Drisas ne tik padeda Filipui judėti, atlikti įprastas procedūras ar prižiūrėti jo aplinką – jis atneša į Filipą gyvenimą humoro, spontaniškumo ir drąsos priimti save tokį, koks jis yra.

Tuo tarpu Filipas tampa Driso mentoriumi, parodantis naujas galimybes, išlaisvinančias iš ankstesnių stereotipų ir apribojimų. Ši draugystė atskleidžia, jog asmeninio asistento vaidmuo – tai ne vien buitinė pagalba, bet ir emocinis palaikymas bei gebėjimas suteikti gyvenimui prasmę.

Šis filmas tampa puikiu pavyzdžiu, kodėl asmeninių asistentų pagalba yra neįkainojama žmonėms, susiduriantiems su negalia. Lietuvoje ši pagalbos forma taip pat tampa vis labiau pripažinta, tačiau dar reikia didesnio visuomenės supratimo ir paramos.

Švedija turi vieną pažangiausių asmeninių asistentų sistemų pasaulyje, kuri remiasi savarankiško gyvenimo principu. Šios sistemos pagrindas – suteikti žmonėms su negalia galimybę gyventi oriai, dalyvauti visuomenės gyvenime ir gauti visą reikalingą pagalbą, kad jie galėtų patenkinti savo kasdienius poreikius.

Būtent Švedijoje teko lankytis šių eilučių autoriui ir semtis patirties asmeninio asistento pagalbos tema. Su kaimyninės šalies praktika turėtų susipažint tiek mūsų žmonės su negalia, tiek mūsų sprendimų priėmėjai.

Toliau pateikiame išsamią informaciją, įskaitant skaičius ir konkrečius pavyzdžius.

Pagalbos apimtys ir valandų skaičius

Asmeninė pagalba Švedijoje organizuojama pagal individualius poreikius, kurie vertinami kasmet arba kas dvejus metus.

Pavyzdžiui, asmuo su lengva negalia, kuriam reikia pagalbos tik apsipirkti ar ruošti maistą, gali gauti 20 valandų pagalbos per savaitę. Šios valandos apmokamos savivaldybės.

Štai Anna, gyvenanti mažame miestelyje, naudojasi pagalba tik ryte ir vakare, kai reikia apsirengti ir ruoštis miegoti.

Kai kurie žmonės gauna apie 150–200 valandų pagalbos per mėnesį. Šios valandos dažniausiai skirtos kasdieniams poreikiams, tokiems kaip maisto ruošimas, apsipirkimas, higiena ir namų tvarkymas.

Pavyzdžiui, Erikas, su judėjimo negalia, bet gyvenantis savarankiškai, turi du asistentus, kurie dirba po 75 valandas per mėnesį.

Na, o didelio poreikio asmenys su kompleksine negalia gali gauti iki 36 valandų per parą, kai nuolat reikia dviejų asistentų (po 12 valandų pamainomis).

Štai Lisa, turinti daugybinę negalią, gyvena savarankiškai ir nuolatiniam pagalbos poreikiui užtikrinti turi keturis asistentus, kurie keičiasi pagal grafiką.

Pagalbos finansavimas

Asmeninė pagalba Švedijoje finansuojama dviem būdais. Valstybės finansavimas (LSS įstatymas sukurtas 1994 m.) užtikrina visas išlaidas, kai pagrindinių poreikių pagalbos kaina viršija 20 valandų per savaitę.

Tokia vidutinė valstybės finansuojamos pagalbos kaina vienam asmeniui siekia apie 300 000 kronų (26 000 eurų) per metus.

Taip pat galimas ir savivaldybės finansavimas, tuomet, jei žmogus nepatenka į LSS sistemą, visą pagalbą apmoka savivaldybė. Tokiu atveju žmogus turi pats sumokėti iki 2 500 kronų (220 eurų) per mėnesį už pagalbą.

Organizavimo modeliai

Žmonės su negalia Švedijoje gali rinktis vieną iš keturių pagalbos tiekimo modelių.

Pirmajame savivaldybė figūruoja kaip tiekėjas. Štai Jonas, kuris gyvena mažame miestelyje ir gauna pagalbą iš vietinės savivaldybės, nes nėra alternatyvių tiekėjų. Savivaldybė apmoka visą pagalbos organizavimą ir atlyginimus.

Kitas variantas - mažos įmonės. Pavyzdžiui, Maria, turinti negalią, pasirenka nedidelę įmonę, kuri specializuojasi teikdama asmeninio asistento pagalbą ir apmoko darbuotojus pagal jos poreikius.

Tačiau galima rinktis ir dideles įmones. Tomas, gyvenantis Stokholme, naudojasi didelės įmonės pagalba, kurioje dirba keli šimtai asistentų. Įmonė garantuoja, kad asistentas visuomet bus prieinamas, net jei vienas iš jų susirgs.

Ketvirtasis modelis - kooperatyvai. Pavyzdys: Jamie Bolling, kuri pati pasirinko kooperatyvą kaip pagalbos tiekėją. Kooperatyvas perima visas administracines funkcijas, o žmogus su negalia gali sutelkti dėmesį į savo poreikius. Administravimo išlaidos: apie 8 % nuo bendros finansavimo sumos, kurios apima socialinius mokesčius, mokymus ir kelionių išlaidas.

Darbo sąlygos asmeniniams asistentams

Asmeninis asistentas Švedijoje dirba pagal aiškias taisykles, tačiau sistema yra lanksti. Dažniausiai asistentai dirba apie 150–160 valandų per mėnesį. Kai kurie dirba tik 80 valandų per mėnesį, derindami šį darbą su kitomis veiklomis.

Kelionių išlaidos apmokamos, jei biudžetas tai leidžia. Atlyginimas mokamas pagal valandinį tarifą, kurį nustato tiekėjas (savivaldybė, kooperatyvas ar įmonė).

Specialūs modeliai - JAG kooperatyvas

JAG kooperatyvas yra unikalus modelis, skirtas žmonėms su intelekto ar kompleksine negalia. Štai jo ypatumai - 24 valandų pagalba (žmonės su negalia gyvena savuose namuose ir gauna nuolatinę pagalbą).

Pagalbos garantuotojas užtikrina, kad asmuo su negalia niekada neliks be pagalbos. Jei asistentas suserga, garantuotojas paskiria kitą.

Pavyzdžiui, Oskaras, turintis kompleksinę negalią, turi tris asistentus, kurie dirba pamainomis. Jei vienas iš jų negali atvykti, JAG kooperatyvas randa laikiną darbuotoją.

Poreikių pervertinimas ir iššūkiai

Asmeninės pagalbos poreikiai reguliariai peržiūrimi įprastai kas 2 metus, tačiau kai kuriuose regionuose pervertinimai gali vykti net kas mėnesį. Pavyzdžiui, vienoje savivaldybėje vyrui kas mėnesį atliekamas pervertinimas dėl galimų piktnaudžiavimų sistema.

Įstatymų pokyčiai kelia naujų iššūkių. Štai ekonominės krizės laikotarpiu (1994 m.) LSS įstatymas suteikė plačias teises žmonėms su negalia, tačiau šiandien, kai valdžia kalba apie biudžeto taupymą, vis daugiau pasigirsta siūlymų apriboti šias pagalbą.

Vis tik Švedijos sistema yra ne tik ekonominė, bet ir socialinė investicija, leidžianti žmonėms su negalia gyventi oriai, dalyvauti darbo rinkoje ir būti pilnaverčiais visuomenės nariais.

