Pradėkime nuo Dekalogo. Pakartoto Įstatymo knyga, 5-as skyrius, 7-a eilutė – 9-os eilutės pradžia. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas.

Izaijo knygoje, 48-ame skyriuje, 11-os eilutės pabaigoje Dievas kalba taip pat griežtai: Savo šlovės neperleisiu kitam! Dievo Žodį užantspauduojanti knyga – Apreiškimo knyga –  22 skyriuje, 8–9 eilutėse darsyk mums primena tą pačią tiesą. Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“

Ką mums sako šios trys citatos? Tai, kad niekas nėra lygus Dievui. Dievo šlovė priklauso tik Jam. Visa, kas statoma aukščiau arba vietoje Dievo, yra stabai, kurių garbintojams numatoma griežta bausmė. To paties Apreiškimo knygos skyriaus 15-oje eilutėje apie Dievo miestą sakoma: O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.

Aptarėme žinomiausias Rašto vietas iš evangeliškos perspektyvos. Bet Biblija nėra tiktai evangelikų savastis. Tai – vientisas Dievo Žodis. O jame yra ir kitokių teiginių. Peržvelkime juos.

Apaštalo Judo laiškas, kuriame aptariami Sodomos ir Gomoros nusikaltimai, 1-ame skyriuje, 8-oje eilutėje sako: Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems. Apie ką čia kalbama? Iš konteksto panašu, kad apie angelus – toliau rašoma apie arkangelo Mykolo pokalbį su šėtonu. Taigi, šlovingaisiais vadinamos būtybės, kurios yra žemesnės už Dievą. Kas yra šlovingasis? Tas, kuris disponuoja vienokia arba kitokia šlove.

Toliau – dar įdomiau. Laiškas romiečiams, 8-as skyrius, 30-a eilutė. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino. Ši eilutė – ne tokia vienareikšmė: ką tik perskaitėme Kosto Burbulio vertimą. Česlovo Kavaliausko vertime skaitome: išaukštino. Šie žodžiai nėra sinonimai, vis dėlto jų reikšmės – artimos. Kai sakome, jog Dievas yra Aukščiausias, tai Jam teikia šlovę. Kas yra aukštesnis už kitus, disponuoja tam tikra šlove.

Eikime dar toliau: 1-as laiškas korintiečiams, 15-as skyrius, 41-a eilutė. Vienokia yra saulės šlovė, kitokia šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove. Tai – vėl K. Burbulio vertimas: Č. Kavaliauskas vietoje „šlovės“ mini „spindesį“. Įdomu tai, kad protestantas vartoja žodį „šlovė“ ten, kur katalikas renkasi kitus žodžius. Karaliaus Jokūbo vertime čia irgi randame žodį „glory“. Graikiškame tekste – žodis „doksa“, kurį kalbininkai verčia į „šlovę“. Iš čia – žodis „ortodoksai“.

Antra Samuelio knyga, 1: 19. „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli parblokšta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai!“ Čia kalbama ir apie tautos, ir apie žmogaus šlovę: tai Dovydas kalba apie Saulių ir jo sūnų Jonataną. Izaijo 35: 1 – 2 eilutės: Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie Viešpaties šlovę matys, didingumą mūsų Dievo.

Izaijo 52:1. Atsibusk, atsibusk! Apsivilk savąja stiprybe, Sione! Vilkis savosios šlovės drabužiais, Jeruzale, šventasis mieste, nes neapipjaustytieji ir netyrieji nebemindžios daugiau tavęs! 1 Petro laiškas, 2:7. Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu. Laiškas romiečiams, 2:10. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui. Graikiškame tekste čia taip pat randame žodį „doksa“.

Iš viso to matyti, kad šlovė kaip tokia Dievo Žodyje nėra laikoma išimtine Dievo savybe ar nuosavybe. Dievas teikia šlovę kiekvienam, kuris nuoširdžiai laikosi tiesos ir daro gera. Tad jei girdime šūksnius „šlovė didvyriams“, tame nėra nieko antikrikščioniško. Ištraukos iš Izaijo ir Samuelio knygų taip pat kalba apie tautos arba šalies šlovę. Net Saulė ir kiti dangaus šviesuliai turi savo šlovę.

Ištraukos iš Izaijo ir Samuelio knygų taip pat kalba apie tautos arba šalies šlovę. Net Saulė ir kiti dangaus šviesuliai turi savo šlovę.

Galimas klausimas: ar šlovė reiškia tą patį, ką ir garbė? Sinonimų žodynas sako, kad taip. Visgi įvairiose kalbose tai yra du skirtingi žodžiai: „čestj“ ir „slava“, „glory“ ir „honor“, „Ruhm“ ir „Ehre“. Pagal kontekstą šlovė yra tai, kas teikiama kitam, garbė gali turėti šią reikšmę, bet yra ir kita: vidinė garbė, siejama su dorybėmis. Apie dorą, kilnų elgesį sakoma: garbingas elgesys. Daug rečiau – šlovingas. Kai kurie žmonės siekia sau šlovės būtent garbės sąskaita, kai elgiasi amoraliai, kad pelnytų kitų gyrių.

Biblinėje kalboje šiais dviem žodžiais gali būti verčiama ta pati graikiška sąvoka arba giminingos sąvokos. Pavyzdžiui, Pirmajame Petro laiške, 5-ame skyriuje, 4-oje eilutėje kalbama apie Dievo ištikimųjų garbės vainiką. Graikiškame tekste čia vartojamas žodis „doksis“: mums jau žinomas žodis kitu linksniu. Laiške efeziečiams 3:13 apaštalas rašo, kad jo vargai yra jo sekėjų garbė – čia taip pat randame žodį „doksa“.

Šlovė, kaip ir garbė, yra laipsniuojami dydžiai. Katalikai ir stačiatikiai netgi turi atskiras teologines sąvokas, kur garbinimas, skiriamas Dievui, vadinamas „latria“, o pagarba šventiesiems – „dulia“.

Vis dėlto garbinimas ir pagarba yra sąlyginės sąvokos, kylančios iš tos pačios šaknies. Skirtumas tarp garbinimo ir pagarbos yra dirbtinis, abiem atvejais tai reiškia: teikti garbę. Tas pats Dekalogas, draudžiantis kam nors priskirti Dievo šlovę, sako: gerbk savo tėvą ir motiną.

Meilė gali būti sąlygiška ar besąlygiška. Dievas mus pamilo besąlygiškai, dar prieš mums tampant vertais Jo meilės – nors yra pasakyta: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate (Antrasis laiškas tesalonikiečiams 1:5). Tuo tarpu šlovė, garbė, pagarba yra sąlygiška. Ypač kai kalbame apie gyvas būtybes, apie asmenis. Pagonys garbina savo dievybes dėl to, kad jos – galingos. Kaip rašė žymus krikščionių mąstytojas Klaivas Liuisas, tai gali paversti religiją subtilia satanizmo forma.

Biblinis Dievas pirmiausiai garbinamas už Jo dorybes. Išmintį, teisingumą ir meilę. Dievas Biblijoje bent dusyk apsireiškia kaip silpnas: pirma – kaip bejėgis kūdikis, antra – kaip auka ant kryžiaus. Dievas leido sau pasirodyti silpnu, bet šioje išorinėje silpnybėje atsiskleidė didžiausia Jo galia – meilės galia. Todėl judėjams toks Dievas yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė.

Jie mieliau garbins Dievą, kuris yra stiprus, net jeigu Jis nėra geras. Krikščionys garbina Dievą, kuris yra geras, net kai Jis spurda kančioje, aplinkos išjuoktas ir pasmerktas. Šiuo požiūriu krikščionybė aukštyn kojomis apverčia visą mąstymo tradiciją: galios tiesą keičia tiesos galia.

Svarbiausia, ką turime atminti, tai kad Dievas yra Aukščiausias. Tad ir Jam skiriama pagarba yra ir turi būti aukščiausio laipsnio. Bet tai nėra pagrindas manyti, kad garbės ar šlovės teikimas kam nors kitam yra stabmeldystė ar dar kas blogesnio. Tai gali teigti atskiros teologinės tradicijos, bet Biblija kalba ką kita.

Iš astronomijos pradžiamokslio žinome, kad Mėnulis nėra savarankiškas šviesulys. Jis tik atspindi Saulės šviesą. Taip ir žmogus gali būti tik dieviškos šlovės ir dorybės atšvaitėlis. Atskiras klausimas – ar tokiu atšvaitėliu gali būti tik tikratikis? Vargu. Biblijoje nėra parašyta: gerbk savo tėvą ir motiną, jeigu jie išpažįsta tikrą tikėjimą. Juos gerbiame už tai, kad jie mus pagimdė, augino ir rūpinasi. Kiekvienas žmogus, netgi klaidatikis, gali išpildyti tam tikrus dorovinius principus. Ir tai verta pagarbos.

Esminis klausimas, ar tai, ką gerbiame, garbiname, pagaliau – šloviname, yra savo vietoje. Apaštalų darbuose, 12-ame skyriuje pasakojama apie karalių Erodą, vieną iš garsios Erodų giminės, kurį pataikūnai lygino su Dievu. 23-čioje eilutėje skaitome, kad Erodui tai baigėsi mirtimi. „Jūs būsite kaip dievai“ – pirmas šėtono pažadas žmonijai, dar Pradžios knygoje. Būtent pretenzija į Dievo vietą – ar kito kėlimas į šią vietą – yra nuodėmė ir didelė kvailystė.

Svarbiausia, kad tai, kas svarbiausia, mums visuomet būtų svarbiausia. Todėl, kai ką nors ar kurį nors vadiname brangiausiu, geriausiu ar šlovingiausiu, susimąstykime – gal jau krypstame klaidingu keliu. Būtent iš stabmeldžių tradicijos kyla tokios sąvokos kaip „dievinimas“. Vienintelė esybė, kurią galima būtų dievinti, yra pats Dievas, bet vargu, ar ir Jam reikia dievinimo, nes Jis ir taip jau yra Dievas.

Tik Dievas gali būti aukščiausia vertybė ir aukščiausias autoritetas be išlygų. Visa kita – po Jo. Tik Juo galime absoliučiai pasitikėti, o visi kiti – žmonės ar angelai – visada turi būti vertinami kritiškai.

