Formulė „savanoriškai nutraukta veikla“ neturėtų nieko apgauti. Jei organizacijos veikla nutraukiama teismo, kurie, galima priminti, Nikaragvoje visiškai priklauso nuo režimo, jos turtas atitenka režimui.

Todėl asociacijos, draugijos, nevyriausybinės organizacijos, gavusios tiesioginius arba netiesioginius ženklus, kad jų veikla yra nepageidaujama, renkasi „savanoriško uždarymo“ kelią, kad išsaugotų tai, ką dar gali išsaugoti.

Katalikiškos žinių agentūros Aciprensa pranešime nurodoma, jog 2024 metais Nikaragvos režimas uždarė per 1700 nevyriausybinių organizacijų, apie pusė jų buvo krikščioniškos, katalikiškos arba protestantiškos. Palengva ir nuosekliai yra gniaužiamos visos pilietinio gyvenimo formos, nuo parapijų „Caritas“ organizacijų iki žemdirbių kooperatyvų.

Nuo 2018 metų uždaryta ar esą „savanoriškai nutraukė veiklą“ kone pusšešto tūkstančio Nikaragvos asociacijų.

Šimtai asmenų, įskaitant kunigus ir vyskupus, kurie režimui pasirodė nepaklusnūs, buvo įkalinti arba ištremti iš krašto.

The post Nikaragvos režimas tęsia represijas: uždaro labdaros draugijas, net vienuolynus appeared first on LAIKMETIS.

Tokia akcija rengiama sutinkant ketvirtąsias 2020 metais vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų metines, kurių laimėtoju pasiskelbė nuo 1994-ųjų šalį valdantis autoritarinis lyderis A. Lukašenka. 

„Laisvųjų baltarusių akcija“ prasidėjo Katedros aikštėje, čia susirinkusieji laiko istorines Baltarusijos vėliavas, matyti ir Lietuvos bei Ukrainos vėliavų. Aikštėje – ir plakatas su politinių kalinių nuotraukomis, skamba baltarusiška muzika.

Dalis baltarusių vis dar tikisi, kad situacija jų gimtojoje šalyje gali pasikeisti, kiti tokią galimybę vertina pesimistiškai.

„Mano šalis yra okupuota Lukašenkos, o ši vyriausybė yra baisi, žmonės dabar miršta kalėjimuose“, – BNS sakė pusantrų metų Lietuvoje gyvenanti Dalija Karetka.

28-erių mokytojos išsilavinimą turinti baltarusė teigė mananti, jog Ukrainai laimėjus karą prieš Rusiją, kitos šalys padės Baltarusijos žmonėms.

„Suprantu, kad Ukraina yra labai svarbi pasaulio politikos dalis, o mes dabar nesame tokie svarbūs. Galbūt po jos pergalės kitos šalys galės mums padėti“, – kalbėjo D. Karetka.

„Tikiuosi, kad jis (A. Lukašenka – BNS) mirs. Suprantu, kad tai nenormalu, bet niekas negali gyventi visada. Niekas negali visada būti prezidentu“, – teigė ji.

37-erių Antonas Vasenka teigė esantis už laisvą Baltarusiją ir laisvus rinkimus be A. Lukašenkos, tačiau pabrėžė, jog nuotaikos dėl galimų pokyčių artimiausiu metu – pesimistinės.

„Dalis manęs dar tiki, – BNS sakė daugiau nei vienerius metus Lietuvoje gyvenantis vyras. – Mes, Baltarusijos žmonės, vis dar prisimename, kas įvyko, ir su tuo nesutinkame.“

Vėliau mitingo dalyviai žygiuos Gedimino prospektu, Tauro ir Mindaugo gatvėmis iki baltarusių memorialo prie Baltarusijos ambasados, kur vyks akcija, skirta pagerbti žuvusius baltarusius, kovojusius prieš A. Lukašenkos režimą ir Ukrainoje.

Mitinge negalėjusi dalyvauti Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja anksčiau penktadienį LRT radijui teigė, jog baltarusiai nuolat ieško naujų formų kovai su A. Lukašenkos režimu.

„Šiuo metu iš partnerių jaučiame galbūt mažiau dėmesio, tačiau solidarumas niekur nedingsta“, – kalbėjo ji.

