Kaip pirmadienį pranešė Šiaulių apylinkės teismas, tokia suma priteista visiškai tenkinus dukrą ir seserį praradusių keturių ieškovų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovė Respublikinė Šiaulių ligoninė ieškovams turės sumokėti 70 tūkst. eurų neturtinę žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Be to, ieškovui priteista 6,8 tūkst. išlaidų advokato pagalbai sumokėti.

Toks sprendimas priimtas teismui įvertinus, kad minėtos gydymo įstaigos neteisėtas neveikimas sudarė sąlygas žalai atsirasti ir pakankamu laipsniu lėmė, kad darbuotoja, kuri jautėsi diskriminuojama ir patyrė emocinę įtampą dėl formalizuotų darbo santykių, priėmė sprendimą nusižudyti. Taigi, atsakovės elgesys buvo pakankama žalos atsiradimo priežastis.

„Teismas konstatavo, kad Respublikinė Šiaulių ligoninė neužtikrino nediskriminacinės darbo aplinkos darbuotojams, neužkirto kelio nesaugiam psichosocialiniam klimatui formuotis ir nesiėmė efektyvių priemonių psichosocialiniam klimatui gerinti, t. y. nesudarė saugių darbo sąlygų“, – pranešime cituojama bylą nagrinėjusi Šiaulių apylinkės teismo teisėja Simona Čėsnienė.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui.

Medikės artimieji teigė, kad gydymo įstaigos neteisėti veiksmai, neužtikrinant buvusiai darbuotojai saugių darbo sąlygų ir neteisėtai ją atleidžiant, lėmė savižudybę, dėl ko ieškovai patyrė neturtinės žalos.

Ligoninė nesutiko su ieškovų reikalavimu, nurodydama, kad Respublikinėje Šiaulių ligoninėje nustatyti pažeidimai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos darbuotojos apsisprendimui pasitraukti iš gyvenimo.

Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad nėra jos kaltės dėl atsiradusios žalos. Kaip teigiama pranešime, Respublikinės Šiaulių ligoninės argumentai apie buvusios darbuotojos asmenines savybes šiuo atveju negali būti vertinami kaip paneigiantys darbdavės pareigą užtikrinti visiems be išimties darbuotojams saugias darbo sąlygas.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje moteris dirbo nuo 2014-ųjų rugpjūčio iki 2021-ųjų balandžio 30-osios, kai ligoninės vadovo įsakymu buvo atleista už šiurkštų darbo pažeidimą. Tų pačių metų gegužės 8-ąją medikė nusižudė.

Dėl šių įvykių Šiaulių ligoninės veiklą vertino speciali Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sudaryta komisija, Darbo ginčų komisija, Akreditavimo tarnyba. 2021 metų spalį Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisija medikės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

Prokuratūra dėl darbuotojos privedimo prie savižudybės buvo pradėjusį ikiteisminį tyrimą, kurį 2022-ųjų pabaigoje nutraukė nenustačius, kad dėl to būtų kalti kiti asmenys. Artimieji tyrimo nutraukimą praėjusių metų pradžioje apskundė.

Po medikės savižudybės atlikus tarnybinį tyrimą, tuometis sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys iš Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus pareigų atšaukė tuometinį vadovą Remigijų Mažeiką.

PSICHOLOGINĖ PAGALBA

Vilties linija: pagalba suaugusiems: 116 123

Pagalbos moterims linija: 8 800 66366

Vyrų linija: 8 670 00027

Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“: 8 604 11119

Mobilioji psichologinių krizių įveikimo komanda: 8 616 22252

Jaunimo linija: emocinė parama jaunimui: 8 800 28888

Vaikų linija: emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams: 116 111

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius: (8-5) 275 75 64

Linija „Doverija“: rusų kalba paaugliams ir jaunimui: 8 800 77277

artimiems.lt: pagalba nusižudžiusiųjų artimiesiems:

tuesi.lt: interneto svetainė skirta savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui

The post Iš gyvenimo pasitraukusios Šiaulių medikės artimiesiems teismas priteisė 70 tūkst. eurų appeared first on LAIKMETIS.

„Tai antras atvejus, kai šioje ligoninėje nusižudo medikas“, – pirmadienį sakė Medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė.

BNS šaltinių duomenimis, medikas iš gyvenimo pasitraukė praėjusį penktadienį.

A. Gerliakienės teigimu, gydymo įstaiga apie šį įvykį oficialiai neinformavo dalininkės Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM).

„Kalbėjau su ministerijos atstovais, tai jie nežinojo apie tai“, – kalbėjo Medikų sąjūdžio atstovė.

Ji teigė neturinti tą patvirtinančios informacijos, tačiau įvykį siejo su galimu mobingu ligoninėje.

„Kol kas neturiu tiesioginio patvirtinimo, bet iš to, kaip reaguoja aplinka, (...) man tai yra dūris pirštu į akį“, – sakė organizacijos vadovė.

Per pastaruosius kelerius metus tai yra antrasis RVUL mediko savižudybės atvejis.

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00 Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.

The post Iš gyvenimo pasitraukė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medikas appeared first on LAIKMETIS.

Skirtingose valstybėse vėl įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su „teisinga linija“. Tai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčiančią tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. Nors demokratinėje visuomenėje gyvenančių žmonių pamatinė teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra fundamentali, „teisingos linijos“ propagandistų užsipuolimai kažkodėl nėra traktuojami kaip šios teisės pažeidimas ir akivaizdus kėsinimasis į sąžinės laisvę.

Visuomenė didžiąja dalimi pritardama krikščioniškoms nuostatoms nedrįsta savo palaikymo puolamiesiems išreikšti viešai, nes, kaip įvardino filosofė Nida Vasiliauskatė, viešojoje erdvėje taikoma „ištepliojimo strategija“: tu irgi toks kaip puolamasis. Atsimename, kokia buvo žiniasklaidos ir influencerių reakcija į tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda užstojo kunigą Algirdą Toliatą, kuris buvo viešai puolamas už krikščioniškos laikysenos pademonstravimą socialiniame facebook tinkle pasidalintomis peticijomis prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją.