Pabaigoje prisiminkime Antrąjį laišką tesalonikiečiams, 1-ąjį skyrių, 11-ą – 12-ą eilutes. Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame, iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės.

Jėzus Kristus sujungė dieviškąją ir žmogiškąją šlovę, taip pašlovindamas ir pašventindamas pačią žmogystę. Jį garbiname kaip tikrąjį Dievą ir kartu – tikrąjį žmogų.

The post Marius Kundrotas. Dievo ir žmogaus šlovė appeared first on LAIKMETIS.

Kokie bendri požiūriai ir bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Vytautas: Susipažinome per „skindeisus“. Tai jau šį tą pasako apie bendras vertybes (šypsosi). Abu esame dešinieji, nacionalistai. Jei kalbėsime apie pomėgius, kaip „hobius“, tai tokių kaip ir nėra.

Rimantė: Daug bendraujame, kalbamės apie Ukrainą. Pati sėdžiu namie su vaikais ir pakuoju ukrainiečių kariams skirtas maisto dėžutes. Jos keliauja tiesiai į frontą, kad kariams reiktų mažiau ruoštis: išsitrauki ir vartoji. Ten – riešutai, džiovinti vaisiai, konservai. Per šventes – Velykas, Kalėdas – stengiamės įdėti ir kokių saldainių, iškepu kokių sausainių, kad bent nuotaiką pakeltume.

Šiuo metu renkame pinigus dronui. Anksčiau rinkome visureigiui, greitajai buvome surinkę. Jaučiame pareigą padėti. Padėti tokiems, kaip mes.

Tai čia – labai rimta veikla, o kokių pramogų šeimoje prasimanote?

Rimantė: Tai kad su trimis vaikais, keturiais katinais ir dar dėžučių pakavimu ne kažin kiek lieka laisvalaikio (juokiasi). Tiesiog gyvename labai geroje vietoje, soduose, tad kasdien einame pasivaikščioti. Netoliese yra ežeras. Vaikams patinka. O ir grybų yra.

Žinoma, didelis pomėgis yra knygos. Va, yra lietuvio dienoraštis „Ukrainos karo audrose“. Pati sunkiai įsivaizduočiau tą karą, o čia aprašoma visa kasdienybė. Dar patinka Ernestas Kuckailis.

Vytautas: Daugiausiai, ką skaitau, tai kareivių atsiminimai.

Rimantė: Iš esmės – istorija. Įvairių laikotarpių. Daugiausiai – partizaninis karas, Antrasis pasaulinis... Dabar Ukrainos lentyna pildoma.

O kas labiausiai stiprina, puoselėjant savo vertybes šeimoje?

Vytautas: Moralinės nuostatos.

Rimantė: Man visąlaik buvo svarbus mūsų partizanų atminimas. Mane taip auklėjo. Norisi gyventi taip, kad įprasmintume šį atminimą, įgyvendintume jų moralinį pavyzdį. Nesitapatinant su dabartiniais žmonėmis, kuriems tai nėra svarbu, kuriems tai – praeiti dalykai. Dabar atėjo lengvo pasitenkinimo laikai, mes gi renkamės gyventi, kaip sunkiau, bet ir teisingiau.

Dabar atėjo lengvo pasitenkinimo laikai, mes gi renkamės gyventi, kaip sunkiau, bet ir teisingiau.

Labai svarbu, kad vaikai matytų tinkamą pavyzdį. Tai apima ir tas dėžutes Ukrainai. Neuždirbame „kosminių“ pinigų, bet norisi, kad vaikai matytų, jog bet kokiomis sąlygomis galima padėti savo šaliai. Kad patys tęstų tuos darbus, žinodami, jog norint visada galima rasti ir laiko, ir išteklių.

Ar teisingai supratau, kad paramą Ukrainai traktuojate kaip paramą Lietuvai, nes ukrainiečiai šiandien kariauja mūsų karą?

Rimantė: Be abejo, jei Ukraina kris, priešai ateis pas mus.

Tai čia ir yra pagrindinis motyvas remti Ukrainą, ar yra ir daugiau?

Rimantė: Ne tik. Tiesiog norisi padėti, pagelbėti tiems kariams. Labai sunku matyti jų mirtis. Norisi padėti ne tik dėl savęs, ne tik dėl Lietuvos. Dėl pačios Ukrainos.

Vytautas: Taip, čia kur kas gilesni dalykai. Mes su ukrainiečiais turime bendrą priešą. Man šio priešo suvokimas atėjo dar su motinos pienu. Tai – gėrio kova su blogiu. Lieka pasirinkti, kurioje pusėje esi.

O ar domina kitų tautų laisvės kovos – uigūrų, kurdų, katalonų..?

Vytautas: Kažkiek, be abejo, taip, bet visada yra kažkas artimesnio. Net ir emociškai. Tai visada labiau „imi į širdį“ ir labiau domiesi. Turbūt visame pasaulyje taip yra. Kažin, ar kokiems ispanams labai rūpi karas Ukrainoje.

Kokius svarbiausius principus ugdote savo vaikams?

Vytautas: Norisi vaikus užauginti sąžiningais, gerais, dorais žmonėmis. Kad nemeluotų...

Nevogtų?

Vytautas: Na, čia jau – savaime suprantama.

Nesimuštų?

Vytautas: Na, ne (juokiasi). Vaikas turi mokėti apsiginti.

Rimantė: Ir apginti kitą.

Kitaip tariant, pats nepradėk, bet skolingas nelik?

Vytautas: Maždaug taip.

Dabar paklausiu labai asmeniškai: ar čia – pirmoji Jūsų santuoka?

Vytautas: Pirmoji ir vienintelė.

Ir pirmoji meilė?

Vytautas: Na, čia jau priklauso nuo traktuotės – kas ta meilė. Turėjau prieš tai vieną draugę, su kuria pradraugavau trejus metus.

Rimantė: Mano požiūris šiuo atveju buvo labai griežtas – kad aš turėsiu tik vieną vyrą, kuris atitiks mano standartus. Vytautas juos atitiko, jis man – pirmas. Nesidairiau į kitus. Supratau, kad tai – mano žmogus.

Ar galėtumėte prisiminti juokingiausią istoriją savo šeimoje?

Rimantė: Visi draugai juokiasi, kad aš pakeičiau Vytauto požiūrį į gyvūnus. Man visąlaik labai patiko katės, jų turėjau daug. Daugiausiai būdavo ar iš prieglaudų, ar šiaip pamestinukės. Vytautas laikėsi požiūrio – jokių gyvių namuose. O dabar pats man, sveikindamas su gimtadieniu, partempė katiną iš prieglaudos. Paskiau mano mama „Senukuose“ rado keturis kačiukus, tai pasiėmėme visus, po to tris atidavėme. Dar vieną Vytautas vėl pats parnešė.

Suminkštinot kietą Vytauto širdį?

Rimantė: Dabar jau pats, nuėjęs pas draugus, pirmiausiai išglosto katinus.

O kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?

Vytautas: Na, patys vaikai – šioks toks išbandymas.

Rimantė: Kai esi pervargęs, bet vis tiek reikia „pakęsti“ vienam kitą (juokiasi).

Vytautas: Šiaip jau apsieiname be didesnių ekscesų.

O charakterių skirtumų tarp Jūsų yra?

Vytautas (užtikrintai): Yra. Aš – gana šaltas žmogus. Empatija, užuojauta nėra mano stipriosios savybės. Rimantė, kaip moteris, gerokai jausmingesnis žmogus. Bet tai, tikriausiai, natūralu, vyrai ir moterys skiriasi.

Rimantė: Abu esame užsispyrę, sunkiai perkalbami.

Vytautas: Bet sprendimus randame.

Kol gyvenome be vaikų, gal daugiau ginčydavomės. O dabar nėra kaip vienas kitam rodyti savo kaprizus.

Rimantė: Porą valandų patylime, o paskui vis tiek reikia kalbėtis. Kol gyvenome be vaikų, gal daugiau ginčydavomės. O dabar nėra kaip vienas kitam rodyti savo kaprizus.

Dabar jau vaikai rodo kaprizus?

Vytautas: Panašiai, panašiai.

Na, o kas labiausiai džiugina šeimoje?

Vytautas: Žinoma, vaikai, o taip pat ir vienas kitą santuokoje džiuginame.

O kas Jūsų santykiuose būtų ypatingo, ką galėtumėte pateikti kaip pavyzdį kitiems?

Rimantė: Gal tai, kad vaikus auginame patys. Neleidžiame į darželius.

Vytautas: Mūsų abiejų supratimu santuoka pirmiausiai yra apie šeimą ir apie vaikus. Kai susipažinome su Rimante, aš vis sakydavau, kad noriu bent trijų vaikų. Juokaudavau, kad vienas bus sau, antras – žmonai, trečias – Tėvynei. Kaip supratau, Rimantė, tai išgirdusi, „užsidėjo sau pliusiuką“. Dabar daugelis žmonių galvoja kitaip, kad santuokoje turi būt gera, kad jei kas nėra malonu, tai reikia skirtis...

Kaip suderinate šeimą ir darbą?

Vytautas: Taip ir suderiname: aš dirbu, Rimantė vaikus augina.

Rimantė: Aš turėjau individualią veiklą, siūdavau. Prasidėjus karui teko pasirinkti: arba pakuoji dėžutes, arba siūni. Anksčiau buvau baleto šokėja, bet po trijų vaikų kūnas – jau ne tas. Nebegaliu į tai grįžti.

Vytautas: Va, klausei apie skirtumus, tai aš – matematikas ir „tiksliukas“ iki kaulų smegenų, o Rimantė – meno žmogus. Skiriasi mąstymo būdas...

Rimantė: Ir gyvenimo būdas. Jam viskas turi būti sustyguota pagal laiką, o aš... Negaliu taip gyventi. Aš galvoju taip: nepavyko kas nors, pavyks vėliau. O Vytautą erzina visa, kas ne pagal planą.

Vytautas: Taip jau yra, kad šiuo metu aš dirbu, Rimantė vaikus augina.

Netrūksta, Rimante, Vytauto, „užsidirbusio“?

Rimantė: Žinoma, trūksta. Jei išvažiuoja, tai gali grįžti ir devintą vakaro. Bet kas nors šeimoje turi dirbti, jei norime gyventi ir auginti vaikus.

O draugai, giminė, šeima – suderinami?

