OpTv laidoje gvildenami šie klausimai: Kristijonas Bartoševičius: nusikaltėlis ar savęs nekontroliuojantis ligonis? Paryžiaus olimpinių žaidynių skandalai; kodėl uždaro Vasaros 5? Kas vyksta su medicina? Kodėl žudosi gydytojai? Kuo serga visuomenė? Susiskaldymas, neapykanta, leftizmas.

The post Psichiatras Aleksandras Alekseičikas. Nenormalumo diktatūra appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijos vedėjai: VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius ir LPS prezidentė, psichologė-psichoterapeutė Aina Adomaitytė

9:00–9:30 Registracija

9:30–10:00 Sveikinimo žodis:  Arkiv. kun. dr. Kęstutis Kėvalas, doc. dr. Benas Ulevičius, Elena Mickevičienė.

10:00–10.25 Postmodernizmas ir krikščionybė. Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.

10:25–10.50 Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, orumo pagrindas. Prof. dr. kun. Andrius Narbekovas, gydytojas chirurgas. VDU Katalikų teologijos fakultetas.

10:50–11:15 Žmogaus orumo klausimai, kylantys psichologo kabinete.  Dr. Jolanta Žilinskienė, dr. Giedrė Širvinskienė. LSMU Sveikatos psichologijos katedra.

11:15–11:40 Psichoterapijos pasaulėžiūrinio neutralumo mitas. Prof. dr. Gintautas Vaitoška, gydytojas psichiatras. VDU Katalikų teologijos fakultetas, Tarptautinis teologijos institutas Trumau (Austrija).

11:40–12:00  Kavos pertrauka

12:00–12:20 Religingumas ir laimės jausmas – (ne)suderinama? Daina Ramunė Lukėnaitė, doc. dr. Loreta Gustainienė. VDU Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedra.

12:20–12:40 Žmogaus orumas tėvystės kontekste. Dr. Jolita Jonynienė. LSMU Sveikatos psichologijos katedra.

12:40–14:00 PIETŪS

14:00–14:50 I PRAKTINĖ SESIJA

1. Ribų ir laisvės patirtis šokio-judesio terapijos užsiėmimuose. Šokio-judesio ir kūno terapeutė, VU ir LMTA magistro programos lektorė Rasa Birietė.

2. Dvasinis vadovavimas/palydėjimas. Teol. m. lic. Vytautas  Sadauskas SJ; edukologijos magistrė Bernadeta Mališkaitė SJE, VŠĮ Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė (kurso “Dvasinio vadovavimo/palydėjimo teorija ir praktiniai įgūdžiai” vedėjai ir bendraautoriai).

3. Sielos ir dvasios ribos kunigo ir gydytojo psichiatro darbe. DISKUSIJA su moderatoriumi. Gydytojas psichiatras M. Šablevičius; teol. m. lic. Kęstutis Rugevičius.

4. Patyriminis savęs pažinimo/orumo atstatymo metodas, skirtas darbui su vienišumą išgyvenančiais asmenimis. Kristina Ušackienė, medicinos psichologė, psichoanalitinės psichoterapijos kandidatė; Dainius Ušackas, Sveikatos Psichologijos magistrantūros studentas, geštalt terapijos praktikas.

15:00–15:50 II PRAKTINĖ SESIJA

1. Bibliodrama: dvasiniai ir psichologiniai aspektai. Inga Motuzaitė, geštalt psichoterapeutė, andragogė, bibliodramos vadovė, VŠĮ “Aukim!” direktorė; Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė, katechetė, andragogė, kvalifikuota bibliodramos vadovė, edukacinių projektų vadovė.

2. Krikščioniškoji meditacija darbe su grupėmis.Teol. m. lic. Vaidile Šumskienė, komunikacijos magistrė, VŠĮ Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė.

3. Savo orumo išgyvenimo svarba sveikstantiems nuo priklausomybių. Teol. m. lic. kun. Kęstutis Dvareckas. Priklausomų asmenų bendruomenės vadovas, VŠĮ “Aš esu”.

16:00–16:30  Konferencijos uždarymas

Organizatoriai: VDU Katalikų teologijos fakultetas, VDU Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedra, LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedra, VŠĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas.

Dalyviams išrašomi elektroniniai pažymėjimai (8 val.)

Vieta: Gimnazijos g. 7, Kaunas, VDU Katalikų teologijos fakultetas.

Spausti čia: Registracija ir bilietai

The post Konferencija „Asmens orumas teologinėje ir psichologinėje perspektyvose“ appeared first on LAIKMETIS.

Žmogaus gyvenime yra panašiai. Pažvelgus plačiau, atrodo, vieni pakankamai lengvai įveikia savo iššūkius, o kiti greitai palūžta. Šiais metais mūsų atliktas tyrimas apie suaugusiųjų psichologinį atsparumą Lietuvoje parodė, kad mūsų visuomenėje atspariausios grupės yra šios: vyrai, jauni suaugusieji (18–34 metų amžiaus), turintys aukštąjį išsilavinimą, nesusituokę ir susituokę, verslininkai ir vadovai, keturiese ar daugiau gyvenantys kartu ir vedantys namų ūkį, gaunantys daugiau nei 700 Eur mėnesinių pajamų vienam šeimos nariui. O mažiausiai atspariausios grupės – moterys, vyresnio amžiaus asmenys (nuo 65 metų), turintys vidurinį ir žemesnį išsilavinimą, našliai ir išsiskyrę, pensininkai ir bedarbiai, vieni ar dviese gyvenantys ir vedantys namų ūkį, gaunantys mažiau nei 500 Eur mėnesinių pajamų vienam šeimos nariui. Tyrimas atskleidė, psichologiškai atsparūs asmenys yra laimingesni, saugesni kasdieniniame gyvenime, labiau patenkinti savimi, savo sveikata, asmeniniais santykiais, gyvenimu su patirtais džiaugsmais ir sunkumais bei patiria mažiau streso.

Priešingai nei galvoja daugelis žmonių, psichologinis atsparumas neturi nieko bendro su streso ar sunkumų vengimu gyvenime. Tai kaip tik yra supratimas, kad gyvenimas yra pilnas ir džiaugsmo, ir sunkumų, o užklupus jiems, svarbu būti pasiruošus juos priimti, mokytis iš jų ir tapti stipresniam. Asmens atsparumas suteikia jėgų lengviau atsigauti ir klestėti susidūrus su iššūkiais.

Išvertus pažodžiui iš anglų kalbos, psichologinis atsparumas reiškia atkurti tylą. Tai galime suprasti, kaip atgaivinti vidinę tylą ir harmoniją mumyse. Šis procesas apima du aspektus: mūsų atsaką į stresinius įvykius, tai yra atsigavimą po streso ir grįžimą į pradinę prieš stresinę būklę; psichologinį augimą. Streso akivaizdoje mes galime elgtis skirtingai:

1. Pasiduoti stresui: jaučiuosi bejėgis, pasilieku tokioje būklėje ir negebu normaliai funkcionuoti.
2. Būti pažeistam ir dalinai atsigauti: jaučiuosi silpnas ir tik iš dalies funkcionuoju.
3. Grįžti į pradinę būklę: valdau stresą ir jaučiuosi panašiai kaip prieš patirdamas stresą.
4. Streso pagalba augti: tampu tvirtesnis ir išmintingesnis.

Tai kur yra ta paslaptis, kaip atsispirti ir atsigauti susidūrus iššūkių akivaizdoje? Visų pirma, turime teisę pasirinkti: jaustis apiplėšti ar apdovanoti gyvenimo iššūkių. Antra, turime stengtis užsiauginti savo atsparumo raumenis.

Tam tikrais gyvenimo momentais susiduriame su ypatingais sunkumais, kaip artimojo liga, netektis, skyrybos ar kiti skaudūs įvykiai. Ne visi su sunkumais susidoroja vienodai. Kai kurių veiksnių mes nekontroliuojame, kaip mūsų genai, kultūra, praeities įvykiai. Kas priklauso nuo mūsų? Napoleonas yra pasakęs: „Stiprus žmogus yra tas, kuris gali valdyti savo mintis ir jausmus“.

Genai veikia mūsų atsaką į stresą, nervų sistemą, imuninę sistemą ir hormonus, atsakingus už gerą nuotaiką. Nors genai vaidina svarbų vaidmenį, bet svarbu atminti, kad prigimtis ir aplinka bendradarbiauja formuojant mūsų atsparumą. Gyvenimo patirtis, kultūra ir elgesys sąveikauja genais ir neurobiologinėmis sistemomis, atsakingomis už mūsų reakciją į stresą. Stiprindami sveiką gyvenimo būdą, teigiamai veikiame savo prigimtį, geriau valdome save ir savo aplinką.

Ankstyvoji vaikystė gali teigiamai ar neigiamai paveikti tai, kaip vėliau susidorosime su iššūkiais. Įvairios traumos ir piktnaudžiavimas žalingomis medžiagomis gali sukelti centrinės nervų sistemos pakitimus ir didesnį pažeidžiamumą stresui. Dėl išmokto bejėgiškumo atrodo, kad negalime pakeisti savo aplinkybių ar situacijos. Suvokus, kad įmanoma pakeisti elgesį, tai padeda nesijausti taip beviltiškai.

Mūsų kultūra formuoja atsparumą, nes ji veikia, kaip matome save ir kaip esame susiję su kitais. Šie įsitikinimai, vertybės ir lūkesčiai nulemia iš dalies ir mūsų elgesį. Tai ne tik tautybė ar religija, bet kultūra mūsų šeimose ir darbe. Tos kultūros, kurios skatina bendradarbiavimą, patikėjimą, atvirą bendravimą ir stiprias vertybes, stiprina atsparumą tiek bendruomenės viduje, tiek paties asmens gyvenime. Šeimos kultūra ypač svarbi, nes formuoja vaiko savęs suvokimą ir savivertę.

