Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Šie ir kiti Antano Vivulskio kūrybos principai geriausiai išsiskleidžia vienintelio jo išlikusio pastato – Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios – architektonikoje. 2024 m. sukanka šimtas metų nuo šio didingo pastato, savo forma ir architektūrinės idėjos gelme primenančio empirėjų, užbaigimo.

Pastato architektūra ir idėja įkūnija siekį aprėpti visą egzistuojančią tradiciją, ja remtis, bet kartu kurti inovatyviai. Tradicija čia suteikia kūriniui „teisę tvirtai būti pasaulyje“, naujumas  išreiškia asmenišką santykį su visa kūrybos istorija, o tikėjimas laikiną kūrinį pakyli amžinybės link. Mažai pasaulyje yra kūrėjų, gebančių šias, rodos, viena kitai prieštaraujančias kategorijas sujungti į naujovišką harmoningą visumą.

IV tarptautinė mokslinė konferencija Šiluvoje Antanui Vivulskiui atminti. Ateitis, tradicija ir tikėjimas

2024 m. rugsėjo 26 d.

Programa

Konferencijos tikslas – pagerbiant A. Vivulskio atminimą žvelgti į jo kūrybinį genijų per tradicijos, ateities ir tikėjimo diskursus.

Konferencija vyks Šiluvos piligrimų centre, M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva, Raseinių r.

Pranešimai bus skaitomi lietuvių ir anglų kalbomis.

10.50–11.00 Sveikinimo žodis.

11.00–11.30 Pagrindinis konferencijos pranešimas. Doc. dr. Aušra Vasiliauskienė. „Skulptūros reikšmė architektūriniuose Antano Vivulskio projektuose“.

11.30–11.45 Birutė Valečkaitė. „Antanas Vivulskis ir Boleslovas Balzukevičius: draugystė ir jos paveldas Paryžiuje, Krokuvoje ir Vilniuje“.

11.45–12.00 Doc. dr. Kastytis Rudokas. „Eschatologiniai motyvai Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios architektūroje. Hermeneutinė prieiga“.

12.00–12.15 Doc. dr. Vaidas Petrulis. „Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Čikagoje: komplikuota lietuviško identiteto paieškos istorija“.

12.15–12.30 Diskusija su sesijos pranešėjais.

12.30–13.30 Pietų pertrauka.

13.30–13.45 Kostas Biliūnas. „Sakralinių vietų sistemos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – barokinis kraštovaizdis?“.

13.45–14.00 Dr. Gabrielius Edvinas Klimenka. „Ikonografinė ksenotradicija lietuviškoje katalikybėje: ikonos rašomos ar tapomos?“

14.00–14.15 Prof. dr. Rasa Čepaitienė. „Tradicija ir modernumas Antano Ruškio dvasinėje Lietuvos istorijoje“.

14.15–14.30 Diskusija su sesijos pranešėjais.

14.30–14.45 Kavos pertrauka.

14.45–15.00 Prof. dr. Žanete Narkēviča. „Tradition, Innovation, Education: The Formation of Cultural Memory“.

15.15–15.30 Kun. dr. Modris Lācis. „The Development of Theology of Peace: Saint Augustine’s “City of God” and the Social Doctrine of the Church“.

15.30–15.45 Doc. dr. Benas Ulevičius. „Drawing All Things to Christ: A Theological Program of Liturgical Space in Early Christianity“.

15.45–16.30 Diskusija su sesijos pranešėjais ir apibendrinamosios konferencijos mintys.

Konferencijos mokslinis komitetas

Pirmininkas – doc. dr. Benas Ulevičius

Pavaduotojas – dr. Kastytis Rudokas

Nariai: prof. dr. Žanete Narkēviča, prof. dr. Marek Chmielewsky, doc. dr. Piotr T. Nowakowski, prof. dr. Birutė Obelenienė, prof. dr. Artūras Lukaševičius, doc. dr. Vaidas Petrulis.

