„Tikras nuolankumas yra didelė Dievo dovana. Kas save pažįsta, tas nieko sau nepriskiria, bet viską paveda Dievo malonei. Jis sako: ‘Tegu man būna pagal Tavo valią, Viešpatie.’“

Apie tikėjimą ir Dievo galybę

„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi, nes Jis viską gali. Žmogaus protas yra silpnas ir dažnai suabejoja, bet Dievo galybė yra beribė, ir Jis daro tai, kas atrodo neįmanoma.“

Apie Dievo malonę ir išrinkimą

„Viešpatie, Tu esi tas, kuris duodi malonę tiems, kuriuos pasirenki. Be Tavo valios niekas negali nieko gauti. Todėl visi, kas yra Tavo malonėje, turi Tau dėkoti ir priimti tai su džiaugsmu.“

Apie nuolankų klausimą ir Dievo plano laukimą

„Viešpatie, jei nežinau, kaip Tavo valia vyksta, tegu mano širdis būna rami ir klausia Tavęs su nuolankumu. Tu viską atskleidi laiku, ir man tereikia laukti Tavo žodžio.“

The post Apreiškimo iškilmės meditacija iš Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ appeared first on LAIKMETIS.

The post Tomas Kempietis. Apie nuolankumą bei atsidavimą Dievo valiai appeared first on LAIKMETIS.

Kalbėti gerai ir nekalbėti blogai – tai nuolankumo išraiška, o nuolankumas yra esminis Kalėdų, kurias netrukus švęsime, slėpinio bruožas. Bažnyčios bendruomenė gyvena džiaugsmingoje ir broliškoje santarvėje tiek, kiek jos nariai eina nuolankumo keliu, atsisakydami blogai mąstyti ir blogai kalbėti apie kitus. Pasak popiežiaus, Laiške romiečiams skambantį šv. Pauliaus reikalavimą laiminti ir nekeikti (plg. Rom 12, 14), šiandien mes turime suprasti kaip prašymą visada gerai kalbėti apie kitus, niekada nekalbėti blogai apie žmones, kurie dirba su mumis, apie vadovus, kolegas, apie visus.

Popiežius priminė nuo seno krikščioniškojo dvasingumo tradicijoje žinomą nuolankumo dorybės praktikavimo būdą, kurį Bažnyčios tėvai vadina „savęs kaltinimu“. Pranciškus paminėjo, ką apie tai sako VI amžiaus krikščionių mąstytojas Dorotėjas iš Gazos – to pirmaisiais krikščionybės amžiais klestėjusios miesto, kurio pavadinimas šiandien yra tapęs mirties ir naikinimo sinonimu. „Jei nuolankųjį ištinka koks nors blogis, jis tuoj pat atsigręžia į save ir nusprendžia, kad to nusipelnė. Jis neleidžia sau priekaištauti kitiems ar ko nors kaltinti. Jis paprasčiausiai ištveria, nesijaudindamas, nesikankindamas ir būdamas visiškai ramus“, – citavo popiežius Dorotėją Gazietį.

Kaltinti save – tai nuostata, kuria remiantis galima pasakyti „Ne“ individualizmui ir „Taip“ bendruomeninei, bažnytinei dvasiai.

Kaltinti save – tai nuostata, kuria remiantis galima pasakyti „Ne“ individualizmui ir „Taip“ bendruomeninei, bažnytinei dvasiai. Tokio dvasinio stiliaus šaknys glūdi Dievo žodžiu maitinamame nuolankume. Nuolanki širdis nusižemina kaip Dievo Sūnus, kurį šiomis dienomis kontempliuojame kaip mažą kūdikį prakartėlėje.

Ką gi daro Dievas, matydamas blogio prispaustos žmonijos dramą? Jis nenuleidžia iš dangaus savo teisingumo, nenubaudžia nusikaltusiųjų, kaip tikėjosi pranašai iki pat Jono Krikštytojo. Dievas yra Dievas, jo mintys – ne mūsų mintys, jo keliai – ne mūsų keliai. Jo šventumas yra dieviškas ir todėl mūsų akyse paradoksalus. Aukščiausiasis ateina pas mus pasidarydamas mažas.

