kokios jėgos, jūsų nuomone, labiausiai prisideda prie šios problemos atgijimo?

- Vėlgi, man atrodo, labai aiškiai matosi, kad tai vykdo įvairiais vardais vadinamos, bet tapačios visuomenės jėgos. Kartais jos vadinamos globalistiniu ar leftistiniu judėjimu, sistemine žiniasklaida, sistemine kultūra.

Aiškiai matome, kad po mums, vyresniosios kartos disidentams ir patriotams, neįtikėtinų viražų, ar kažkokios palaipsnės evoliucijos į šią srovę beveik visiškai perėjo ir dabartinė Lietuvos valdančioji grupuotė, save vadinanti Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionimis demokratais. Tai didžiausia valdančiąją koaliciją sudaranti partija, šalia – Liberalų sąjūdis, ypač akivaizdžiai prie to prisideda vadinamoji Laisvės partija, paradoksaliai  garsėjanti daugybe naujų draudiminių projektų. Ir vėlgi, kaip ir daugelyje autoritarinių, beveik totalitarinių režimų, apie šią valdančiąją grupuotę sukasi visuomenininkų, menininkų, žurnalistų dalis.

Aš kaip krikščionis sakau, kad tai yra gimtosios nuodėmės sužeistos žmogaus prigimties pasekmė. Dažnai žmonės jausdami kažkur galios centrą, jausdami valdžią, galimą palaikymą, net materialinę naudą, save įtikina ar pasiduoda ciniškam mąstymui ir ima beatodairiškai pataikauti galingiesiems. Jie ima tiesiogiai ar vidinės intuicijos vedini vykdyti įvairius visuomeninius užsakymus. Sovietmečiu ar nacių okupacijos metais manau buvo panašiai. Kartais tie užsakymai nėra akivaizdūs, jie gali būti susiejami ir su visai vertingais dalykais. Sovietmečiu tai sieta su socialiniu teisingumu, su darbo klasės išlaisvinimu, kova su žmonių išnaudojimu. Dabar tai irgi sėkmingai siejama su kova prieš vidaus priešus (anksčiau buvo liaudies priešai). Dabar bet kokie oponentai konjunktūriškai mėginami sieti su Rusija, vos ne su Lietuvos išdavyste ar pagalba Putino režimui. To pavyzdys - žmonės pasisakantys už prigimtinę šeimą.

Dar viena beatodairiško pritarimo sfera dabar yra visokiais būdais demonstruojama pagalba Ukrainai. Čia bet kokia kitokia nuomonė, bet kokie niuansai tuoj pat užsipuolami ir cenzūruojami kaip nepakankama ištikimybė Ukrainai. Nors kartais daugelis dalykų yra verti diskusijos, pavyzdžiui, kiek masinis Ukrainos vėliavėlių užsakymas prieš NATO „summitą“ realiai padeda Ukrainai. Ar ne labiau padėtų kokia nors humanitarinė pagalba pabėgėliams arba Ukrainos visuomenei. Manau, kad čia yra daugybė sugrįžimų į ideologinį požiūrį, apsimestinai kovojantį už visuotinę žmonijos pažangą.

Taigi, paminėjote TS-LKD. Neseniai vienas jų atstovas - Vilniaus meras dalyvavo „Pride“ eitynėse Vilniuje, kas atrodo sunkiai suderinama su krikščionybe, figūruojančia pačiame partijos pavadinime. Kodėl, jūsų nuomone, dalis visuomenės vis dar suvokią šią politinę jėgą kaip konservatyvią?

- Po atgimimo, pirmaisiais nepriklausomybės metais, su daugeliu bendraminčių aš irgi rėmiau šią politinę jėgą, netgi sulaukdavau kaltinimų, kad kaip kunigas per daug aiškiai pasisakau už ją. Nors manau, kad stengiausi laikytis Bažnyčios kanonų ir bažnyčioje iš ambonos neagituodavau balsuoti už kažkokią konkrečią jėgą, ypač tais paskutiniais metais kai matėsi jos transformacijos.

