Ketvirtadienį paskelbtame vaizdo įraše, kuris greitai paplito internete, matyti, kaip G. Whitmer maitina influencerę Liza Plank „Dorito“ traškučiais.

Šis vaizdo įrašas sulaukė didelės kritikos, nes daugeliui žiūrovų pasirodė, kad Plank kūno laikysena atsiklaupus ir „Dorito“ dėjimas ant liežuvio pašiepia šventosios Komunijos priėmimą.

Tad skečas sukėlė diskusijų, nes daugelis katalikų jį įvertino kaip pasityčiojimą iš Eucharistijos.

„Siužetas žengia toliau nei jį įkvėpusi virusinė internetinė tendencija, konkrečiai imituodamas katalikų, priimančių Šventąją Eucharistiją, laikyseną ir gestus, kuriuose, kaip tikime, iš tiesų dalyvauja Jėzus Kristus“, - penktadienį paskelbtame pareiškime sakė Mičigano katalikų konferencijos pirmininkas ir generalinis direktorius Paulas Longas (Polas Longas).

„Tai ne tik nemalonu ar „keista“; tai pernelyg gerai žinomas pavyzdys, kai išrinktas pareigūnas tyčiojasi iš religingų asmenų ir jų praktikos“, - tęsė P. Longas. „Nors dialogas šiuo klausimu su gubernatoriaus biuru yra vertinamas, nepriklausomai nuo to, ar buvo siekiama įžeisti katalikus ir Eucharistiją, tai turėjo įžeidžiantį poveikį.“

Whitmer atstovas spaudai „Fox News Digital“ pareiškime teigė, kad „gubernatorės socialinė žiniasklaida yra gerai žinoma dėl to, kad į savo komunikaciją įtraukia popkultūros elementų“.

Mičigano katalikų konferencijos vadovas Longas reikalauja, kad valstybės pareigūnai gerbtų religingus žmones.

„Šios valstijos ir visos šalies žmonės pavargo ir toliau reiškia nerimą dėl kasdien vis žemėjančios mandagumo ir pagarbos tikėjimo žmonėms kartelės“, - sakė Longas.

„Mičiganas yra religiškai įvairi valstija, kurioje yra klestinčių krikščionių, žydų ir musulmonų tikinčiųjų bendruomenių, - tęsė Longas. „Atėjo laikas viešąsias pareigas einantiems asmenims, jų vadovams ir strategams sugrąžinti pagarbos, mandagumo ir dėkingumo lygį tiems, kurie rado ramybę ir gyvenimo pilnatvę garbindami Dievą ir tarnaudami artimui.“

The post Mičigano katalikų vyskupai pasmerkė valstijos gubernatorės elgesį appeared first on LAIKMETIS.

Tokios politinės beskonybės, pretenduojančios į tariamą grakštumą, dar neteko matyti. Patyčiomis persunkti klausimai pylėsi vienas po kito kaip studentų krikštynų vakarėlyje. Po to dar ilgai galvojau: kaip mes iki to priėjome? Kur mokoma tokio „profesionalumo"? Ar čia kas nors iš „pramogų pasaulio" „suprodiusavo"? Iš kur tas žurnalistų ir politikų „peštynių" prieskonis? Jausmas jau nebesusijęs nei su tiesa, nei su gėriu. Tiesiog negražu taip daryti, kaip sakydavo mūsų seneliai.

Mes praradome pagarbą viešajai, o tai yra – politinei, erdvei. Viešai tyčiodamiesi iš kai kurių politikų, mes iš tiesų tyčiojamės iš politikos apskritai. Nuplovėme ribą tarp pramogų pasaulio ir politikos. Panašu, kad neakivaizdiniu būdu apsidrabstę purvais ir skandalais socialiniuose tinkluose, panašiai elgiamės ir viešumoje, susitikę akis į akį?

Nuplovėme ribą tarp pramogų pasaulio ir politikos.

Kodėl mūsų nebeįpareigoja ir nebesustabdo žmogaus veidas, jame atsispindintis svetimas (dieviškas) orumas? Kodėl sau leidžiame nebegerbti žmogaus orumo, net jeigu tas žmogus mums labai nepatinka arba nepatinka jo keliamos idėjos? 

Lietuvos nacionalinė žiniasklaida, leidusi transliuoti tokį neprofesionalų ir nevykusį renginį, tiesiog akyse prarado per visą rinkimų kampaniją oriai išlaikytą budrumą ir profesionalumą. Kas atsitiko? Siekdami aštrumo ir apsvaiginti galios, kurią tikėjosi pridengti grakštumu, kai kurie žurnalistai nustojo nuoširdžiai kelti klausimus, kurie suteiktų galimybę kalbinamiesiems nuoširdžiai pasisakyti. Tik labai siauro rato „žurnalistų" tikslas – išprovokuoti konfliktą metant į veidą iššaukiančius teiginius.

Iššaukiantys teiginiai – tai jau nebe klausimai. Klausiamoji forma jiems yra tik apvalkalas. Dar blogiau – labai dažnai jie yra ir „klausiančiųjų" giluminiai įsitikinimai. Klausiantysis jau nebėra tas, kuris suvaržo save nešališkumo skraiste, kad atvertų erdvę žodžio laisvei. Klausiančiojo pozicijoje nebėra kančios užtikrinančios pagarbą kito tariamo žodžio laisvei. 

Kad ir kurios partijos laimės rinkimus, šį penktadienį mes visi pralaimėjome pagarbą sau ir savo artimui. 

The post Prof. dr. Gediminas Karoblis. „Mes jus kontroliuojame": inkvizicinė beskonybė ir patyčios appeared first on LAIKMETIS.

