Toks sprendimas priimtas pirmadienį per Saudo Arabijoje, Rijade, vykstančią UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesiją.

„Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą! Tai yra istorinis momentas, ypač turint omenyje, kad Kauno modernizmas yra gana naujas paveldas ir ypač įvertinant, kaip istoriškai, politiškai mums svarbus tas periodas, kuomet gimė ir vystėsi mūsų modernusis valstybingumas“, – BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Pirmadienį Pasaulio paveldo komiteto nariams nubalsavus už Kauno modernizmo architektūros įtraukimą į Pasaulio paveldo sąrašą, Lietuvos ambasadorė UNESCO Jolanta Balčiūnienė pakvietė visus atvykti į Kauną.

„Mes neabejojame, kad Kauno modernizmas yra globalios reikšmės vertybė. Mes ją branginsime, saugosime ir dalinsimės“, – sakė ji.

Kultūros ministro teigimu, Pasaulio paveldo komiteto sprendimas buvo netikėtas. 

Prieš išvykdami į sesiją Lietuvos atstovai kėlė tikslą, kad paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ būtų grąžinta rengėjams su prašymu atlikti mažesnės apimties pakeitimus, o ne tobulinti iš esmės.

„Kad šioje sesijoje Kaunas bus įrašytas į UNESCO tikrai šansų daug nebuvo“, – sakė S. Kairys.

Anot Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato pranešimo, Kauno paraišką ir jai palankų sprendimą rėmė dauguma UNESCO Pasaulio paveldo komiteto narių, tarp jų – Omanas, Italija, Indija, Bulgarija, Graikija, Belgija, Argentina ir kitų valstybių atstovai.

Kad šioje sesijoje Kaunas bus įrašytas į UNESCO tikrai šansų daug nebuvo

Ministro teigimu, Kauno paraiškos rengėjai ir ambasada prie UNESCO atliko žygdarbį.

„Kauno modernizmo paveldas yra gana jaunas paveldas, tai irgi yra tam tikra tendencija, ir džiugu, kad Kaunas yra jos avangarde. Labai tikiuosi, kad kaip ir paraiškoje parašyta „optimizmo architektūra“, tai įkvėps mums to optimizmo ir šiais neramiais laikais, ir bus ta stiprybė ir žiūrint į ateities procesus“, – teigė kultūros jis.

Prieš priimdami sprendimą komiteto nariai pateikė Kaunui tam tikras rekomendacijas.

„Šalis pareiškėja Pasaulio paveldo centrui iki 2025 metų gruodžio 1 dienos turi pateikti ataskaitą apie paminėtų rekomendacijų įgyvendinimą, kad Pasaulio paveldo komitetas ją įvertintų per 48 sesiją“, – teigiama sprendime.

Lietuva įsipareigojo iki šios datos parengti Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą, patikslinti vertybės ribas ir jos buferinę zoną atsižvelgiant į Kauno išskirtinę visuotinę vertę. Taip pat reikės patobulinti Kauno modernizmo valdymo planą siekiant, kad jame būtų numatyti aiškūs mechanizmai, užtikrinantys išskirtinės vertės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimą, nustatyti naujos plėtros sąlygas, projektinės veiklos gaires, poveikio paveldui vertinimo procedūras.

S. Kairys įsitikinęs, kad rekomendacijas pavyks įgyvendinti.

„Be abejo, UNESCO suteikia ne tik garbę, ne tik pasididžiavimą, ne tik stipriausią ženklą kalbant apie turizmą, bet tai yra ir tam tikros pareigos šalia didžiulių galimybių. Taip, buvo tam tikri ekspertų pastebėjimai, juos reikės įvertinti, į juos atsižvelgti, į tai pirmiausiai turės įsiklausyti Kauno miestas. Manau, kad turint tą energiją po šiandienos sprendimo, visus tuos dalykus įmanoma padaryti“, – BNS pirmadienį sakė kultūros ministras.

Kauno miesto savivaldybės teigimu, po pirmadienio sprendimo Kaunas yra vienintelis Europos miestas, reprezentuojantis didelio masto urbanizaciją tarpukariu, įvairiapusę modernistinę architektūrą.

„Kiekvienas kaunietis gali ir turi didžiuotis. Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių, vaikščiodami po miestą, šypsodavosi. Nuo šiol tos šypsenos bus dar platesnės, jų bus daugiau. Turime naują kaunastišką vizitinę kortelę – UNESCO statusą. Tarpukario Kauno statiniai, jų įvairovė, viską jungiantis optimizmas – išskirtiniai ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. 

