Visus žmogaus gyvenimo įvykius galima suskirstyti į dvi dalis: tai, ką Dievas duoda, ir tai, ką Jis leidžia. Tačiau koks žmogaus vaidmuo visame tame?

Jo pašaukimas – siekti gėrio ir vengti blogio. Ir šiame gėrio siekyje ir kovoje prieš blogį žmogus laisvai pasirenka, kiek ir kokio gėrio jis sieks ir kiek blogiui priešinsis. Vienas savo krikščioniško gyvenimo tobulybe laikys tai, kad jis nieko nepavogė ir neužmušė. Kitas graušis praleidęs net mažą progą padaryti gera ar nesigrūmęs su nuodėme iki kraujų.

Kunigas Juozas Zdebskis nenuleido sau šventumo kartelės iki lengvai įveikiamo lygio. Jis daug reikalavo iš savęs. Sakė, kad nieko neįmanoma pasiekti be pastangos, be prievartos sau. Sakė, kad akys, kuriose nespindi noras visus padaryti laimingais, visada yra tuščios.

Jūs, pažinoję Zdebskį, galėtumėte įvardinti daug būdų, kaip kunigas Juozas siekė šventumo. Kaip jis, nors ir vėliausiai grįžęs, imdavo bažnyčios raktus ir apeidavo Kryžiaus kelią. Kaip pirmaisiais penktadieniais ištikimai aplankydavo ligonius. Kaip praktikavo mąstomąją maldą. Kaip niekada nesiteisindavo. Kaip ištikimai buvo pavedęs save Švč. Mergelei Marijai šv. Grignion de Montfort pavyzdžiu. Žmogus yra laisvas kurti savo gyvenimą tokį, kokį nori, ir siekti šventumo ar tenkintis vidutiniškumu.

Jaunuoliui karaliui Saliamonui Dievas sako: „Prašyk, ko nori, ir aš tau duosiu“. Saliamonas paprašo išminties ir tampa išmintingiausiu žmogumi žemėje. Kaip būtų gera, jei viskas būtų taip paprasta. Jeigu turėtume sąrašą žmogaus tobulumui ir šventumui reikalingų dalykų, maldoje jų paprašytume, Dievas juos duotų, ir per trumpą laiką taptume tobulais, šventais žmonėmis. Tai paprasta tik pasakose. Gyvenime kiek sudėtingiau.

Žvelgiame į kunigą Juozą Zdebskį. Žavimės juo. Kitaip nebūtume čia atvažiavę po 38 metų nuo jo žūties, už 100 kilometrų. Kuo jis toks žavus ir patrauklus? Turbūt tuo, kad žvelgdami į jį mes aiškiau suprantame, koks galėjo būti Jėzus. Atrodo, kad jeigu Jėzus gyventų šiandien, gyventų panašiai kaip Zdebskis, bendrautų panašiai, kaip Jis, jo pastoracija būtų panaši. Prie jo taip pat liptų žmonės.

Evangelijoje rašoma, kad Jėzus su mokiniais plaukia truputį pailsėti, o žmonės, sužinoję, kur galima Jį rasti, ežero krantu tikriausiai bėga, nes aplenkia apaštalus, plaukiančius tiesiai per ežerą. Išlipęs iš valties Jėzus patenka tiesiai žmonėms į glėbį. Jie Jo ieško, jiems Jo reikia. Kodėl? Nes Jis juos myli. Nes Jam jie rūpi. Jie tai jaučia. Ir Zdebskio žmonės nelabai norėdavo paleisti. Gal dėlto Jis visur vėluodavo...

Bet pažiūrėkime į šio žmogaus, panašaus į Kristų, gyvenimą. Kaip jis tokiu tapo? Ar, kaip Saliamonas, prašė teisingų dalykų, juos gavo ir tapo gražiu žmogumi? Zdebskio gyvenime buvo dalykų, kurių jis tikrai neprašė, bet kurie jį darė tokiu, koks jis mums ir Dievui labiausiai patinka.

Jis tikrai neprašė sesutės žūties, sukrėtusios visą šeimą ir jo vaikystę, sunkaus santykio su mama, melancholiško ir depresyvaus savo charakterio. Jeigu pats būtų galėjęs rinktis, jis nebūtų pasirinkęs mėtymo iš parapijos į parapiją kas keli metai, persekiojimo, būrio šnipų, apdeginimo radioaktyviomis priemonėmis, šmeižto, kalėjimų, nužudymo.

