Šis Evangelijos pasakojimas kviečia mus pamąstyti apie žmogaus santykį su Dievu, kuris gali būti labai skirtingas – nuo abejingumo Dievui ar net jo neigimo iki herojiškos meilės, kokią matome šventųjų gyvenime.

Žmogus jį supančiame pasaulyje mato nuostabią harmoniją ir grožį, todėl visai nesunkiai daro išvadą, kad toks pasaulis negalėjo atsirasti atsitiktinai. Turėjo būti be galo išmintingas ir galingas Kūrėjas, kuris visa tai sukūrė. Tačiau žmogus dėl jam vienam žinomų priežasčių gali būti gundomas atmesti Dievą, kaip visa ko pirminę Priežastį, ir save statyti Dievo vietoje. Visai neseniai mes matėme, kaip tokiu mąstymu buvo grindžiama visuomeninė santvarka. Ateizmas buvo tapęs valstybine religija. Autoritariniai režimai, varžantys žmonių sąžinės ir tikėjimo laisvę, dažnai eina šiuo keliu.

Visiškai Dievą neigiančių žmonių yra palyginti mažas procentas. 2017 m. apklausos duomenimis, Lietuvoje tik 6 proc. save laikė ateistais. Gerokai daugiau žmonių laikė save nereligingais. Žmogus gali visiškai pasinerti fizinėje tikrovėje, visą dėmesį sutelkdamas tik į medžiaginę gerovę ir mažiausiai dėmesio skirdamas dvasinėms savo reikmėms. Šie žmonės neneigia Dievo buvimo, bet su juo nepalaiko jokio santykio.

Tikėjimas į Dievą skatina žmogų kurti su juo gyvą santykį. Jei yra Dievas, tuomet mąstančiam žmogui natūraliai kyla klausimas, koks turėtų būti jo santykis su Dievu. Biblija pasakoja, kad nuo seniausių laikų žmonės kūrė pagarbų santykį su Dievu ir garbino jį, aukodami jam savo medžiaginių gėrybių dalį.

Tikėjimas į Dievą skatina žmogų kurti su juo gyvą santykį.

Pakartoto Įstatymo knygoje pasakojama, kaip Dievas prie Horebo kalno per Mozę davė izraelitams Dekalogą, kurio jie turėjo laikytis gyvendami laisvėje. Šio Dekalogo svarbiausias įsakymas buvo mylėti Dievą: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5).

Jėzus patvirtino, kad meilė Dievui yra kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas žmogus. Meilė Dievui nėra tik graži emocija; ji reikalauja, kad žmogus savo gyvenimą tvarkytų, laikydamasis Dievo valios. Visų pirma, meilė Dievui reikalauja, kad žmogus mylėtų žmones. Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.

Meilė Dievui tikinčių žmonių gyvenime yra labai nevienoda. Vienų gyvenime apstu nuodėmių, o tai reiškia, kad žmogus dažnai nesilaikydavo Dekalogo ir nusikalsdavo meilės įstatymui. Kitų žmonių meilė Dievui yra tiesiog herojiška. Ypač herojiška meilė yra tų žmonių, kurie nepabijojo dėl tikėjimo netekti gyvybės. Turime daug kanonizuotų kankinių, dar daugiau jų yra oficialiai nepaskelbti šventaisiais; jie taip pat didelių išbandymų metais nepabūgdavo dėl tikėjimo prarasti net savo gyvybę.

Pasitikrinkime, kokia yra mūsų meilė Dievui ir žmonėms.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Įsakymas mylėti - 31 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus pratarmėje priminė, kad „Asyžiaus dvasios“ susitikimai kilo iš popiežiaus šv. Jono Pauliaus II iniciatyva 1986 metais Asyžiuje surengto pirmojo tarptautinio religijų lyderių maldos už taiką susitikimo. Pasak Pranciškaus, šv. Jono Pauliaus II intuicija sukviesti visų religijų lyderius maldai už taiką buvo drąsi, ji stulbino daugelį, tačiau tapo istoriniu įvykiu. Šventojo Egidijaus bendruomenė perėmė iniciatyvą ir „Asyžiaus dvasios“ susitikimais skatina bei formuoja įvairių religijų taikos vyrų ir moterų dialogą ir draugystę.

Pasak Pranciškaus, kasmetiniai „Asyžiaus dvasios“ susitikimai yra kelrodis drąsaus dialogo kelyje. Religijų lyderiai privalo būti tikrais dialogo šalininkais, ne taikos klausimų rėmėjais, o tikrais tarpininkais. Popiežius patikino, kad visi pašaukti būti taikdariais: turime vienyti, o ne ardyti, šalinti neapykantą, o ne ją laikyti savyje, tiesi dialogo kelius, o ne statyti naujas sienas. Religijos suartėjo eidamos dialogo ir susitikimo kultūros ugdymo keliu, įsitikino, kad be dialogo pasaulis dūsta.

Be to, pažymėjo popiežius, religijos žino, kad dialogas ir malda auga ir nyksta kartu. Žmogaus santykis su Dievu yra jo dialogo su žmonėmis mokykla ir maistas. Būtent todėl maldos matmuo visada buvo svarbus Šventojo Egidijaus kelionėje „Asyžiaus dvasioje“. Giliai tikime nuolankia ir romia maldos galia, pridūrė popiežius.

