Šias sąvokas sukūrė žmonės, kurie save vadina „progresyviais“ ar „liberaliais“. Bet iš tikrųjų šie terminai labiau tinka vergams, o ne laisviems žmonėms. Naudojama arogantiškų „nuomonės formuotojų,“ ši naujakalbė, yra veiksminga manipuliacijos priemonė, leidžianti užgniaužti laisvą diskusiją ir racionalizuoti politinę priespaudą. 

Šis trumpas naujakalbės vadovas tik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų, puikus Naujųjų metų pasiryžimas – visus metus atidžiai klausyti ir dekonstruoti mums primetamus vergų kalbos pančius. Tad peržvelkime ir dekonstruokime jas po vieną:

Melagiena / dezinformacija – klaidinga ar klaidinanti informacija, kuri galėtų pakenkti piliečiams. Bet naujakalbėje šis terminas gali reikšti informaciją, kurią valdžia ir jai palankios medijos laiko nepatogia arba netinkama. Būtent todėl nori ją uždrausti arba cenzūruoti. Pavyzdžiui, kovido pandemijos pradžioje kaip melagiena buvo nurašoma dabar plačiai priimta nuomonė, kad virusas išplito iš laboratorijos Kinijos Uhano mieste.

Radikali dešinė: tai kraštutinės politinės idėjos, propaguojančios smurtą, susijusios su nacizmu, rasizmu ir kitais liguistais -izmais. Naujakalbei tai tiesiog politinės idėjos, kurias prieš 20 metų drąsiai atstovautų bet kuri konservatorių ar krikščionių demokratų partija. Nūdien terminas taikomas bet kuriai pozicijai, kuri nepritaria liberaliajai ortodoksijai. Pavyzdžiui, teiginys, kad yra dvi lytys, gali nesunkai būti priskiriamas prie radikalios dešinės idėjų.

Ksenofobija – antipatija ar išankstinis nusistatymas prieš užsieniečius. Bet naujakalbėje ksenofobija taikoma bet kam, kas siūlo puoselėti nacionalinius ryšius ar tautinę tapatybę. Ksenofobais drąsiai apšaukiami žmonės, drįstantys viešai pareikšti, kad imigrantai turėtų prisitaikyti prie šalies kultūros arba suabejoti atvirų sienų politika.

Neapykantos kalba: iš pirmo žvilgsnio tai kalba, kuri žemina tam tikras visuomenės grupes įvairiais įžeidimais, siekiant pavaizduoti tokią grupę kaip vertą neapykantos. Naujakalbėje tai kalbą, kuri drįsta kritiškai pasisakyti apie bet kurią visuomenės grupę, turinčią stiprų politinį užnugarį. Pavyzdžiui bet kokia, net ir pagarbiai išreikšta LGBT+ ideologijos kritika papuola į neapykantos kalbos taikiklį.

Tolerancija – tai reiškia pakantumą žmonėms, elgesiui ar nuomonėms, kuriomis patys nesižavime. Naujakalbėje tolerancija reiškia savo kritinių gebėjimų užmigdymą ir nekritišką kiekvieno įmanomo gyvenimo būdo „šventimą“.

Saugus internetas: iš esmės reiškia internetą, apsaugotą nuo pornografijos, ekstremalaus smurto ir vaikų išnaudojimo. Naujekalbei tai reiškia internetą, iš kurio trinami politiniai komentarai, kuriuos grupelė už tą pačią partiją balsuojančių faktų tikrintojų laiko melagienomis, arba neapykantos kalba.

Aplinkosauga ir tvarumas – stabilus, teigiamas santykis tarp gamtos ir žmonių. Naujakalbei tai reiškia ekonominės gamybos ir pramonės lėtėjimą, iškeliant anglies dioksido mažinimą aukščiau naudos gaunamos iš žemės ūkio ar pramonės.

Transfobija: tai reiškia neapykantą asmenims, kurie kenčia dėl savęs identifikavimo su priešinga lytimi. Bet naujakalbei transfobija tai (mokslu pagrįsta) nuomonė, kad vyriška ir moteriška lytis, įskaitant kai kurias vyrų ir moterų elgsenos savybes, yra didžiaja dalimi nulemta biologijos. Transfobas nūdien – bet kas, atmetantis idėją, kad asmens lyties pasirinkimas turėtų būti neginčijamai ir visuotinai priimta kaip sveika elgsena.

Sąmokslo teorija: tipinė šio termino interpretacija – abejotinas siekis įrodyti sąsajas, kurios neva rodo kenkėjiškus įtakingų asmenų planus. Naujakalbei sąmokslo teorija – tai bet koks, netgi įrodymais grįstas teiginys, kad įtakos turintys asmenys bendradarbiauja siekdami įvykdyti savo planus, net jei jų veikla pamina pilietines laisves. Taigi, svarstydamas, jog didžiosios farmacijos įmonės ir politikai bendradarbiavo įgyvendinant priverstines vakcinacijos programas (kas yra neabejotinas faktas) būtumėte paskelbtas „sąmokslo teoretiku“.