Kitąmet vyksiančius Baltarusijos prezidento rinkimus šalies opozicijos lyderė vadino farsu.

„Žinome, kad žmonės jo nepripažins ir toliau kovos su jo diktatūra. Žinoma, jei situacija išliks tokia, kokia yra dabar, status quo, tai nebus galimybės jiems išeiti į gatves, parodyti savo valios tokiu būdu. Tačiau verta suprasti, kad sukilimas – tik dalis revoliucijos ir daug darbo vyksta užkulisiuose“, – teigė S. Cichanouskaja.

„Žinoma, stengsimės išnaudoti šį įvykį savo palankumui: turėsime didelę medijos kampaniją, stengsimės mobilizuosime žmones kovai. Esame įsitikinę, kad mūsų darbas yra vertas dėmesio net ir nematomas“, – sakė ji.

Po 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų A. Lukašenkai paskelbus, kad jis buvo išrinktas šeštai kadencijai iš eilės, Baltarusijoje kilo beprecedenčiai protestai, o valdžia pradėjo didelio masto represijas prieš kitaminčius, žurnalistus ir aktyvistus.

Su A. Lukašenka rinkimuose konkuravusi S. Cichanouskaja buvo priversta palikti šalį, savo politinę veiklą ji tęsia iš Vilniaus. Rugpjūčio pradžioje čia posėdžiavę Baltarusijos pilietinės bendruomenės, opozicijos atstovai patvirtino S. Cichanouskają savo lydere, kol jų šalyje bus surengti demokratiniai rinkimai.

Baltarusijos opozicija ir Vakarų valstybės nelaiko A. Lukašenkos teisėtai išrinktu šalies vadovu, Minsko režimui yra paskelbtos sankcijos.

The post Kelios dešimtys baltarusių Vilniuje protestavo prieš A. Lukašenkos režimą appeared first on LAIKMETIS.

Pradėkime nuo pradžių. Ar Justino Marcinkevičiaus biografijoje yra elementų, kurie yra vertintini neigiamai? Taip. Ar tie elementai turėtų užkirsti kelią poeto atminimo įamžinimą paminklu? Ne.

Tikrai taip, poetas gūdžiame sovietmetyje ėjo pareigas, kurios galėtų būti prilygintos tam tikro lygio kolaboravimui su sovietiniu režimu. Taip, yra parašęs kūrinių, kurie buvo palankūs okupaciniam režimui. Taip, iš okupacinio režimo gavo kitiems žmonėms neprieinamų privilegijų, kuriomis naudojosi.

Būtent šiuos J. Marcinkevičiaus biografijos faktus pabrėžia įvairūs viešosios erdvės kalbėtojai, menkindami J. Marcinkevičių ir norėdami užkardyti paminklo jam pastatymą. Pakankamai įdomu, kad šie viešosios erdvės kalbėtojai, kurie visaip bando menkinti J. Marcinkevičių, yra daugiau ar mažiau asocijuojami su viena labai konkrečia valdančiąja partija.

Įvertinus tai, jau dabar įdomu man: ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui? Nes partijos patriarchas lygiai taip pat ėjo pareigas, kurių sovietiniais laikais be tam tikro lygio kolaboravimo su okupaciniu režimu eiti buvo sunkiai įmanoma.

ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui?

Patriarcho tėvui, jei neklystu, buvo paskirta valstybinė pensija, kuri buvo skiriama tik labai režimui nusipelniusiems asmenims. Pačiam patriarchui ne kartą buvo sudarytos sąlygos išvykti į užsienį pas brolį (į Australiją). Paprastiems gi piliečiams galimybė išvykti į užsienį buvo apribota iki teorinės galimybės išvykti į taip vadinamas „draugiško režimo šalis“, tokias kaip Lenkija, Čekoslovakija ar Bulgarija. Ir net toks išvykimas būdavo pakankamai sunkiai įmanomas. O jau galimybė išvykti į taip vadinamas „vakarų kapitalistines šalis“ būdavo suteikiama tik jau ypač labai nusipelniusiems.

Tačiau neturiu nei menkiausios abejonės, kad, kai ateis momentas svarstyti paminklo patriarchui statybą, lygiai tie patys viešosios erdvės kalbėtojai visą patriarcho biografiją iki Sąjūdžio užbrauks. Net neabejoju.