Popiežius pratarmėje pasidalijo rūpesčiu dėl gilaus susiskaldymo pasaulyje ir įtarumo dvasios, dėl kurios buvo ne tik išsaugoti kariniai arsenalai, bet ir padidinti. Pasak jo, karinės jėgos stabmeldystė suteikė karui nevaldomą naikinimo galią. Žmonija niekada nebuvo sukaupsi tiek daug galios ir nėra garantijos, kad ją panaudos išmintingai, pažymėjo popiežius.

Nesame paralyžiuoti baimės, tačiau esame susirūpinę. Nesusitaikysime su jėgos ir arogancijos dominavimu. Neatsisakysime dialogo ir neleisime neapykantos dvasiai ir karui įsiveržti į religijų erdves ir į tikinčiųjų sielas. Neatsisakysime ekumeninio ir tarpreliginio kelio, kuriuo daug metų ėjome, negrįšime atgal, kaip norėtų susiskaldymo ir blogio dvasia. Religijos negali būti naudojamos karui. Tik taika yra šventa. Tegul niekas nenaudoja Dievo vardo terorui ir smurtui laiminti. 

The post Religijos žino, kad dialogas ir malda auga ir nyksta kartu, sako popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje tenka dalyvauti forume, kurį valdančios Laisvės partijos į Europos Parlamentą deleguotas asmuo yra viešai įskundęs Valstybės saugumo departamentui. Garbė tokiame forume dalyvauti. Sykiu politiko Dainiaus Žalimo skundas paliudija forumui pasiūlytos temos aktualumą: kaip mums, skirtingų pažiūrų lietuviams ir lietuvėms, Lietuvoje sugyventi nesišaukiant prieš kitaip manančius slaptųjų tarnybų prievartos, vieniems kitų neniekinant ir nemarginalizuojant? Neturiu į šį klausimą tvirto atsakymo, tik manau, kad jį šiandien svarbu kelti ir kartu svarstyti.

Taigi kokių dorybių ir kokių savybių mums reikėtų, kad mūsų bendras gyvenimas Lietuvoje būtų ne tik įmanomas, ištveriamas, bet ir pasitikėjimu, bendradarbiavimu grįstas? Juk kad ir kokio tikėjimo, kokios pasaulėžiūros būtume, esame linkę tikėti savo pozicijos padorumu. Vieni už nugaros jaučiame turintys Jėzų Kristų, kiti – Šventąją Pažangą, dar kiti – Didžiąją Abejonę, ir visi manomės esą teisūs. O ar yra dalykų, dėl kurių galėtume savo teisumo ribas peržengti? Bene nuosekliausiai mirties klausimą svarstęs mūsų filosofas Juozas Girnius yra sakęs: jei nežinome, dėl ko verta mirti, ar žinosime, dėl ko verta gyventi? Ar ribinėje situacijoje, pavyzdžiui, mirtinos grėsmės Lietuvos Respublikai akivaizdoje, būtume pasiryžę guldyti galvas ne tik už vieną ar kitą idėją, bet ir vienas už kitą? Ar Alvydas Jokubaitis stotų greta Dainiaus Žalimo ir guldytų už jį galvą? O Dainius Žalimas – už Igną Vėgelę? Petras Gražulis ir Tomas Vytautas Raskevičius – vienas už kitą? Ir tai nėra tušti klausimai. 1940-ujų birželį Lietuvai sulaukus Sovietų Sąjungos ultimatumo, tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas, Vasario 16-osios Akto signataras, krikščionis demokratas Kazys Bizauskas džiaugėsi pagaliau atsiradusia proga „atsikratyti Smetonos režimo“. Netrukus pats buvo sovietų nužudytas. Ar savo istorijos pamokas jau esame gerai išmokę ir panašių laikysenų šiandien išvengtume? Nežinia. Tačiau kai kurias pamatines Vakarų ir Lietuvos patirtis, regis, būtų svarbu prisiminti.

Dar sovietiniais metais rusų intelektualas Sergejus Averincevas teigė: jei kada nors Rusijos visuomenė norės tapti demokratinė, ji turės atrasti ir atidžiai perskaityti Aristotelį, kurį Vakarų krikščioniškoms tautoms dar Viduramžiais padėjo atrasti šv. Tomas Akvinietis. Mat piliečių laisvei ir demokratiniam sugyvenimui Rytų krikščionių pažinto Platono esą nepakanka. Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija. Pasak jo, bendruomenėje gyvenantiems žmonėms yra būdinga siekti kuo didesnės vienybės. Tačiau, jei šio siekio neribosime, jei jis taps per stiprus, simfonija pavirs monotonija, politėja tiesiog išnyks. Tad, saugodami savo politėją, turime saugoti ir jos daugiabalsiškumą, jos piliečių pažiūrų, įsitikinimų ir nuomonių įvairovę.