Vytautas: Jų tiesiog skirtingi vaidmenys. Stengiamės dalyvauti giminės šventėse. Draugai iki vaikų gimimo atlikdavo atsipalaidavimo funkciją. Kažkur nueinant, kažką nuveikiant. Dabar to jau nėra. Dabar su draugais būname tiek, kiek kartu prisidedame prie Ukrainos reikalų. Aišku, jie niekur nedingo. Tiesiog jau nėra tiek laiko pramogoms, susitikimai su draugais – retesni.

Rimantė: Užtai labiau jų lauki.

Kai kas sako, kad vaikams užauginti reikia viso kaimo. Jums tai galioja?

Vytautas: Mes savo vaikus auginame tiktai patys. Nebuvo jokių auklių. Jokių darželių. Seneliai norėtų tų vaikų žymiai daugiau, nei mes jiems duodame. Jokių nakvojimų pas ką nors be mūsų. Vienas yra nakvojęs, kai važiavome gimdyti mažesnių vaikų. O šiaip – ne.

Dar vienas keblus klausimas. Dabar daugelis žmonių, ypač jaunų, sako, kad antspaudas pase – bereikšmis, jei tikrai myli. Jūs gi tuokėtės. Tai ką tas antspaudas pakeitė?

Vytautas: Trumpai tariant – jeigu aš daviau pažadą, jo reikia laikytis. Gyvenime prisiekiau du kartus: vienąsyk – Tėvynei, vienąsyk – žmonai. Jei vyras prisiekia, tai vyras žodį tęsi. Priesaikoje sakoma: varge ir skurde. Kai viskas gerai, tai visiems lengva. O šiaip tai yra įsipareigojimas „iki grabo lentos“. Bent aš taip suprantu. Tad man santuoka reiškia labai daug.

Ar esate patenkinti šiandienine Lietuvos ir Europos Sąjungos politika šeimų atžvilgiu, ar ką keistumėte?

Vytautas: Visada gali būti geriau. Dabar situacija nėra itin bloga, bet yra blogėjimo tendencija. Dabar valdžioje sėdintys leftistai prisigalvoja visokių dalykų, pavyzdžiui, kad vyras būtinai turi eiti tėvystės atostogų, nors vaikus krūtimi maitina mama. O jeigu jau deklaruoji, kad leidi šeimai pasirinkti, kaip auginti vaikus, tai būčiau visai patenkintas, jei valstybė leistų mums pasirinkti, kam auginti vaikus, o kam dirbti.

Rimantė: Yra ir požiūrio problema. Jei augini tris vaikus ir esi vyro išlaikoma, tai nieko nesugebi. Man būtų daug lengviau eiti dirbti ir atiduoti vaikus į darželį. Vis trumpinamos atostogos, nes moteriai reikia grįžti į rinką.

Nebaugina genderizmas, kai mokyklose pasakojama, jog du vyrai yra šeima, arba kad reiktų pasikeisti lytį?

Vytautas: Baugina. Aš pasirengęs pakariauti su mokykla, jei reikės. Mano šventu įsitikinimu, kai atsiverčiu Konstituciją, vertybinis ugdymas yra tėvų teisė ir pareiga. Jei mokykloje dėstoma tai, kas prieštarauja tėvų įsitikinimams, mokykla net neturi teisės to daryti. Tada reiktų ieškoti vaikui saugesnės vietos.

Ką pasakytumėt žmonėms, kurie renkasi karjerą arba trumpalaikes pramogas vietoje šeimos?

Vytautas: Žmogaus reikalas, ką jis daro. Kalbant apie karjerą – didžiausias žmogaus gyvenimo pasiekimas yra jo šeima. Bent jau kalbant apie 99 procentus žmonių. Jeigu esi Napoleonas ar panašaus kalibro žmogus, tai gal ir gali pasiteisinti, kad ir be šeimos daug nuveikei.

Rimantė: Kiekvienas žmogus renkasi. Nenorėčiau, kad žmogus, pasirinkęs kitaip, aiškintų man, ką aš turiu rinktis. Dabar žmonės bijo žodžio „tarnystė“. O aš joje matau prasmę. Žmonės klausia: o kurgi tu pati? Aš matau prasmę ir tarnystei šeimoje. Kitas tegul gyvena taip, kaip jis nori ir supranta.

Dėkoju.

The post Vytautas ir Rimantė Stepai: šeima ir tarnystė – didžiausi pasiekimai appeared first on LAIKMETIS.

Šiandieninės parlamentinės valdančiosios koalicijos požiūrį į šeimą kaip ir žinome. Didelė jos dalis pasisako už vienalyčių šeimos surogatų įteisinimą, devalvuojant prigimtinę šeimą. Daugelis mano, jog tai – išskirtinai Laisvės partijos problema ir ji šokdina visą koaliciją prieš partnerių valią. Kiti dar priskiria šią problemą Liberalų sąjūdžiui, bet Tėvynės sąjungą laiko konservatyvia ir krikščioniška. Iš tiesų padėtis – gerokai sudėtingesnė.

Štai, kas rašoma 2020 m. Tėvynės sąjungos programoje: „Ypatingą dėmesį skiriame pirminei bendruomenei – šeimai. Mes ją suvokiame kaip vyro ir moters kuriamą santuoką, taip pat iš motinystės bei tėvystės kylančią bendruomenę, kuri amžiais buvo visuomenės tvarumo ir gyvybingumo pamatas. Taip pat gerbiame asmenų laisvę sudaryti kitokias sąjungas, kuriose būtų aiškiai įteisinta kiekvieno ją sudarančio asmens pamatinių teisių apsauga ir atsakomybė“.

Jau šioje pastraipoje kalbama apie „kitokių“ sąjungų teisinį reglamentavimą. Ką reiškia toks reglamentavimas? Kas nors draudžia šiandien šeimos nariu laikyti tos pačios lyties partnerį, šunį ar katę? Tokio draudimo nėra. Teisinis reglamentavimas – tai kitiems visuomenės nariams užkraunama prievolė pripažinti tokias sąjungas.

Kas nors draudžia šiandien šeimos nariu laikyti tos pačios lyties partnerį, šunį ar katę? Tokio draudimo nėra.

Nors teoriškai Tėvynės sąjunga nėra deklaravusi, kad tokia sąjunga yra šeima, daugelis jos parlamentarų palaiko Civilinės sąjungos įstatymo projektą, kuriame vienalyčiams partneriams priskiriamos šeimos teisės ir pareigos, su perspektyva į įsivaikinimą.

Netiesiogiai su šeimos klausimu susijęs ir požiūris į imigraciją. Užuot puoselėjus ir stiprinus Lietuvos šeimas, visuomenės senėjimo ir susitraukimo problemas siūloma spręsti gausinant migrantų skaičių.

Jeigu šioje Tėvynės sąjungos programoje ieškosime žodžių, susijusių su gyvybės apsauga iki gimimo, jų ten nėra. Šiek tiek užsimenama apie socialinę paramą šeimoms, bet be didesnio konkretizavimo, o kaip ši parama atsiliepė valdančiosios koalicijos praktikose, daug profesionaliau pasakytų kiti šeimų asociacijos nariai.

Verta ir teisinga paminėti, kad Tėvynės sąjungos parlamentinėje frakcijoje yra narių, kurie priešinasi šeimos sampratos devalvacijai. Bet teisingumo dėlei verta priminti, jog tokių yra ir Liberalų sąjūdžio frakcijoje. Esminis klausimas – vyraujantis tonas šiose partijose. Šeimos vertybes palaikantiems rinkėjams lieka pasirinkimas pagal kitus kriterijus: reitinguoti prošeimyniškus kandidatus šiose partijose ar balsuoti už kitų partijų sąrašus.

Šeimos vertybes palaikantiems rinkėjams lieka pasirinkimas pagal kitus kriterijus.

Pereikime prie parlamentinės opozicijos. Pradėkime nuo reitinguose karaliaujančių socialdemokratų. Jų programoje oficialiai įrašytos vienalytės partnerystės ir kova su „neapykantos kalba“, kuri, pagal įprastą Vakarų praktiką, reiškia bet kokią kritiką ar tiesiog nepritarimą. Lygiagrečiai kalbama apie „lytinį švietimą“, „reprodukcinę sveikatą“, kontracepciją: apie šias sąvokas aiškinti vargu, ar dar reikia. Socialdemokratai genderizmu nusileidžia gal tiktai Laisvės partijai.

Įdomiausia ir vienintelė (po Regionų frakcijos suirimo) idėjinė opozicija Seime yra žalieji valstiečiai. Jie oficialiai pasisako už tradicinę šeimą, nors mums mielesnė sąvoka – prigimtinė šeima.

Žvilgtelkime į darbus. Cituojama iš partijos prisistatymo: „Priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas, leidęs užtikrinti geresnį atstovavimą Lietuvos šeimų interesams tiek savivaldos, tiek ir valstybės lygmeniu. Įvesta šeimos kortelė daugiavaikėms šeimoms, suteikianti nuolaidas prekėms ir paslaugoms. Išplėstas šeimai teikiamų paslaugų ratas. Pradėti mokėti vaiko pinigai, kurie, remiantis Europos Komisija, yra viena efektyviausių kada nors taikytų skurdo mažinimo priemonių Lietuvoje. Pradėtas visuotinis nemokamas ikimokyklinukų ir pirmokų maitinimas. Nuo 2016 m. nuosekliai augo šeimų pajamos“.

Vis dėlto, būtent žalieji valstiečiai atvedė į Seimą Dovilę Šakalienę, o jų dominuojamas Seimas priėmė liūdnai pagarsėjusią „Matuko reformą“, leidusią laisvai atiminėti iš šeimų vaikus. Vėliau ši reforma buvo šiek tiek humanizuota, bet tiktai po kito skandalo – Eglės Kručinskienės persekiojimo.

Taip pat būtent valstiečių dominuojamas Seimas priėmė pakaitinės migracijos paktą. Tad vargu, ar galėtume juos laikyti principingais Lietuvos senbuvių teisių gynėjais. Klausimų kyla ir dėl šios partijos europarlamentaro Bronio Ropės padėjėjo Martyno Norbuto, siekiančio per teismus įteisinti vaivorykštines „šeimas“.

