Tėvo Jurgio įkvėpimas – gyvas, užtarimas – realus, veikimas – juntamas. Tai liudija pal. J. Matulaitį atrandantys ir seniai pažįstantys skirtingų patirčių žmonės. Šįkart dalijamės diakono Arūno Kučiko, gydytojos Margaritos Sriubienės, seminaristo Donat Jurevič, sesers Jolitos Matulaitytės ir Vilniaus Arkikatedros bendruomenės narės Linitos Žebrauskienės draugystės su pal. Jurgiu patirtimis, per kurias atsiskleidžia šios ypatingos asmenybės jėga ir kvietimas „visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti“.

Susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu

Kokios pal. Jurgio asmens savybės labiausiai „kalba“ diakonui Arūnui Kučikui, kaip karitiečiui, vadovaujančiam Kauno arkivyskupijos Caritui ir Lietuvos Carito Tarybai? Pasak Arūno, visų pirma tai sąmoningai pasirinktas paprastas pal. J. Matulaičio gyvenimo būdas (nors būtų galima manyti, jog vaikystėje netekus tėvų, gyvenus gana kukliai, bet asmeninių gabumų ir darbštumo dėka „išėjus į didelius žmones“, norėtųsi likti tokiose aukštumose ir toliau kopti akademinio pasaulio ir bažnytinės hierachijos karjeros laiptais, kitaip sakant, ganyti liaudį iš viršaus).

Kita A. Kučikui ypač imponuoja pal. Jurgio drąsa rūpintis sunkioje padėtyje atsidūrusiųjų reikalais, nepaisant dominuojančio visuomenės požiūrio ir socialinio spaudimo. „Turiu galvoje dėmesį darbininkų reikalams, nors dėl to jam buvo klijuojama socialisto ir modernisto etiketė“, – paaiškina diakonas. Trečioji nuostata – apsisprendimas darbuotis dėl Dievo karalystės, nepasiduodant politiniam spaudimui ir pranokstant tautiškumą: vienodai rūpintis žmonėmis, ar jie būtų lietuviai, lenkai, gudai, ar žydai.

Jei šiuo metu gyventų pal. Jurgis, diakono A. Kučiko nuojauta, pirmiausiai jis mėgintų atkreipti dvasininkų dėmesį į tai, kad Bažnyčia (parapija), turi ieškoti ir atrasti, kaip prisidėti prie asmens ir visuomenės gėrio (pagal Bažnyčios socialinį mokymą).

Jei šiuo metu gyventų pal. Jurgis, diakono A. Kučiko nuojauta, pirmiausiai jis mėgintų atkreipti dvasininkų dėmesį į tai, kad Bažnyčia (parapija), turi ieškoti ir atrasti, kaip prisidėti prie asmens ir visuomenės gėrio (pagal Bažnyčios socialinį mokymą). Taip pat ragintų bažnytinę bendruomenę ir ypač Caritą darbuotis su tomis žmonių grupėmis, kurios yra atskirtyje ir kurias nenoriai priima (ar net atmeta) visuomenė.

„Tikiuosi, pal. Jurgis palaikytų nuolatinių diakonų rengimo idėją, ypač kreipiant jų tarnystę į pagalbą vargstantiems, bendruomenės telkimą ir teisingumo didinimą“, – sako diakonas Arūnas. – Taip pat skatintų pastoracinę veiklą grįsti malda, Šv. Rašto ir „laiko ženklų“ refleksija, o susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu. Manau, kad pal. Jurgis tikrai būtų sinodinio proceso Bažnyčioje šalininkas“.

Proga pažinti

Liepos 6–14 dienomis Marijampolėje organizuojamas pal. Jurgio Matulaičio minėjimas ir atlaidai – proga geriau pažinti, o kai kam galbūt naujai atrasti pal. Jurgį. Šiųmetinių atlaidų tema – „Kad nei viena diena nepraeitų be maldos“.

Kaip sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Jolita Matulaitytė, malda suteikia dienai kryptį: „Žinoti, kur einu ir ko siekiu palaimintojo pavyzdžiu – labai svarbu. Tik maldoje galiu būti pripildyta vilties, meilės, drąsos. Tik maldoje galiu būti pakelta iš nusivylimų, nepasisekimų. Ir kaip išaušus rytui kas kartą pradedu dieną iš naujo, taip kas kartą iš susitikimo su Dievu maldoje keliauju į dienos susitikimus, užduotis, tarnystę.

ses. Jolita dalijasi nuostaba, kaip palaimintasis Jurgis gebėjo išlikti šviesiu, viltingu ir mylinčiu žmogumi gyvenimo išbandymuose.

Kaip tūkstančiai tikinčiųjų, seserys meldžia ir tiki pal. Jurgio paskelbimu šventuoju. Tačiau koks pal. J. Matulaičio asmenybės bruožas labiausiai atskleistų šventumą? Atsakydama ses. Jolita dalijasi nuostaba, kaip palaimintasis Jurgis gebėjo išlikti šviesiu, viltingu ir mylinčiu žmogumi gyvenimo išbandymuose: „Dešimties tapo našlaičiu, paauglystėje susirgo kaulų tuberkulioze, liga kankino jį visą gyvenimą. Būdamas Vilniaus vyskupu nebuvo nei lietuvių, nei lenkų mylimas, nei suprastas nuolat besikeičiančios valstybės valdžios, laikraščiai spausdino šaržus, jis sulaukė grasinimų... Kažin kokių minčių ir jausmų keldavo žinojimas ir patirtis, kad esi ne tik nemylimas, bet ir nepageidaujamas? Kaip tokiose situacijose netapti piktam, pagiežingam, nelaimingam? Atsakymą randu palaimintojo dienoraštyje. Svarbiausia – Dievo meilė, troškimas ir pastanga visur ieškoti Dievo, Jo valios išpildymo ir Jo garbės, gelminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad viskas yra niekai prieš Dievo meilę. Palaimintasis Jurgis kiekvieną užduotį, pareigą vykdė tikėdamas, kad tik meilė daro stebuklus. Žinoma, galim tik bandyti įsivaizduoti, kiek jam pačiam reikėjo pastangų ir darbo ugdantis nuolankumą, kantrybę, romumą, gerumą,.. kad į kiekvieną žvelgtų ambicijas, nesusipratimus praaugančiu meilės žvilgsniu.“

Kaip brangaus draugo aplankymas

Linitai Žebrauskienei iš Vilniaus piligrimystė į Marijampolę prie pal. Jurgio palaikų – kaip brangaus draugo aplankymas. „Skaitome palaimintojo Jurgio mintis, laiškus, meldžiamės jo litaniją. Tai proga daugiau pagalvoti, koks jis galingas užtarėjas pas Viešpatį“, – dalijosi Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros bendruomenės narė.