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Pirmadienį patvirtintoje paraiškoje pristatomas Kauno, 1919–1939 metų laikinosios Lietuvos sostinės, kūrimo fenomenas. Joje pažymima, tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Teigiama, kad Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje iki šiol buvo keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 45-ojoje sesijoje Rijade į Pasaulio paveldo taip pat įrašyta Kuldyga Latvijoje, viduramžių žydų paveldas Erfurte, Vokietijoje, vikingų laikų žiedinė tvirtovė Danijoje, archeologinė senovės Jeriko vietovė Palestinoje ir kiti objektai ar vietovės.

The post Kauno tarpukario architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą appeared first on LAIKMETIS.

Šiais metais rugsėjo 7 d. – pirmąją Atlaidų dieną, kuri buvo dedikuota visuomenės atstovams, įvyko koncepcijos, kuria inicijuojama 2024 m. paskelbti architekto, Apsireiškimo koplyčios autoriaus Antano Vivulskio metais. Tai būdas atskleisti, kad Šiluva yra unikali šventovė, kurios neabejotinai svarbią dvasinę esatį papildo aukštos kultūrinės vertės inkliuzai. Tai vieta, kurioje niekada nebuvo einama į kompromisus kokybės atžvilgiu – mažame miestelyje, tačiau didelėje Šventovėje, XVIII a. pabaigoje iškilo Vėlyvojo baroko bazilika, kurios interjeras puoštas jėzuitų Tomo Podgaiskio skulptūrinėmis kompozicijomis.

O, kuomet gimė mintis, kad Apsireiškimo vieta turi būti įprasminta taip pat aukštos architektūrinės vertės pastatu – Šiluvoje iškilo ankstyvojo modernizmo Antano Vivulskio kūrinys – Apsireiškimo koplyčia.

Kviečiame apie šio sakralaus objekto ir svarbaus kultūrinio artefakto reikšmę išgirsti KTU doc. dr. Vaido Petrulio pranešime „Antanas Vivulskis: modernizmo vizionierius Lietuvoje“ bei Šiluvos parapijos klebono apibendrinime, kuriame atskleidžiama dermė tarp tikėjimo bei kūrybinio genialumo.

The post Apsireiškimo koplyčios autorius A. Vivulskis - modernizmo vizionierius Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Kartų konfliktas apima ne tiktai žmones, bet ir vertybes, ištisas pasaulėžiūrines sistemas. Tradicionalizmas ir modernizmas – tolygūs kraštutinumai, kai vertybės vertinamos pagal tai, ar jos – senos, ar naujos. Nors visa istorinė patirtis ir logika rodo, kad tiek sena, tiek nauja gali būti ir gera, ir bloga.

Labai dažnai nauja – tai užmiršta sena. Šiuolaikinis jaunimas, galvodamas ir veikdamas pagal principą „pasaulį seną išardysim ir ant griuvėsių naują rūmą pastatysim“, kartoja tai, kas buvo skelbiama jau prosenių laikais. Žinoma, ką nors paskelbti ateities reiškiniu – perspektyviau, nei ieškoti pavyzdžių praeityje. Istorinės pažangos ir lemties akcentais kaip ginklais naudojosi tiek komunistai, tiek fašistai, tiek nacionalsocialistai. Visi jie skelbė, kad jų pergalė nulemta istorinės raidos, o jų priešai jau pralaimėję.

Dabar taip kalba liberalai, nors pastarasis apibrėžimas – gana sąlygiškas ir problemiškas. Klasikiniai liberalai, kaip ir konservatoriai, atsargiai žiūrėjo į teisinių reglamentų gausinimą, nes vieni vertino laisvę, kiti – autentiškas dorybes, kurioms laisvės atmosfera – palankesnė, nei prievartos. Tikra dorybė išplaukia tik iš vidinio įsitikinimo. Šiuolaikiniai liberalai siekia vis daugiau viešo ir net privataus gyvenimo sričių apibrėžti įstatymais. Jų liberalizmas – globėjiškas ir kartu – represyvus: klausimas, kuris iš šių dviejų bruožų labiau prieštarauja klasikiniam liberalizmui. Įteisindami kelis gyvenimo reiškinius jie brėžia vis siauresnes ribas kitoms būties raiškoms, kurios prieštarauja jų pačių įsivaizdavimui apie teisingą ir laimingą gyvenimą.