Žmogaus atsakas į tokį Dievo veikimą yra nuolankumas, kurį Bažnyčios tėvai vadina savęs kaltinimu. Ir tai nėra moralinis faktas, bet teologinis – tai Dievo dovana, Šventosios Dvasios malonė, kurią priimdami sekame paties Dievo duotu pavyzdžiu.

Esame Dievo palaiminti ir kaip tokie ir mes galime laiminti, sakė Pranciškus. Per Kalėdas apmąstomi išganymo istorijos įvykiai mus kviečia pasinerti į šį slėpinį. O geriausias pavyzdys, iš kurio galime pasimokyti, kaip visada yra mūsų Motina Mergelė Marija. Žiūrėdami į ją – Bažnyčios paveikslą – esame skatinami apmąstyti gerumo matmenį Bažnyčios bendruomenės gyvenimo lygmenyje. Priklausydami Bažnyčiai, kuri yra Dievo palaiminimo žmonijai ženklas ir įrankis, visi esame pašaukti laiminti vieni kitus.

Savo kalbą popiežius užbaigė linkėjimu, kad visi dirbantieji Romos kurijoje, kuri yra tarsi didelės dirbtuvės, kuriose atliekama daugybė skirtingų užduočių, tačiau visi dirba dėl to paties tikslo, skleistų Dievo ir Bažnyčios palaiminimą pasaulyje.

Šeštadienį per popiežiaus susitikimą su Romos kurijos vadovais buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Jeruzalės lotynų patriarchui neleidžiama Kalėdų proga aplankyti Gazos. Penktadienį per bombardavimą žuvo keli vaikai. „Tai žiaurumas. Tai ne karas. Turiu pasakyti tai, kas slegia širdį“, – sakė Pranciškus.

The post Nuolankumas yra esminis Kalėdų slėpinio bruožas, primena popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Gyvename labai sekuliariame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigais ir aukšta padėtimi visuomenėje. Visur matome kyšančius puikybės ragus. Jeigu esi silpnas, negabus, neturtingas, tuomet sekuliarioje visuomenėje esi tik nulis. Žiniasklaida dažniausiai rašo ir kalba tik apie kuo nors reikšmingus žmones.

Jėzaus kuriamoje bendruomenėje – Bažnyčioje tikroji žmogaus didybė bus ne valdžios turėjimas ar užimamos svarbios pareigos, bet tarnavimas, ne puikybė, bet nuolankumas. Jėzus mokiniams kalbėjo apie tarnavimą: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Lk 17, 10).

Noras būti dideliam ir svarbiam yra gerai pažįstamas kiekvienam žmogui. Tai bene pats svarbiausias ir sunkiausiai nugalimas žmogaus gundymas. Tik tikėjimas į Dievą, kaip visa ko pradžią ir šaltinį, padeda žmogui susivokti, kad vienintelis didis pasaulyje yra Dievas, o žmogus tampa didis tik tuomet, kai ištikimai eina Dievo rodomu keliu.

Jėzaus kuriamoje bendruomenėje – Bažnyčioje tikroji žmogaus didybė bus ne valdžios turėjimas ar užimamos svarbios pareigos, bet tarnavimas, ne puikybė, bet nuolankumas.

Kartą mokiniai paklausė Jėzų: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 3–4).

Nuolankumas yra pati svarbiausia dorybė, kuria turi pasižymėti tikri Jėzaus sekėjai. Pasaulio vaikai šios dorybės nesupranta arba ją supranta iškreiptai, vadindami ją žmogų žeminančia yda, – nuolankumas tapatinamas su vergiškumu. Sovietiniais laikais daugelis vergiškai klausydavo, ko reikalavo save neklystančia laikiusi kompartija; o dabar daugelis vergiškai klauso Briuselio pareigūnų. O kai tie įsakymai kartais kertasi net su žmogaus prigimtimi, nedrįsta garsiai pasakyti, kad tai amoralu. Iš tikrųjų toks elgesys nėra nuolankumas, bet tik apgailėtinas vergiškumas.