Tai vienas iš ryškių pavyzdžių, bet nuolatinės smulkesnio mobingo apraiškos viešojoje ir privačiose erdvėse augina baimę visuomenėje. Situaciją komplikuoja tai, kad sąžinės laisvės pažeidimai įgyja vis naujas formas, kurios maskuojamos menamai legaliais veiksmais.

Dėl tokios situacijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems - juk ne visi krikščionys jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja tiesiogiai susidūrę.

Todėl svarbu išklausyti autentiškų liudijimų, padedančių suprasti ir palyginti sovietmečiu taikytas ir dabartines įsitikinimų ir sąžinės laisvės ribojimo priemones. Nors pasikeitė išraiškos formos ir technologijos, tačiau metodai, kuriais siekiama priversti žmones atsisakyti savo įsitikinimų (analogija iš pirmųjų amžių - pasmilkyti stabams), ištrinti nepolitkorektišką krikščionišką nuomonę, savo esme liko tie patys.

Etinė laikysena neprieštarauja dalykinei kompetencijai

Socialinių mokslų daktarė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė įvairiais gyvenimo etapais susidūrė su diskriminacija dėl savo pažiūrų ir krikščioniškų vertybių – jaunystėje jai buvo trukdoma baigti studijas medicinos institute, vėliau – įgyti profesorės laipsnį, o dabar, jai tapus Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke, jos pažiūros vėl tampa svarstymų objektu Seimo komitetuose.

Anot gydytojos, laisva, krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena neparanki tiems, kurie bijo prarasti kontrolę: „Savo įsitikinimus, pažiūras turintis ir jų besilaikantis žmogus nėra lengvai valdomas iš išorės: jį sunku įgąsdinti, suvilioti pažadais ar nusipirkti, pasiūlant karjerą, patogų ir lengvą gyvenimą. Būtent todėl jie nėra palankūs sistemai“, - pasakojimą pradeda R. Jurkuvienė.

R. Jurkuvienė formavosi aplinkoje, kurioje buvo vadovaujamasi krikščioniškais gyvenimo principais. Jos seneliai, tėvai, tėvų ir jos draugai puoselėjo tokias vertybes kaip meilę artimui ir Tėvynei, pagalbą kitiems, sąžiningumą bei siekį išlikti žmogumi, nepaisant nužmoginančių aplinkybių. Jos artimųjų ratas taip pat itin gerbė kiekvieno žmogaus orumą ir neleido jo žeminti, siekė neišnaudoti kitų ir nesileisti būti išnaudojamiems bei stengėsi išlaikyti savo garbę ir orumą.

Tokioje aplinkoje augusi R. Jurkuvienė ir natūraliai, ir sąmoningai siekė perimti šias pažiūras. Ji tvirtina, kad svarbiausia jai buvo ne krikščionės etiketė, o krikščionybės puoselėjamos vertybės: tikėjimas jai padėjo pirmiausia rūpintis pacientu, jo sveikata, o tik po to formaliais reikalavimais, kurie ne visada buvo logiški ir padedantys žmonėms. Tai  labai svarbu gydytojo profesijoje.

Be krikščioniškų gyvenimo principų, R. Jurkuvienę šeima išmokė gerbti savo idealus ir nebijoti jų apginti. Visa tai suformavo jos etinę laikyseną ir pažiūras, kuriomis ji siekė vadovautis gyvenime nepaisant iškilusių kliūčių. Anot pašnekovės, laikytis savo įsitikinimų yra labai svarbu – tai yra tarsi vidinė žmogaus kryptis, padedanti jam išlikti savitu, laisvu individu, siekiančių savo tikslų nepaisant niveliuojančios aplinkos.

Laikytis savo įsitikinimų yra labai svarbu – tai yra tarsi vidinė žmogaus kryptis.

Vis tik ne visada žmogaus vertybinė pozicija yra gerbiama ir priimama – kartais ji tampa mobingo ar diskriminacijos priežastimi. Su tokiais reiškiniais R. Jurkuvienė susidūrė praėjusiais metais Seime, kai vyko svarstymas dėl jos paskyrimo į Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės postą. Keletas Seimo narių tuomet kalbėjo, kad moteris negali užimti pirmininkės pareigų, nes jos pažiūros yra netinkamos. Anot jos, labai keista tai, kad 2020 m. kai kurie Seimo nariai vis dar vadovavosi tomis pačiomis klišėmis kaip ir prieš 40 metų.

„Ta klišė – tai žmonių skirstymas pagal tinkamas ir netinkamas pažiūras. Tačiau jokie teisės aktai, chartijos ar konvencijos  niekada to neleido daryti: nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei LR Konstitucija neleidžia žmonių diskriminuoti dėl jų įsitikinimų, nes tai prieštarauja laisvo žmogaus prigimčiai. Paradoksalu, kad Seimo nariai, užsipuolantys mane dėl mano pažiūrų teigė, kad jie tokiu būdu gina žmogaus teises. Negana to, mane dėl mano įsitikinimų smerkiantys žmonės niekada nepasakė, kokios konkrečios pažiūros ir kodėl jos yra netinkamos“, - stebisi R. Jurkuvienė.

Mokslininkė abejoja, kad tai yra susiję su jos profesinėmis kompetencijomis – dėl jų jokių priekaištų išsakyta nebuvo. Daugiausia prieštaringų komentarų ji sulaukė dėl krikščioniškos šeimos sampratos palaikymo: „Įdomiausia, kad mano pažiūras kritikavę Seimo nariai savo motyvus vadino pažangiais, progresyviais ir inovatyviais. Nežinau, kuo jie rėmėsi, kaltindami mane pažangos stabdymu. Aš apsigyniau mokslų daktaro disertaciją iš socialinių inovacijų, įkūriau Lietuvoje apie 15 inovatyvių programų, bet Seimo nariai, kurie net inovacijos apibrėžimo negalėtų pasakyti, mane kaltina tokiais dalykais, nes neatitinku jų pažiūrų”, - sako R. Jurkuvienė.

Ji pati brėžia aiškią ribą tarp žmogaus pažiūrų, etinės laikysenos ir jo profesinių kompetencijų bei tvirtina, kad jos atveju šie dalykai tarpusavyje nesikerta – tai, ką ji sako, yra paremta ir profesine patirtimi bei žiniomis, ir krikščioniškomis vertybėmis.