Tai dėl ko visas tas triukšmas dėl paminklo J. Marcinkevičiui statybos? Mano asmenine nuomone, žingsnis po žingsnio yra vykdomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijos „privatizavimas“. Visą nepriklausomybę suvedant į vieną asmenį, visus kitus eliminuojant ar sumenkinant. R. Ozolo atminimas jau beveik ištrintas ir užmirštas, nors Sąjūdžio steigime jo nuopelnai buvo daug didesni, nei patriarcho. Ozolas buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio iniciatorių, o patriarchas, jei neklystu, į Sąjūdį atėjo jau vėliau. Genzelio irgi niekas nebeatsimena. Kad Vytautas Radžvilas (dabartinis Nacionalinio susivienijimo pirmininkas) yra vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, aš ir pats tik prieš kelis metus tesužinojau. Na o dabar atėjo eilė sumenkinti Justino Marcinkevičiaus atminimą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą. 1996-2000 kadencijoje buvo priimtas įstatymas dėl prezidento socialinių garantijų patriarchui suteikimo. Aišku, po kelių metų Konstitucinis Teismas pripažino tokį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, nes patriarchas jokiu prezidentu nebuvo niekada išrinktas. Ok, Konstitucinis Teismas uždaro duris, tai „pagrindinė šalies partija“ lipa per langą ir paskelbia savo patriarchą „šalies vadovu“. O, kad šį kartą Konstitucinis Teismas tokio įstatymo nebepripažintų prieštaraujančiu Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą paskiria savo partietį. Taigi, viskas vedama į tai, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas. Ir atvirkščiai: patriarchas = Sąjūdžiui ir Nepriklausomybei.

Istorija yra toks mokslas, kurį rašo nugalėtojai. Įvykių amžininkams daug kas ilgainiui užsimiršta, o kartoms, gimusioms po įvykių, jie tegali būti žinomi iš istorijos vadovėlių ar kitų istorinių knygų. Jei istorijos vadovėliuose bei kitose knygose bus įtvirtinta formulė, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas, vadinasi, taip ir bus.

Grįžkime prie paminklo Justinui Marcinkevičiui. Mes ruošiamės įamžinti atminimą žmogaus, nusipelniusio Lietuvai. Ne kanonizuoti jį į šventuosius, bet įamžinti už nuopelnus. Ar tai, kad žmogus per gyvenimą yra padaręs ir neigiamų dalykų, nubraukia jo nuopelnus? Manau, kad gerą formulę yra pasiūlęs prof. Raimondas Kuodis: jei žmogus, kurio atminimą ruošiamės įamžinti, per gyvenimą padarė ir gerų, ir blogų dalykų, žiūrime, ar geri dalykai nusveria blogus. Sąjūdžio šauklys ir mūsų Konstitucijos priambulės autorius nusveria ankstesnius bandymus įsiteikti okupacinei valdžiai.

Be to, neigiamus dalykus reikėtų vertinti iš to meto, kai jie buvo padaryti, o ne iš šių laikų perspektyvos. Iš dabartinių perspektyvų vertinant, J. Marcinkevičiaus okupacinio laikotarpio biografija vertintina gal net labai neigiamai. O jei vertintumėme iš okupacinio laikotarpio perspektyvų bei tuo metu buvusių sąlygų? Norėjai, kad tavo kūrinius „praleistų” cenzūra bei juos publikuotų – teko žaisti pagal tokias taisykles, kurias nustatė okupacinė valdžia, tikintis, kad tokiu būdu pro cenzūrą pavyks „prastumti” ir tai, ką tu pats norėtum publikuoti, o ne tik tai, ką nori publikuoti cenzūra.

Tuo metu Marcinkevičiui alternatyva buvo arba iš viso nieko nerašyti, arba rašyti „į stalčių”. Mano nuomone, vis tiek geriau, kad rašė ir publikavo, kad ir darydamas tokius reveransus okupacinei valdžiai, nei kad būtų nerašęs ir nepublikavęs. Tuo labiau, kad J. Marcinkevičius į Lietuvos pusę perėjo dar labai anksti, kai dar niekas tikrai nebuvo aišku. Skirtingai nuo kokio nors J. Baltušio.