Linita pal. Jurgį atrado rašydama magistro darbą apie pasauliečių pašaukimą Bažnyčioje. Buvo nuoširdžiai nustebinta jo „pranašiškų įžvalgų apie pasauliečius, kurios tik po gero pusšimčio metų buvo išsakytos Vatikano II susirinkime“, o dabar – aptariamos diskusijose apie sinodinę Bažnyčią.

Taikdarys, taikintojas, gebantis išklausyti ir sutaikinti prieštaraujančias puses bei skirtingų požiūrių žmones. Šios pal. Jurgio dorybės, Linitos nuomone, aktualios šiandien, kaip jai reikšmingas kasdienis palaimintojo relikvijų Vilniaus Arkikatedroje lankymas, prašant jo užtarimo Arkikatedros bendruomenei – pasauliečiams ir kunigams.

Kurso „gelbėjimo ratas“

Pal. J. Matulaitį kurso globėju yra pasirinkę Kauno kunigų seminarijos pirmakursiai. Kaip pasakojo vienas jų – Donat Jurevič, dar parengiamajame kurse pasirenkamas globėjas lydi ne tik seminarijos studijų laikotarpiu, bet ir, jei Dievas duoda, kunigystės keliu.

„Ilgai galvojome, ką čia pasirinkus? Mes keturiese esame iš Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų, tarp mūsų yra ir tautinių mažumų atstovų, ir lietuvių. Tada ir supratome, kad reikia globėjo, kuris apjungtų. Ir radome. Palaimintąjį Jurgį, kuris gimė prie Marijampolės, Vilkaviškio vyskupijoje, buvo Vilniaus vyskupu, yra ir lietuvių, ir lenkų gerbiamas palaimintasis. Būtent tuo jis mus pirmiausia patraukė“, – prisiminė D. Jurevič.

Pal. Jurgis, Donat žodžiais, tapo savotišku „gelbėjimosi ratu“. Po vieno sunkesnio laikotarpio seminaristas ieškojo įžvalgų, kurios galėtų padėti jam ir kurso draugams. Rado. Ir jos iki šiol kabo ant tvarkaraščio lentos. „Pal. J. Matulaičio žodžius pasirinkome kaip mūsų kurso šūkį: nieko nebijok, dirbk, aukokis ir stipriai tikėk. Tikėk, kad gėris triumfuos ir nugalės blogį. Juk kas turi Dievą, kas turi Jėzų, tas turi viską. Šie žodžiai mums tapo kelrode žvaigžde. Kiekvieną vakarą kalbama malda į pal. Jurgį – ne formalumas, bet iš tiesų gyvas santykis“, – dalijosi seminaristas.

Donat negalėtų rasti gražesnio pal. Jurgio asmens apibūdinimo, kaip jo paties žodžiai apie Katalikų Bažnyčią, kuri jam yra vienintelė tėvynė, o jis –  tik jos patriotas: „Būtent tai man yra palaimintasis Jurgis. Ir jis iš tikrųjų veikia“.

Liga ir stebuklas

Gydytoja, dėstytoja Margarita Sriubienė pal. J. Matulaitį neseniai „atrado“ kelionėje į Lenkiją. Jos dėmesį patraukė liga – kaulų tuberkuliozė arba kaulų džiova, kuria jis sirgo nuo paauglystės ir su kuria pragyveno beveik 56 metus. „Anuomet tai buvo mirtina liga. Vien tai, kad kęsdamas jos keliamus skausmus pal. Jurgis pragyveno beveik 56 metus, yra Dievo stebuklas bei Švč. M. Marijos užtarimo vaisius“, –  mano gydytoja.

Žvelgiant į pal. Jurgį jai akivaizdu, kokie mes dabar laimingi ir kaip pažengusi medicina: „Pal. J. Matulaičio mirties priežastimi buvo trūkęs apendicitas. Tuomet tai taip pat buvo mirtina liga, nes nebuvo antibiotikų. Juos Aleksandras Flemingas išrado dar po gerų dešimties metų. Vadinasi, tėvas Jurgis anuomet neturėjo jokių pasveikimo galimybių. Ir jis tą suprato, priėmė ramiai, be panikos ar baimės. Argi ne malonė priimti viską ramiai ir iškeliauti pas Tėvą?“

Žavi pal. Jurgio gebėjimas žvelgti į paprastus gyvenimo įvykius malonės šviesoje. „Pilkoje kasdienybėje jis sakydavo: „Ir mane visokie darbai trukdo ir slegia. Ką darysi? Dievo valia. Viskas Dievo rankose. Tegu Jo šventa valia įvyksta visame kame“. Painiose situacijose jis dalijasi savo patikimiausiu ginklu sunkiais atvejais: „Aš beveliju pasimelsti, kad mums visiems Dievas duotų Šventąją Dvasią“. Šiomis mintimis ir aš pradėjau remtis savo gyvenime. Kiekvieną dieną jas prisimenu. Ir tikrai, kai viską taip paprastai, aiškiai priimi į sielą, ateina ramybė, ir, atrodo, problemos išsisprendžia pačios“, – dalijosi gydytoja.

Vyskupo moto „Vince malum in bono“ (Nugalėk blogį gerumu) per šiuos kelis mėnesius tarsi tapo ir jos moto. „Toliau gilinuosi į jo gyvenimo detales, į biografijos faktus ir tikiu, kad laukia dar daug pažinimo malonumo“, – sako gydytoja, dėstytoja M. Sriubienė.

Pasimatymas Marijampolėje

„Susitikimui“ su palaimintuoju Jurgiu skiriama kiekvieno mėnesio 12 diena, mažuosiuose atlaiduose Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje paminint palaimintojo beatifikaciją. Na, o kiekvieną liepą iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų maldininkus sukviečia pal. J. Matulaičio atlaidai, šiemet Marijampolėje vyksiantys liepos 6-14 dienomis. Kaip liudija maldininkai, tai ne tik puiki proga geriau pažinti tėvą Jurgį, aplankant jo gimtinę Lūginėje, palaimintajam skirtą ekspoziciją Marijampolės marijonų vienuolyne, pagerbiant palaimintojo relikvijas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, bet ir sutikti bendraminčių, įdomių, atvirų žmonių. Atlaidų programą rasite paspaudę šią nuorodą.

Teologas, profesorius, diplomatas

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 15-os sirgęs kaulų tuberkulioze ir išvykęs į Lenkiją pas pusbrolį Kelcuose jis pora metų mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai ją uždarius, studijavo Varšuvos seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Fribūre, Šveicarijoje įgijo teologijos daktaro laipsnį.

Paūmėjus ligai, Jurgis Matulaitis nutraukė darbą Kelcų kunigų seminarijoje. Prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.

1907–1911 m. profesoriaudamas dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu, po kelerių metų įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. Tų pačių metų gruodį paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams, įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų. Popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną. Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves kanauninkas Juozas Tumas–Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“ Jurgį Matulaitį pavadino ir Popiežius Pijus XI.