The post Kaip Švedijoje pagalba neįgaliesiems keičia gyvenimus appeared first on LAIKMETIS.

Nors apie neįgaliųjų teisių užtikrinimą kalbama jau ne vienerius metus, praktikoje jų gyvenimo kokybė gerėja lėčiau, nei turėtų. Žmonių su negalia interesų atstovai ir patys žmonės su negalia vieningai pabrėžia, kad pagrindinės problemos – „Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas, suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas, viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos, sudėtinga negalios nustatymo procedūra, infrastruktūros nepritaikymas, ribotas prieinamumas prie paslaugų ir vis dar gajūs visuomenės stereotipai ir kt. – turi būti sprendžiamos nedelsiant.

„Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas

Vienas iš skaudžiausių klausimų, apie kurį kalba žmonių su negalia bendruomenė, yra jų balso ignoravimas priimant sprendimus, kurie tiesiogiai veikia jų gyvenimus. Nepaisant to, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje aiškiai pabrėžiama, kad visos iniciatyvos turi būti formuojamos ir įgyvendinamos įtraukiant pačius žmones su negalia, praktikoje šios nuostatos dažnai lieka popieriuje.

Dažnai sprendimus dėl žmonių su negalia daro politikai arba specialistai, kurie patys neturi tiesioginio supratimo apie kasdienes šios bendruomenės problemas. Šitaip formuojamos priemonės gali būti neveiksmingos, net atitrūkusios nuo realybės.

„Mus dažnai kviečia į komisijas ar darbo grupes tik dėl „pliuso“, tačiau mūsų išsakyti pasiūlymai retai atsispindi galutiniuose sprendimuose. Jautiesi tarsi esi dėl statistikos, o ne tam, kad iš tikrųjų ką nors pakeistum“, – teigia Kristina, aktyviai neįgaliųjų teises ginanti vilnietė.

Suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas

Didelę problemą sudaro ir susiskaldžiusi nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendruomenė, dirbanti neįgaliųjų teisių srityje. Lietuvoje veikia dešimtys organizacijų, atstovaujančių skirtingas negalios formas – nuo fizinės, regos ar klausos negalios iki psichosocialinių negalių. Tačiau šios organizacijos dažnai dirba atskirai ir neturi bendro sutarimo dėl pagrindinių tikslų ar bendrų veiksmų strategijų.

1. Konkuruojančios organizacijos: vietoj to, kad susivienytų ir stiprintų bendrą balsą, dalis organizacijų konkuruoja dėl ribotų finansinių išteklių ar projektų finansavimo. Tai silpnina jų įtaką sprendimų priėmimo procesuose ir mažina jų galimybes užtikrinti realius pokyčius.

2. Neįtrauktos mažesnės grupės: dažnai mažesnės bendruomenės – ypač žmonės su kompleksinėmis ar retomis negaliomis – lieka nepakankamai atstovaujamos. Didžiosios organizacijos neretai atstovauja tik didesnes grupes, o tai dar labiau skatina susiskaldymą.

3. Silpnas bendradarbiavimas su valdžios institucijomis: suskaldytos organizacijos nepajėgia nuosekliai ir tvirtai dalyvauti diskusijose su politikais ar institucijomis. Tokia situacija suteikia valdžios atstovams daugiau galimybių ignoruoti žmonių su negalia poreikius arba siūlyti paviršutiniškus sprendimus.

Viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos

Žmonių su negalia integracija į darbo rinką Lietuvoje išlieka vienu iš didžiausių iššūkių. Nors egzistuoja teisinės kvotos, numatančios, kad didesnėse įmonėse ir viešajame sektoriuje tam tikra darbo vietų dalis turi būti skirta žmonėms su negalia, šie mechanizmai dažnai neveikia arba taikomi formaliai.

1. Simbolinis įdarbinimas: Neretai žmonės su negalia įdarbinami tik formaliai, kad būtų atitiktos įstatymų numatytos kvotos, tačiau jų pareigos būna minimalios arba neatitinkančios jų gebėjimų ir profesinių kvalifikacijų. Tai neatneša naudos nei darbuotojams, nei organizacijai.

2. Nepakankamas darbo vietų pritaikymas: Kvotos užtikrina darbo vietų skaičių, tačiau ne jų kokybę. Daugelyje institucijų neįgaliems darbuotojams nėra užtikrinamos tinkamos sąlygos – pritaikytos darbo vietos, lankstus darbo grafikas ar galimybė dirbti nuotoliniu būdu.

3. Neaiškus kvotų tikslas: Kvotų sistema dažnai suvokiama kaip „pareiga“ arba „atsakomybė“, o ne kaip galimybė panaudoti žmonių su negalia potencialą. Dėl to darbdaviai neretai į juos žiūri kaip į papildomą „naštą“, o ne kaip į lygiaverčius darbuotojus.

Asmeninės pagalbos stoka

Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta. Nors asmeninio asistento paslaugos įtrauktos į socialinės pagalbos sistemą, daug žmonių su negalia susiduria su šiomis problemomis:

1. Ribotas paslaugų prieinamumas: asmeninės pagalbos paslaugos dažnai teikiamos tik didžiuosiuose miestuose, o regionuose jų praktiškai nėra.

2. Nepakankamas finansavimas: asistento paslaugų apmokėjimas yra ribotas, o tai reiškia, kad daugelis neįgaliųjų negali pasinaudoti šia pagalba tiek, kiek jiems jos reikia.

3. Paslaugų trūkumas darbingo amžiaus žmonėms: darbingo amžiaus žmonės, norintys mokytis ar dirbti, dažnai susiduria su problema, kad jiems nepakanka asmeninio asistento valandų siekiant atlikti kasdienes užduotis ar vykti į darbą.

4. Kokybės problema: trūksta kvalifikuotų asistentų, kurie galėtų padėti ne tik fiziškai, bet ir užtikrinti emocinį palaikymą ar padėti orientuotis sudėtingose situacijose.

Daugelis žmonių su negalia pabrėžia, kad be asmeninio asistento pagalbos jie negali pilnai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Sudėtinga negalios nustatymo procedūra

Kita opi problema – ilgas ir sudėtingas negalios nustatymo procesas. Daugeliui žmonių su negalia reikia reguliariai atnaujinti negalios statusą, net jei jų sveikatos būklė yra negrįžtama.

1. Ypač didelius išgyvenimus kelia tai, kai kreipiamasi dėl pakartotinio negalios nustatyto pablogėjus sveikatai, tačiau nustatoma mažesnė negalia arba iš vis ji nenustatoma.

2. Biurokratija ir ilgos eilės: pateikus dokumentus dėl negalios nustatymo ar atnaujinimo, sprendimų dažnai tenka laukti daugiau nei mėnesį, o apskundus sprendimą ir mėnesius.

3. Diskomfortas ir stresas: žmonėms dažnai tenka ne kartą įrodinėti savo negalią gydytojams ir komisijoms, o tai gali būti psichologiškai alinantis procesas.

„Mano negalia yra visą gyvenimą, tačiau turiu kas kelis metus įrodinėti, kad ji neišnyko. Tai ne tik vargina, bet ir žeidžia orumą“, – dalijasi Lukas, turintis judėjimo negalią.