Mūsų išsiugdyti įpročiai padeda įveikti iššūkius ir sunkumus. Įveikos įgūdžiai yra dviejų tipų: padedantys tinkamai prisitaikyti (adaptyvūs) ir netinkamai prisitaikyti (neadaptyvūs). Tinkami įgūdžiai padeda įveikti stresą ir yra naudingi kūnui ir psichikai. Netinkami įgūdžiai sumažina nerimą ir tokiu būdu padeda atsigauti, bet yra kenksmingi sveikatai. Adaptyvių įveikos įgūdžių pavyzdžiai: išlikti ramiam ir valdyti stresą, suprasti savo jausmus, rasti naujus kūrybiškus sprendimus, aktyviai susidurti su savo baimėmis, realiai vertinti situacijas, rūpintis savo fizinės ir emocinės sveikatos poreikiais. Pasirinkti vengti susidurti su baimėmis, vartoti alkoholį, be saiko valgyti ar pasinerti į darbą, laikytis netinkamo miego režimo – tai neadaptyvių įgūdžių pavyzdžiai. Adaptyvūs įgūdžiai padeda prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių išliekant psichologiškai bei emociškai stabiliam. Šių įpročių galima išmokti, net jei netinkamas prisitaikymas buvo įprastas dalykas.

Mūsų kūnas gali palengvinti atsparumą ir apsaugoti nuo neigiamo streso poveikio. Kai jaučiamės fiziškai sergantys ar pavargę, gyvenimas tampa sunkesnis. Tuomet sunkiau aiškiai galvoti, veiksmingai dirbti ir džiaugtis gyvenimu. Fiziškai mus sekina įvairūs vidiniai ir išoriniai dalykai: miego, aktyvumo, tinkamos mitybos stoka, prastos gyvenimo sąlygos, įtemptas darbas. Todėl mums truks kovos jėgos, kai atsidursime streso akivaizdoje. Turime suvokti savo fizinį gyvenimą, kaip praturtinantį arba žalojantį mūsų sveikatą. Jis arba aprūpina mus reikalingu maistu, kuris sustiprina mūsų gyvybingumą, arba sutrikdo to maisto tiekimą, sumažindamas mūsų gyvybingumą. Pamaitinkime savo kūną, kad galėtume augti, o ne džiūti. Šis maistas kūnui yra ramus miegas, maistingas valgis, fizinė veikla ir laikas gamtoje.

Išlaikyti emocinę pusiausvyrą yra svarbu susidūrus su iššūkiais. Teigiamos emocijos skatina mus jaustis stipriems ir pasitikintiems savimi. Kita vertus, įkyrios neigiamos emocijos verčia mus jaustis bejėgiškai, baimė ima vadovauti mūsų mintims ir mąstymui. Atsparūs asmenys geba reguliuoti savo jausmus, mintis ir veiksmus streso akivaizdoje, o atsigaunant po streso išlieka pozityvūs ir atviri. Svarbu neigiamas emocijas pripažinti kaip signalus, perspėjančius apie galimą grėsmę, bet neleisti joms valdyti mus. Dėmesingumas, savęs stebėjimas ir relaksacijos gali padėti mums reguliuoti emocijas, taip atkuriant vidinę harmoniją ir pozityvumą. Tyrimai įrodo, kad humoras padeda išlaisvinti stresą, stiprina santykius ir apsaugo nuo streso. Juokas atpalaiduoja mūsų atsaką į stresą, suteikia jėgų ir numalšina įtampą. Be to, jis pagerina mūsų imuninę sistemą, nuotaiką ir sumažina skausmą. Turime pasirinkimą pasinaudoti savo gebėjimu juoktis streso metu.

Atsparus asmuo išlaiko proto aiškumą, kai apima baimė ir suaktyvėja mūsų reakcija į stresą. Tuo metu išskiriami streso hormonai į mūsų organizmą, sumažėja geros savijautos hormonų kiekis. Dėl to mūsų elgesys gali tapti pagrįstas baime, o gebėjimas aiškiai mąstyti ir priimti tinkamus sprendimus ribotas. Tyrimai rodo, kad pozityvumas padeda iššūkių akivaizdoje ir susijęs su geresniais įveikos įgūdžiais, trumpesniu atsigavimo laiku, geresne sveikata, gerove ir savęs valdymu. Turimas optimizmas  padeda judėti į priekį: vertinti sunkumus kaip augimo ir mokymosi galimybę, priimti ir lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių, pripažinti ir mokytis iš savo klaidų. Priešingai, neigiamas požiūris į save ir pasaulį sustiprina streso suvokimą, sumažina gebėjimą save valdyti ir tikėjimą, kad iššūkiai yra įveikiami. Tokį požiūrį kuria neigiamas pokalbis su savimi, ribojantys įsitikinimais ir nelabai veiksmingi įveikos įgūdžiais.

Mes esame tarpasmeninės būtybės. Norime priklausyti ir būti kartu. Paramą ir palaikymą gauname iš savo artimiausios aplinkos, o kartais ir iš specialistų. Stipraus palaikymo rato turėjimas ir paramos siekimas yra susiję su atsparumu. Tai sustiprina mūsų gebėjimą augti iššūkių akivaizdoje. Stipresni tarpusavio ryšiai pagerina gyvenimo kokybę ir trukmę. Priešingai, paramos trūkumas susijęs su didesne depresijos rizika ir silpnesniu kontrolės jausmu. Sugebėti užmegzti sveikus tarpusavio santykius, suprasti savo ir kito jausmus bei perspektyvas yra atsparaus asmens savybės. Tarpusavio parama yra svarbi tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai, nors santykiai gali skirtingai mus veikti. Kokybiški santykiai stiprina mūsų atsparumą: sumažina stresą, pagerina elgesį ir pagreitina sveikimą, o toksiški santykiai sukelia kančią, pasitikėjimo savimi trūkumą ir savikontrolės praradimą. Asmuo gali net bausti save įvairiu elgesiu, pavyzdžiui, nevalgydamas ar kitais būdais save žalodamas. Su pagalba galime išmokti užmegzti mylinčius sveikus tarpusavio santykius, kurie skatins mūsų augimą. Pažindami save suvokiame savo esmines vertybes, priimame iššūkį priimti ir pamilti save tokius, kokie esame. Pažvelgę giliau į dabartinius santykius, mokomės veiksmingiau bendrauti, priimti savo įsipareigojimą, vertę to, kas mums duota ir kas gauta, stiprinti užuojautą ir išreikšti dėkingumą.

Vidinė įsitikinimų sistema, kuria grindžiamos mūsų vertybės, moralė ir tarpasmeninis elgesys, turi stiprią įtaką mūsų atsparumui. Čia svarbus dvasingumas, kuris apibūdina mūsų santykį su transcendentiniu gyvenimu. Pripažinimas, kad yra kažkas didesnio už mus pačius ir daugiau nei mūsų pojūčiai ir tai yra dieviška, gali sukelti ramybės, šventumo ar gilų gyvumo ir tarpusavio ryšio jausmą. Tyrimai įrodė, kad dvasingesni asmenys išlieka atsparesni traumoms, yra sveikesni, mato gražesnį pasaulį ir yra bendruomeniškesni. Lietuvių tyrimas atskleidė, kad represuoti į Sibirą nurodė tikėjimą Dievu kaip pagrindinį būdą įveikti sunkumus ir buvo dvigubai dvasiškai stipresni nei nerepresuoti asmenys. Turintys stiprų tikslo ir prasmės jausmą lengviau atsispiria ir atsigauna iššūkių akivaizdoje. Žiūrėjimas į savo sielą padeda mums būti sveikesniems, optimistiškiems, surasti tarpusavio palaikymą ir atrasti sunkumų prasmę.

Dabar turime prieš save pasirinkimą, ar norime atsispirti ir augti, ar džiūti savo gyvenime. Kai kurių dalykų negalime pakeisti, o tik su jais susitaikyti. Vis dėlto, nors būti pažeistam yra sunku, svarbu pripažinti savo žmogišką stiprybę ir pasiaukojimą šioje situacijoje. Tam tikslui galime pasiryžti mažiems pasikeitimams skiriant kasdieninio dėmesio savo kūnui, mintims, jausmams ir sielai.

The post Dr. Joana Butėnaitė-Switkiewicz. Psichologinis atsparumas. Kaip augti gyvenimo iššūkių akivaizdoje? appeared first on LAIKMETIS.

Jame rašoma, kad kai kalbame apie abortus, vyrams paprastai pareiškiama, kad jie turėtų rūpintis savo reikalais. Ne jų kūnas, ne jų pasirinkimas, sako progresyvieji kairieji. Užuojauta ir empatija vyrams, patyrusiems partnerės abortą, yra menka, tačiau tyrimai rodo, kad vyrai po aborto kenčia, ir tai daro vieni.

Vyrų apklausa, kurios rezultatus paskelbė nešališka organizacija „Parama po aborto" (angl. „Support After Abortion"), atskleidė, kad dauguma jų patyrė tam tikrą neigiamą aborto patirties poveikį psichinei sveikatai, įskaitant depresiją, nerimą ir pyktį.

Be to, 83 proc. apklaustųjų (tiek pasisakančių už gyvybę, tiek už abortus) teigė, kad jiems būtų naudinga gauti paramą ar konsultacijas dėl abortų.

Daugiau nei pusė apklaustųjų teigė, kad ieškojo pagalbos, kaip susidoroti su emociniu aborto poveikiu, tačiau dažnai nežinoma, kur jos tiksliai ieškoti, rašoma „CNE News" .

Kitoje ataskaitoje abortų tyrėja Jennifer Reich (Dženifer Reič) rašo, kad daugelis vyrų teigia, jog patyrė gilius išgyvenimus, susijusius su vaisiaus abortu.

Dar kituose tyrimuose pabrėžiamas neigiamas abortų poveikis vyrų psichinei sveikatai, pavyzdžiui, pyktis, sielvartas ir nerimas.

Aarono Gouveia knygoje „Vyrai ir persileidimas" (angl. „Men and Miscarriage”) kalbama apie vyrų požiūrį į vaiko netekimą su partnere. Ji rašo, kad nors moterys galbūt ir gali patirti didesnį skausmą, tačiau vyrams „reikia išeiti iš šešėlio".

Daugeliui vyrų abortas - vaiko netektis ir tėvystės patirtis. Dauguma sutiktų, kad vyrai nusipelno „sveikai išgyventi" persileidimo traumą. Jie taip pat turėtų turėti galimybę tai padaryti, kai kalbame ir apie abortus.