Su diskriminacija susidūrė dar paauglystėje

Pastaraisiais metais įvykusi diskriminacijos dėl krikščioniškų vertybių apraiška – ne pirmoji. Konfliktų dėl aiškios vertybinės pozicijos ir etinės laikysenos R. Jurkuvienė patyrė jau mokyklos laikais: „Mokykloje man kilo klausimas, ar verta stoti į komjaunimą – organizaciją, kuri skleidė realybės neatitinkančias utopines idėjas, kurios Nepriklausomybės metais buvo dekonstruotos ir paneigtos. Žinojau, kad priklausymas komjaunimui garantuotų geresnes karjeros galimybes, tačiau taip prieštaraučiau savo idealams. Taip komjaunuole netapau. Negana to, klasėje viešai iškėliau klausimą, kodėl yra verčiama jungtis prie šios organizacijos: juk prievarta prieštarauja žmogaus gerovei (tuo laiku komunistų partija skelbė lozungą; viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei)“, - prisimena ji.

Pastaraisiais metais įvykusi diskriminacijos dėl krikščioniškų vertybių apraiška – ne pirmoji.

Vis tik šis pareiškimas moteriai neužtrenkė Kauno medicinos instituto durų. Situacija paaštrėjo trečiais studijų metais, kai jos šeima buvo įtarta platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Po namie atliktos kratos R. Jurkuvienės (tuo metu – Butkevičiūtės) situacija ėmė keistis – pavyzdingą studentę ideologizuotų politikos mokslų (ateizmo, istorinio materializmo) dėstytojai tyčia stengėsi sukirsti, kad tai būtų pagrindas ją išmesti iš instituto.

Penktame kurse ji per plauką nebuvo išmesta iš instituto – to KGB  įbaugintai instituto vadovybei nepavyko padaryti dėl sistemai ne itin pavaldaus dėstytojo ir prodekano dėka, kurie atsitiktinai apie įsakymą diskriminuoti studentę nebuvo informuoti...

Vis tik šeštame kurse su  studente buvo susidorota: iš mokslinio komunizmo dalyko jai buvo parašytas neigiamas įvertinimas: „Dėl priedangos dar vieną studentą įvertino dvejetu. Visiems nusistebėjusiems egzamino rezultatais buvo atsakoma, kad tas studentas ir anksčiau turėjo pažangumo problemų. Kai mano grupės studentai bandė mane ginti ir klausė, kodėl taip vertinate gerai besimokančią Ramunę, mokslinio komunizmo dėstytojai rėžė tiesiai – netinka jos pažiūros. Mano žinios, tada mano dalykinė kompetencija nebebuvo svarbi, nes buvau nepalanki sistemai“, - prisimena R. Jurkuvienė.

Medicinos institutą ji baigė tik po dvejų metų, tačiau iki diplomo kelias buvo sunkus, ilgas ir vingiuotas – jai teko baigti papildomas studijas, kreiptis į aukščiausias to meto valstybines institucijas ir TSRS Sveikatos apsaugos ministeriją Maskvoje.

Vis tik, pagaliau pavykus pabaigti studijas, ji gavo paskyrimą į mažą Aukštaitijos miestelį. „Prieš man atvykstant, KGB per jų struktūrose dirbančius žmones ėmė skleisti gandus, kad aš esu baisus žmogus – sektantė, vienuolė, aktyvi bažnytininkė. Nesvarbu, kad šios sąvokos iš principo prieštaravo viena kitai, bet tarp miestelio žmonių buvo sėjama baimė ir nepakantumas man.

Prisimenu, kokiomis baimingomis ir smalsiomis akimis iš pradžių žmonės mane sutiko. Vis tik ilgainiui mano nuoširdžios pastangos ėmė keisti situaciją - žmonės pamažu atšilo, tapo vis draugiškesni ir patys papasakojo, kokie gandai buvo apie mane skleidžiami ne tik miestelyje, o visame rajone.

Pamažu tapau pripažinta gydytoja ne tik savo miestelyje,- pas mane kreipdavosi žmonės net iš kitų rajonų. Tačiau pacientams pareikšti padėką man rajoniniuose laikraščiuose irgi buvo uždrausta. Vis dėl tų pačių pažiūrų...“, - pasakoja gydytoja.

Vis tik apginti savo vertybes ir pažiūras jai reikėjo dar ne kartą. Vienas dažniausių situacijų, kuri keldavo visuomenės nesupratimą, buvo gydytojos atsisakymas imti „kyšius“. Anot R. Jurkuvienės, pacientais ji visuomet nuoširdžiai rūpinosi dėl to, kad buvo jų gydytoja, o skirtumo tarp besikreipiančių pagalbos ji taip pat nematė: „Žmonės negalėjo suprasti, kodėl aš elgiuosi kitaip negu dauguma mano kolegų: kėlė klausimą, gal kažkas ne taip su jais ar su manimi... Tačiau pamažu su pacientais formavosi abipusio pasitikėjimo santykis, daug vertingesnis negu pinigai. Tai buvo mano pažiūrų išraiška.“

Situacija ėmė smarkiai keisti įsikūrus Sąjūdžiui, kuris R. Jurkuvienei buvo labai svarbus. „Supratau, kad kuriant naują Lietuvą ir pasikeitus sąlygoms man reiks naujų žinių, įgūdžių. Stojau mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame tada daugiausia dėstė užsieniečiai. Mokytis socialinių mokslų. Po to prasidėjo mano kaip dėstytojos ir mokslininkės kelias. Tyrimai man visada buvo įdomu, bet iki Nepriklausomybės atgavimo – uždrausta ir nepasiekiama dėl „netinkamų“ pažiūrų ir įsitikinimų“, - prisiminimais dalijasi gydytoja.

Diskriminacija dėl pažiūrų trukdė karjerai

„Man visokiais būdais buvo trukdoma siekti įgyvendinti savo planus dirbti su studentais, kuriems tikrai daug turėjau, ką perduoti. Studentai klausdavo, kodėl nedėstau jiems daugiau dalykų. O tam trukdė laisva krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena“, - pasakoja R. Jurkuvienė.