Organizacinis komitetas

Pirmininkė – Silvija Čižaitė-Rudokienė

Nariai: kun. Robertas Urbonavičius, dr. Kastytis Rudokas

Organizatoriai

VšĮ Šiluvos piligrimų centras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras

Konferencijos globėjas – arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

Konferencijos partneriai

Kauno arkivyskupija, Raseinių krašto istorijos muziejus, Raseinių rajono savivaldybė.

Informaciniai rėmėjai

Marijos radijas, internetinis portalas „Raseinių naujienos“, internetinis portalas „Mano Raseiniai“

The post Šiluvoje - tarptautinė mokslinė konferencija Antanui Vivulskiui atminti appeared first on LAIKMETIS.

„Žinojome, kad taip yra, kad jis yra paslėptas bet daugiau tos legendos ir nebuvo nagrinėjamos. Dabar buvo tikras siurprizas, kad rado moterį, kuri žinojo tikslesnę vietą ir žmogus tikslingai ieškojo ir rado“, – penktadienį BNS sakė Kupiškio rajono meras Algirdas Raslanas.

Vietos bendruomenė apie atrastą varpą paskelbė ketvirtadienį „Facebook“ paskyroje „Kupiškio krašto paveldas“.

Jį savo lauke atrado vietos ūkininkas Laurynas Družas.

Varpas priklausė Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčiai.

Jos klebonas Rimantas Gudelis BNS penktadienį sakė, kad varpas išlietas 1908 metais, tada ir užkeltas į varpinę. Prasidėjus karui, vietos žmonės jį nukabino ir paslėpė po žeme, kad nebūtų išlietas, o metalas panaudotas ginklų gamybai.

„Kada tiksliai paslėpė, yra labai daug legendų – vieni sako, kad Pirmojo pasaulinio karo metu, kiti sako, kad Antrojo pasaulinio karo metu, Stalino laikais“, – pasakojo dvasininkas.

Anot jo, ilgainiui pasimiršo tiksli vieta, kur varpas buvo užkastas.

R. Gudelis tikino pats radinio dar neapžiūrėjęs, tačiau jį matę bažnyčios tarnautojai ir paveldosaugininkai teigė, jog varpas nepažeistas.

„Jeigu jis bus perduotas bažnyčiai, o taip turėtų būti, turėtų būti perduotas mūsų parapijai, tai dėsime ten, kur ir buvo – į varpinę“, – BNS sakė klebonas.

Dabar bažnyčia turi du mažesnius varpus.

Medinė Antašavos bažnyčia pastatyta 1862 metais, 1870 metais iškilo mūrinė varpinė, 1905 metais pristatyta zakristija. 

The post Kupiškyje rastas kone šimtmetį po žeme pragulėjęs bažnyčios varpas appeared first on LAIKMETIS.

Aukštos kokybės vargonai statomi taip, kad bažnyčios interjeras būtų kaip rezonansinė plokštė, todėl gero instrumento negalima lengvai perkelti į kitą aplinką.

"Bažnyčios su vargonais, suprojektuotais taip, kad tiktų patalpai, turi įgimtą skambesį", - sakė BDO pirmininkas Jurgenas Lutzas (Jurgenas Lutcas). "Ši ypač glaudi erdvės ir garso sąveika ir toliau žavi žmones, todėl turi būti išsaugota."

BDO parėmė "Bažnyčios manifestą" - nacionalinių paveldo pareigūnų vadovaujamą peticiją, kurioje kultūros fondai raginami prisiimti finansinę atsakomybę už pastatus, kurių bažnytinės organizacijos nebegali išlaikyti.

Nuo praėjusio mėnesio, kai peticija buvo paskelbta, ją jau pasirašė 17 000 žmonių. "Bažnyčių pastatai ir jų įranga priklauso ne tik bažnyčioms. Kaip paveldėtos erdvės, jie yra bendra nuosavybė, priklauso visiems", - rašoma jame.

The post Vokietijos vargonininkai ragina neuždaryti bažnyčių appeared first on LAIKMETIS.

