Suomija, kuri visada buvo gerai pasirengusi net ir iliuzijų kupinais dešimtmečiais po 1991-ųjų, 2022 metais padidino savo karinį ir civilinį pasirengimą. Estija, Latvija ir Lietuva stato įtvirtinimus prie savo rytinės sienos. Lenkija dvigubina savo kariuomenės gretas. Visos šios šalys augina savo išlaidas gynybai, gerokai viršydamos NATO nustatytą 2 proc. BVP kriterijų. Pagal pasirengimą ir informuotumą joms ant kulnų lipa Švedija, toliau seka Danija ir Norvegija.

Kitame spektro gale yra tie, kurie jokiais būdais neketina kovoti. Jiems priklauso už bendrą gėrį vengiančiųjų mokėti, bet norinčiųjų juo naudotis stovykla (Airija) ir iš bendro „lovio“ besisemiantieji, neskiriantys pakankamai lėšų gynybai (Austrija), taip pat tie, kurių lyderiai dėl oportunistinių ar savanaudiškų priežasčių nusprendė susibičiuliauti su Kremliumi. Vengrija yra geriausias pastarųjų pavyzdys. Tokios šalys sąveikauja su Rusija ir (Vengrijos atveju) aktyviai griauna Aljanso vienybę.

Dauguma Europos šalių yra per vidurį. Jos dalyvauja NATO pratybose, pavyzdžiui, šiuo metu vykstančiose „Steadfast Defender“ – didžiausiuose Aljanso kariniuose manevruose nuo Šaltojo karo pabaigos. Jos didina savo išlaidas gynybai, nors ir nenoriai, pavėluotai ir lėtai.

Krizės metu šis viduriukas tampa destabilizuojantis. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, aštrią Rusijos provokaciją prieš Baltijos šalis arba Lenkiją. Galbūt nedidelį žemės užgrobimą, kurį įvykdytų tariami savanoriai ir kurį lydėtų kibernetinės atakos, įsiveržimai į oro erdvę, sabotažas ir kitoks aukšto lygio bauginimas.

Nukentėjusieji ir jų sąjungininkai tai teisingai supras kaip egzistencinę grėsmę. Į provokaciją reikia reaguoti ryžtingai ir skausmingai (Rusijai), bet kokia kaina. Priešingu atveju atgrasymui ir gynybai bus padaryta lemtinga žala. Kitas puolimas ir pralaimėjimas tampa neišvengiami.

NATO varomoji jėga yra Amerikos valios galia. O ji, kaip ukrainiečiai savo kailiu įsitikino, dabar įjungiama tik su pertrūkiais

Tačiau kitos Europos šalys taip nemanys, ypač jei jos bus apsvaigintos ir įbaugintos Rusijos grasinimų ir išsišokimų. Jos ragins elgtis atsargiai, diplomatiškai ir palaikyti dialogą. Kam rizikuoti branduoliniu Europos miestų sunaikinimu dėl kelių laukų Rytų Europoje? Tačiau tai nebus tik žodžiai. Šios šalys (tarkime, Vokietija ar Belgija) galėtų neleisti iš vakarų į rytus vykstančiam pastiprinimui naudotis jų geležinkelių sistema, keliais ar oro erdve. Tai nėra hipotetinis dalykas: Vokietija taip pasielgė su Ukraina 2021 metais.

Dar visai neseniai toks scenarijus būtų atrodęs pernelyg šiurpus ir neįtikėtinas, kad apie jį būtų galima pagalvoti. NATO egzistuoja greitas ir vieningas sprendimų priėmimas krizės metu. Tačiau NATO varomoji jėga yra Amerikos valios galia. O ji, kaip ukrainiečiai savo kailiu įsitikino, dabar įjungiama tik su pertrūkiais. Kaip Amerikos branduolinis skėtis yra gyvybiškai svarbus Europos atgrasymui, taip Amerikos spaudimas yra gyvybiškai svarbus žemyno vienybei. Europoje pasitikėjimui JAV labai pakenkė Kongreso išsisukinėjimai dėl pagalbos paketo Ukrainai. Rezultatai jau matomi.

