partizanas – LAIKMETIS https://www.laikmetis.lt krikščioniškas naujienų portalas Thu, 21 Nov 2024 15:27:57 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=6.3.2 In Memoriam gydytojai Irenai Bartusevičienei https://www.laikmetis.lt/in-memoriam-gydytojai-irenai-bartusevicienei/ Thu, 26 Oct 2023 14:59:49 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=64556 Spalio 24 dieną eidama 99 metus mirė Laisvės kovų dalyvė, rezistentė, gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė (1926-08-19–2024-10-24). Irena kilusi iš garbingos giminės: ji yra rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto vyriausios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės anūkė. Irenos šeimoje augo šešios seserys ir du broliai. Ji buvo jauniausia iš seserų. Brolis Albertas Nakutis-Viesulas buvo partizanas, Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintos partizanų kuopos vadas. […]

The post In Memoriam gydytojai Irenai Bartusevičienei appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Spalio 24 dieną eidama 99 metus mirė Laisvės kovų dalyvė, rezistentė, gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė (1926-08-19–2024-10-24).

Irena kilusi iš garbingos giminės: ji yra rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto vyriausios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės anūkė. Irenos šeimoje augo šešios seserys ir du broliai. Ji buvo jauniausia iš seserų. Brolis Albertas Nakutis-Viesulas buvo partizanas, Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintos partizanų kuopos vadas. Kovodamas už laisvę jis žuvo 1949 lapkričio 2 dieną. Kitas brolis Stasys, laisvės gynėjas ir tremtinys, 1947 metais mirė Norilsko lageryje.

Pasakodama apie brolį Albertą Irena prisimindavo paskutinį jų susitikimą 1948 metais. Tuo metu ji gyveno pas senelį, nes visi kiti artimieji buvo ištremti. Kartą jis nusivežė Ireną į mišką, ir ten ji susitiko su broliu. Bijodamas tragiškos sūnaus ir kitų partizanų lemties, tėvas ragino juos išeiti iš miško ir legalizuotis. Albertas net pyktelėjo: kovos jis jokiu būdu neatsisakys ir okupantams netarnaus. O seseriai priekaištavo, kam ji nusikirpo savo gražiąsias kasas: Gal nori patikti Ivanui? O aš pasakiau, kad kasas nusikirpau dėl to, kad man jų tardytojai netampytų, nes per tardymus visą laiką buvau mušama. Tuomet brolis manęs atsiprašė. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas.

Kilnios kovos dvasiai Irena liko ištikima visą gyvenimą – nebijojo ir nesidavė tampoma okupanto pakalikų. Savo atsiminimuose rašė, kad sutikusi tikrus karius – kunigus Pranciškų Račiūną, Alfonsą Svarinską, Juozapą Zdebskį, Sigitą Tamkevičių ir kitus – ir matydama jų drąsą pati apsisprendė įsijungti į kovą.

Apie vieną iš svarbių susitikimų ji pasakojo: „(...) vežiau į Igliauką vienuoles, kad perduotų kun. Alfonsui politinio kalinio Petro Paulaičio laišką iš Sibiro lagerio. Klebonas garsiai mums jį perskaitė: „Nors mano smilkiniai pabalo, nors mano kaktą išvagojo raukšlės, bet širdy meilės ugnis – troškimas Lietuvai laisvės – nesumažėjo, neišblėso...“ Šis laiškas man paliko labai gilų įspūdį. (...). Supratau, kokios didžios dvasios tie kenčiantys vyrai – didvyriai. Tada apsisprendžiau – kiek pajėgsiu, turiu kuo nors prisidėti prie aukos Tėvynei. Kas tik prašydavo, visiems padėdavau. Kur reikėdavo kažką nuvežti, visur ir visada tokiu būdu tikėjausi padėti tėvynei. Taip įsitraukiau į aktyvią tikinčių patriotų veiklą ir turėjau galimybę važinėti po Lietuvą pas tuos, kurie viską darė dėl jos laisvės“.