Svarbi išlieka ir kita Aristotelio pastaba. Kada valstybė, politėja, būna dora? – klausė graikų filosofas. Ir atsakė: tada, kai ją valdantys piliečiai yra dori. O dori piliečiai paprastai tampa ugdomi. Taip piliečių dorybes ugdanti ir asmenis laisvinanti mokykla imama suvokti kaip būtinas laisvos valstybės, laisvos piliečių bendruomenės pamatas. Juk vergai, pasak Aristotelio, negali turėti valstybės. Būtent taip mokyklos vaidmenį tautos gyvenime suprato ir Vasario 16-osios Respublikos lietuviams aiškino filosofas Stasys Šalkauskis. Taip Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Kovo 11-osios Respublikos metais ragino į atkuriamą tautos mokyklą žiūrėti ir Meilė Lukšienė. Dar 1989-aisiais ji įspėjo tuometinius Sąjūdžio lyderius: jei nebus rimtai rūpinamasi Lietuvos mokykla, neturėsime ir tikros demokratinės valstybės. O tautos mokykla, jos nuomone, turėtų būti mus jungianti, telkianti ir laisvam gyvenimui auginanti, tad ir kuriama visuomenei ir jos grupėms tariantis, kartu bendrų sprendimų ieškant.

Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija.

Taip tąsyk ir mėginta daryti. Pamenu, pirmaisiais nepriklausomybės metais būta daug karštų ginčų ir susipriešinimo dėl tikybos mokymo mokyklose: vieni reikalavo privalomų tikybos pamokų visiems Lietuvos mokiniams, kiti nuosekliai gynė „pasaulietinės mokyklos“ idėją. Būdamas kultūros ir švietimo ministru važiavau tada pas kardinolą Vincentą Sladkevičių ir siūliau ieškoti visuomenei priimtinos išeities. „Kalbėkite šiuo klausimu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi – jis grįžo iš kalėjimų ir tuo užsiims“, – pasakė kardinolas. Taip ir buvo. Tardamiesi atradome Lietuvai, regis, priimtiną, Vokietijai ir kai kurioms kitoms Europos šalims būdingą sprendimą – laisvai mokinių pasirenkamą tikybos arba etikos mokymąsi.

Ar pakankamai tariamės dėl esminių švietimo dalykų šiandien? Ar jėga primetamos „ekspertinės pozicijos“ nepavers Lietuvos mokyklos kovos lauku, visuomenės susipriešinimo erdve? Pagaliau, ar tikrai žinome, kokias bendras mūsų vaikų dorybes ugdo, kokią tradiciją, kokį bendrą Lietuvos pasakojimą perduoda, kokį jaunosios kartos santykį su praeitimi ir ateitimi kuria dabartinė mūsų mokykla. Ar ja galime pasikliauti kaip patikimu mūsų laisvės ir solidarumo, mūsų intelektualinio savarankiškumo šaltiniu? Ar šiuos klausimus nors kiek rimčiau svarstė politikai, neseniai patvirtinę mokyklai naujas ugdymo programas? Nežinia.

Šios programos grindžiamos skirtingomis ugdymo filosofijomis, jos nesusikalba tarpusavyje. Ar susikalbės jas išėjęs mūsų jaunimas? Štai, mokykla dabar turi net dvi programas, skirtas mokinių pilietiškumui ugdyti. Vienoje – viskas apie valstybę ir veik nieko apie pilietį. Kitoje – viskas apie pilietį ir veik nieko apie valstybę. Ir nei vienoje, nei kitoje programoje – nė žodžio apie Respubliką, apie laisvų piliečių sąjungą, apie tai kuo ji remiasi, kaip ji piliečių kuriama, prarandama, ginama ir išsaugoma. Ar įmanoma susitarti dėl bendro gyvenimo valstybėje, nesusitarus dėl mokyklos – dėl idėjų ir dorybių, kuriomis valstybės ateitį grįstų mūsų vaikai?

Taigi kas galėtų, jau 34 metus renčiamo Lietuvos pastato sienoms pastaruoju metu trūkinėjant, mus patikimiau į bendrą Respubliką jungti? Kadaise lietuvių intelektualas, kultūrinis liberalas Vytautas Kavolis manė, kad tokį visuomenės konsolidavimo vaidmenį galėtų atlikti liberalų puoselėjama laisvės kultūra. Brangindama visų laisvę ir būdama pakanti, ši laisvės kultūra, pasak Kavolio, turėtų būti pajėgi kurti dialogą su kitomis tautoje gyvuojančiomis kultūromis: konservatyviąja, tautiškąja, socialdemokratine… Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę. Gal tokį Lietuvos visuomenę moraliniais pagrindais telkiantį vaidmenį galėtų atlikti krikščioniškoji kultūra? Gal. Prieš kurį laiką kardinolas Sigitas Tamkevičius yra pastebėjęs: Katalikų Bažnyčia buvo laisvės gynėja sovietų okupuotame krašte, tokiai jai tenka būti ir šiandien. Gal šis angažavimasis laisvei, turintis Lietuvoje senas tradicijas, galėtų būti dar stipresnis?