Demokratų sąjungoje „Vardan Lietuvos“ matome margą publiką – nuo ilgametės šeimos vertybių gynėjos Rimos Baškienės iki atviro leftisto ir genderisto Tomo Tomilino. Partijos lyderis Saulius Skvernelis atvirai yra pasisakęs už Stambulo konvenciją, įteisinančią „socialinės lyties“ konstruktą ir draudžiančią šią koncepciją kritikuoti.

Darbo partija, kaip ir galima tikėtis, šeimų klausimą šiek tiek paliečia tik socialiniu aspektu. Žada jaunoms šeimoms lengvatinį ir ilgalaikį kreditavimą įsigyjant būstą. Vykdyti valstybės paramos politiką, kuri skatintų gimstamumą, tačiau atimtų galimybę vaikų gimdymo pašalpas paversti pragyvenimo šaltiniu. Parengti įstatymų pataisas, užtikrinančias paramą tvarkingai gyvenančioms jaunoms gausioms šeimoms. Sumažinti darbo stažą daugiavaikėms motinoms, didinti pašalpas tėvams, auginantiems vaikus iki 3 metų. Mažas pajamas gaunančioms šeimoms – kompensuoti komunalines paslaugas.

Tiesos dėlei verta paminėti, kad Darbo partijos parlamentarai balsavo prieš arba susilaikė, priimant Civilinės sąjungos įstatymo projektą po pateikimo. Taip vieningai, be jų, balsavo tik žalieji valstiečiai ir dabar jau iširusi Regionų frakcija.

Pereikime prie antisisteminės opozicijos. Čia pirmiausiai reiktų paminėti Seime atstovą turinčią Tautos ir teisingumo sąjungą (centristus, tautininkus). Dėl administracinių trūkumų ji savo puslapyje pateikia seną, dar Romualdo Ozolo laikų, programą, kurioje nėra minimi šiandieniniai iššūkiai. Tad čia pasiremkime svetaine „Mano balsas“, kur pateikiamos sąjungos lyderių ir kandidatų pozicijos.

Štai, ką rašė 2020 m. sąjungos lyderis Naglis Puteikis. „Tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis kaip ir heteroseksualios poros“ – visiškai nesutinku. „Moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti dėl aborto“ – greičiausiai nesutinku. „Imigracija į Lietuvą iš trečiųjų (ne ES) šalių turi būti griežtai ribojama“ – visiškai sutinku.

Kita politinė organizacija, tvirtai remianti prigimtinę šeimą, yra Krikščionių sąjunga. Jos programoje rašoma: „Šeimos politikoje principingai siekiame stiprinti vyro ir moters papildomumą, lygiateisiškumą, kartų bendravimą, santuokos, vaikų ir negimusių kūdikių apsaugą, rūpintis neįgaliųjų socialine integracija, realia vaikų teisių apsauga“. „Mums nepriimtinos jokios ideologijos ir „inžinerinės“ priemonės, neigiančios, žalojančios ir griaunančios biologinę ir socialinę žmogaus prigimtį, natūralų fizinį ir dvasinį lytiškumą“.

Trečia organizacija – Nacionalinis susivienijimas. Jos programoje pripažįstama prigimtinė šeimos laisvė nuo genderistine ideologija teisinamo valstybės kišimosi. „Prigimtinė šeima yra pirminė gamtinė ir istorinė žmonių bendrija, kurioje ir per kurią užtikrinamas žmonijos tęstinumas“.

„Besąlygiškas žmogaus teisės gyventi pripažinimas ir jo gyvenimo nuo natūralios fizinės pradžios iki pabaigos apsauga yra esmingiausia ir niekuo nepakeičiama žmogaus, kaip savito asmens, nelygstamos vertės ir orumo sąlyga ir tvirčiausias rūpinimosi šeima, kaip prigimtine asmens atsiradimo ir visapusiško išsiskleidimo erdve, pagrindas“. „Prigimtinė šeima yra savarankiška bendruomenė, tautos ir valstybės pagrindas, turintis teisių, kurių valstybė nei perimti, nei panaikinti negali“.

Ši partija taip pat atmeta pakaitinę migraciją, Europos Sąjungos virsmą supervalstybe, kas tiesiogiai sietina ir su didžiųjų Vakarų valstybių nuostatų diegimu – net privalomu diegimu – į kiekvienos Sąjungos šalies-narės nacionalinę teisę.

Laisvės ir teisingumo partija teigia, jog šeima – vienas svarbiausių stiprios valstybės ir atsakingos visuomenės struktūrinių vienetų. Šeimos gyvenimas turi būti gerbiamas, ji – puoselėjama ir remiama. Valstybės institucijų atstovai ir politikai turėtų atsiriboti nuo bandymų primesti asmenines religines, moralines pažiūras per teisinį reglamentavimą. Valstybė turėtų susilaikyti nuo kišimosi į šeimos gyvenimą, nebandydama šeimos koncepcijos apibrėžti, jos veiklos ir iniciatyvų – varžyti. Tos pačios lyties asmenys turi turėti teisę įteisinti civilinę partnerystę.

Iš to matyti, kad ši partija lieka liberaliame kelyje, pasisakydama prieš valstybės aktyvumą, nustatant pageidautinas ir vengtinas šeimos sampratas ar normas, taip pat – už šeimos surogatus.

Žaliųjų partija savo programoje apie šeimą kalba išskirtinai taupiai. Užsimenama, kad vienas demografinės situacijos gerinimo būdų – per mokestinę sistemą stipriau remti šeimas, auginančias vaikus.

„Reikia sudaryti visas sąlygas ne tik gimdyti vaikus, bet ir tinkamai juos auginti ir prižiūrėti, remiant ne mažiau kaip dvejus metus trunkančias motinystės ir tėvystės atostogas, iš esmės plečiant ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų tinklo kūrimą kuo arčiau prie vaikų gyvenamosios vietos, didinant šių įstaigų įvairovę, optimizuojant šių įstaigų dydį, užtikrinant pakankamą dėmesį ir saugumą kiekvienam auklėtiniui/mokiniui, skatinant nuotolinių darbo vietų kūrimą, skatinant mamas ar tėčius dirbti nepilnu etatu, tuo pačiu išsaugant šias darbo vietas jiems ar joms“.

„Pasisakome už tėvystės ir motinystės apsaugą, vaiko teises augti saugioje aplinkoje – darnioje, valstybės ir visuomenės visapusiškai palaikomoje, remiamoje šeimoje, nepriklausomai, kokia yra jos sudėtis. Nesiekiame, kad būtų nustatytas šeimos tik kaip vien vyro ir moters sąjungos, apibrėžimas. Manome, kad kiekvienas turi laisvę pasirinkti savo įsitikinimus, seksualinę orientaciją, šeimos kūrimo modelį. Skatinsime tolerancijos ir pagarbos kultūrą“ – teigiama šios kairuoliškos partijos programoje.

Apie tokias partijas, kaip Lenkų rinkimų akcija, Regionų partija ar „Jaunoji Lietuva“ sunku spręsti iš programų, nes jos šio teksto rašymo metu nėra pateikiamos viešam svarstymui. Vis dėlto žinoma, kad lenkų ir jaunalietuvių lyderiai yra daugelį kartų pasisakę už prigimtinę šeimą, o regionalai savivaldybių rinkimuose net dalyvavo su Šeimų sąjūdžiu, kas leidžia juos identifikuoti kaip šeimai draugišką partiją.

kad šeimai draugiškiausios partijos šiuo metu – užparlamentinėje opozicijoje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šeimai draugiškiausios partijos šiuo metu – užparlamentinėje opozicijoje, bet jų perspektyvos – miglotos dėl tarpusavio susiskaldymo. Vienijimo procesą galėtų pradėti stipri parlamentinė Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tačiau kol kas ji vengia tą daryti dėl lyderio ambicijų. Nusikračiusi S. Skvernelio komandos, ši partija kiek išsigrynino, tad jos pasirinkimas – viena iš galimų šeimos vertybes remiančio rinkėjo opcijų. Visgi, daug tvirčiau šias vertybes remia Tautos ir teisingumo sąjunga, Krikščionių sąjunga, Nacionalinis susivienijimas ir Lenkų rinkimų akcija.

Nesiimsime šiuo tekstu aiškinti, kuris šių pasirinkimų – geriausias. Tam reiktų svarstyti kitus kriterijus nei iš konteksto išimtas šeimos politikos aspektas. O būtent – požiūrį į tautinę valstybę, Europos Sąjungą, migraciją, socialinę politiką, asmenines partijų lyderių charakteristikas. Apsiribojome trumpa apžvalga, kurios partijos iš esmės yra draugiškos šeimai, kurios – priešiškos, o kurios bando laviruoti.

Jei susiburtų masinis šeimų judėjimas, laisvas nuo geopolitinių ar konspirologinių kontroversijų, būtent jis galėtų paskatinti šeimas remiančių partijų vienijimąsi. Ateina laikas parodyti partijoms visuomeninę jėgą, suteikiančią rinkimų platformą, ir už tai keliančią tam tikrus politinius reikalavimus.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) suvažiavime.

The post Marius Kundrotas. Partijos, programos ir šeima appeared first on LAIKMETIS.

Ideologija – tai idėjų sistema. Be sistemos idėjos tėra atskiri fragmentai, neturintys loginio tarpusavio ryšio. Visgi, ideologijos taip pat yra fragmentiškos. Jos grupuoja idėjas pagal susiklosčiusią konjunktūrą ar tradiciją, dažnai – be gilesnės dvasinės jungties. Ypač aiškiai tai matoma JAV, kur kultūrinis konservatorius pagal partinę sistemą privalo būti ekonominiu liberalu, o ekonominis socialistas – kultūriniu liberalu. Besirinkdamas vieną idėją, gauni dar keletą, kurios pačiam gal ir nėra priimtinos.

Prancūzų tautininkų patriarchas Žanas Mari Le Penas apie save sakė: nei dešinysis, nei kairysis, o prancūzas. Vietoje prancūzo mes galime paminėti lietuvį. Europietį. Arba tiesiog krikščionį.