Agresyvių ideologijų smogikais pirmiausiai tampa jaunimas. Balilos, komjaunimas, hitlerjugendas, chunveibinai. Pastarasis žodis tapo bendrine sąvoka, reiškiančia fanatiškus revoliucionierius, kuriems griauti senąjį pasaulį atrodo ne tik teisinga, bet ir malonu. Griovimo instinktas kyla iš zoologinio galios instinkto, siekiant įtvirtinti save kito sąskaita. Čia teisingumas vertinamas sėkmės kriterijumi. „Nevykėlis“ – baisiausia, kuo, chunveibinų požiūriu, galima būti. Moralinė pergalė jiems – kažkas iš kito pasaulio dimensijos. Jų suvokimo ribose pergalė – tai pažeminti, pavergti, o kraštutiniu atveju – sunaikinti kitą.

Nors šiandien chunveibino charakteris labiausiai būdingas liberaliosios „demokratijos“ šaukliams ir būtent jaunimui, šiuos apibendrinimus absoliutinti būtų klaidinga. Pirmiausiai chunveibinus beveik visada užaugina vyresnioji karta, gaivališką jauno žmogaus potencialą išnaudodama savo tikslams. Menka patirtis, dar silpnai išplėtotas kritinis mąstymas jauną žmogų leidžia fanatizuoti lengviau, nei vyresnį. Didysis paradoksas: chunveibinai grumiasi su praeities atgyvenomis, nukvakusiais seniais, ir čia pat gali aklai garbinti išties nukvakusią senmergę, narcizo komplekso apsėstą profesorių ar vidutinio amžiaus chamą, jei šie kalba jų – jaunimo stiliumi, kurį išties patys sukūrė ir įkvėpė tam jaunimui.

Maža to. Chunveibinas gali išpažinti konservatyvias ar net kraštutines tradicionalistines pažiūras tam tikrose gyvenimo srityse ir kartu pasižymėti chunveibiniškais charakterio bruožais. Galios kultas, galios argumentai, net jei ta galia – tik įsivaizduojama savame socialiniame burbule, storžieviškas bendravimas su oponentais ar tiesiog konkurentais, o pirmiausiai – obsesinė priešų paieška ten, kur turėtų būti diskusijos partneriai... Tai – tiktai keletas fragmentų iš bendros puokštės. Naivu būtų įsivaizduoti, jog dešinioji pusė apsaugota nuo to, kas dabar stipriausiai reiškiasi kairėje: nacionalsocialistai taip pat daug kur akcentavo tradicijas ir kitas dešiniąsias vertybes, bet jos buvo tiktai retorinė priedanga griovimo siekiams.

Formalus išsilavinimas taip pat nėra pakankama apsauga nuo destruktyvaus charakterio. Tarp komunistų ir nacionalsocialistų taip pat būta intelektualų ir net akademikų. Tik visuma, susidedanti iš išsilavinimo, kritiško ir analitinio mąstymo ir žmogiškos doros, gali bent iš dalies užtikrinti blaivų požiūrį į save ir kitus.

Arogancija, agresija, patyčios, siekis išstumti ir sunaikinti oponentus šiandien būdingi tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems radikalams, net jei pastarųjų daugiau ir jie šiandien – įtakingesni, tad ir labiau matomi. Jei kairiųjų radikalų atsakomybė už tokį elgesį – didesnė, tai tik dėl to, kad būtent jie formavo tokį diskursą, kuriame išaugo ir dešinieji radikalai, perėmę jų manieras. Nacionalsocialistai taip pat mokėsi iš komunistų.

Taigi, chunveibiniškumas nėra nei išskirtinė amžiaus, nei politinės stovyklos problema. Tai – bendras bruožas, kylantis iš sugedusios žmogaus prigimties, iš liguisto ego, iš pasąmoningai jaučiamo vidinio menkumo, kurį siekiama dangstyti ar kompensuoti aukštinant save ir žeminant kitą. Amžiaus problema sprendžiama lengviausiai: jaunystė anksčiau ar vėliau praeina. Įvairiems autoriams priskiriama ir įvairiai formuluojama tezė: jei tau – dvidešimt ir nesi radikalas, tau trūksta širdies, jei tau – keturiasdešimt ir nesi konservatorius, tau trūksta smegenų. Intelektualinė ir moralinė branda dažnai ateina su amžiumi, nors – kaip irgi sako klasikai – kartais amžius ateina vienas.