Pagal Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos ir Lietuvos Carito informaciją parengė Ieva Urbonaitė.

The post Ko palaimintasis Jurgis imtųsi šiandienos Lietuvoje? appeared first on LAIKMETIS.

Ilgamečio Romos kurijos nario, Pasaulinių jaunimo dienų (PJD) architektu vadinamo E. Pironio (1920–1998) beatifikacijai kelia atvėrė 2006 m. Argentinoje įvykęs stebuklas – nepilnamečio berniuko staigus ir visiškas pagijimas. Pusantrų metų Juanas Manuelis netyčia įkvėpė nuodingų cheminių medžiagų, sunkiai susirgo ir buvo mirties pavojuje. Sąmonės netekęs vaikas pagijo po to, kai jo tėvai kelias dienas karštai meldė Dievo tarno E. Pironio užtarimo. Jie kreipėsi į šį Dievo tarną perskaitę klebono išplatintą E. Pironio dvasinį testamentą. Pagijimo įvykį ištyrė Šventųjų skelbimo dikasterija Romoje, tuomet popiežius š. m. lapkričio 8 d. patvirtino dikasterijos išvadas dėl vaiko stebuklingo pagijimo.

E. Pironio, migrantų iš Italijos Giuseppe ir Enrica Buttazzoni dvidešimt antrasis vaikas, gimė 1920 m. gruodžio 3 d., Buenos Airių provincijos Nueve de Julio mieste. Įšventintas 1943 m. kunigu Luchano bazilikoje ir 1964 m., toje pačioje Marijos šventovėje, – La Platos vyskupu augziliaru, E. Pironio išgarsėjo kaip teologas, veiksmingai prisidėjęs prie posusirinkiminės vizijos kūrimo Lotynų Amerikos Bažnyčioje, ypač per 1968 m. Medeline įvykusį žemyno vyskupų konferencijų (CELAM) suvažiavimą.

E. Pironio dalyvavo pirmosiose Vatikano II Susirinkimo sesijose kaip patarėjas ir paskutinėse dviejose sesijose kaip Susirinkimo tėvas. Išrinktas CELAM generaliniu sekretoriumi, paskui pirmininku, siekė įgyvendinti Medelino suvažiavimo gaires dėl Bažnyčios, tarnaujančios vargstantiems.

1974 m. popiežiaus šv. Pauliaus VI kvietimu vadovavo Romos kurijos gavėnios rekolekcijoms, o po metų buvo paskirtas Romos kurijos nariu, vadovavo Vienuolijų kongregacijai, vėliau Pasauliečių tarybai, rūpinosi naujųjų bažnytinių sąjūdžių formacijos gairių apibrėžimu ir PJD organizavimu kartu su šv. Jonu Pauliumi II. 77 m. kardinolas mirė Vatikane po ilgos ligos, jo žemiški palaikai išvežti į gimtinę ir palaidoti Luchano Švč. M. Marijos bazilikoje.

Anot vyskupo Carloso Malfos, Chascomuso vyskupijos ganytojo Argentinoje ir palaimintojo buvusio sekretoriaus La Platoje, E. Pironio dvelkė šventumu – bendravimas su juo žadino norą būti geresniu ir paprastesniu. Jis buvo labai dvasingas, žmogiškas ir pasiaukojęs Dievui. Vyskupas priminė E. Pironio mokymą, jog krikščioniškas dvasingumas įmanomas tik vienu būdu: visišku sekimu Evangelija. Palaimintasis kardinolas savo uždaviniu Romos kurijoje laikė ne tiek spręsti problemas, kiek atverti tikrus evangelinius kelius. Jis grindė dvasingumą kristologiniu Velykų slėpiniu ir mariologiniu pamaldumu, pastarąjį puoselėjo savo motinos pavyzdžiu.

Pasak pal. E. Pironio, būti ištikimam Evangelijai reiškia gyventi ir bendrauti pagal velykinio slėpinio džiaugsmą. Jis visą savo egzistenciją laikė Luchano Švč. Mergelės stebuklu, lydėjusiu jį nuo pat gimimo. Kardinolas, dabar palaimintasis, pasakodavo, kad medikai perspėjo jo motiną, kad daugiau negimdytų po dvidešimt pirmojo vaiko, nes per didelis pavojus jos gyvybei. Tačiau moteris dvidešimt antrojo vaiko gimimą pamaldžiai pavedė Luchano Marijos užtarimui. E. Pironio buvo paskutinis tėvų šeimos vaikas.

Mirusio 77 metų kardinolo E. Pironio žemiškus palaikus 1998 m. Buenos Airių oro uoste pasitiko tuometinis Argentinos sostinės augziliaras vyskupas J. M. Bergoglio – dabar popiežius Pranciškus. 2008 m. jis apie palaimintąjį E. Pironio pasidalijo tokiomis dvasinėmis įžvalgomis: „Jis per savo gilų nuolankumą atverdavo šventumo panoramą, atverdavo horizontus, bet niekam niekuomet neužverdavo durų. Jis rodydavo nepaprastą kantrybę, tokiu būdu per jį atsispindėdavo Dievo meilė mums“. 

The post Naujasis Argentinos palaimintasis siekė atverti tikrus evangelinius kelius appeared first on LAIKMETIS.

Greta 15 argentiniečių palaimintųjų, šeštadienį, gruodžio 16 d., į altorių garbę bus iškeltas Garbingasis Dievo tarnas kardinolas Eduardo Pironio. Italų kilmės argentinietis, daugelį metų tarnavęs Vatikane, buvo artimas šv. Jono Pauliaus II bendradarbis.

Būtent lenko popiežiaus ir argentiniečio kardinolo bendradarbiavimo dėka Bažnyčioje prasidėjo ligi šiol rengiamos Pasaulio jaunimo dienos (toliau PJD).

E. Pironio (1920–1998) buvo popiežiaus šv. Jono Pauliaus II (Karolio Wojtyłos) bendraamžis. Abu dalyvavo Vatikano II Susirinkime, abu kardinolais paskyrė popiežius šv. Paulius VI, abu dėl einamų pareigų dažnai susitikdavo Romoje.

Kardinolas K. Wojtyła, Krokuvos arkivyskupas, ėjo Vyskupų sinodo sekretoriato tarybos nario pareigas, dalyvavo keliose sinodo asamblėjose; kardinolas E. Pironio, Mar del Plata vyskupas, buvęs Lotynų Amerikos vyskupų konferencijų tarybos generalinis sekretorius, nuo 1975 m. tarnavo Vatikane, ėjo Vienuolijų, pašvęsto ir apaštališko gyvenimo kongregacijos prefekto pareigas. Abu dalyvavo abiejose 1978 m. konklavose.

