Ministrų kabinetas trečiadienį pritarė trims parengtiems planams.

Siekiant pagerbti žemaičių vyskupo M. K. Valančiaus atminimą ir minint 225-ąsias jo gimimo metines, planuojami 25 renginiai. Tarp jų – projekto „Sveikata visus metus“ parengimas. Juo sveikatos gyvensenos iššūkiai būtų susiejami su M. K. Valančiaus vertybėmis ir mokymo principais.

2026 metais bus organizuojamas chorinės muzikos vakaras ir teatralizuota šviesų ir meno kompozicija Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje, taip pat siekiama rengti paskaitas ir konferencijas, Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose eksponuoti M. K. Valančiui skirtą parodą.

Taip pat ketinama išleisti žemaičių vyskupui skirtą rašytojos Irenos Petraitienės knygą, leidinius vaikams, proginę monetą. Numatyta organizuoti ir piešinių konkursus, edukacinius užsiėmimus moksleiviams, viešo skaitymo akcijas.

Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius M. K. Valančius yra viena svarbiausių XIX amžiaus vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių, turėjusi reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo raidą, švietimo ir kultūros puoselėjimą.

The post Vyriausybė pritarė žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus metų minėjimo planams appeared first on LAIKMETIS.

Kultūros ministerijos plane numatyti 27 skirtingi projektai šiai progai paminėti.

Tarp siūlomų renginių – projekto „Sveikata visus metus“ parengimas. Juo sveikatos gyvensenos iššūkiai būtų susiejami su M. K. Valančiaus vertybėmis ir mokymo principais.

2026 metais svarstoma organizuoti chorinės muzikos vakarą ir teatralizuotą šviesų ir meno kompoziciją Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje, taip pat rengti paskaitas ir konferencijas, Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose eksponuoti M. K. Valančiui skirtą parodą.

Taip pat siūloma išleisti žemaičių vyskupui skirtą rašytojos Irenos Petraitienės knygą, leidinius vaikams, proginę monetą. Svarstoma organizuoti piešinių konkursus, edukacinius užsiėmimus moksleiviams, viešo skaitymo akcijas.

Dalis numatytų veiklų susiję su nacionaliniu transliuotoju LRT – planuojama transliuoti programas, dokumentinę apybraižą, skirtą M. K. Valančiui. Dar vienas siūlymas – į lauko erdvės suoliuko garso sistemą įdiegti garso įrašus, paremtus M. Valančiaus rašytiniu paveldu.

2026-aisiais minimos M. K. Valančiaus 225-osios gimimo metinės.

Pernai gruodį Seimas 2026-uosius taip pat paskelbė Lietuvos radijo bei Lietuvos Helsinkio grupės metais, bus minimas ir Lietuvos radijo 100-metis.

Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius M. K. Valančius yra viena svarbiausių XIX amžiaus vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių, turėjusi reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo raidą, švietimo ir kultūros puoselėjimą.

The post Planuojami žemaičių vyskupo M. Valančiaus metai appeared first on LAIKMETIS.

Tradicijos visą mėnesį melstis Marijai, kaip ir kitų jos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V amžiuje Mažosios Azijos koptai visą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodžiu), kuris gamtos cikle atitinka mūsų gegužę, buvo skyrę ypatingai Marijos garbei.

Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, uoliai vystęs Marijos teologiją Nestorijaus erezijos akivaizdoje. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai minėdavo rugpjūtį, nes tuomet liturgija pažymi svarbiausią Marijos - Dangun Ėmimo - šventę. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II (1282-1328) vieno dekreto, kuriame minima, kad šis mėnuo yra skirtas pamaldumui Marijai.

Gegužinės pakeitė florealijų siautulį

Vakaruose gegužės mėnesio dedikaciją Marijai Bažnyčia priešpastatė pagonių pavasario šventei - Florai, kuri Romos imperijoje buvo švenčiama nuo balandžio 13 iki gegužės 3 d. Jos metu cirkuose vykdavo žaidimai, o liaudis rengdavosi drabužiais, kurie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas puošdavo gėlių vainikais, keldavo orgijas, vadinamas florealia.