Vis dėlto ar nebūtų laikas mums rimčiau permąstyti savo santykį su tradicija, su tuo, ką Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lietuviškai vadino „padavimu“? Ar mūsų turimas santykis su istorija mus augina ar klampina? Vis dažniau atrodo, kad mes su pykčiu ir neapykanta į savo praeitį klimpstame: aistringai suvedinėjame sąskaitas su savo mirusiais, vėl ir vėl mirusius žudome. O mirusieji, į tokį elgesį atsišaukdami, mus priešina ir kiršina. Regis, mūsų santykyje su praeitimi stinga istorijos savumo jausmo, stinga paties „padavimo“. Gal tokio jausmo galėtume pasimokyti iš kai kurių lenkų intelektualų, pavyzdžiui, iš Pavilnyje gyvenusio rašytojo Tadeuszo Konwickio? Jo jaunesnis bičiulis Adamas Michnikas yra rašęs: tas prakeiktas Konwickis amžinai jautėsi kaltas dėl visko – ir dėl Abiejų Tautų Respublikos padalinimų, ir dėl pralaimėtų sukilimų, ir dėl tavo ir mano moralinio skurdo. Ar nėra mūsų santykis su praeitimi grįstas siekiu išvengti atsakomybės ir kaltės? Pastangų išsinerti iš savo istorijos, nuo jos pabėgti? Ar nesame apimti iliuzijos: išmesime iš savo praeities pirmąjį prezidentą Antaną Smetoną, nugriausime vieną kitą paminklą ir būsime pažangūs, gražūs, savimi patenkinti? Tai kaprizingo paauglio, bet ne istorijos paveldėtojo elgesys.

Tiek nepriklausomybės metų prabėgo, o mes vis dar nesijaučiame esą tikri savo tradicijos, mums duoto „padavimo“ perėmėjai, turintys išgyventi visus gyvuliškus skausmus ir dangiškus džiaugsmus, tekusius Lietuvos bendruomenei praeityje. Juk sveikas santykis su sava istorija grindžiamas meile ir atjauta, pastanga iki mūsų gyvenusius pažinti, suprasti ir atjausti. Nebūtinai pateisinti, bet suprasti ir atjausti. Mes turime šioje žemėje nugyventus mūsų bendruomenės amžius, per šimtmečius kauptas patirtis ir išmintį. Būtent gyva Lietuvos tradicija, jei ją atrasime, jai atsiversime, gali padėti mums ir dabarties pasaulyje išlikti savarankiškiems, išsaugoti intelektualinį Lietuvos visuomenės savarankiškumą.

Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę.

Taigi mūsų sugyvenimui būtų svarbu ir patiems mokytis, ir savo vaikus mokyti ne bėgti, ne slėptis nuo krašto istorijos, bet jai atsiverti, ją perprasti ir, kiek išgalime, ją tęsti – išlikti istorijos subjektais. Atvirumas istorijai mokytų mus ir kuklaus mąstymo, sokratiško dialogo, tirpdytų mūsų teisuoliškumą. Gal padėtų suprasti Baroko filosofo Blaise’o Pascal’io ištarmę: „tesutinku su tais, kuria kentėdami ieško savęs“? Ir sykiu teiktų tikro, nevaidinamo pasitikėjimo savimi, vaduotų iš infantilaus nesavarankiškumo, kai gebame puikuotis tik ištobulintais įgūdžiais aklai kopijuoti svetimas mintis ir elgsenas.

Ar nebūtų mums šiandien reikalingas „lietuvių ir rusų karaliaus“ Gedimino tikėjimas, kad Lietuvoje su savo išmintingaisiais esame pajėgūs susikurti tokią žmonišką tvarką, apie kurią kiti net nėra pagalvoję? Ar į pokalbį apie mūsų sugyvenimo kelius neturėtume įtraukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių, su jų asmeninėmis patirtimis? Štai, iš Naugarduko žemių kilęs bajoras Teodoras Jevlašauskis atsiminimuose pasakoja apie valdovo Stepono Batoro laikus, kai „tikybos skirtumai nebuvo kliūtis bičiulystei“. Stačiatikių sūnus, kalvinistas, katalikų draugas Jevlašauskis, pakviestas į svečius bičiulio Vilniaus kanauninko, sėdėjo už vieno pietų stalo su popiežiaus legatą kardinolą Ippolitą Aldobrandinį Vilniun atlydėjusiais italais. Kai italai „sužinojo, kad evangelikas esu, labai stebėjosi, kaip drįso kunigas kanauninkas mane į savo pietus kviestis, o kai jis jiems pasakė, kad mūsuose dėl to jokios neapykantos nekyla ir mylimės kaip geri draugai, gyrė tai italai, kalbėdami, kad čia tarp mūsų Dievas gyvena, o savo šalies vidaus įstatymus ir giminių kivirčus peikė“, – pasakoja mums XVI amžiaus Lietuvos bajoras, žinojęs, kas Baltramiejaus naktį įvyko Paryžiuje.