Ant chunveibinų beprasmiška pykti. Jie būtent siekia suerzinti: taikos sąlygomis emocinės provokacijos atstoja šautuvus ir laužtuvus. Kas juos išveda iš rikiuotės, tai pašnekovo ramybė. Keletas frazių pamąstymui ir orus pasitraukimas iš beprasmio ginčo. Dar galima palinkėti brandos. Tada ir jie supranta, jog tolesnės provokacijos – beprasmės. O tai – jau galima sąlyga jiems permąstyti savo laikyseną, strategiją ir taktiką. Nutilus jausmingiems barniams ateina tyla, o ji – geriausia terpė racionalioms mintims.

The post Marius Kundrotas. Chunveibinai – kartos problema? appeared first on LAIKMETIS.

Mechanizacija, automatizacija, robotizacija panaikino būtinybę laikyti darbo vergų kartas. Išlaisvėjusios ir prisidauginusios masės nebėra jokia vertybė patricijams – jau nereikia nei tiek pigios darbo jėgos, nei patrankų mėsos. O kur dar minių ambicija gyventi sočiai ir patogiai! Planeta tapo užteršta ir perpildyta daiktų, –nevaržantis savęs žmogus nenori pasakyt „gana”.

Ką tokioje situacijoje būtų galima padaryti? Ogi – duoti miniai duonos ir žaidimų! Štai vietoj švietimo ir kuriančio darbo pasiūlyti sočias pašalpas ir paralelinę realybę. Pamaitintas, palinkęs prie ekrano, užsižaidęs ir apsvaigęs masės žmogus nebenorės ir nebesugebės darbuotis nei dėl savęs, nei dėl palikuonių. Tada narkotikai nuslopins prasmės alkį, o lyties naudojimas pramogai sustabdys dauginimąsi. Gyvybės grandinė nutruks.

Žinoma, rūmai – didžiosios pasaulio šeimos – norės išsilaikyti žemiškoje realybėje ir sau leis prabangą gimdyti vaikus. Vaikų lavinimui susiformuos elitinių vergų sluoksnis. Sustiprės netgi dvasiniai mokymai, religija (lot. religio reiškia saitai, savęs varžymas), nes iš palikuonių bus tikimasi padorumo, psichologinio atsparumo ir brandos, kad nenuslystų į žaidimų ir besaikio vartojimo karuselę.

Realiai viskas nebus nei gražu, nei lengva. Reikia tikėtis, kad belyčių kiborginių moderniųjų plebėjų išmirimas bus nestaigus ir neskausmingas, o išgyvenusi žmonijos dalis sugebės iš naujo paklusti Gamtos tvarkai.

Galima nujausti, kad kažkas planuoja masinius arba lokalius žmonių naikinimus karais.

Yra ir kitokių utopijų. Galima nujausti, kad kažkas planuoja masinius arba lokalius žmonių naikinimus karais. Be to, visai realus atrodo ir biologinis ginklas, kuris pastaraisiais metais (tyčia ar netyčia) pasauliniu mastu išmėginamas. Tačiau bendras tokių metodų minusas – jie nesaugūs ir patiems naikintojams.

Ar projektiniuose kataklizmuose būtų įmanoma išgyventi uždaromis bendruomenėmis? Pavyzdžiui, tautinėmis arba religinėmis grupėmis? Nors nemanau, kad tie, kas suplanavo pasaulio perkrovimą, nusiteikę rizikuoti ir leisti tokioms grupėms egzistuoti, bet juk neturime ko prarasti. Galingųjų eksperimentai neša daug vargų ir nelaimių, bet nebūtinai turi baigtis jų pergale.

Gal tiesiog neskubėkime modernizuotis ir vėl pabūkime paskutiniai užsispyrę Europos pagonys? Stebuklingu būdu kažkaip esam išlikę istorijos sankirtose, turime stiprų baltišką identitetą, pasąmoningą ryšį su Gamta, dainose, pasakose ir net kalbos struktūroje užkoduotą moralinį atsparumą, taigi – daug ką, dėl ko verta pamėgint neišnykti. Tačiau sėkmė pareikalaus kokybės. Kokia dalis mumyse pilvažmogio, o kokia dalis – žmogaus?   

The post Rima Ratkelytė. Laisvė linksmai išnykti? appeared first on LAIKMETIS.