Doras lietuvis krikščionis gali būti tautininkas tiek, kiek tai reiškia kiekvienos tautos teisę savo tėvynėje kurti savo valstybę ir savo santvarką. Gali būti konservatorius tiek, kiek tai reiškia dorybės pirmenybę pragmatinių interesų atžvilgiu. Liberalas tiek, kiek tai reiškia teisę skirtingais keliais žengti link bendrojo gėrio. Socialistas tiek, kiek tai reiškia, kad apskritai siekiama bendrojo gėrio. Pagaliau – žaliasis tiek, kiek tai reiškia bet kokios gyvybės apsaugą, jeigu joje nėra prieštaros žmogiškai būtinybei.

Gali būti konservatorius tiek, kiek tai reiškia dorybės pirmenybę pragmatinių interesų atžvilgiu. Liberalas tiek, kiek tai reiškia teisę skirtingais keliais žengti link bendrojo gėrio.

Rusų konservatorius Aleksandras Solženycinas sakė, kad riba tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį. Tai tikrai rusiška mintis. Vakarietis pasakytų: per protą. Tikroji karo fronto linija nėra brėžiama tarp tautų. Nėra brėžiama ir tarp ideologijų. Praktiškai nėra ideologijų, kurios būtų iš esmės blogos. Blogas gali būti tik vienpusiškumas, pereinantis į kraštutinumą. Kai konservatizmas pereina į obskurantizmą, liberalizmas – į anarchizmą, socializmas – į komunizmą ar nacionalizmas – į šovinizmą.

Intelektualinę ir moralinę tamsą nuo šviesos skiria riba, einanti praktiškai per visas ideologijas. Ta pati ideologija gero žmogaus mintyse bus vienokia, blogo žmogaus mintyse – kitokia. Johano Gotfrydo Herderio nacionalizmas iš esmės skiriasi nuo Adolfo Hitlerio nacionalizmo, Edmundo Berko konservatizmas – nuo Aleksandro Dugino konservatizmo, tikriausiai tokias pat skirtis galima rasti liberalizme, socializme ir ekologizme.

Šiandien daugybė žmonių klausinėja vieni kitų: kur Tamstos nuoseklumas, juk esate dešinysis arba kairysis? Turite mąstyti ir elgtis kaip tikras dešinysis arba kairysis. Palaikote prigimtinę šeimą ar tautinę valstybę – palaikykite ir laukinį kapitalizmą. O jei palaikote socialinį solidarumą ir atsakomybę gamtai – palaikykite tautų katilą ir septyniasdešimt lytinių tapatybių. Nes tai esanti nuosekli dešinė arba kairė.

Bet galimas ir kitoks nuoseklumas. Nuoseklumas, peržengiantis ideologijų ribotumus. Nuoseklumas, kylantis iš pagarbos Kūrėjui ir meilės Jo kūrinijai. Kas gerbia vieną, mylės ir kitą. Nėra baisesnio varianto negu Dievo redukcija į kultūrinį ar politinį kodą. Tada Dievo vardu vyksta siaubingas išnaudojimas. Tautos, žmogaus, gamtos. O tie, kurie atmeta išnaudojimą, sulig juo atmeta ir Dievą, kaip šį išnaudojimą įteisinančią idėją. Gyvuliškas interesas tapatinamas su mintimi apie Dievą.

Dievas sukūrė įvairų pasaulį. Biologiškai, psichologiškai, kultūriškai. Šėtonas yra tas, kuris siekia šią įvairovę sunaikinti. Ištisos gamtos rūšys naikinamos, tautos maišomos, kuriama globali pseudokultūra, lėkšta ir vulgari. Iš Dievo kyla idėjos, saugančios pasaulio įvairovę, gausą ir darną.

Todėl tikras krikščionis visada bus aukščiau ideologinio ribotumo, ir kartu tobuliausiai išpildys savyje geriausia, ką turi skirtingos ideologijos. Dievas įkurdino žmogų rojuje ir skyrė jam visą Žemę paversti vienu žydinčiu Rojaus sodu. Pragarą kuriame patys. Gyvosios aplinkos išnaudojimas ir teriojimas ateina iš Dievo ir žmogaus priešo. Benaikindamas žmogus susinaikina pats. Pirmiausiai – dvasiškai.

Todėl tikras krikščionis visada bus aukščiau ideologinio ribotumo, ir kartu tobuliausiai išpildys savyje geriausia, ką turi skirtingos ideologijos.

Kas laimės – žmogus-kūrėjas ar žmogus-griovėjas – jau šimtmečius žmoniją kamuojantis klausimas. Ko gero, kova tarp šių skirtingų žmonijos rasių yra amžina tiek, kiek amžina pati žmonija. Giliausia rasinė skirtis glūdi ne tarp kaukolių formų ar odos spalvų. Ji glūdi tarp dvasinės, moralinės ir intelektualinės kokybės lygių. Kaip rašė rusų konservatorius Nikolajus Berdiajevas, dvasiniame pasaulyje nėra lygybės. Dieviškasis principas yra hierarchija. Ne ekonominė, socialinė ar biologinė. Dvasinė. Yra „dvasiniai" žmonės ir yra „kūniški".

Dvasia persmelkia ideologijas ir jas išplečia. Užuot kalbėjus apie ideologijų pabaigą, teisingiau kalbėti apie ideologijų kaitą. Akivaizdu, kad XXI amžiuje tikroji ideologinė skirtis glūdi tarp dorybių ideologijos ir vartojimo ideologijos, iš kurios kyla ir lytinis hedonizmas, ir gamtos išnaudojimas, ir susitelkimas į individualų „aš", ir išplėstinis „aš:, kai egoistiniai interesai projektuojami į tautą, rasę ar klasę. Iš vartojimo ideologijos kyla šalies ir tautos instrumentalizavimas, kai būti vienoje šalyje ar tautoje – tiesiog naudingiau negu būti kitoje, ir tai tampa svarbiausiu vertinimo kriterijumi.

Socialinis solidarumas ir atsakingas požiūris į gamtą yra tokios pat svarbios dorybės, kaip ištikimybė prigimtinei šeimai, tautai ir valstybei, darbštumas, pagarba žmogaus asmeniui, autentiškas religingumas. Moralė nėra nei kairioji, nei dešinioji. Pastarieji konstruktai yra dirbtiniai ir sąlygiški.

Reikalinga nauja ideologinė apibrėžtis ir nauja ideologinė stovykla. Sąlygiškai vadinkime ją moralizmu. Žinoma, moralė glaudžiai susijusi ir su intelektu. Nes žmogus, gyvenantis gyvūniškame būties lygmenyje, nėra pajėgus objektyviai skirti tamsos nuo šviesos. Ko gero, teisus buvo Platonas, teigęs, kad dorybė prasideda nuo išminties. Bet išmintis be dorybės – tiktai pragmatiškas gudrumas. Didžiausia išmintis – savo gyvenime skleisti gėrį. Į visą kūriniją. Per ją vyksta santykis su pačiu Kūrėju.

The post Marius Kundrotas. Tamsa, šviesa ir ideologija appeared first on LAIKMETIS.

Jei kalbėsime apie kolektyvines nuodėmes, kils klausimas: kur Dievo bausmė Kanadai, Nyderlandams, Skandinavijai? Sodomijos iškėlimas ant pjedestalo, žodžio laisvės suvaržymai, kad ištvirkėliai ir perėjūnai galėtų jaustis patogiau, teisiųjų persekiojimai daro šias šalis daug vertesnes bausmės nei giliomis krikščioniškomis tradicijomis pasižyminti Ukraina. Tad gal tai nėra bausmė?

Jobo knyga Biblijoje – geriausias pavyzdys, kaip žmogus gali kentėti dėl kitų priežasčių nei nuodėmė. Visgi, didžiausią įspūdį palieka pranašo Izaijo knygos žodžiai: „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53,5). Krikščioniškoji teologija teigia, jog čia rašoma apie Mesiją – apie Jėzų Kristų. Judėjai šias eilutes interpretuoja kitaip.

Tarp skirtingų interpretacijų yra tokia, kuri teigia, kad čia kalbama apie žydų tautą, savo kančiomis pašventinusią žmoniją ir taip sudariusią galimybes kitų tautų žmonėms būti tikrais žmonėmis, gelbstint žudomą ir persekiojamą išrinktąją tautą. Kristaus istoriškumas ir Jo aukos unikalumas palieka vietos interpretacijoms, kad ir kiti žmonės gali kentėti dėl kokio nors aukštesnio tikslo nei bausmė už nuodėmę.

Šiandien drąsiai galima teigti, kad Ukrainos kančia turi prasmę. Vakarų pasaulis, praradęs tiek tautines, tiek ir krikščioniškąsias šaknis, mato kaip žmonės kovoja už savo tautą ir žemę, kalbą ir kultūrą, už savo namus ir šeimas. Šis pavyzdys įkvepia. Vakarai bunda. Jei čia įvyks tautinis ir krikščioniškas atgimimas, tai žymia dalimi bus ukrainiečių nuopelnas.

Ar teko girdėti apie vaivorykštinius batalionus? Ne? Kodėl?

Išglebęs Vakarų vartotojas mato, kad yra aukštesnė gyvenimo prasmė nei mėgautis vulgariais malonumais. Kad yra kažkas daugiau nei „žmogaus teisės“ Sodomos ar Babelės bokšto pavidalu. Būkime tiesūs: kovingiausius ukrainiečių dalinius sudaro vakariečių iškeikti tautininkai, kurie grumiasi tikrai ne už tokias „žmogaus teises“. Ta pati publika, kuri dabar vaiko agresyvius maskolius, ne taip seniai vaikė vaivorykštinius paradus. Ar teko girdėti apie vaivorykštinius batalionus? Ne? Kodėl?

Ukrainiečių pavyzdys praktiškai patvirtina seniai žinomą koncepciją: žmogus randa prasmę gyventi tik atradęs prasmę, dėl kurios verta mirti. Norėtųsi lengvesnio kelio. Bet Dievas Kristaus asmenyje pats prisiėmė kančią ir mirtį, taip atskleisdamas jų prasmę. Kristus prisikėlė, suteikdamas viltį prisikelti kiekvienam žmogui ir ištisoms tautoms.

Ukraina taip pat po truputį keliasi. Neseniai priešas buvo ties Kijevu. Manyta, kad ši šalis gyvena paskutines dienas. Dabar okupantams liko tik siauručiai ruoželiai rytiniame ir pietiniame pakraštyje. Daugiau kaip šimtmetį ukrainiečius draskė kalbiniai ir istoriniai skirtumai. Rusiški Rytai kovojo su ukrainietiškais Vakarais. Karas sujungė šias istorines dalis į vieną politinę tautą. Rusakalbiai ukrainiečiai pasitiko „gelbėtojus“ iš Maskvos ne su duona ir druska, o su ginklais. Tai padarė okupantų žiaurumas.