Evangelinis nuolankumas, kurio mokė Jėzus, yra visiškai kitoks. Jis neatskiriamas nuo tiesos ir meilės. Jėzus kalbėjo: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.“ Jėzus tautos vadams pasakydavo karčią tiesą apie jų veidmainiškumą, nors žinojo, kad už tai teks sumokėti gyvybės kainą. Tikrai nuolankus žmogus taip pat visada turi stovėti tiesos bei teisingumo pusėje, nors už tai tektų ir labai skaudžiai nukentėti. Pirmieji krikščionys Romoje buvo verčiami nusilenkti stabams ir tokiu būdu išgelbėti savo gyvybę. Jie atsisakydavo tai padaryti ir būdavo atiduodami žvėrims sudraskyti. Tačiau jie rinkosi mirtį, nes buvo įsitikinę, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Tikras nuolankumas yra neatskiriamas nuo meilės dorybės. Myli tas, kuris gerbia visus žmones, nors jie būtų patys nereikšmingiausi. Maža to, Jėzus mokė mylėti net priešus. Prikaltas prie kryžiaus jis meldėsi už savo budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Pasitikrinkime, ar branginame nuolankumo dorybę ir ją praktikuojame.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jei kas trokšta būti pirmas“ (Mk 9 ,35) - 25 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijoje randame pasakojimą, kaip Jėzus kartą klausė mokinių, kuo žmonės jį laiko. Petras atsakė: „Tu esi Mesijas.“ Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19).

Paskutiniais tarnystės metais Jėzus pradėjo atvirai kalbėti, kas jo laukia Jeruzalėje. „Žmogaus Sūnus daug kentės, tautos vyresniųjų bus atmestas, nužudytas, bet po trijų dienų prisikels“ (Mt 8, 31). Šie Mokytojo žodžiai apaštalus labai nuliūdino; Petras net draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų. Tačiau Jėzus neatšaukė pasakytų žodžių, bet net subarė Petrą, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis.

Pasinaudodamas gera proga, Jėzus kalbėjo, kokie turi būti jo sekėjai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35). Evangelistas Morkus, užrašęs šiuos Jėzaus žodžius, kuriuos, tiesa, panašu, girdėjo iš paties apaštalo Petro, nepaaiškino, kaip mokiniai sureagavo šitai girdėdami.

Juk apaštalai vylėsi, kad Jėzus valdys Izraelį, o jo artimiausi sekėjai, aišku, turėtų būti išaukštinti. Ir štai jų Mokytojas kalba, kad jo sekėjai privalės daug ko išsižadėti ir, tarsi šito būtų per maža, turės kantriai nešti savo gyvenime sutinkamus kryžius. Ką reiškė Jėzaus reikalavimas iš savo sekėjų išsižadėti savęs? Ogi išsižadėti savimeilės.

Jėzus iš savo sekėjų nelaukia nieko kito, o kad neišvengiamus kryžius priimtume panašiai, kaip Jėzus priėmė savo kryžių ir nešė į Golgotą, kur buvo nukryžiuotas.

Apaštalas Jonas labai taikliai yra pasakęs, kaip toji savimeilė reiškiasi: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16). Tikrais Jėzaus sekėjais tampama tik tuomet, kai apvaldomi akių bei kūno geismai ir kovojama su troškimu iškilti virš kitų. Dėl to nuolankumas yra svarbiausia krikščioniška dorybė.

Dievas Švč. Mergelę Mariją išaukštino labiau nei angelus, pakviesdamas ją būti jo Sūnaus motina, o Marija save laikė tik nuolankia Dievo tarnaite, pasiryžusia įvykdyti visą Dievo planą. „Jei kas nori eiti paskui mane <...> teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Apie kokį kryžių Jėzus kalbėjo savo mokiniams? Tuo kryžiumi gali būti sunkios pareigos, kurias turime atlikti. Kryžius gali būti mums priešiški žmonės, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, mus aplankančios ligos ir daug kitų sunkių dalykų, kurie mus slegia.

Mūsų prigimtis bijo bet kokio kryžiaus, o kai jį sutinkame, mūsų pirmoji reakcija būna kuo greičiau nuo kryžiaus pabėgti. Jei nepasiseka to padaryti, tuomet pykstame ir jaučiamės nelaimingi. Jėzus iš savo sekėjų nelaukia nieko kito, o kad neišvengiamus kryžius priimtume panašiai, kaip Jėzus priėmė savo kryžių ir nešė į Golgotą, kur buvo nukryžiuotas.