Darbams tikisi geradarių paramos

Šventoriaus stacijų – koplytėlių ir keturiolikos 173x92 cm dydžio paveikslų jose – atkūrimo darbai vyksta etapais, kai kuriuos jų Kultūros paveldo departamento (KPD) specialistai sugretina su Jurgio Pabrėžos koplyčios senosiose parapinėse kapinėse restauravimo darbais. Tačiau, skirtingai nuo Jurgio Pabrėžos koplyčios restauravimo, kuriais rūpinasi Kretingos rajono savivaldybė išvien su KPD, bažnyčios paveldas nėra tarp KPD prioritetinių darbų, todėl jais tenka rūpintis parapijai.

Lėšų stacijų atkūrimo darbų startui užpernai parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, – buvo skirta 10 tūkst. eur techniniams dokumentams parengti. Realiems restauracijos darbams lėšų tikimasi gauti iš pavienių geradarių. Konkretus lėšų poreikis, klebono žodžiais, bus žinomas po tyrimų parengus bendrą koplytėlių ir paveikslų jose atkūrimo projektą. „Skaičiuojame, kad sakyklai atkurti reikės apie 200 tūkst. eur, ne mažiau, ko gero, kainuos ir stacijos“, – mano S. P. Bytautas.

Iš keturiolikos šventoriuje pastatytų Kryžiaus kelio koplytėlių jau anksčiau buvo išimti paveikslai, juos palaipsniui restauratoriai išsiveža į dirbtuves atkurti: šis darbas yra patikėtas restauratorės Linos Katinaitės komandai, turinčiai Kretingos bažnyčios meno vertybių bažnyčioje restauravimo patirties. Išvežti atkurti pirmieji trys paveikslai, kiti saugomi Kretingos pranciškonų vienuolyne.

Tyrimai parodė: dirbo kelios meistrų kartos

Klebono S. P. Bytauto žodžiais, paveldosaugininkų reikalavimai, restauruojant bažnyčios paveldą, yra labai griežti, ko anksčiau nebuvę: prieš išvežant stacijas į dirbtuves, reikėjo atlikti net keleriopus – menotyrinius, polichrominius, fotogrametrinius, cheminius ir fizikinius – tyrimus.

„Atvyksta vieni specialistai tirti koplyčias kaip visumą, po to kiti – paveikslus, atlikdami vis kitokius tyrimus. Prieš kelias dienas iš KPD atvykę specialistai dirbo labai įdomiai: ultravioletiniais spinduliais tamsoje apšvietė paveikslus, taip jie pamato skirtingus dažų sluoksnius, nustato, kiek sykių anksčiau jie buvo atkurti. Nustatytos darbų datos – 1858 m. ir 1919 m., matosi, kad darbus atliko skirtingi meistrai. Specialiai paveikslus fotografavo tamsoje, po to aprašys ir teiks rezultatus restauratoriams, kad šie galėtų pradėti darbus“, – kalbėjo klebonas.

„Paveldosaugos specialistams užkliuvo koplyčių langų forma. Su projektuotojais sumanėme, kad stiklas būtų vientisas, geriau matytųsi paveikslai. Tačiau paveldosaugininkai įžvelgė, kad langai buvę kitokie, prašo dokumentinių įrodymų. Su muziejininkais Jolanta Klietkute ir Juliumi Kanarsku ieškojome aprašų archyvuose. Nuo 1962 m. nuotraukose matosi tokie langai, kaip buvo ligi šiol – skirtingos konfigūracijos, o tarpukario nuotraukose matosi netgi langinės, nes anksčiau Kryžiaus kelio stočių paveikslai tik per procesijas būdavo išnešami, o po to grąžinami saugoti į šventoriaus koplyčią“, – pasakojo S. P. Bytautas.

Įrengė Koliziejaus pavyzdžiu

Nėra išlikę tikslių žinių, kada Kretingos bažnyčios šventoriuje buvo įrengtos Kryžiaus kelio koplytėlės, tačiau žinant, kad vienuoliai pranciškonai visais laikais rūpinosi Kryžiaus kelio pamaldumo praktika, tikėtina, kad jos buvo pastatytos Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu.