Vis dar nepasiekiama aplinka

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje buvo dedamos pastangos gerinti viešosios erdvės pritaikymą neįgaliesiems, padėtis išlieka nepatenkinama. Net naujai statomi pastatai ar rekonstruojamos viešosios erdvės neretai neatitinka žmonėms su negalia būtinų standartų. Nuo nepritaikytų šaligatvių iki nepasiekiamų valstybinių įstaigų – tokia realybė, kai net Seimo kontrolierių įstaiga neprieinama verčia žmones su negalia jaustis atstumtais savo šalyje.

Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta.

„Kai kurie reikalai, kuriuos sveikas žmogus sutvarko per kelias minutes, mums užtrunka valandas. Kartais net negaliu patekti į gydymo įstaigą ar savivaldybę, nes nėra lifto ar pritaikytų įėjimų“, – sako Vilniuje gyvenanti Eglė, kuri naudojasi vežimėliu.

Šie trūkumai rodo, kad būtina stiprinti kontrolę ir užtikrinti, jog kiekviena viešoji vieta būtų pritaikyta įvairiems poreikiams.

Sveikatos priežiūra: paslaugos neprieinamos visiems

Žmonės su negalia susiduria su rimtomis kliūtimis pasinaudodami medicininės reabilitacijos paslaugomis. Paslaugų trūkumas regionuose, ilgos eilės ir nepakankamas specialistų skaičius lemia, kad daugelis pacientų negali laiku gauti būtinos pagalbos.

Be to, kai kurios reabilitacijos įstaigos nėra pritaikytos asmenims su specifiniais poreikiais – trūksta pritaikytų lovų, liftų, o personalas ne visada yra tinkamai apmokytas dirbti su žmonėmis, turinčiais kompleksines negalias.

„Jaučiuosi nereikalinga. Man nuolat sako, kad reikia laukti, bet mano sveikata blogėja čia ir dabar. Reabilitacija galėtų padėti išsaugoti mobilumą, bet kol kas tai tik teorija“, – teigia pensinio amžiaus Regina iš Panevėžio.

Siekiant išspręsti šias problemas, būtina didinti paslaugų finansavimą ir stiprinti regioninių centrų pajėgumus, taip pat geriau organizuoti specialistų rengimą.

Darbo rinka uždaryta daugeliui neįgaliųjų

Nors žmonių su negalia integraciją į darbo rinką Lietuvoje skatina įvairios iniciatyvos, realybėje daugelis žmonių su negalia lieka už jos ribų. Dažnai darbdaviai vengia priimti žmones su negalia, manydami, kad jiems prireiks papildomų išteklių ar kad jie negalės dirbti pilnu pajėgumu. Situacijos iš esmės kol kas nesprendžia ir įvestos žmonių su negalia įdarbinimo kvotos į viešąjį sektorių.

Šis požiūris ne tik atima galimybę žmonėms su negalia užsidirbti pragyvenimui, bet ir mažina jų pasitikėjimą savimi. Neįgalieji, kaip ir visi kiti, nori būti naudingi visuomenei, tačiau tam jiems reikia tinkamų sąlygų: pritaikytų darbo vietų, lankstaus darbo grafiko ir darbdavių palaikymo.

Švietimo sistema neskatina įtraukties

Vaikai su negalia dažnai negali pilnai dalyvauti švietimo procese dėl nepritaikytos mokyklų aplinkos ir nepakankamo pedagogų pasirengimo dirbti su įvairių poreikių mokiniais. Įtraukusis ugdymas, kuris turėtų būti standartas, dažnai išlieka tik teorine idėja.

Daugelio mokyklų infrastruktūra nėra pritaikyta, trūksta pagalbinių technologijų, o mokytojai kartais nesijaučia pasiruošę dirbti su vaikais, turinčiais sudėtingų ugdymosi poreikių. Tai lemia, kad tėvai dažnai renkasi specialiąsias mokyklas, nors vaikai galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, jei šios būtų tinkamai pritaikytos.

Stigmos ir visuomenės požiūris – dar viena kliūtis

Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie žmones su negalia. Jie dažnai suvokiami kaip našta arba žmonės, kuriems reikia tik paramos. Tokie įsitikinimai ne tik žeidžia, bet ir lemia realią diskriminaciją – nuo atstūmimo darbo rinkoje iki abejingumo jų problemoms.

„Žmonės dažnai žiūri su gailesčiu, bet mes nenorime būti gailimi. Norime būti suprasti ir turėti tas pačias galimybes kaip visi kiti“, – dalijasi 32-ejų žmogus su negalia Antanas.

The post Nematoma kasdienybė: žmonių su negalia problemos, kurias privalome spręsti dabar appeared first on LAIKMETIS.

Neurochirurgė Jocelyn Bloch (Žoselin Bloš) ir neurologas Grégoire'as Courtinas (Greguaras Kurtenas) susirinkusiesiems pristatė savo kūrinį, leidžiantį žmonėms, patyrusiems nugaros smegenų traumas, dėl kurių jie atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, vėl atsistoti ant kojų.

Mokslininkų sukurtas „skaitmeninis tiltas tarp galvos ir nugaros smegenų“ padės pacientams, kurių pažeista nugaros smegenų dalis, atsakinga už kojų funkciją, valdyti apatines galūnes.

Minčių galia paremtas kūrinys gali būti panaudotas ir kariniais tikslais, o tai kelia nerimą ne tik mokslininkams, bet ir JT Saugumo Tarybos nariams.

Profesorius G. Courtinas pažymėjo, kad per ateinančius 10 metų šiais pasiekimais galės naudotis sunkių traumų eismo įvykiuose patyrusios aukos, sužeidimų patyrę kariškiai, taip pat traumas patyrę sportininkai.

„Žinoma, šios naujovės taip pat kelia etinių ir saugumo klausimų“, - perspėjo profesorius Courtinas. - „Smegenims suteikėme naują skaitmeninį komunikacijos kanalą, turintį milžiniškas pritaikymo galimybes. Pavyzdžiui, mūsų pacientai savo mintimis gali valdyti droną. Todėl turime numatyti momentą, kai smegenų ir mašinų sąsajų pažanga leis sveikiems žmonėms naudoti šią naują bendravimo formą ne vien gydymo, o net kariniais tikslais“, - sakė mokslininkas.

JT Nusiginklavimo tyrimų instituto (UNIDIR) direktorius Robinas Geissas (Robinas Geissas) priminė susirinkusiesiems, kad šiuolaikiniame pasaulyje inovatyvioms technologijoms būdingas beprecedentiškai trumpas laiko tarpas nuo sukūrimo iki įdiegimo.

„Prireikė pusės amžiaus, kad 1880 m. sukurta elektros tinklų sistema pasiektų 100 mln. namų visame pasaulyje. 2022 m. ChatGPT tą patį rezultatą pasiekė vos per du mėnesius“, - pažymėjo mokslininkas.

JT Saugumo Tarybos nariai padarė išvadą, kad siekiant apsaugoti žmoniją nuo pasekmių, prie kurių gali privesti dirbtinio intelekto naudojimas kariniais tikslais, būtina plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Sėkmingai veikiant bendradarbiavimo inovatyvių technologijų srityje sistemai, mokslininkai galės įvertinti riziką ir užkirsti kelią pavojingiausiems scenarijams.

The post Mokslininkai pristatė naujus išradimus JT ir perspėjo apie jų poveikį žmonijai appeared first on LAIKMETIS.