Kiekvienas kryžius, kurį nešame drauge su Jėzumi, nuskaidrina mūsų sielą ir padeda susikurti gerą santykį su Viešpačiu, Tuo tarpu bėgimas nuo kryžiaus visuomet tolina mus nuo Dievo. Pasitikrinkime, ar bandome vykdyti tai, ko Kristus laukia iš savo sekėjų. Rugsėjo 15 d. Bažnyčia pagerbia Švč. M. Mariją kaip Sopulingąją Motiną. Iš tikrųjų, jos gyvenime buvo daug skausmo, daug kryžių, kuriuos ji labai kantrai nešė per visą savo gyvenimą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jei kas nori eiti paskui mane“ (Mk 8, 34) - 24 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pradžios knygoje primenama, jog esame sutverti iš dulkių ir dulkėmis vėl pavirsime (žr. Pr 3, 19). O žodis „nuolankus“ arba „kuklus“ (umile) yra kilęs, pažymėjo popiežius, iš lotyniško žodžio humus („žemė“). Tuo tarpu matome, kad žmogaus širdyje dažnai gimsta labai pavojingos visagalybės manijos.

Kad išsilaisvintume iš puikybės, reikia visai nedaug: pakanka kontempliuoti žvaigždėtą dangų, kad teisingai suvoktumėme save. „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“, – stebisi psalmininkas (žr. Ps 8, 4–5). O šiuolaikinis mokslas leidžia pamatyti dar platesnį horizontą ir tuo pat metu geriau suprasti mus supančią ir mumyse esančią paslaptį. 

Palaiminti žmonės, kurie širdyje išsaugo savo mažumo suvokimą: jie yra apsaugoti nuo arogancijos. Savo Palaiminimuose Jėzus visų pirma juos ir pamini : „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Šis pirmasis palaiminimas yra pagrindas kitiems, išvardintiems po to: romumas, gailestingumas, širdies tyrumas gimsta iš vidinio savojo mažumo supratimo, nuolankumas yra tarsi durys kitoms dorybėms. 

Jau pirmuose Evangelijos puslapiuose matome, jog viskas yra pagrįsta nuolankumu. Angelas perduoda savo žinią ne prie Jeruzalės vartų, o Nazarete, nuošaliame Galilėjos kaimelyje, apie kurį buvo sakoma – „Ar iš ten gali būti kas gero?“ O būtent ten pasaulis atgimė. Išrinktąja tapo ne tarp pūkų užaugusi karalaitė, o niekam nežinoma mergaitė – Marija. Ji pati pirmoji stebisi, kad būtent jai angelas perdavė Dievo žinią. Jos pašlovinimo giesmėje – Magnificat – ši nuostaba gerai matoma: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 46–48). Galima pasakyti, kad būtent savo mažumu Marija patraukė Dievą.

Ir po angelo apreiškimo Marija labai sergėjosi lipti ant scenos. Pirmasis jos sprendimas po angelo žinios – vykti į Judėjos kalnus pas Elžbietą ir padėti jai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Tačiau kas mato šį gestą? Niekas, išskyrus Dievą. Atrodo, kad Mergelė visada nori likti pasislėpusi. Net ir tada, kai viena moteris iš minios garsiai paskelbė – „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ 

Jėzus tuoj pat atitarė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (žr. Lk 11, 27–28). Net ir švenčiausia tiesa apie Marijos gyvenimą – buvimas Dievo Motina – netampa motyvu puikuotis prieš kitus žmones. Pasaulyje, kuriame siekiama pasirodyti prieš kitus, rodyti, kad esi pranašesnis už kitus, Marija, remdamasi Dievo malonės galia, ryžtingai eina priešinga kryptimi.

Galime įsivaizduoti, kad ir jai teko patirti sunkių akimirkų, dienų, kai tikėdama ėjo į nežinomybę. Tačiau jos nuolankumas dėl to nesusvyravo, tai buvo tarsi granite iškalta jos dorybė: visada maža, visada laisva nuo ambicijų. Šis jos mažumas tuo pat metu buvo jos nenugalima jėga: būtent ji liko kryžiaus papėdėje, kai į šipulius sudužo triumfuojančio Mesijo iliuzija.

Būtent Marija prieš Sekmines surinko būrį mokinių, kurie, kilus audrai, nesugebėjo greta Jėzaus ištverti nė valandos ir jį apleido. 