Kretingos šventoriaus Kryžiaus kelio prototipas galėjo būti Romos Koliziejuje įrengtas 14 stočių Kristaus kančios kelias. Pranciškonų vienuolyno kronikoje užsimenama, kad šventoriaus Kryžiaus kelio koplytėlės 1763 m. buvo restauruotos, taip pat paminėta ir apie 1732 m. šventoriaus viduryje pastatyta koplyčia, skirta Kryžiaus kelio stočių paveikslams saugoti, nes stacijų paveikslai koplytėlėse būdavo pastatomi tik per apeigas.

Yra išlikusių žinių, kad Kretingos šventoriaus koplytėlių paveikslai iki XI stoties nutapyti pagal Johanno Christiano Leopoldo (1699–1755) raižinių ciklo ikonografinį pavyzdį. Dabartinius Kristaus kelio stočių paveikslus 1919 m. aliejumi ant skardos arba drobės nutapė dail. A. Klimanskis. Tikėtina, jis nukopijavo ar užtapė prieš tai koplytėlėse buvusius baroko stiliaus paveikslus.

Koplytėlės mūrinės, akmens-plytų mūro pamatu, turi baroko architektūros bruožų. Tarpukariu koplytėlių stogai buvo apskardinti angliška skarda. Kelios arčiau parapijos namų esančios koplytėlės buvo restauruotos 1980–1988 m. tuometinio klebono Bronislovo Burneikio rūpesčiu.

2002 m., pranciškonų atėjimo į Kretingą 400 metų jubiliejui, koplytėlės remontuotos vietinių meistrų, numušus senąjį cementinį tinką, pro kurį mūras nekvėpavo, buvo naujai apmūrytos, nubalintos, atnaujinti pamatai. Skardinius stogus pagal senus brėžinius pagamino skardintojas Juozapas Eidėjus iš Klaipėdos, naujus langus labdaringai pagamino Prano Varkojo įmonė.

The post Restauruojamos Kretingos šventoriaus Kryžiaus kelio stotys appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pranešė KPD, dviem paveldosaugininkams medaliai įteikti už viso gyvenimo nuopelnus.

J. Glemža apdovanotas už iniciatyvas ir dalyvavimą vadovaujant paveldo apsaugos institucijoms, indėlį garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, jaunųjų paveldosaugininkų švietimą, kultūros paveldo objektų tvarkybos projektus.

Jis su kolegomis vykdė Medininkų pilies gynybinio bokšto atstatymo darbus, parengė Lietuvos teritorijos, 1999 metų Vilniaus bendrąjį planą, parašė knygų apie Lietuvos architektūros paminklus, kultūros paveldo apsaugą ir tvarkymą.

Už architekto, restauratoriaus, dailėtyrininko kompetencijų derinimą, jautrumą rengiant kultūros paveldo objektų paveldotvarkos, pritaikymo projektus, restauratorių kartos formavimą Lietuvoje apdovanotas R. Jaloveckas.

Jis atliko sostinės Šv. Jonų bažnyčios architektūrinius tyrimus ir parengė restauravimo projektą, tyrė ir su kolegomis rengė Vilniaus senamiesčio, gotikinio pastato Stiklių gatvėje projektus, Lietuvos liaudies buities (dabar – etnografijos) muziejaus Rumšiškėse ekspozicijos išdėstymo projektą.

Buvo įteikti ir KPD padėkos ženklai, jie skirti architektei, architektūrologei Rasai Bertašiūtei, architektui Augiui Gučui, architektams restauratoriams Evaldui Purliui, Giedrei Filipavičienei, Gražinai Kirdeikienei.

Apdovanojimai paveldosaugininkams minint jų profesinę šventę buvo įteikti baigtuose restauruoti ir visuomenei praėjusią savaitę atvertuose Sapiegų rūmuose Vilniuje.

The post Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui apdovanotas ir Šv. Jonų bažnyčios restauravimo projekto rengėjas R. Jaloveckas appeared first on LAIKMETIS.