Pernai paminėjome šv. Juozapato Kuncevičiaus kankiniškos mirties jubiliejų. Bet ar nebūtų mums svarbus XVII amžiuje vykęs dviejų uolių krikščionių – unitų arkivyskupo Juozapato ir Lietuvos didžiojo etmono Leono Sapiegos – ginčas. 1622-ųjų pradžioje Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius kreipiasi į Lietuvos kariuomenės vadą ir paprašo karinės pagalbos, su kuria galėtų suvaryti stačiatikius iš cerkvių į unitų bažnyčias. Į šį prašymą Sapiega atsako liepsningu 1622-ųjų kovo 12-osios laišku. Dievas „nenori prievarta suvarytų vergų turėti ir tokių nepriima“, mūsų tėvynėje religinė prievarta negalima, – skelbia didysis etmonas. Ir įspėja arkivyskupą, kad šis nutolęs nuo Jėzaus Kristaus ir Evangelijos, kad apaštalai niekada negrasinę žmonėms pasaulio galingųjų valdžia, kad krikščioniškas vienybės noras visada privalo remtis ne prievarta, bet „meilės tiesomis“. Ir toks pokalbis Lietuvoje vyksta, Europoje siaučiant Trisdešimties metų karui, katalikams ir protestantams skerdžiant vieniems kitus. Tuo pat laiku Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, intelektualas, susirašinėjantis su Europos filosofais, savo rūmuose Verkiuose rengia poezijos vakarus, kuriuose dalyvauja ne tik katalikas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, bet ir jo bičiulis kalvinistas Danielius Naborovskis...  Ar ne tomis pačiomis nuostatomis remdamasis XX amžiaus pradžioje stengiasi lietuvių visuomenę telkti Juozas Tumas-Vaižgantas?

Taigi ar gilias tradicijas Lietuvoje turinti krikščioniškoji kultūra galėtų megzti dialogą su kitomis tautos kultūromis ir laisvinti, jungti, kilninti dabartinę visuomenę? Vis prisimenu popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus caritas est. Apie krikščionišką meilę“, paskelbtą 2006-aisiais. Popiežius remiasi Pirmuoju Jono laišku – „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16) – ir teigia, kad krikščioniškos meilės principas šiuolaikinei civilizacijai tampa itin svarbus. Pasak jo, „pasaulyje, kur su Dievo vardu kai kada siejamas kerštas ar net pareiga nekęsti bei smurtauti, ši žinia labai aktuali ir neabejotinai reikšminga“. Krikščionybė visų pirma yra meilės religija, krikščioniškoji meilė yra ne tik „įsakymas“, bet ir atsakas į Dievo meilės dovaną, – primena popiežius Benediktas XVI. O mes, Antanu Maceina pasiremdami, galėtume tarti, kad dieviškoji kenozė, iš meilės kylantis savo visagalybės išsižadėjimas, savo valios apribojimas, šaukiasi ir žmogaus kenozės – apsiribojimo ir pagarbos kito laisvei. Ar nebūtų šiandien atmintini ir šie Pirmojo Jono laiško žodžiai: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Regis, krikščioniškoji kultūra galėtų dabarties Lietuvoje aktyviau skleistis kaip gyvos meilės ir laisvės kultūra. Bet štai, katalikų intelektualai, nevengiantys viešumoje tapatintis su Bažnyčia, ateina jau šiapus „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Ir valdžios galios lauke būdami skelbia nuosprendžius ne tik netobuliems amžininkams, bet ir nuodėmingiems tėvams bei protėviams. Kai kurių savo naujausios istorijos nutikimų neturėtume pamiršti: motina Bažnyčia po mirties neįsileido į Vilniaus Šv. Jonų šventovę poeto Justino Marcinkevičiaus palaikų. Buvo ir lieka ši akademinė šventovė atvira agnostikams ir ateistams, bet Vilniaus universiteto užaugintam poetui tapo užverta… Ir tokių sprendimų mes viešai nevertiname, dėl jų nediskutuojame. Štai ir galvoju: jei istorijos subrandintas savas, autentiškas Lietuvos kultūros kodas mus veiktų stipriau, mūsų bendras gyvenimas gal būtų dialogiškesnis, savarankiškesnis, oresnis? Jei Lietuvos Respublikos projektą nuolat aptartume atviruose forumuose, jei tokiu skirtingai mąstančių lietuvių laisvu forumu kada nors taptų visuomeninis radijas ir televizija, gal šis projektas būtų mums visiems artimesnis ir sėkmingesnis?

Ir paskutinė pastaba. Kristijonas Donelaitis viename iš išlikusių vokiškai rašytų filosofinių eilėraščių teigė: „Pasaulis jam [žmogui] būti rojumi duotas“ [„ihm ist die Welt zum Paradies gegeben“]. Donelaičio „Metai“ ir kviečia mus pamatyti, atrasti pasaulį kaip rojų. Ne paniekinti, sugriauti ir perstatyti, bet gebėti juo džiaugtis, gėrėtis ir grožėtis, mokėti jame gyventi ir sugyventi. Tai krikščioniškas požiūris. Bet galima ir kita krikščioniška nuostata: esame už nuodėmes į pasaulį nutremti kaip į pragarą. Tad dėl pažadėtojo rojaus turime šį pragarą sąžiningai iškęsti. O kad rojaus būtume išties verti, padėkime vienas kitam ir savo politikams paversti pasaulį tikru pragaru.

Ir vis dėlto manau, kad senas Donelaičio priesakas galėtų būti girdimas ir šiandienos lietuvių. Gal neskubėkime mums Dievo duoto pasaulio neigti, jo iš pagrindų keisti. Gal pamėginkime pirma į jį įsižiūrėti, įsiklausyti – o gal dar pavyks atrasti kaip rojų?

The post Dr. Darius Kuolys. Ir kaip mums, tokiems doriems, sugyventi? appeared first on LAIKMETIS.

Prieš vizitą Singapūre užbaigiantį susitikimą su jaunimu popiežius privačiai susitiko su vietos katalikų bendruomenės dvasininkais ir pašvęstaisiais bei aplankė sergančių ir pagyvenusių žmonių slaugos namus.