Nuolankumas yra viskas. Jis gelbsti mus nuo piktojo ir nuo pavojaus tapti jo bendrininkais. Jis yra taikos pasaulyje ir Bažnyčioje šaltinis, o kur jo nėra – ten karas ir pasidalijimai. Dievas davė mums kaip nuolankumo pavyzdį Jėzų ir Mariją, mūsų išganymui ir mūsų laimei.

The post Popiežius: palaiminti žmonės, kurie širdyje išsaugo savo mažumo suvokimą appeared first on LAIKMETIS.

Puikybės veikiami žmonės dažnai net nesuvokia, kai pradeda laikyti save geresniais už kitus. Tokie buvo Jėzaus laikų fariziejai, apie kuriuos Jėzus pasakė: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose ir pirmąsias kėdes sinagogose <...>. Trokšta, kad žmonės vadintų juos ‚rabi‘“ (Mt 23, 5. 6–7). Jėzus savo mokinius mokė būti nuolankius: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 12).

Tikras nuolankumas yra gero Jėzaus mokinio svarbiausia žymė. Pats Jėzus paliko gražiausią nuolankumo pavyzdį. Apaštalas Paulius apie tai šitaip kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 6–9). 

Būti nuolankus gali tik tas žmogus, kuris yra pasiryžęs gyventi tiesoje, nes nuolankumas yra tiesa apie save, apie kitus žmones ir apie Dievą. Tiesa apie save – esame silpni ir klystantys žmonės. Tiesa apie kitus žmones – jie yra mylimi Dievo vaikai. Tiesa apie Dievą – mes esame jo kūriniai, todėl privalome jį mylėti ir jo klausyti.

Pirmasis žingsnis nuolankumo link yra drąsus pripažinimas, jog esame silpni ir lengvai pažeidžiami žmonės. Apaštalas Paulius rašo: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27–29). Jėzus savo mokiniais ir Bažnyčios kūrėjais pasirinko ne ano meto mokytus žmones – fariziejus bei Rašto žinovus, bet paprastus Galilėjos žvejus.

Pirmasis žingsnis nuolankumo link yra drąsus pripažinimas, jog esame silpni ir lengvai pažeidžiami žmonės.

Dievas nori išaukštinti žmogų, bet tai įmanoma tik tuomet, kai jis atsiveria Dievo Dvasios veikimui, suvokdamas, kad visa tai, ką jis turi, yra Dievo gailestingumo dovana, bet ne jo asmeninis nuopelnas. Savo pačių pastangomis mes negalime tapti tobuli. Svarbiausias darbas, kurį turime nuveikti, – tai atsikratyti bet kokios puikybės ir leisti mumyse veikti Dievo Dvasiai.

Matydami savo silpnumą, neturime nusiminti, bet elgtis, kaip moko apaštalas Paulius: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.  Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9–10).

Savojo silpnumo patirtis verčia suvokti, kad nesame kažkokie didvyriai, bet trapūs žmonės. Dėl to turime visiškai pasitikėti Dievu, kaip tai skelbia psalmininkas: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko nestinga. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (Ps 23, 1.4).

Mūsų trapumo patirtis neleidžia niekinti kitų žmonių; priešingai, skatina su artimu elgtis nuolankiai ir pagarbiai, o mes patys turime daryti tik tai, ko iš mūsų reikalauja pareiga, ir visa tai daryti pasitikint Dievu, o ne savimi pačiais. Toks yra tikro nuolankumo kelias.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Nuolankumo kelias - 31 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Aukštyn ir žemyn, kilti ir leistis: popiežius pakvietė į šį Evangelijos epizodą pažvelgti šių dviejų judėjimo krypčių perspektyvoje.

Pirmasis judesys – kilti aukštyn. Abu vyrai pakilo į šventyklą melstis. Šie žodžiai primena daug kitų Biblijos epizodų apie maldą: norint susitikti su Viešpačiu, reikia pakilti ten, kur jis yra, aukštai: Abraomas kopia į kalną aukoti aukos, Mozė ant kalno gauna Dievo įsakymus, Jėzaus persimainymas taip pat įvyko ant kalno. 

Tad kopimas išreiškia širdies poreikį Viešpaties ieškoti per atsiplėšimą nuo plokščio gyvenimo, išeinant iš savojo ego lygumų, atnešant pas Viešpatį tai, ką surinkome žemai. 