Nors pagoniška florealijų šventė mirė drauge su pagonybe, tačiau jos pėdsakai dar ir vėlesniais amžiais buvo pasilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Baromėjaus (1538-1584) elgesio, kuris smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, kuri reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste.

Idėja jungti Marijos asmenį su gegužės mėnesiu, pirmasis iškėlė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284) savo poema Cantegas de S. Maria, kurioje Mariją lygina su geguže. Tai rodo, kad XIII a. Ispanijoje jau buvo pradėjęs plisti ypatingas pamaldumas Marijai būtent gegužės mėnesį.

Šio mėnesio pamaldų Marijos garbei tam tikrų ženklų Viduramžiais randame ir kitose Europos vietose. Vokietijoje pal. Henrikas Seuse (1365), didis vokiečių mistikas visą gegužės mėnesį rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos altorius ir kalbėdavęs specialias maldas.

Italijoje 1676 m. Fiesole domininkonų noviciate buvo įkurta draugija, kurios nariai įsipareigodavo ypatingu būdu melstis Marijai gegužės pradžioje. Nuo 1701 m. ši praktika buvo praplėsta visam mėnesiui. To paties XVII a. pabaigoje Neapolyje, karališkoje Šv. Klaros bažnyčioje, visą gegužės mėnesį kas vakarą vykdavo valandos trukmės pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu Švč. Sakramentu.

Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionidui, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consecrato a Maria. Joje buvo surinktos paskiros šio pamaldumo praktikos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema.

Ši knygelė labai paplito ir padarė didelę įtaką gegužinių pamaldų paplitimui. Joje gegužinių pamaldų tvarka nustatoma tokia: papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais sukalbėti rožinį, litaniją ar kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos ypatybes.

Šiam skaitymui kitas jėzuitas P. Lalomia 1758 m. parašė II Mese di Maggio, kuri buvo išsyk išversta į prancūzų (susilaukė net 60 laidų) bei vokiečių kalbas ir prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Iki tol gegužinės pamaldos vis dar nebuvo visos Bažnyčios maldinga praktika. Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas Alfonsas Muzzarellis (1749-1813), kuris 1785 m. išleido knygelę II Mese di Maggio ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose vyskupijose.

Ši knygutė XIX a. susilaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Pats Muzzarellis, 1803 m. popiežiaus Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas vedė Romos jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją. XIX amž. gegužinės pamaldos jau yra Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840 m. visoje Austrijoje ir Vokietijoje.

Kai popiežius Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis kitais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo, o 1822 m. suteikė atlaidus už dalyvavimą jose, o popiežius Pijus IX 1859 m. juos praplėtė. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, bažnyčiose gegužės mėnesį vykdavo pamaldos Marijos garbei.

Nusižiūrėjo Italijoje

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti vėlai. Seinų vyskupijos valdytojas (1851-1853) prelatas Butkevičius (1794-1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas šioms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Ten jis pamatė gegužines pamaldas Romos bažnyčioje, kur jos buvo vykdomos itin iškilmingai.

Grįžęs 1853 m. spalio mėn. į savo vyskupiją ir perėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vyskupas Motiejus Valančius. Jis ir tapo šių pamaldų platintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatytos privalomos maldos. Lietuvoje gegužinės susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, maldos Memorare ir giesmių.

Litãnija (gr. litaneia – malda), tai krikščionių maldos forma, sudaryta iš kreipinių (invokacijų) į Dievą, šventuosius ir nuolat kartojamo bendruomenės atsako (refreno).

Nuo XII a. išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos litanijos. XVI a. būta daugiau kaip 80 litanijų. Labiausiai paplito Marijos litanijos tipas, vadinamoji Loreto litanija (lot. Litaniae Lauretanae; pavadinimas siejamas su Loreto miesto Italijoje Apreiškimo Marijai šventove, kuri tuo metu buvo vienas didžiausių piligrimystės centrų). 1601 m. popiežius Klemensas VIII ją patvirtino kaip vienintelę leidžiamą Marijos litaniją.