E. Pironio vardas buvo minimas tarp galimų kandidatų į popiežius. Popiežiumi antrojoje konklavoje buvo išrinktas K. Wojtyła, pasivadinęs Jonu Pauliumi II. 1984 m. popiežius paskyrė E. Pironio Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininku. Eidamas šias pareigas jis, popiežiaus Jono Pauliaus II pavedimu, surengė pirmąsias PJD.

1998 m. kardinolas E. Pironio mirė Vatikane eidamas 77 metus. Jis buvo palaidotas Argentinoje, garsiojoje Luchano Švč. M. Marijos bazilikoje, netoli Buenos Airių. Kardinolo beatifikacija šeštadienį, gruodžio 16 d., įvyks šioje Marijos šventovėje.

Apeigoms popiežiaus Pranciškaus vardu vadovaus buvęs E. Pironio sekretorius, kardinolas Fernando Vergezas, Vatikano Miesto Valstybės popiežiškosios komisijos pirmininkas. 

The post Argentinos Bažnyčia ruošiasi 16-ojo palaimintojo paskelbimui appeared first on LAIKMETIS.

12 - 17.30 val. vyks Eucharistinė adoracija bažnyčioje.

18 val. vyks Eucharistija.

Homiliją tądien sakys Šakių parapijos vikaras kunigas Tautvydas Kapcevičius.

Liturgijoje giedos Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras.

Po šv. Mišių vyks Kauno sakralinės muzikos mokyklos choro koncertas bažnyčioje.

Bažnyčios knygynėlyje galima įsigyti apyrankę/vėrinį su pal. Karolio Akučio mintimi „Non io ma Dio“ („Ne aš, o Dievas“).

The post Alytuje vyks pal. Karolio Akučio minėjimas appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišioms per pietus tądien vadovaus arkivyskupas dr. apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič.

Kunigas Marius Talutis, paskirtas pal. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso – bylos postulatoriumi vadovaus vakaro Mišioms, o Kaišiadorių sielovados centre vyks konferencija, skirta palaimintajam atminti.

The post Kaišiadorių katedroje - pal. Teofiliaus Matulionio atminimo šventė appeared first on LAIKMETIS.

Bažnyčia ir vienuolyno namas – Atgailos kanauninkų (Baltųjų Augustinų) vienuolyno ansamblis – neseniai restauruotas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas, vienas žinomiausių Molėtų rajone.

Minint palaimintojo Mykolo Giedraičio dieną buvo pristatyta ir Videniškių, kaip svarbaus kultūrinio bei dvasinio centro, istorinė reikšmė, šių dienų aktualijos. XVI–XVII amžiais Videniškių valdos priklausė kunigaikščiams Giedraičiams.

Pirmoji medinė bažnyčia Videniškiuose pastatyta 1547-1549 m. Motiejaus Giedraičio rūpesčiu. 1617 m. Martynas Marcelijus Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną. Nuo tada Videniškiai tapo šio ordino centru Lietuvoje. Čia gyveno provincijolas, o vėliau ir ordino generolas. Vienuolyne veikė noviciatas ir teologijos studijos. XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla, špitolė, bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela. Vienuolyno namas statytas XVI a. pab.–XVII a. pr. 1631 m. prie bažnyčios pristatyta koplyčia su rūsiu, kuriame laidoti kunigaikščių Giedraičių šeimos nariai.

Šv. Mišias už palaimintąjį konsekravo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Po Mišių restauruotas Videniškių bažnyčioje saugotas XIX amžiaus stacijas visuomenei pristatė Molėtų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Tereza Šakienė (restauravo Jūratė ir Rimvydas Derkinčiai).

Taip pat buvo pristatytas Palaimintojo Mykolo Giedraičio piligriminis kelias. Šventės dalyviai susipažino ir su neseniai restauruota, Videniškių vienuolyne 1753 m. kunigo Mykolo Olševskio parašyta knyga „Broma, atwerta ing wiecznati“ (restauravo Kristina Lukoševičienė). Tai yra pirmasis originalus katalikų asketinės-mistinės literatūros veikalas lietuvių kalba, bene žinomiausias barokinės literatūros paminklas lietuvių raštijoje, tapęs senosios lietuvių raštijos paminklu. Niekur kitur Lietuvoje tuo laikotarpiu niekas neparašė grožinės literatūros kūrinio – tik Videniškiuose.

Susirinkusiems buvo pristatyta restauruota 1863 m. leista maldaknygė „Balsas balandėlės“ (restauravo Kristina Lukoševičienė), taip pat restauruotas 1816 m. „Naujojo Testamento“ leidimas (restauravo Daiva Juškienė). Tai buvo apskritai pirmasis „Naujojo Testamento“ leidimas lietuviškai. Jį išvertė iš kunigaikščių Giedraičių giminės kilęs Juozapas Anulfas Giedraitis (1757–1838). Vienuolyno muziejuje buvo pristatyta knyga “Videniškiai: kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant”. Minėtos knygos eksponuojamos Videniškių vienuolyno muziejuje (dirba antradieniais–sekmadieniais, 9–17 val.)

Apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį

Tiksli Mykolo Giedraičio gimimo data nežinoma. Manoma, jog jis gimė apie 1420–1425 metus ir nuo gimimo buvo neįgalus (vaikščiodavo remdamasis ramentu). Literatūroje yra užuominų apie tai, kad jis buvo vienturtis Jurgio ir Marijonos Giedraičių sūnus. Vyrauja nuomonė, kad jo gimtinė – Giedraičiai. Tačiau neatmetama galimybė, jog jis galėjęs gimti Videniškiuose, senelio dvare. Tiksliai žinoma tik Palaimintojo mirties data – 1485 m. gegužės 4 d. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje.

Mykolą Giedraitį pradėta laikyti palaimintuoju dar XVI šimtmetyje. Krokuvos vyskupija tuo laikotarpiu įvykdė kai kuriuos veiksmus, būdingus skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešam gerbimui. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole. Viename paveiksle Šv. Morkaus bažnyčios koplyčioje palaimintasis Mykolas ir šv. Kazimieras vaizduojami besimeldžiantys kartu, suklupę prie Marijos paveikslo. Toje pačioje koplyčioje saugomas paveikslas, prie kurio melsdavosi pats palaimintasis. Šis paveikslas vadinamas „Giedraičio Madona“. Tik 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Nuo šios dienos Mykolas Giedraitis – palaimintasis.

Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą. Šis noviciatą užbaigė jau Krokuvoje, čia davė vienuoliškus įžadus ir, apsistojęs prie Šv. Morkaus bažnyčios, gyveno ten iki mirties. Nors palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos universitete, jis gyveno kukliai ir pamaldžiai, ne ordino bendruomenės namuose, bet vienas, atskirai, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią.