Bet kad iš tiesų susitiktume su Viešpačiu ir patys būtume perkeisti maldoje, kad pakiltume pas Dievą, mums reikia antrojo judesio: nusileisti. Norėdami pakilti link jo, turime nusileisti į save: ugdyti nuoširdumą ir širdies nuolankumą, kurie leidžia mums sąžiningai pažvelgti į savo silpnumus ir skurdą.

Būdami nuolankūs galime be apsimetinėjimo, be kaukių atnešti Dievui tai, kas esame, savo ribotumą ir žaizdas, nuodėmes ir vargus, kurie slegia mūsų širdis. Taip pat šauktis jo gailestingumo, kad jis mus išgydytų ir prikeltų. Kuo nuolankiau nusileidžiame žemyn, tuo labiau Dievas mus iškelia aukštyn.

Būdami nuolankūs galime be apsimetinėjimo, be kaukių atnešti Dievui tai, kas esame, savo ribotumą ir žaizdas, nuodėmes ir vargus, kurie slegia mūsų širdis.

Palyginimo muitininkas nuolankiai stovi atokiai, nuoširdžiai prašo atleidimo ir Dievas jį išaukština. Fariziejus elgiasi priešingai: giriasi, pasitiki savimi, vardija savo gerus darbus, pasakoja tik apie save, niekina kitus ir pats save išaukština. Būtent taip verčia elgtis dvasinė puikybė: manyti, kad esi geras, ir teisti kitus. Tada, patys to nesuvokdami, užgožiame Dievą ir pradedame garbinti save.  

„Broliai, seserys, fariziejus ir muitininkas mums labai artimi“, – sakė popiežius Pranciškus ir pakvietė, galvojant apie šias dvi figūras, pažvelgti į save pačius – ar neniekiname kitų, nes pasipūtėliškai esame įsitikinę savo teisumu? Taip gali atsitikti, kai siekiame pripažinimo, komplimentų, sudarinėjame savo nuopelnų sąrašus, labiau rūpinamės įvaizdžiu, o ne būtimi, įklimpstame į narcisizmo ir ekshibicionizmo spąstus.  

Pasak popiežiaus, turime saugotis narciziškumo ir ekshibicionizmo, pagrįstų tuštybe, dėl kurio mes – krikščionys, kunigai, vyskupai – rizikuojame nuolatos kartoti „aš“: aš padariau tai, aš parašiau tai, aš pasakiau tai, aš supratau tai ir t. t. Kur yra per daug „aš“, ten mažai Dievo.

„Prašome Švč. Mergelės Marijos, nuolankios Viešpaties tarnaitės, gyvo atvaizdo to, ką Viešpats mėgsta įgyvendinti, nuversdamas galinguosius nuo sostų ir išaukštindamas nuolankiuosius (žr. Lk 1, 52), užtarimo“, – meldė popiežius.

The post Pranciškus: krikščionys, kunigai, vyskupai – rizikuojame nuolatos kartoti „aš" appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus ne tik mokė nuolankumo, bet ir paliko savo nuolankumo pavyzdį. Apie tai apaštalas Paulius Laiške filipiečiams rašo: „Jis (Jėzus), turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).

Galime labai ištikimai atlikti visas tikinčiam žmogui privalomas pareigas: kasdien melstis, sekmadieniais dalyvauti Mišiose, net pagelbėti varge esantiems žmonėms, bet jei neturėsime nuolankumo, mūsų tikėjimas bus labai skylėtas. Šv. Augustinas mokė: „Sukaupkite nors ir visas dorybes, bet jeigu jums trūksta nuolankumo, viskas yra tuščia. Jei manęs paklausite, kas yra svarbiausia tikėjime ir Jėzaus Kristaus mokyme, aš jums atsakysiu: pirmiausia – nuolankumas, antra – nuolankumas ir trečia – nuolankumas.“

Jėzus, matydamas žmones, perdėtai save vertinančius, o kitus niekinančius, pasakė palyginimą apie fariziejų ir muitininką. Fariziejus dėkojo Dievui, kad jis atlieka visas religines pareigas ir yra geresnis už daugelį. Tuo tarpu muitininkas tik meldė: ‚Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘ Jėzus aiškiai pasakė: „Šitas (muitininkas) nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (plg. Lk 18, 9–14).

jei neturėsime nuolankumo, mūsų tikėjimas bus labai skylėtas.