Irena tapo, kaip pati sakė, „ratuota ryšininke“. Nežiūrėdama pavojų ir nebijodama nukentėti aukojo savo laiką padėdama laisvės kovotojams ir buvo patikima jų bendražygė. Per tai neteko darbo.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jai buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvės vardas už Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudos platinimą ir pasipriešinimo okupacijai veiklą.

Velionė šiandien pašarvota Kaune A. Juozapavičiaus pr. 1.

Laidotuvės rytoj, spalio 27 dieną, 14 valandą.

Šv. Mišios už Ireną Bartusevičienę rytoj 9 valandą Šančių Bažnyčioje.

Daugiau apie gydytoją kalba jos pačios prisiminimų fragmentas, kurį čia skelbiame (atsisiųsti PDF).

The post In Memoriam gydytojai Irenai Bartusevičienei appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas
Ministras sako, kad rasti partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, LGGRTC kol kas nepatvirtina https://www.laikmetis.lt/ministras-sako-kad-rasti-partizano-j-vitkaus-kazimieraicio-palaikai-lggrtc-kol-kas-nepatvirtina/ Wed, 23 Nov 2022 12:00:29 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=43091 Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui paskelbus, kad Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, manoma, rasti pasipriešinimo kovų pradininko, Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia negalintis to patvirtinti. „Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali […]

The post Ministras sako, kad rasti partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, LGGRTC kol kas nepatvirtina appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui paskelbus, kad Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, manoma, rasti pasipriešinimo kovų pradininko, Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia negalintis to patvirtinti.

„Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – per Kariuomenės dienos minėjimą trečiadienį pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai“, – kalbėjo ministras.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia šios informacijos kol kas negalintis patvirtinti. 

„Mūsų centras šiandien negali patvirtinti viešoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, kad Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai. Iš tikrųjų, šį rudenį vykdant žuvusių partizanų paieškas Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai, šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs“, – BNS sakė LGGRTC atstovė Aldona Jakavonienė.

Nustatyta tik tikimybė

Vėliau LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas BNS teigė, kad kol kas tyrimas nėra baigtas.

„Yra versija, solidumo jai netrūksta, bet atsakymo mes neturime, tyrimas nėra baigtas. Dabar vyksta DNR tyrimas, jau padarėme trečiąjį bandymą – tikėjomės, kad jis duos galutinį rezultatą, bet jis nepavyko, jį reikia kartoti“, – BNS sakė jis.

Yra versija, solidumo jai netrūksta, bet atsakymo mes neturime, tyrimas nėra baigtas. Dabar vyksta DNR tyrimas, jau padarėme trečiąjį bandymą

Menami J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų mėginiai lyginti su dviejų jo tiesioginės linijos palikuonių seilių mėginiais. Anot R. Zagrecko, pirminiai tyrimai parodė tik tikimybę, jog rasti būtent partizanų vado palaikai. Tyrimus ketvirtąjį kartą ketinama kartoti kitą savaitę, o atsakymą gauti anksčiausiai kitą penktadienį.

Jei tyrimai vėl nepasitvirtins, juos ketinama vykdyti dar bent vieną kartą. 

„Tyrimai parodė, kad tikimybė išlieka. Būna, kad gyvenime galite sutikti ne giminaitį, bet labai panašų žmogų. DNR struktūros požiūriu, tai gali būti kažkas panašaus. Pasakyti moksliniu lygiu, kad taip, 99 proc. tikimybė, negalime“, – tvirtino mokslininkas. 

Palaikų paieškos vykdytos ir prielaida dėl J. Vitkaus-Kazimieraičio iškelta remiantis istoriniais šaltiniais, bet kita ko – rezistencinio to meto laikraščio „Laisvės varpas“ redakcijos darbuotojo pasirašytu palaikų atpažinimo aktu kelios dienos po partizano nužudymo 1946-ųjų liepą.

Tuo metu remiantis sovietų represinių struktūrų susirašinėjimais, nurodyta, kad pas nužudytą asmenį rasti dokumentai su Leskevičiaus pavarde.