Paskutinę popiežiaus vizito Singapūre dieną pradėjo susitikimas su dvasininkais ir pašvęstaisiais. Maždaug 20 minučių trukęs privatus susitikimas vyko Šv. Pranciškaus Ksavero rekolekcijų centre, kuriame popiežius buvo apsistojęs per pastarąsias kelias vizito Singapūre dienas. Pranciškus prašė kunigų ir vienuolių visada būti arti žmonių, nenustoti šypsotis, savo artumu išreikšti motinišką Bažnyčios rūpinimąsi kiekvienu iš jų.

Penktadienio rytą popiežius taip pat aplankė Singapūro katalikų socialinės globos tarnybos išlaikomus pagyvenusių ir sergančių žmonių slaugos namus. Koplyčioje popiežius Pranciškus palaimino šių namų globotinius ir jiems patarnaujančias seseris vienuoles, prašė jų melstis už Bažnyčią ir žmoniją. „Jūsų maldos yra labai svarbios Dievui. Jis jas išklauso“, – sakė Pranciškus.

Jaunimas yra drąsus, sakė Pranciškus

Prieš atsisveikindamas su Singapūru Katalikų jaunimo kolegijoje Pranciškus susitiko su jaunuoliais – ne tik katalikais, bet ir kitoms Bažnyčioms priklausančiais krikščionimis bei kitų religijų išpažinėjas.

Jaunimas yra drąsus, sakė Pranciškus, jaunimas trokšta ir siekia tiesos, jaunimas yra kūrybingas, jaunimas atvirai kalba apie tai, kas dedasi aplinkui. Tačiau, perspėjo Pranciškus, reikia būti atsargiems, kad neįsiveltume į „saloninę kritiką“, į bevaisį tuščiažodžiavimą. Kritika visada turi būti konstruktyvi, kitaip ji niekur neveda. Reikia drąsos kritikuoti ir drąsos leistis būti kritikuojamiems kitų. Svarbu suprasti, kad gyvenime neišvengsime klaidų, tačiau taip pat reikia būti pasiryžusiems klaidas pripažinti ir tuoj pat taisytis.

Popiežius džiaugėsi, kad Singapūre darniai sugyvena įvairių religijų išpažinėjai, kad vyksta dialogas tarp įvairių religinių bendruomenių, kad ir į susitikimą su juo atvyko įvairių religijų išpažinėjai. „Visos religijos yra kelias į Dievą“, – sakė Pranciškus. Pasak jo, ginčai, kuri religija svarbesnė, veda tik į nesantaiką. „Religijos yra tarsi skirtingos kalbos, skirtingos tarmės. Tačiau Dievas yra visų Dievas. Ir kadangi Dievas yra Dievas visiems, mes visi esame Dievo vaikai.“

Dialogas, toks svarbus santykiuose tarp religijų, taip pat yra esminė visuomenės darnos sąlyga. „Jei jauni žmonės sugebės susikalbėti, jie susikalbės ir kai bus suaugę, susikalbės kaip piliečiai, susikalbės kaip politikai“, – sakė Pranciškus ir pastebėjo, kad visos diktatūros visų prima uždraudžia dialogą tarp žmonių.

Susitikimo pabaigoje popiežius paprašė jame dalyvavusių jaunuolių valandėlę tyliai pasimelsti vieni už kitus. „Telaimina jus Dievas. Melskitės už mane, o aš melsiuosi už jus“, – sakė Pranciškus atsisveikindamas.

The post Popiežius baigė savo kelionę į Pietryčių Aziją ir Okeaniją appeared first on LAIKMETIS.

Policija pareiškime nurodė, kad įtariamasis pareigūnams buvo žinomas nuo 2023 metų vasario, kai sužeidė kelis bendramokslius, ir pridūrė, kad jis taip pat buvo įtariamas praeityje religiškai radikalizavęsis ir dalyvavęs vienos teroristinės organizacijos veikloje.

Pareiškime priduriama, kad tyrimas dėl bosniškų šaknų turinčio vyro buvo nutrauktas 2023 metų balandį.

Vokietijos policija ketvirtadienį pareiškė, kad, jos manymu, vyras, kuris pradėjo šaudyti prie Izraelio konsulato Miunchene ir buvo nušautas policijos, planavo teroristinį išpuolį.

„Manoma, kad tai buvo teroristinis išpuolis, susijęs su Izraelio valstybės generaliniu konsulatu“, – bendrame pareiškime nurodė Bavarijos žemės policija ir prokuratūra.

The post Miuncheno 18-metis šaulys įtariamas religiniu radikalizmu appeared first on LAIKMETIS.

Tyrimas buvo atliktas šių metų sausio-gegužės mėnesiais ir atspindi duomenis, gautus atlikus nacionaliniu mastu reprezentatyvias apklausas, kuriose dalyvavo daugiau kaip 53 000 respondentų 35 šalyse.

Indonezijos, Bangladešo ir Filipinų gyventojai išsiskyrė tarp tų, kurie labiausiai nori, kad šalies vadovai gintų religinių įsitikinimų turinčius žmones. Daugiausia suaugusiųjų (90 proc.), manančių, kad tai labai / šiek tiek svarbu, yra Indonezijoje.