Rašytojas ir pastorius Steve'as Artberburnas kalba apie „tylią gėdą", kai vidurinėje mokykloje sumokėjo už savo merginos abortą. „Nebuvo nei laidotuvių, nei galimybės gedėti, nei su kuo nors pasikalbėt", - sakė S. Arterburnas. - Galų gale man liko 80 opų, kurios mane tiesiog ėdė iki mirties."

Streso po aborto sindromas yra realus reiškinys, tačiau visuomenėje nutylimas dėl žiniasklaidoje aktyvistų ir politikų stumiamų už abortus pasisakančių pasakojimų. Tai, kad nei vyrai, nei moterys nesijaučia patogiai viešai sielvartaudami, dar labiau sustiprina šią problemą.

Visai neseniai „TikTok" tinkle pasklido moters prisipažinimas, kuri apie savo atliktą abortą pasakė taip: „Praėjo turbūt mėnuo, o aš nekenčiu savęs kiekvieną dieną".

Tokie prisipažinimai pasitaiko retai. Už abortus pasisakantys asmenys nesiryžta dalytis savo sielvartu dėl aborto, apgailestavimu ar skausmu, nes nenori kelti pavojaus kitų „pasirinkimui". Deja, ši sau primesta „nutylėjimo taisyklė" sukuria emocinę „infekciją", kurios, kaip ir visos neišspręstos psichologinės problemos, negali išsigydyti.

Nacionalinės šeimos apklausos duomenimis, vyrai verčiami jaustis taip, tarsi jų sielvartas nėra tinkamas - nepaisant to, kad jie galbūt neturėjo jokio pasirinkimo. Vienoje apklausoje 67 proc. vyrų, patyrusių aborto patirtį, teigė, kad abortą laikė visiškai partnerės pasirinkimu. Taigi vyrai greičiausiai jaučiasi bejėgiai ir atstumti, todėl jų emocijos neišspręstos, nepripažintos ir giliai įsišaknijusios.

Kur vyras gali saugiai išlieti savo jausmus visuomenėje, kurioje sprendimai dėl aborto priskiriami tik „moters kūno autonomijai"? Kaip vyras įsilieja į šią paradigmą? Anot straipsnio, vyrai joje tiesiog netelpa. Daugelis abortų gynėjų nusiteikę, kad taip liktų ir toliau.

„CareNet" tyrimas atskleidė, kad pusė apklaustų vyrų teigia, jog tuo metu, kai partnerė pasidarė abortą, bent kartą per mėnesį lankėsi bažnyčioje, ir tik penki procentai iš jų apie tai su kuo nors joje kalbėjosi. Bažnyčia turi nueiti ilgą kelią tarnaudama tiems, kurie susiduria su neplanuotu nėštumu arba išgyvena aborto pasekmes.

Kaip krikščionys, mes žinome, kad abortas yra blogai, bet taip pat žinome, kad po aborto patirtai traumai reikia laiko ir gydymo. Vietos Bažnyčia turėtų pripažinti, kad tokioje situacijoje atsiduria nemažai tiek vyrų, tiek moterų. Turime aiškiai pasakyti, kad Bažnyčia yra erdvės pokalbiams, pažeidžiamumui, maldai, bibliniam konsultavimui, išgydymui ir atpirkimui.

Mažai nuodėmių prilygsta gėdai, kurią galima patirti dėl aborto, todėl tikėjimo aplinkoje sunku tai pripažinti. Tačiau būtent čia tam yra tinkama vieta. Galutinė Dievo malonė, kurios pasaulis niekada negali pasiūlyti, yra vienintelis būdas rasti ramybę. Laikas oriai pagerbti tiek moteris, tiek vyrus, išgyvenančius sielvartą ir traumą dėl aborto, ir priminti jiems, kad jie vis dar amžinai mylimi ir jiems atleista - jei jie atgailaudami šaukiasi Kristaus, teigiama straipsnyje.

The post Vyrai po abortų irgi kenčia arba jaučia tylią gėdą bei kaltę appeared first on LAIKMETIS.

Centro įkūrėjo, psichologo Antano Mockaus teigimu, „polinkis aukotis dėl kito nuneigiant save, kaip ir narciziškumas, komplikuoja galimybę užmegzti tikrą, nesuvaidintą santykį. Dažnu atveju į šiuos kraštutinumus atveda vidinio pasaulio nebrandumas, nuo vaikystės tebesitęsiantis meilės, dėmesio, jautimosi svarbiu stygius. Tačiau bandant jį užpildyti vien pasiaukojimu ar savęs iškėlimu, neišvengiamai kils pyktis, beviltiškumo jausmas“.

Daugiau apie balansą būnant su savimi ir kitais, ir kaip nepasiduoti beviltiškumui – pokalbyje su psichologe D. Urbaite-Jokubiene.

Psichologai mėgsta pabrėžti, kad reikia mylėti save, padėti sau, žiūrėti savo interesų. Ar žmogaus psichikos gerovei pakanka gero santykio su savimi?

- Psichologų raginimas atsigręžti į save, geriau suvokti savo vidinį pasaulį, jausmus ir poreikius, yra labai reikalingas pirmiausia todėl, kad vis dar patiriame jo deficitą. Filosofas Kierkegardas savęs nepažinimą taikliai apibūdino žodžiu despair – visa apimančia neviltimi, visišku savęs praradimu.

Pasak jo, apie prarastą koją, pinigus, partnerį paprastai išgirsta visi aplinkiniai, kai tuo tarpu savęs dažniausiai netenkame tyliai ir nepastebimai. Todėl džiugu, kad vis garsiau kalbame apie būdus, padedančius atrasti santykį su savimi. Ir visgi, psichologinė gerovė nėra vien tai. Tai balansas tarp psichologinių, socialinių, fizinių žmogaus resursų ir jam kylančių iššūkių. Paprasčiau sakant, tarp mūsų turimų jėgų suvokti ir išgyventi tai, ką kasdien patiriame.

Kiekvieno žmogaus situacija (balansas tarp resursų ir iššūkių) – savita, todėl ir jo gerovės suvokimas bei patyrimas yra savitas, tačiau vienas pamatinių poreikių, svarbių kiekvieno gerovei, yra kurti artimą, saugų ryšį. Atsižvelgiant į tai, įdomu, jog Vakarų visuomenėse vis labiau pastebima narciziškumo tendencija – polinkio savo patirtis, asmenines savybes iškelti aukščiau kitų, kartu sumenkinant ar neįvertinant aplinkos. Tai nepalieka erdvės kurti glaudžiam santykiui, kurio kiekvienas trokštame. Nestebina, kad drauge su narciziškumo rodikliais, auga beviltiškumą bei vienišumą patiriančių žmonių skaičius.

Kokias dažniausiai stebite vienišumo ir beviltiškumo priežastis savo praktikoje?

- Pirmiausia, įprotį matyti pasaulį taip, kaip žmogus išmoko, pavyzdžiui, vaikystėje, susidūręs su skaudžiomis patirtimis. Įsivaizduokime, kad vaikui augant, jam susidūrus su sunkiomis emocijomis, netektimis, patyrus patyčias, susižeidus fiziškai – tėvai nepadeda suvokti, kas gi nutiko, nepaguodžia ir nepalaiko, todėl jis pamažu dėliojasi priešiško pasaulio vaizdą, kuriame net patys artimiausi žmonės nenori išklausyti ir paremti. Vadinasi, jis niekam nerūpi ir tikriausiai yra nevertas pagalbos, o visus sunkumus turi išspręsti vienas.

Užaugęs žmogus toliau gyvena pagal šį supratimą, net jeigu jo dabartis visiškai nebeatitinka anksčiau patirto skausmingo santykio. Tačiau kitokio būdo reaguoti į aplinką jis tiesiog nežino – užklupus sunkumams ima atrodyti, kad santykiuose nesaugu, ir norisi pabėgti.

Mūsų visuomenėje žmonėms neretai sunku atsiverti dėl įvairiausių įsišaknijusių stereotipų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie mamų patiriamą pogimdyvinę depresiją, tačiau taip pat ją patiria ir tėčiai. Tiek iš mamų, tiek iš tėčių tikimasi, kad jie bus stiprūs – kad mamos natūraliai norės rūpintis savo vaikais, o tėčiai tuo tarpu skubės viskuo aprūpinti – juk jiems nereikėjo vaiko nešioti ir gimdyti, todėl dabar turėtų būti lengviau susitelkti.

Ir nors psichikos sveikatos sunkumai gali užklupti bet kurį žmogų, pasidalinti išgyvenimais gali būti nedrąsu, nes baisu neatitikti savo paties ar kitų lūkesčių, pasirodyti pažeidžiamu. Gėda ir baimė, kad atstums, neišgirs, nesupras tarsi įkalina ir paralyžuoja, ir neišvengiamai veda į vienišumą.

Jei žmogus nepratęs kalbėti apie savo jausmus, juos menkina ar jų vengia, net ir psichologo kabinete jis gali skubėti sakyti, jog kiti turi skausmingesnių patyrimų, ir gal „be reikalo“ čia atėjo – tarsi užimtų kažkieno kito vietą, kieno patirtys neva svarbesnės. Tačiau skubu nuraminti, kad nesama jokių sunkumo standartų, kuriuos reikia atitikti. Tai, ką išgyvename, visuomet yra tikra ir svarbu. Psichologas kaip tik ir siekia sukurti saugią erdvę pokalbiui, kurioje žmogus būtų išklausytas ir išgirstas.

Kaip išbristi iš vienišumo?

- Jei žmogus jaučiasi vienišas ir mano, kad tai, ką išgyvena, nėra verta dėmesio, dažniausiai stengiasi to jausmo išvengti ar kuo greičiau jį pamiršti įvairiais būdais: vos susidūrus su sudėtinga situacija greitai keičiamais santykiais, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimu, netgi ilgomis darbo valandomis. Iš šono žmogus gali atrodyti itin produktyvus, tačiau kartais toks vertimasis per galvą kyla kaip tik iš baimės sustoti ir susidurti su savo vidumi bei jausmais. Todėl stengiuosi klientams parodyti – kad ir koks baisus tas jausmas ar išgyvenimas, nuo jo bėgant jis taps dar sunkesnis. Tad svarbu suprasti, ką išgyvenu, kaip tai mane paveikė, ir ką galiu daryti toliau.