Jūs ne kartą esate sakęs ir netgi interviu davęs apie tai, kad net ir kunigas, esant reikalui, kai užpulti jo namai, užpulta jo šeima, jo Tėvynė , gali pasirinkti tokius būdus kaip tapti kankiniu, arba gali būti, kad gins savo namus ir ginklu. Dabar daugelis žmonių klausia ar kunigas Robertas Grigas pakeitė požiūrį ir ar dabar jisai norėtų, jog imtų Ukraina, Vakarai ir pasiduotų Rusijai. Kaip tai yra?

– Krikščionybėje požiūris į karą, prievartą ar neprievartinį pasipriešinimą toks pat komplikuotas, kaip ir patys tie reiškiniai. Prisipažinsiu, nuo jaunystės iki šiol man tokį vidinį ginčą tos temos kėlė. Pavyzdžiui, užaugau katalikiškoje, tikrai Dievą mylinčioje šeimoje. O taip be pasididžiavimo, objektyviai, kai paskaičiuoju, galvoju, kad esu vienas iš nedaugelio Lietuvos žmonių, kurie atmintinai galėtų padainuoti daugybę partizanų dainų. Iš savo mamos suvalkietės, kur ginkluota rezistencija buvo labai stipri, nuo vaikystės girdėjau, ir be jokio rašto žinau, ir žodžius, ir melodijas. Melodijas reiktų užrašyti, kad jos nedingtų.

Partizanai kovojo ginklu. Kvaili, o gal nusidėjo?

- Mąstant apie krikščionybės santykį su politinėmis ginkluotomis kovomis, nėra viskas taip paprasta. Ir man net ir jaunystėje apgalvojant bei tariantis su mūsų rezistencijos šviesuliais, tokiais kaip kunigas Tamkevičius ar kunigas Zdebskis, tokio aiškumo niekada nebuvo. Be abejo, net ir pagal Bažnyčios mokymą neteisingai užpultas nekaltas žmogus ar valstybė turi teisę save ginti. Net ir ginkluotu būdu. Skiriamas teisingas ir neteisingas karas. Aš kažkur, jau esu, dabar iškilus vėl naujai taip skaudžiai problemai dėl Ukrainos ir Rusijos karo, televizijoje viešai sakęs, kad šiuolaikinė Bažnyčia, nepaisant visų atsinaujinimų daug kur remiasi labai tokiu išsamiu, tikrai galima sakyti Dievo apšviesto žmogaus šventojo Tomo Akviniečio mokymu.

Ir kas ten postuluojama, kas aktualu šios dienos kontekste?

- Tomas Akvinietis apie krikščionio ir karo veiksmų santykį, yra pasakęs tokį nuosaikų išmintingą dalyką. Pripažįstama teisė priešintis agresoriui neteisingo užpuolimo atveju, bet iki tam tikrų ribų. Jeigu tas pasipriešinimas jau pradeda kelti grėsmę visuomenės, tautos, valstybės egzistencijai, fizinio tiesiog sunaikinimo, žmonių aukų, pačios valstybės struktūros sunaikinimo požiūriu, tai tada nereikėtų priešintis. Nes vargiai galimas pasiekti laimėjimas ar gėris, jau tas didvyriškumas pasipriešinimo būtų tarsi jau mažesnė vertybė už nuostolius, už aukas.

Taip. Panašiai teigė Lozoraitis vyresnysis, kuris ragino nutraukti ginkluotą pasipriešinimą visiškai vienais paliktus Lietuvos partizanus. O kokį Tamstos signalas Ukrainai, kuri nepalikta vienui viena?

- Taip, bet aš, žvelgdamas į tą skaudų Rusijos - Ukrainos konfliktą, vos ne šimtmetį trunkantį žydų - arabų konfliktą vis galvoju apie Tomo Akviniečio mokymą. Kur yra ta riba?

Taigi, kur ji Tamstos, kaip kataliko ir patrioto, nuomone?

- Išmintinga, moralu ir protinga priešintis ir ieškoti būdų sustoti, net jeigu tai būtų susiję su viešu pažeminimu ar teritoriniais praradimais. Niekas mes negalim, nei politikai, nei kunigai, pasakyti to galutinio visiems priimtino atsakymo. Esu išsakęs viešų abejonių, kuriuos dalį mano pogrindžio bendraminčių piktina, kad vis dėl to matant tas milžiniškas aukas, kurioms net galo nenumatyti. Ir dar politikai pranašauja, kad dar ne paskutiniai karo metai. Ir atrodo, kad tos galimos aukos tarsi jau viršija galimą pasiekti kokį nors gerą rezultatą. Tas abejones išsakau.

Minint mūsų partizaninį pasipriešinimą, kur tikrai buvo nelygi kova ir žmogišku požiūriu didvyriška. Bet vis dėl to mes atrandame ir istoriniuose šaltiniuose dokumentų, kai partizanų vadovybė suprato, kad pagalba iš Vakarų neateis, kad pamažu jie bus visiškai sunaikinti. Ir ten kažkur apie 1949-1950 metus buvo pradėta svarstyti, kad reikia užbaigti ginkluotą pasipriešinimą, ir pereiti į daugiau kultūrinę, moralinę tos taikiosios rezistencijos kovą – išlaikant tautos gyvybingumą bei resursus. Manau tas sprendimas buvo toje situacijoje teisingas.

Koks tada yra vaidmuo karo kapeliono? Ateina kareivis prieš mūšį, atsiklaupia ant kelių ir prašo jį palaiminti?

- Arba nori atlikti išpažintį, kad ramia sąžine eitų į gana nuspėjamą, realią mirtį…? Aš dažnai šitą situaciją apmąstau. Ir prisimenu savo patarnavimus savanoriams Sausio 13-ąją. Vis dėl to, man kaip žmogui, krikščioniui iškyla moralinė dilema vien dėl tos išpažinties tvarkos. Užaugę krikščioniškoje kultūroje visi maždaug suprantame kas yra išpažintis. Turi būti, kad galiotų atleidimas Dievo akivaizdoj. Tam būtini trys elementai: nuodėmių išpažinimas, gailestis dėl jų ir pasiryžimas nenusidėti, nekartoti nuodėmių. Aš dažnai įsivaizduoju situacijas ir galvoju kaip elgėsi tokiu atveju mūsų kapelionai, kurie patarnaudavo miškuose partizanams.