Lygiai tokios pačios taisyklės turėtų galioti ir patriarcho atminimo įamžinimui, kai tik ateis laikais. Taip, patriarchas irgi yra nusipelnęs paminklo, kada nors jis ir bus pastatytas. Bet patriarcho atminimo įamžinimas turėtų būti vykdomas pagal lygiai tokias pat taisykles, kaip ir J. Marcinkevičiaus ar R. Ozolo. O ne taip, kad patriarcho atminimo įamžinimas vyktų pagal vienokias taisykles, o kitų – jau pagal kitokias.

The post Dominykas Vanhara. Istorijos dėmės ir nerimstančios aistros appeared first on LAIKMETIS.

Pasak teisininkės, iš viso šalyje nukentėjo 10 religinių kongregacijų.

„Nuo 2022 m. iki 2023 m. iš šalies buvo išsiųstos 65 vienuolės ir uždrausta atvykti šešioms moterims iš įvairių religinių kongregacijų, iš viso 71", - liepos 29 d. feisbuko įraše rašė M. P. Molina.

Teisininkė taip pat yra ataskaitos „Nikaragva: Persekiojama Bažnyčia?", kurioje užfiksuota daugiau kaip 500 išpuolių prieš Bažnyčią šalyje nuo 2018 m., autorė.

„Saugumo sumetimais neminėsiu likusių kongregacijų [penkių], nes jau žinome, kad diktatūra gali viską. Dauguma vienuolių buvo išvarytos naudojant psichologinį smurtą", - socialiniame tinkle apgailestavo M. P. Molina.

Teisininkė pažymėjo, kad keturi kunigai iš skirtingų vyskupijų ir kelios vienuolės jai nurodė, jog represijų aukų skaičius yra didesnis nei užfiksuotas jos tyrime.

„Jos man sako, kad šiuo metu sunku rasti kongregaciją su užsienietėmis seserimis, nes jos visos buvo ištremtos", - atskleidžia teisininkė.

Ji priduria, kad šaltiniai šalyje rodo, kad „Nikaragvos vienuolėms, kurios norėjo grįžti į šalį ir užimti išvarytų užsieniečių vietą, buvo neleista sugrįžti".

„Tikslaus skaičiaus nežinojome, nes dauguma kongregacijų nusprendė tylėti ir aukoti tą kankinystę už Nikaragvos diktatorių ir jiems dirbančių asmenų atsivertimą".

Paskutinis valstybės represinis aktas prieš vienuolių kongregaciją įvyko liepos pradžioje, kai Nikaragvos diktatūra panaikino Jėzaus Kristaus vargdienių brolijos seserų, į kurių vienuolyną įžengė policija, norėdama jas išvaryti, juridinio asmens statusą ir konfiskavo turtą.

Šis išpuolis įvyko praėjus metams po to, kai buvo išvaryta grupė Gailestingumo misionierių, Motinos Teresės iš Kalkutos įkurtos kongregacijos, kurią vėliau priglaudė Tilarano-Liberijos vyskupija Kosta Rikoje.

The post Nikaragvos advokatas: nuo 2022 m. iš šalies buvo išsiųstos 65 vienuolės appeared first on LAIKMETIS.

Balandžio 7 d. Niujorke įsikūręs Žurnalistų apsaugos komitetas pareikalavo nedelsiant paleisti V. Ticay ir nutraukti spaudos atstovų areštus už tai, kad jie dirbo savo darbą.

Daugelio žiniasklaidos priemonių duomenimis, policija pietvakarių Nikaragvoje esančiame Nandaimės mieste Didžiojo ketvirtadienio rytą, balandžio 6 d., suėmė vietinės televizijos 10 kanalo reporterį.

V. Ticay buvo sulaikytas po to, kai balandžio 5 d. tiesiogiai transliavo pamaldas savo vadovaujamo vietos naujienų tinklalapio „La Portada" feisbuko puslapyje.

Pasak interneto svetainės „Alertas Libertad de Prensa Nicaragua", po suėmimo vaizdo įrašas buvo ištrintas iš puslapio.

V. Ticay suėmimas įvyko diktatūros sprendimo uždrausti procesijas ir religinę veiklą gatvėse kontekste. Neseniai paskelbtos ataskaitos duomenimis, 2023 m. buvo uždrausta daugiau kaip 3 tūkst. Didžiosios savaitės procesijų.