Iš tiesų kiekvienas žmogus gali savyje atrasti vidinės stiprybės, nepalaužiamumo jausmą, kuris įkvėptų didžiuotis savimi. Juk kaskart įpuolus į stiprią neigiamą emociją, kuri įtraukia lyg uragano sūkurys, ir nešioja į visas puses, mes turime galimybę žengti žingsnį iš to sūkurio ir jį stebėti tarsi iš šono. Uraganas mane veikia, tačiau tai nereiškia, kad dėl to aš prarasiu save.

Emocijos neapibrėžia to, kas esu, ir visada išlieka dalis manęs, kurią galiu auginti, puoselėti nepriklausomai nuo aplinkos. Todėl kaip psichologė siekiu auginti žmogaus pasitikėjimą savimi, ir perduoti žinutę, kad jis yra stipresnis, nei pats mano. Kad ir kokiame baisume ar kančioje yra žmogus, kad ir ką padaręs ar pasirinkęs, man žmogus pirmiausia asocijuojasi su gėriu, šviesa ir viltimi, kad niekas nėra prarasta.

Dėkoju.

The post Psichologė D. Urbaitė-Jokubienė: beviltiškumas ir vienišumas – mūsų dienų negandos appeared first on LAIKMETIS.

Pirmiausia, išsilavinimo nereikėtų priešinti gebėjimui išklausyti ir patarti – dažniausiai tai eina koja kojon. Žinoma, kai kurie draugai gali būti gabūs išklausyti, suprasti, jautriai ir šiltai reaguoti, tačiau psichologai turi žinių apie psichikos sutrikimus, išmano profesionalios pagalbos metodus, turi patirties sprendžiant panašius sunkumus. Puiku, jeigu žmogus turi kam pasipasakoti ir be psichologo, tačiau psichikos sveikatos sutrikimo paprastas pasikalbėjimas neišspręs.

Žmonės, kurie savo aplinkoje turi palaikančių artimųjų, draugų, taip pat lankosi psichologo kabinete. Sakykime, depresijos kamuojamas vyras, kurį partnerė išklauso, palaiko, kviečia kartu vaikščioti, sportuoti, padeda sveikai maitintis, tačiau nepaisant to sergančiajam trūksta įgūdžių identifikuoti ir spręsti savo vidines problemas – juk kai kurie žmonės menkai pažįsta save, mažai atsižvelgia į savo mintis, jausmus, troškimus, emocijas. Padėti žmogui geriau save pažinti – daug žinių ir patirties reikalaujantis darbas. Galime sakyti, kad psichologo darbas – ir mokslas, ir menas.

Galime sakyti, kad psichologo darbas – ir mokslas, ir menas.

Psichologas savo profesinę patirtį neretai stiprina ir asmeninėje terapijoje, o taip vadinamos supervizijos, kur savo darbą aptaria su kitu patyrusiu psichologu – yra privalomos kiekvienam specialistui. Psichologo darbo ribas taip pat aiškiai apibrėžia profesinė etika – taisyklių rinkinys, skirtas tam, kad pagalbos besikreipiantis žmogus jaustųsi visiškai saugus. Etikos taisyklių paisymas yra psichologo profesionalumo ženklas. Visa tai – svarbūs argumentai, leidžiantys pokalbį su draugu atskirti nuo darbo su psichologu.

Jau nekalbant apie tai, kad psichologo santykį su klientu apibrėžia ribotas konsultacijos laikas bei psichologo gaunamas užmokestis. Ir net jei klientui norėtųsi tikėti besimezgančia bičiulyste su psichologu, visgi tokio draugiško buvimo reikėtų ieškoti bendrystėje su draugu – juk psichologas kas savaitę susitinka, pavyzdžiui, su 20 sunkumus patiriančių žmonių. Galų gale, tikrą draugystę sudaro ne vien pokalbiai, bet ir bendravimas platesne prasme – bendros veiklos, kelionės, sutampantys interesai.

Ir visgi, ateidami pas psichologą, neretai žmonės ieško draugo. Tai labai suprantama, kai kamuoja stiprus vienišumo jausmas, ir pokalbis su psichologu yra vienas iš nedaugelio kontaktų, kai apskritai galima patenkinti buvimo su kitu žmogumi poreikį, kurį turime kiekvienas. Tada kalbame, kodėl žmogus vienas – galbūt sunku būti santykiuose, gal netektys pastūmėjo užsisklęsti, o gal trūksta socialinių įgūdžių. Tokiu atveju kalbėdamasis su žmogumi psichologas padeda ne tik būti su savimi ramiau, bet problemą spręsti sistemiškai, iš esmės.

Kitas svarbus dalykas – klausydamas klientų pasidalijimų pastebiu, kad net ir jų turimi draugai dažnu atveju nemoka ar nenori išklausyti, bet skuba pasakoti apie save, todėl pertraukinėja, kalba ant viršaus. Jei liūdna – pataria neliūdėti, jei kamuoja nerimas – ragina nepergyventi. Tuo tarpu psichologas žmogaus klauso ir jį priima be išlygų, drąsina atsigręžti į save, gerbti savo išgyvenimus, jų jokiu būdu nenuneigti.

Psichologo kabinete žmonės atveria širdį, ir tam tikra prasme psichologas tampa jiems artimas. Iš tiesų geras tarpusavio supratimas su psichologu gali tapti pagalba atviriau ir drąsiau dalintis savo išgyvenimais. Ir visgi, psichologas draugystės pasiūlyti negali pirmiausia todėl, kad svarbiausias konsultacijos tikslas – padėti atėjusiajam. Tai bendravimas, visiškai orientuotas į kliento gerovę, kai abi pusės susitinka dėl vieno žmogaus.

Kartais psichologas gali dalintis savo patirtimi, jei tai susiję su kalbama tema ir gali būti naudinga klientui, tačiau ne daugiau. Būna, kad klientai psichologui draugiškai užsimena kreiptis, jeigu prireiktų jų profesinių paslaugų. Tačiau galime įsivaizduoti, kokius sunkumus tai galėtų sukelti. Pavyzdžiui, jeigu su kliento pagalba psichologas įsigytų prekę, kuri jam nepatiktų, arba klientas netinkamai atliktų remonto darbus psichologo namuose, o vėliau jie turėtų susitikti terapijoje.

Galiausiai, jei psichologas bendrautų su kliento šeima, ir sužinotų tai, ko klientas nenorėtų atskleisti – visa tai neabejotinai atsilieptų konsultacijų kokybei. Ribos tarp kliento ir psichologo padeda sukurti tikrai saugią savęs tyrinėjimo ir pažinimo erdvę. Tai itin svarbi prielaida darbo su psichologu sėkmei.

Todėl atėjus pas psichologą svarbu nepamesti iš akių esminio tikslo – geresnio savęs pažinimo ir kamuojančių problemų sprendimo. Psichologas yra žmogus, galintis jums pagelbėti šioje savęs pažinimo ir sveikimo kelionėje, ir išmanantis, kaip tai padaryti. Jeigu jaučiate, kad reikia psichologo pagalbos – nepalikite savo sunkumų vien draugams, aplinkai, savieigai. Nesitikėkite, kad draugas atstos psichologą.

The post Psichologas A. Mockus. Ar draugas gali atstoti psichologą? appeared first on LAIKMETIS.

Šia proga buvo surengtos spaudos konferencijos, kuriose pasisakė ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie teigė, kad tai aktuali problema ir įstatymu ji būtų išspręsta.

Tuo tarpu teisininkai atsiliepė, kad tokie pakeitimai gali sudaryti sąlygas kai kam suvedinėti sąskaitas, manipuliuoti ir panašiai. Juk ir dabartiniuose įstatymuose prievarta yra draudžiama.

Banalu sakyti, kad tema neaktuali. Paliesta labai svarbi ir dažniausiai paslėpta problema, bet ar tik jos tariamas sprendimas padėties ne tik nepagerins, bet ir dar labiau nepablogins?

Metų pabaigoje „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad dauguma žmonių mano, jog tokios pataisos nereikia. Aktualiją pamatykime kiek platesniu žvilgsniu.

Spaudimo seksualiniam aktui, santykiavimo be sutikimo arba be noro yra santuokose, partnerystėse. Ir jo masto net nežinome, nes apie tai nepriimta kalbėti viešiau. Pripažinkime, kad bėda yra žymiai platesniame kontekste. Porų seksualinė aistra atvėsta.

Tenka konsultuoti poras, kurios sako, kad vienam iš jų partneris pasidaro ne kiek mažiau patrauklus, bet kiek visai šlykštus, todėl nebenorima su juo miegoti, o tuo labiau - turėti lytinių santykių. Tada seka nusivylimai, nepasitenkinimai, kaltinimai, kai kada - prievarta ir spaudimas, vėliau skaudžios skyrybos, o tuomet kenčia vaikai ir pan.

Seksualumas ir džiugina, ir skaudina

Pirmiausia - apie patį seksualumą. Žmonėms yra gėda apie jį atvirai kalbėti. Neretai apie tai sugebama prabilti viešai labiau „balvoniška", vulgaria anekdotų, patyčių forma. Viena vertus, seksualumas, naudojamas komercinėse reklamose, pristatomas labai paviršutiniškai, vartotojiškai, kita vertus, nemaža visuomenės dalis į seksą ar erotinius jausmus dar žiūri labai suvaržytai, „užspaustai“ ar paniekinančiai. Akivaizdu, su žmogaus seksualumu yra susiję labai daug tiek džiaugsmo, tiek skausmo.

Tarptautinę orgazmo dieną, rugpjūčio 8 d., savo feisbuko paskyroje pasidalinau tos dienos aktualija: kad moksliniai tyrimai skelbia, jog didelė dalis moterų santykiuose nepatiria orgazmo. Kai kas išreiškė pasipiktinimą, kam tokios dienos ir aktualijos visai reikia, ar nėra rimtesnių temų ir bėdų.

Tad ir keliu klausimą, kad gal šias aktualias problemas reikia spręsti ne baudžiamaisiais įstatymais, o ugdymu, švietimu, porų saviugdos skatinimu, konsultacijomis, tarpusavio pagalbos grupių kūrimu, palaikymu ir visuomenės požiūrio keitimu.