Tačiau vis tiek pažįstu tą kartą, tuos žmones, kurie buvo nuoširdūs Tėvynės sąjungos rėmėjai, dalis jų ją remia ir šiandien, nepaisant akivaizdžių pokyčių. Manau, kad politologai didele dalimi teisingai sako, Tėvynės sąjunga, pagal visas apklausas, tyrimus, pasižymi tuo, ką galima akivaizdžiai jausti bendraujant su žmonėmis. Jie turi tam tikrą rinkėjų kiekį, kuris nepaisant to, ką sakytų, ką padarytų partija ar jos vadovai, nepaisant skandalų, sakant liaudiškai „nors kuolais iš dangaus lytų“, vis tiek eis balsuoti ir palaikys šią partiją. Didelė dalis jų yra vyresni žmonės, pergyvenę ir okupaciją, ir tremtis, kai kurie buvę pasipriešinime.

Galbūt taip ir negražu sakyti, juk neseniai, popiežiaus Pranciškaus paraginti minėjome Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną. Vis dėl to manau, kad tai yra objektyvus reiškinys, tad tai jausdamas ir bandau diskutuoti su žmonėmis, kurie dėl savo amžiaus, dėl adekvataus tikrovės įvertinimo galimybių, jau nėra pajėgūs suprasti ganėtinai radikalių pasikeitimų įvykusių šios partijos ideologijoje, jos laikysenoje lietuvių kalbos, kultūros, krikščionybės, net ir Lietuvos valstybingumo požiūriu. Šie žmonės turbūt tebetiki partijos viešai transliuojama pozicija, vis mano, kad TS-LKD yra ta pati jų pažiūras atspindi jėga.

Kartais savikritiškai galvoju, kad iš buvusios kairesnės Lietuvos atstovų galėčiau sulaukti kritikos: „Na štai, mes sakėme, kad čia einama į diktatūrą, kad Landsbergis yra diktatorius, kad jų patriotizmas apsimestinis. Kur buvo jūsų protas, kodėl jūs juos anksčiau rėmėte?“ Manau, kad mes - patriotinė pogrindžio visuomenės dalis, galėtume sulaukti tokių priekaištų, bet sakyčiau, kad jie nėra visai pagrįsti.

Viena nuomonė ar minčių kryptis pripažįstama legalia, teisinga, ideologiškai priimtina, o visa kita nutildoma ar bandoma uždrausti.

Įsikūrimo pradžioje šioje partijoje buvo tikrai daug nuoširdžių Lietuvos patriotų. Kiek pamenu gerų bičiulių ir bendraminčių, kurie jau dabar yra amžinybėje, tokių kaip Algirdas Patackas, buvęs kalinys, partizanas, Liudas Simutis ir daugybė jų bendraminčių. Jiems išties partijos skelbiamos vertybės buvo labai brangios, jie dėl jų kalėjo ir visais įmanomais parlamentiniais būdais jas gynė. Kaip vaizdžiai sakoma, galima numanyti, kad jie karste apsiverstų, jei matytų ar girdėtų kaip dabar ši partija darko lietuvių kalbos abėcėlę arba kaip perrašo istoriją Lietuvos kultūrininkų, kurie riboto sovietinio legalumo sąlygomis bandė ginti, saugoti tautinę savimonę. Dabar netikėtai, be jokio pagrindo užsipultas Justinas Marcinkevičius ir kiti.

Pradžioje manau ši partija išties buvo patriotinė, krikščioniška, Lietuvos tautinį savitumą, valstybingumą ginanti politinė jėga, todėl daugelis nuoširdžių Lietuvos mylėtojų ją rėmė. O dabar įvyko tam tikros metamorfozės. Jei galėtume įsivaizduoti, kad suvedama dabartinė partijos narių visuma, ypač jos elito visuma, su ta, kuri buvo iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo, tai ko gero tos partijos dalys nelabai viena kitą atpažintų ir galėtų susikalbėti.

Šalia to, matome, kad dalį partijos rėmėjų sudaro iš esmės kraštutinai liberalus jaunimas, dabar, atrodo, jau ir vyraujantis partijos vadovybėje. Čia Paulius Saudargas, Audronius Ažubalis ar Vilija Aleknaitė-Abramikienė irgi atrodo kaip tam tikri dinozaurai, su kurių nuomone ar pozicija nelabai skaitomasi. Liberalus partijos jaunimas, dar vis besitelkiantis po senovišku pavadinimu atrodo visiškai pritaria tiems pokyčiams, kurie yra įvykę, juos skatina. Nei su tokia Tėvyne, kaip mes ją supratome rezistencijoje, partizanų dainose, nei su krikščioniška demokratija, kaip ją suprato Krupavičius, Vaižgantas, ar Smetona, šios partijos ideologija nebeturi daug bendro.