Baltieji Augustinai

Baltuosius Augustinus į Lietuvą pakvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. Pirmieji vienuoliai lenkai ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, ypač skleidė pamaldumą Dievo Motinai Marijai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) – Bistryčioje, Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Videniškiuose, Panemunyje, Mykoliškėse, Skiemonyse, Jūžintuose, Kurkliuose, Salake, Papilyje, Kvetkuose, Suvainiškyje, Mioruose, Paberžėje (Vilniaus vyskupijoje) ir pačiame Vilniuje, Užupyje. Atgailos kanauninkai kurį laiką darbavosi ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, tuo laikotarpiu, kai Jėzuitų ordinas buvo uždraustas.

Lietuvoje iš viso veikė 18 Baltųjų Augustinų vienuolynų. XVI amžiuje vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Tuo metu Lenkijoje vienuolija išnyko ir veikė tik Lietuvoje. Ordino istoriją užbaigė carinės Rusijos represijos ir visų Lietuvos vienuolynų uždarymas 1832 m.

The post Videniškiuose minėta palaimintojo Mykolo Giedraičio diena appeared first on LAIKMETIS.

„Piligriminės kelionės vaizdai, kviečiam pasidairyti, o taip pat ir patiems susipažinti su Pal. Jurgio keliu Vilniuje, kurį yra parengęs Vilniaus piligrimų centras", - kviečia seserys.

Virtualų turą visada galima išmėginti gyvai. Maršrutas veda po tas Vilniaus vietas, kurios žymi J. Matulaičio vyskupystės Vilniuje metus, kur įvyko netikėti ir svarbūs susitikimai, buvo priimti nelengvi sprendimai.

Pal. Jurgio Matulaičio Kelias Vilniuje apima 14 objektų, tęsiasi 18 kilometrų ir trunka 4 valandas. Žemėlapis.

The post Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys - pal. Jurgio Matulaičio keliu appeared first on LAIKMETIS.

Kiekvienas žmogus yra tarsi knyga, kurią mes skaitome jo gyvenimo metu. Kiekvieną kartą susitikdami žmones mes matome juos, sprendžiame apie šiuos pagal jų poelgius, įvertiname juos. Vieni žmonės yra labiau panašūs į atvertą knygą, kiti - užsidarę, nekalbūs. Tačiau jei kiekvienas žmogus gali mums kažką pasakyti savo gyvenimu, tai tuo labiau gali mums kalbėti mūsų brangūs šventieji, palaimintieji.

Šiandien mes minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, apie kurį esame girdėję daug pasakojimų, istorijų, apie jį parašytos knygos, ir kiekvieną kartą, kai tenka prisiliesti prie jo gyvenimo, aš asmeniškai atrandu vis kažką naujo, įdomaus, kas mane kalbina šiandien. Ir ruošiantis šiam žodžiui teko perskaityti naujausią sesės Viktorijos Plečkytės knygą: „Palaimintasis Jurgis Matulaitis, štrichai portretui“. Tikrai noriu padėkoti sesei už tai, kad ji tikrai nori pristatyti palaimintojo gyvenimą mums visiems.

Ir žinote, skaitydamas tą knygą radau taip pat sau naujų dalykų, kurie man iš naujo suskambėjo ir prakalbo. Kas mane sudomino? Palaimintojo nuolankumas. Sakytumėte, kas čia naujo? Ką jis nustebins tuo nuolankumu? Tačiau kai perskaičiau skyrelį apie nuolankumą, jame atradau nuostabų palaimintojo Jurgio paveikslą.

Pasakojama istorija apie tai, kaip į Vilnių po tremties sugrįžo buvęs Vilniaus arkivyskupas Karolis Hriveneckis ir susitiko su palaimintuoju Jurgiu, tuometiniu Vilniaus arkivyskupu, kuris iš mandagumo jį pasikvietė į kunigų susirinkimą. Ir tada arkivyskupas Hriveneckis, pasinaudodamas didele kunigų auditorija, pradėjo viešai barti palaimintąjį Jurgį, kuris ramiai stovėjo ir klausėsi jo žodžių.

Toje knygoje neparašyta, ką jis ten sakė, bet manoma, kad būtent tuo metu Vilniaus krašte buvo gan įtempti santykiai tarp lenkų ir lietuvių. Vėliau palaimintasis nuncijui laiške rašė, kad nieko tokio blogo jis nebuvo padaręs, ką apie jį kalbėjo arkivyskupas Hriveneckis.

Tačiau tada karšta malda Dievui meldėsi, neatsakydamas nieko pikto. Nesiteisindamas. Kai arkivyskupas Hriveneckis baigė bartis, arkivyskupas Jurgis Matulaitis su tikru ir nuoširdžiu nuolankumu kreipėsi į visus: „O dabar klaupkimės ir prašykime ekscelencijos ganytojiško palaiminimo“.

Žinot, tokie žodžiai, manau, pritrenkė visus. Ir pats atsiklaupė su kunigais. Knygoje nerašoma, kokia buvo besibarančio arkivyskupo Hriveneckio reakcija, tačiau galime įsivaizduoti, kad tokie žodžiai ir tokia laikysena pasakė daugiau negu jis tikėjos.

Palaimintasis Jurgis pasirodė tikrai kaip Dievo žmogus, kuris nepasidavė piktumui, o tuo labiau, kreipdamasis į kolegą, kreipėsi į jį kaip į ganytoją. Tuo primindamas labai svarbią pareigą - būti tuo tikruoju ganytoju, o ne tuo, kuris suveda sąskaitas kitų akivaizdoje, greičiausia dėl tų nacionalistinių dalykų, kurie neturi nieko bendra su sielovada. 

Taigi, tokiu elgesiu palaimintasis tapo vaikščiojančiu pamokslu, kuris ne tik liudijo apie savo nuolankumą, bet kartu priminė svarbias ganytojo pareigas būti pavyzdžiu savo  ganomiesiems. 

Iš tikrųjų, pagalvojau, kaip buvo nelengva ir paprasta palaimintajam taip pasielgti. Tačiau kas jį gaivino, kas jį stiprino? Jo tamprus ryšys su mūsų Išganytoju Jėzumi Kristumi. O nuolatinė malda darė tikrai nuostabius dalykus jo gyvenime. Tiesiog stebuklus.

Ir kaip ši situacija gali kalbėti mūsų dienoms? Nežinau, ar jums teko girdėti, bet šiandien sociologai kalba apie vieną mūsų visuomenės fenomeną, kuris vadinasi pasipiktinimo kultūra. Pastaraisiais metais jos visuomenėje pastebima vis daugiau. Ypač ji matoma socialinėje erdvėje, internetinėse platybėse, kur mėgstama lengva ranka, nepagalvojant apie pasekmes, pagautiems emocijų bangos, reikšti savo nuomonę. Kartais šis piktumas žmonėse būna susikaupęs nebūtinai dėl kažkokio konkretaus įvykio, bet apskritai dėl to, kad blogas gyvenimas ir panašiai.

