„Jei esi pasaulietis, tokį kelią pasirinkti nėra lengva“

Titas Urbaitis, kilęs iš Šiaulių, po mokyklos baigimo neturėjo aiškaus plano dėl studijų ir svarstė apie keliones bei savęs ieškojimą. Nors jo šeima tikinti, iš pradžių apie seminariją jis negalvojo. „Mąsčiau stoti į filologiją, bet tada pagalvojau, kas iš to“, – prisipažįsta jaunuolis. Nepasirinkus filologijos studijų, atsirado mintis apie teologijos mokslą. „Galvojau apie teologijos studijas ir tada savaime atėjo mintis stoti į seminariją“,– sakė T. Urbaitis.

Vaikinas pripažino, kad tokiam apsisprendimui įtakos turėjo jo parapijos kunigas Donatas, sugriovęs stereotipus apie seminarijos gyvenimą. „Kunigas atskleidė, kaip daug galima pasitarnauti ir padėti žmonėms, ir aš panorau būti tokiu žmogumi,“ – sakė Titas. Vaikinas sutinka, kad jei esi pasaulietis, toks pasirinkimas iš pradžių gali būti psichologiškai sunkus, tačiau pripažįsta, kad seminarijoje jaučiasi gerai, kaip namuose.

„Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai“

Edgaras Kundinovičius, kilęs iš Naujosios Vilnios, Vilniaus rajono, įstojo į kunigų seminariją, nors jo šeimoje nebuvo religinių tradicijų. „Mano tėvai nėra praktikuojantys katalikai, todėl šeimoje nebuvo religinės praktikos. Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai,“ – dalijosi Edgaras. Kelias į tikėjimą prasidėjo nuo Pirmosios Komunijos, kai vaikinui ėmė kilti egzistencinių klausimų apie pasaulį ir gyvenimo prasmę.

Pasak Edgaro, nuo ketvirtos klasės jis jautė pašaukimą tapti kunigu, nors nežinojo, kas tai yra. „Jau tada supratau, kad noriu būti kunigu, nors nežinojau, kas tai yra, iki šiol nežinau, nes tik tampant juo, gali suvokti“,– atviravo seminaristas. E. Kundinovičius pripažįsta, kad nori tarnauti žmonėms įvairiais būdais, o kunigystė padeda gilintis į dalykus, kurie jį domina: tai literatūra, istorija, politika.

Edgaro sprendimas jo tėvams – netikėtas, tačiau jų reakcija buvo neutrali. „Šeimai apie įstojimą į seminariją pasakiau tik po dviejų savaičių. Manau, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Čia aš toks ir esu“, – pasakojo jaunuolis.

„Turėjau mintį stoti į seminariją, bet svarsčiau, kad galbūt esu nevertas“

Kasparas Matulevičius, kilęs iš Skuodo rajono, į kunigų seminariją įstojo po ilgų ieškojimų ir savęs pažinimo kelio. Nors iš pradžių vaikinas neigė mintį apie kunigystę, jį domino religija ir tikybos mokslai. Baigęs mokyklą, Kasparas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją Kaune, tačiau po trijų mėnesių studijas metė. Tuomet jaunuolis atliko tarnybą kariuomenėje, kurioje, pasak jo, buvo daug laiko mąstymams apie egzistencinius dalykus.

„Jauno žmogaus gyvenimas yra nuolatinis lėkimas, neturime laiko galvoti apie egzistencinius dalykus, o kariuomenėje esi uždarytas vienoje aplinkoje, kurioje gali apmąstyti iškilusius klausimus“,– sakė vaikinas. Po tarnybos Kasparas turėjo galimybę dirbti zakristijonu Plungėje, kur jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo.

„Pamačiau vidinį bažnyčios gyvenimą ir nusprendžiau studijuoti pedagogiką, nes taip pat norėjau tarnauti žmonėms, – pasakojo seminaristas. – Turėjau mintį stoti į seminariją, bet mąsčiau, kad galbūt esu nevertas, nes tai – labai atsakingas dalykas“. Gyvendamas su religingais studentais Vilniuje, jis priėmė savo pašaukimą ir apsisprendė stoti į seminariją. „Pusę metų dalyvavau įvairiose veiklose, ir vasarį galutinai supratau, kad noriu stotį į kunigų seminariją,“ – pasakojo K. Matulevičius.

„Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms, aš stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą“

Kaunietis Kasparas Bareiša savo pašaukimą į kunigystę pajuto prieš keletą metų. Jį visą laiką žavėjo kunigų paprastumas, tačiau pats sprendimas ruoštis kunigystei subrendo per laiką. „Toks klausimas, ar noriu būti kunigu ir ar tai man skirta, vis kirbėdavo galvoje“,– pripažįsta vaikinas. Didžiausią patvirtinimą Kasparas pajuto per Eucharistiją, kuomet dalyvavo šv. Mišiose ir patyrė dvasinį artumą su Dievu.

„Mes už nieką gauname galimybę Jėzų priimti į saveׅ“,– sakė jaunuolis, kalbėdamas apie savo patirtį. K. Bareiša baigė kursus, kurie leidžia jam dalinti šventąją Komuniją, ir tai, pasak jo, buvo ypatingas išgyvenimas. „Per Komuniją, kai laikai Viešpatį savo rankose, jautiesi pilnatvėje, lyg dangus būtų čia“, – kalbėjo vaikinas. – Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms. Stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą, nes tai man suteikia džiaugsmą ir laimę“.

„Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“

Telšiškis Daumantas Lukšas savo tikėjimo kelią pradėjo netikėtai, augdamas nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Į bažnyčią jį atvedė atsitiktinai į rankas patekęs ateitininkų kuopos lankstinukas, tuo metu sudominęs vaikiną. „Kai pradėjau lankyti bažnyčia, buvo visiškai kitaip nei tikėjausi, bet nenusivyliau“,– savo patirtimi dalijosi D. Lukšas.

Vaikinas pripažįsta, kad didelę įtaką atėjimui į bažnyčią turėjo bendruomeniškumas. „Katalikai pasirodė įdomūs žmonės, o bendruomeniškumas traukė į bažnyčią, – sakė Daumantas. – Tikėjimas augo dalyvaujant įvairiuose bažnytiniuose renginiuose, šlovinimo vakaruose bei priimant Komuniją“.

Pasak vaikino, lūžis įvyko per jaunimo dieną Žemaičių Kalvarijoje, kur emocijų kupina patirtis atvėrė širdį Dievo meilei. „Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis ir pridūrė, kad iš pradžių bijojęs minties stoti į seminariją, jautėsi to nevertas. „Tai labai kilni pareiga, turėjau troškimą tarnauti ir padėti kitiems“,– sakė jis.

Klieriko diena: malda, studijos ir tarnystė

Seminarijos studentų kasdienybė prasideda nuo maldos, o vėliau laukia paskaitos ir šv. Mišios. „Kiekvieną dieną turime šv. Mišias, kurios vyksta koplyčioje arba Katedroje skirtingu laiku“, – pasakojo seminaristas Edgaras. Be akademinių užsiėmimų, klierikai didelį dėmesį skiria asmeniniam tobulėjimui, ypač Šventojo Rašto skaitymui ir dvasiniam ugdymui. „Tai nėra mokykla, kurioje kažkas tikrins, ką perskaitei. Jei degi šiuo keliu – tu pats tuo užsiimi,“ – dalijosi Edgaras.

Vakare seminarijos gyvenimą baigia „Silentium Sacrum“ – lotyniška šventa tyla, skirta asmeniniam susikaupimui, apmąstymams. „Prieš miegą nutylame, išjungiame telefonus ir tiesiog nurimstame“, – teigė jis.

Be dvasinio tobulėjimo, seminaristai ruošiasi tarnystei visuomenei. „Greitu metu pradėsime kursus, po kurių galėsime atsiliepti į skambučius „Vilties“ centruose, vyksime ten, kur žmonėms reikia pagalbos“,– pasakojo studentai. Seminarijos auklėtiniai siekia ne tik žinių, bet ir padėti žmonėms, kuriems trūksta pokalbio.

Jaunuoliai pripažįsta, kad šis kelias – tai nuolatinis augimas, tarnystė ir tikėjimo gilinimas. Kiekvieno jų patirtis – skirtinga, bet visus jungia bendras troškimas – būti arčiau Dievo ir žmonių. Seminarijoje klierikai ne tik gilina savo tikėjimą ir žinias, bet ir ruošiasi tarnystei visuomenei, ieškodami būdų, kaip padėti kitiems. Tai kelias, kuriame asmeninis augimas susilieja su įsipareigojimu tarnauti.

The post Kunigo kelią pasirinkę jaunuoliai papasakojo apie savo sprendimo motyvus appeared first on LAIKMETIS.