M. Valančiaus ranka lemtinga

Populiari ir tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė Sveika Marija, Motina Dievo yra versta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir smarkiai nutolęs nuo originalo. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus, nei atsiradimo metų nenurodo.

Plačiai anuo metu Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė Šaltinis (1919) apie Marijos mėnesį, nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų.

Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesme:

Sveika Marija, Dievo Motina, / Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna. / Atmink ant mūsų savo širdyje, / Melskis už mumis, Sveika Marija... ”

Toliau sakoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės”.

Maldyne raginama visur dalyvauti gegužinėse pamaldose ir jas ruošti pas save namuose, giesmė, kurią verčiant nutolta nuo originalo ir girdimi „Pulkim ant kelių” motyvai ir prašymai (saugok nuo ligų, šelpk sopuliuose... duok sveiką orą... palaimink laukus mūsų šalyje, apgink nuo bado... platink vienybę, sutaikink žmones... suteik ramybę, ir t.t.).

Kadangi gegužinių pamaldų giesmės nėra „Kantičkose” Marijos giesmių skyriuje, o ji yra tik priede, tai rodo, kad tais metais (1859) kai vyskupas M. Valančius „Kantičkas” paredagavo ir pirmą kartą išleido, toji giesmė dar nebuvo žinoma, nei vartojama. Ji tik vėliau buvo prijungta prie „Kantičkų” kaip priedas.

Visa tai rodo, kad gegužinės pamaldos Žemaičių vyskupijoje M. Valančiaus buvo įvestos maždaug „nepakajų” ir persekiojimų metais (apie 1863 m.). Be to, tai, kad gegužinės pamaldos taip greitai Lietuvoje paplito ir jos visur buvo atliekamos taip pat, verčia manyti, kad jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu buvo labai klausoma.

Tad gegužinių pamaldų tvarka menkai pakitusi mus pasiekė iš vyskupo M. Valančiaus laikų.

Šiuo metu gegužinės Visuotinėje Bažnyčioje yra tik liaudies pamaldumo dalis, kai tikintiesiems popiežius primena šią maldingą tradiciją ragindamas melstis rožinį.

The post Kas yra gegužinės pamaldos? appeared first on LAIKMETIS.

Disko anotacijoje rašoma: „Kas yra šis keistas ir įdomus žodis kantička, o Žemaitijoje išgirstume sakant – kontečka? Kantičkos – tai pačios seniausios giesmės lietuvių kalba. Dažnai siejamos tik su Žemaitija, nors buvo giedamos visoje Lietuvoje. Galbūt sąsajas su Žemaitija pagilino tai, kad Vilniaus katedros vikaras kun. Vincentas Valmikas, pataisęs jėzuito Pranciškaus Šrubauskio giesmyną „Balsas širdies“ ir pridėjęs savo giesmių, 1820 m. išleido „Kantičkas žemaitiškas, arba Giesmes nobažnas“ (iki XIX a. vid. išėjo keliolika leidimų).

Nuo 1855 m. giesmyno leidyba rūpinosi žymusis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Šis giesmynas, pavadintas „Kantizckos, arba Kninga giesmiu“ buvo labai populiarus. Perredaguotas kalbiniu požiūriu bei papildytas naujomis giesmėmis leistas keliasdešimt kartų iki pat XX a. pradžios. Vyskupas Motiejus rašė jo pratarmėje: „Kartkartems iszspaudintos Žemaiczių Kanticzkos, teip ilgainiui per nepriveizėjimą pasigadino, jogei daug giesmių ir pergiedoti negalima buvo. [...] Vis tai regėdamas: pajeszkojau senovės gadinės Kanticzką, su atyda parveizėjau ir isz naujo Vilniuje iszspauzdinau. Tikiu dabar visus tose Kanticzkose, atrasiant tas paczias giesmes, kurias ne vienas jau moka isz galvos; priduriau dar keletą naujų giesmių, kurias vilus patiksiant giedotojams. Rasziau Varniuse 1859 metuse. Žemaiczių vyskupas Motiejus Valanczauskas.“

Žodis „kantička“ yra lenkų – lotynų kalbos skolinys, reiškiantis giesmę. Ilgainiui jis tapo siejamas su šiuo senuoju vysk. M. Valančiaus giesmynu, kurį buvo galima rasti kone kiekvienoje troboje. Šis giesmynas kvadratinės formos,  nuo laiko pageltusiais, sudūlėjusiais, apiplyšusiais lapais. Žemaitijoje jis tapo maldaknygės sinonimu, nors jau buvo giedama nebe iš M. Valančiaus kantičkų.