Vienas kunigas buvo suimtas ir nuteistas. Tu išklausai gailėdamas to žmogaus išpažinties, skatini jį gailėtis, bet kaip su tuo pasiryžimu nenusidėti? Man tai yra moralinė dilema. Juk jis eis ir šaudys į priešus, reiškia toliau žudys, kad ir priešus, kad ir gindamasis. Kai aš pats patarnavau mūsų savanoriams, tai turbūt ir kiti kunigai tą daro, sako, kad, na, kiek galima tu nerodyk agresyvumo, sužeisto ar įveikto priešo nebekankink ir elkis riteriškai, garbingai.

Tai taip pat gali geras kunigas dirbdamas karo kapeliono pareigose. Šią sielos būseną kažkiek priartinti prie to krikščioniško, žmogiško kilnumo, nes kaip kitaip galima įsivaizduoti. Tuomet lyginu su Kristaus dvasia - Jisai nekaltas suimtas, saviškių išduotas svetimiems okupantams, galintis, kaip mes tikime, Dievo galybę, kuri visus priešus nušluotų, panaudoti, vis tiek savanoriškai sutinka, kad būtų nekaltai nužudytas. Prievartos, smurto nenaudoja prieš savo priešus, o būtent tai mes darome bet kuriame kare. Yra kažkas vis dėl to priešinga, šiai krikščionybės taikos, atleidimo, susitaikymo dvasiai. Ši pagieža, neapykanta, kurią mes dabar matome.

Kokia Tamstos nuomonė apie diskusijos socialiniuose tinkluose ir informacinius-propagandinius karus?

- Aš pats paskaitau ukrainiečių palaikytojų socialinių tinklų įrašų, kuriuose yra pagieža, patyčios, pastanga priešą pažeminti, pavaizduoti ji kuo menkesniu, rodyti neapykanta jam. Tai yra dvasios būsenos ar jausmai, kaip aš įsivaizduoju, kurie krikščionybės dvasiai – smarkiai prieštarauja. Štai čia įžiūriu tokį vidinį prieštaravimą, kaip žmogus, neturėdamas galutinių atsakymų. Bandau tą išsakyti taip, kaip suprantu.

Yra tokia giesmė Non nobis Domine non nobis sed Nomini Tuo da gloriam. Mūsų krikščioniškos civilizacijos kariai su ja paleisdavo žirgus kovon ir traukdavo kalavijus. Tavo Viešpaties šventan vardan, o ne mums – Dievo vardo šlovei. Tai buvo krikščioniško pasaulio karių giesmė nuolatinė. Kaip tai suprasti reikia dabar?

- Va taip ir yra, kad ko gero Kristaus dvasia. Vienas – amžiną jam atilsį – šviesus kunigas visą amžių emigracijoje Šveicarijoje tarnavęs žmonėms – profesorius Jonas Juraitis kažkada mūsų pokalbyje yra išsakęs tokią keistoką, savitą mintį. Krikščionybė, pasak jo, yra toks truputi gležnas augalėlis šio pasaulio dykumoje, kuri susiduria su šio pasaulio agresyvia jėga. Štai sulyginta Šiaurės Afrika, kuri pirmaisiais amžiais buvo krikščioniška. Ten dabar Libija, Alžyras, Egiptas. Ir krikščionybė sunkiai atremia šį islamo skverbimąsi. Mes matome, kad tokios agresyvios jėgos, kartais, pasakytum subtilus Kristaus mokymas neatlaiko. Aišku, tam tikrose vietose pasaulio mastu, visos istorijos mastu, jis atlaiko. Bet vis dėl to tai yra neįprasta šio pasaulio dvasiai. Kaip ir tas pats raginimas pirma rūpintis kitų, o ne savo interesais.

Atsukti kitą skruostą po teroro akto?

- Toks raginimas, ideologiškai sakant, sužeistai prigimčiai yra gana svetimas, kaip ir minėto smurto, karinio pasipriešinimo atžvilgiu. Juk natūraliau gavus smūgį, atsakyti smūgiu, kaip vienas žinomas poetas savo kūrinyje yra rašęs: „Už vieną dantį visus dantis išmalti“. Tai ko gero, mūsų prigimčiai daug priimtiniau. O va, atsukti kitą skruostą, ieškoti kompromiso, bandyti suprasti ir tą priešišką pusę, gali atrodyti kaip silpnumas ar net nusilenkimas neteisybei.

O jei priešas toks, kuris bet kokius skuosto atsukimus vertina tik kaip silpnumo požymį ir dingstis naujoms patyčioms?

- Visuose karuose matoma, kad prieinama ta riba, kai kažkokios derybos, susitarimai prasideda. Kai kas sako: va, žiūrėkit, Vokietiją įveikė sąjungininkai ir pasibaigė visas tas blogis. Irgi taip vienareikšmiškai – įveiktas blogos. Visgi buvo bandoma Vakaruose rasti kažkokį susitarimą su nugalėtais vokiečiais. Net Japonijoje, po visko, imperatoriaus nepalietė – paliko kaip šventenybę. Vis tiek buvo tam tikro kompromiso paieška, kad vėl atrastume kažkokį modus vivendi – sugyvenimą su priešiška puse.