Vėliau jai buvo kliudoma atestuotis ir tapti profesore, nors ji turėjo visas reikiamas publikacijas ir atitiko kitus reikalavimus – pažeidžiant net universiteto oficialius reikalavimus ir  taisykles, nebuvo skelbiamas konkursas. Vis tik moteris tvirtina, kad visos negandos užgrūdina, padeda ieškoti kitų išeičių.

Šie sunkumai R. Jurkuvienei padėjo išbandyti visai kitas pareigybes ir išmokti naujų dalykų: ji pradėjo supervizorių veiklą, po kiek laiko tapo ministro patarėja. Gydytoja teigia, kad tam padėjo per daug metų kaupti įgūdžiai nenuleisti rankų ir į diskriminaciją pažiūrėti konstruktyviai, surandant naujus netikėtus veikimo būdus, kurie dažnai būna efektyvesni.

Krikščionys kviečiami jungtis į profesinę sąjungą

Tai, ką pasakoja R. Jurkuvienė kai kam gali atrodyti kaip tolimi prisiminimai iš nebeegzistuojančios represinės sistemos. Tačiau ir ji pati, ir daugelis jos bendraminčių, aktyviai veikiančių politikoje, visuomeninėje veikloje ar moraliai jautriose profesijose ir šiandien patiria spaudimą nutilti, susitaikyti ir prisitaikyti prie krikščioniškai pasaulėžiūrai priešiškos sistemos. Nors  daug kalbama apie žmogaus teises, priešiškumas krikščioniškoms vertybėms ir tikėjimo laisvei nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.

Todėl visi krikščionys, kurie brangina savo tikėjimą ir nori gyventi pagal jo mokymą profesinėje veikloje bei skleisti jį viešojoje erdvėje, yra kviečiami jungtis į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą – telkiantį, stiprų ir siekiantį atstovauti, ginti, įgalinti krikščionis bei puoselėti jų tikėjimą susivienijimą.

The post Daktarė Ramunė Jurkuvienė: sistemai neparankūs tie, kurie turi tvirtas pažiūras appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu eskaluojama homofobijos problema, o jos sprendimui siūlomos teisinės bei visuomenės nuomonės keitimo priemonės: partnerystės įstatymas, sankcijos už „neapykantos kalbą“, atitinkamas lytinis švietimas vaikams ir kt. Tačiau ar išties tai vienintelė ir pati svarbiausia „fobijos“ forma valstybėje?

Kai visuomenėje kyla abejonės dėl problemos realumo bei atkakliai brukamų sprendimų pagrįstumo, ieškoma būdų dirbtinai ją išryškinti, o tam tinka graudūs pasakojimai apie galimai patirtas skriaudas. Štai po dešimties metų nuo tariamų homofobijos apraiškų mokykloje netikėtai prabilo menininkas Marius Samavičius.

Jis skundžiasi tuo, kad mokykloje patyrė nemalonumų dėl lytinės tapatybės. Marius kaltina tikybos mokytoją S. Norvaišienę homofobija ir diskriminacija, nors nepateikia jokių faktų apie tai, kad mokytoja dėl mokinio seksualinės orientacijos būtų kaip nors varžiusi jo teises. Vienintelis mokytojai viešai metamas kaltinimas yra tai, kad ji kalbėjo, ką apie nuodėmę ir homoseksualumą moko Katalikų Bažnyčia. 

Kas dabar patikrins, kaip ten buvo prieš dešimt metų? Turime pasitikėti galimai nukentėjusio menininko pasakojimu? Vis dėl to yra rimtų priežasčių abejoti jo žodžių ir motyvų nuoširdumu.

Ne mokinys, bet mokytoja nukentėjo nuo mobingo

Tikybos mokytoją persekiojantis M. Samavičius net nelankė jos pamokų. Anot S. Norvaišienės, ji gyvai su Mariumi nėra kalbėjusi apie katalikų tikėjimo požiūrį į lytiškumą ir net nežinojo apie jo paties homoseksualumą. Mokytoja pasakoja, kad su mokiniu mokykloje ir bendravo, ir išsiskyrė draugiškai, netgi yra išsisaugojusi jo dovanotą piešinį su parašu.

Mokytoja S. Norvaišienė teigia, kad tikybos pamokose homoseksualumo tema kalba mažai - tik tiek, kiek mokiniai klausia, kodėl Bažnyčia nepritaria tos pačios lyties porų santuokai, ir panašiai. Mokytoja trumpai paaiškina, ko moko tikėjimas, bet kalbėdama šia tema visada pasako apie meilę ir pagarbą visiems žmonėms - ir homoseksualams.

Mariaus pokalbiai apie homoseksualumą su mokytoja prasidėjo tada, kai jis pats ėmė rašinėti mokytojai privačias žinutes, jai siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius video, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt. Mokytojos pasakojimu, ji Mariui atsakinėjo kaip suaugusiam asmeniui, kaip buvusiam auklėtiniui, kuriam galimai reikalinga pagalba, bendravo pagarbiai ir mandagiai.

Atsakydama į Mariaus siunčiamas privačias žinutes ji išsakė savo įsitikinimus – katalikų tikėjimo mokymo tiesas apie homoseksualius lytinius santykius. Nei Marius, nei kiti asmenys neprivalo sutikti su mokytojos įsitikinimais (visiems galioja religijos laisvė), tačiau mokytojos pasisakymuose nėra konkretaus asmens ar bendrai homoseksualių asmenų žeminimo.

Mokytoja ne kartą prašė Mariaus neberašyti piktų žinučių: „Mariau, man tavo mintys ir patyčios iš Bažnyčios bei kunigų nepriimtinos ir nenoriu jomis teršti savo minčių ir gyvenimo. Siuntinėk tuos tekstus savo draugams ir bendraminčiams.“ Tačiau Marius nenustojo persekioti mokytojos, skundė ją mokyklos administracijai, institucijoms, kurstė kitus mokinius prieš ją.

Nors daugelį savo žinučių Marius ištrynė, tačiau liko, pavyzdžiui, toks mokytojai adresuotas palinkėjimas: „Tikiuosi, kad degsite pragare už savo pagieža ir pykti kitiems. Taip pat paviešinsiu jūsų homofobija, tikiuosi neteksite darbo ikiukas“ (kalba netaisyta).