Jeigu žmogui būtų leista pačiam rinktis visas gyvenimo aplinkybes, mes neturėtume šventųjų. Nes žmogus nėra pajėgus pasirinkti to, kas jį viršija, ko nesuvokia esąs reikalingas. Ir mes neturėtume šiandien Zdebskio ir nebūtume čia susirinkę.

Jeigu žmogui būtų leista pačiam rinktis visas gyvenimo aplinkybes, mes neturėtume šventųjų.

Jeigu savo dvasinio tobulumo klausimą jis būtų sprendęs pats vienas, gal šiandien būtume kažkur girdėję, kad buvo toks kunigas pavarde Zdebskis, tarnavo geroje parapijoje – Sobore ar kitur, parašė romaną, gal ne vieną, išvertė knygų iš vokiečių kalbos, kurią gerai mokėjo. Bet tai nebūtų tas pats Juozas Zdebskis, tas pats Akiplėša, nutrūktgalvis Dievo karalystės riteris.

Tai yra geroji žinia, kad Dievas mūsų gyvenime veikia ir neatsiklausęs mūsų. Kad Jis dėl mūsų šventumo ir žmogiško tobulumo leidžia sau šiek tiek daugiau, negu mes jam leistume. Kaip gera, kad tai, ką netikintys pavadintų likimo smūgiu ar kritusia bloga korta, mes galime vadinti mylinčia Dievo ranka, kuri nepailstamai veda vis aukščiau ir aukščiau, tolyn nuo savimi susirūpinusio šventumo, jeigu jį išvis šventumu galima vadinti. Ir mūsų gyvenime vykstantys dalykai, kurių nepasirenkame ir niekada nesirinktume, yra tos pačios Dievo rankos dovanos. Jeigu turi gerą širdį, sieki gėrio ir vengi blogio, nenusimink, net jei baisiausi dalykai nutiktų. Niekas nevyksta be Dievo žinios ir Jo valios.

O būti žmogumi, panašiu į Jėzų, kas, beje, yra kiekvieno krikščionio pašaukimas, kainuoja. Ir, tiesą sakant, mes net nežinome, kaip tas panašumas realizuosis mūsų gyvenime. Staiga ar pamažu, – Dievas žino, kaip tai padaryti.

Yra tokia istorija, kaip žmogus, ūkininkas, mokė Dievą užauginti javą. Jis priekaištavo:

- Dieve, aš pasėjau javus rudenį, o Tu taip juos kankini per žiemą šalčiu, speigais ir visokiais atšiauriais orais.

Dievas jam atsakė:

- Gerai, tu nuspręsk, ko jiems reikia.

Ir žmogus pats ėmė rūpintis pasėtais grūdais. Neleido jokio speigo, tik labai švelnią žiemą. Kad grūdai nesušaltų, apklojo juos sniegu. Pavasarį javai sparčiai augo, ir vasarą jau bolavo nunokę.

- Štai, Dieve, pažvelk, kokius gražius javus užauginau, – pasakė žmogus.

- Bet tu pažiūrėk įdėmiau, – tarė Dievas.

Gražios javų varpos buvo tuščios.

Gal javai ir gali užaugti be didelių sunkumų, bet žmogus – vargu.

Visus dalykus galima suskirstyti į tuos, kuriuos Dievas duoda, ir tuos, kuriuos leidžia. Žmogaus uždavinys – siekti gėrio ir vengti blogio. Ir tame nėra ribų. Visgi šventumas nėra vien žmogaus siekis ir pastangos. Šventumas neįmanomas be Dievo pagalbos ir prisidėjimo. Jeigu sakoma, kad žmogus yra savo likimo kalvis, tai apie šventumą reikėtų sakyti kitaip. Dievas yra mūsų šventumo Kalvis. Mes tik gizeliai, kuriems svarbu klausyti Kalvio ir kiek galima daugiau prisidėti. Tada iš mūsų gyvenimo gali gautis kažkas daugiau negu šnipštas.

Kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: „Žmogus. Nes jis aukoja sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena tarsi niekada nemirtų. O tada miršta taip ir negyvenęs.“

Ir negi pamokslą užbaigsi Dalai Lama? Užbaikime mūsų mielo, brangaus kunigo Juozo Zdebskio mintimis. Jis primindavo paprastą ir labai brangią tiesą sakydamas: „Vaikeliai, Dievas yra geras“. Ir dar: „Į savo gyvenimą žvelkite, kaip į Amžinojo gyvenimo pradžią. Ir pagal šio kelio tikslą orientuokite savo širdį. Gyvenkite ne šia diena ir ne sau, bet Amžinybei, Dievui ir savo broliui žmogui.“

Amen.

The post Kunigas Mindaugas Martinaitis. Kunigui Juozui Zdebskiui atminti appeared first on LAIKMETIS.

Irena kilusi iš garbingos giminės: ji yra rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto vyriausios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės anūkė. Irenos šeimoje augo šešios seserys ir du broliai. Ji buvo jauniausia iš seserų. Brolis Albertas Nakutis-Viesulas buvo partizanas, Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintos partizanų kuopos vadas. Kovodamas už laisvę jis žuvo 1949 lapkričio 2 dieną. Kitas brolis Stasys, laisvės gynėjas ir tremtinys, 1947 metais mirė Norilsko lageryje.

Pasakodama apie brolį Albertą Irena prisimindavo paskutinį jų susitikimą 1948 metais. Tuo metu ji gyveno pas senelį, nes visi kiti artimieji buvo ištremti. Kartą jis nusivežė Ireną į mišką, ir ten ji susitiko su broliu. Bijodamas tragiškos sūnaus ir kitų partizanų lemties, tėvas ragino juos išeiti iš miško ir legalizuotis. Albertas net pyktelėjo: kovos jis jokiu būdu neatsisakys ir okupantams netarnaus. O seseriai priekaištavo, kam ji nusikirpo savo gražiąsias kasas: Gal nori patikti Ivanui? O aš pasakiau, kad kasas nusikirpau dėl to, kad man jų tardytojai netampytų, nes per tardymus visą laiką buvau mušama. Tuomet brolis manęs atsiprašė. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas.

Kilnios kovos dvasiai Irena liko ištikima visą gyvenimą – nebijojo ir nesidavė tampoma okupanto pakalikų. Savo atsiminimuose rašė, kad sutikusi tikrus karius – kunigus Pranciškų Račiūną, Alfonsą Svarinską, Juozapą Zdebskį, Sigitą Tamkevičių ir kitus – ir matydama jų drąsą pati apsisprendė įsijungti į kovą.

Apie vieną iš svarbių susitikimų ji pasakojo: „(...) vežiau į Igliauką vienuoles, kad perduotų kun. Alfonsui politinio kalinio Petro Paulaičio laišką iš Sibiro lagerio. Klebonas garsiai mums jį perskaitė: „Nors mano smilkiniai pabalo, nors mano kaktą išvagojo raukšlės, bet širdy meilės ugnis – troškimas Lietuvai laisvės – nesumažėjo, neišblėso...“ Šis laiškas man paliko labai gilų įspūdį. (...). Supratau, kokios didžios dvasios tie kenčiantys vyrai – didvyriai. Tada apsisprendžiau – kiek pajėgsiu, turiu kuo nors prisidėti prie aukos Tėvynei. Kas tik prašydavo, visiems padėdavau. Kur reikėdavo kažką nuvežti, visur ir visada tokiu būdu tikėjausi padėti tėvynei. Taip įsitraukiau į aktyvią tikinčių patriotų veiklą ir turėjau galimybę važinėti po Lietuvą pas tuos, kurie viską darė dėl jos laisvės“.

Irena tapo, kaip pati sakė, „ratuota ryšininke“. Nežiūrėdama pavojų ir nebijodama nukentėti aukojo savo laiką padėdama laisvės kovotojams ir buvo patikima jų bendražygė. Per tai neteko darbo.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jai buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvės vardas už Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudos platinimą ir pasipriešinimo okupacijai veiklą.

Velionė šiandien pašarvota Kaune A. Juozapavičiaus pr. 1.

Laidotuvės rytoj, spalio 27 dieną, 14 valandą.

Šv. Mišios už Ireną Bartusevičienę rytoj 9 valandą Šančių Bažnyčioje.

Daugiau apie gydytoją kalba jos pačios prisiminimų fragmentas, kurį čia skelbiame (atsisiųsti PDF).

The post In Memoriam gydytojai Irenai Bartusevičienei appeared first on LAIKMETIS.