Matomas aiškus pokytis kai konservatyvios pažiūros, tradicinės vertybės nebėra atstovaujamos Lietuvos politinėje arenoje. Kas jūsų nuomone padėtų ugdyti išties konservatyvias idėjas atstovaujančių jėgų populiarumą?

- Manau, kad kaip ir visais Lietuvos išbandymų laikotarpiais, savo vaidmenį čia atliko ir atlieka Katalikų Bažnyčia ir kitos krikščioniškos konfesijos. Kartais politinės partijos papriekaištauja, kad Bažnyčia tarsi per mažai paremia konservatyvias vertybes ar laikosi nuosaikiai. Bet Bažnyčia nėra politinė jėga, ji turi laikytis savo dvasinių nuostatų, kanonų. Tačiau manau, kad yra netiesioginis jos poveikis ugdant žmonių sąžiningumą, teisingumo jausmą, artimo meilę, kuri turėtų neklijuoti kokių nors etikečių, skirstančių žmones į draugų-priešų grupes ir ugdyti pagarbą bet kokių įsitikinimų žmonėms. Nuoširdžiai veikdamos krikščioniškosios Bažnyčios Lietuvoje atlieka labai svarbų vaidmenį, nors tą paskaičiuoti statistiškai turbūt būtų sunku.

Daug kas priklauso ir nuo pačių politinių jėgų, tokių kaip Nacionalinis susivienijimas, Krikščionių sąjunga ar Lietuvos šeimų sąjūdis - būtent kiek jos sugebės sąžiningai ir efektyviai veikti, pagal esamus iššūkius pasirinkdamos pačias tinkamiausias priemones. Aišku, yra nelengva kai jaučiamas didžiosios žiniasklaidos ir politinės erdvės užvaldymas. Jis pasireiškia net per įstatymus, tokius kaip rinkimų įstatymas, proteguojantis valdžioje esančias partijas ir apsunkinantis konservatyvesnių pažiūrų atstovų patekimą į didžiąją politiką.

Bet manau, kad kantrus darbas, tinkamai pasirinktos veikimo priemonės ir šių politinių jėgų sąžiningumas, jų atstovų kultūros, intelekto ir vertybinių pažiūrų lygis koreliuos su didesniu visuomenės palaikymu. Aišku, tai yra ilgas ir kantrus darbas, turint omenyje tiek mano minėtą pasaulinį kontekstą, kuris vis dar yra nelabai palankus konservatyvioms, krikščioniškoms pažiūroms, tiek vidinę Lietuvos situaciją. Pastaroji, jei lygintume su kaimynine Lenkija, Vengrija ar galbūt net Slovakija yra ženkliai prastesnė, savo valstybingumą menkinančio leftizmo įsigalėjimo požiūriu.

Dar viena politinė tema, kurią norėtųsi paliesti yra švietimo padėtis Lietuvoje. Viena rimčiausių problemų, artėjant rugsėjo 1-ąjai yra mokytojų trūkumas. Nuo ko, jūsų nuomone, reikėtų pradėti šios problemos sprendimą?

- Žinoma, švietimo problemos yra vienos svarbiausių, mąstant apie jaunosios kartos vertybinį ugdymą. Kiek tenka stebėti, šios problemos, paliečiančios net ir artimiausių žmonių ratą pasireiškia visose esminėse socialinio valstybės funkcionavimo srityse. Dabar vyksta skandalas sveikatos apsaugos sistemoje, kur matomi gydytojų išėjimai, ar sveikatos paslaugos, kurios tampa beveik neprieinamos daugeliui žmonių. Matome panašias krizes ar sunkumus ir teisėsaugos srityje kai sunkiau gauti kokybiškas teisingumo paslaugas teismuose ar sulaukti policijos apsaugos.

Taip yra dėl augančių sunkumų tose srityse ir silpnėjančių esminių valstybės gyvenimo struktūrų. Dažnai, kai tenka apie tai kalbėti politikams ar dar prieinamose viešose tribūnose, bandau pabrėžti labai paprastą, bet teisingą pažiūrą, kurią išsakydavo dar iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyvenę žmonės. Jie su tam tikra nostalgija sakydavo, kad daugiausia pagarbos ir valstybės palaikymo susilaukiančios profesijos buvo būtent mokytojo, policininko ir gydytojo. Tai yra tos sritys, kurios manau neturėtų būti perduotos vien privačiam sektoriui. Valstybė yra atsakinga už savo piliečių gerovę, ji turėtų į jas sutelkti ir finansines, ir prestižo pastangas.