Unikali proga pažinti legendomis apipintą sodybą

„Pagulbis“– unikali sodyba, kurią prieš bene dvidešimtmetį atrado verslininkas ir menininkas Kazimieras Jakutis. Autentiškas, bene šimtmetį menantis kompleksas naujai atgimė Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį. Sodybą prikeliant naujam gyvenimui stengtasi išsaugoti pastatų istoriją, ilgamečius medžius ir ypatingą paveldą – Didįjį kluoną, kuriuo pasigirti gali nedaug Lietuvoje likusių sodybų.

Noras sodyboje suburti liaudies tradicijų mylėtojus šeimininkui kilo dar 2005-aisiais. Tuo metu lankytojus kvietė „Poezijos atlaidai Pagulby“, vėliau – „Pagulbio poezijos ir muzikos atlaidai“. Pastebėjus, kad į kasmetinius renginius renkasi šeimos, ilgainiui programa buvo dėliojama atsižvelgiant ir į mažuosius šeimos narius. Taip, 2019-ais, tuometinės sodybos šeimininkės Alionos Jakutienės iniciatyva, atlaidai tapo šeimų festivaliu „Kryptis: namai“. Šiemet, pirmą kartą, sodyba lankytojus pasitinka „Pagulbio šeimų festivalio“ vardu.

Į renginį kviečianti festivalio organizatorė Vaiva Raišytė nekantrauja dar kartą pakviesti  pažinti šią autentišką sodybą ir pažada smagius susitikimus su menininkais, tautodailininkais, ir amatų tradicijų puoselėtojais.

 „Pagulbis netruko tapti mylima švenčių organizatorių vieta, ir tapo prieglobsčiu išsiilgusiems trumpo pabėgimo į senus lietuviškus namus. Šis gegužės šeštadienis – unikali proga kiekvienam prisiliesti prie mūsų paveldo ir pažinti regiono autentiškumą. Stengsimės, kad kiekvienam atvykusiam tai būtų įsimintina ir smagių patirčių kupina diena”, – pažada jaunoji „Pagulbio” šeimininkė V. Raišytė.

Kvies prie paveldo prisiliesti kiekvieną

Renginio programoje – pramogos ir patirtys, tinkantiems visoms amžiaus grupėms. Amatininkai kvies susipažinti su kalvystės įrankiais, sudalyvauti  lėlininko, sodų ir juostų rišimo, žolelių atvirukų dirbtuvėse, kartu tapyti ant medinių lentelių ar pasigaminti savo knygų skirtukus.

Dalyviai bus kviečiami į lėlių teatro spektaklį, o smagiu suvenyru gali tapti laikinos baltų raštų ir simbolikos įkvėptos tatuiruotės. Viso renginio metu ne tik mažųjų lauks liaudiški žaidimai - estafetės, muilo burbulų pievelė ir draugiški susitikimai su naminiais gyvūnais. Pačių mažiausiųjų (nuo 9 mėn.) lauks pojūčių lavinimo ir kūrybinės veiklos. O paauglius prozininkė Rebeka Una kvies į diskusiją – pažintis su knyga ir jos samprata.

Nepamirštas ir kulinarinis paveldas – kulinarines edukacijas ves virtuvės šefas Ruslanas Bolgovas. Atvykusieji kluono bare bus vaišinami Budrienės duonele ir gira. O norinčius pasistiprinti, kviesime nusipirkti garsiųjų „Briedžių medžioklės“ cepelinų ar kitų tradicinių patiekalų. Dalyviai galės savo akimis stebeti šakočio kepimą, ir patys pasigaminti Molėtų krašto virtuvės mielinius paukštelius.

Dalyvių laukia įtraukianti muzikinė programa

Nenutolta ir nuo pirminės renginio idėjos – muzikos. Didžiajame kluone skambės žemaitiškos Austiejos ir grupės dainos, pasirodymus surengs bardų trio Žvirblis, Ambrazevičius ir Zala, į sutartinių ratą kviečianti giedotojų grupė „Alsūnė“, ir pats sodybos „gaspadorius”, dainas kuriantis bardas Kazimieras Jakutis su grupe.