Laisvo informuoto sutikimo principas - protingo paciento ir protingo gydytojo standartas

Laisvo informuoto sutikimo reikalavimas yra glaudžiai susijęs su medicinos srityje suformuluotu neginčijamu principu, jog, išskyrus kai kuriuos neatidėliotinus, įstatyme numatytus atvejus, bet koks gydymas ar intervencija į žmogaus kūną negali būti atliekama be jo sutikimo.

Sutikdamas su gydymu ar kita procedūra asmuo turi suvokti, kas jam bus daroma, kokios jam siūlomo gydymo galimos komplikacijos, kokių laukiama rezultatų, ir kokie yra alternatyvūs gydymo būdai.

Aišku, iš karto kyla klausimas: kiek informacijos reikėtų pateikti pacientui? Negalime gi išdėstyti viso medicinos tam tikros srities kurso pacientui, kuris yra atėjęs į konsultaciją. Todėl JAV teismų praktikoje buvo suformuotas principas, kad gydytojas turi atskleisti visą informaciją, kurią protingas asmuo, prieš priimdamas sprendimą dėl gydymo, laikytų būtina žinoti.

Tam gali pagelbėti du standartai – protingo paciento ir protingo gydytojo standartas. Jei žvelgtume iš protingo paciento standarto, reikėtų vertinti, kiek informacijos reikia protingam pacientui, siekiant priimti sprendimą dėl gydymo, tuo tarpu protingo gydytojo standartas numato, kad informacijos reiktų atskleisti tiek, kiek įprastai gydytojų bendruomenė laiko pakankamai.

Informacija, kuri pacientui suteikiama, turi būti pateikiama atsižvelgiant į paciento amžių, sveikatos būklę, jam suprantama forma.

Mes vis labiau įprantame domėtis, kas bus daroma gydymo metu, kokios siūlomos alternatyvos, taip pat sudėtingesniais atvejais konsultuojamės su keliais gydytojais dėl galimų gydymo alternatyvų.

Būtent toks dialogas leidžia susipažinti su sprendimui priimti reikalinga informacija, o jau sutikimo formos pasirašymas turėtų būti tik šio dialogo, diskusijos užtvirtinimas, rezultatas.

Žiūrint teisine prasme, sutikimo formos pasirašymas yra paciento patvirtinimas, kad informacija jam yra suprantama, buvo pateikta tinkamai, taigi jeigu yra neaiškumų, ar pacientas yra neužtikrintas dėl jam taikomo gydymo, šiuos klausimus reikėtų kelti dar prieš pasirašant sutikimo formą.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas taip pat numato reikalavimus asmens duodamam sutikimui. Pasak šio teisės akto, sutikimas laikomas pagrįstas informacija ir tinkamas, jeigu jis atitinka visas toliau nurodomas sąlygas: yra duotas asmens, galinčio tinkamai išreikšti savo valią; yra duotas, gavus pakankamą ir aiškią informaciją; yra duotas paciento (jo atstovo) laisva valia; atitinka teisės aktų nustatytus formos reikalavimus.

Nėštumo nutraukimas ir laisva valia

Tuo tarpu kalbant apie nėštumo nutraukimą, šie aspektai yra itin svarbūs, nes nėštumo nutraukimas nėra vien nesudėtinga chirurginė procedūra, o tai yra veiksmas, turintis itin ryškų moralinį aspektą, svorį.

Nėštumas nėra liga, todėl abortas – procedūra, kai sunaikinamas embrionas – nėra priskiriama jokiam gydymo būdui.

Pačios moterys suvokia, jog tai daugiau nei paprasta medicininė procedūra. JAV tyrimo duomenimis, 49 proc. moterų iš 987, dalyvavusių tyrime, žinojo, jog aborto metu nutrūksta negimusio žmogaus gyvybė, o 68 proc. moterų teigė, jog apsisprendimas atlikti abortą buvo vienas sunkiausių sprendimų jų gyvenime. 

Panašūs duomenys gauti ir atlikus tyrimus Lietuvoje: 60,3% proc. pirmą nėštumą nutraukusių respondenčių Lietuvoje į klausimą, ar abortas yra vaisiaus mirtis, atsakė teigiamai. Bendrai apklausus virš 800 studentų, kada, jų manymu, prasideda žmogaus gyvybė, 86 proc. atsakė, kad nuo apvaisinimo.