Dabar matome dėsningą valstybės poveikio sričių mažėjimą pagrindinėse profesijose, gyvybiškai svarbiose piliečiams. Vietoje to, lėšos ar dėmesys nukreipiamos į periferines sritis, rūpinčias tik mažai piliečių grupei. Geras pavyzdys yra išpūstas rūpestis seksualinėmis mažumomis, bei įvairios lygių teisių ir lygių galimybių komisijos, kurios yra daugiau ideologinio pobūdžio tarnybos, niekaip nesusijusios su daugumos valstybės gyventojų gerove.

Viliantis, kad Lietuvai išauš antrasis atgimimas ir didesnę galią įgis patriotinės ir krikščioniškos jėgos, manau, kad jos pagrindinį dėmesį turėtų skirti būtent šioms sritims. Tai yra, švietimui, normaliai teisėsaugai, sveikatos apsaugai.

The post Kunigas R. Grigas: visuomenė sugražinama į vidinę cenzūrą ir baimės būseną appeared first on LAIKMETIS.

Nepabūgo nei sovietmečiu, nei dabar  

„Nepritarė melui ir propagandai, visada stengėsi išlikti tiesoje ir švaria sąžine. Nepabūgo nei sovietmečiu, kuomet prisidėjo platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, nei dabar. Matydama didelį visuomenės pasipiktinimą valstybės atstovų neteisingais sprendimais, Ramunė ėmėsi aktyvios veiklos.

Drąsiai stojo į Nacionalinės šeimos tarybos pirmininko poziciją ginti prigimtinę šeimą, vaiko teises, nuolatos ir betarpiškai bendraudama su visais: besikreipiančiais paprastais Lietuvos žmonėm, NVO, Savivaldybių, Seimo atstovais ir t.t.“, – internete skelbtą informaciją cituoja buvęs ilgametis Lietuvos Carito vadovas kun. Robertas Grigas, kurio pavaduotoja ne vienerius metus darbavosi R. Jurkuvienė.  

Gausios šeimos mama jautė atsakomybę už visuomenę ir Bažnyčią  

Lietuvos Carito Tarybos pirmininkui Arūnui Kučikui per daugiau nei du dešimtmečius su R. Jurkuviene teko bendrauti ir dėl vaikų auklėjimo, nes jų šeimų vaikai buvo bendraklasiai, ir dėl Carito vizijos bei tikrovės, jai prisiėmus vienos iš vadovų atsakomybes. „Kalbėjome apie socialinių paslaugų šeimoms plėtrą ir bendruomenių bei NVO stiprinimą, kuomet kartu dirbome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, apie  šeimoms palankią politiką, bendradarbiaudami Nacionalinėje tėvų ir šeimų asociacijoje.

Ramunė buvo principinga, bet nefanatiška, išmintinga ir veikli, rūpestinga gausios šeimos mama ir įkvepianti dėstytoja, jautė atsakomybę už visuomenę ir Bažnyčią, buvo tvirta atlaikyti didelį išorės spaudimą krizinėse situacijose, gebėjo emocingai diskutuoti ir atsiprašyti suklydusi, vis iš naujo ieškoti santykio net su priešiškai nusiteikusiais. Dirbti ir bendrauti su Ramune buvo didelė dovana. Man ji buvo, yra ir išliks karitietiškos laikysenos, autentiško tikėjimo ir gyvenimo pavyzdys“, – sako A. Kučikas.  

Atpažindavo idėjinius žmones, drąsino savanorius  

Užaugusiai garsaus kauniečio politinio kalinio, gydytojo Povilo Butkevičiaus (1923 - 1985) šeimoje, pačiai pasirinkus gydytojos profesiją, R. Jurkuvienei ypač rūpėjo ligoniai. „Buvo labai užsidegusi organizuodama slaugos mokymus Kauno parapijų Carito savanoriams“, – prisimena po 90-ųjų Carite drauge su R. Jurkuviene dirbusi Kauno arkivyskupijos Carito administratorė Ona Virbašiūtė.  