Prieinamumas, mokymas, teologinės įžvalgos, aktyvus dalyvavimas Bažnyčios sielovadiniame gyvenime. Tai yra keturios veiksmų sritys, kuriomis siekiama sustiprinti tikinčiųjų su negalia bendrą atsakomybę, jos pristatomos Pasauliečių, šeimos ir gyvenimo dikasterijos paskelbtame dokumente „Džiaugsmas be ribų“. Tekste apibendrinami pranešimai, surinkti per dikasterijos sinodinio klausymosi sesiją, į kurią dikasterija pakvietė grupę žmonių su negalia.

Pirma iniciatyva buvo „Bažnyčia – mūsų namai“, kuria siekiama „pasiūlyti pakeisti mentalitetą, kai kuriose pasaulio vietose tai jau vyksta arba turi tam tikrą pagrindą keistis, tačiau kitur tai kaip kalnas, į kurį dar reikia įkopti.“

Naujame leidinyje „Džiaugsmas be ribų“ pabrėžiama, kad „įtraukianti Bažnyčia, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, skirta „visiems, visiems“, kviečia kiekvieną krikščionį, taip pat ir turinčius negalią, prisiimti atsakomybę pašaukimo ir misijos kelionėje, kuri mums visiems buvo dovanota per krikštą.

Šio sinodinio proceso dalyviai pabrėžia būtinybę užtikrinti geresnę prieigą prie erdvių, liturgijos ir dokumentų, todėl ragina šalinti architektūrines kliūtis, dėl kurių bažnyčios daugeliu atvejų tampa jiems neprieinamos, versti liturginius tekstus į nacionalines gestų kalbas, rengti Bažnyčios dokumentus Brailio raštu. „Būtų prasminga tai pradėti nuo Šventojo Tėvo vadovaujamos liturgijos tekstų ir Šventojo Sosto dokumentų.“ Kiekviena atskira Bažnyčia turėtų skirti ir reikiamus finansinius išteklius, kad tai užtikrintų.

Dokumente pažymima, kad ganytojai ir sielovados darbuotojai turėtų būti mokomi suprasti, kas yra negalia, kaip ji veikia žmones socialiniu ir bažnytiniu lygmeniu, bei iššūkius, su kuriais susiduria tikintieji su negalia. Siekdami kovoti su kultūriniais stereotipais, dokumento rengėjai siūlo susipažinti su įvairiomis negalios formomis, pažinti ir mokytis apie kasdienius žmonių su negalia poreikius, išklausyti žmonių su negalia liudijimus, kviesti juos dalyvauti darbo grupėse.

Dokumente taip pat rekomenduojama mokyti bendruomenę keisti požiūrį į žmones su negalia, žvelgiant į jų potencialą, o ne į ribas. „Džiaugsmas be ribų“ pabrėžia, kad svarbu mokyti šeimas, kurių nariai turi negalią, kad jos suvoktų savo teisę ir pareigą visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, mokytųsi evangelizuoti, kad būtų misionieriais, kurie skelbia Dievo žodį, patarnauja liturgijos metu ir per šventes.

Teologinių svarstymų lygmenyje dokumento rengėjai primena, kaip svarbu pripažinti, kad negalia nėra susijusi su nuodėme (prigimtine ar kitokia) ir kad ribotumas yra žmogaus prigimties, nors jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27), savybė. Visus šiuos ribotumus prisiėmė ir atpirko gailestingasis Dievas, įsikūnijęs ir prisiėmęs mūsų žmoniškumą.

The post Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija paskelbė dokumentą apie žmones su negalia Bažnyčioje appeared first on LAIKMETIS.

Pagalvojau, ar ne Sodoma ir Gomora tinkamiausiai iliustruoja dabartinę Lietuvos valdžią ir jos politiką? Atrodo, kad taip. Sutinku ir su kitais šios konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijų komjaunuoliškos valdžios įvertinimais: nekompetentinga, be atsakomybės, be empatijos, neadekvati valstybės poreikiams ir žmonių gyvenimams, neadekvati situacijų ir savo pačios veiksmų vertinimui.

Ir visgi, dabartinės valdžios veiklų ir veiksmų pobūdį bei stilių labiausiai ir tiksliausiai atspindi biblinės sodomijos ir gomorijos ypatybės. Kodėl? Vien jau todėl, kad ši valdžia skelbia, jog yra septyniasdešimt trys lytys. O septyniasdešimt trys lytys, įvertinus vien matematiškai, gali sukelti tūkstančius ištvirkavimo būdų ir formų, kad ir tokių: ištvirkęs potraukis valdžiai, postams, pinigams, turtams, nusavinimams, užgrobimams, tai ir svetimturtystė, svetimžemystė ir t. t. ir pan.

Deja, visgi, privalau atsiprašyti mielų skaitytojų. Tikrai atsiprašau, nes aukščiau rašydamas suklydau – ne sodomija ir gomorija tinkamiausiai apibūdina konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijų valdžią. Pasirodo, į valdžios olimpą vėl besiveržianti reitingų lyderė, beveik aštuonerius metus badaujanti be įtakingesnių postų LSDP, kurios iškaba seniai nieko bendro neturi su turiniu, skelbiasi, kad jie taps sodomiečiais.

Pagalvojau, ar ne Sodoma ir Gomora tinkamiausiai iliustruoja dabartinę Lietuvos valdžią ir jos politiką?

Žinant šią partiją, nieko stebėtino nėra, nes Biblijoje teigiama, jog Sodomos žemės buvo laikomos labai turtingomis ir ten gyventi buvo prestižas. Taigi, dabartinei komjaunimo valdžiai belieka tik gomorija. Ir vėlgi, nieko stebėtino, prisimenant po Nepriklausomybės paskelbimo valdžių pasikeitimus iliustravusį švytuoklės principą. Brazauską keitė Landsbergis, Landsbergį keitė Brazauskas, po to vėl Landsbergis ir t. t. Buvo Brazauskas – Landsbergis, dabar sodomija ir gomorija.

Kiti, bet ne kitokie. Rudąjį liberalizmą keičia raudonasis. Tikriausiai eilinį kartą a. a. Algirdas Mykolas pakartotų - „vsio zakonno“ (lietuviškai - viskas teisėta), nes esmė ir turinys gi nesikeičia. Ir septyniasdešimt trys lytys lieka su tūkstančiais ištvirkavimo galimybių.

Tiesa, būtina paminėti dar vieną politinį veikėją, dabartinį prezidentą Gitaną Nausėdą. Prisiminkime 2019-ųjų prezidento rinkimus. G. Nausėda konservatorių stovykloje buvo svarstomas kaip vienas iš trijų galimų kandidatų į šalies vadovo postą. Dabar gi jis oficialus LSDP kandidatas į LR prezidentus. Tikėkimės, kad po tokio kūlversčio Nausėda nebus paskelbtas septyniasdešimt ketvirtąją lytimi, o tai tiesiog liks tik dar vienu faktu, jog konservatoriai ir LSDP yra broliai dvyniai. Sodoma ir Gomora.

Ir dar tikėkimės, kad dėl valdžių sodomiškumo ir gomoriškumo Lietuva netaps pasmerktąja žeme ir nebus nušluota nuo žemės paviršiaus taip, kaip atsitiko Sodomai ir Gomorai. Todėl pats laikas dabar jau pakalbėti apie apsaugos priemones, trumpai aptarti bent keletą jų, nuo valdžių „Sodomos ir Gomoros“.