The post Davidas Thunderis. Pažangioji naujakalbė appeared first on LAIKMETIS.

Italų dienraštis Il Giornale paviešino spalio mėnesį Maltos komisarės Helenos Dalli parengtą dokumentą apie naujo pobūdžio komunikaciją, kurios dėka siekiama „atšaukti Kalėdas". Europos Komisijos įtraukios komunikacijos gairės – #UnionOfEquality – turėjo būti vidinis dokumentas, skirtas Europos Sąjungos institucijų darbuotojams.

Tačiau pirmadienį jį pradėjo platinti ir komentuoti spauda ir interneto portalai. Pasak skelbiamų pranešimų, komunikacijos vadove siūloma vietoj žodžio „Kalėdos“ vartoti terminą „šventinis laikotarpis“, susirašinėjime ir bendravime vengti žodžių „ponas“ ir „ponia“.

Į tokią informaciją iškart sureagavo ir politikai, ir Vatikanas. Buvęs Europos parlamento pirmininkas Antonio Tajani (Antonijus Tajanis) savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter" rašė: „Įtraukianti komunikacija niekada neturėtų reikšti krikščioniškų Europos pamatų naikinimo".

Vatikano atstovo, popiežiaus valstybės sekretoriaus, kardinolo Pietro Parolino teigimu: „siekis panaikinti bet kokią diskriminaciją yra teisingas. Tai poreikis, kurį mes vis labiau suvokiame ir kuris, savaime suprantama, turi būti įgyvendinamas praktiškai. Tačiau, mano nuomone, toks būdas tikrai nėra tinkamas šiam tikslui pasiekti“, – sakė kardinolas.

Pasak jo, turėtų būti akivaizdu, jog pasauliui yra savaime būdingas skirtingumas. „Dabar, deja, linkstama viską suvienodinti, nemokama gerbti teisėtų skirtumų. Žinoma, skirtingumas neturi tapti priešprieša ar diskriminacijos šaltiniu, bet turi būti integruotas būtent tam, kad būtų ugdomas visavertis ir integralus žmogiškumas.

„Antras tokiuose sprendimuose, kaip pastarasis, slypintis pavojus – tai nesiskaitymas su tikrove“, – tęsė kardinolas. „Kas prieštarauja tikrovei, pats sau kelia rimtą pavojų. Be to, naikinamos mūsų šaknys, ypač susiję su krikščioniškomis šventėmis, taip pat bendrai su visa krikščioniška Europos dimensija.

Žinoma, suprantame, kad Europa už savo tapatybę yra dėkinga daugeliui indėlių, tačiau tikrai negalime pamiršti, kad vienas iš pagrindinių indėlių, jei ne pats svarbiausias, buvo krikščionybė. Todėl naikinti skirtumus ir naikinti savo šaknis reiškia kenkti pačiam sau.“

Kas prieštarauja tikrovei, pats sau kelia rimtą pavojų

Atsakydamas į spaudoje ir socialiniuose tinkluose pasipylusius komentarus, Europos Komisijos atstovas spaudai patikino, kad tikrai niekas nesiekia paneigti fakto, kad Kalėdų šventimas ir krikščioniškų vardų bei simbolių naudojimas yra turtingo Europos paveldo dalis. Europos Komisija nedraudžia, bet ir neskatina vartoti žodžio „Kalėdos“.

Pati sprendimo iniciatorė, komisarė H. Dalli po kilusio didžiulio nepasitenkinimo pareiškė atsiimanti dokumentą „tolesniam tobulinimui".

„Mano iniciatyva parengti tokias komunikacijos gaires Europos Komisijos darbuotojams buvo siekis žengti žingsnį link Europos įvairovės ir įtraukiančios politikos. Deja, ši dokumento versija, kurią paskelbė žiniasklaida, nepasitarnauja tokiam tikslui, tai nėra galutinė dokumento redakcija, atitinkanti Komisijos standartus, todėl nusprendžiau atsiimti savo inicijuotą dokumentą tolesniam tobulinimui", - sakė eurokomisarė.

The post Europos Komisija užsimojo cenzūruoti Kalėdas appeared first on LAIKMETIS.