Indoneziečiai ir filipiniečiai, kartu su Ganos, Kenijos, Nigerijos ir Pietų Afrikos Respublikos gyventojais, taip pat užėmė pirmąsias vietas šalių, kuriose respondentai norėtų, kad jų lyderis turėtų tvirtus religinius įsitikinimus, sąraše. Indoneziečiai ir Bangladešo gyventojai dažniausiai teigė norintys, kad jų lyderiai turėtų bendrus įsitikinimus. Abiejose šalyse daugumą gyventojų sudaro musulmonai.

Švedijos gyventojai mažiausiai linkę teigti, kad jiems gyvybiškai svarbus tvirtus religinius įsitikinimus turintis ministras pirmininkas - tik 6 proc. jų pritaria tokiai nuomonei.

Visose šalyse religinių įsitikinimų neturintys žmonės mažiausiai linkę teigti, kad lyderiai turėtų ginti religinių įsitikinimų turinčius žmones. Nors to ir buvo galima tikėtis, tyrimas atskleidė vieną ypatybę: nors kalbant apie religingumą dažnai pastebimas amžiaus skirtumas, Pew apklausoje jaunesni ir vyresni žmonės daugiausia sutiko, kad jų prezidentas ar ministras pirmininkas turėtų palaikyti religingus piliečius ir turėti savo tikėjimą.

Išimtis, pasak Jonathano Evanso (Džonatano Evanso), Pew tyrimų centro vyresniojo bendradarbio, yra Lotynų Amerika, kur jaunesni nei 39 metų suaugusieji „nuolat rečiau teigia, kad kiekviena iš šių normų yra svarbi“.

Evansas sakė, kad Pew nustatė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos išsiskiria tarp turtingesnių šalių: 64 proc. JAV respondentų teigė, kad svarbu turėti lyderį, kuris gina religinius įsitikinimus, t. y. daugiau nei kitose pramoninėse šalyse. Vokietijoje su tuo sutiko tik 42 proc. respondentų, o Prancūzijoje - 25 proc. respondentų.

The post Piliečiai teikia pirmenybę lyderiams, ginantiems rinkėjų religinius įsitikinimus - apklausa appeared first on LAIKMETIS.

Kalbėdamas spaudos konferencijoje Vakarų Australijoje ministras pirmininkas Anthony Albanese (Entonis Albanizis) buvo paprašytas pateikti naujausią informaciją apie pažangą rengiant teisės aktą, kuriuo religinė apsauga būtų įtvirtinta atskirai nuo galiojančių įstatymų, pavyzdžiui, Seksualinės diskriminacijos įstatymo. Iš jo atsakymo buvo galima suprasti, kad dabartinės kadencijos metu jis nebebus svarstomas, o ministras pirmininkas kaltino federalinę opoziciją dėl nesugebėjimo užsitikrinti abiejų partijų paramos įstatymo projektui.

„Vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbėjau, yra didesnės socialinės sanglaudos poreikis“, - kalbėjo premjeras.

„Ir paskutinis dalykas, kurio reikia Australijai, yra bet kokios skaldančios diskusijos, susijusios su religija ir žmonių tikėjimu … Neketinu įsitraukti į šališkas diskusijas, kai kalbama apie religinę diskriminaciją“, - pridūrė jis.

Religinės ir tikėjimo grupės, raginančios labiau apsaugoti religijos laisvę ir jos išraišką, šią žinią sutiko su siaubu ir teigė, kad žmonės vis dažniau susiduria su diskriminacija dėl to, kad išpažįsta savo nuoširdžius įsitikinimus.

Ši tema pradėta vis atidžiau nagrinėti po to, kai Australijos teisės reformų komisija (ALRC) vyriausybės užsakymu parengtoje religinių švietimo įstaigų ir antidiskriminacinių įstatymų ataskaitoje pateikė keletą rekomendacijų, tarp jų - išbraukti iš Lytinės diskriminacijos įstatymo (SDA) 38 straipsnį, kuris suteikia apsaugą mokykloms ir kitoms įstaigoms, į religinius įsitikinimus atsižvelgiančioms samdant ir atleidžiant darbuotojus.

The post Australijos vyriausybė kritikuojama dėl religinės apsaugos sumažinimo appeared first on LAIKMETIS.

Rugpjūčio 21 d. B. Ivanišvilis kalbėjo Mcchetoje, iš kur „Sakartvelo svajonė“ pradėjo savo rinkimų kampaniją. Savo kalboje jis palietė nacionalinio identiteto klausimus ir užsiminė apie būsimas konstitucijos pataisas, įskaitant galimą stačiatikybės paskelbimą valstybine religija. „Konsultacijos vis dar vyksta“, - sakė B. Ivanišvilis ir pridūrė, kad tai galėtų būti reikšmingas žingsnis siekiant apsaugoti Sakartvelo nacionalines vertybes.

Rugpjūčio 26 d. Sakartvelo patriarchatas surengė vieną iš susitikimų, kuriame dalyvavo aukšto rango hierarchai ir patriarchato atstovai. Tačiau visų Sakartvelo katalikosų patriarchas Elijas II pasipriešino šiai iniciatyvai, manydamas, kad ji nereikalinga ir kad šalis dar nepasiekė tokiam žingsniui tinkamo istorinio momento.