0:00 apie ryškiausias katalikų rezistencijos asmenybes;

06:06 apie kunigą kankinį Juozą Zdebskį;

24:11 apie idėjų kovą ir krikščionių laikyseną;

39:12 apie veidmainystę politikoje;

43:08 apie tikinčiųjų veikimą ir pasipriešinimą;

51:07 apie lietuvių literatūrą;

54:57 apie mėgstamą muziką;

58:18 padrąsinimas tikintiesiems.

Filmuota Kaune 2023 m. rugsėjo 30 d.

The post Kun. Robertas Grigas: turime išlaikyti ir skelbti viltį appeared first on LAIKMETIS.

Visus, žinančius ar girdėjusius apie Lietuvos partizanų užkasimo vietas, taip pat žuvusių ir nerastų laisvės kovotojų giminaičius kviečiama susisiekti su centru. 

Anot centro, net ir praėjus 70 metų nuo laisvės kovų jų dalyvių paieškos vykdomos dėl keleto priežasčių – dauguma laisvės kovotojų norėjo būti palaidoti oriai, pagal šimtmečius gyvuojančią Lietuvos tradiciją mirusiuosius laidoti specialiai tam skirtose ir pašventintose vietose.

Taip pat pat siekiama, kad būtų įvykdytas teisingumas ir šalies didvyriai nebūtų pamiršti, o  paieškų metu sukauptos žinios, pasak LGGRTC, priartina tautą prie teisingesnio Lietuvos istorijos supratimo.

Kaip skelbiama pranešime, sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“.

sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“

Paieškos svarbios ne tik dėl žuvusių, bet ir dėl gyvųjų, nes „kiekvienas būsimas laisvės gynėjas turi žinoti, kad valstybė nepamirš jo aukos“, pabrėžia centras. 

LGGRTC žiniomis, savo žuvusių tautiečių net svetimuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje, ieško ir jų atminimą pagerbia vokiečiai, prancūzai, lenkai, žydai, anglai ir kitos tautos, nors jų kariai yra žuvę gerokai anksčiau nei Lietuvos partizanai.

Centras atsiliepti kviečia atsiliepti laisvės gynėjų giminaičius, nes suradus palaikus būtina nustatyti, kieno jie yra. Anot įstaigos, tai galima padaryti tik vienu būdu: laisvės kovotojo biologinį (DNR) mėginį sulyginus su jo artimųjų biologiniu (seilių) mėginiu. Palaikų identifikavimui labiausiai tinkami žuvusio asmens vaikų ir seserų, brolių DNR mėginiai. Taip pat tinkami tiek vaikų, tiek seserų/brolių palikuonių – anūkų, sūnėnų/dukterėčių ir jų palikuonių mėginiai.

DNR (seilių) mėginio ėmimo procedūra trunka kelias minutes, atliekama nemokamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje.

Laisvės kovotojų palaikai laidojami už valstybės, savivaldybės lėšas. Vietą sprendžia giminės ir šiuo klausimu sudaryta atitinkamos savivaldybės ar Vyriausybės komisija.

The post LGGRTC kviečia atsiliepti žinančius apie galimas laisvės kovotojų užkasimo vietas appeared first on LAIKMETIS.

Tai pirmoji mokslinė konferencija Lietuvoje, analizuojanti Lietuvos moters – partizaninio karo dalyvės – padėtį ne tik regioniniame, bet ir platesniame, visos Europos, kontekste.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir savo asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?", - sako LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Kas skatino Europos moteris nelikti nuošalyje, jungtis į ginkluotų kovotojų gretas? Ar skaudūs Antrojo pasaulinio karo įvykiai paskatino moterų emancipacijos proveržį? Ar ginkluota rezistencinė kova buvo saugi terpė moterims? Į visa tai sieks atsakyti mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Konferencija vyks spalio 27 d. (ketvirtadienį) nuo 10 val. Konferencijos vieta - Vilniaus Lukiškių Kalėjimas 2.0, Lukiškių skg. 6, Vilnius Soboro salė.

The post Vilniuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija apie moteris ginkluotoje rezistencijoje appeared first on LAIKMETIS.

Nuo 1947 m. rugsėjo 1 d. iki 1950 m. kovo 20 d. mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. Šių studijų nebaigė, nes 1950-ųjų balandį, būdamas aštuoniolikos metų, įstojo į Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos partizanų būrį, pasirinko Granito slapyvardį.