Neminėsiu Seimo ir jo narių, nes jie gauna pačios tautos tiesioginį mandatą. Tai atskira tema. Vyriausybė, keturiolika ministerijų, kurią bepaimsi, bepaminėsi ten problemos, nesusipratimai, nekompetencija, finansinės, ūkinės ir kitokio pobūdžio machinacijos. Valstybės tarnyba išdarkyta, praktiškai baigiama naikinti, o ministrai, viceministrai, skirtingai nuo Seimo narių, tiesioginio tautos mandato juk neturi. Štai sodomečių, kodiniu pavadinimu LSDP, vadovų galvose jau dėliojasi būsimos valdžios kontūrai.

Tačiau... Nori būti ministru ar viceministru, privalai atlikti prievolę – pasitikrinti gebėjimus ir prieš savo kandidatūros tvirtinimą turi pateikti kompetencijų pažymą. Jos esmė – kandidatas turi būti išlaikęs bendrųjų gebėjimų testą ir vadovavimo gebėjimų vertinimą. Aišku, nepakenktų ir psichologinis testas bei patikra melo detektoriumi. Ir nesvarbu, kad tu turi bakalauro, o gal net magistro diplomus. Neabejoju, kad tokios patikros įteisinimas ženkliai prisidėtų prie valdžių kompetencijos ir atsakomybės.

Štai sodomečių, kodiniu pavadinimu LSDP, vadovų galvose jau dėliojasi būsimos valdžios kontūrai.

Trumpai paaiškinsiu konkursinių testų ir vertinimų esmę bei priminsiu, kad jie vienu metu net buvo privalomi. Tačiau privalomi buvo tik pretenduojantiems į valstybės tarnybą, o ministrų, viceministrų pareigoms netaikomi, kadangi tai yra politinio pasitikėjimo postai.

Taigi, pirmiausia tekdavo laikyti bendrųjų gebėjimų testą. Jis būdavo dviejų dalių – pirma dalis pagrinde loginio mąstymo ir matematinių gebėjimų, ją įveikęs, patekdavai į antrą dalį, kurioje klausimai būdavo formuojami LR Konstitucijos ir įstatymų pagrindu. Išlaikęs ir šią dalį trejus metus turėdavai galimybę dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą. Jei norėdavai pretenduoti į vadovaujančius postus, tai papildomai dar privalėdavai įveikti ir vadovavimo gebėjimų vertinimą.

Šie gebėjimai buvo tikrinami ir vertinami Valstybės tarnybos departamente, o konkrečiame konkurse į konkrečias pareigas dar privalu būdavo raštu išlaikyti šimto klausimų testą, kuriame septyniasdešimt jų būdavo suformuoti LR Konstitucijos ir teisės aktų pagrindu, o trisdešimt būdavo specialieji, profesinių žinių patikrinimui. Juos išlaikius, dar žodžiu egzaminuodavo specialiai konkursui sudaryta komisija ir tik tuomet būdavo sumuojami ir skelbiami galutiniai rezultatai.

Tai įsivaizduokite, praėję visą šį testų maratoną patenki ministro, tą sritį kuruojančio viceministro žinion, kuriam tie testai ir gebėjimai neprivalomi, o vadovauti gali imtis ir tie, kurių neaiškios nei žinios, nei gebėjimai ar kompetencijos. Ar tai normalu? Net neabejoju, kad tai yra nenormalu ir neteisinga, ir net nesąžininga.

Tiesa, būtina pažymėti, jog paskutiniu metu testai, gebėjimų vertinimai tapo nebūtini. Dabar pagrinde liko subjektyvi žodinė apklausa ir pokalbiai. Neatsitiktinai vis dažniau girdime barbarizmą – nepotizmas, kas lietuviškai reikštų tarnybinės padėties naudojimą giminėms ar draugams proteguoti. Konkursuose dabar gi dominuoja subjektyvūs komisijų vertinimai, subjektyvi atranka ir subjektyvūs galutiniai pasirinkimai.

Todėl būtina grąžinti aukščiau minėtą konkursų tvarką, o būsimiems ministrams ir viceministrams taip pat turi būti privalu įveikti bendrųjų gebėjimų testą ir vadovavimo gebėjimų vertinimą. To nesugebėję, neturėtų teisės užimti šių postų. Labai įdomu, kiek iš šios vyriausybės kabineto narių tai sugebėtų?

Ši valdžia mėgsta girtis, kaip ji geba vadovautis praktika. Nesvarbu nei Konstitucija, nei įstatymai, nes praktika, paremta dar ministrų fantazijomis ar įsakymais, pasirodo, yra viršesnė prieš bet kokius įstatymus. Visgi, vieną praktiką, beje, ne valdžių proteguojamą, aš siūlyčiau paversti norma. Juolab, kad tai atitinka ir teisės aktams. Tai regreso tvarka išreikalauti iš buvusių ministrų grąžinti valstybei lėšas dėl biudžetui padarytų nuostolių už neteisėtus veiksmus. Schema labai paprasta. Tiesiog ieškinys, esant pagrįstiems įtarimams, kreipiantis į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo, kad būtų išaiškinta ar yra padaryta nusikalstama veika.

Praktika šiokia tokia yra. Prisiminkime prieš dvylika metų buvusio VRM ministro Raimundo Palaičio istoriją, pasirašant įsakymą dėl Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimo iš FNTT vadovų pareigų. Neabejoju, kad atsakomybės regreso tvarka įtvirtinimas taptų tam tikru apynasriu esamų valdžių savivalėms ir egzaminu būsimų valdžių politinei moralei ir atsakomybei.

Pavyzdžiui, Aplinkos ministro atveju – kas matoma akivaizdžiai, tereikėtų tuos kelis šimtus aplinkosaugos pareigūnų, kurie dabar keliuose ruošiasi vertinti automobilių technines apžiūras nukreipti į buvusių miškų teritorijas suskaičiuoti kelmus, įvertinti išduotus leidimus ir viskas bus aišku, kokią pinigų sumą tektų į biudžetą įnešti ministrui ar jo pavaldiniams. Dar prasmingiau būtų, kad tie aplinkosaugos pareigūnai geriau saugotų miškus nuo piktavalių biznierių kirtimų.

Socialinės apsaugos ir darbo (SADM) ministrės Monikos Navickienės atveju tektų paskaičiuoti kokia žala, pavyzdžiui, padaryta neįgaliesiems, naikinant socialines įmones, kokius nuostolius neįgalieji patyrė prarasdami darbą socialinėse įmonėse, tas sumas išskaičiuoti iš ministrės ir grąžinti neįgaliesiems. Papildomai galimas ir politinės moralės veiksmas – atimti iš „Ignitis“ M. Navickienės įteiktus socialiai atsakingos įmonės apdovanojimus. Tai tik keli pavyzdžiai iš šios vyriausybės ir jos keturiolikos ministerijų neteisingų, galimai neteisėtų veikų, kurioms būtinas teisinis įvertinimas.

Tikriausiai skaitytojams kils klausimas – kas tai ir taip padarys, kas sukurs tas apsaugos priemones. Pabūsiu sufleriu. Jūs, mieli Lietuvos žmonės. Kaip? Jeigu valdžia, jos veiksmais ir sprendimais nepatenkintų Lietuvoje yra apie milijoną, tai teisėtas kelias yra referendumas. Milijonui įveikti net ir šimtatūkstantines referendumų karteles neturėtų būti sudėtinga. Juolab, kad 2024 – ieji yra labai patogūs tam metai. Referendumas kartu su 2024- ųjų spalį vyksiančiais Seimo rinkimais.