Po to, kai žurnalistas buvo sulaikytas, įvairios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad jis buvo perkeltas į kalėjimą, vadinamą „El Chipote", kuriame diktatūra šiuo metu laiko kelis katalikus, įskaitant kunigus.

Komiteto programų direktorius sakė, kad „valdžia privalo nedelsiant paleisti žurnalistą ir nutraukti nesiliaujančią spaudos bauginimo ir grasinimų kampaniją, kuria siekiama priversti spaudą tylėti arba būti ištremtais".

„Nikaragvos vyriausybė dar kartą parodė, kad negerbia teisės į žodžio laisvę absurdiškoje visiškos cenzūros aplinkoje, kuri apima net religinę veiklą", - pridūrė jis.

Nepriklausomų Nikaragvos žurnalistų ir naujienų laidų vedėjų asociacija taip pat pasmerkė areštą, pavadinusi jį „savavališku ir neteisėtu". Grupė paragino „nedelsiant paleisti" žurnalistą.

Balandžio 8 d. asociacijos pareiškime teigiama, kad ji reikalauja „teisės informuoti ir spaudos laisvės, taip pat, kad Danielio Ortegos ir Rosario Murillo režimas nutrauktų smurtą prieš žurnalistus bei šalyje vyraujančią oficialios cenzūros politiką".

Komitetas pranešė, kad išsiuntė elektroninį laišką Nikaragvos policijai, tačiau atsakymo negavo.

Remiantis Didįjį penktadienį nevyriausybinės organizacijos „Blue and White Monitoring" paskelbtu pranešimu, per Didžiąją savaitę šalyje policija suėmė mažiausiai 15 žmonių, daugiausia režimo priešininkų ir tikinčių katalikų, tarp jų ir V. Ticay.

The post Nikaragvoje suimtas žurnalistas už reportažą apie Didžiąją savaitę appeared first on LAIKMETIS.

Buvęs politinis kalinys, taip pat buvęs kandidatas į prezidentus, deportuotas į Jungtines Amerikos Valstijas, Félixas Maradiaga (Feliksas Maradiaga) žurnalistams pasakojo, kad diktatūra Didžiąją savaitę, pirmadienį, iš šalies išsiuntė Panamos kunigą tėvą Donaciano Alarcóną (Donacijaną Alarkoną).

„Jie išvežė jį per Hondūro sieną. Jo ,nusikaltimas' buvo tas, kad per Mišias jis meldėsi už vyskupo [Rolando] Álvarezo išlaisvinimą", - sakė F. Maradiaga.

Tėvą, dirbusį Marijos Krikščionių Pagalbos parapijoje San Chosė de Kusmapa miestelyje Estelí vyskupijoje, policija suėmė po to, kai jis šventė Mišias.

Estelí vyskupijos apaštalinis administratorius ir Matagalpos vyskupas Álvarezas vasario mėn. buvo nuteistas 26 metams ir keturiems mėnesiams kalėjimo, nepagrįstai apkaltintas išdavyste.

Kadangi 40 dienų po nuosprendžio paskelbimo nebuvo jokių žinių apie jo buvimo vietą, kovo pabaigoje režimas parodė jį valgantį ir kalbantį su savo broliais ir seserimis „La Modelo" kalėjime, inscenizuotoje scenoje, kurią Managvos pagalbinis vyskupas Silvio Báezas, gyvenantis tremtyje Jungtinėse Valstijose, pavadino „atgrasia ir ciniška".

Panamos arkivyskupijos komunikacijos ir spaudos tarnyba pranešė, kad tėvas Alarcónas „yra sveikas ir saugus po išsiuntimo iš Nikaragvos".

The post Didžiosios savaitės metu D. Ortegos režimas nesustoja: ištrėmė kunigą appeared first on LAIKMETIS.

Danieliaus Ortegos diktatūra Nikaragvoje vasario 10 d. nuteisė Matagalpos vyskupą 26 metams ir keturiems mėnesiams kalėjimo dėl kelių kaltinimų, tarp kurių buvo ir kaltinimas „tėvynės išdavyste".

Nuosprendis R. Álvarezui paskelbtas praėjus vos dienai po to, kai režimas deportavo 222 politinius kalinius į Jungtines Amerikos Valstijas.

