Dalinamės knygos „Meilės bendrystė" ištrauka.

Istorija yra pavaldi Dievui

Senajame Testamente nuo pat pirmojo Pradžios knygos skyriaus matyti, kad žmogaus istorija yra kūrybos ir vystymosi judėjimas, prasidedantis iš Dievo ir įsitvirtinantis žmoguje. Dievas duoda kryptį ir valdo jį tiksliai pagal savo sumanymą ir valią, todėl akivaizdu, kad istorijos judėjimas tiek atskiro žmogaus, tiek kartos ar tautos gyvenime yra visiškai ir tobulai pavaldus Dievo valiai bei numatymui. Dievas yra „amžių karalius“ (1 Tim 1, 17), ir viskas įvyksta „Dievo valios sprendimu bei numatymu“ (Apd 2, 23). Dievas nustato laiko judėjimą žmogui, ir tai yra neatšaukiama: „tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas“ (Apd 17, 26).

Istorijos transcendencija Dieve

Laiko judėjimas atrodo nepriklausomas, laisvas ir nesusijęs su žmogumi, nes saulė teka ir leidžiasi, metai praeina, vasara keičia žiemą, neatsižvelgdama į žmogaus norus. Atrodo, lyg laikas paniekintų žmogų, kaip turintis jam valdžią.

Tačiau iš tikrųjų praeinantį laiką su visa jo didybe Dievas pajungė žmogui, kad šis paverstų laiką savo dvasine istorija, nusidriekiančia per ištisus amžius ir galiausiai pakylančia virš praeinančio laiko, nes žmogus susivienys su Dievu amžinajame gyvenime, kuriame nebus nei saulės, nei mėnulio, nei vasaros, nei žiemos (plg. Apr 21, 23). Apie šį aukščiausią pakilimą užsiminė Kristus: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24, 35).

Laikas, kaip judėjimas materialioje tikrovėje su savo dangumi ir žeme, yra negyvas ir praeinantis, tačiau žmogaus tikrovėje jis tampa gyva, išliekančia istorija, išganymo, Dievo Žodžio, kuris
niekada negrįžta tuščiomis, istorija. Tai judėjimas, kuris prasideda ir baigiasi Dieve įtraukdamas atpirktą žmoniją: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą, tave aš pašventinau“ (Jer 1,5).

Todėl, jeigu žmogus juda pagal Dievo valią, t. y. harmonijoje su Dievo pažinimu ir jo pašventinimu, jis pakyla virš praeinančio laiko ir palenkia jį Dievo valiai, jis valandas, dienas ir metus paverčia išganymo istorija, Dievo amžiumi, amžinuoju gyvenimu Dievo Karalystėje: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2)

Žmogus, kuris nepaklūsta Dievo valiai ir nepaiso jo pažinimo nei šventumo, nupuola po laiko žingsniais ir tampa negyva pražuvusio amžiaus dalimi.

Žmogus, kuris yra priverstas paklusti praeinančiam laikui, tarnauja Dievo valiai, tačiau per prievartą, nei tos valios suvokdamas, nei norėdamas, nei ja džiaugdamasis. Jis tarsi žiemos vėsa ar vasaros karštis – įsimenantis, bet kartu nereikšmingas, pasitarnaujantis kūrinijos augimui, bet jos nemylimas, atiduodantis jai savo energiją, jėgas ir atsinaujinimą, nors pats negyvas.

Dievo įsikišimas į žmogaus istoriją

Visas Senasis Testamentas yra gyva istorija, aiškiai ir nuostabiai pasakojanti, kaip Dievas vis iš naujo nusileidžia ir bendrauja su žmogumi, norėdamas pakylėti jį virš praeinančio negyvo laiko. Šią istoriją Dievas parašė per savo žodį, taip praeinančius metus ir kartas jis pavertė šventa, gyva istorija – Dievo istorija su žmogumi ir žmogaus istorija su Dievu.

Taigi Tora yra ir Dievo žodžio veikimo žmonijoje istorija ir žmonių veikimo pagal arba prieš Dievo žodį istorija. Ir vienu, ir kitu atveju Dievas aiškiai save apreiškė. Tarsi praeinantis laikas Senajame Testamente, kai Dievo valios buvo klausoma ir kai ji buvo atmetama, būtų atvedęs prie Dievo apsireiškimo žmogui ir žmoguje; Dievo valios atmetimas tapo nauju veiksniu, per kurį galėjo apsireikšti Dievo gebėjimas atvesti žmoniją į klusnumo kelią.

Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė.

Knygą galima įsigyti www.katalikuleidiniai.lt; knygyne ,,Katalikų pasaulis“,  Šventaragio g. 4, Vilniuje; Šv. Kazimiero knygyne Vilniaus g.3, Kaune.

The post Matas Vargdienis. Meilės bendrystė appeared first on LAIKMETIS.

Žvelgdami į ankstyvosios Bažnyčios dienas stebimės, kokia ji buvo stipri, ypač kokios stiprios buvo naujai įsteigtos Bažnyčios. Žmonės buvo paprasti ir nepažinojo Biblijos (retas galėjo įsigyti jos rankraščių), tikėjimas į Kristų buvo naujas, o senųjų pagoniškų papročių įtaka didžiulė, tačiau dvasinis žmonių gyvenimas, tikėjimas, meilė ir užsidegimas buvo puikus pavyzdys, kaip gyventi pagal Evangelijos įsakymus, kaip praktiškai suprasti, kas yra amžinasis gyvenimas, Dievo karalystė, gyvenimas tikėjimu, mirtis pasauliui, ištikimybė Kristui, Jo antrojo atėjimo laukimas ir tikėjimas prisikėlimu. Iki pat šių dienų stengiamės priartėti prie anų laikų tikėjimo ir tradicijos, mums sunku suprasti tų laikų bendruomenėms adresuotus laiškus, kuriuos šios lengvai suprato ir įgyvendino.

Kur čia paslaptis? Žmonės gyveno tuo, ką girdėjo. Kiekvienas įsakymas krito į tikinčiųjų širdis, pasirengusias nuoširdžiai jais vadovautis. Kiekvienas Kristaus žodis buvo įaustas į kasdienio gyvenimo audeklą. Evangelija buvo paversta darbu ir gyvenimu. Tie paprasti žmonės suprato Evangeliją. Jie suprato, kad ji yra gyvenimas, kurį reikia gyventi, o ne principai, kuriuos reikia aptarti. Jie atsisakė vien akademinio supratimo. Iki pat šių dienų ištikimi Kristaus sekėjai semiasi išminties iš gyvo šaltinio – ankstyvųjų krikščionių pavyzdžio.

Kiekvienas Kristaus žodis buvo įaustas į kasdienio gyvenimo audeklą.

Ankstyvosios bendruomenės, užsidegusios Kristaus meile, neturėjo tikėjimo išpažinimo, patrologijos, Šventojo Rašto mokymo, tačiau turėjo keletą Kristaus žodžių, kurie, pasiekę jų ausis, tapo jų tikėjimo išpažinimu, kurio nereikėjo aiškinti, mokyti ar interpretuoti, bet kurį, jų supratimu, reikėjo patirti ir išgyventi. Kristaus žodžių galią jie atrado per patirtį ir iškėlė į šviesą juose esančius slėpinius. Taip augo jų užsidegimas, meilė, tikėjimas į Kristų ir Evangeliją.

Išgirdę žodžius: „Palaiminti beturčiai dvasia“, jie viską pardavė ir gautus pinigus sudėjo apaštalams prie kojų.

Išgirdę: „Palaiminti liūdintys“, tarnavo Viešpačiui nepaisydami kentėjimų ir patirto nuovargio.

Išgirdę: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo“, pakėlė nuožmiausius pažeminimus, įžeidimus ir puolimus.

Išgirdę paraginimą: „Budėkite ir melskitės“, susirinkdavo į katakombas ir visą naktį melsdamiesi budėdavo.

Išgirdę: „Mylėkite savo priešus“, nusižeminę ir klusniai padėjo savo galvas po kalavijo ašmenimis pagerbdami Kristaus žodžius.

Tokia buvo Evangelijos skaitymo ir supratimo prasmė. Jie taip alko ir troško Dievo teisumo, kad Šventoji Dvasia juose veikė visu smarkumu. Ji suteikė galią jų žodžiams, sustiprino širdis, palaikė
silpnumo akimirkomis, vedė per tamsą, guodė sielvarto prislėgtus ir lydėjo kelyje, kol jie šlovingai atidavė savo dvasią į Kūrėjo rankas.

Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė.

Knygą „Meilės bendrystė" galima įsigyti www.katalikuleidiniai.lt; knygyne „Katalikų pasaulis“, Šventaragio g. 4, Vilniuje; Šv. Kazimiero knygyne Vilniaus g. 3, Kaune.

The post Matas Vargdienis. Kuklaus gyvenimo jėga appeared first on LAIKMETIS.