Svarbiausia nepasiduoti, nenuleisti rankų, o teisėtai pakovoti už save, savo tėvus, savo vaikus, jų ateitį ir likimus. Kad nepasiduodant galima laimėti, pasiremsiu savo asmenine patirtimi. Štai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Lietuvos Respublikos vardu, 2024 m. vasario 7 d. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria: Atsakovo Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Taigi, pusantrų metų trukęs teismas su ministerija, kaip supratote, baigėsi visiška ir galutine mano pergale. Kartu šis teismo procesas tik dar kartą parodė ministrės M. Navickienės ir jos vadovaujamos SADM nekompetenciją, o ministerijų mes turime, kaip minėjau – keturiolika. Tačiau daugiau komentarų tikriausiai jau nebereikia.

Tik trumpai paaiškinsiu šio teismo proceso istoriją. Ginčų komisijos puolimas ir siekis nubausti mane, jos vadovą, prasidėjo prieš porą metų. Ministrės kerštas labai aiškioje vietoje padėjo kablelį – bausti, negalima pasigailėti. Tautos išmintis sako, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi. Kerštauta dėl to, kad Ginčų komisija nepritarė ydingai ir neįgaliesiems žalingai socialinei reformai, kad objektyviai ir teisingai vertino neįgaliųjų skundus dėl jų sveikatos būklės ir funkcinių gebėjimų (tenkinta virš 70 procentų skundų), bet taip, anot SADM atstovių, buvo gadinama statistika ir, kad Ginčų komisija vadovaujasi LR Konstitucija (o jos 5 straipsnio 3 punktas aiškiai apibrėžia: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“) ir įstatymais, o ne ministerijos sukurta, nesuprantama, nepaaiškinama ir teisės aktams prieštaraujančia praktika.

Taigi, teko gintis teismuose. Jų sprendimą jau žinote. Teismai aiškiai pasakė, kad įstatymai yra aukščiau bet kokių ministerijos praktikų. Tik vargu, ar ši ministrė ir SADM vadovybė tai įsisąmonins, nes kerštaujant buvo nutarta panaikinti Ginčų komisiją. Sakoma, kad parlamentas yra tautos veidrodis. Taigi, jei nenorime, kad valdžia būtų lovys, nerinkime į ją kiaulių.

The post Arvydas Akstinavičius. Apsaugos priemonės nuo valdžios „Sodomos ir Gomoros“ appeared first on LAIKMETIS.

Ketvirtadienį derybininkai pasiekė susitarimą dėl priemonių, kurios, Europos Sąjungos nuomone, palengvins 87 mln. negalią turinčių asmenų ir jų šeimų gyvenimą.

Susitarime taip pat numatyta užtikrinti, kad asmenims su negalia skirtos automobilio statymo kortelės būtų pripažįstamos visoje ES.

Briuselis atitinkamo teisės akto pasiūlymą pateikė pernai, atsižvelgęs į tai, kad kai žmonės, turintys asmens su negalia kortelę, keliauja į kitas ES šalis, kitos valstybės narės ne visada pripažįsta jų korteles.

Tai reiškia, kad kartais jie negali gauti pirmenybinės prieigos, lengvatinių tarifų ir specialios pagalbos.

„Pasiekėme susitarimą dėl labai svarbaus teisės akto, kurio negalią turintys asmenys laukė kone dešimtmetį“, – pareiškė Parlamento užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Dragosas Pislaru (Dragošas Pislaru).

„Tai padės jiems būti nepriklausomiems ir turėti lygias sąlygas, kadangi kortelės netrukus taps tikrove visose ES šalyse. Tai labai padės jiems keliaujant į kitas valstybes nares“, – sakė jis.

Susitarimas taps įstatymu po to, kai jį oficialiai patvirtins valstybės narės ir parlamentas.

The post ES susitarė dėl asmens su negalia kortelės įvedimo bloke appeared first on LAIKMETIS.

Kai likviduojamas juridinis asmuo yra biudžetinė įstaiga, likvidavimo procedūra reguliuojama ne tik LR Civilinio kodekso normomis, bet ir specialiosiomis specialaus įstatymo – LR Biudžetinių įstaigų įstatymo normomis. LR Biudžetinių įstaigų įstatymo (BĮĮ) 25 str.  3 dalyje nustatyta, kad sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą priėmusi jos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija arba teismas privalo paskirti likvidatorių arba sudaryti likvidacinę komisiją. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad likvidatoriumi arba likvidacinės komisijos pirmininku paprastai skiriamas biudžetinės įstaigos vadovas. Jei likvidatoriumi biudžetinės įstaigos savininkas (Ministerija) nuspendžia skirti kitą asmenį, biudžetinė įstaiga apie tokį sprendimą turi būti informuota per protingą terminą, taip pat biudžetinės įstaigos vadovui, kuris iki biudžetinės įstaigos likvidavimo pradžios yra biudžetinės įstaigos vienasmenis valdymo organas pagal įstatymą, turi būti aiškiai žinoma, kas yra paskirtas įstaigos likvidatoriumi, nes tik įstatymų nustatyta tvarka paskirtam įstaigos likvidatoriui arba likvidavimo komisijos pirmininkui įstaigos vadovas turi teisę perduoti įstaigos spaudą, materialines vertybes, dokumentus ir kt. turtą. Kitokiems subjektams ar asmenims, nei numatytiems įstatyme, įstaigos vadovas vertybių ir dokumentų perduoti neturi teisės.

Nepaisant labai aiškaus įstatyminio reguliavimo, Ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus vadovė D. Zabarauskienė Komisijos pirmininkui A. Akstinavičiui elektroniniu paštu pateikė reikalavimą vasario 1 d.  8.30 val. Ginčų  komisijos dokumentus ir turtą perduoti Ministrės įsakymu sudarytai Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ūkinių reikalų, dokumentų ir materialinių vertybių perėmimo komisijai. Neaišku, koks yra minimos Ministerijos sudarytos komisijos teisinis statusas, iš kokių norminių teisės aktų yra kildinamos Ministrės sudarytos komisijos teisės ir pareigos? Nors Ginčų komisija geranoriškai raštu paaiškino Ministerijai įstatymų reikalavimus, į ką reaguodama ministrė M. Navickienė operatyviai pakeitė savo įstatymą, tačiau ir pakoreguotas Ministrės įsakymas neatitinka pirmiau išdėstyto teisinio reguliavimo, nes Ministrės Įsakymas negali pakeisti iš Įstatymo kylančios Ministerijos pareigos paskirti Ginčų komisijos likvidatorių.

BĮĮ 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija nepriima sprendimo pratęsti biudžetinės įstaigos veiklos laikotarpio ir nepaskiria likvidatoriaus arba nesudaro likvidacinės komisijos, biudžetinės įstaigos vadovas ar Juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę kreiptis į teismą, kad jis paskirtų biudžetinės įstaigos likvidatorių arba sudarytų likvidacinę komisiją.

Ginčų komisijos pirmininkas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas paskirti biudžetinės įstaigos Ginčų komisijos prie SADM likvidatorių.

Ginčų komisija vertybių, dokumentų ir kt. turto perdavimą įstaigos likvidatoriui vykdys įstatymų nustatyta tvarka.

The post Ginčų komisija prie SADM nutraukia savo veiklą appeared first on LAIKMETIS.