Taigi matome vyraujantį supratimą, kad nėščia moteris nešioja kitą gyvybę. Kas gi lemia, kad nors ir turinti tokį supratimą, moteris ryžtasi atlikti abortą? Ar moteris tikrai laisvai pasirenka nutraukti nėštumą?

tyrimai rodo, kad moters sprendimas toli gražu ne visada yra laisvas.

Laisvai valią išreiškia asmuo, kuris yra nepriklausomas nuo išorinių jėgų, aplinkybių, jo sprendimui įtakos nedaro tokios valios apribojimo formos, kaip smurtas, apgaulė, klaidinimas, prievarta. 

Dažnai sprendimas darytis abortą turi santykiai su partneriu, finansinės priežastys, karjeros perspektyvos. Spaudimą darytis abortą moteris patiria ne tik tiesiogiai artimoje aplinkoje, bet ir netiesiogiai viešojoje erdvėje.

P. Coleman tyrimo „Moterų emociniai išgyvenimai po aborto: kokybinė jų patirties sintezė", kuriame dalyvavo 987 moterys, ieškančios pagalbos po išgyvento aborto JAV krizinio nėštumo centruose, duomenimis net 73,8 proc. respondenčių teigė, kad jų sprendimas pasidaryti abortą nebuvo visiškai laisvas , 58,3 proc. visų apklaustųjų teigė siekusios patenkinti kitus žmones, o 28,4 proc. pasidarė abortą iš baimės prarasti partnerį.

Taigi šie tyrimai rodo, kad moters sprendimas toli gražu ne visada yra laisvas šiuo klausimu.

Laisvas informuotas sutikimas nėštumo nutraukimo atveju: ar praktikoje jis egzistuoja?

Tuo tarpu Lietuvos nėštumo nutraukimą reguliuojančiuose teisės aktuose nurodyta bendra pareiga informuoti apie procedūrą: „Iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moteriai (pageidautina ir sutuoktiniui) paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiem sutuoktiniams. Šią informaciją pateikia siuntimą išduodantis gydytojas akušeris - ginekologas, o pirmojo nėštumo atveju – gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju. Pageidautina, kad pokalbyje dalyvautų psichologas." 

Praktikoje apklausiant moteris, kurios kreipėsi dėl nėštumo nutraukimo, jos nurodo, kad iš esmės pasakojama daugiau apie fizinę procedūros esmę, apie psichinius išgyvenimus gydytojas plačiai nedetalizuoja. Konsultacija suteikiama tik prieš pat procedūrą, moteriai neduodama laiko permąstyti savo sprendimą.

Šis informuotumas ir sutikimas būtų visai kitoks, jei moteriai būtų suteikta kvalifikuota psichologo konsultacija dar prieš aborto procedūrą, ir po tokios konsultacijos būtų suteikiama laiko pagalvoti, ar tikrai ji nori nutraukti nėštumą.

Vokietijoje moters, siekiančios aborto, konsultacijos metu išsiaiškinamos priežastys, kodėl moteris nori nutraukti nėštumą ir aptariama, ar moteriai reikia pagalbos, galinčios panaikinti šias priežastis. Tokia konsultacija laikoma privaloma sąlyga, užtikrinančia moters apsisprendimo įgyvendinimą.

Įrodymais pagrįsta, socialinė parama, įskaitant ir konsultavimą, yra gyvybiškai svarbi nenorimo, neplanuoto nėštumo kontekste arba kai nėščia moteris nėra įsitikinusi, ar ji gali susidoroti. Todėl labai svarbus ir taip vadinamas privalomojo laukimo laikas prieš procedūrą, kai konsultaciją gavusiai moteriai suteikiama dvi – trys dienos, kurių metu ji gali įsitikinti, ar tai tikrai tas sprendimas, kurio ji siekia.

Kitas dalykas, apie ką moterys turėtų žinoti prieš pasirinkdamos nėštumo nutraukimą, yra psichologinės šios procedūros pasekmės.

Tyrimai rodo, jog „jei moteris darys abortą: ji 65 proc. labiau rizikuos susirgti klinikine depresija; ji 3,5 karto labiau linkusi mirti nuo savižudybės, nelaimingo atsitikimo ar žmogžudystės ateinančiais metais; ji 5 kartus labiau linkusi imti piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, nei gimdžiusi moteris; ji 160 proc. labiau rizikuoja būti paguldyta į psichiatrinę ligoninę, nei gimdžiusi; kad jai iš sekančio nėštumo gims negyvi kūdikiai tikimybė yra 3 kartus didesnė, nei gimdžiusios; ji 60 proc. dažniau persileis per sekantį nėštumą ir, galiausiai, jei darys abortą, jai apie tokias pasekmes nieko nesakys." 