M. Samavičiaus persekiojimą patyrė ne vienas krikščionis

M. Samavičius sistemingai ir piktybiškai persekiojo ne vieną krikščionį. Liepos 2 d. įsteigta Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga turi duomenų, kad Marius vykdė viešo mobingo, patyčių, psichologinio spaudimo akcijas net prieš tris profesinės sąjungos steigėjus. Jis montavo krikščionis žeminančius video, rašė laiškus valstybės valdžios institucijoms, darė psichologinį spaudimą socialiniuose tinkluose viešai ir privačiose žinutėse. Visais atvejais asmenys buvo puolami dėl jų religinius įsitikinimus atitinkančių pasisakymų ir profesinės ar visuomeninės veiklos.

Kad Mariaus vykdomas persekiojimas yra susijęs su asmenų krikščioniška pasaulėžiūra, rodo tai, jog jis sumontavo video, kuriame tyčiojosi net ir iš homoseksualaus kataliko, nes šis dėstė savo religiniais įsitikinimas pagrįstą, bet LGBT ideologijai prieštaraujančią nuomonę. Tai yra akivaizdžiai krikščionofobiškas elgesys.

Krikščionių persekiojimu siekiama pakeisti visuomenės nuomonę

Šis ir daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad Lietuvoje įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su vykdomu politiniu, kultūriniu ir moraliniu perversmu mūsų valstybėje. Tai dažnai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčia krikščionis tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. 

Dėl augančios krikščionofobijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems - ne visi jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja susidūrę. Labiausia šią grėsmę jaučia tie, kurie dirba specifinėse, moraliai jautriose profesijose (gydytojų, mokytojų, dėstytojų) arba aktyviai gina krikščioniškas vertybes politikoje ir viešojoje erdvėje.

Tikybos mokytojai yra ta grandis, kuri trukdo perkeisti augančios kartos nuomonę „reikiama linkme“.

Ypatinga rizika patirti persekiojimą už savo nuostatų išsakymą tiesioginiame darbe kyla tikybos mokytojams. Jie mokiniams turi išdėstyti katalikų tikėjimo mokymą, kuris prieštarauja įsivyraujančioms politinėms ir kultūrinėms tendencijoms, siekiančioms sulyginti homoseksualius lytinius santykius ir tokių porų bendrą gyvenimą su vyro ir moters santuoka. Taigi tikybos mokytojai yra ta grandis, kuri trukdo perkeisti augančios kartos nuomonę „reikiama linkme“. Taip pat jie yra patogus taikinys, siekiant visuomenei parodyti, kokios viešos patyčios ir mobingas gresia už LGBT ideologijai nepalankių minčių skleidimą.

Todėl pasitelkus žiniasklaidą ir angažuotus „nukentėjusius“, jau ne pirmą kartą yra vykdomas tikybos mokytojų mobingas, siekiant juos išgąsdinti, kad jie bijotų skelbti autentišką Bažnyčios mokymą lytinės moralės klausimais. Tuo pačiu visuomenė „pasimoko“, kad saugiau patylėti ir viešai nekvestionuoti LGBT ideologijos dogmų.

„Nukentėjusysis“ M. Samavičius savo intencijų neslepia - jis užsimena apie siekį, kad mokyklose būtų vedami mokymai apie „LGBT bendruomenę“. Jis teigia, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Lietuvos gėjų lyga „mielai sutiko pravesti mokymus“, tik mokyklos kažkodėl jų nekviečia... Tai yra kitose valstybėse jau patikrinta koordinuota spaudimo akcija vienu metu siekiant ir nutildyti tikybos mokytojus, ir užčiaupti kitus „neteisingai galvojančius“ visuomenės narius, ir priversti mokyklas atverti duris LGBT propagandai.

Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gins nuo persekiojimo

Panašu, jog skundais ir šmeižimu žiniasklaidoje Marius siekia, kad tikybos mokytoja S. Norvaišienė būtų atleista iš darbo ir tą deklaruoja viešai. Viename iš savo interviu jis išsakė mintį, kad „tokie mokytojai neturėtų dirbti mokykloje". Kitaip tariant, Marius teigia, kad tikybos mokytojai, kurie nuosekliai laikosi Katalikų Bažnyčios tikėjimo, neturėtų dirbti tikybos mokytojais. Tai yra ne kas kita, kaip tiesioginis kurstymas diskriminuoti darbuotoją dėl religinių įsitikinimų. Galima tik įsivaizduoti, koks būtų kilęs ažiotažas, jei tikybos mokytoja būtų viešai pasakiusi, kad „tokie mokiniai neturėtų mokytis mokykloje..."

Religijos, įsitikinimų, žodžio, sąžinės ir saviraiškos laisvės demokratinėse valstybėse yra fundamentalios. Jas saugo ir LR Konstitucija, ir tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Katalikai turi teisę laisvai skleisti Katalikų Bažnyčios mokymą ir vadovautis juo darbe ir visose kitose gyvenimo sferose. Darbuotojų persekiojimas už jų religinius įsitikinimus yra neteisėtas ir žalingas ne tik konkretiems tikintiems asmenims, bet ir žodžio, saviraiškos laisvei bei apskritai demokratijai Lietuvoje.

Todėl įsikūrusi Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gins nuo kriškčionofobiškų išpuolių tikybos mokytojus ir kitus krikščionis darbuotojus, teisinėmis ir kitomis priemonėmis saugos juos nuo mobingo, psichologinio spaudimo, diskriminacijos bei kitokio persekiojimo dėl religinių įsitikinimų.

The post Audrius Globys. Tikybos mokytojai patiria mobingą appeared first on LAIKMETIS.

Šių metų liepos 2 dieną įvyko steigiamasis Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos susirinkimas, kuriame buvo patvirtinta steigimo deklaracija, įstatai, išrinkta taryba ir pirmininkas.

Tarybos nariais tapo dr. Vilma Popovienė, kuri taip pat buvo išrinkta ir tarybos pirmininke, prof. dr. Alvydas Jokubaitis, prof. dr. Birutė Obelenienė, prof. dr. Gailius Raškinis, doc. dr. Lina Šulcienė, doc. dr. Tomas Berkmanas, doc. dr. Vincentas Vobolevičius,  dr. Vygantas Malinauskas ir Eimantas Gudas.

