„Žinojome, kad taip yra, kad jis yra paslėptas bet daugiau tos legendos ir nebuvo nagrinėjamos. Dabar buvo tikras siurprizas, kad rado moterį, kuri žinojo tikslesnę vietą ir žmogus tikslingai ieškojo ir rado“, – penktadienį BNS sakė Kupiškio rajono meras Algirdas Raslanas.

Vietos bendruomenė apie atrastą varpą paskelbė ketvirtadienį „Facebook“ paskyroje „Kupiškio krašto paveldas“.

Jį savo lauke atrado vietos ūkininkas Laurynas Družas.

Varpas priklausė Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčiai.

Jos klebonas Rimantas Gudelis BNS penktadienį sakė, kad varpas išlietas 1908 metais, tada ir užkeltas į varpinę. Prasidėjus karui, vietos žmonės jį nukabino ir paslėpė po žeme, kad nebūtų išlietas, o metalas panaudotas ginklų gamybai.

„Kada tiksliai paslėpė, yra labai daug legendų – vieni sako, kad Pirmojo pasaulinio karo metu, kiti sako, kad Antrojo pasaulinio karo metu, Stalino laikais“, – pasakojo dvasininkas.

Anot jo, ilgainiui pasimiršo tiksli vieta, kur varpas buvo užkastas.

R. Gudelis tikino pats radinio dar neapžiūrėjęs, tačiau jį matę bažnyčios tarnautojai ir paveldosaugininkai teigė, jog varpas nepažeistas.

„Jeigu jis bus perduotas bažnyčiai, o taip turėtų būti, turėtų būti perduotas mūsų parapijai, tai dėsime ten, kur ir buvo – į varpinę“, – BNS sakė klebonas.

Dabar bažnyčia turi du mažesnius varpus.

Medinė Antašavos bažnyčia pastatyta 1862 metais, 1870 metais iškilo mūrinė varpinė, 1905 metais pristatyta zakristija. 

The post Kupiškyje rastas kone šimtmetį po žeme pragulėjęs bažnyčios varpas appeared first on LAIKMETIS.

Augina du spanielius

Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonui Romualdui Zdaniui prie širdies šunys ir augina jis du spanielius, nors retkarčiais dvasininkas vedžiojasi ir daugiau šunų.

„Randu kur nors išmestus ir juos pagloboju, bet paskui atiduodu, atradęs naujus šeimininkus. Sykį teko net su penkiais vaikščioti, o šiaip auginu du spanielius – Princą ir Grafą. Man patinka šios veislės šunys“, – aiškino klebonas.

Pasak kunigo, spanielius turėjo vienas jo pažįstamas.

„Kalytė buvo labai graži. Ir man labai patiko. Nutariau, kad man reikia tokių augintinių. Dabar turiu du spanielius – keturiolikos ir aštuonerių metų. Jau pagyvenę šiek tiek. Ypač tas, kuriam keturiolika. Priežiūros, žinoma, reikia jiems. Keturis kartus per metus reikia kirpti plaukus, šukuoti. Šias procedūras atliekame šunų kirpykloje, o kai netingiu, tai kelis kartus juos maudau pats“, – aiškino apie augintinių priežiūrą R. Zdanys ir teigė, kad jo spanieliams ypatingos priežiūros nereikia.

„Yra įvairių veislių spanielių. Maniškiai – kokerspanieliai ir juos būtina keturis kartus per metus kirpti. Jeigu to nepadarysi, tai paskui nesusitvarkysi su jų kailiu. Kailio plaukai nuolat auga, – sakė kunigas ir savo spanielius vadino asistentais. – Pirmi pasitinka raštinėje žmones. Jeigu kas nors ateina, tarkime, užsakyti šv. Mišias už mirusiuosius – jie suteikia net ir psichologinę pagalbą.“

Gelbėjo pamestinukus

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas detaliau pasakoja apie savo augintinius.

„Tai tėvas ir vaikas. Abu spanieliai mano vieninteliai augintiniai, nors, kadangi augau kame, tai turėjome ir kitokių. Tai buvo ir avys, kurias teko maitinti iš buteliuko. Kaime toks gyvenimas: gyvuliai, šunys, katės“, – pasakojo kunigas ir suskaičiavo, kiek kartų teko priglobti išmestus šunis.