Apie šias pasekmes turbūt niekada neužsimenama konsultuojant moteris prieš nėštumo nutraukimo procedūrą.

Aborto ir smurto prieš moterį ryšys

Dar sudėtingiau teigti, kad moteris yra laisva pasirinkti, kai pasižiūrime į duomenis dėl statistinio ryšio tarp aborto ir smurto prieš moterį.

Pasaulio sveikatos organizacijos, Amerikos psichologų asociacijos atlikti tyrimai nurodo, jog nepageidaujamą nėštumą ir abortą išgyvena dažniau tos moterys, kurios patyrė smurtą vaikystėje ar prieš kurias partneris smurtauja.

2013 m. publikuotame Wokoma ir kt. tyrime nustatyta, jog moterys, siekiančios aborto, lyginant su esančiomis nėštumo priežiūroje, 6 kartus dažniau patiria smurtą. Užsienio valstybėse, norint įsitikinti, kad aborto nelėmė moters patirtas smurtas artimoje aplinkoje, yra parengiami specialūs klausimynai ir apmokomi specialistai, kurie konsultuoja nėštumo nutraukimo siekiančias moteris. To reikėtų ir Lietuvoje.

Dažnas nelauktas nėštumas yra krizinis

Moteris, siekianti nėštumo nutraukimo, paprastai būna patyrusi krizinio nėštumo situaciją.

Krizinis nėštumas apibūdinamas kaip nėštumas, kurio moteris nei planavo, nei norėjo ir kuris sukelia jai asmeninę krizę. Apie trečdalis visų nėštumų pasak tyrimų išgyvenami kaip kriziniai.

Airijos valstybinės krizinio nėštumo agentūra išvardija nei dvidešimt dažniausiai pasitaikančių priežasčių, galinčių sukelti moteriai nėštumo krizę.

Krizėje esantis asmuo nepajėgus adekvačiai vertinti susidariusios situacijos, yra labiau pažeidžiamas, priklausomas nuo aplinkinių ir linkęs leisti kitiems už juos priimti sprendimus. Tokiems asmenims būtina pagalba.

Užsienio valstybėse tokia pagalba yra teikiama valstybiniu mastu. Airijoje nuo 2001 m. veikia valstybinė krizinio nėštumo agentūra tiek moterims tiek vyrams užtikrinanti nemokamas krizinio nėštumo konsultavimo paslaugas, kurias galima rasti daugiau nei 50 vietų visoje šalyje.

Tokia valstybės pagalba pagelbėtų moteriai išeiti iš krizinės situacijos ir galėtų pašalinti nėštumo nutraukimo būtinybę.

Abortas – moters teisė?

Bet kokių aborto procedūros ribojimų priešininkai teigia, kad tai yra moters teisė – pasirinkti abortą kaip šeimos planavimo būdą, kuris turi būti kuo greičiau ir kuo paprasčiau prieinamas. Tačiau kur moters teisė nepatirti nepalankių pasekmių, kurios kyla dėl aborto atlikimo? Kur jos teisė žinoti, kas jos laukia, jei ji vis tik pasirinks abortą? Kur jos laisvė pasirinkti leisti gyvybei ateiti į šį pasaulį, sudarant tam visas būsimai mamai reikalingas sąlygas? Ar iš tiesų pasirinkdama nutraukti jos įsčiose prasidėjusį nėštumą moteris laisvai apsisprendžia?

Iš to, ką aptarėme, matome, kad toks sprendimas dažniausiai yra nulemtas gyvenimo aplinkybių, partnerio ar artimųjų sprendimo, psichologinių ar finansinių problemų, patiriamo smurto artimoje aplinkoje. Tuo tarpu sudarydami sąlygas moteriai gauti visą reikalingą pagalbą, suteikdami laiko persvarstyti sprendimą, padėtume moteriai apsispręsti tęsti nėštumą ir išsaugotume gyvybę ir tam mažutėliui, kuris dar laukia atėjimo į šį pasaulį.

The post Dr. V. Vasiliauskienė. Ar moters apsisprendimas abortui Lietuvoje tikrai yra laisvas ir informuotas pasirinkimas? appeared first on LAIKMETIS.