Taip buvo praėjusią savaitę, taip buvo 2022-ųjų rudenį ir dar kelis kartus metų bėgyje. Būtent 2022-ųjų rudenį šnektelėjom ilgėliau, kalbėjomės ir apie socialinę politiką, ministrės Monikos Navickienės vykdomas reformas, taip pat ir apie ruošiamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisas. Pasidalinau savo nuogąstavimais ir kritika dėl šios rengiamos reformos. Tuomet išsiskiriant, Andrius tarstelėjo: ”Gerai, pakalbėsiu su Monika”. Nežinau ar kalbėjosi, o jei taip, tai ką sukalbėjo, nes susitikus praėjusią savaitę, kalbėti apie vadinamas Monikos reformas jau nebebuvo prasmės. 2022-12-20 Seime prastumtas “Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas” sudarkė viską, net ir tai, kas pagal senąjį “Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą” daug metų funkcionavo pakankamai sėkmingai. Noriu priminti, kad prieš metus ši reforma buvo prastumta tik po trečio bandymo, užsiregistravus 72 Seimo nariams, 69 balsavus “Už”, 1 susilaikius. Pirmi du balsavimai buvo nesėkmingi, priimti pataisas pritrūkdavo balsų, nes reikia, kad balsavime dalyvautų bent 71 Seimo narys. Nežiūrint to, kad Seime net ir balsuojant trečią kartą neįgaliųjų socialinė reforma nesurinko daugumos balsų (69 iš 141) LR Prezidentas palaikė šias valdančiųjų pataisas ir jas pasirašė.

Tačiau A. Kubilių prisiminiau ne todėl, kad neseniai susitikome, o dėl jo komentaro 2018-10-10 apie “Tep lep” valdžią. Išties, negalima nesižavėti Andriaus politinėmis įžvalgomis ir politiniu toliaregiškumu, nes viskas, kas jo komentare rašyta prieš daugiau kaip penkerius metus, labai tinka ir dabartinei konservatorių valdžiai. Tuo galima įsitikinti, cituojant jo 2018 m. spalio mėn. 10 d. komentarą: “Kai maži anūkai kažką bando gero nuveikti virtuvėje ar su močiute darže, kartais jų darbus tenka pavadinti “tep lep”. Lietuviai žino, ką tai reiškia: pradėjo – nepabaigė; skubėdami kažkaip užbaigė, bet iš to tik chaosas išėjo; jeigu pabari dėl pridarytos netvarkos – tai supyksta … ir t. t., ir t. t. … Žymiai didesnė problema, kai apie šiandieninę valdžią gali pasakyti tik tiek, kad tai taip pat yra tik “tep lep” valdžia. Tiek vienu metu užgriuvusio valdžios sukurto chaoso, nepagalvotų tariamų reformų, prastumtų buldozeriu su visiškai neapskaičiuotomis pasekmėmis, pykčio ant visų, kurie tokį “tep lep” valdžios darbą teisingai kritikuoja – seniai nesu bematęs”.

Tekstas tikrai originalus, net ir anūkai į temą. Keisk ministerijų pavadinimus, ministrų pavardes ir, kaip byloja liaudies išmintis, vis vien “iš dainos žodžių neišmesi”. Andrius savo komentare nemini socialinės politikos, socialinių reformų, tačiau jame prie “Geriausių pavyzdžių…” įrašius Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei jos ministrę Moniką Navickienę, viskas labai tinka: “Tep lep” reforma – ministrė, kaip mažas vaikas puolė kažką daryti, pati nelabai suprasdama ką nori padaryti, dabar visur chaosas. Ir aišku – visi aplinkui kalti”. Kad viskas būtent taip, galima pasitikrinti ir įsitikinti, pasiklausius M. Navickienės atsakymų į Seimo narių klausimus “Vyriausybės valandos” metu Seimo plenarinuose posėdžiuose, diskusijų socialinių reformų tema Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto ar Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos posėdžiuose.

Dabar dar kartą detaliai nagrinėti neįgaliųjų socialinės reformos keliamus pavojus jau nebėra prasmės, nes tuo – nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojančiu įstatymu, netrukus įsitikins patys neįgalieji ir jų aplinkos asmenys. O rimta problema taps ne tik ydingas “Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas”, bet ir negebėjimas pasiruošti tai pačiai neįgaliesiems žalingai pertvarkai. Čia vėl belieka dar kartą pacituoti A. Kubilių: “skubėdami kažkaip užbaigė, bet iš to tik chaosas išėjo”. Chaosas garantuotas, kaip minimum, o su “kažkaip užbaigė” dar problematiškiau ir pabaigos nesimato, nors viskas prasideda nuo 2024-01-01. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau šios “tep lep” pertvarkos pavojai akivaizdūs jau dabar: didėsianti korupcijos rizika, savižudybių ir neapskaitytų mirčių skaičiaus augimas, o dėl prarastų (visų ar dalies) išmokų ir socialinių garantijų nukentės virš 70 000 žmonių su negalia, taip pat ir jų artimieji.

O kad poreforminė statistika atrodytų mažiau siaubinga, veiksmų neįgaliųjų skaičiaus mažinimui imtasi jau šiemet. Tą pastebi ne tik dirbantieji šioje srityje (nekalbu apie pačius jau nukentėjusius nuo ruošiamos pertvarkos neįgaliuosius), bet apie mažėjantį žmonių su negalia ir didėjantį bedarbių , turinčių negalią, skaičių konstatavo ir SADM atstovės prieš mėnesį vykusiame Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos posėdyje. Tai, kad “tep lep” reformos nukreiptos prieš neįgaliuosius, patvirtina verslo užsakymu vykdytas socialinių įmonių naikinimas. Tame pačiame Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos posėdyje konstatuota, jog per dešimt 2023 m. mėnesių (lyginant su 2022 m. pabaiga) dėl to atleista 29 procentai (1156 asmenys) dirbusių žmonių su negalia.

Apgailėtina, kad su tokia neįgaliuosius žlugdančia politika taikstėsi ir taikstosi (tylėjimas taip pat yra taikstymasis) arba net ją palaikė Prezidentas ir nemaža dalis Seimo narių. Politikams neužkliuvo ir pastaruoju metu žiniasklaidoje gausi reklama apie prasidėsiantį puikų neįgaliųjų gyvenimo etapą nuo kitų metų pradžios. Ir net ne dėl to, kad ji klaidina visuomenę, o dėl švaistomų lėšų, kurias būtų galima prasmingai panaudoti žmonių su negalia poreikiams. Juk tokia reklama brangiai kainuoja ir ji apmokama ne iš ministrės kišenės, o biudžeto lėšomis, t. y. mokesčių mokėtojų pinigais.

Žurnalo “Reitingai” vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas prieš porą mėnesių išreiškė abejones dėl švietimo lėšų  naudojimo skaidrumo. Jo vertinimu tuos pinigus galima įsisavinti kaip ir kur nori – jokios atsakomybės. Gaila, kad niekas neatlieka analizės dėl socialinės srities biudžeto lėšų naudojimo skaidrumo. Jei G. Sarafino vertinimu, švietimo srityje “į šoną” nuklysta beveik pusė milijardo eurų, įvertinus tai, kad SADM disponuoja keliskart didesnėmis biudžeto lėšomis, galimybė “į šoną” nuklysti ženkliai didesnėms sumoms yra labai tikėtina. Juolab, kad girdime ir matome ne tik gausią reklamą reformoms, bet ir SADM vadovybės savireklamą, be to, kad būtų palaikoma ministerijos vadovybės politika daugkartinėmis šimtatūkstantinėmis sumomis remiamos eilė nevyriausybinių organizacijų, aišku, prisidengiant projektų vykdymu.

