Į jį įrašytas lietuvininkų dainavimas, šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventinimas Krekenavoje, pranešė Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Pasak pranešimo, Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai žinomi nuo XV amžiaus pabaigos. Į juos sukviečiami giminės, draugai, ruošiamos vaišės, pinami žolynų vainikai, atgaivintas bromų pynimas. 

Lietuvos totorių gastronomija išsiskiria maisto ruošimu kazane (specialiame ketaus puode) ant atviros ugnies lauke, taip pat vytintais mėsos gaminiais, islamo maisto kultūros taisyklių taikymu, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingais ingredientais. Senoji receptūra saugoma šeimose, laikomasi gaminimo būdų ypatumų.

Poledinės bumbinamosios stintų žvejybos amatą puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė. Į eketę kartu su tinklais merkiama keturių metrų ilgio eglinė ar pušinė lenta. Virš ledo likusį lentos galą – kliūgį, žvejys, ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais „stinta pūkis, stinta pūkis“ bumbina medinėmis buoželėmis. Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, jos papuola tiesiai į tinklus.

Į sąvadą patekusia poledine stintelių žvejyba dar užsiima Rytų Aukštaitijos žvejai. Šis būdas, užfiksuotas XIX amžiaus pabaigoje, taikomas ir giliame, šaltame Ignalinos rajone esančiame Lūšių ežere. Į užšalusio ežero gelmes per eketes medinėmis kartimis ir virvėmis panardinamas apie 300 metrų ilgio ir apie 16 metrų pločio tinklas su maišu – motnia – viduryje. Jo sparnų virvės tolygiai vyniojasi aplink sukamas dvi bobas, statines ant ašių su skersinėmis kartimis, pritaisytas ant rogučių. Vietinių vadinamų „stinkų“ laimikį kelių žvejų komanda galiausia ištraukia per išlaidos eketę.

Vertybe pripažintos ir aukštaičių pirštais pinamos juostos. Jos skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus, jomis taip pat rišami lauknešiai, krepšiai, vystyklai.

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija, anot pranešimo, yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami žodžiu iš kartos į kartą šeimose: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – amato subtilybių. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. 

Lietuvininkų dainavimo tradicija yra Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinio pobūdžio bei sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Dainų repertuare gausu vestuvinių, šeimos ir karinių-istorinių dainų, retos yra kalendorinės bei vaikų. 

Šiuo metu Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade yra 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis.

Be kitų, į jį įrašyta drevinė bitininkystė, polka, Rasų šventė, karaimų vestuvės, totorių Sabantujus, ristynės ir kt.

Sąvado valdytojas yra Kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

The post Nematerialių vertybių sąvade ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje appeared first on LAIKMETIS.