K.Jakutis sodyboje dar prieš beveik 20 metų burdavo bendruomenę į muzikos ir poezijos sambūrius – „poezijos atlaidus”. Dabar kūrėjas džiaugiasi, kad dešimtmetį gyvavusi idėja išaugo, ir įtraukia kitas meno rūšis.

 „Džiugu, kad net ir po tiek metų galime suburti visus, kam įdomus paveldas, lietuviškos tradicijos, senojo kaimo palikimas. Šiandien tai šventė visai šeimai, kurios metu tėvai ir seneliai gali parodyti vaikams ir anūkams išlikusį aukštaitišką kaimą, pasimokyti  kaip rišti sodus ar aukštaitiškas juostas, pasiklausyti dainų, kurios šiemet skambės ne tik aukštaitiška, bet ir žemaitiška tarme. O gal ir patys atras tai, ko dar nepažino“, – sako K. Jakutis.

Festivalio atidarymas – šeštadienį, gegužės 18 dieną, 13 valandą.

Susitikime Pagulbyje, čia gera būti!

The post „Pagulbio šeimų festivalis” – vienos dienos šventė, skirta lietuviško paveldo puoselėjimui appeared first on LAIKMETIS.

Paskutinis atvejis - Šilalės rajone

Paskutinis atvejis įvyko Šilalės rajone, Degučių kaime, iš XX a. pr. koplytstulpio pavogtos į kultūros vertybių registrą įtrauktos Šv. Roko ir skulptūrinės grupės skulptūrėlės.

Kaip nurodo Policijos departamentas, apie vagystę pranešta penktadienį. Jog skulptūrėlės dingo, pastebėta kovo 27 dieną.

Šilalės rajono savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausiasis specialistas, vykdydamas kultūros paveldo objektų stebėseną, nuvykęs patikrinti koplytstulpio su skulptūromis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 14943), esančio Degučių II kaime, Laukuvos seniūnijoje, Šilalės rajone, jame nerado Šv. Roko ir skulptūrinės grupės skulptūrų. Skulptūrinę grupę sudarė Šv. Izodoriaus, Angelo ir jaučių poros skulptūrėlės.

Pranešama, kad dingusios skulptūros yra valstybės saugomos kultūros vertybės, turinčios didelę kultūrinę vertę.

Paveldo apsaugos specialistai, atsižvelgdami į pastaruoju metu padažnėjusias kilnojamųjų kultūros vertybių vagystes, kreipėsi į daugelį savivaldybių, kuriose vagysčių mastai ypač dideli, ir rekomendavo vertingas skulptūrėles perkelti į muziejus, o jų vietoje patalpinti kopijas.

Visuomenės prašoma pagalbos ieškant šių ir kitų dingusių skulptūrų, registruotų Dingusių Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių sąraše.

Specialus renginys

Dingusių kilnojamųjų kultūros vertybių problematika, jų perkėlimo į muziejus aspektai neseniai su muziejininkus buvo aptarti KPD Kauno teritorinio skyriaus organizuotame renginyje „Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos probleminiai klausimai KPD bei muziejų akiratyje“. Renginys vyko Vytauto Didžiojo Karo muziejuje. Pranešimus šia tema skaitė KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vyr. specialistai Ričardas Dediala ir Gintaras Ivanavičius.

Pranešėjai akcentavo, kad nepaisant liūdnos vagysčių tendencijos, išviešinus kilnojamųjų kultūros vertybių dingimo faktus, dažnai tos vertybės atsirasdavo ir būdavo pristatomos į muziejus. Taip pat pastaruoju metu dauguma bažnyčių klebonų nori perduoti į muziejus bažnyčiose saugomus liturginius rūbus ir indus, kurie yra ypač vertingi, bet blogos būklės, todėl tikimasi geresnės apsaugos muziejuose.