Partizano kelio pasirinkimui didelę įtaką turėjo brolis Juozas, partizanavęs nuo 1950-ųjų sausio. Abu broliai kovojo su ginklu rankose, dalyvavo susirėmimuose su čekistų kariuomene ir stribais.

1951-ųjų pavasarį žuvo brolis Juozas. 1954 m. sausio 14 d. partizanų būrys susikovė su čekistų kariuomenės kareiviais ir stribais Kalesninkų miške. Kautynėse žuvo šeši partizanai, o J. Pratusevičius buvo sunkiai sužeistas ir suimtas. Pas jį buvo rastos keturios mažo formato užrašų knygutės, kuriose nuo 1951 m. jis užrašinėjo antisovietinius eilėraščius ir dainas.

Pirmuose šių knygelių puslapiuose užrašyta: „Drąsiai ženk per gyvenimo audras ir sūkurius. Dievas tau padės!“ Įspūdingas 102 puslapių partizanų maldynas „Rūpintojėlis“, smulkiu kaligrafišku šriftu surašytas partizano Granito. Čia pirmiausia užrašytas Lietuvos himnas, toliau Kryžiaus kelias, ryto ir vakaro maldos, maldos už tėvynę ir už motiną. Taip pat partizanų maldos prieš žygį, prieš kautynes, kreipiantis į gyvybės ir mirties Viešpatį bei maldos už sužeistus ir žuvusius partizanus.

Paskutiniame šio maldyno įraše partizanas Granitas 1953 m. gruodžio 18 d. užrašė: „Gyvenime bijau tik nuodėmės.“ Po tardymų, teismo metu, J. Pratusevičius pareiškė: „Kaltu neprisipažįstu. Mokydamasis mokytojų seminarijoje priėjau išvados, kad negalėsiu būti sovietiniu mokytoju. Dėl to nutraukiau studijas ir išėjau į partizanų būrį, siekdamas kovoti prieš sovietų valdžią, už nepriklausomą Lietuvą.“

1954 m. gegužės 7 d. jis karinio tribunolo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, išsiųstas į Vorkutos lagerius. 1956 m. rugpjūčio 14 d. kalinimo laikas buvo sumažintas iki 12,5 metų.

1955 m. ruošiantis Vorkutos lagerių streikui, 62 lageryje buvo pradėtas leisti ranka rašytas sąsiuvinio formato laikraštis „Varpas“. Buvo išleisti trys šio pogrindžio leidinio numeriai, J. Pratusevičius 100 egz. „Varpo“ viršelių papuošė spalvota Laisvės statula.

Vėliau jis atliko bausmę Taišeto (Irkutsko sr.) ir Mordovijos lageriuose. Į laisvę paleistas 1966 m., be teisės grįžti į Lietuvą. Lietuvoje apsigyveno nelegaliai, ilgai negalėjo įsidarbinti.

Į Tėvynę sugrįžę Vorkutoje įkurtos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariai, įsikūrę Lietuvoje, nutarė tęsti pogrindinę veiklą ir atgaivinti pogrindžio spaudą. Nepraradęs laisvės troškimo, matydamas sovietų pavergtą Lietuvą, ir J. Pratusevičius įsitraukė į pogrindžio veiklą. 1975 m. Inturkėje (Molėtų r.), kun. Juozapo Dabravolsko klebonijoje, šilkografijos būdu vėl buvo pradėtas leisti laikraštis „Varpas“.

J. Pratusevičius rašė straipsnius į šį pogrindžio leidinį. Jo tuometinis straipsnis „Varpe“ „Taip jie kuria komunizmą (M. Suslovas antrasis Lietuvos korikas)“ atskleidė, koks buvo okupantų karių skaičius, kokios divizijos ir pulkai kariavo prieš Lietuvos partizanus.

1978 m. J. Pratusevičius buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos įkūrėjų ir aktyvus Lygos tarybos narys. 1979 m. jis pasirašė vadinamąjį „45 pabaltijiečių memorandumą“, skirtą SSSR, VFR, VDR, taip pat šalių, 1941 m. pasirašiusių Atlanto chartiją, vadovybėms bei Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO) generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui. Jame buvo pabrėžiama, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę Stalinui ir Hitleriui slaptais 1939 m. rugpjūčio 23 d. bei rugsėjo 28 d. protokolais pasidalinus įtakos sferas, reikalaujama panaikinti šį Molotovo ir Ribentropo pasirašytą paktą, išvesti iš Baltijos šalių okupacinę kariuomenę.