Kad ir kaip būtų gaila, kol nėra tikrai rimtų bėdų, porų santykiai juda iš inercijos, tikintis, kad taip bus ir dar po metų, kitų. Kai jau krizės pasidaro labai didelės, įsisenėjusios, tada paknopstom bėgama spręsti, tik jau žymiai painesnes, komplikuotas, bėdas, bet dažnai jau būna per vėlu. Neigiamos emocijos, kaltinimai, žaizdos būna jau tokie skaudūs, „supūliavę", kad, atrodo, kelio į pilnavertį, sveiką ryšį jau ir nebėra.

Kaip žinome, apie pusę santuokų baigiasi skyrybomis. Vienų „santykių savaitgalių“ vedėjų teigimu, kad net ir iš pusės neišsiskyrusiųjų tik 5–10 proc. porų santykiai yra tikrai gražūs, o kiti gyvena iš įpratimo, dėl vaikų, ekonominio patogumo, santuokinės priesaikos, religinio įsipareigojimo. Kiek skiriama dėmesio visuomenėje ir porose, kad būtų kuriamas sąmoningas, pasitenkinimą teikiantis visapusiškas ryšys?

Su žmona rengiame sąmoningų ryšių seminarus, kur susiduriame, konsultuojame, kalbamės su poromis, kurios turi skaudžių problemų, ir ne tik dėl seksualinio atšalimo, bet net dėl šlykštėjimosi porininku. Ir tai - praėjus vos 3-5 metams nuo santykių pradžios. Tada žmonės pykstasi, dar labiau skaudina vienas kitą, o galiausiai skiriasi. Akivaizdu, kad skyrybos skaudžiai paliečia vaikus. Atrodo, kad kitaip ir negali būti. Bet gal gali?

Puoselėti sąmoningus ryšius

Sveiko, darnaus santykių ugdymo reikia nuo mažens, kad mokėtume kurti ryšius, ir ankstyvojoje paauglystėje tarp lyčių santykiai ir dėmesio atkreipimas vyktų ne pešiojant mergaitėms plaukus, kaišiojant kojas, manipuliuojant, mėtant banalias replikas ir pan., o būnant pagarbiame ryšyje, artume, orume ir ribų nustatyme.

Keli požiūriai: vieniems savotiškai atrodo, kad kuo mažiau gyvenime erotiškumo, tuo (tariamai) yra tobuliau, dvasingiau. Tai išreiškiama ir tokiomis menkinančiomis frazėmis: žemesnieji instinktai, traukiantys žemyn kūniški geismai ir pan.

O kas yra aukštesnieji instinktai? Seksualumą niekinantis požiūris neretai turi ir religinį atspalvį. Ir instinktyvumas, ir subtilus dvasingas sąmoningumas yra vienodai svarbūs, gražūs ir šventi dalykai.  

Ir instinktyvumas, ir subtilus dvasingas sąmoningumas yra vienodai svarbūs, gražūs ir šventi dalykai.

Kitas požiūris, kuriame visai nėra sąmoningumo ir atsakomybės, subtilumo, gebėjimo seksualumą valdyti ir nukreipti. Didelė dalis sukurti gilesnį, sąmoningesnį ryšį net nemato prasmės. Svarbu suvokti - instinktai mus veda, o sąmoningumas suteikia kryptį. Šis pajautimas labai svarbus ir kuriant ryšius tarp lyčių. 

Bėda, kad žmonėse yra bendrai labai siaura emocijų raiškos gama. Išleidžia „oooo" garsą, net nepagalvodami, o tuo labiau nepajausdami, nepatirdami, kad dar yra tiek daug variacijų, intonacijų, melodijų šiame garsų, jausmų pasaulyje - nuo tylių, staigiai garsėjančių ir vėl netikėtų subtilių posūkių... Tai pasakytina ir apie erotinius, seksualinius jausmus.

Dvasingumas, sąmoningumas, kūniškumas, seksualumas yra ne prieštaraujantys vienas kitam, o papildantys ir suteikiantys didesnio pasitenkinimo, laimės visumą. Tai patvirtina ir naujausi neuromokslo, hormonų sąveikos psichologijos mokslai. Daugiau empatijos, atvirumo, dalinimosi kultūros, tikrumo, atsakingumo ir spontaniškumo. Tai patirti padeda ir tantros ar neotantros praktikos.

Tad svarbu visiems pradėti dirbti su sąmoningų ryšių kūrimu, kad būtų daugiau savitarpio supratimo, atvirumo, kūrybingumo, seksualinė aistra neišblėstų, o išblėsus būtų vėl pakūrenama. Tai žymiai svarbiau, nei kuriami įstatymai, kurie problemos nespręstų.

svarbu visiems pradėti dirbti su sąmoningų ryšių kūrimu, kad būtų daugiau savitarpio supratimo, atvirumo, kūrybingumo, seksualinė aistra neišblėstų, o išblėsus būtų vėl pakūrenama.

O gal dar kitą reiškinį, problemą išspręskime įstatymu? Porų prostitucinius santykius. Ne viena situacija yra iš prabangiosios prabos porų gyvenimo. Moteris atsisako mylėtis ar net grasina skirtis, bet kai jau vyras nuperka, pavyzdžiui, naują mašiną, tuomet atsiveria... Ne viską įmanoma įstatymo raide sureguliuoti.

Psichoterapeutė kviečia poras į atvirumą

Į lietuvių kalbą išverstos dvi psichoterapeutės Esther Perel knygos „Tarp kasdienybės ir geismo. Kaip išsaugoti aistrą ilgalaikiuose santykuose" ir „Naujas žvilgsnis į neištikimybę". Psichoterapeutė, konsultuojanti ir seksualumo, neištikimybių, erotinių fantazijų temomis, kviečia poras kuo anksčiau kalbėtis apie slapčiausias ir gal nepatogias temas: „Diskusijos yra bet kokių brandžių ir intymių santykių dalis. Deja, dauguma porų pirmą kartą ima apie tai kalbėti tik patyrę neištikimybės krizę. Katastrofos stebuklingai nukreipia mus prie esmės. Noriu paraginti jus nelaukti audros, bet aptarti šiuos klausimus, kol dar tvyro ramybė. Pasitikėjimo apgaubti pokalbiai apie tai, kas mus skatina peržengti ribas ir tai lydinčią netekties baimę, iš tiesų gali paskatinti artimesnį ryšį ir įsipareigojimą santykiams. Nors ir kyla pagunda supaprastinti neištikimybę iki sekso ir melo, esu labiau linkusi tai laikyti langu, pro kurį atsiveria sudėtingas santykių ir ribų, kurias jiems nustatome, peizažas."

Santykiuose trūksta atvirumo, sąmoningumo, jausmų atnaujinimo, eksperimentų, naujų, kitokių sprendimų, empatijos kultūros. Ir dar vienas niuansas, kad seksualinių jausmų ignoravimas, „užspaudimas“ į gerą nenuveda. Nieko nenoriu pasmerkti, sumenkinti, bet tai rodo, kad psichoanalitikas Zigmundas Froidas tikriausiaiiš dalies buvo teisus: užspaudus seksualinius jausmus, jie pasireiškia neurozėmis. Arba slapstymaisi, kaukėmis, melais.

Pastaraisiais metais Bažnyčioje tvyro sekso skandalai

Tai pailiustruosiu ir kiek papildančia tema. Kur veda seksualumo slopinimo ideologija ir religinėse organizacijose. Akivaizdu, dvasininkams gyventi privalomame celibate nėra paprasta. Ypač Katalikų Bažnyčios narius nustebino bendruomenėje įvykę skandalai, priekabiavimai, nusikaltimai, tyrimai, kad ir Šv. Jono brolių vienuolijos įkūrėjo Marie-Dominique'o Philippe'o seksualinės patirtys.

Nuo savo įkūrėjo, įvykus tyrimui, atsiribojo ir pati jo įkurta bendruomenė. Kongregacija yra įsikūrusi ir Lietuvoje, taip pat išversta ir išleista ne viena autoriaus knyga, kaip „Meilės gelmėse" - teisinga moralė apie santuoką, šeimą ir lytinį gyvenimą. Išorėje gali būti matomas idealizuotas dvasingumas, priimtinas standartas, o po kauke, paslėptoje tikrovėje, verda tikrasis seksualinių emocijų kamuolys.

Arba kito garsaus katalikų kunigo, teologo bei menininko, vedusio rekolekcijas ir popiežiui (konferencijas vedė ir Lietuvoje), Marko Ivano Rupniko seksualinės istorijos su vienuolėmis. Jos akivaizdžiai parodo, kad vaizdavimas per daug dvasingus, paneigiant kūno poreikius ir seksualumą, švelniai pasakius, į tą dvasingumą nenuveda. Greičiau būtent dvasingumas pasiekiamas, kai sujungiamas žmogaus kūniškumas ir dvasingumas be jokių manipuliacijų, „kaukėtų pasigražinimų", atvirume prieš save ir kitus.

Vaikų vystymuisi svarbus tėvų santykis

Pabaigai vėl grįžkime prie porų santykių. Manau, verta turėti savotišką hierarchiją, vertybinį eiliškumą - svarbiausia kiekvieno asmeninis augimas, savimonė, paskui partnerystė ir tik tada galiausiai vaikai. Susilaukus vaikų, savaime jie pradeda praktiškai užimti pirmą vietą. Tai labai natūralu, jie juk priklausomi nuo suaugusių ir patys visiškai negali savimi pasirūpinti. Sutuoktiniai apleidžia tarpusavio santykį, atsiranda įtampos, nepasitenkinimai, konfliktai vis gilėja, o kartais įvyksta ir skyrybos, tuomet nukenčia ir vaikai, nors jie buvo pirmoje vietoje. Kai išlaikomas tas eiliškumas, tada ir vaikams užtenka to dėmesio bei meilės, o svarbiausia - kokybiško, sąmoningo ryšio.

Visiems linkiu neuždelsti, nesulaukti didelių krizių, bet savo ryšius tobulinti, puoselėti, prevenciškai ieškant naujų būdų ar modelių, kol santykiai dar yra kaip ir pakenčiami arba gana geri (gal kiek atšalę ar paveikti nuovargio). Kad ilgai išliktų gyvybingi.