Britanija dėl „Brexito“ negali užpildyti sprendimų priėmimo spragos. Prancūzija dėl politinių ir prezidentinių ypatumų nėra visiškai pasitikima Europos rytuose. Vokietija teoriškai galėtų atlikti tokį vaidmenį, bet ne greitai ir ne lengvai. Taigi lieka Europos institucijos, visų pirma Europos Komisija. Praeityje iš jos buvo daug šaipomasi, tačiau dabar ji yra geriausia (nors ir labai menka) viltis koordinuoti žemyno gynybą. Dėl naujos Europos gynybos komisaro pareigybės – užsienio politikos vyriausiojo įgaliotinio kolegos – dar nesusitarta, o ką jau kalbėti apie jos užpildymą. Tačiau ant naujojo pareigūno stalo jau kaupiasi problemos.

The post Lucasas: ryškėja pavojingi Europos nesutarimai dėl gynybos  appeared first on LAIKMETIS.

Tarp pranešėjų bus du žymūs Estijos parlamentarai – buvęs užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu ir ilgametis Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Marko Mihkelsonas. Tačiau didžiausią dėmesį patraukia žmogus, daugelyje pasaulio šalių laikomas politiniu atstumtuoju. Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu.

Pekino partinė valstybė jo savarankišką salą laiko sukilusia provincija, nebaigtu reikalu, likusiu po 1949 metais laimėto pilietinio karo. Tai neturi būti svarbu: daugelis šalių turi keistų idėjų apie istoriją ir geografiją (ar kada nors bandėte paaiškinti, kuo skiriasi Britanija, Didžioji Britanija ir Jungtinė Karalystė?). Žemyninės dalies režimas galėjo paversti „vienos Kinijos politiką“ nereikšminga ir privačia diplomatine keistenybe – tokiu atveju kitų šalių santykiai su Taivanu būtų kaip ir su Singapūru: draugiški, produktyvūs ir nuobodūs.

Vietoje to partinė valstybė nuolat grasina šiai demokratinei salai priverstiniu susivienijimu. Be to, ji neurotiškai primygtinai reikalauja, kad visos kitos šalys laikytųsi jos savotiško prieštaravimo Taivano, kaip politinio subjekto, egzistavimui. Tai reiškia, kad ji uoliai skundžiasi dėl bet kokio viešo Taivano, kaip šalies, pavaizdavimo, net ir kokios nors interneto svetainės išskleidžiamajame meniu. Leidžiama vartoti tik „Kinų Taibėjus“ arba „Taivanas, Kinijos provincija“.

Tai ne tik erzinančiai valdingas elgesys. Dėl to Taivanas tampa kitų šalių politikos Kinijos atžvilgiu kriterijumi. Ir tai rodo pažeidžiamumą. Jei norite supykdyti Pekiną, darykite ką nors – bet ką – kas susiję su Taivanu. 

Jei norite supykdyti Pekiną, darykite ką nors – bet ką – kas susiję su Taivanu

Šalys, turinčios tvirtus principus ir drąsius lyderius, pasinaudojo galimybe. Čekai tai pradėjo 2019 metais, kai tuometinis Prahos meras Zdenekas Hribas, kuris studijavo mediciną Taivane, atšaukė savo miesto „vienos Kinijos“ politiką. Tada Senato pirmininkas Milošas Vystrčilas 2020 metais Taibėjuje kolegoms įstatymų leidėjams pasakė JFK (Johno F. Kennedy) stiliaus kalbą „Aš esu taivanietis“. Naujasis prezidentas Petras Pavelas birželį Prahoje viešumoje pasirodė kartu su užsienio reikalų ministru Wu.

Toliau estafetę perėmė Lietuva, kuri 2021 metais įsiutino Kinijos valdžią, atidarydama de facto ambasadas Vilniuje ir Taibėjuje. Kiekvienu atveju Pekinas būdavo įsiutęs. Tačiau gyvenimas ėjo toliau.

Dabar eilė Estijai. Jos požiūris labiau apgalvotas nei Lietuvos. Ponas Wu neturės oficialių susitikimų su kolegomis ministrais. Nors Taivano biuras bus atidarytas Taline, jis bus su daugumoje užsienio sostinių priimta „prekybos ir kultūros“ žyma, o ne su pilna „Taivano“ etikete, naudojama Vilniuje.

Tačiau bendras vaizdas yra aiškus. Keletas mažų Europos šalių priešinasi Kinijos milžinui. Šios bandymas įvesti pasaulinį politinių ryšių su Taivanu boikotą nepavyko. Padariniai yra du. Pirmasis – tai paskatinimas kitoms šalims būti drąsesnėms (labas, Latvija). „Šiais laikais vyksta tiek daug vizitų, bent jau parlamentiniu lygmeniu, kad jie nemedžioja visų ir visko“, – sako ponas Mihkelsonas.