Remiantis vasario 9 d. priimtu įstatymu, tremtiniams ir vyskupui buvo atimta Nikaragvos pilietybė.

R. Álvarezas atsisakė įlipti į lėktuvą, kuriuo jis turėjo išskristi į laisvę, jei prieš tai negalės susitikti ir pasitarti su lėktuve jau buvusiais kunigais ir Nikaragvos vyskupais; šis prašymas buvo atmestas ir Ortega jį vėliau pavadino „absurdišku".

Dėl atsisakymo vykdyti Managvos apeliacinio teismo įsakymą deportuoti prelatas buvo pripažintas paniekinusiu valdžią, todėl jam buvo skirta papildoma bausmė. Pranešama, kad R. Álvarezas laikomas griežčiausio saugumo kameroje.

„Raginame Nikaragvos valstybę besąlygiškai paleisti 37 žmones, kuriems vis dar savavališkai atimta laisvė, įskaitant vyskupą Álvarezą, kurio sveikatos būklė nežinoma", - teigiama kovo 3 d. atnaujintoje ataskaitoje apie padėtį Nikaragvoje.

JT agentūra taip pat paragino Danielio Ortegos režimą „atkurti pilietybę ir kitas pilietines, politines, socialines ir ekonomines teises daugiau kaip 300 žmonių, kuriems buvo taikomi pastarieji sprendimai".

The post JT ragina Nikaragvą išlaisvinti vyskupą ir kitus politinius kalinius appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 23 ir 24 d. vietos žiniasklaida pranešė, kad vyriausybė uždraudė Kryžiaus kelio eisenas - tradicinę gavėnios ir Didžiosios savaitės praktiką.

Pasak Nikaragvos laikraščio „La Prensa", Granados vyskupijos kunigas Winderis Moralesas (Vinderis Moralesas) sakė, kad „Kryžiaus kelio stotys, kurias tradiciškai atliekame gavėnios penktadieniais, gali tęstis tik aplink katedrą".

Šaltinis iš Bažnyčios Managvoje „La Prensa" sakė, kad „po Pelenų trečiadienio šv. Mišių atvyko valdžios atstovai [policija] ir pranešė, kad saugumo sumetimais nėra leidimo atlikti Kryžiaus kelio eisenas".

The post Diktatūra Nikaragvoje uždraudė Kryžiaus kelio eisenas gatvėse appeared first on LAIKMETIS.

Apie Romos Katalikų Bažnyčiai Baltarusijoje sunkius laikus rašo „News Eastern Europe". Nors A. Lukašenka apsimetė, kad siunčia popiežiui linkėjimus 86-ojo gimtadienio proga gruodį, neatrodo, kad jis labai užjaučia Vatikano vadovo pasekėjus.

Baltarusijos valdžia lėtai, bet užtikrintai Bažnyčiai griežtina sąlygas šalyje. Per pastaruosius dvylika mėnesių režimas priėmė nemažai apribojimų, turinčių įtakos Romos katalikų tikintiesiems. Romos Katalikų Bažnyčia patiria vis didesnį spaudimą daugiausia dėl to, kad pasisako prieš žmogaus teisių pažeidimus, dėl kurių režimas kaltinamas nuo 2020 m.

Tais metais A. Lukašenka laimėjo prezidento rinkimus. Tačiau opozicija teigė, kad balsavimo biuleteniai buvo suklastoti. Visoje šalyje kilo protestai, o režimas bandė nutildyti kritiškus balsus kruvinomis represijomis.

Nuo to laiko sąlygos Bažnyčiai Baltarusijoje tik pablogėjo. Tikintieji persekiojami dėl nereikšmingų priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad giedojo tam tikrų kompozitorių parašytas giesmes, rašo „News Eastern Europe".

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą paskatino dar didesnes represijas. A. Lukašenkai išreiškus paramą Rusijai, Romos Katalikų Bažnyčia vėl protestavo. Dėl to režimas dėl politinių priežasčių suėmė keletą kunigų. „News Eastern Europe" mini ir kunigo Aleksandro Barano iš Lyntupių pavyzdį. Jis buvo sulaikytas, nes socialiniame tinkle iškabino Ukrainos ir Baltarusijos opozicinės partijos vėliavą. Kitas suimtas kunigas buvo Andrejus Kevlichas. Jis buvo suimtas dėl to, kad savo profilio nuotrauką socialiniame tinkle papuošė Ukrainos vėliavos spalvomis.