Rasti kelių žmonių palaikai

R. Zagreckas taip pat akcentavo, kad J. Vitkus-Kazimieratis nebuvo vietinis, todėl jo tapatybės šio krašto gyventojai patvirtinti negalėjo.

LGGRTC atstovas sakė, kad iš viso paieškos vietoje, kur veikė sovietinės represinės žinybos NKVD padalinys, rasti mažiausiai keturių asmenų palaikai, taip pat ir kaulai, priklausantys dar keliems asmenims.

Jis taip pat patikino, kad Genocido centras nėra perdavęs jokių dokumentų Krašto apsaugos ministerijai ar ministrui.

„Jokių raštų mes nerašėme, laboratorija taip pat jokių raštų jam nerašė“, – tvirtino R. Zagreckas.

Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas vėliau žurnalistams Vyriausybėje teigė, jog jis ir pats pabrėžęs, kad tapatybė nėra iki galo nustatyta.

„Kaip ir minėjau – gali būti atrasti palaikai. Šiuo atveju, visiškai pritariu, kad LGGRTC turi atlikti iki galo tuos darbus moksliniais tyrimais, moksliniais metodais. Tas ir daroma. Bet preliminarūs duomenys yra labai stiprūs ir teigiami“, – sakė ministras.

Anot A. Anušausko, mokslininkai kūną aptiko greta statybvietės, tad palaikų dalys buvo fragmentiškos, o atlikti DNR tyrimai patvirtino rastų palaikų tapatybę.

„Pats faktas, kad atrastas žmogus, kuris Adolfą Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, tai aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris buvo ginkluotoje rezistencijoje realiai, ne kur nors mieste“, – teigė ministras.

Jo teigimu, tai buvo „tikras vadas“, kuris miškuose kovojo kartu su partizanais ir buvo šio pasipriešinimo kūrėjas. 

„Būdamas pulkininkas-leitenantas organizavo ginkluotą pasipriešinimą pietų Lietuvoje, kūrė pirmas organizuotas struktūras Lietuvoje, kūrė dokumentus. Tiesą sakant jis viską taip kariškai organizavo, kad jo padaryta pradžia vėliau tiesiog pasidaugino į kitas partizanų apygardas“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Giminaičiai: jis įkvėpė žmones 

Vienas iš šešių partizano vaikų Rimgaudas Vitkus sako buvęs 13 metų, kai žuvo jo tėvas.

Jo teigimu, artimieji dar nėra apsisprendę, kur aptikti palaikai bus perlaidoti – svarstyta, jog partizanų vadas galėtų atgulti šalia žmonos, tačiau neprieštarautų, jeigu jis būtų laidojamas ir kitoje garbingoje vietoje. 

„Jei visuomenė pagerbs, duos kitą vietą, sutiksime karių kapinėse. Gal šalia A. Ramanausko? Bus matyt“, – sakė partizano sūnus.

Vilniaus universiteto kapelionas, J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas Gintaras Vitkus teigė apie atpažintus partizanų vado palaikus sužinojęs prieš porą savaičių. 

Jo žiniomis, susirėmimų metu patyrusio sunkių sužeidimų ir netrukus mirusio senelio kūnas buvo atvežtas į Leipalingį, tačiau neatpažintas ir palaidotas. Vėliau buvo ekshumuotas ir vėl užkastas.

„Be abejo, šita žinia jaudina. Dėkojame Dievui, kad mums brangus asmuo, kuris buvo svarbus mūsų pačių atsiradimui, mes jo dalį nešiojame, dabar gražinamas vėlgi visai tautai, kaip tam tikras pavyzdys. Mes žinosime, kur jis bus palaidotas, galėsime dėkoti už jo žygdarbį“, – teigė kunigas.

Mirė po sužeidimų susirėmimuose 

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J. Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.

Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.

1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.

Antrosios Sovietų sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.

Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.

Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę

1945 metais J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A” apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.

1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.

The post Ministras sako, kad rasti partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, LGGRTC kol kas nepatvirtina appeared first on LAIKMETIS.

]]>