Kitąkart žmogus, atėjęs į „budīnę“ (žemaičių šermenys) sakydavo: pamiršau savo „kontečkas“ (t. y. maldaknygę, iš kurios giedama per „budīnes“). Žemaitijoje giedojimas  ypač svarbus mirusiųjų pagerbimo metu – tradiciškai artimieji ir kaimynai kelis vakarus budėdavo "pri nabašnėka". Būdavo giedami „pātruonā" (šventieji globėjai) , „pasālmės“ (psalmės), šermeninės giesmės iš kantičkų ir, žinoma, Žemaičių Kalvarijos kalnai „so trūbās".

Senosios kantičkinės giesmės buvo giedamos ne vieną šimtą metų, perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Deja, dabar tai nykstanti tradicija. Ji gyva tik pavienių bažnytinių bei folkloro ansamblių entuziastų dėka.

„Šiuo įrašu norėtume išsaugoti ir dalintis gražiu, unikaliu senųjų giesmių paveldu. Viliamės, kad tokiu būdu įgarsintos giesmės, jų melodijos išliks ir, tikėkimės, bus giedamos", - sako disko leidėjai.

„Kodėl šią kompaktinę plokštelę pavadinome „Ciesorienė Dongaus“? Nes joje skamba giesmės Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Giesmių tekstai vaizdingi, įdomūs, itin daug gražių epitetų Dievo Motinai. Vienoje giesmėje radome įspūdingą senobinį titulą – Ciesorienė Dongaus. Įraše skambančių giesmių melodijos originalios, nesikartojančios, beveik visos užrašytos Žemaitijoje. Keletas jų įgiedotos žemaičių kalba. Čia rasite dvi giesmes, palydimas džiazo pianisto prof. S. Šiaučiulio improvizacijomis", - pasakoja giedoriai.

Kompaktinio disko leidėjai yra dėkingi daugybei žmonių, kurių dėka šis diskas išvydo dienos šviesą. Be didelio skaičiaus senųjų giesmių puoselėtojų giedoriai nuoširdžiai dėkoja Australijos lietuvių bendruomenei, kuri per ten tarnaujančio kun. Juozo Deveikio ir Telšių vyskupo generalvikaro kan. Viliaus Viktoravičiaus rankas jiems perdavė auką kompaktinės plokštelės leidybai.

Plokštelė įrašyta Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje 2017 – 2019 metais. Ją įsigyti galima Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios knygynėlyje, Telšiuose katechetinio centro knygynėlyje bei Vilniuje šv. Onos bažnyčios knygynėlyje.

The post Išleistos seniausios giesmės lietuvių kalba - „kontečkos" Švč. Mergelei Marijai appeared first on LAIKMETIS.

2021-ieji yra paskelbti Žemaičių vyskupo, švietėjo, rašytojo, istoriko, Blaivybės sąjūdžio organizatoriaus Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais.

Po 1863 metų sukilimo caro valdžia 1864 metais Žemaičių vyskupo rezidenciją ir patį vyskupą Motiejų Valančių iš Varnių buvo perkėlusi į Kauną.

Šventovės rūsyje įrengtoje Vyskupų kriptoje taip pat palaidoti Mečislovas Leonardas Paliulionis (1834–1908), Gasparas Felicijonas Cirtautas (1842–1913), arkivyskupas Pranciškus Karevičius (1861–1945), Šventojo Tėvo atstovas Lietuvai prelatas Luigi Faidutti (1861–1931), o 1998 m. čia perlaidotas ir arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas.

Parengta pagal Kauno arkikatedros, BNS informaciją

The post 220-ųjų Motiejaus Valančiaus gimimo metinių proga – galimybė pagerbti vyskupo atminimą appeared first on LAIKMETIS.