Kiti kunigai buvo išsiųsti iš šalies. Vienas iš jų - Andžejus Bulčakas, kuris kaltinamas ekstremistinės medžiagos platinimu. Jis buvo paskelbęs vaizdo įrašą jutube, kur rodoma baltarusių mergaitė, rašanti laišką Lenkijai. Jame teigiama, kad Baltarusijos gyventojai pasisako prieš karą.

Baltarusijos sostinėje Minske valdžia net uždarė vieną Romos Katalikų bažnyčią. Ji ėmėsi kelių priemonių, pavyzdžiui, išjungė karštą vandenį iš pastato, kad parapijos nariai jį paliktų, praneša „Invictory". Tikintieji į bažnyčią pradėjo nešti malkas, kol praėjusių metų sausį tą daryti taip pat buvo uždrausta.

Pasak „News Eastern Europe", Baltarusijos represijos prieš Romos Katalikų Bažnyčią neturi nieko bendra su komunizmu ar noru grįžti į Sovietų Sąjungą. Vietoj to naujienų tinklalapis nurodo, kad valdžia Bažnyčią laiko vakarietiška tradicija. Todėl jie katalikus vaizduoja kaip užsienio agentus, o tai lemia didesnius apribojimus nei kitoms tikėjimo grupėms.

Be to, daugelis katalikų tikinčiųjų yra kilę iš Lenkijos. Tai gali būti dar vienas represijų veiksnys, nes Lenkijos ir Baltarusijos santykiai nėra labai geri.

Galiausiai Baltarusijos režimą gali erzinti tai, kad Bažnyčia meta iššūkį jo centrinei valdžiai ir abejoja jo smurtiniu požiūriu į protestus po rinkimų. Imdamasis griežtų priemonių prieš Bažnyčią, A. Lukašenka galbūt nori aiškiai parodyti, kokios yra Bažnyčios ribos ir kada ji turi tylėti.

The post Romos Katalikų Bažnyčia - A. Lukašenkos taikinyje appeared first on LAIKMETIS.

56 m. vyskupas R. J. Alvarezas, Matagalpos ordinaras ir Estelio apaštališkasis administratorius, turės stoti prieš teismą. Kartu paskelbtas įsakas suimti kun. Urielį Antonio Vallejosą, Jesus de la Divina Misericordia parapijos kleboną, kuris dabartiniu metu yra išvykęs į užsienį.

Managvos policija 2022 m. rugpjūčio 19 d. suėmė Matagalpos vysk. R. J. Alvarezą ir su juo dar kelis kunigus vyskupo namuose. Prieš tai policijos kordonas daugiau kaip dvi savaites neleido vyskupui išeiti iš namų. Matagalpos ganytojas šiuo metu laikomas namų arešte.

R. J. Alvarezas yra pirmas Nikaragvoje suimtas vyskupas nuo 2007 metų, kai į valdžią sugrįžo diktatoriškai valdantis prezidentas Danielis Ortega. Managvos režimas 2018 metais, po šalyje kilusių antivyriausybinių socialinių neramumų, apkaltino Katalikų Bažnyčią bandymu surengti perversmą.

Daugelio kraštų vyskupų konferencijos ir pilietinės asociacijos išreiškė solidarumą Katalikų Bažnyčiai Nikaragvoje.

Popiežius Pranciškus 2022 metų vasarą sakė esąs susirūpinęs dėl poslinkių Nikaragvoje ir palinkėjo per dialogą sukurti pagarbaus ir taikingo sugyvenimo pagrindą. Pasibaisėjimą režimo veiksmais prieš visuomenines organizacijas ir Katalikų Bažnyčią paliudijo ir JTO generalinis sekretorius A. Guterresas.

Nikaragvos režimas teis vyskupą R. J. Alvarezą už sąmokslą, grėsmės nacionalinei vienybei kėlimą ir melagingų naujienų skleidimą. Neskelbiama, kada pradės teismo posėdžiai.

Iš Managvos kilusį vyskupą R. J. Alvarezą Matagalpos vyskupu paskyrė popiežius Benediktas XVI 2011 metais.

The post Nikaragvos režimas teis vyskupą už sąmokslą appeared first on LAIKMETIS.