J. Pratusevičius pasirašydavo ir protesto dokumentus, skirtus sovietų valdžiai, pavyzdžiui, protesto pareiškimą LSSR sveikatos apsaugos ministrui dėl disidento Petro Cidziko kankinimo psichiatrinėje ligoninėje. Jis dalyvavo daugelyje Lietuvos laisvės lygos akcijų, pavyzdžiui, renkant parašus dėl sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos teritorijos, taip pat platino nelegalią spaudą.

1987 m. rugpjūčio 23 d. J. Pratusevičius dalyvavo mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur buvo pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas. Tuomet jis gyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus apželdinimo tresto dekoratyvinių augalų ūkio vyr. ekonomistu. Dėl dalyvavimo mitinge 1987 m. rugsėjo 28 d. šioje įstaigoje įvyko sovietinių funkcionierių organizuotas J. Pratusevičiaus pasmerkimo viešas darbuotojų susirinkimas, po to jis nebuvo atestuotas vyr. ekonomisto pareigoms ir pervestas į žemesnes ekonomisto pareigas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. lapkričio 22 d. J. Pratusevičiui suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. Tik nepriklausomoje Lietuvoje jis turėjo galimybę siekti aukštojo mokslo. 1993 m. baigė Vilniaus universitetą, įgydamas pramonės planavimo ekonomisto specialybę.

1998 m. liepos 15 d. J. Pratusevičiui suteiktas Kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Mirė J. Pratusevičius 2006 m. gruodžio 22 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.                        

The post Jonas Pratusevičius - partizanas ir disidentas appeared first on LAIKMETIS.

Kaip sako pats kardinolas, knygoje jis bandė kuo tiksliausiai parodyti 1968-1988 priespaudos ir kovos metus. Visa tai, ką skaitytojas užrašuose-dienoraštyje ras, yra faktai: vardai ir pavardės ne tik žmonių, kurie per sovietmetį kentėjo ir kovojo, bet ir vykdžiusių priespaudą arba talkinusių priespaudos nešėjams.

„Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo“, – kviečia knygos autorius.

Slenkstis, nuo kurio prasidėjo budimas iš sovietinio letargo

Tiesioginių įvykių užrašus ir metraščių pavidalu suguldytus liudijimus Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ iniciatyva išleido Ateities leidybos centras.

Dienoraščio sutiktuvės rengiamos antrą Vilniaus knygų mugės dieną, vasario 25-ąją, 14 val. Litexpo parodų centro Konferencijų salėje 1.3. Knygos „Priespaudos kovos ir nelaisvės metai“ pristatyme dalyvaus pats kardinolas Sigitas Tamkevičius, šių metų Laisvės premijos laureatė s. Bernadeta Mališkaitė SJE, renginį ves Linas Braukyla.

Pabendrauti su kardinolu ir Kronikos bendražygiais knygų mugės dienomis bus galima 3 parodų rūmų salėje 3,09 numeriu pažymėtame Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ stende.

2022-uosius minint kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos metus, prasminga prisiminti žmones, vedusius mus į Atgimimą ir taip jiems padėkoti.

Pasak istoriko A. Streikaus, kardinolo dienoraščiuose skaitytojas ras savotišką Kronikos kroniką, pamatytą ir surašytą tuomet dar tik jauno, drąsaus ir sumanaus kunigo, dabar kardinolo Sigito Tamkevičiaus akimis.

„Žvelgiant iš saugaus pusės šimtmečio atstumo, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžia Lietuvoje vis aiškiau matosi kaip slenkstis, kurį peržengus prasidėjo lėtas, tačiau nebeatšaukiamas visuomenės budimas iš sovietinės sistemos letargo“, – sako istorikas, pabrėždamas, kad ypatingą vaidmenį šiame procese atliko grupės aktyvesnių kunigų inicijuotas katalikų sąjūdis už tikėjimo laisvę.

Sunaikinus partizanus, okupantui liko tik vienas priešas

Ankstyvą 1972 m. pavasarį pasklido žinia apie geležinę uždangą įveikusį keliolikos tūkstančių tikinčiųjų pasirašytą Memorandumą. Lietuvoje buvo pradėtas platinti savilaidos žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Tai visuomenės laisvėjimo procesui, istoriko žodžiais, suteikė naują kokybę.