Patyrinėkime, į kurį iš jų esame panašesni. Evangelijoje randame labai gražų Jėzaus palyginimą, kaip turėtų atrodyti nuolankus žmogus. „Prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4).

Ko reikia, kad būtume tikrai nuolankūs? Esminis reikalavimas – gyventi tiesoje. Tiesa reikalauja pripažinti Dievo didybę ir savo, kaip kūrinio, ribotumą. Tiesa reikalauja dėkoti Dievui už viską, ką savyje turime gero, ir neužmiršti prašyti jo gailestingumo. Tikras nuolankumas tik skatina nelyginti savęs su kitais, o ypač nenuvertinti kitų, kurie yra kažkuo už mus silpnesni. Net matydami skaudžiai klystančius žmones, neturime teisės save laikyti geresniais, nes nežinome, ar mes, būdami jų padėtyje, nebūtume dar labiau klydę.

Sunkiausia nuolankumą praktikuoti sekasi tiems, kurie visuomenėje užima aukštas vietas. Net dvasininkas, gerai išmanantis teologiją ir Šventąjį Raštą, gali sunkiai įveikti norą susireikšminti. Todėl nereikia bijoti patiriamų pažeminimų; už juos dėkokime Dievui, nes jie padeda augti nuolankumu. Nuolankumas nereikalauja niekinti savęs, – juk visi esame Dievo vaikai, – bet teikia drąsos eiti per gyvenimą iškelta galva.

Amerikiečių teologas ir mistikas Thomas Mertonas kalba: „Nuolankusis nebijo, kad nepavyks. Iš tiesų jis nebijo nieko, net savęs, nes tobulas nuolankumas reikalauja tobulo pasitikėjimo Dievo galybe, Dievo, prieš kurį jokia galybė nereikšminga ir kuriam nėra jokių kliūčių. Nuolankumas yra tikriausias stiprybės ženklas.“

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Nuolanki ir drąsi širdis - XXX eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Atkreipkime dėmesį į šią nuorodą, sakė Pranciškus. Dievo garbinimas neatsiejamas nuo nuolankumo. Jei mes visada stengsimės būti centre, jei mums svarbesnės už viską bus mūsų idėjos, jei girsimės prieš Dievą, niekada mes su juo nesusitiksime, niekada prie jo nepriartėsime ir juo nesižavėsime.

Evangelijoje sakoma, kad išminčiai ne tik pagarbino Jėzų, bet kad „parpuolę ant žemės, jį pagarbino“.

Jei neatsisakysime savo pretenzijų, tuštybės, manijų, įsivaizduojamo savo tobulumo, mes galbūt ką nors gyvenime garbinsime, bet tai nebus Viešpats. Kita vertus, jei atsisakysime pretenzijų į visišką savarankiškumą, jei pasijusime maži, tuomet atrasime, ką iš tiesų reiškia garbinti Dievą. Tikras garbinimas kyla iš nuolankios širdies, sakė Pranciškus. Tie, kurie to nesupranta, nejaučia Viešpaties artumo. Jėzus praeina pro šalį ir lieka nepastebėtas.

Žvelgdami į tris išminčius, šiandien klauskime savęs: ar man nestinga nuolankumo? Ar suprantu, kad išdidumas trukdo dvasinei pažangai? Ar stengiuosi būti atviras Dievui ir kitiems? O gal matau tik save ir suprantu tik savo reikalavimus? Ar moku atsisakyti savo požiūrio ir priimti Dievo ir kitų požiūrį?

jei atsisakysime pretenzijų į visišką savarankiškumą, jei pasijusime maži, tuomet atrasime, ką iš tiesų reiškia garbinti Dievą.

Ir galiausiai: ar meldžiuosi ir garbinu tik tada, kai man ko nors reikia, ar tai darau nuolat, nes tikiu, kad man visada reikia Jėzaus?

Tegul Mergelė Marija, Viešpaties tarnaitė, moko mus iš naujo atrasti gyvybiškai svarbų nuolankumą ir nuoširdaus garbinimo skonį, linkėjo popiežius.

The post Popiežius: Dievo garbinimas neatsiejamas nuo nuolankumo appeared first on LAIKMETIS.