Pasak karitietės, pati turėdama gražią šeimą, R. Jurkuvienė buvo vizionierė. Išsyk atpažindavo idėjinius žmones, mokėdavo juos suburti, nuolat drąsindavo Carito darbuotojus ir savanorius.   O. Virbašiūtės, o ir visos Carito bendruomenės atmintyje R. Jurkuvienė išliks ne tik kaip idėjų generatorė, bendražygių įkvėpėja, vargstančiųjų gynėja, šeimų palaikytoja ir globėja, bet visų pirma – kaip gilaus tikėjimo žmogus.

The post Karitiečių liudijimai apie Ramunę Jurkuvienę appeared first on LAIKMETIS.

O pristatant patriotinių organizacijų apdovanojimo „Žinia” laureatą kunigą disidentą Robertą Grigą, Sauliui Pečeliūnui pristigo signataro drąsos paaiškinti, kad laureatas atsisakė dalyvauti minėjime Seime ir čia priimti apdovanojimą tik dėl to, kad nenori būti siejamas su dabartinės kokybės Seimu. Jo veiklą kunigas daugeliu aspektų laiko antikrikščioniška, antinacionaline ir antikultūrine.

Gerbiamas kunige, pilietinio protesto gestas turbūt negimė spontaniškai. Galbūt galėtumėte pasakyti, kas perpildė jūsų pakantumo taurę, kokie Seimo veiksmai labiausiai nuviliantys?

-Man atrodo, žmonėms, kurie nėra fanatiškai įtikėję valdančiųjų pasirinkta kryptimi, arba nėra ja patys suinteresuoti, visiškai akivaizdu, kad Seimo vykdoma veikla yra antikrikščioniška, antinacionalinė ir antikultūrinė. Dėl antikrikščioniškos veiklos požymių daugybę kartų buvo pasisakyta ir Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinguose, Didžiajame šeimų marše.

Daug kartų nepriklausomai rašantys ir kalbantys mąstytojai, menininkai, žurnalistai yra išsakę pasipiktinimą veikla, kuri populiarina eutanaziją, abortus, lyties keitimo galimybę netgi vaikams, neatsiklausus jų tėvų, pakartotinai bruka Stambulo konvenciją ir yra nukreipta prieš prigimtinę šeimą.

Panašūs dalykai, griaunantys žmogaus prigimtį ir mūsų krikščionišką tradiciją, yra palaikomi vyraujančios jėgos valdančioje koalicijoje – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų. Partija yra išlaikiusi savo pavadinimą, nors jos veikloje yra labai daug antitautinio veikimo požymių.

Skaudžiausia mums, lietuviams ir patriotams, yra toks sunkiai nuslepiamas priešiškumas lietuvių kalbai, netgi įstatymais bandant sumenkinti lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą. Matome, kaip ji nyksta iš viešųjų erdvių, kaip ardomas mūsų kalbos unikalumas, pasireiškiantis raidėmis, perimamomis iš svetimų raidynų, ir mūsų unikalių moterų pavardžių darkymu.

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Partija yra išlaikiusi savo pavadinimą, nors jos veikloje yra labai daug antitautinio veikimo požymių.

Iš tikrųjų, sovietmečiu mūsų baltistikos mokslininkams, patriotams, kurių tikriausiai buvo įvairiose srityse, sunkiomis sąlygomis pavyko išsaugoti lietuvių kultūrą, krikščionišką tikėjimą, pavyko viešoje erdvėje išlaikyti mūsų kalbą skambią ir gražią. Tačiau dabar, atsivertęs dažną laikraštį arba interneto svetainę, net įsijungęs visuomeniniu transliuotoju besivadinančią LRT, girdi, kad beveik kas antras kokio nors diktoriaus, nekalbant apie kviestinius svečius, sakinys yra bjauriai išdarkytas kalbos taisyklingumo prasme. Tai yra tiesioginiai vertiniai, pasak kalbininkų, „kalkės” iš rusų arba iš anglų kalbos.

Tokių pat nerimą keliančių ženklų apstu ir kultūros srityje, kur atviras barbariškumas plaukte plaukia į viešumą nuo absurdiškų vamzdžio tipo paminklų, karo suniokoto tanko atitempimo į šventovės aikštę prie Arkikatedros iki politinės kasdienybės, kur politikų diskusijos dažnai virsta patyčių srautu ir rusiškų keiksmų populiarinimu, paradoksaliai manant, kad, užtvindant Lietuvą rusiška kriminaline leksika, kovojama su Rusija. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios laikysena panašių reiškinių atžvilgiu rodo, tarsi jie būtų priimtini ir sveikintini.

politikų diskusijos dažnai virsta patyčių srautu ir rusiškų keiksmų populiarinimu, paradoksaliai manant, kad, užtvindant Lietuvą rusiška kriminaline leksika, kovojama su Rusija.