„Per tą laiką, kai esu šitoje parapijoje, tai jau kokius penkis, o gal ir daugiau kartų gelbėjau žmonių paliktus šunis. Palaikau juos klebonijoje, o vėliau atsiranda geri žmonės, kurie paima. Ieškoti, kas galėtų paimti pamestinukus, nereikia – savaime atsiranda, kam reikia augintinio. Dažniausiai pamestinukai būna mišrūniukai. Tie, kurie išmeta šuniukus, neturi atsakomybės. Nerandu žodžių, kaip tokius žmones galima pavadinti“, – piktinosi kunigas.

Pasiteiravus, kada pradėjo aukoti Mišias už gyvūnus, klebonas paaiškino:

„Kai atėjau klebonauti į Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją, jau turėjau šunis. Pamaniau, ką galima pasiūlyti žmonėms, kurie augina šunis, kates. Prisiminiau, kad spalio 4-oji – Pasaulinė gyvūnijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, diena. Žinojau, kad ir kitur vyksta gyvūnų šventinimas, todėl ir Panevėžyje pradėjome minėti šią dieną. Tai jau vyksta kelinti metai – žmonėms patinka ir noriai dalyvauja su savo augintiniais.“

Tapo visų šunimi

Bistrampolio dvaro šeimininkas ir Kupiškio rajono parapijų – Antašavos ir Palėvenės šv. Domininko – klebonas dr. Rimantas Gudelis turi augintinių. Tačiau vieni jų – danieliai, alpakos, žirgai – priklauso dvaro gyvūnų ūkiui, o du – papūga Ara ararauna ir Lietuvos skalikas Lordas – lyg ir kunigo nuosavybė.

„Lietuvos skaliką gavau dovanų ir jis man labai tiko. Dovanojo jį man Lietuvos skalikų asociacija, kuri prieš trejus metus buvo surengusi skalikų parodą. Šuniui panašiai tiek ir yra metų. Šiaip Lietuvos skalikai – medžioklei skirti šunys, bet nesu medžiotojas, tai ir jis nebus medžioklinis šuo“, – aiškino kunigas.

„Dažniausiai jis gyvena drauge su žirgais. Padeda žirgininkėms šerti žirgus, prižiūri juos. Beje, prieš išvykdamas į Jungtines Amerikos Valstijas turėjau dogų veislės šunį. Tai buvo kalė Taiga. Šiaip Lordui didelės priežiūros nereikia, o kadangi gyvena dvare, tai tampa visų šunimi. Jį prižiūri visi, kas tik netingi. Be to, dvaro lankytojai sužino, kaip atrodo Lietuvos skalikas“, – pasakojo R. Gudelis, o išgirdęs klausimą, kaip yra su papūga, nusijuokė:

„Tai gal daugiau dvaro papūga. Jeigu būčiau pirkęs pats, būtų mažiau vargo su papūgos įteisinimu ir nereikėtų jokių leidimų. Tačiau man patinka prašyti leidimo papūgai.“

Gyvūnų šventinimo pradininkas

Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dr. Gediminas Jankūnas, išgirdęs klausimą apie augintinius, skambiai nusikvatojęs paaiškina, kad neturi nei šuns, nei katės.

„Krekenavoje ir šunys, ir katės yra lauke. Jų nepripažįstu ir gyvūnėliai vaikšto laisvai pas visus kaimynus. Visus šunis vadinu šunimis, o kates – katėmis. Beje, retkarčiais juos pamaitinu. Tiesa, kažkada turėjau mažutį kačiuką. Tai ir aš vargau, ir jis vargo su manimi. Namuose manęs amžinai nebūdavo, tai tas kačiukas į batus pridarydavo. Kadangi mano uoslė sutrikusi – neužuodžiu nieko. Į seminariją, į paskaitas, atvažiuodavau su kvapu. Studentai neiškentė ir paklausė, kuo čia smirdžiu. Tai nuo to laiko jokių gyvių neturiu“, – pasakojo kunigas ir sakė, kadangi esąs pranciškonas, tai per šv. Pranciškų šventina gyvūnėlius.

„Tai jau tapo tradicija ir spalio 4-oji – svarbi diena: Pasaulinė gyvūnijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, diena. Tą darau jau dvylika metų ir, manau, kitos parapijos nusižiūrėjo nuo mūsų – buvome pradininkai. Vaikai atsineša ir peliukus, ir kačiukus, o pernai net vištą atsinešė pašventinti. Pasidarom tokią pramogą, kuri patinka parapijiečiams“, – linksma nata baigė pokalbį kunigas.

The post Panevėžio vyskupijos kunigai priglaudžia kitų išmestus augintinius appeared first on LAIKMETIS.