Profesinės sąjungos pirmininku taryba išrinko Audrių Globį.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasiniu vadovu tapo Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

Kunigas Algirdas Toliatas tapo profesinės sąjungos dvasiniu palydėtoju.

Įvairių profesijų krikščionys vis dažniau savo darbe susiduria su įvairialypiu spaudimu: diskriminacija, mobingu, psichologiniu spaudimu, atleidimais iš darbo ir t.t. Jie yra verčiami tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą.

Kaip rodo gausūs pavyzdžiai užsienio valstybėse, dėl sparčiai įsivyraujančių ideologijų auga krikščionofobija, o tai lemia grėsmę, kuri neleidžia laisvai vadovautis savo tikėjimu arba dirbti darbuose (pvz., gydytojais, mokytojais, dėstytojais ir kt.). Tam tikrose profesijose teisinėmis ir kitomis spaudimo priemonėmis reikalaujama pažeisti krikščionių religines nuostatas.

Pavyzdžiui, britų aktorė Seyi Omooba buvo atleista iš teatro, kai paskelbė Biblijos ištrauką savo feisbuko paskyroje. Atrba kitas pavyzdys - Atlantoje gaisrininkų vadovas Kelvin Cochran buvo atleistas, nes savo knygoje rašė apie krikščionišką lytiškumo moralę, susijusią su homoseksualumu. Tarptautinė baldus pardavinėjanti įmonė atleido pardavėją Tomasz K., nes jis atsisakydamas dalyvauti LGBT renginyje pacitavo Šventojo Rašto ištraukas. Dėl viešo „homofobiškų“ įsitikinimų reiškimo buvo nutrauktas kontraktas su Australų regbio žaidėju krikščionimi Israel Folau.

Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau persekiojimą už savo pažiūrų išsakymą ar jų laikymąsi darbe pasaulyje patiria milijonai krikščionių darbuotojų. Šios kriščionofobiškos tendencijos vis labiau įsigali ir Lietuvoje.

Todėl įsteigta profesinė sąjunga sieks:

-          Sutelkti krikščionis darbuotojus į vieną juos atstovaujančią organizaciją, kuri gintų jų sąžinės, įsitikinimų ir saviraiškos laisvę ir saugotų nuo visų diskriminacijos formų darbe;

-          Ugdyti pagarbos ir pasitikėjimo santykį darbo vietoje, propaguoti pagarbą žmogaus orumui, puoselėti krikščioniškas dorybes;

-          Skleisti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą.

Profesinės sąjungos pirmininkas A. Globys pasakojo, kad „profsąjungų judėjimas pasaulyje gimė kaip atsakas į 1891 m. popiežiaus Leono XIII parašytą encikliką Rerum Novarum, kuria Katalikų Bažnyčia pateikė siūlymus to laikmečio iššūkiams dėl įsivyravusių ekonominio liberalizmo ir socializmo doktrinų. Profsąjungas popiežius pateikė kaip alternatyvą socialinio neteisingumo problemų sprendimui Karlo Markso siūlomam darbininkų revoliucijos keliui. 

A. Globio nuomone, būtent profesinė sąjunga yra tinkamiausia organizuoto veikimo forma siekiant atsiliepti į šio laikmečio iššūkius, su kuriais susiduria įvairių profesijų krikščionys darbuotojai savo darbo vietoje ir visuomeninėje veikloje, vis dažniau patiriantys įvairių formų diskriminaciją dėl savo moralinių ir religinių įsitikinimų.

Tarybos narys prof. dr. A. Jokubaitis kalbėjo: „Kai viskas virsta politika, reikia ruoštis sunkiems laikams. Visko virtimas politika reiškia pasidalijimą į draugus ir priešus. Tai neišvengiamai skatina pykčio, neapykantos ir pagiežos augimą. Šiandien Vilniuje šaligatvis, perėja, aikštė, paminklas, suoliukas, stadionas, bažnyčia ir vaivorykštė danguje reiškia politiką. Dar daugiau politikos rasime žmonių mintyse ir jausmuose. Katalikai neturi dramatizuoti situacijos, nes Lietuva kol kas yra katalikiškas kraštas ir jie turi draugų tarp netikinčiųjų. Tačiau, sena patarlė sako: „ruošk roges vasarą“.

Profsąjungos dvasinio palydėtojo kunigo A. Toliato teigimu: „Žodis „krikščioniška“ savaime nesukuria geros profsąjungos - reikia sukurti solidarumą. Ne susipriešinimą ir neapykantą, o norą gyventi kartu su kitaip mąstančiais ir jaučiančiais.

neapykantos prieš krikščioniškas vertybes ir tikėjimo laisvę tendencijos Vakaruose ne tik nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.

Krikščioniškos profesinės sąjungos tikslas yra apginti krikščionis, dėl savo religinių įsitikinimų patiriančius mobingą darbo aplinkoje. Krikščionių bendruomenė vis dar susiduria tiek su psichologiniu, tiek su fiziniu smurtu įvairiuose, net ir labai civilizuotuose kraštuose. Panašu, kad nors tiek daug kalbama apie žmogaus teisių apsaugą, neapykantos prieš krikščioniškas vertybes ir tikėjimo laisvę tendencijos Vakaruose ne tik nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.“

Kunigas A. Toliatas neslepia, kad šiais metais vasario mėnesį jam pačiam teko patirti didelį puolimą ir žeminimą dėl krikščioniškų įsitikinimų.

„Labiausiai sukrėtė privačiai parašytos bičiulių palaikančios žinutės su atsiprašymu, kad baiminasi tai pasakyti garsiai, nes bijo, kad su jais bus susidorota jų darbo aplinkoje. Taip neturėtų būti laisvoje ir demokratiškoje šalyje. Todėl džiugu, kad būtent liepos 2 d., Švč. Marijos Šeimų Karalienės dieną, gimsta ši pilietiška krikščioniškos profsąjungos iniciatyva, kviečianti telktis visus, kuriems brangi tikėjimo ir sąžinės laisvė,” – sako kunigas A. Toliatas.

Profesinės sąjungos steigėjai kviečia visus krikščionis, kurie brangina savo tikėjimą ir nori gyventi pagal jo mokymą profesinėje veikloje bei skleisti jį viešojoje erdvėje, jungtis į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą – telkiantį, stiprų ir turintį galią efektyviai veikti, atstovauti, ginti, įgalinti ir puoselėti krikščionišką tikėjimą ir susivienijimą.