Galbūt iš tokios gyvenimo patirties ir radosi jo kūryba, vėliau pavadinta Ezopo kalba ir tapusi bendrine sąvoka. Tai kalbėjimas apie savo laikmečio aktualijas, problemas, tragedijas metaforomis, palyginimas ir perkeltinėmis prasmėmis. Tai kalbėjimas apie tai, apie ką negalima kalbėti. Bet būtina. Būtina, kad išliktum žmogumi, kad išsaugotum savo tapatybę, savo vidinę laisvę, kad perduotum amžinąsias tiesas net tada, kai jos bandomos paneigti. Net tada, kai nesijauti nei savo gyvenimo, nei savo polio šeimininku, privalai išsaugoti savo žmogiškąjį orumą. Savo laisvę bent jau mąstyti.

Kodėl vienu ar kitu laikotarpiu apie kai kuriuos dalykus tampa negalima kalbėti? Kodėl vienais laikotarpiais žmonės bendraudami, kalbėdami, rašydami vadovaudavosi nerašytomis mandagumo, etikos normomis, o kitais – valdžios primestais privalomais kreipiniais?

Laisvi žmonės laisvoje visuomenėje žodžiais brėžia ribas, kuria ir griauna santykius patys. Čia daugiau laisvės, ir mažiau saugumo. Atsakingas esi pats. Žodis žvirbliu išlekia, bet jaučiu sugrįžta. Pas tave. Pažeidus susiklosčiusią visuotinai kalbėjimo tradiciją, bausmės būna socialinės – pašaipos, patyčios, ignoravimas, ginčas ar net dvikova.

Pažeidus valdžios imperatyvą – paprastai bausmės būna institucinės, represinės – nuo baudų iki fizinių bausmių. Sugrįžta ne žvirblelis jaučio ragais, bet atsibeldžia pareigūnas su baudos kvitu ar rykščių ryšuliu.  

Kodėl ir kada valdžiai tampa svarbu kontroliuoti kalbą?

Kalba – tai mąstymo būdas ir tautos siela. Neasiejama tapatybės dalis. Kai norima keisti žmonių tapatybę ir mąstymo būdą, pradedama nuo kalbos.

Tą jau išgyvenome ir patyrėme. Nuo „Dievas nesupranta lietuviškai“ ir spaudos draudimo iki privalomo „draugas“ ar „pilietis“ vietoj įprasto tamsta ar ponas.

Kontroliuoti kalbėjimą reiškia kontroliuoti žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai.

Juokdario atsiradimas rūmuose reiškia, kad despotija slopsta. Tironai juokdarių neturėjo. Europos monarchams jų lūpomis buvo svarbu išgirsti ir liaudies balsą. Tegul ir perteiktą Ezopo kalba.

Cenzoriaus atsiradimas, tegul ir ne institucine, bet rekomendacine prasme reiškia naujos tironijos saulėtekį.

Kai norima keisti žmonių tapatybę ir mąstymo būdą, pradedama nuo kalbos.

Po trumpo laisvės atokvėpio mes ir vėl susiduriame su besiplečiančiu sąrašu apie ką ir kaip negalima viešai kalbėti.

Vilniaus universitetas ėmėsi lyderystės diegiant naujakalbę. Anonimų paruoštos rekomendacinės gairės kaip kalbėti ir naujadaras žmoga gali priversti krūptelėti savo kape patį Džordžą Orvelą – naujakalbė užgimsta.

Tragikomiška, kad šis procesas prasideda universitete, kuris kažkada buvo žodžio laisvės švyturys. Vien ko vertos katalikų ir protestantų diskusijos, vykusios jame tada, kai Europoje siautėjo kruvini religiniai karai! Galbūt viena priežasčių, kodėl tokie neįsiplieskė ir Lietuvoje –  laisvė kalbėti. Nes argumento jėga dažnai užkerta kelią jėgos argumentui.

Tiesa, tai buvo seniai. Dabar čia sėkmingai veikia ir „kultūrą skleidžia“ Kinijos Konfucijaus institutas, teisingo kalbėjimo jaunus protus kalbėti mokys nežinomų autoritetų parengti nurodymai, o duris į auditorijas atveria galimybių pasas.

Daugiau tolerancijos ir įvairovės, visi mes žmogos! (Ilgokai svarsčiau žmogos ar žmogai , bet tada prisiminiau, kad lietuvių kalboje iš tiesų esama bevardės giminės žodžių ir daryba bus, matyt, tokia kaip šių: valkata, akiplėša, naktibalda...Visi kažkokie negatyvūs? Gal yra koks teigiamesnis? Na, labiau politkorektiškas? Bandau prisiminti. Nenuovoka, elgeta, nevala, kūtvela, pabaisa....pasiduodu.)

Žmonių statusai ypač svarbūs universitetuose. Studentas ir profesorius. Mokytojas ir mokinys. Moksliniai laipsniai, publikacijos, atradimai – visa tai kuria mokslininko socialinį kapitalą, kelia jo statusą ir rodo pavyzdį studentui. Atitinkamai keičiasi ir kreipiniai. Ugdoma pagarba. Hierarchija laisvoje visuomenėje reiškia siekiamybę, pavyzdį, autoritetą.