The post Juozas Dapšauskas. Gal vietoje įstatymo „sutikimo mylėtis" ugdykime sąmoningą „norą mylėtis"? appeared first on LAIKMETIS.

Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės Aušros Mockuvienės, nors neigiamas emocines patirtis mūsų visuomenėje linkstama nurašyti kaip mažiau svarbias, jų patyrimas vaikystėje gali turėti skaudžius padarinius suaugus – lemti įvairius psichikos bei kūno negalavimus, taip pat ir depresiją.

Kodėl tad esame linkę vaikystėje patirtas traumas „pamiršti“, kodėl taip sunku prie jų prisiliesti, ir kaip ugdyti psichologinį atsparumą, kuris padėtų įveikti traumų padarinius – atsakymus pateikia klinikinė psichologė A. Mockuvienė.

Kokiomis traumomis rūpinasi psichologai?

Kai kurias psichologines traumas, kurias dar mėgstama vadinti „žaizdomis“, žmonės atpažįsta geriau nei kitas, pavyzdžiui, fizinį ar seksualinį smurtą, skaudžias netektis, tėvų skyrybas, priklausomybę nuo alkoholio šeimoje. Visgi gerokai sudėtingiau pastebėti, pavyzdžiui, emocinę nepriežiūrą, emocinį smurtą, kai žmogus patiria patyčias, jam kartojama, kad yra niekam nereikalingas, nelauktas, nemylimas. Visa tai neretai nuvertinama, neva tai tik žodžiai, o jei šeima gyvena pasiturinčiai – tada tarsi viskas puiku, ko dar vaikui gali reikėti? Kartais priperkama ir kalnai pačių brangiausių daiktų, o vis dėl to namie niekas neapkabina, nepaglosto, nepasako, kad myli, nepasiteirauja, kaip jis jaučiasi.

Gyventi tokiame meilės, šilumos vakuume – tai patirti nuolatinį emocinį badą. Paradoksalu, jog tokiomis sąlygomis žmogus gali nesuvokti, kad kažkas yra negerai, o suaugęs ir susidūręs su depresija nustemba: „Iš kur ji? Juk nepatyriau jokių traumų, vaikystė buvo rami“. Kaip tik todėl kalbant apie depresiją neretai tenka kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų yra trauma ir kaip tai susiję, pavyzdžiui, savigalbos programoje „Be depresijos“ tam skiriame visą atskirą susitikimą. Kalbame, kad depresija gali būti visiškai suprantamas atsakas į sunkias gyvenimo patirtis, kai neaišku, kaip jų atsikratyti, ar kaip toliau su jomis gyventi.

Kodėl, kalbant apie traumas, tokia svarbi vaikystė?

Asmenybės pagrindas formuojasi vaikystėje, todėl tuo laiku įvykstančios traumos žaloja stipriau ir veikia ilgiau. Pavyzdžiui, emocinis smurtas gali sužaloti taip smarkiai, jog, vaizdžiai tariant, sugrius žmogaus santykis su pačiu gyvenimu.

Trauminiai patyrimai stipriai veikia mus kaip visumą, taigi, ir mūsų kūną. Tyrimai rodo, kad vaikui augant nuolatinėje baimėje – kitaip formuojasi jo smegenys, jos tampa užprogramuotos nuolat saugotis, būti budrumo, parengties būsenoje. Toks žmogus net ir praėjus 20-30 metų gali visą supančią aplinką interpretuoti kaip grėsmę. Taip pat, kalbant apie depresiją, viena iš vyraujančių jos kilmės hipotezių yra lėtinio uždegimo kūne hipotezė, ir kai žvelgiame į ankstyvąsias traumas, matome, kad jos tiesiogiai susijusios su ilgalaikiais uždegiminiais procesais kūne.

Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, apipinti mūsų gyvenimus.

Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, apipinti mūsų gyvenimus, kad žmogus savo traumos nemato ir pagalbos kreipiasi dėl visai kitų priežasčių, pavyzdžiui, nuolat kamuojančios baimės, įtampos, nerimo, tačiau tuo pat metu mano, kad tiesiog toks yra ir vargu ar galima ką pakeisti. Neretai klientai sako: „Kiek save pamenu, man visuomet taip buvo“.

Tačiau čia mėgstu priminti svarbią ištarą: „Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė“. Todėl terapijoje stengiamės suprasti, kodėl žmogus nuolat nerimauja ir bijo. Kartais tik po kelių metų darbo klientas sau pripažįsta, jog jo įsivaizduota puiki vaikystė iš tikrųjų buvo labai vieniša, jis jausdavosi nesuprastas, įsibaiminęs, o kai tėvai klausdavo, ko jis norėtų – niekada nieko nenorėdavo.

Papasakokite apie mechanizmus, kurie padeda mums atsitverti nuo savo sunkių patirčių? Kodėl esame linkę jas pamiršti?

Paprastai sakant, jei mane puola tigras – arba bėgu nuo jo, arba įvertinusi, kad esu stipresnė – kovoju ir nugaliu. Tai dvi tipiškos reakcijos į grėsmės situaciją. Trauma, tuo tarpu, įvyksta tada, kai negaliu nei pabėgti, nei kovoti, ir man belieka sustingti.

Pavyzdžiui, jeigu esant seksualinės prievartos situacijai nepajėgiu ištrūkti, o kovoti taip pat negaliu dėl akivaizdaus fizinės jėgos ar statuso disbalanso – tokiu atveju gali įvykti taip vadinama disociacija, kai tai, kas su manimi vyksta, stebiu tarsi iš šalies, nes būti savo kūne atrodo nepakeliama.

Disociacija gali būti naudingas išlikimo mechanizmas tada, kai neturiu jėgų tiesiogiai išgyventi viso to siaubo, baimės, pykčio, nes tam, kad tuos jausmus išgyvenčiau, man reikia labai didelių resursų, kurių tuo metu neturiu. Todėl tą patyrimą uždarome, užmirštame ir neliečiame, tarsi visiškai atskiriame nuo savo gyvenimo ir kasdienybės. Tik vėliau, kai yra pakankamai saugios sąlygos, kaip terapijos metu, tie įvykiai gali iškilti ir su jais vėl tenka susidurti.

Potencialiai traumuojančių įvykių per gyvenimą patiria visi – miršta artimieji, patys sergame, vienu ar kitu metu patiriame kančią. Ar visi šie įvykiai būtinai mus traumuoja? Ar įmanoma palengvinti traumų padarinius?

Didžiulės apimties neigiamų vaikystės patirčių tyrimas, kuris kartojamas įvairiose šalyse daugelį metų, rodo, jog neigiamų vaikystės patirčių skaičius turi tiesioginę sąsają su vėliau gyvenime pasireiškiančiomis socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos problemomis.

Kuo daugiau neigiamų patirčių, tuo didesnė rizika patirti sunkumus ateityje – tiek fizinės sveikatos (viršsvorį, širdies ligas, diabetą, vėžį, imuniteto, hormonų pusiausvyros pokyčius, lėtinius uždegiminius procesus kūne, trumpesnę gyvenimo trukmę), tiek psichinės sveikatos (priklausomybes, depresiją, nerimą, potrauminį stresą, valgymo sutrikimus, panikos atakas, fobijas). Priklausomybės taip pat gali tapti būdu dorotis su traumų padariniais – padėti nejausti savo jausmų, patirti atsipalaidavimą, palaimingas būsenas, kurių taip trūko vaikystėje.

Taigi, neigiamos vaikystės patirtys vienareikšmiškai sužeidžia, tačiau negalime sakyti, kad bet kokia neigiama patirtis visus traumuos vienodai – svarbus vaidmuo tenka mus supančiai aplinkai, mūsų psichologiniam atsparumui.

Kaipreikėtų stiprintipsichologinį atsparumą?

Esminis atsparumo šaltinis vaikystėje – geras ryšys su tėvais, saugus prieraišumas, kuris padės susidurti su tuo, kas gyvenime nutinka, ko negalime sukontroliuoti. Tikrai nereikėtų stengtis išvalyti vaiko gyvenimo nuo bet kokios sudėtingesnės patirties. Mano, kaip mamos, ar tėčio pareiga yra mokyti vaiką gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra.

Deja, kartais skausmo ir traumos šaltiniu kaip tik tampa artimiausi žmonės, kurių pagalbos tokiu atveju negaliu tikėtis nei būdamas vaikas, nei jau suaugęs. Tada pamatyti traumas ir su jomis susidurti gali padėti psichologas, kuris pastiprina išbūti su kylančiais jausmais ir kurti savo istoriją iš naujo. Vienas iš svarbių darbo su psichologu aspektų yra susidėlioti, ką ir kodėl patyriau, kaip tai mane pakeitė, ką tai reiškia man ir mano aplinkai šiandien. Svarbu duoti sau laiko gyti tiek, kiek reikia.

Ar galime apiepotrauminį augimą kalbėti viltingai? Kokias traumų įveikimo naudasmatote praktikoje?

Nors traumuojančių patirčių gyvenime neišvengsime, tačiau turime galimybę rinktis, kaip į jas žvelgiame – vien kaip pralaimėjimą, kančią, ar ir kaip galimybę augti. Jei pakanka jėgų į savo traumas pažvelgti atidžiau ir mokytis su jomis būti kitaip – tai gali būti proga iš naujo atrasti save, pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus gali tapti brandesnis, atsparesnis, empatiškesnis savo bei kitų atžvilgiu. Kartu gali jaustis saugiau, drąsiau kurti santykius.

Suprasti ir išgyventi trauminius įvykius – tai lėtas ir skausmingas procesas, tačiau dažnas jame atranda naują gyvenimo kokybę. Žinoma, šį procesą neretai apsunkina tai, kad traumos gijimui svarbus ir agresoriaus arba visuomenės pripažinimas, kad tai buvo agresija. Būna, kad tokio pripažinimo sulaukti neįmanoma, tačiau tuomet vis tiek labai svarbu atsisakyti būti priklausomam nuo skriaudėjo.

Kodėl tampame nuo agresoriaus „priklausomi“? Kartais tokia priklausomybė „nepaleidžia“ žmogaus net suaugus, nors atrodo, jis galėtų pabėgti, nutraukti ryšį.