Drauge su tautiniu atgimimu vyksta ir krikščioniškasis. Karo akivaizdoje vis daugiau ukrainiečių kreipia savo žvilgsnius į Dievą, kurį taip lengva pamiršti ramybės būsenoje. Dabar dar sunku pasakyti, ar Ukraina susigrąžins 2014 m. sienas, ar liks apkarpyta, bet jau beveik akivaizdu, kad šalis ir tauta išliks.

žmogus randa prasmę gyventi tik atradęs prasmę, dėl kurios verta mirti.

Mums, Vakarų pasaulio atstovams, šis karas turi dvejopą reikšmę. Pirmiausiai jis budina iš liberalaus ir kosmopolitinio letargo. Antra – suteikia mums galimybę atskleisti savo žmoniškumą. Parama Ukrainai, jos vaikams ir kariams atskleidžia gražiausias žmoniškąsias dorybes. Ukrainos žaizdos gydo mus kaip žmones ir kaip tautas. Jos kraujas nuplauna mūsų, kaip civilizacijos, nuodėmes. Jos auka suteikia ir mums viltį prisikelti. Ruoškimės naujam Tautų Pavasariui.

The post Marius Kundrotas. Ukraina – Europos mesijas? appeared first on LAIKMETIS.

Nuo šiol bankams, kaip anksčiau KGB, turėsite atsiskaityti už savo religines ir politines pažiūras, priklausomybę partijoms, profesinėms sąjungoms ir kitoms organizacijoms, net už „lytinę orientaciją“. Manėte, kad socialinių kreditų sistema galioja tiktai komunistinėje Kinijoje? Manykit iš naujo.

22-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“. Šiuo atveju teismo ir saugumo tarnybų funkcijos perduodamos bankams.

Šio teisės akto priėmimas rodo, kam Lietuvoje priklauso tikroji valdžia. Jau įvesti ribojimai disponuoti grynaisiais pinigais, piliečiai prievarta verčiami bankų klientais, nes algas už savo garbingą darbą gali gauti tik per banko sąskaitą. O daugybė žmonių, ypač – jaunų šeimų, patenka į spekuliatyvaus kapitalo vergovę, vos apsisprendę įsigyti ar išsinuomoti būstą, transporto priemonę ar kitą paskolos reikalaujančią nuosavybę.

Nepatinka – nesinaudokite? Regis, taip atsakyti lengviausia. Bet pirmiausia, galimybės atsisakyti banko paslaugų nėra, o antra – kredito įstaigų rinka politiškai ir teisiškai sutvarkyta procentinių bankų naudai.

Nepatinka – nesinaudokite? Regis, taip atsakyti lengviausia.

Jei antrasis veiksnys kerta tik per kišenę, tai pirmasis atima laisvę. Taigi, laisvė kapitalui tampa vergove klientams. Žmogus teisiškai verčiamas susisaistyti su įstaiga, kuri jam gali būti nepriimtina. O dabar ši įstaiga spręs, kiek Jūs esate patikimas pilietis pagal pažiūras, tapatybę ir pomėgius.

Nesinori sąmokslo teorijų, bet klaikiai primena pranašystę iš paskutinės Biblijos knygos. „Negalės nei pirkti, nei parduoti“ be žvėries ženklo. Ant rankos arba ant kaktos. Šiandien – banko kortelės, rytoj – mikročipai. Manote, kad mikročipą į žmogaus kūną bruks tik jo paties pageidavimu? Elektroninės sąskaitos kadaise taip pat buvo tik pagal pageidavimą. Seimo sprendimas rodo, kaip toli gali nueiti intervencija į žmogaus privatumą.

Visi būsite sunumeruoti kompiuteriuose. Nebent aktyviai priešinsitės. Tam kurį laiką bus galimybė gyvenant iš autarkiško natūrinio ūkio. Bet po to ateis laikas politiniams sprendimams ir sankcijoms. Kinija rodo pavyzdį.

Sustabdyti antikonstitucinį ir antihumanišką spekuliatyvaus kapitalo diktatą galima tik pakirtus jo galią. Tam, pirmiausiai, reiktų grąžinti piliečiui teisę be jokių ribojimų disponuoti grynaisiais pinigais, įskaitant galimybę jais gauti algą. Antra – įteisinti beprocentinius bankus. Bet iki globalių sprendimų būtina sustabdyti banksteriams dirbančios Seimo daugumos projektą. Viltis – Prezidento veto.

po to ateis laikas politiniams sprendimams ir sankcijoms. Kinija rodo pavyzdį.

Šiandien alternatyviosios Lietuvos politinės jėgos ginčijasi, kas svarbiau – laisvė, dora, tautiškumas ar socialinis teisingumas. Bet vis labiau įsisiautėjantis globalaus kapitalo diktatas grasina visoms šioms vertybėms. Jis atima laisvę, žlugdo moralę, naikina tautines valstybes ir pačias tautas, skirsto žmones į lygius ir lygesnius. Taigi, visas įvardytas vertybes ginantys antisistemininkai atsiduria vienoje valtyje.

Daug kas priklausys nuo sutelkto veikimo. Dabartinė koalicija turi dingti iš valdžios amžiams. Ją turi pakeisti tikri demokratai ir patriotai. O jų dar yra. Ir, pasak apklausų, dauguma. Pradėkime nuo konkretaus žingsnio. Tarkime KGBanksterių diktatūrai griežtą ne.

The post Marius Kundrotas. Artėja KGBankų diktatūra? appeared first on LAIKMETIS.

Nacionalizmo kaip pasaulėžiūros šaknys driekiasi į Bibliją. Dievo išrinktosios tautos paveikslas įkvėpė šios pasaulėžiūros tėvus-kūrėjus pripažinti kiekvieną pasaulio tautą Dievo kūrinijos dalimi ir dėl to – šventybės apraiška. Pirmieji modernūs nacionalistai Europoje buvo arba giliai tikintys krikščionys, kaip Johannas Gottfriedas Herderis (Johanas Gotfrydas Herderis), arba krikščioniškosios kultūros auklėtiniai, kaip Giuseppe Mazzini (Džiuzepė Madzinis).

Net ir į Aziją nacionalizmas atėjo per krikščionybę. Arabų nacionalizmo pradininkas Mišelis Aflakas (Michel Aflaq) buvo stačiatikis, kinų tautos tėvas Sun Yat-Senas (Sun Jat Senas) – protestantas. Mahatma Gandhi (Mahatma Gandis) žavėjosi Jėzaus Kristaus asmenybe ir mokymu, nors pats išpažino tradicinę indų religiją. Mustafa Kemalis Atatürkas (Mustafa Kemalis-Atatiurkas) kūrė modernią turkų tautą pagal krikščioniškosios Europos tautų modelį.

Nykstant krikščioniškajai etikai tai atsiliepė ir nacionalizmo sampratoms. Adolfui Hitleriui priskiriami žodžiai: tegul Dievas sau tvarkosi danguje, o mes susitvarkysime čia, žemėje. Ne taip svarbu, ar jis iš tiesų tai pasakė, kaip tai, jog būtent pagal šį principą elgėsi. Jei nacionalizmas nėra dieviškas, jis tampa velniškas. Hitlerinė nacionalizmo samprata demonizavo nacionalizmą kaip tokį.

Šiandien vėl aktualus glaudus santykis tarp nacionalizmo ir krikščionybės. Nacionalizmas – natūralus krikščionybės sąjungininkas prieš artėjančią Antikristo karalystę, kurios esminė sąlyga – globalizmas. Krikščionybė – natūrali sąjungininkė nacionalizmui ugdant tautos dorovę, nes tik dora tauta yra sveika.

Šiandien vėl aktualus glaudus santykis tarp nacionalizmo ir krikščionybės.

Kai kurie krikščionys paprieštaraus, kad Antikristą nugalės tik Jėzus Kristus, o bet kokie bandymai atidėti dabartinio pasaulio pabaigą – tai pretenzijos nutolinti ir artėjančią Dievo karalystę. Šiems broliams ir seserims norėtųsi priminti istoriją. Pasaulio pabaiga buvo priartėjusi daugelį kartų, bet vis atsirasdavo tie, kurie ją atidėdavo. Tai buvo žmonės, tapę žemės druska. Būti ja – kiekvieno krikščionio misija. Dievo valia, kad pasaulio pabaiga ateitų ne anksčiau, nei paskutinis žmogus gaus galimybę išsigelbėti.

Galimas prieštaravimas ir iš kai kurių nacionalistų pusės: daugeliui tautų krikščionybė yra atneštinė religija, be to – universalistinė, skatinanti visų žmonių tarpusavio meilę, o nacionalistas, neva, turėtų mylėti tik savo tautą. Čia esama nuoseklumo spragų. Sava tauta objektyviai gali būti vertybė tik tada, jei tauta iš principo yra vertybė, o tai reiškia – kiekviena tauta. O purkštaujantys prieš atneštinę religiją turėtų atsisakyti kompiuterių, interneto, automobilių ir bulvinių cepelinų, nes visa tai – iš svetur.

Nacionalizmas be krikščionybės lengvai išvirsta į tautinį savanaudiškumą, kurio pasekmė, kaip ir individualaus savanaudiškumo atveju, visų karas su visais. Ar mažų mažiausiai – abejingumas kitam, sąlygojantis atitinkamą atlygį. Pavyzdys – šiandieninių Vakarų Europos nacionalistų noras, kad jų žmonės šiltai gyventų, kūrendami rusiškas dujas, kai Rusijos kareivos žudo ir prievartauja ukrainiečius. Lieka tik melstis, kad vakariečiai išvengtų Rusijos smurto, bet jau dabar jie moka savo orumu ir laisve.

Lieka tik melstis, kad vakariečiai išvengtų Rusijos smurto, bet jau dabar jie moka savo orumu ir laisve.