Politikams neužkliuvo ir pastaruoju metu žiniasklaidoje gausi reklama apie prasidėsiantį puikų neįgaliųjų gyvenimo etapą nuo kitų metų pradžios.

Prezidentūrai ar Seimo nariams susirinkti išsamią informaciją šia tema problemų neturėtų būti. Tereikia tik noro ir politinės valios. Ką Prezidentas ir politikai operatyviai pademonstravo dėl vaiko paėmimo. Tik labai keista, jog šįkart audringai reaguota į vaiko poėmį, o štai į vaikų žūtis sureaguota vangiai ar net išvis nereaguota. Lyg SADM vadovybė būtų “ne prie ko”. Ir net kuomet 2023-11-22 SADM išplatino “Pranešimą spaudai” po dar vienos dėl smurto užgesusios vaiko gyvybės su ministrės M. Navickienės “ašara prie akies” - “veriantis skausmas liudyti tokią blogio pergalę prieš žmogiškumą”, tinkamai politiniame lygmenyje nebuvo reaguota ir vertinta ministerijos veikla. Šio pranešimo pabaigoje rasime pastraipą, primenančią tarybinių laikų penkmečio planus: “2018 m. inicijuota vaiko teisių apsaugos sistemos petrvarka duoda rezultatą – kasmet pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus daugėja, jei pirmaisiais po reformos metais jų buvo daugiau kaip 30 tūkst., 2022 šis skaičius pasiekė 45 tūkst., o šiemet, laukiama, perkopos 50 tūkst. atvejų”. Na ir kas? Smurtinių veiksmų prieš vaikus ir vaikų žūčių nemažėja. Keistai dabartinė ministrė giria buvusio ministro vykdytą nuo 2018-07-01 įsigaliojusio “Vaiko teisių apsaugos įstatymo” (visuomenėje vadinto Matuko vardu) vaiko teisių apsaugos pertvarką. Galbūt neatsitiktinai 2018 m. spalio 10 d. komentare socialinės politikos nekritikavo ir A. Kubilius. Tačiau, jei net po 5-6 metų skaičiai tik didėja, reiškia pertvarkos rezultatas yra prastas. Blogą rezultatą liudija ir konkretūs įvykiai.

Apskritai socialinei sričiai Lietuvos politikoje skiriama mažai dėmesio. Nebent tragiškų ir skandalingų įvykių metu. Ar dabartinis vaiko poėmis, kiti tragiški įvykiai plačiau atvers politikų akis į SADM vadovybės veiklą, ar po jų bus imtasi konkrečių politinių veiksmų, kontrolės? Abejoju, nes empatijos likimo nuskriaustiesiems labai pasigendu.

Tad belieka laukti, kaip ir ką į tai atsakys pati visuomenė.

The post Arvydas Akstinavičius. Andriau, Tu teisus! Arba „tep-lep” valdžia - 2 appeared first on LAIKMETIS.

„Žmonių su negalia institucinės globos pertvarkos tikslas – atsisakyti žmogaus teises ir laisves pažeidžiančių didelių globos namų ir suteikti galimybę intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, būti jos dalimi, gauti reikalingas paslaugas, tapti savarankiškais. Grupinio gyvenimo namai būtent ir suteikia šias galimybes“, – sako M. Navickienė.

Pasak SADM, ministrė pabrėžia, jog grupinių gyvenimo namų kūrimas yra „vienas svarbiausių institucinės globos pertvarkos žingsnių, garantuojančių ne tik žmonių su negalia teisių užtikrinimą, bet ir gyvenimo kokybės bei įtraukties sėkmę“.

Nijolės Genytės socialinės globos namų ES bei valstybės lėšomis pastatytuose grupinio gyvenimo namuose nuo spalio mėnesio gyvena 10 žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia. Jų statyba ir įrengimas kainavo beveik 800 tūkst. eurų.

Iš viso Lietuvoje jau veikia 53 grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyvena 462 asmenys. 

N. Genytės socialinės globos namai yra vienintelė vaikų ir jaunimo bei suaugusių žmonių su negalia pertvarkoma įstaiga Vilniaus regione, kuri dalyvauja institucinės globos pertvarkos procese Vilniaus regiono mastu.

Šie globos namai jau turi du veikiančius grupinio gyvenimo namus, kuriuose gyvena 14 suaugusių žmonių su negalia ir  bendruomeninius vaikų globos namus vaikams su negalia.

Per vizitą Švenčionių rajone ministrė M. Navickienė taip pat aplankė savivaldybės Švenčionėliuose įkurtus bendruomeninius vaikų globos namus, veiklą pradėjusius rugsėjo mėnesį. Juose gyvena aštuoni vaikai, netekę tėvų globos. Bendruomeninių vaikų globos namų Švenčionėliuose statyboms ir įrengimui išleista 310 tūkst. eurų ES lėšų.

Kaip skelbia ministerija, žmonių su negalia institucinės globos pertvarkos procesas apima alternatyvių bendruomeninių paslaugų plėtrą. Negalią turintiems žmonėms atsiveria galimybė gyventi bendruomenėje, gauti joje pagalbą, atliepiančią jų asmeninius poreikius, taip pat įsitraukti į bendruomeninį gyvenimą. Dar vienas privalumas – gyvenant bendruomenėse, ugdomas žmonių su negalia savarankiškumas.

Viena iš šio proceso krypčių – su apgyvendinimu susijusių paslaugų plėtra, kuri apima individualių paslaugų teikimą apsaugotame būste, savarankiško ir grupinio gyvenimo namuose.

Kita kryptis apima paslaugų plėtrą, susijusią su asmenų savarankiškumo įgūdžių ugdymu ir kasdienių poreikių tenkinimu teikiant asmeninės pagalbos – asmeninio asistento, pagalbos priimant sprendimus, įdarbinimo su pagalba, socialinių dirbtuvių paslaugas.

The post M. Navickienė pabrėžia grupinių gyvenimo namų kūrimo žmonėms su negalia svarbą appeared first on LAIKMETIS.

„Melskimės, kad žmonės su negalia atsidurtų visuomenės dėmesio centre, o institucijos skatintų integracijos programas, kuriose būtų vertinamas jų aktyvus dalyvavimas", - ragina popiežius.

„Vieni iš pažeidžiamiausiųjų yra žmonės su negalia. Kai kurie iš jų atstumiami dėl išankstinių nuostatų ar šių žmonių jų padėties neišmanymo. Pilietinės institucijos turi juos remti, suteikdamos galimybę mokytis, įsidarbinti ir reikšti savo kūrybiškumą. Reikia programų ir iniciatyvų, kurios skatintų įtrauktį", - sakoma vaizdo pranešime.

Jame taip pat paaiškinama, kas svarbiausia: „Tačiau svarbiausia – reikia mylinčių širdžių, kurios norėtų juos palydėti. Reikia šiek tiek pakeisti savo mąstyseną, kad sugebėtume vertinti šių skirtingus gebėjimus turinčių žmonių indėlį ir talentus tiek visuomenės, tiek Bažnyčios gyvenime. Tad ir sukurti visiškai įtraukią parapiją reiškia ne tik pašalinti fizines kliūtis, bet ir suprasti, kad turime nustoti kalbėti apie „juos“ ir pradėti kalbėti apie „mus“.

The post Popiežius gruodį kviečia melstis už neįgaliuosius appeared first on LAIKMETIS.