Daugiau informacijos apie Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą ir galimybę tapti jos nariu.

The post Lietuvoje įkurta krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga ginti sąžinės ir įsitikinimų laisvę appeared first on LAIKMETIS.

– Kristina, ne taip seniai atskriejo žinia, kad iš gyvenimo pasitraukė jauna medikė, kuri, kaip teigiama, turėjo realių įrodymų apie patirtą mobingą darbe. Sakykite, ar tikrai ši problema kone kasdienė kai kurių medikų patirtis?

– Tiksliai į šį klausimą atsakyti sunku, nes dar visai neseniai apie tai visai nekalbėjome. Kita vertus, mus, kaip organizaciją, pasiekia daug liudijimų, savo pačių klinikinėje praktikoje esame susidūrę arba stebėję psichologinio smurto atvejus. Pamažu atsiranda ir daugiau statistikos duomenų.

Naujausio MRU tyrimo duomenimis, apie 10 proc. medikų su mobingu susiduria kasdien, kiek daugiau nei ketvirtadalis – kelis kartus per savaitę. Prieš pusantrų metų Lietuvos medikų sąjūdžio apklausa medikų „Facebook“ grupėje, kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 medikų, parodė, kad daugiau nei 80 proc. medikų patyrė arba stebėjo mobingo atvejus. Nors yra ką nuveikti, objektyvizuojant tai, ką kasdien matome ir girdime, esmės tai nekeičia – bet kuris medikas paliudys, kad mobingas giliai įsiskverbęs gydymo įstaigose.

– Dėl ko dažniausiai ir kokia forma patiriamas mobingas darbe? Kas tai lemia?

– Mobingas turi daugybę veidų – nuo institucinio mobingo, kuomet, pavyzdžiui, darbuotojui keliami neįgyvendinami tikslai arba terminai, iki mobingo, patiriamo iš įvairaus lygmens vadovų, tame pačiame lygmenyje dirbančių kolegų. Nepamirškime, kad medikai taip pat patiria psichologinį ir kartais net fizinį smurtą iš pacientų – tai smurtas darbo vietoje. Mobingo priežastys būna įvairios.

Dalis žmonių gali jį vykdyti nesąmoningai, tokiu atveju galime kalbėti apie edukacijos trūkumą, išmoktą ir nekvestionuojamą elgesį. Kiti, deja, tai daro sąmoningai – pavyzdžiui, skatinami konkurencijos, tariamos ar realios grėsmės netekti turimos pozicijos. Kalbant apie sveikatos sektorių, galima kalbėti ir apie institucines, įstatymines ir kitokias spragas, kurios palaiko, kuria terpę mobingui. 

– Kas konkrečiai atsakingas už prevenciją?

– Pagal Darbo kodeksą, kiekvienas darbdavys turi užtikrinti savo darbuotojams visapusiškai saugią aplinką, įskaitant ir psichologinį saugumą. Tad atsakingi pirmiausia vadovai.

Deja, šiuo metu viskas Darbo kodekso nurodymais ir baigiasi, asmeniškai negirdėjau nei apie vieną įstaigą, kurioje būtų aktyviai vykdoma prevencinė psichologinio smurto kampanija. Tik dabar imama kalbėti apie nulinės tolerancijos smurtui principų diegimą įstaigose, informacines kampanijas, darbuotojų edukaciją ir kitas priemones – prieš pusantrų metų šios mintys atėjo iš nevyriausybinių organizacijų.

– Nors tema ir labai jautri, galbūt galite pasidalyti, kokias medikų istorijas tenka jums girdėti? Kas konkrečiai vyksta gydymo įstaigose?

– Kiekvieno į mus besikreipiančiojo patirtis labai individuali. Vieni patiria labai subtilų mobingą, pavyzdžiui, juos bandoma atskirti nuo grupės, priimamų sprendimų, atsisakoma su jais susitikti ir panašiai, kitų patirtys peržengia psichologinio smurto ribas – visam gyvenimui išliks atminty pasakojimai, kaip į gydytoją rezidentą per operaciją gydytojas paleidžia operacinius instrumentus, o „nepatogiai“ slaugytojai karštu vandeniu nuplikoma ranka. Visgi dažniausiai girdime apie žeminančio pobūdžio, necenzūrinių žodžių vartojimo, apkalbų skleidimo atvejus.

– Išgyvename labai sudėtingus laikus: pandemija, mobingas, nepakeliami medikų darbo krūviai, nežinia dėl rytojaus. Ar medikai sulaukia reikalingos pagalbos? Ar jie  turi galimybę pasikalbėti apie sunkumus su psichologais?

– Tik dalis įstaigų turi nuolat dirbančius būtent medikams skirtus psichologus. O tos, kurios turi, dažniausiai jų būna per mažai. Tad darbo vietoje prieinamumas itin mažas. Tiesa, problema gilesnė – net ir esant pagalbai, medikai jos kreiptis vengia.

Turime ne vieną tyrimą, kuriame nagrinėjamos to priežastys, dažniausiai nurodomos – baimė prarasti licenciją, būti pasmerktiems kolegų ir pacientų, laiko, finansų stoka. Dalis tiki galintys susitvarkyti su problemomis patys, dėl ko matome daug savigydos atvejų. Dalis medikų netiki, kad juos gali suprasti specialistas, pats nedirbantis gydytoju ar slaugytoju.

Todėl ypač svarbu į tai atsižvelgti ir sudaryti medikams galimybę dalyvauti supervizijose, kuriose teikiama tarpusavio pagalba. Taip pat nemaža dalis bijo kalbėtis su specialistais toje įstaigoje, kurioje dirba, todėl kalbėdami apie pagalbos prieinamumą, turime nepamiršti sudaryti galimybę medikams gauti ir išorinę pagalbą.

O kol tvaraus pagalbos tinklo neturime, spragas bando užpildyti nevyriausybininkai, tarp jų ir mes – siūlome medikams, jų artimiesiems ir vaikams kreiptis nuotolinės konfidencialios pagalbos į psichologus bei psichoterapeutus, projektą vykdome bendradarbiaudami su medo.lt įkūrėjais, Jaunųjų psichiatrų asociacija, Vilniaus Geštalto institutu. 