„Patriarchas anksčiau pasisakė prieš valstybinės religijos paskelbimą, todėl buvo parengtas konstitucinis susitarimas ir nustatytas Bažnyčios statusas“, - sakė tėvas Longinozas Suarišvilis, Patriarchato ryšių su žiniasklaida tarnybos atstovas. Jis pridūrė, kad pasiūlymas galėjo būti pateiktas neoficialiu lygmeniu. „Esu įsitikinęs, kad Patriarchatas išliks toje pačioje pozicijoje“, - pabrėžė Suarišvilis.

Achalkalakio ir Kumurdos vyskupijos metropolitas arkivyskupas Nikolozas Pačuašvilis taip pat išreiškė susirūpinimą šiuo klausimu: „Valstybinės religijos paskelbimas reiškia, kad Bažnyčia nebus nepriklausoma nuo valstybės, o valstybė nebus nepriklausoma nuo Bažnyčios. Manau, kad tai nėra būtina ir prie nieko gero neprives“, - pažymėjo metropolitas Nikolozas.

Šių pareiškimų fone oficialaus valdžios institucijų komentaro kol kas nesulaukta.

The post Sakartvele planuojama stačiatikybę paskelbti valstybine religija appeared first on LAIKMETIS.

Šio tyrimų centro atliktos pasaulinės apklausos duomenimis, religingiausios yra į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, Lotynų Amerika bei Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika, o mažiausiai religingi regionai - Europa ir Rytų Azija, praneša "Evangelical Focus".

Tyrėjai apklausas atliko pusantro dešimtmečio, nuo 2008 iki 2023 m., 102 šalyse. Jie uždavė du klausimus: „Kiek svarbi religija jūsų gyvenime?“ ir „Kaip dažnai meldžiatės?“.

Tyrime pažymima, kad Senegale, Malyje, Tanzanijoje, Bisau Gvinėjoje, Ruandoje, Zambijoje bent 90 proc. suaugusiųjų teigia, kad religija jų gyvenime yra labai svarbi.

Ir priešingai, „beveik visose Europos šalyse žmonės rečiau nei kiti teigia, kad religija yra labai svarbi jų gyvenime“.

Estijoje, Čekijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Latvijoje ir Suomijoje tik 10 proc. ar mažiau suaugusiųjų teigia, kad religija jiems yra labai svarbi.

Pietų ir Pietryčių Azijoje „situacija nėra tokia aiški kaip Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Europoje“, - teigia tyrėjai.

Pavyzdžiui, beveik visi suaugusieji (98 %) tokiose šalyse kaip Indonezija yra vieni iš labiausiai tikinčių pasaulyje, nes religijai teikia didelę reikšmę, o Singapūre (36 %) ir Vietname (26 %) taip atsako „daug mažesnė dalis suaugusiųjų“.

JAV žmonių, teigiančių, kad religija yra labai svarbi jų gyvenime, dalis yra mažesnė nei 102 šalių vidurkis (42 %, palyginti su 55 %).

Suaugusieji Lotynų Amerikoje dažniau nei kitose pasaulio šalyse teigia, kad kasdien meldžiasi, ypač Gvatemaloje ir Paragvajuje (82 %), po jų seka Kosta Rika ir Hondūras (78 %).

Europoje tik Turkijoje (60 proc.) šis rodiklis viršija vidurkį, o Estijoje, Čekijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Austrijoje kasdien meldžiasi mažiau nei 10 proc. suaugusiųjų.

Be to, nė viename iš apklaustų Rytų Azijos regionų daugiau kaip 21 proc. suaugusiųjų nesako, kad meldžiasi kasdien.

Tyrime taip pat nustatyta, kad apie 45 proc. amerikiečių teigia, jog meldžiasi kasdien, o tai „beveik atitinka 102 šalių 46 proc. vidurkį“.

The post Atskleista kur gyvena religingiausi žmonės pasaulyje appeared first on LAIKMETIS.

Ši ceremonija apima hinduizmo ir genčių ritualus, skirtus "apvalyti" Kristų priėmusius buvusius hinduistus vyrus ir nuplauti bet kokius krikščionių tikėjimo likučius. Šių apeigų metu vyrams dažnai nuskutamos galvos. Kai kuriais atvejais radikalūs hinduistai vertė krikščionis gerti vištos kraują, sumaišytą su karvės mėšlu.

Pranešama, kad prieš pat prievartinį atsivertimą į šventyklą, kurioje vyko ceremonija, susirinko vietiniai fundamentalistinės hinduistų grupės "Vishwa Hindu Parishad Dharma Prasar" nariai.

Per ceremoniją 83 vyrai iš 19 šeimų buvo spaudžiami grįžti į hinduizmą. Kelios moterys ir mergaitės taip pat pasidavė spaudimui. Pasak kai kurių jų, jie buvo krikščionimis, nes tai buvo jų keturių kartų giminės religija. Jie atsivertė spaudžiami vietos hinduistų nacionalistų ir valdžios institucijų, kurios nustojo šeimoms tiekti subsidijuojamą maistą, pavyzdžiui, ryžius ir lęšius. Hinduistų lyderiai taip pat neleido šeimoms naudotis vietiniu šuliniu.

The post Indijoje 120 krikščionių buvo prievarta atversti į hinduizmą appeared first on LAIKMETIS.