„Beveik vienu metu pasireiškę keli drąsesni kultūrinio elito atstovų bandymai kvestionuoti sovietines viešojo (ne)kalbėjimo taisykles, rezonansiniai tėvo ir sūnaus Brazinskų bei jūreivio Simono Kudirkos mėginimai ekstremaliais metodais ištrūkti iš sovietinės vergijos ir netgi Romo Kalantos susideginimo išprovokuoti neramumai Kauno gatvėse, nors ir smarkiai supurtė visuomenę, tačiau, ko gero, taip ir būtų likę pavieniais protestais. Tuo tarpu Kronika ir kiek vėliau susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas atgijusiam visuomenės pasipriešinimui suteikė tęstinumą ir tvarumą“, – sako A. Streikus.

Penkiasdešimt metų trukusi sovietų okupacija ne tik išoriškai pavergė žmones. Buvo stengtasi pavergti ir jų dvasią. Kaip sako to meto įvykius fiksavęs kardinolas S. Tamkevičius, okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais.

„Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas – Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepavyks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais – grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais – bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą“, – sako kardinolas.

Pasak atsiminimų autoriaus, anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, net 17 metų fiksavusi sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešinusi Vakaruose.

Ses. Barnadetą KGB vadino Mediana: slapta istorija ne tik vaikams

Vaikams ir visai šeimai apie šį laiką bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų, slaptų platintojų, rėmėjų ir kitų bendražygių atkaklią kovą už tikėjimo, žodžio laisvę ir Lietuvos Nepriklausomybę pasakoja ir naujas leidinys „Kronika. Slaptos knygos istorija“. Grafinės novelės iliustracijose atkurtos to meto autentiškos detalės ir aplinka.

Kaip sako viena iš „Kronikos. Slaptos knygos istorijos“ herojų – šių metų Laisvės premijos laureatė sesuo Benedikta Mališkaitė, knyga ne tik pamokanti, bet ir įkvepianti – šiandien ir toli į ateitį. „Pažadu, bus įdomu, – neabejoja ses. Bernadeta, KGB vadinta Mediana. – Liudiju, kad tai nesumeluota istorija, vienu metu ir aš su jais buvau“.

Kas bendro tarp Katalikų Bažnyčios kronikos ir Narnijos kronikos?

Ieškant Katalikų Bažnyčios kronikos pėdsakų šiandieninėje Lietuvoje, septynmetis Lukas kardinolo Sigito Tamkevičiaus paklausė, kas bendro tarp šios ir Narnijos kronikos.

„Mes, kurdamos knygelę apie Katalikų Bažnyčios kroniką, supratome, kad Lietuva turėjo beveik 50 metų vaduotis iš sovietinio ledo gniaužtų, toji ledo karalienė buvo Melas ir Priespauda. Tik tiesa ir drąsa bei pasitikėjimas Dievu galėjo sugriauti ledo rūmus ir pamatyti, kaip iš jos telieka didelė vandens bala, šlapia vieta, kurią išdžiovina saulė.

Tam reikėjo ne vieno Aslano, kuris rizikuotų dėl kitų. Tačiau ir šiandien kiekvieno vaiko širdelėje gyvena Liūtas, galintis nugalėti melą ir saugoti Lietuvą, kad joje niekada nebeiškiltų lediniai melo ir žmonių persekiojimo rūmai“, – sako knygos autorės. Su jomis ir viena iš slaptos istorijos herojų, visi norintys, galės susitikti Knygų mugėje.

Antrą mugės dieną, vasario 25-ąją, penktadienį, 11 val. Jaunųjų skaitytojų salėje „Kroniką arba slaptą knygos istoriją“ pristatys ses. Bernadeta Mališkaitė, knygos autorės ses. Danguolė Gervytė, dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, renginį ves Matas Macevičius.

Carito leidyklos „Artuma“ išleistą grafinę novelę visai šeimai „Kronika arba slapta knygos istorija“, kaip ir kardinolo Sigito Tamkevičiaus dienoraščius, bus galima rasti ir su Kronikos žmonėmis pabendrauti 3 Litexpo parodų rūmų salėje 3,09 numeriu pažymėtame Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ stende.

The post Paviešinti iki šiol niekur neskelbti kardinolo Sigito Tamkevičiaus dienoraščiai appeared first on LAIKMETIS.