– Kaip manote, ar po jaunos medikės mirties bus priimi konkretūs politiniai sprendimai, kad ši tragedija būtų paskutinė, ar ir vėl viskas baigsis politikų kalbomis ir popierinėmis deklaracijomis?

– Manau, kad šiuo metu išgyvename tikrą perversmą – ryžto keisti ir keistis matau žymiai daugiau, nei jo buvo prieš, sakykime, pusantrų metų. Ir suvokimo apie problemos kompleksiškumą matau daugiau, įvairaus lygmens sprendimų priėmėjų įsitraukimas taipogi didesnis. Svarbiausia – didėja mūsų pačių, kaip bendruomenės, įsitraukimas. Visa tai palaiko viltį, kad pagaliau pajudėsime iš mirties taško. 

– Sakykite, kokių realių priemonių reikia imtis, kad ta dalis medikų, kuri išgyvena mobingą, į darbą galėtų eiti ramia širdimi?

– Medicinos edukacijos pionierius profesorius Fedde’is Scheele’as kažkada mums yra pasakęs, kad norėdami pakeisti sistemą, turime pradėti nuo edukacijos. Aš taip pat įsitikinusi, kad viso ko pagrindas yra edukacija: medikų, vadovų, pacientų. Turint šį pagrindą galima tikėtis, kad ir kiti pokyčiai prigis.

O jų reikia įvairiausių – reikalingas psichologinės pagalbos prieinamumo bei kokybės stiprinimas, šiuolaikiškų vadybos metodų diegimas, reguliari medikų savijautos stebėsena ir vadovų vertinimas, jų rotacija, tokių institucijų kaip VDI vaidmens stiprinimas. Prie pokyčio turi prisidėti ir kiekvienas medikas – turime išdrįsti kreiptis pagalbos, kai prieš mus naudojamas smurtas, ir ištiesti pagalbos ranką, kai skauda kitam. 

– Netyla aistros ne tik dėl patiriamų sunkumų medikų pasaulyje, bet ir dėl algų. Ar pritariate tai dalies medikų išsakytai minčiai, kad jei taip ir toliau – greitai nebus kam išvis gydyti ligonių?

– Nemanau, kad mūsų laukia toks katastrofiškas scenarijus. Tačiau taip, situacija sudėtinga, ypač didelį nerimą kelia jau kurį laiką matoma praraja tarp slaugytojų skaičiaus Lietuvoje ir realaus jų poreikio. Tokias problemas turėjome pradėti spręsti jau vakar, jei norime išvengti skaudaus sistemos lūžio.

Ir visgi matau ženklų, kad sistema pamažu keičiasi į gerąją pusę, pavyzdžiui, gydytojai rezidentai šiuo metu dirba nepalyginamai geresnėmis sąlygomis, negu dirbo prieš 12 metų. Žinoma, norėtųsi, kad pokyčiai vyktų greičiau, tačiau tokio kompleksiškumo sistemoje, kokia yra sveikatos sistema, pasiekti greito rezultato itin sudėtinga. Tad laukia ilgas pokyčių maratonas, kurio sėkmė priklausys nuo to, kiek vieningi būsime kaip bendruomenė.

– Ačiū už pokalbį.

The post Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė: išgyvename perversmą appeared first on LAIKMETIS.

„Sukrėtė ta Šiaulių tragedija, 2019 metais irgi buvo toks pats dalykas – tada viskas tilo ir užtilo, tai nesinori, kad taip būtų“, – BNS sakė mitingo organizatorė, Kauno miesto poliklinikos medikė Eglė Navickienė.

Ji teigė šiuo metu pati nepatirianti mobingo, tačiau į renginį kvietusi ir tą patiriančius kolegas, bet jie atsisakė dalyvauti.

„Aš pati šiuo metu nepatiriu mobingo, mano vadovai yra geri, paklausiau jų, ar galiu organizuoti, jie klausė – ar pas mus kažkas negerai, kad nori tokius dalykus daryti? Aš manau, kad tą daro ir dalyvauja tie žmonės, kurie galbūt nepatiria mobingo, nes teko kalbėtis su žmonėmis, kurie patiria mobingą, kviečiau juos dalyvauti, bet jie nedalyvaus, nes bijo“, – kalbėjo medikė.

Ji taip pat teigė nenorinti, kad mitingas taptų „gedulo ar liūdesio“ mitingu, todėl žada šnekėti ir apie gerus vadovus.

Mitingo organizatorė, be kita ko, sakė, kad vienas iš reikalavimų valdžiai – Mobingo įstatymas, taip pat – vadovų nušalinimas, gydymo įstaigų finansavimo pokyčiai, kalbantis su medikais.

„Vienas iš reikalavimų būtų Mobingo įstatymas. Kitas reikalavimas – jeigu vadovai kaltinami mobingu arba iš nusižudžiusio asmens yra paliekamas laiškas su nurodymais į žmones, tai kad šitie asmenys būtų nušalinti nuo pareigų, kol vyksta tyrimas. Kitas dalykas – keisti gydymo įstaigų finansavimą, kalbėtis su gydytojais“, – teigė E. Navickienė.

Ji teigė gavusi leidimą organizuoti mitingą iki 300 žmonių.

Teisėsauga šiuo metu aiškinasi prieš kelias savaites nusižudžiusios Respublikinėje Šiaulių ligoninėse dirbusios jaunos medikės mirties aplinkybes. Anot žiniasklaidos, nelaimė galėjo įvykti dėl mobingo darbo vietoje.

Gydymo įstaigos atstovai teigė, kad Anesteziologijos ir intensyvios terapijos centre nuo 2014 metų rugpjūčio dirbusi anesteziologė-reanimatologė buvo atleista iš darbo dėl šiurkštaus pažeidimo gegužės 6 dieną.

Dėl situacijos ligoninėje sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys yra sudaręs specialią darbo grupę ir paraginęs apie galimus mobingo atvejus pranešti ne tik Šiaulių, bet ir kitų gydymo įstaigų darbuotojus.

The post Sveikatos apsaugos ministerijos pašonėje – mitingas prieš mobingą appeared first on LAIKMETIS.