Todėl vertindamas visuomeninių organizacijų geros valios sprendimą įteikti man apdovanojimą „Žinia” už mano jaunystės veiklą – talką Lietuvos laisvės siekiui, sumečiau, koks paradoksas priimti tą apdovanojimą. Valdantieji, leisdami jį įteikti viešai, signalizuotų: žiūrėkite, laisvės kovotojai, disidentai apdovanojami svarbiais valstybės žymenimis, – viskas valstybėje yra gerai. Ne, ne viskas yra gerai.

Nesvarstėte galimybės priimti Seimo pirmininkės kvietimą ir pasakyti atitinkamą kalbą Seime?

-Buvau apsisprendžiąs taip padaryti, nes praktiškai tai, ką jums kalbu, buvau pasižymėjęs pasakyti Seime. Ketinau baigti kalbą ištrauka iš amžiną atilsį Antano Terlecko laiško, kurį jis man rašė iš Magadano tremties, bet kai man pasakė, kad įteikimo metu nenumatytos jokios kalbos, tapo visiškai aišku, kad neturėčiau Seime priimti šio apdovanojimo. Jo potekstė būtų aiški: še, gavai apdovanojimą, džiaukis ir eik sau, tavo pažiūros, vertinimai ir mintys mums neįdomios…

Ar jūsų moralinis apsisprendimas nėra savotiška paskata vidinei emigracijai?

-Pagalvojau apie tai. Na, taip, lieki prieš savo sąžinę, prieš nesusitaikančią patriotišką, krikščionišką visuomenės dalį nesusitepęs, bet ar kas nors nuo to pasikeičia? Man tai yra vienas iš tokių žingsnių, kai prieinamomis priemonėmis bandai parodyti, kad mūsų valstybėje, tautoje vyksta labai blogi dalykai ir juos reikėtų keisti.

Žinoma, nenorėčiau skatinti tokio vidinio uždarumo, kokiu gyveno ir daugelis sovietmečio inteligentų, kurie tikriausiai ne tik Peterburgo ir Maskvos, bet ir Vilniaus virtuvėse tyčiojosi iš valdžios, laikydami špygą kišenėje,- viską suprasdami ir nieko nesiimdami, nieko nedarydami.

Manau, kad tai nėra tas kelias, kuriuo galima pasiekti kokių nors teigiamų pokyčių.

Neatsisakau, kiek Dievas leidžia ir kiek pavyksta su bendraminčiais, ir kitų veikimo būdų, paremdamas per rinkimus krikščioniškas, tautines jėgas ar kalbėdamas laisvesnės, dar tikinčios Lietuvos savitumo bei suverenumo verte visuomenės mitinguose. Sakau sau, kad reikia daryti tai, ką galime, ką pajėgiame, o rezultatus, vienokį ar kitokį laimėjimą, sudedu į Dievo rankas, kaip ir sovietų okupacijos metais.

Žinot, jau vėlesniame brežnevmetyje, kai, norėdami ką nors iškvosti, tardytojai mums jau nelaužydavo pirštų tarp durų ir nekankindavo, o mėgindavo kalbėtis, būdavo, po tardymo koks nors KGB karininkas nuoširdžiai sako: „Negi manote su savo savilaidos laikraštukais, slaptais susirinkimais, kryžių pastatymais Kryžių kalne ar Vasario 16-ąją išklijuotomis proklamacijomis įveikti šitą nuo Baltijos iki Vladivostoko supervalstybę su jos branduoline galia?” Juk, sakydavo, tai yra beprotybė, o jūs esat donkichotai.

Ir aš nuoširdžiai atsakydavau, kad niekas neturime garantijų, pavyks mums įveikti, ar nepavyks, dar kada nors atsikurs nepriklausoma Lietuva ar neatsikurs, bet darau tai, ką, manau, ir daugelis mūsų bendraminčių darė dėl teisingumo. Kai mes nenusilenkiame prievartai, netiesai, kai priešinamės, sakydavau, pasaulyje bent lašeliu daugėja gėrio ir teisingumo ir dėl to verta daug iškęsti. Prieš šitą argumentą jie nelabai rasdavo ką atsakyti. Jų atsakymą radau, kai atgavus laisvę atsiverčiau savo bylą KGB archyvuose, ten buvo parašyta: „religinis nacionalistinis fanatikas”.