Krikščionybė nacionalizmui suteikia dvasinį turinį. Be šio turinio lengva nukrypti į išorinius dalykus. Kelios raidės gali tapti svarbesnės, nei demografinė katastrofa, kai tautos tiesiog fiziškai traukiasi užmarštin. Kova už tautą prasideda nuo šeimos, šeima – nuo meilės, o meilė ateina iš Dievo. Kova už gyvybę taip pat jungia krikščioniškus ir nacionalistinius motyvus. Dvasinę mirtį lydi ir fizinė.

Savo ruožtu nacionalizmas suteikia krikščionybei politinę formą. Meilė žmonijai visada prasideda nuo konkretaus žmogaus, nuo konkrečios bendruomenės. Tauta – viena iš tokių bendruomenių, sudaranti politinės struktūros pagrindą. Tautinė valstybė, kurioje žmonės susišneka, sutaria dėl bendrų prasmių, yra tvariausia valstybės forma. Ir tai – geriausia terpė demokratijai, kuri užtikrina minties laisvę ir galimybę skleisti gerąją žinią.

Krikščioniškas nacionalizmas nėra klerikalinis nacionalizmas – pastarojo pavyzdžiai buvo tarpukario Lenkija ir frankistinė Ispanija. Lietuvių tautininkų, kitaip tariant – nacionalistų lyderis Antanas Smetona buvo giliai tikintis katalikas, tačiau užtikrino laisvę ir pagarbą įvairioms religinėms konfesijoms. Kaip tik politikų užmojis įstatymo ir prievartos aparato galia įtvirtinti savo konfesiją rodo menką pasitikėjimą Dievu – tarsi Jam reiktų politikų pagalbos skelbiant savąją žinią. Krikščioniškasis nacionalizmas įstatymu įtvirtina moralę, o religiją palieka žmogaus ir Dievo tarpusavio reikalu.

Krikščioniškasis nacionalizmas nereiškia ir to, kad kiekvienas jo šalininkas turi būti išpažįstantis krikščionis. Kai kurie pagonys ir laisvamaniai politikoje geriau gina krikščioniškąsias vertybes, nei kai kurie formalūs krikščionys. Jei smulkinsimės iki vietinių pavyzdžių – palyginkime Kazimierą Uoką su Aušra Maldeikiene. Krikščioniškasis nacionalizmas – tai bibliniai moralės principai, pirmiausiai išreikšti Dekaloge ir Kalno pamoksle, o po to – ir apaštališkuosiuose raštuose.

Artimo meilė, prigimtinė šeima, pagarba gyvybei ir kūrinijai, asmens ir bendruomenės interesų pusiausvyra, teisingumas ir solidarumas, dvasinių idealų sklaida – tai pagrindinės temos, kur krikščionybė ir nacionalizmas vienas kitą pastiprina. Jie nėra vienas kitam tapatūs, nes krikščionybė kalba apie teologiją ir moralę, o nacionalizmas – apie kultūrą ir politiką, bet glaudžiai pinasi vienas su kitu.

Ateina laikas grįžti prie šaknų. Tauta – tai žemiška Bažnyčia, o Bažnyčia – dangiška tauta. Abi jos kyla iš Dievo.

The post Marius Kundrotas. Krikščioniškasis nacionalizmas appeared first on LAIKMETIS.

Jei oponentai pasižiūrės į Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius ir įsiklausys į daugumos balsą, neoliberalai gali išvis išnykti iš politinio žemėlapio.

Deja, dabartinėje opozicijoje vyraujantis balsas pabrėžia, kad žmonės nori valgyti, o ne žydrų sąjungų. Iš esmės tai – politinė skirtis tarp pilvo ir papilvės. Vieniems svarbiausia – sočiai valgyti, o kitiems – mėgautis papilvės teikiamais malonumais.

Moralinio skirtumo tarp šių dviejų linijų nėra. Ir vieni, ir kiti atstovauja gyvūniškajam pradui. To, kas daro žmogų žmogumi – dvasinių ir dorovinių idealų – nėra nė vienoje šių stovyklų arba tai paliekama antrame plane.

Tie, kurių svarbiausi akcentai glūdi aukštesnėse sferose – galvoje ar bent jau širdyje – pagal dabartines apklausas lieka už parlamento barjero. Priežastys – gana aiškios. Pirmiausiai tai – susiskaldymas ir susipriešinimas. Net žiūrint aritmetiškai susiskaldžiusių partijų balsai išsisklaido.

O kur dar psichologinis momentas: kai vienos principinės opozicijos partijos juodina kitas, eilinis rinkėjas, kuris, kaip visada, tingi arba nuo darbų pernelyg pavargęs giliau mąstyti, nusprendžia, kad išvis nėra prasmės balsuoti už kurią nors iš šios grupės partijų, nes visos jos – tik pagiežingos nykštukės.

Net žiūrint aritmetiškai susiskaldžiusių partijų balsai išsisklaido.

Didžiulę įtaką tokiai padėčiai turi ir populiarioji žiniasklaida, griežtai dozuojanti arba išvis blokuojanti informaciją apie alternatyviąsias partijas, o dažnu atveju ir demonizuojanti jas. Pramušti didžiosios žiniasklaidos užtvarą įmanoma tik vieningu informaciniu veikimu, kuriant vieningą informacinę platformą visuomenės švietimui.

Deja, kaip partinėje, taip ir informacinėje plotmėje daugeliui alternatyvininkų mieliau virti savose sultyse, būti vadukais savame kiemelyje, negu kompromisų pagrindu, atsižadant smulkių ambicijų, žengti vieningu frontu prieš gyvuliukų stovyklas.

Kai kurie gerbiami kolegos skiria dvi Lietuvas – valdančio oligarchato ir jo ignoruojamos visuomenės daugumos. Iš tiesų, dabar Lietuvų – bent keturios. Pirma – oligarchato, antra – su juo gana gerai sutariančios hipsterijos, trečia – posovietinės liaudies, plebso, narodo, ketvirta – tautos, sąmoningų piliečių, besitapatinančių su tautinės valstybės projektu.

Oligarchatą tik iš dalies galima tapatinti su hipsterija. Dažnas hipsterijos atstovas nei užima kokias nors valdžios pozicijas, nei į jas pretenduoja. Jis tiesiog nori linksmai gyventi, tad politika kaip veikla jam veikiau kelia nuobodulį, negu potraukį. Bet jis gali balsuoti už tuos, kurie žada jam linksmą gyvenimą.

Iš esmės jis – tik labiau prasilavinęs plebsas, bet skiriasi nuo likusio plebso, sudarančio visuomenės daugumą, nes super primityvius instinktus papildo subtilesniais, kaip seksualiniai eksperimentai ir narkotikai. Paprastam plebsui gi užtenka pavalgyti, išgerti ir išsimiegoti.

Tauta – subtiliausias visuomenės segmentas. Tai nėra visuomenės sinonimas, o tik jos dalis, beje – sudaranti mažumą. Tai – žmonės, kuriems rūpi dvasinis, intelektualinis, moralinis augimas, pozityvi laisvė, teisingumas, bendruomenė, tėvynė. Tai – piliečiai, kuriems duoti palaimingiau, negu imti. Jie pasirengę aukotis, kad kitam jų bendruomenės nariui ir pačiai bendruomenei būtų geriau.

Kai kuriais atvejais, kaip Sąjūdžio metais, tauta kaip mažuma gali pakelti liaudį kaip daugumą, įtikindama ją, kad laisvės ir teisingumo idealai gali sąlygoti ir liaudies trokštamą gerą ir patogų gyvenimą.

Šiuo metu padėtis kitokia. Tauta – išsisklaidžiusi. Jos likučiai sėdi uždaruose narveliuose, iš tų narvelių kiekvienas jos segmentas čirškia ant kitų segmentų, sėdinčių kituose narveliuose. Nemaža tautos dalis apskritai atsiriboja nuo politikos, atsidėdama asmeniniam tobulėjimui, nes jau prarado viltį politikoje turėti nors kokios įtakos.

Daugelis politikų, pagal prisiimtą politinę tapatybę turinčių atstovauti tautai, mieliau kalba liaudžiai, nes jos – daugiau ir ją patraukti reikia mažiau intelektualinių pastangų. Tik pasakyk, kad mažinsi mokesčius ir didinsi išmokas, ir dalis liaudies – jau tavo.

Štai kodėl artimiausiuose rinkimuose pagrindinė skirtis bus tarp pilvo ir papilvės. Socialinė gerovė prieš hedonistines „laisves“. Duok, Dieve, kad abiem pusėm po rinkimų pritrūktų deputatų valdančiajai daugumai ir tektų įsileisti vertybininkus.

Jei bus, ką įsileisti. Kol kas tikimybė, kad į parlamentą pateks bent kiek įtakingesnė vertybininkų grupė, gana maža. Bet kartais pasitaiko stebuklų.

The post Marius Kundrotas. Artimiausi Seimo rinkimai: pilvas prieš papilvę? appeared first on LAIKMETIS.

Ne taip seniai tokie rezistentai, kaip vyskupas Jonas Kauneckas ir Petras Plumpa pripažino, kad kovojo už kitokią Lietuvą. Vienokiais arba kitokiais žodžiais tą patį išsakė kovotojai Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, partizanas Jonas Kadžionis-Bėda.

Ne itin dabartine Lietuvos padėtimi džiaugiasi Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Robertas Grigas, ją iš esmės keisti stengėsi Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas, Kazimieras Uoka. Dauguma šių kovotojų jau ilsisi po velėna. Iš gyvųjų rezistentų šiandien Seime – bene vienintelis Petras Gražulis. Jo manieros ir akcentai vieniems patinka, kitiems – ne, bet faktas: jis tikrai kovojo.

Kai šie žmonės dalyvavo uždraustoje savilaidoje, kovėsi partizanų gretose, sėdėjo lageriuose ir kalėjimuose, kur buvo ir už ką kovojo V. Landsbergis? Pasak internete platinamo laiško – gyrė jį išvadavusią sovietų armiją ir prašėsi į komjaunimą. Su visa pagarba už jo laikyseną Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją, didžiąją gyvenimo dalį jis pats taip ir kovojo. Tad kam kalbėt, o kam – patylėt.

Būtent už tokią Lietuvą, kokia ji dabar yra, skelbiasi kovojusi Rita Miliūtė. Na, taip, ji dalyvavo Sąjūdžio žiniasklaidos kūrime, bet tai buvo laikai, kai oponuoti sovietijai jau buvo populiaru ir gana saugu.