Aišku, kad tai nėra paprasta, juk ir krikščionybė vykdė kryžiaus karus Artimuosiuose Rytuose, mūsų Baltijos šalis skaudžiai palietusius. Tai šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II lūpomis buvo pripažinta kaip nukrypimas nuo esminės Kristaus evangelijos tiesos. Ir popiežius atsiprašė, kad kažkada buvo neteisingai paliestos tos tautos, tie kraštai. Vis dėl to neturėjo būti jėga ir ginklu bandoma skleisti tikėjimo, kaip mes – krikščionys – jį suprantame. Dabar teologinėse diskusijose sprendimo nerasi – nutariama pasaulio galingųjų vieno ar keliais pokalbiais.

Vladimiras Putinas visaip akcentuoja kad yra krikščionis. Jis vieną kartą žegnojasi kaire ranka, kitą kartą dešine. O po to nuvažiuoja pas Kadyrovą ir bučiuoja Koraną. Kaip žiūrėti į tokį žmogų?

- Neįlysi į kito žmogaus sielą. Kiek ten yra tikėjimo, kiek ten yra manipuliacijos žmonių viešąja nuomone, kiek noro tokiu būdu patraukti dar tą stačiatikišką visuomenės dalį į savo pusę – nesuprasi. Žinome iš praktikos, kad kai kurie politikai piktnaudžiauja religija, religiniais simboliais siekdami tam tikrų pragmatiškų, vienadienių politinių tikslų. Ten kažkoks principinis tikėjimo išpažinimas nužengia į kažkelintą planą. Žinoma, čia daug švelnesnis variantas, kai matome ir mūsų valstybės vadovus proginiais atvejais dalyvaujančius Mišiose, nors jų ten nepamatysi šiokiadieniais su tikinčiaisiais meldžiantis.

Kitaip darė tikrai pamaldus katalikas, vokiečių pokarinis kancleris mano supratimu genialus ir doras politikas Konradas Adenaueris. Arba panašūs į jį Europos Sąjungos tėvai pradininkai Robertas Šumanas ir Alcidė De Gasperi, kurie tikrai sunkiai diegė savo politiką, vadovaudamiesi tikimais principais. Putino atveju gali ir abejoti kiek toks proginis, ritualinis religingumas atspindi žmogaus vidinį gelminį poreikį, o kiek yra, gal jam pačiam nesuprantama, bet viešai kuriamo jo įvaizdžio dalis.

Kartais, aišku gaila, jau čia kalbu į apie mūsiškius, kai tokie intymūs, subtilūs tikėjimo dalykai panaudojami tiktai viešiesiems ryšiams. Man, kaip katalikui, būtų maloniau, jei esi tikintis, tai ir būk tikintis visais savo sprendimais, taip pat ir politiniais. O jeigu tai yra tik išorinė priedanga, tai gal to tikėjimo nereiktų viešai vaidinti. Būk koks esi. Bet politikai daugiau žiūri pragmatinės naudos.

The post Robertas Grigas: jei esi tikintis, tai ir būk tikintis visais savo sprendimais appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas praėjusią savaitę jam surašė administracinio nusižengimo protokolą dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo, politikų pažeminimo.

Šiuo metu O. Šurajevui bauda dar nėra paskirta, jo byla rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama liepos pradžioje.

Pats visuomenininkas teigė nesutinkantis su nustatytais pažeidimais.

„Nesutinku ir skųsiu“, – BNS nurodė O. Šurajevas.

Administracinio nusižengimo protokolu nukentėjusiaisiais įvardijami Seimo nariai: Aidas Gedvilas, Mindaugas Puidokas, Remigijus Žemaitaitis, Dainius Kepenis, Agnė Širinskienė, Petras Gražulis.

O. Šurajevas Seime lankėsi kovo viduryje, Ekonomikos ir inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei atsakant į Seimo narių klausimus

Tuo metu kitų Seimo narių įžeidimu laikytinos seksualinio pobūdžio replikos, parlamentarų pravardžiavimas.

O. Šurajevas Seime lankėsi kovo viduryje, Ekonomikos ir inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei atsakant į Seimo narių klausimus dėl per Vilniaus knygų mugę pašalintos Sveikatos teisės instituto COVID-19 pandemijos valdymą kritikuojančios knygos reklaminės instaliacijos. Ji buvo pašalinta, kai į „Litexpo“ vadovybę dėl šios instaliacijos bei knygos kreipėsi O. Šurajevas.

Leidimą patekti į Seimą išrašė A. Armonaitė, tačiau ji teigė, kad visuomenininkas su ja nederino savo veiksmų parlamente, o už juos yra atsakingas pats.

Po šio incidento humoristui neterminuotai apribota galimybė patekti į Seimą.

The post Policija pripažino O. Šurajevą Seime pažeidus viešąją tvarką, įžeidinėjus politikus appeared first on LAIKMETIS.

D. Žalimas su žodžiais nesiskaitė

Profesorius D. Žalimas savo įrašą pradėjo nuo tūžmingos tirados kitaminčių adresu (kalba netaisyta – red.):

„“rusų pasaulis” Lietuvoje, visokie “laisvos visuomenės” ir “konstitucinių teisių” institutai, prezidentinio, klerikalinio, maršistinio, vėgėlinio ir širinskinio tipo “konstitucijos žinovai” šiandien gavo jei dar ne nokautą, tai į gilų nokdauną siunčiantį smūgį. Sudavė jį Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Didžiosios kolegijos (o tai reiškia galutiniu) sprendimu byloje Fedotova ir kiti prieš rusiją (santrauką matote).“

Toliau jis išdėsto EŽTT sprendimo esmę: „Valstybės turi pozityvias pareigas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 8 straipsnį, pagal kurį ginamas privatus ir šeimos gyvenimas, teisiniu reguliavimu pripažinti tos pačios lyties porų stabilius ir tarpusavio įsipareigojimais susietus santykius, t. y. saugoti juos iš esmės kaip šeimą pradedant nuo tokių santykių registracijos. Tos pačios lyties asmenų santykių teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimas pripažintas teisės į privataus ir šeimos gyvenimą, taigi ir EŽTK 8 straipsnio pažeidimu.“