Tokia kultūra izoliuoja visuomenę, uždarydama žmones į mažus piktų nuotaikų kambarėlius, kuriuose jaučiama piktos masės jėga, ypatingai kai prisijungia kiti komentatoriai, kurie vieningai įpykę ir nusiteikę prieš vieną ar kitą dalyką.

Įdomu tai, kad pasipiktinimas dažnai tampa kiekvienos dienos naujienų pagrindu. Ir, deja, galime nepastebėti kai tai tampa tam tikru malonumu - išlieti savo emocijas. Tačiau taip pat turime pastebėti, kad tas pyktis, kuris mumyse  šaknijasi, nuodija, neleidžia paskui pastebėti to, kas aplink mus yra gražaus ir nuostabaus.

Pastaraisiais metais pasipiktinimo kultūros visuomenėje pastebima vis daugiau.

Kaip svarbu šiandien vėl iš naujo atsigręžti į mūsų palaimintuosius ir šventuosius. Mokytis to  nuolankumo, kuriuo jie prabyla į mus ir moko mus džiaugtis atrodo paprastais dalykais. Kartais atrodo nereikšminga ta diena, kurią Viešpats mums duoda dabar. Ir mes gyvename vis didėjančios poliarizacijos visuomenėje.

Kaip dažnai yra suskirstoma į vieną ar į kitą pusę. Žmonės neįsigilinę į situacijas vertina kitus ir net pasmerkia. Ir kaip dažnai norima lengva ranka viską sudėlioti tik į „gera" arba „bloga" lentynėles, kuriose nebėra kitos padėties.

Pasipiktinimas, ypač kai tampa vienijančiu veiksniu, gali tapti viską griaunančia jėga, nes lieka tik vienas argumentas - minios argumentas „ant kryžiaus Jį“, kuris kartais suskamba iš naujo aidu šiandieninėse mūsų gyvenimo situacijose. Kaip kartą pastebėjo egzegetas Ričardas Heisas, kad po prisikėlimo Jėzus nepasirodo Pilotui, nepasirodo Kajafui, nei Erodui, nors jie buvo pagrindiniai Jėzaus kaltintojai ir pasmerkė jį mirčiai. Toks pasirodymas būtų buvęs jiems tarsi liudijimas, kad jie buvo neteisūs.

Tačiau iš kitos pusės tai būtų reiškę norą išteisinti save kaltintojo akivaizdoje. Laimėti tik vieną ginčą, bet neišgelbėti pasaulio. Ir Jėzus pasirenka kitą variantą. Jis pasirodo tiems, kurie, nors iš pradžių nedrąsiai, bet su džiaugsmu liudys Jo Prisikėlimo stebuklą. Net rizikuodami savo gyvybe.

Taigi, broliai ir seserys, svarbu pastebėti blogį, jo neužmaskuoti. Svarbu patarti, įspėti, pabarti, tačiau visa tai turi būti daroma su meilės kitam intencija. Neįžeisti, nepaniekinti kitų akivaizdoje, bet švelniai padėti kitam suprasti. Ir čia reikia labai daug išminties, kuri turi būti subrandinta maldoje ir meilėje. kad mes galėtume parodyti ją ir Dievui, ir savo artimui.

Kažkada vienoje bažnyčioje teko matyti grindyse tokį paveikslą. Nupieštas apvalus apskritimas, jame - kompaso rodyklės ir užrašyti žodžiai: „Prie Dievo artinamės ne su navigacija, o vedami meilės". Ir iš tikrųjų labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas. Susitikdami vieną ar kitą žmogų kartais būname išbandomi, kartais būname tiesiog priverčiami vienaip ar kitaip reaguoti.

labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas.

Tačiau kaip tada svarbu prisiminti mūsų palaimintuosius. Ypatingai palaimintąjį Jurgį. Ir melsti to nuolankumo. Būtent tik tokia meilė gali kalbėti į širdį. Ir, kitas dalykas, palaimintasis Jurgis viename savo laiške Totoraičiui rašė tokius žodžius, kurie mane tam tikra prasme ir nustebino, ir privertė pagalvoti – kaip žmogiška. Jis neplanavo, kad bus paskelbtas ir palaimintuoju, ir šventuoju. Jis to nesiekė tiesiogiai. Jis gyveno tokį gyvenimą, kaip šiandien skelbia psalmės žodžiai: „Aš ateinu vykdyti Dievo valios“.

Jis rašė: „Seniau labai neapkęsdavau žydų. Buvo laikas, kai nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas mane apšvietė. Suteikė malonę. Supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokymu, kuris liepė mylėti kiekvieną kaip save patį. Kuris liepė net priešus mylėti. Net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko dėkoju Dievui. Nusikračiau visokiais prietarais ir neapykanta.“

Štai, brangieji, koks puikus atsakymas. Kaip svarbu suprasti, kad šventumas nėra būsena, kurią mums Viešpats duoda tuoj pat. Tai yra būsena, kai mes nuolat brandiname save nuolatinėje Dievo ir artimo meilėje. Tai yra nuolatinis savęs ugdymo procesas. Ir kai visa atiduodame į gerojo Dievo rankas, mes tampame brandesni ir turintys platų žvilgsnį.

Taigi, broliai ir seserys, mes esame pašaukti kalbėti tiesą meilėje, kaip sakoma laiške Efeziečiams 4.15. Meilė, apleidusi tiesą, nustoja būti meile. O tiesa, kuri neranda bendros kalbos su meile, praranda savo tyrumą. Nes ją iškraipo kitos tiesos, mūsų intencijos ir užmojai, kurių mes galime nepastebėti. Gali atrodyti, kad norime pasakyti tiesą, bet mumyse gali būti paslėptos dar kitos intencijos.

Taigi, svarbu, brangieji, kad žodis būtų palydimas kantrios ir pagarbios meilės. Svarbu suprasti, kad toks nuolankumas nėra savęs nuvertinimas, o galvojimas mažiau apie save.

Dažnai svarbu pažvelgti į viską platesniu žvilgsniu negu mūsų įsižeidimai ir problemos, kuriose galime kovoti savo vietinius, asmeninius karus. Ši mintis atsikartojo vienoje konferencijoje, kurioje palaimintasis Jurgis kalbėjo apie šventumą: „Šventieji vis tik labiausiai išsiskiria tuo, kad jie mokėjo paskęsti Dievo valioje, mokėjo save prarasti, ir kaip tik todėl atgydavo, nešdami šimteriopą vaisių. Nėra pašaukimo be iššūkio ir sunkumo. Kai Dievas mus šaukia, privalome viską apleisti. Visų pirma – save pačius. Tuomet atgimsime naujam gyvenimui.“

Ir baigiant noriu mums visiems palinkėti nuolankios kantrybės ir meilės tiesoje. Visa tai tepadeda atrasti mums teisingą kryptį link Dievo. Tebūna tai tas kompasas, kuris veda mus arčiau Dievo, nes tik taip galėsime nugalėti tai, kas mums trukdo mylėti jį ir artimą. „Vince malum in bonum“ (liet. Nugalėk blogį gerumu). Amen.