Nelabai gali kaltinti tokius žmones, kaip Andrius Tapinas, Tomas Vytautas Raskevičius, Andrius Navickas – jie didžiosioms kovoms buvo per jauni. Bet ir patys galėtų būti kiek kuklesni, spręsdami, kas, kaip ir už ką tuomet kovojo. Aušra Maldeikienė rašė sovietinę disertaciją. Rimvydas Valatka dirbo sovietiniame laikraštyje. Praregėjo? Duok, Dieve, bet abejotina. Iš vienos patogios pozicijos – į kitą.

Iš didžiųjų kovotojų už laisvę neoliberalią poziciją dabar palaiko bene vienintelis Julius Sasnauskas. Liūdna, kai buvę patriotai tampa tautą, dorovę ir šeimą naikinančios ideologijos šalininkais, bet jis – vienas iš tos saujelės, kuri bent turi teisę sakyti, kad kovojo.

Liūdna, kai buvę patriotai tampa tautą, dorovę ir šeimą naikinančios ideologijos šalininkais.

Absoliuti dauguma iš tų, kurie kovojo, ir kurie sulaukė šios Lietuvos – tokios, kokia ji dabar yra, tapo jos oponentais. Ir absoliuti dauguma tų, kurie palaiko neoliberalizmo liniją, arba atėjo iš sovietinių sluoksnių, arba pilnametystės sulaukė jau tais laikais, kai tikrosios kovos už Lietuvą prieš okupacinį sovietų režimą jau buvo pasibaigusios.

Sovietinės kilmės neoliberalų psichologija – aiški. Anais laikais jie dirbo vienai vyraujančiai sistemai, dabar – kitai. Jei rytoj Lietuvoje įsivyrautų islamistai ar fašistai, jie dirbtų jiems. Amžino prisitaikėlio pozicija. Šie žmonės nei kovojo, nei kovos, jie visada bus stipresniojo pusėje.

Neoliberalus jaunimėlis – taip pat lengvai suprantama socialinė kategorija. Šie žmonės mano, kad didžiulė rezistencija – nueiti prie bažnyčios ir pamaskatuoti nuogomis genitalijomis. Net jei tautos dauguma tuo piktintųsi, jiems daug svarbiau, ką pasakys pasaulio galingieji, kurie – anokia paslaptis – daugeliui jų dar ir moka.

Tiek vieniems, tiek kitiems reali kova, rizikuojant prarasti darbą, socialinį statusą, saugumą, sveikatą ar net gyvybę – sunkiai suprantama. Jie gali reklamuotis ant didvyrių kaulų – pavyzdžiui, viešai ir karštai remdami Ukrainos kovotojus – bet patiems stoti į jų vietą būtų kažkas virš jų suvokimo ribų. Ir nieko keisto.

Dabartinėje Ukrainoje kovingiausius dalinius taip pat sudaro tie, kurie pačioje Ukrainoje ilgus metus kovojo su oligarchais ir neoliberalais. Nepabijokim tų žodžių – radikalūs nacionalistai. Ne vaivorykštiniai upėtakiai, gyvenantys dėl savo malonumų. Tokiems jų gyvenimas – per brangus.

Mylėti save ir savo gyvenimą – natūralu. Tai – tipiška vidutinio žmogaus būsena. Didvyriai visais laikais ir visose visuomenėse sudaro mažumą. Ir būtent ši mažuma lemtingais momentais išjudina ir patraukia paskui save daugumą. Smerkti žmogų už tai, kad jis – žmogus, beprasmiška. Lygiai taip pat beprasmiška jį garbinti. Palikime pagarbą tiems, kurie pasirinko didvyrio – aukos – kelią. O kitiems palikime jų vietą. Dvikojo gyvūno vietą. Jie patys ją pasirinko.

The post Marius Kundrotas. Kas, kaip ir už kokią Lietuvą kovojo? appeared first on LAIKMETIS.

Kultūrinis marksizmas apskritai yra oksimoronas, nes marksizmas gimė ir brendo kaip ekonominė teorija. Karlui Marxui (Karlui Marksui) ekonomika buvo žmogiškosios būties bazė, o kultūra – tiktai antstatas.

Tiesa, vėlesni teoretikai – György'is Lukácsas (Djordis Lukačas), Antonio Gramscis (Antonijas Gramšis) ir ypač Herbertas Marcuse (Herbertas Markuzė) su visa Frankfurto mokykla – marksizmą praplėtė kultūrinėmis pretenzijomis, tačiau K. Marxo socioekonominė vizija liko marksizmo šerdimi.

Naujoji kairė arba neomarksizmas – tikslesnės sąvokos šiam reiškiniui apibūdinti, nes jame kai kas perimta iš marksizmo, būtent – revoliucija prieš buržuazinę civilizaciją, bet tam tikra prasme ir distancijuotasi nuo senojo marksizmo, nes proletariatą, kaip revoliucijos bazę, pakeitė tautinės mažumos ir įvairaus plauko dekadentai. Vis dėlto šie vardai dažnai vartojami pernelyg plačiai.

Pirmiausiai, šiais vardais vadinami tie, kurie patys save laiko liberalais ar net nuosaikiais konservatoriais. Daugelis jų vargu, ar kada nors gyvenime skaitė G. Lukácso, A. Gramscio ar H. Marcuse's darbus. Nebekalbant apie tai, kad laikytų juos savo autoritetais. Žinoma, Johnas Locke'as (Džonas Lokas) ir Edmundas Burke'as (Edmundas Berkas) vartosi karstuose, regėdami tokius savo „sekėjus“. Pirmasis akcentavo pozityviąją laisvę, antrasis gi laisvę be išminties ir dorybės laikė didžiausiu įmanomu blogiu.

Vis dėlto šiuolaikinių liberalų šaknų jau galima rasti Johno Stuarto Mill'io (Džono Stiuarto Milio) raštuose, kur pabrėžta negatyvioji laisvė. Taip atsiranda laisvė, atskirta nuo moralės, šeimos, tautos, bendruomenės.

O jei kas primins, kad liberalai tradiciškai pasisakydavo prieš reglamentų ir apribojimų gausinimą, ką daro šiandieniniai liberaliosios demokratijos šaukliai, teks atsakomai priminti John Rawls (Džoną Rolsą), kuris kvietė liberalizmą paversti valdančiąja ideologija, nes jis – nei daugiau, nei mažiau – pati teisingiausia ideologija. Iš čia kyla liberalių nuostatų primetimas tiems, kurie nėra liberalai.

Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni.

Liberalizmas nėra vienintelė sau prieštaraujanti ideologija. Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni. Pasaulio perėjūnų ir vietinių dekadentų laisvės vertinamos labiau, nei patriotų, krikščionių ar tiesiog konservatorių laisvės – ne tik stabdyti, bet net ir kritikuoti laisvesnius. Vienų laisvės visada riboja kitų laisves, telieka apsispręsti, į kurią pusę ribas plėsti, o į kurią – siaurinti. Vis dėlto lyginant šiuolaikinį liberalizmą su J. Locke'as klasika tenka vartoti sąvoką – neoliberalizmas.

Neomarksizmas taip pat egzistuoja. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis – gana įtakingas. Tuo tarpu Lietuvoje tai – gana marginali srovelė, apsiribojanti Bielskių šeima ir jos simpatikais, kurių aukščiausias pasiekimas buvo laikinas premjero patarėjo statusas. Mažutė grupelė be realios įtakos. Tai – ne baubas, o tik baubukas. Žinoma, ir mažus baubukus reikia stebėti, Vakarų pavyzdys rodo, kaip iš jų išauga dideli baubai.

Tuo tarpu kalbant apie valdančiąsias grupes – Tėvynės sąjungą, Liberalų sąjūdį ar net Laisvės partiją – neomarksizmo terminas lieka abejotinas. Visos šios partijos, pirmiausiai, yra kapitalistinės. O marksizmas – tiek senasis, tiek naujasis – užkietėjęs kapitalizmo priešininkas.

Tai, kad politinės neoliberalų ir neomarksistų praktikos kartais sutampa – ypač kalbant apie migrantų ir dekadentų laisvių plėtrą bei jų oponentų ir kritikų eliminavimą už teisės ribų – vargu, ar turėtų stebinti.

Požiūris į nacionalizmą jungia tiek neoliberalus, tiek neomarksistus su putinistais, o požiūris į Izraelį – nacistus su neomarksistais, bet vargu, ar tai leidžia tam tikrus sutapimus laikyti absoliutaus identiškumo įrodymu. Be kita ko, valdančios koalicijos lyderiai turi didesnį ar mažesnį ryšį su religija, o marksistams religija – pirmiausiai sunaikintina priespaudos forma, jei tik tai nėra „skriaudžiamųjų“ religija.

Žmonės, sekantys K. Marxu ir H. Marcuse verčiau nusižudys, nei eis po konservatizmo ar juolab – krikščioniškosios demokratijos vėliava, net jei už tos vėliavos nieko daugiau ir nėra. Neis nei į partiją, nei į koaliciją su tais, kurie turi bent šiokį tokį dešinės fasadą.

Neomarksistai mirga būtent socialdemokratų paribyje. Vadinti neoliberalus neomarksistais – geras propagandinis sprendimas, nes Lietuvoje marksizmas dar sovietų laikais tapo keiksmažodžiu, bet labai abejotina priemonė sąžiningoje politologinėje diskusijoje.

Jei vis dėlto norima distancijuoti šiuolaikinius valdančiuosius nuo bet kokios formos liberalizmo, tai jau geresnis terminas – leftizmas. Išties prigimtinė šeima, tautinė valstybė ir konservatyvi moralė yra dešiniosios vertybės, o visa tai, kas joms prieštarauja, lokalizuotina kairėje.

O labiau susipažinusiems su istorija galima pasiūlyti ir kitą sąvoką – jakobinizmas. Jakobinai buvo pirmieji, kurie laisvės vardu kapojo galvas tiems, kurie ta laisve bandė naudotis savaip, o ne pagal pačių jakobinų sampratą.

Prieš kaltindami oponentus klasta ar veidmainyste pirmiausiai patys venkime klaidinančios propagandos. Juolab – asmeniniais tikslais, kai balinamos savų lyderių biografijos, priskiriant oponentams suklastotas etiketes.

The post Marius Kundrotas. Neomarksizmas – baubai ir baubukai appeared first on LAIKMETIS.