Tačiau teisininkui svarbiausiai pasirodė, kad „EŽTT atmetė visus rusijos argumentus dėl to, kad tos pačios lyties porų santykių nepripažinimas yra nulemtas viešojo intereso. Konkrečiau, kaip pagrindas pateisinti tos pačios lyties porų diskriminavimą nepripažintas nei siekis ginti tradicinę šeimą, nei daugumos gyventojų nepritarimas, nei noras saugoti nepilnamečius nuo vadinamosios homoseksualumo propagandos. Tokie “pagrindai” nesuderinami su demokratijos samprata, suponuojančia pliuralizmą, lygiateisiškumą ir toleranciją, nes kaip tik stiprina homofobiją ir prietarus, stigmatizuoja homoseksualius asmenis.“

D. Žalimas perteikia visą EŽTT argumentaciją kaip tos pačios lyties porų santykių teisinis pripažinimas negali savaime pakenkti tradicinio modelio šeimoms ir jų ateičiai bei integralumui.

Na, o vėliau teisės korifėjus pasitelkia nuvalkiotą retoriką lygindamas prigimtinės šeimos gynėjus su rusiško pasaulio ideologija, teigdamas, kad EŽTT argumentus „Adresuoti galima visiems tiems, kurie tapačiais rusiškiems argumentais iki šiol maišo protus Lietuvoje trukdydami įstatymu sureguliuoti tos pačios lyties partnerystę.“

Negana to, D. Žalimas tvirtina, kad „jie elgiasi antikonstituciškai, nes pagal Konstituciją žmogaus teisių apsaugos standartas negali būti žemesnis nei pagal EŽTK. Kad tuoj ateis Lietuvos eilė prisiminti Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus, rodo EŽTT sprendimo 67 punktas, kuriame Lietuva minima kartu su rusija ir dar 15 Europos valstybių, kuriose tos pačios lyties poros neturi teisės į jų santykių įstatyminį pripažinimą. Lietuvoje taip yra, nes jau ketveri metai atvirai nevykdoma jos Konstitucija.“

Jis priminė Lietuvos KT dar 2019 m. sausio 11 d. nutarimą, kuris pasakė, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu.

Savo įrašą buvęs KT pirmininkas baigia netiesiogiai ragindamas homoseksualias poras kreiptis į EŽTT. „Ar lauksime spyrio iš Strasbūro, klauskite politikų. Manau, kad tikrai atsiras Lietuvos piliečių, kurie taip pat kaip pareiškėjai šios dienos byloje kreipsis į EŽTT. Ir rezultatas jau dabar aiškus,“ – įsitikinęs D. Žalimas.

I. Vėgėlė nustebęs: kokių gebėjimų jis gali išmokyti studentus?

Buvusio KT pirmininko menkinanti retorika neliko nepastebėta prof. I. Vėgėlės, kuris pateikęs D. Žalimo įrašo ekranvaizdį ir nesiveldamas į teisines diskusijas, atkreipė dėmesį į pačią pastarojo leksiką.

„Tai – buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko vakarykštė leksika. Dešimtį metų (iš jų devynerius – teisėtai,  o dar vienerius – įstatymo nustatytu laiku nusprendęs nesitraukti ir toliau pirmininkauti) šis asmuo priiminėjo sprendimus aukščiausioje teisminėje valstybės institucijoje. Gerai, kad „buvęs“.

Kai eteryje pasirodo nuogas Šurajevas, supranti, kad tokie yra šio „Metų kūrėjo“ gebėjimai. Išmintingai šypsomės. Pykti galime tik ant iš biudžeto išlaikomos LRT: tokios šiuolaikinės LRT „kultūros vertybės“, taip LRT supranta „visuomenės moralės stiprinimą“ (šie principai nustatyti LRT įstatyme).

Bet kai panašios saviraiškos formos tampa priimtinos Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto Dekanui, bandau suvokti, kokių gebėjimų jis gali išmokyti studentus? Klausiu, ar tai yra priimtina Vytautas Magnus University (Vytauto Didžiojo universitetas)?

Nuoširdi užuojauta. O būsimų studentų tėveliams – puiki proga apmąstyti, kokioje institucijoje turėtų studijuoti būsimas teisininkas.“

Prasta norma

Nuolatinis kitaminčių žeminimas, jų pavardžių pavertimas bendriniais žodžiais, bandymas silogizmais prigimtinės šeimos vertybių puoselėtojus sutapatinti su Kremliaus ideologijos adeptais pasidarė prasta norma.

„Mano broliu gali tapti ir priešininkas“, – sakydavo prancūzų mąstytojas Jeanas Guittonas (Žanas Gitonas), kurio kabinete šalia kabėjo dviejų diametraliai priešingas minties pozicijas atstovaujančių mąstytojų – Blaise‘o Pascalio ir Spinozos – portretai.

Kitaip tariant, galima kažko išmokti ir iš ideologinių priešininkų, deja, bet toks pasaulio matymas yra tapes utopiniu galios pozicijas turintiems mūsų šalies viešosios erdvės veikėjams.

The post D. Žalimo stiliaus retorika Lietuvoje tapo norma appeared first on LAIKMETIS.

„18-metis šios švietimo įstaigos abiturientas įėjo į Viešpaties vienuolyno ortodoksų gimnazijos patalpas ir susisprogdino“, – sakoma ministerijos pareiškime.

Per sprogimą 100 km į pietus nuo Maskvos esančiame Serpuchovo mieste dar buvo sužeistas 15 metų paauglys, nurodė ministerija.

Kiek anksčiau šaltinis naujienų agentūrai „Interfax“ sakė, kad paaugliui šiame moterų vienuolyne susprogdinus savadarbį užtaisą nukentėjo septyni nepilnamečiai, vienas iš jų hospitalizuotas.