Vaikystėje skriaudėjais neretai tampa artimiausi žmonės, nuo kurių vaikas visiškai priklausomas. Kad ir kas bevyktų namuose, jis negali atsistoti ir išeiti. O kartais situacija gali būti nevienareikšmė – artimasis yra rūpesčio šaltinis ir prieraišumo objektas, tačiau tuo pat metu ir grėsmės, baimės, smurto šaltinis. Ir net fiziškai pabėgus, vidinis konfliktas dažniausiai išlieka, nes visgi tai tėvai, artimieji, kurie tarsi dėl tavęs „stengėsi“. O kur dar aplinkinių kaltinimai: „Jie viską dėl tavęs padarė, o tu toks nedėkingas“. Visais atvejais labai svarbu įsivardinti, jog tai buvo smurtas, ir aš nesu kaltas, nes visuomet už smurtą atsakingas tik agresorius.

Apskritai, išsilaisvinti nuo skriaudėjo yra labai sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kad ir ką būtų patyręs, suaugęs žmogus gali kaskart savęs klausti: „Kas dabar atsakingas už mano gyvenimą?“ Jokiu būdu neneigiant patirtos skriaudos, tačiau stengiantis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą čia ir dabar, ir išlaikyti viltį, kad mažais žingsneliais galime pasiekti didelių pokyčių.

The post Psichologė A. Mockuvienė apie vaikystės traumas: už smurtą visuomet atsakingas tik agresorius appeared first on LAIKMETIS.

„Įprastai esu guvi ir gyvybinga, tačiau praėjusį rudenį pasijutau keistai – užsitęsusį liūdesį papildė vienišumo jausmas, savęs nuvertinimas ir dažnos įkyrios mintys, kad nieko nesugebu, viską atlieku prasčiau nei kiti. Nuolatinis sąvęs graužimas ir abejojimas savimi, kad darbai, kurių imuosi – ne mano jėgoms, labai apsunkino gyvenimą. Vis dar pajėgdavau nudirbti būtiniausius darbus, tačiau be jokio noro ir užsidegimo. Tarytum įkrisdavau į blogų minčių bedugnę, niekaip negalėdama jų atsikratyti, ir vis iš naujo permąstydama – ilgainiui tai vis labiau vargino ir kėlė nerimą. Pajutau, kad ir artimiesiems tai jau girdisi ir matosi. Tada supratau, kad turiu ieškoti pagalbos, nes nieko nesiimdama rizikuoju nugrimzti dar giliau“, – prisimena su sunkumais susidūrusi jauna moteris.

„Depresijos įveikimo centro“ įkūrėja, psichologė Aušra Mockuvienė pastebi, kad „kiekvienas iš mūsų kasdien turime psichikos sveikatos poreikių ir labai svarbu pasirūpinti, kad jie būtų atliepti taip, kaip mums tuo metu labiausia reikia. Kartais pakanka pasivaikščioti, pasikalbėti su artimu žmogumi, pailsėti. Tačiau jei poreikiai didesni, jiems atliepti gali reikėti specifinių žinių, sprendimų bei specialistų paramos. Jeigu ilgą laiką nesprendžiame savo sunkumų ir neatliepiame poreikių, apie tai informuojantys mūsų kūno ir psichikos signalai tampa vis garsesni, ir būsena sunkėja“.

Psichologė pasakoja, jog tamsiuoju metų laiku dėl ryškios šviesos stygiaus pasireiškianti depresija yra vadinama sezoniniu afektiniu sutrikimu.

„Skaičiuojama, kad su ženkliais šviesos trūkumo simptomais tamsiuoju metų laiku susiduria apie 20 proc. žmonių, gyvenančių tose zonose, kuriose žiemą dienos trumpėja ir saulės šviesos būna mažiau. Reikia turėti omenyje, kad visgi žmogus vystėsi ties pusiauju, kur visą dieną gausu šviesos, todėl ir šiandien ji išlieka be galo svarbi žmogaus organizme vykstančių procesų savireguliacijai. Ties pusiauju sezoninio afektinio sutrikimo atvejų tiesiog nėra, o tolstant į šiaurę – daugėja“, – teigia psichologė.

A. Mockuvienė akreipia dėmesį, kad Lietuvoje šviesos trūkumo klausimas itin aktualus, todėl verta žinoti sezoninio afektinio sutrikimo požymius, ir juos pastebėjus kreiptis pagalbos. Anot jos, svarbiausi trys ryškios šviesos trūkumo požymiai yra šie: padidėjęs mieguistumas, energijos stoka ir apetito padidėjimas, ypatingai norint paprastųjų angliavandenių, pavyzdžiui, saldumynų.

Neretai žmonės taip pat susiduria ir su užsitęsusia prasta nuotaika, negebėjimu susikaupti, sumažėjusiu darbingumu, dirglumu, sunkumu kontroliuoti emocijas, kaltės jausmu, suaktyvėjusiais menkavertiškumo išgyvenimais, gali kilti minčių net apie savižudybę. Šie požymiai dažniausiai atsiranda ir stiprėja pamažu artėjant tamsiajam metų laikui, todėl juos patiriančiam žmogui gali būti sunku visą paletę sunkumų susieti būtent su šviesos trūkumu.

Daugelį panašių simptomų patyrusi Vaiva sako ilgai save raminusi mintimis, kad savijauta pagerės savaime: „Vėliau pykau ant savęs, kad taip ilgai pasyviai stebėjau prastėjančią savijautą ir leidau sau joje įklimpti, tačiau visa tai man buvo labai nauja – tiesiog nežinojau, ko griebtis, kol neužtikau kvietimo prisijungti prie savipagalbos programos „Be depresijos“. Mane patraukė būtent galimybė mokytis padėti sau, nes esu įsitikinusi, kad labai daug kas gyvenime pirmiausia priklauso nuo mano pastangų ir noro“.

Programą „Be depresijos“ sukūrusi ir vedanti psichologė A. Mockuvienė antrina, jog toks nusiteikimas ypač svarbus norint sveikti: „Nors specialistai tikrai gali padėti, palaikyti, nukreipti, tačiau pirmiausia yra svarbus paties žmogaus noras ir pasirinkimas sau padėti.

Galima sakyti, depresija yra save palaikanti būsena, ir neretai galime pastebėti tam tikrą užburtą ratą – kai nėra jėgų ir nieko nesinori, žmogus natūraliai tampa vis pasyvesnis, tačiau šis pasyvumas, ir neretai atsiribojimas nuo aplinkinių, savo ruožtu, tik dar labiau apsunkina būseną, o tuomet vis labiau nieko nesinori ir mažėja jėgų. Todėl programos metu siekiame tą ratą pradėti sukti į kitą pusę.

Padedame žengti pirmuosius žingsnius siekiant susigrąžinti energiją ir gyvenimą, stengiamės žmones įgalinti, siūlydami pradėti nuo mažų žingsnelių: savo sunkumų supratimo ir įsivardinimo, pajudėjimo, paprastų mitybos pakeitimų, atidėliotų darbų padarymo ir mažų malonumų kūrimo, švelnesnio santykio su savimi kūrimo.

Padedame žengti pirmuosius žingsnius siekiant susigrąžinti energiją ir gyvenimą, stengiamės žmones įgalinti, siūlydami pradėti nuo mažų žingsnelių.

Žinoma, įveikiant depresiją gali prireikti vaistų ar terapijos, tačiau net ir tokiu atveju žmogus turi dėti pastangas, kad išsikapstytų iš sunkios būklės, kitaip rezultatas vargu ar bus tvarus. Todėl Vaivos istorija skamba kaip puikus sunkių būsenų prevencijos pavyzdys, kai žmogus laiku pastebi, jog kažkas ne taip, motyvuotai imasi veiksmų, juos nuosekliai vykdo, ir pasiekia puikius rezultatus“, – sako psichologė.

Vaiva, savo ruožtu, džiaugiasi, jog programa anonimiška ir prieinama nuotoliniu būdu – pasak jos, tai buvo svarbūs veiksniai, padėję apsispręsti pamėginti. Kartu moterį džiugino galimybė patirti bendruomeniškumą užduodant klausimus, dalinantis patyrimais su kitais dalyviais, jaučiant abipusį palaikymą. Vaiva sako programos metu supratusi, jog „depresija sergantiems reikalingi ne tik gailestis, užuojauta, supratimas, bet ir padrąsinimas, įgalinimas, gal net lengvas pastūmėjimas nors mažais žingsneliais pačiam bandyti siekti gijimo.“

Anot pašnekovės, programos turinį sudaro žinios, susijusios su didesniu dėmesiu sau, savo sveikatai, mitybai, miegui, dienotvarkei, mintims. Visi patarimai grindžiami naujausiais moksliniais tyrimais, pasiūloma metodika, kaip tas žinias pritaikyti kasdienybėje. Vaiva programą prilygina sporto klubo lankymui – juk su trenerio pagalba sportas tikslingesnis ir efektyvesnis.

„Programos dėka tapau atidesnė savo kūnui ir mintims, emocinei ir fizinei būsenai. Supratau, kad ji priklauso nuo mano pasirinkimų, įvykių bei aplinkybių, kuriose tuo metu esu.Tad jei pasijaučiu blogiau, apima liūdesys – iškart savęs klausiu, kodėl? Gal nepakankamai miegojau, nepavalgiau, pamiršau pasportuoti ar bent išeiti pasivaikščioti? Atsidūrusi sunkesnėse situacijose ypatingai stengiuosi viso to nepamiršti. O didžiausias atradimas – šviesos tema.