Su renginyje dalyvavusiais Vytauto Didžiojo Karo muziejaus, Lietuvos etnografijos muziejaus, Lietuvos aviacijos muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Kėdainių krašto muziejaus, Prienų krašto muziejaus ir kt. atstovais taip pat kalbėta ir apie informacijos pasidalijimą, aptarta ir itin aktuali archeologinio paveldo patekimo į muziejus problematika, „juodųjų archeologų“ ieškomi ir perduodami radiniai. Akcentuota šiuo metu išryškėjusi XX a. šarvuotos technikos fragmentų perdavimo muziejams problematika, pasidalinta patirtimi, ką daryti muziejui gavus XX a. šarvuotos technikos artefaktų, kaip atpažinti, ar visais atvejais jie yra vertingi ir perduotini svarstyti Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo tarybai.

The post Padažnėjo skulptūrėlių iš koplytstulpių, koplytėlių vagysčių - problema aptarta specialiame renginyje appeared first on LAIKMETIS.

„Ši tradicija šiandien įgyja vis didesnį aktualumą, įtraukia vis daugiau jos saugotojų, perėmėjų bei vartotojų. Dalis mūsų visuomenės šiuos tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančius kūrinius suvokia kaip kultūrinės tapatybės ženklą, o menininkai – netgi kaip įkvėpimo šaltinį“, – sako kultūros viceministras Albinas Vilčinskas.

Šiaudiniai sodai buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę, jie simbolizuoja visatos modelį, tad siejami su gyvenimo gerove, apsauga.

Tradicija atvira visiems – kiekvienas gali mokytis susiverti sodą ar mažytį jo modelį ir taip lavinti kūrybiškumą, šeimoje ir bendruomenėje stiprinti kelių kartų ryšius, mokytis darnaus kolektyvinio darbo.

Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau įrašytos trys mūsų šalyje puoselėjamos vertybės – dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, sutartinės – lietuvių polifoninės dainos ir kryždirbystė bei jos simbolika Lietuvoje.

The post Lietuvos šiaudinių sodų tradicija - UNESCO kultūros paveldo sąraše appeared first on LAIKMETIS.

„Minėdami Vėlines, persipynusias su senąja lietuvių švente Ilgėmis, lankydami artimųjų kapus, galime didžiuotis, kad Vilnius turi išlikusias senąsias Rasų, Bernardinų, Saulės, Antakalnio kapines, kuriose yra atgulusi dalis Vilniaus, Lietuvos ir Lenkijos bei Europos istorijos", - buvo pasakojama departamento pranešime.

Kultūros paveldo departamentas pakvietė Lietuvos visuomenę pildyti Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių, į jį įrašyti galimai vertingųjų savybių turinčius objektus, šiandien jame jau yra 82 kapai.

„1801 metais įsteigtos Rasų kapinės ir 1810 metais įsteigtos Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai, dėmesį traukiantys antkapinių paminklų įvairove, per šimtmečius susiformavusiomis tradicijomis, garsių žmonių vardais", - rašoma toliau buvo pranešime.

„Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia yra palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje. Tarp Bernardinų kapinėse amžino atilsio atgulusiųjų yra labai garsių žmonių, kurių pavardes žinome iki šiol. Rasų kapinės, galima sakyti, yra visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas atspindi kelių šimtmečių istoriją", - buvo priduriama jame.

Į Kultūros vertybių registrą yra įrašytos 1842 kapinės (daugiausiai tai senosios kaimų kapinės), teigia departamentas.

Kultūros vertybių registre rasime net 1722 žymių, žinomų, istorijai, kultūrai nusipelniusių asmenybių kapus.

Įrašę žodį kapai, rasime dar 549 objektus (Lietuvos partizanų kapai, Lietuvos karių kapai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos imperijos karių kapai, sukilėlių kapai ir kt.), atskleidžia pranešimas.

Tarp paveldo objektų yra ir 567 kapinynai – senovės palaidojimo vietos.

„Jei dar priskaičiuosime arti tūkstančio pilkapių ir pilkapynų, senkapių, tai turėsime beveik 6000 paveldo objektų, kur Vėlinių vakarą galėtų spindėti ypatingos mūsų atminties žvakelės", - buvo skelbiami duomenys Vėlinių dieną.

The post Per Vėlines tūkstančiams svarbių objektų įžiebta atminties žvakelė appeared first on LAIKMETIS.