Maskvos regiono gubernatorius Andrejus Vorobjovas nesakė, kiek moksleivių buvo sužeista, bet nurodė, kad nė vieno iš jų gyvybei pavojus negresia.

Vidaus reikalų ministerija pranešė, kad išpuolį surengė netoli XIV amžiaus vienuolyno veikiančios parapijos mokyklos buvęs auklėtinis ir kad medikams pavyko jį atgaivinti. 

Pasak ministerijos, mokyklos darbuotojai buvo evakuoti, tikslinama „informacija apie kitus nukentėjusiuosius“.

Maskvos prokuratūros paskelbtame vaizdo įraše matyti greitosios pagalbos ir policijos automobiliai prie apsnigto vienuolyno. Kitame vietos prokuratūros vaizdo įraše matyti mokyklos, kurioje mokosi vaikai nuo septynerių iki 16 metų, interjeras su ikonomis.

Sunkius nusikaltimus tiriantis Rusijos Tyrimų komitetas paskelbė į įvykio vietą nusiuntęs savo tyrėjų.

„Interfax“ šaltinis nurodė, kad atakos motyvu galėjo tapti užpuoliko „neapykanta mokyklos pedagogams ir vienuolėms“ dėl praeityje galimai patirtų patyčių.

The post Rusijos vienuolyne paauglys bandė susisprogdinti appeared first on LAIKMETIS.

Todėl pandemijos valdymą kritikuojantys „antivakseriai“ (nepriklausomai nuo jų požiūrio į vakcinas ir pasiskiepijimo statuso) gali būti laisvai žeminami, niekinami, šmeižiami. Neteigiu, kad iš kitos pusės panašių komentarų nepasitaiko. Kalbu apie tai, kas tapo geru tonu - tinkama, ne marginalia, žiniasklaidoje ir influencerių įrašuose plačiai paplitusia raiška.

Tai yra blogai. Blogai demokratinei diskusijai, žodžio laisvei, teisei į informaciją. Blogai socialinei santarvei, psichologinei visuomenės būklei. Bet blogiausia, kad mūsų visų vaikai auga pagiežos, psichologinio smurto ir nuolatinių patyčių atmosferoje. Ironiška, kad paraleliai mokyklose vykdomos programos prieš patyčias, o teisėje neseniai numatėme atsakomybę už „smurto demonstravimą vaikui“...

Kas stebina? Ne tai, kad objektyvi žiniasklaida bei dar objektyvesni influenceriai varo išvien su valdžia, nepaisant to, kad pagal pandemijos valdymo rezultatus (pvz., perteklinį mirštamumą) esame vieni iš blogiausių Europoje ir pasaulyje. Ne tai, kad marginalizuojama ir blokuojama valdžiai nepalanki nuomonė („kova su dezinformacija"). Visa tai galima suprasti, susipažinus su viešiesiems ryšiams skirtomis sumomis. Stebina tai, kad daug gerų ir protingų žmonių, regis, negeba kritiškai pažiūrėti į sinchronu skleidžiamą naratyvą, nepastebi net akivaizdžiai absurdiškų jo elementų.

Ir nemato reikalo pastebėti. Juk viskas dėl „bendrojo gėrio“, o antivakseriai (plačiąja prasme) nusipelnė - kritika pandemijos valdymui mažina pasitikėjimą vakcinomis, tai stabdo vakcinacijos procesą, lemia mirtis ir perkrauna sveikatos sistemą...

Blogiausia, kad mūsų visų vaikai auga pagiežos, psichologinio smurto ir nuolatinių patyčių atmosferoje.

Rimtai? O jei ne „antivakseriai“, tai viskas eitųsi kaip iš pypkės?

O šališka, dalinė ir akivaizdžiai klaidingas iliuzijas sukūrusi informacija pasitikėjimo nemažina? O visuomenės nuomonės ignoravimas priimant sprendimus pasitikėjimo nemažina? O atviras siekis „apsunkinti gyvenimą“ nepasiskiepijusiems pasitikėjimo vakcinomis nemažina?

O tai, kad valdantieji lygiagrečiai masinei vakcinacijai siekia įteisinti alkoholio pardavimą 18-mečiams ir dekriminalizuoti narkotines medžiagas, pasitikėjimo nemažina? Kad šiuos sprendimus stumiantys valdančiųjų atstovai viešai prisipažįsta vartoję ar vartojantys narkotikus, pasitikėjimo nemažina? Kad valdančios partijos garbės pirmininkas nemato bėdos, jei legalizavus narkotikus koks ketvirtis žmonių išmirtų, pasitikėjimo nemažina?

Ne, ne, nemažina, nes jie tikrai nuoširdžiausiai rūpinasi mūsų visų sveikata. Net tada, kai siūlo nevakcinuotų negydyti. Jie neiškraipo tiesos ir nedaro klaidų, dėl kurių (nedelikatu net pagalvoti) galėtų nusipelnyti kritikos.

Todėl visiškai normalu, kad už tragišką pandeminę situaciją žiniasklaida pliekia ne politikus ir pareigūnus, kurie oficialiai atsakingi už pandemijos valdymą, bet jų klaidas atskleidžiančius privačius asmenis, kurie įgaliojimų valdyti pandemiją neturi.

Todėl, kaip tenka suprasti iš viešojoje erdvėje plintančių žinučių, pandemijos valdymo kritiką teks kriminalizuoti. Tiesa bus viena, aiški ir gryna.

Tik gerai, kad ne amžina.

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Juk viskas dėl „bendrojo gėrio“ appeared first on LAIKMETIS.

„Vakcinuoti žmonės turi pradėti persekioti antivakserius, nes jie yra kaip maras, neša mirtį.... siūlau: organizuoti lokaliai grupes prieš antivakserius...“ – siūlo buvęs Atkuriamojo Seimo Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadas.