Dabar bus visi žmogos. Visų šalių žmogos, vienykitės!

Po Antikos griūties ir tamsiųjų viduramžių būtent universitetai tapo mokslo ir žinių centrais. Tiesa, mokslo išsigimimas į ideologijos tarnaitę greitai suvešėjo ir ano meto mokslo centruose, kai garbūs ano meto vyrai rimtais veidais diskutuodavo, tai kiek gi velnių gali sutilpti ant adatos smaigalio. 

Šiandien iš akademinio pasaulio sklinda tokios pat ideologizuotos pseudomokslinės idėjos apie 72 lytis arba ideologiniai bandymai perkurti vieną seniausių pasaulio kalbų.

Na, bet jei anuomet būtų užtekę finansavimo ir būtų tiksliai suskaičiuoti nelabieji ant adatos galvutės, galbūt jau būtų teorinis pagrindas ir tiksliai suskaičiuoti žmogiškąsias lytis.

Šiandien mūsų gyvenimas ir vieša erdvė alsuoja argumentais kylančiais ne iš diskusijų ir kritinio mąstymo, bet klišių ir etikečių svaidymusi, tarsi tęsiančiu suprimityvintos švietimo sistemos vertinimo būdus. Testas. Teisingas, neteisingas atsakymas. Toleruotinas ir netoleruotinas požiūris. Vartotini ir nevartotini žodžiai. Leidžiamos ir draudžiamos temos. Geras, blogas žmogus.

Šiandien vis svarbiau „teisingas" atsakymas, o ne kelias, kurį nuėjai ieškodamas sprendimo.

Žmonijos istorija ilga, tačiau tai, kas rutuliojosi šimtmečius ar net tūkstantmečius, savo gryniausiomis ir kraštutinėmis formomis pasireiškė praeitame šimtmetyje. Dar tebegyva atmintis. Kraštutinumų arba Trumpasis XX amžius, kaip jį pavadino Ericas Hobsbawmas (Erikas Hobsbaumas), apėmė la belle epoque saulėlydį – savotišką europinės civilizacijos aukso amžių, visišką jos išsigimimą, prasidėjusį komunistine ideologija, pagimdžiusį du pasaulinius karus, brutaliausiomis formomis bandžiusius nuneigti žmogaus prigimtines teises ir orumą, tada laisvės ir demokratijos suklestėjimą ir amžiaus pabaigoje besaikio vartojimo ir hedonizmo triumfą bei didžiulę dvasinę, vertybinę bei tapatybių krizę.

Šiandien vis svarbiau „teisingas" atsakymas, o ne kelias, kurį nuėjai ieškodamas sprendimo.

Žmogus – tai jau skambėjo išdidžiai. Kai nuneigi Dievą ir išaukštini žmogų.

Žmoga –  tai turi skambėti išdidžiai. Kai nuneigi žmogų ir išaukštini dirbtinį intelektą bei skaitmenizaciją.

Prisimenu žodžius ir žmones. Žodžiais kalbu apie žmones.

Šiandien mirė partizanas Jakavonis-Tigras. Kiek partizanų žuvo. Buvo nukankinta. Sušaudyta. Nužudyta. Kiek tėvų, brolių, vyrų, sūnų, mylimųjų niekada negrįžo. Tėvo mirtis. brolio žūtis. Sūnaus netektis.

Žodžiai. Žodžiai liudija. Ar jaučiat ką ir kaip jie liudija?

Kiek ryšininkių, partizanių  seserų ir dukrų žuvo. Buvo nukankinta. Sušaudyta. Nužudyta. Kiek motinų, dukrų, žmonų, močiučių niekada negrįžo iš Sibiro. Motinos mirtis. Sesers žūtis. Dukters netektis.

Tai vis žodžiai. Lietuviški žodžiai. Perduoti. Išsaugoti. Ir dar gyvi.

Baigiu rašyti, ant mano stalo vėsta arbata. Čiobreliai, liepžiedžiai ir viržiai iš lietuviškos vasaros. Įsidedu šaukštelį medaus. Žinau, kad kažkur toli po Graikijos saule buvo Ezopo kapas. Kažkur ten pietuose tebežydi gėlės, išaugusios ant žemės, kurios smiltys tūkstantmečius nešioja tuos pat atomus. Anglis, geležis, chromas...Meduje ir žemėje, gėlės žiede ir bevardžiame kape.

Viskas keičiasi, o žodžiai keliauja laike. Kaip atomai.

The post Regina Statkuvienė. Žodžio galia, arba medus nuo Ezopo kapo appeared first on LAIKMETIS.