Tuos laikus, apie kuriuos kalbate, žymėjo kolaboranto ir rezistento pozicijos. Galbūt konformistiniais laikais yra racijos šiuos žymenis vėl prisiminti, įtraukiant į kasdienybės leksiką?

-Tam tikra prasme, manau, šie vaidmenys reiškiasi visose visuomenėse, nors kai žmonės gyvena daugmaž laisvai, demokratiškai, jie yra mažiau pastebimi. Bet situacija keičiasi, kai atsiranda tam tikras oligarchinis valdymas, kai į monolitą susilieja politinė valdžia, žiniasklaida ir teisėsaugos institucijos. Tuomet formaliai veikia visos demokratinės institucijos, vyksta rinkimai, veikia save vadinanti nepriklausoma žiniasklaida, bet faktiškai pasiekti kokių nors pokyčių, įgalinti, Evangelijos žodžiu sakant, tuos mažutėlius, tą paprastąją tautą, didžiąją visuomenės dalį, per šitą monolitą nėra kaip.

Jis man primena sovietų armijos, kur buvau atsidūręs ne savo noru, epizodą, kai teko dirbti Kazachstano devyniolikto amžiaus sąlygomis veikiančiame plytų fabrike. Kai giliuose grioviuose išdegindavome plytas, kai kurios nuo didžiulio karščio susilydydavo į plokštę, panašią į metalinį aštuonkojį, jos nei kirviais, nei dalbomis negalėdavai suskaldyti – tekdavo keliasdešimt kilogramų sveriantį bloką iškelti ir išmesti.

Kažkas panašaus įvyksta, kai valdžioje susilydo nuolat viena kitą keičiančios partijos (įstatymais sukuriančios tokią tvarką, kad jokia nauja jėga negali patekti į tą uždarą sistemą), juos nuolat teisinanti bei girianti žiniasklaida ir teisėsaugos sistema, pagal kurią (kaip palyginimą sakau) Gražulis visada kaltas, o Masiulis visada teisus. Tokiu atveju jokių naujų vėjų ar teigiamų pokyčių įnešti į tą sistemą praktiškai neįmanoma.

Aišku, neturiu jokio pagrindo sakyti, kad Masiulis kaltas ir kiek jis kaltas, bet tendencija yra ta, kad opoziciški ar kritiški sistemai vieši asmenys nuolat apkaltinami, nubaudžiami, viešai išjuokiami, o artimų sistemai atžvilgiu, vykstant tyrimams, teismams, niekaip neprieinama iki galutinio taško. Tokiais atvejais kolaboravimo arba rezistencijos reiškinys tampa dar ryškesnis.

Žmogaus prigimtis mažai keičiasi: kaip ir sovietmečiu, visuomenės dauguma, net ir suprasdama neteisybę, iš baimės ar iš savanaudiškų interesų tyliai sėdi, prisitaiko, kenčia, tam tikra dalis aktyviai kolaboruoja su sistema, gaudama kažkokios naudos ar privilegijų, ir tik maža dalis užsispyrusių ar Dievą nuoširdžiai tikinčių, gyvenančių pagal tikėjimą, sąžiningų žmonių bando protestuoti. Ar tai gali būti sėkminga, ar gali kažką pakeisti į gera, mes nežinome. Neturime garantijų iš Aukščiau, kad mums pasiseks, bet darome, ką jaučiam, kad yra teisinga daryti.

Gal ir klystu, tačiau sovietmečiu tas, kas ėjo į bažnyčią, ėjo iš tikėjimo. Sovietmečiu daugiau skaitėme, buvome dvasingesni. Saugojome ir išsaugojome lietuvybę. Šiandien mes daiktiškesni, šiandien sukamės nuo Bažnyčios ir tylime, kai mūsų akyse naikinama lietuvybė. Gal iš tiesų be dvasingumo nėra ir tautiškumo?

-Tiek Lietuvos, tiek aplinkinių regionų, pavyzdžiui, Lenkijos istorijoje taip susiklostė, kad ryšys tarp krikščioniškojo tikėjimo ir savo kultūros, savo tautiškumo gynimo beveik neišskiriamas, – viena palaikė kita. Per visus tuos, žiūrėkim, tris anticarinius sukilimus Bažnyčia ir LDK tautos ėjo ranka rankon ir nuo pralaimėjimo labiausiai nukentėdavo Bažnyčia, vienuolynai ir tikintys žmonės.