Kitas – toks ponas L. Andriulis – apie nepasiskiepijusius teigia: „...tikiuosi neišgyvens jie, jeigu yra tokie“. Garsus influenceris Prezidentą, į kurį privalu kreiptis „jo Ekselencija“, pavadina rusišku paniekinimu „čmo“.

Į bendrą chorą įsijungia ir kai kurie politikai. Pamenu, Seimo narys L. Slušnys visiems Lietuvos medikams siūlė manęs negydyti: „...sakote per tą laiką jis gali numirti? Taigi savo kalboje šis žmogus aiškiai pasakė, kad tai smulkmena...“

Šį pavasarį policija garsiai pasidžiaugė virtualiuoju policininku. Pažymėjo, kad virtualaus policininko tikslas „kovoti prieš neapykantos, rasinius ir seksualinius nusikaltimus“. Gal kas iš mano sekėjų žinote, kur tas virtualus policininkas dingo? Sakote, atostogauja? O gal išvyko į riaušių policijos kursus: juk reikia ruoštis neramumams, kai aplink vien patyčios.

Spėju, virtualus policininkas strimgalviais atskubėtų iš atostogų, jei kas panašiai atsilieptų apie homoseksualų asmenį. Kiltų skandalas. Kelią skinantis homoseksualiems asmenims skirtam partnerystės įstatymui simboliška apriboti nesiskiepijusiems teisę nusipirkti duonos ir vaistų, ar pasiūlyti uždrausti judėjimą per šv. Kalėdas. Juk ne visiems jos šventos.

Selektyvus teisingumas, joks teisingumas.

Socialiniuose tinkluose sklindantys anekdotai apie šąlančius antivakserius prie duonos ir kefyro geriausiai apibūdina jau priimtus ir įsigaliojusius „operacijų vadovo“ sprendimus. Sunku suprasti, ką jie turi bendro su sveikatos apsauga ar kitais teisėtais tikslais. Tą vienintelį tikslą geriausiai apibūdina toks gydytojas M. Strioga: sudaryti nepakeliamas sąlygas nepasiskiepijusiam žmogui.

Tiesa, tai dar ne viskas. Buvęs konstitucionalistas (teisininkas), prieš mėnesį visų teisininkų nuostabai tvirtino, kad konstituciškai yra nereikšminga smulkmena, ar žmogaus teisių ribojimai numatomi įstatymu, ar Vyriausybės nutarimu. Dabar jis priduria dar ir štai ką: konstituciškai yra pagrįsta diferencijuoti asmenis ir nesiskiepijantiems nemokėti sveikatos draudimo išmokų jiems susirgus, pabrėžia ir būtinumą tokiems asmenims apmokestinti testus.

Jei teisinio reguliavimo tikslas - sudaryti nepakeliamas sąlygas nepasiskiepijusiam žmogui ir taip priversti pasiskiepyti, nors nėra numatyta jokia įstatyminė pareiga skiepytis – toks teisinis reguliavimas pats tampa patyčiomis

Jei teisinio reguliavimo tikslas - sudaryti nepakeliamas sąlygas nepasiskiepijusiam žmogui ir taip priversti pasiskiepyti, nors nėra numatyta jokia įstatyminė pareiga skiepytis – toks teisinis reguliavimas pats tampa patyčiomis, be jokio teisinio pagrindo žeminantis grupę asmenų ir toliau priešinantis pasiskiepijusius su nepasiskiepijusiais. Kai teisinis reguliavimas remiasi dviem neretai vienas kitam prieštaraujančiais tikslais: visuomenės sveikata ir prievarta / nauda pasiskiepyti, tai ir sprendimai prieštarauja logikai.

Tokio valdymo rezultatas – vienas didžiausių kovido sergamumu visoje valstybėje. Pamenate, kaip sunkiai buvo priimtas sprendimas pasiskiepijusiems vėl uždėti kaukes? Iki šiol paskiepyti netestuojami net tuomet, kai tai būtina, su galimybių pasu asmenys turi teisę judėti prekybos centruose, kavinėse ir kitose uždarose patalpose, net jei jiems pasireiškė kovido simptomai. Galimybių paso apsaugoti simptominiai neretai atvyksta ir į darbą (Pakruojo savivaldybėje iškrito beveik visi pasiskiepiję, o meras gydosi ligoninėj), prie didžiausio iki šiol buvusio Lietuvoje ligos išplitimo masto tebevyksta kaukių (nemedicininių) baliai Valdovų rūmuose, daugiatūkstantinės sporto varžybos ir kiti masiniai renginiai uždarose patalpose. Juk reikia atsilyginti už atkištą petį!

Kažkur socialiniuose tinkluose skaičiau nuomonę, kad tikrasis tikslas yra palaikyti aukštus susirgimų skaičius, nes Lietuva prisipirko net 16 mln. skiepų ir juos reikia sunaudoti, be to, nuslūgus kovido įtampai reikėtų pasiaiškinti dėl 5-osios vietos pasaulyje pagal perteklinių mirčių skaičių ir „prizinės“ vietos Europoje pagal mirštamumą nuo kovido. Kai sveikatos apsaugos politiniuose sprendimuose neįmanoma surasti vieno aiškaus ir tikro tikslo, galima patikėti ir tokiu.

Vietoje išvadų. Kai į rimties visuomenėje atkūrimą nebesikiša policija, prokuratūra pamiršta ginti viešąjį interesą, sunkiausias ir atsakingiausias išbandymas tenka teismams. Nepriklausomi teismai demokratinėje teisinėje valstybėje išsprendžia ginčą ir turi galią atkurti taiką visuomenėje. Viliuosi, kad suspės, nes vis stiprėjantis emocinis ir psichologinis smurtas neretai evoliucionuoja į fizinį.

The post Dr. Ignas Vėgėlė. Patyčios Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Nei vienas iš jų nevargsta ir nesibėdavoja. Dirba savo darbus, gyvena gyvenimus ir vėliavomis nemojuoja. Žinia apie Kaune vyksiančias alternatyvių seksualinių pomėgių mėgėjų eitynes bent jau vieną (pavadinkime jį Jonu) kiek šokiravo.