Dabar žvelgdama atgal suprantu, kad pavasariais, ilgėjant dienoms, visuomet gerėdavo nuotaika, o lapkritį būdavo sunkiausia išbūti, tačiau neįsivaizdavau, kad kasdienė šviesos terapija naudojant šviesos terapijos akinius galėtų net tamsiausiu metu mane pripildyti energijos visai dienai. Pusvalandis su šviesos akiniais iš ryto, kol pusryčiauju, pažadina organizmą, visiškai atsimerkia akys ir galiu darbuotis. Sezoninis rudeninis nugrimzdimas pasitraukė, tarsi ištirpo toje šviesoje“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ne mažiau svarbi ir nauja moteriai buvo ruminavimo tema, kurią vaizdingai galima apibūdinti kaip nesibaigiantį minčių kramtymą, mąstymą vis iš naujo apie tai, kas jau nutiko, ar dar nutiks, paišant galvoje juodžiausius scenarijus. „Programos metu išmokau ruminavimą suvaldyti ir įveikti. Svarbu laiku save pagauti ir mintis užimti bendravimu, knygų skaitymu, tinklalaidžių klausymu. Taip pat programa padėjo išmokti kontroliuoti polinkį atidėlioti, supratau, kad tai susiję su perdėtu perfekcionizmu“, – dalinasi Vaiva.

Ji sako, jog pagrindinės 10 savaičių trunkančios programos stiprybės yra atskirų žinių ir metodų sujungimas į visumą, jų pagrindimas argumentų kalba, ir aiškumas, kodėl visa tai gali padėti sveikti. Taip pat žmogus kas savaitę skatinamas įsivertinti, kaip sekasi, ko dar būtų galima imtis kelyje sveikimo link. „Per tas 10 savaičių daugelis psichologės pristatytų svarbių dalykų man tapo rutina, kurią labai paprasta atlikti. Programos metu įgytus įgūdžius padėti sau ir toliau nešuosi su savimi kasdienybėje – tai man atrodo pats didžiausias pasiekimas ir kartu šios programos laimėjimas“, – apibendrina pasakojimo herojė.

The post Psichologė A. Mockuvienė: šviesos trūkumas gali baigtis depresija, tačiau yra būdų sau padėti appeared first on LAIKMETIS.

Klausimas. Viskas, kas vyksta pasaulyje šiuo metu, man kelia nerimą ir netikrumą dėl ateities. Ji man atrodo pilna grėsmių ir pavojų. Jaudinuosi dėl savo artimųjų ir mano pačios ateities. Todėl ateities aš bijau. Kaip atsikratyti šios baimės, nerimo dėl to, kas turėtų įvykti? Kaip suvaldyti šią baimę ir atsikratyti nuolatos persekiojančio netikrumo pojūčio?

Niekas nežino, kas laukia ateityje. Ateities nerimas ir baimė vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu yra būdinga daugeliui žmonių. Tai dažniausiai siejama su svarbių gyvenimo sričių, veiklų pokyčiais. Įprastai su tokiu ateities nerimu žmonės susitvarko per adaptacinį pokyčių laikotarpį – tai tarsi natūrali gyvenimo dalis. Tačiau ateities baimė ir nerimas tampa problema, kai pradeda trukdyti gyventi, kaip ir minėtame klausime.

Ateities baimė ir nerimas yra siejamas su aukštais standartais, nerealistiniais lūkesčiais, skubotų išvadų darymu, negatyviu mąstymu, savikritiškumu, per dideliu kontrolės poreikiu ir įgūdžių neturėjimu būti dabartyje.

Grėsmė ir neapibrėžtumas

Kasdienybėje baimė ir nerimas dažnai vartojami kaip sinonimai, todėl susimaišo dvi skirtingos emocijos. Jos turi pamatinių bendrų savybių, bet tam tikrais aspektais skiriasi. Kad žmogus jaučia ateities baimę ar nerimą, išduoda pasikartojančios mintys apie ateitį, kurių dažniausia - „o kas, jeigu…“. Tada žmogus savo galvoje suka įvairiausius galimus ateities scenarijus, kurie reikalauja ne tik laiko ir dėmesio, bet ir energijos išteklių. 

Baimė yra apčiuopiama grėsmė ateityje. Pavyzdžiui, einant gatve pamatau prieš save atbėgant šunį ir tuomet kyla baimė, kad jis gali užpulti. Tad baimės gali būti įvairios: ligų, nelaimingų atsitikimų, skyrybų, nedarbo, finansinio nestabilumo, karo ar smurto.

Kad žmogus jaučia ateities baimę ar nerimą, išduoda pasikartojančios mintys apie ateitį, kurių dažniausia - „o kas, jeigu…“.

Tuo tarpu nerimas būna dėl ateities neapibrėžtumo. Jis yra labiau orientuotas į procesą, kuris įsivaizduojamai laukia. Nerimas yra tarsi užsitęsusi laike, nemaloni ir dažnai pasireiškianti kūne emocinė būsena. Kai kurie žmonės jaučia nemalonius pojūčius skrandyje ar pilve, kiti - tarsi atsiskyrę nuo kūno, tretiems kvėpavimas tampa paviršinis ir jie įvardina, kad „neranda sau vietos“. Dažnai būna, kad žmogus sunkiai įvardina vieną priežastį dėl ko nerimauja. Pavyzdžiui, „yra jausmas, kad kažkas negero nutiks“.

Užstrigimas

Ateities baimė gali būti kaip siekis išvengti skausmingų praeities patirčių. Skaudi praeitis gali žmogų vesti į mintyse dėliojamas tam tikras būsimų įvykių sekas tokiu būdu, kad tik skaudūs įvykiai neturėtų galimybės atsikartoti, kad žmogus jų galėtų išvengti.

Paradoksalu, bet tokios mintys dažnai perauga į katastrofinius scenarijus, o pirminis tikslas „labiau kontroliuoti ateitį ir būti ramesniam“ augina nerimą. Žmogus įstringa užburtame rate: negatyvios ir katastrofinės mintys apie ateitį, kurios sukelia dar daugiau nerimo, skatina intensyvesnį nepasitikėjimo ar netikrumo pojūtį, provokuoja generuoti vis kitas katastrofines mintis ar scenarijus.

nerimą galima įveikti, kai jį atpažįstame.

Kyla klausimas, kaip pats žmogus gali sau padėti valdyti nerimą arba įveikti ateities baimę? Savigalbos būdų yra įvairiausių, bet pagrindiniai aspektai yra du: nerimą galima įveikti, kai jį atpažįstame, ir buvimas dabartyje yra receptas ateities baimei.

Penki būdai, kaip įveikti ateities baimes

I. Praktikuokite dėmesingą įsisąmoninimą (ang. Mindfulness). Moksliniai tyrimai rodo, kad dėmesingas įsisąmoninimas gerina emocijų ir minčių valdymą, o to rezultatas - mažėjanti įtampa, nerimas ir baimės. Pateikiu kelis dėmesingo įsisąmoninimo pratimus.

Kvėpuokite. Penkis – šešis kartus giliai įkvėpkite (išpučiant pilvą) ir pro suspaustas lūpas, tarsi pūstumėt karštą sriubą, ilgai iškvėpkite (sutraukiant pilvą). Iškvėpimas turi būti du kartus ilgesnis nei įkvėpimas. Gilus kvėpavimus pilvu stimuliuoja pagrindinį kūno nervą – nervą klajoklį. Jis stimuliuojamas siunčia organizmui signalą nurimti.

Įsižeminkite. Pajuskite tvirtą pagrindą po kojomis. Nesvarbu, ką darote, tiesiog tvirtai padais arba kita kūno dalimi atsiremkite į žemę. Idealu, jei yra galimybė, tiesiog atsigulti ant grindų, pievos ar pan. Pajuskite, kaip tvirtai remiatės į žemę. Leiskite sau pabūti taip vieną – dvi minutes.

Kai savo emocijoms duodame dėmesio, jos pasitraukia.

Tyrinėkite. Nuo nemalonių emocijų mums norisi pabėgti, tačiau jei pabandome ties jomis sustoti ir giliau į jas pasižiūrėti, jos pradeda rimti. Tas pats vyksta ir su nerimu. Galime pabandyti giliai kvėpuodami įsiklausyti į fizinius nerimo pojūčius su atjauta ir geranoriškumu sau, ir po kažkiek laiko pastebėsime, kad fiziniai nerimo simptomai pradeda rimti. Kai savo emocijoms duodame dėmesio, jos pasitraukia.

II. Kartokite afirmacijas, strėlines maldas, mantras

Tam tikros frazės, žodžiai gali tapti atrama, kai reikia tvirtumo ir daugiau ramybės. Tam tinka įvairios formos: afarmacijos arba tam tikros žinutės, kurias sau galime vis kartoti, pavyzdžiui, „Aš esu saugi/-us“; „ Visa tai laikina. Visa tai praeis.“ „Aš galiu išbūti“. Arba naudoti pasirinktą strėlinę maldą, pavyzdžiui, „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.

III. Būkite fiziškai aktyvūs

Suraskite jums tinkančią fizinę veiklą (bėgimas, Pilateso mankšta, pratimai širdžiai ar kt.), kurią atliekant kuo dažniau dėmesį nukreiptumėte į dabarties momentą. Galite stebėti savo kūną, jo judesius, aplinką ir pan. Kiekvieną dieną 30 min. dėmesingas vaikščiojimas lauke ne tik pagerins savijautą, bet ir sumažins įtampą.

IV. Rašykite dienoraštį

Rašymas yra asmeninis ir gali būti intymiausiu pokalbiu su savimi. Rašykite apie savo giliausius jausmus, patyrimus, išgyvenimus. Moksliniai tyrimai rodo, kad toks kasdienis 15-20 min. rašymas gerina emocinę sveikatą. Galite vesti dėkingumo dienoraštį. Dėkingumas skatina ne tik kūrybiškumą, bet ir išplečia dėmesio lauką, t. y. leidžia kasdieninius dalykus pamatyti naujai. Tiesiog skirkite laiko dienoje rašymui, kad galėtumėte sustoti tarp kasdienybės įsipareigojimų ir rinktis sąmoningą, be įtampos, džiugesio pilną gyvenimą.

V. Kreipkitės į specialistą

Jei ateities baimė ir nerimas yra kilę dėl praeityje patirtų trauminių įvykių arba kitų sunkių išgyvenimų, kurie kažkokia forma „grįžta“ į dabartį, gali būti naudinga kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Taip pat jei matote, kad savigalbos priemonės yra neveiksmingos arba nežinote, ar būtent jos jums gali padėti, konsultacija su specialistu suteiktų daugiau informacijos.

Laukiame kitų Jūsų klausimų.

The post Inga Juodkūnė. Kaip įveikti baimę ir nerimą appeared first on LAIKMETIS.