The post Vyskupas Darius Trijonis. Nugalėti blogį gerumu - pal. Jurgio Matulaičio pavyzdys appeared first on LAIKMETIS.

Prieš Šv. Mišias gausiai susirinkę palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (toliau PJM) nariai iš įvairių skyrių, pašvęstojo gyvenimo seserys iš įvairių kongregacijų, piligrimai bei marijampoliečiai išklausė sesers Viktorijos Plečkaitytės MVS katechezę „Kad Dievas duotų tau malonę padaryti gerą pasirinkimą“ (Pal. Jurgis Matulaitis, „Trys žmonių rūšys“). 

Sesuo Viktorija pristatė savo katechezės temą – melsti žmonių ir tautų sutaikinimo ir kad melsdami sutaikinimo žmonėms ir tautoms, prisimintume prašyti sau ir kitiems malonės daryti gerus pasirinkimus. Tikslas – priminti Tėvo Jurgio žodžius apie gerą pasirinkimą. Todėl buvo cituojamos palaimintojo įžvalgos ir mokymas, kaip sąmoningai pasirinkti gerą tikslą, jo laikytis ir pasirinkti geras, tinkamas  priemones tam tikslui pasiekti.

Temai atskleisti pasirinkta t. Jurgio konferencija ir pavyzdžiai iš jos apie trijų rūšių žmonių elgseną sunkios ligos atveju, apie jų pasirinkimą, nuo kurio priklauso artėjimas prie Dievo ir gyvenimas su Juo. Tėvo Jurgio gyvenimas, prisipažinimas dienoraštyje geriausiai rodo jo pasiryžimą ir teisingą pasirinkimą: Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kurį teikies maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį.

Po katechezės tikintieji meldėsi Rožinį, vadovaujami diakono Sauliaus Andriuškos. Šv. Mišias Marijampolės bazilikoje, kuriose dalyvavo apie 30 kunigų iš įvairių dekanatų: celebravo Telšių vyskupas ordinaras Algirdas Jurevičius, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis, kuris skelbė ir homiliją.

D. Trijonis ją pradėjo palygindamas kiekvieną žmogų su knyga, kurią skaitome ir taip susipažįstame su žmogaus sprendimais, pasirinkimais. Kiekvienas mums gali pasisakyti savo gyvenimu, o tuo labiau palaimintieji ir šventieji. Kiek kartų beskaitytume, atrandame kažką naujo, reikšmingo, naudingo.

Vyskupas paminėjo sesers Viktorijos knygą apie minimą palaimintąjį, ypač skyrelį apie nuolankumą, nors ir gerai, atrodo, pažįstamas, bet iškyla nuostabus tėvo Jurgio paveikslas, jo gebėjimas susitvardyti, ramia širdimi priimti net ir nuoskaudas, būti tikruoju ganytoju, būti pavyzdžiu savo ganomiesiems. Jam padėjo tamprus ryšys su Jėzumi Kristumi ir nuolatinė gili malda.

Šiandien, kai aplink mus tarpsta „pasipiktinimo kultūra“, kai dauguma skuba viešojoje erdvėje reikšti savo piktumą, nepasitenkinimą ir taip uždaro save į užburtą neigiamybių ratą, o pyktis neleidžia pastebėti gėrio, grožio ir pozityvumo, iš palaimintųjų turėtume mokytis džiaugsmo, nuolankumo, pajusti, pamatyti, parodyti kitiems meilę ir taip laimėti pasaulį. Juk prie Dievo artintis turėtume su meilės pilna širdimi. 

iš palaimintųjų turėtume mokytis džiaugsmo, nuolankumo, pajusti, pamatyti, parodyti kitiems meilę ir taip laimėti pasaulį. Juk prie Dievo artintis turėtume su meilės pilna širdimi. 

Apie savęs nugalėjimą, apie mokymąsi mylėti viename savo laiške rašė ir tėvas Jurgis, kaip jis anksčiau nekentęs žydų ir rusų, kol supratęs, kad Jėzus mokė ir ragino visus mylėti; taip jis (Palaimintasis) atsikratęs prietarų ir atsidavęs į gerojo Dievo rankas. Meilė, apleidusi tiesą, nustoja būti meile, o ištartas žodis turi būti palydimas kantrios ir nuostabios meilės. Šventieji išsiskiria labiausiai tuo, kad besąlygiškai atsiduodavo Dievui vykdydami Jo valią. Vyskupas pabaigė homiliją cituodamas Palaimintąjį: Vince malum in bonum (liet. Nugalėk blogį gerumu).

Baigiantis Šv. Mišioms Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila padėkojo visiems jų dalyviams, pakvietė nesiskirstyti ir pasimelsti prie Palaimintojo relikvijų. Koplyčioje skambėjo maldos, prašančios užtarimo žmogui ir Tėvynei, giesmė Palaimintajam ir Marijai.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, piligrimai iš Punsko, Vilniaus, seserys vienuolės dar ilgai nesiskirstė; jie bendravo agapėje Marijonų gimnazijos patalpose ir išklausė gimnazisčių puikiai atliekamas labai jautrias ir dvasingas dainas.

The post Vilkaviškio vyskupija paminėjo pal. Jurgio Matulaičio gimimo dangui dieną appeared first on LAIKMETIS.

Suprasti ir atjausti

„Norėdami geriau pažinti Bažnyčią, turime išmokti skaityti laiko ženklus", – minint pal. J. Matulaičio metus akcentavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atliepdamas pal. Jurgio kvietimą „pažinti savo gadynę, suprasti ir atjausti savo laikų žmones su jų norais, troškimais, siekimais ir tikslais“.

Dvasinis tvirtumas bei ramybė padėjo vyskupui būti „tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje“, kaip pal. J. Matulaitis sakė savo ingreso kalboje.

Būdamas Vilniaus vyskupu jis gerai suprato, kad ekonominės, moralinės ir tautinės suirutės metu svarbu žadinti žmonių sąmoningumą, idant jie gyvenimo pamatus klotų ant tvirtos uolos, o ne smėlio. Savo bendradarbius pal. J. Matulaitis ragino „visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti“.

Palaimintojo „Užrašuose“ tarsi ataidi šių dienų aktualijos. Kiek daug pasimetusių, susipriešinusių, piktų ir nelaimingų žmonių, ieškančių, ką apkaltinti dėl bėdų, užuot gręžus žvilgsnį į tikrąjį Gelbėtoją,siūlantį ne trumpalaikės sėkmės, bet amžinojo gyvenimo perspektyvą.

Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų.

„Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų“, – priminė kardinolas A. J. Bačkis, akcentuodamas šventųjų rodomą pavyzdį: gėris skleidžiasi ten, kur nebijoma juo dalytis. Ne veltui palaimintasis Jurgis savo vyskupo šūkiu pasirinko raginimą: „Nugalėk blogį gerumu“.

Ses. A. Pajarskaitė: Caritas atkurtas tik pal. Jurgio dėka

1988 m. rugpjūčio 26 d. moterų iniciatyvinė grupė, vadovaujama ses. Albinos Pajarskaitės, pasirašė Katalikiško moterų sambūrio Caritas įkūrimo aktą ir šio sambūrio globėju pasirinko palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kodėl palaimintąjį Jurgį?

„Jis – Bažnyčios socialinio mokymo pradininkas Lietuvoje, jis – labiausiai karitietis. Tik palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimo dėka buvo atkurtas Caritas Lietuvoje“, – įsitikinusi ses. Albina Pajarskaitė.

Pal. J. Matulaičio globojamas Caritas išaugo į vieną didžiausių organizacijų šalyje. Vien per praėjusius metus Caritas pagalbos sulaukė apie 40 tūkst. žmonių. Bendruomenė vienijo apie 270 Caritas darbuotojų ir beveik 4 tūkst. savanorių.

Caritas Lietuvoje sukūręs vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą. Kaip akcentavo pal. Matulaitis, nepaisant tautybės, religijos ar kitų skirtumųatsiliepiama į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius. Stokojantys aprūpinami maistu, drabužiais, kitais daiktais, padedama patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes. Caritas jaunimas mažina technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padedama integruotis į visuomenę.

Teologas, profesorius, diplomatas

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje. Nuo 15-os sirgo kaulų tuberkulioze, tad 1889 m. išvykęs į Lenkiją ir pas pusbrolį gyvendamas Kelcuose dvejus metus mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos seminarijoje. 1895 m. ją baigė geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.

1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje. 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį.

Dėl ligos paūmėjimo, grėsusio kojos amputacija ar net mirtimi, pal. J. Matulaitis 1904 m. turėjo nutraukti darbą Kelcų kunigų seminarijoje, kurioje dėstytojavo nuo 1891-ųjų. Jau sveikdamas jis prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama globa ir slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.

1907–1911 m. dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu. 1914–1918 m. gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, J. Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. gruodžio 1 d. konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų, popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną.Jau per arkivyskupo J. Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“Jurgį Matulaitį pavadinoPopiežius Pijus XI.

Garsas apie J. Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago daugėjo raštelių su padėkomis už gautąsias malones.

Palaimintuoju paskelbė Jonas Paulius II

Pal. J. Matulaičio beatifikacijos byla pradėta 1953 metais, Romos vyskupijoje.Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. 1987 m. Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju.

Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje citavo Evangeliją pagal Matą:„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“.

Pasak Šventojo Tėvo, tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka: „Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje“.

xxx

Knygą „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“ parengusi ses. Viktorijos Plečkaitytės MVS išskiria pal. J. Matulaičio dažniausiai minimas Šv. Rašo citatas, raktines sąvokas bei liudijimą pačiu savo gyvenimu.

Šv. Rašto citatos

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. (Jn 12,24)

Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. (Mt 16, 24)

Raktinės palaimintojo J. Matulaičio sąvokos

Dievas ir Jo garbė kaip (žmogaus gyvenimo) centras, ašis, tikslas.

Dievo Karalystė ir jos kūrimas žemėje.

Geros valios žmonių telkimas ir organizavimas dėl Dievo Karalystės.

Geriausias būdas rūpintis savimi yra pamiršti save.

Liudijimas savo gyvenimu

Gilus asmeninis ryšys su Dievu, paieškos priemonių ir būdų gyventi intensyvų vidinį gyvenimą išorinės veiklos sūkuryje.

Fizinės negalios ir dosnaus savęs dovanojimo santykis.

Gebėjimas skaityti laiko ženklus ir kūrybingai į juos atsiliepti.

Drąsa ir nuolankumas viename.

Visuomenės procesų pažinimas, jų svarbos suvokimas net ir Dievo Karalystės žemėje kontekste.

Laikysena asmeniškų negatyvių patirčių (ligos, kitų nesupratimo, šmeižto, kaltinimo) akivaizdoje.

Kaip „susipažinti“ su pal. J. Matulaičiu

Pasak ses. V. Plečkaitytės, „susipažinti“ su pal. J. Matulaičiu geriausiai gali padėti knygos:

St. Yla, „Jurgis Matulaitis“ – populiariu stiliumi parašyta išsami palaimintojo biografija.

T. Gorski, monografija „Jurgis Matulaitis“ – išsami ir moksliškai parengta palaimintojo biografija.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai“.

E. Mtulewicz, „Viešpatie, kaip aš Tave myliu“ – Pal. Jurgio minčių – maldų rinkinys iš įvairių jo raštų.

Jaunimui ypač tinkama G. Adomaitytės knyga „Kelio dulkės. Baltos rožės“.

V. Plečkaitytė, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“.

Piligrimystė Marijampolės krašte

„Susitikimui“ ir asmeninei bendrystei su pal. J. Matulaičiu gali pasitarnauti piligrimystės į Marijampolę. Labai tinkamos mėnesio 12-osios dienos, ypač kai jos yra šiokiadienį, ir Marijampolėje vyksta mažieji atlaidai“, – sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Viktorija.

Maldininkai laukiami Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, kur ilsisi palaimintojo Jurgio žemiškieji palaikai – relikvijos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje, jo gimtinėje Lūginės kaime. Marijampolėje rengiamos ekskursijos palaimintojo pėdomis.

Carito diena Palaimintojo Jurgio atlaiduoseMarijampolėje minima liepos mėnesį. Pasak ses. V. Plečkaitytės, atlaidai visuomet vyksta tą savaitę, kurioje yra liepos 12 d., o Carito diena yra šeštadienis prieš baigiamąjį atlaidų sekmadienį. Jos dalimi tapo pėsčiųjų piligrimystė iš Lūginės į Marijampolę.

Piligrimystės Vilniuje ir Kaune

Maldininkai laukiami ir Vilniaus arkikatedroje, kurios vienoje iš koplyčių saugoma palaimintojo Jurgio I laipsnio relikvija.

Vilniaus Piligrimų centras parengęs ekskursijas palaimintojo Jurgio pėdomis po Vilnių, piligrimystės vyksta ir Kauno arkikatedroje bei Kauno Marijonų vienuolyne prie Šv. Gertrūdos bažnyčios.

Tekste panaudotos ištraukos iš kardinolo A. J. Bačkio kalbos pal. J. Matulaičio metų pradžiai Vilniaus arkikatedroje.

Pal. J. Matulaičio biografija, kurią papildė ir patikslino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija.

The post Pal. J. Matulaitis padarė didžiulę įtaką ne tik savo laiko žmonėms appeared first on LAIKMETIS.