„Neslėpsiu, daugelį vilniškių LGBTQ aktyvistų pažįstu asmeniškai, todėl beveik esu tikras, kad jie tikėsis ir mane matyti šiose eitynėse, — sako Jonas siurbčiodamas kavą, — bet man to nereikia. Visiškai.“ Jo teigimu, jiedu su draugu tomis dienomis planuoja sugalvoti kokią nors priežastį ir dingti iš miesto prieš tai „netyčia“ informavę bendruomenę (taip, tokia egzistuoja).

Beje, dėl kauniškės gėjų bendruomenės: Jonas neslepia, kad kartais visai smagu pabūti saviškių tarpe, pabendrauti, bet, jo teigimu, su aktyvistais jam nepakeliui. Norisi gyventi normalų gyvenimą. Nesiviešinti ne dėl to, kad nukentėsi, bet todėl, kad tai tiesiog kvaila (darbdavys, artimieji ir daugelis draugų žino, kad jis gėjus). Ir, kaip Dievą myliu, puikiai jį suprantu. Į antigėjinės demonstracijas nevaikštau, vėliavomis nemojuoju ir esu už tai, kad šios pakraipos žmonės būtų gerbiami kaip ir tie, kurie vertina santuoką ir vaisingumą.

Kokiu pagrindu aš, Valdas Kilpys, iš aukštų tribūnų nuolat esu vadinamas nepakančiu, atsilikusiu, neeuropiečiu ir gal net proputinišku?

Žodžiu, sėdime sau, geriame kavą, ramiai šnekučiuojamės o man labai knieti rasti atsakymą į klausimą, kuris niekuomet nedavė ir neduoda ramybės: kokiu pagrindu aš, Valdas Kilpys, iš aukštų tribūnų nuolat esu vadinamas nepakančiu, atsilikusiu, neeuropiečiu ir gal net proputinišku?

Ar tai, kad manau, jog Partnerystės įstatymas Lietuvos teisinėje sistemoje yra perteklinis ir visus paveldėjimo, informacijos apie sergantį artimąjį ir pan. klausimus galima išspręsti Civilinio kodekso pataisomis yra pakankamas pagrindas, kad sulaukčiau visų išvardytųjų epitetų? Ar tai, kad palaikau kiekvieną prieš balsavusįjį Seimo narį, automatiškai suponuoja, kad esu tapatintinas su Petru Gražuliu? Ar tai, kad man galvoje netelpa dešiniaisiais save vadinančiųjų ir artimus ryšius su Bažnyčia deklaruojančiųjų apsisprendimas balsuoti už partnerystę reiškia, kad esu nesusipratėlis ir gal net kvanktelėjęs?

Ko gero, ne.

Todėl toliau periodiškai gersime kavą su Jonu, kažkiek politikuosime ir džiaugsimės tuo, kad krenta nuo veidų respiratoriai ir kaukės. Ypač tos, kurių net neįtarei esant.

The post Dr. Valdas Kilpys. Apie kitokias kaukes ir gėjų Joną appeared first on LAIKMETIS.

Pataisas su Seimo narių grupe registravusi teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska sako tokį sprendimą priėmusi dėl visuomenėje kilusių nuogąstavimų, jog bus ribojama žodžio laisvė.

„Jautrių grupių apsauga nuo neapykantos kurstymo yra mūsų kaip visuomenės pareiga. Vis dėlto girdėdama iš visuomenės kylančius nuogąstavimus matau, kad turime skirti daugiau dėmesio diskusijoms viešojoje erdvėje ir visuomenės švietimui“, – frakcijos pranešime cituojama E. Dobrovolska.

Atitinkamas Baudžiamojo bei Administracinių nusižengimų kodeksų pataisas buvo registravę daugiausiai Laisvės ir Socialdemokratų partijų frakcijoms priklausantys parlamentarai.

Iniciatoriai argumentavo, kad šiuo metu egzistuojantys baudžiamosios teisės įrankiai nėra efektyviai taikomi kovoje su neapykantos kalba, todėl jautrios socialinės grupės nuolat patiria patyčias.

Pataisomis į Administracinių nusižengimų kodeksą būtų buvę įrašytos baudos už viešą tyčiojimąsi, niekinimą dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Taip pat Baudžiamojo kodekso (BK) straipsniai dėl draudžiamo neapykantos kurstymo, niekinimo būtų buvę papildyti naujais pagrindais, įtvirtinant draudimą tai daryti dėl lytinės tapatybės, odos spalvos, pilietybės, etninės kilmės.

Šiuo metu neapykantos kurstymas yra įrašytas Baudžimajame kodekse, bet iniciatoriai argumentavo, kad sankcijos už patyčias, niekinimą praktiškai nepritaikomos, tad „egzistuoja tam tikras nebaudžiamumo fenomenas, kuriuo yra piktnaudžiaujama“.

„Tais atvejais, kai neapykantos kurstymas nesiekia pavojingumo, kurio reikalauja baudžiamasis įstatymas bei suformuota teismų praktika, neapykantą kurstantys asmenys apskritai išvengia bet kokios atsakomybės“, – pataisų aiškinamajame rašte teigė parlamentarai.

„Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė už tam tikras neapykantos kurstymo veikas nėra taikoma, kyla būtinybė papildyti Administracinių nusižengimų kodeksą nauju straipsniu, numatant administracinę atsakomybę už neapykantos kurstymą (tyčiojimąsi bei niekinimą)“, – argumentavo iniciatoriai.

Autorė Milena Andrukaitytė

The post Laisvės partijos frakcija atsiėmė pataisas dėl baudų už neapykantos kurstymą ir patyčias appeared first on LAIKMETIS.