Tą patį galime matyti ir mūsų partizanų pasipriešinime, kur vienas iš stiprybės šaltinių buvo katalikiškasis tikėjimas. Sovietai tyčiojosi, kad miško sukilėliai nešiojasi mamų įdėtus škaplierius, bet neabejotinai tikėjimas buvo jų dvasinio atsparumo, ryžto, drąsos šaltinis.

Labai ryškiai tą matome ir taikiojoje rezistencijoje, kur didžiąją informacijos rinkimo ir skleidimo bei įvairių, dabar pasakytume, pilietinių akcijų organizavimo dalį vykdė Lietuvos krikščionys, su Bažnyčia susiję inteligentai ir jaunimas. Dabar matome tas jėgas silpstant.

Po nepriklausomybės atgavimo kalbėjome, kad atgautąją laisvę orientuojant į materialinę gerovę, ji gali išvirsti moralinio, kultūrinio nuosmūkio reiškiniais, kurie jau buvo jaučiami Vakarų visuomenėse. Vienas ryškiausių to meto rašytojų rezistentas Aleksandras Solženicynas su liūdnu atsidūsėjimu sakė apie Vidurio Europos visuomenes: norėjome ir tikėjomės prisijungti prie Vakarų civilizacijos, o prisijungėme prie Vakarų kanalizacijos.

Deja, mūsų politikai nuolat kartoja kaip burtažodį, kad gina vakarietiškas vertybes, o abejojančius jų prasmingumu ar kritiškai pasisakančius jų atžvilgiu laiko ne tik priešininkais, bet ir atsilikėliais, nors reikėtų daryti skirtį, kas mums yra tos vakarietiškos vertybės. Ar krikščioniškoji kultūra, vaizdžiai sakant, Leonardas da Vinčis, Kelno katedra, Viktoras Hugo, ar modernaus meno parodoje prie sienos priklijuotas papuvęs bananas, įvertintas nemaža suma…

Jūsų moralinį apsisprendimą gali pripažinti tik morališkai adekvati visuomenė, o ji mūsų dienomis turbūt yra pairusi ir politiškai kontroliuojama. Nemanot principingu poelgiu užsitraukiąs tamsoką debesį?

-Be abejo, būtų labai nemalonu, jei kažkada sulaukęs diskriminacijos ir represijų iš okupacinių struktūrų, panašių veiksmų sulauktum ir iš mūsų formaliai nepriklausomos, demokratine save vadinančios sistemos. Bendraudamas su daugeliu žmonių, žinodamas, kokia yra visuomenė, tikėjausi ir sulaukiau didelio bendraminčių palaikymo, padrąsinimo, pažado palaikyti mane malda. Iš anksto tikėjausi ir sistemos fanatikų, kurie reaguoja labai piktai, reakcijos, bet tebesu įsitikinęs, kad tokiu poelgiu labiau gali padėti mūsų valstybei, negu tylėdamas.

Žinoma, morališkai nelengva, bet kažką panašaus, išgyvenome mes, kauniečiai, kai skaudžiai ir painiai Garliavos bylai bandėme suteikti daugiau objektyvumo, kai reikalavome iš valdžios skaidresnio tyrimo, vis rašydami ant grindinio prie prezidentūros „Tiesos”. Iš mūsų tariamai nepriklausomoje žiniasklaidoje be saiko buvo išsityčiota vieno personažo, kuris, kaip girdime, šiandien turi didelių sunkumų su teisėsauga jau ir pats. Jau tada buvo požymių, kad prieš žmones, ramiai, argumentuotai ir visai ne isteriškai reiškiančius savo nuomonę, gali būti imtasi moralinio susidorojimo, bet požymiai rodė, kad gali būti naudojama ir jėga.

Tokių nedemokratinės visuomenės požymių matome ir šiandien. Ir ką gi? Belieka rinktis seną disidentinę kryptį. Daryti tai, ką manai esant teisinga ir per daug nesigilinti, kaip tai atsilieps tau ar tavo draugams, – kai per daug svarstai, gali tiesiog susigūžti savam kiaute ir neišdrįsti nieko daryti.

The post Kunigas Robertas Grigas: lieka rinktis seną disidentinę kryptį appeared first on LAIKMETIS.