Kitas padarinys – signalas Jungtinėms Valstijoms, kad bent jau kai kurios Europos šalys aiškiai mato pasaulį. Didžiausias ilgalaikis galvos skausmas sprendimų priėmėjams Vašingtone yra hegemoniška, neperprantama Kinijos partinė valstybė. Neatidėliotinas klausimas šioje dosjė yra Taivano saugumas. Stiprindami praktinius ir simbolinius ryšius Europos sąjungininkai siunčia žinią: tai ir mūsų kova. Tai ne tik teisingas laisvę mylinčių šalių poelgis. Tai taip pat didina tikimybę, kad prireikus JAV pagalbos, ji ateis.

The post Lucasas: stebėkite Estiją ir Taivaną appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau naujausias to variantas įvyko Kazachstane prieš metus. 2022 metų sausio 2-ąją Mangystau regione prasidėjusios demonstracijos greitai išplito po visą Centrinės Azijos šalį į visus jos didžiuosius miestus.

Pirminė priežastis buvo kylančios degalų kainos. Tačiau protestai augo ant dešimtmečius trukusio nepasitenkinimo. Jie suvienijo prodemokratinius ir antikorupcinius aktyvistus, naftos chemijos pramonės profesinių sąjungų narius ir žmones, pasipiktinusius skurdu ir prastomis viešosiomis paslaugomis.

Tai nebuvo „spalvotoji revoliucija“, kokių matėme kitose buvusios sovietų imperijos dalyse: ji buvo platesnė, gilesnė ir ne tokia kryptinga, nes rėmėsi klestinčia šalies pilietine visuomene, kuri daugiausia veikia už oficialios politinės sistemos ribų. Nebuvo vieno lyderio. 

Protestai buvo didžiulis sukrėtimas sustabarėjusiai Kazachstano politinei sistemai, kuri tris dešimtmečius pabrėžė, kad stabilumas yra ekonomikos augimo pagrindas. Neabejotinus pasiekimus šioje srityje temdo represijos ir nelygybė, o buvusio prezidento Nursultano Nazarbajevo šeimai priklauso didžioji dalis šalies valdžios ir turtų. „Shal, ket!“ (Seneli, išeik!) – toks buvo pagrindinis demonstrantų reikalavimas: kad tvarkos po 1991 metų architektas, nominaliai atsistatydinęs 2019-aisiais, visiškai pasitrauktų iš viešojo gyvenimo.

K.-Ž Tokajevas taip pat paprašė pagalbos iš išorės, prisidengdamas taikos palaikymo misija iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos .

Valdžios institucijos, kurioms dabar vadovauja prezidentas Kasymas-Žomartas Tokajevas, į tai atsakė pažadais dėl reformų ir praktinėmis represijomis. Motyvuojant protestų metu vykusiu plėšikavimu ir kitais neramumais, paskelbta nepaprastoji padėtis ir įsakyta saugumo pajėgoms šaudyti į „teroristus“ be įspėjimo.

Žuvo mažiausiai 238 žmonės. Sulaikytieji buvo kankinami taip žiauriai, kaip iki tol Kazachstane nėra buvę. K.-Ž Tokajevas taip pat paprašė pagalbos iš išorės, prisidengdamas taikos palaikymo misija iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), Kremliaus vadovaujamo posovietinio karinio aljanso.

Nuo to laiko Kazachstanas liko įšaldytas. Už dalyvavimą protestuose nuteista 1 000 žmonių. Prieš juos panaudotas smurtas nebuvo ištirtas. Kalbos apie politinę „demonopolizaciją“ ir ekonomines reformas pasirodė esančios tuščios. Prieš N. Nazarbajevo klano privilegijas imtasi tik simbolinių veiksmų.

Birželį įvykęs konstitucinis referendumas buvo apsimestinis, lapkritį surengti prezidento rinkimai – taip pat, o šių metų birželį vyksiantys parlamento rinkimai vargu ar bus kitokie. Tikslas – suteikti režimui teisėtumo regimybę, o ne reformuoti šalį. 

Kazachstano sprendimų priėmėjai supranta, kad jų padėtis yra pavojinga, nes šalis yra įsprausta tarp Rusijos ir Kinijos, todėl disidentų atžvilgiu vykdo abiem kaimynėms paslaugią politiką. Iš šalies pabėgęs Rusijos saugumo pareigūnas Michailas Žilinas ką tik buvo deportuotas atgal į Kremliaus gniaužtus. Etniniai kazachai, kurie bėga nuo Kinijos komunistų partijos valdymo, taip pat neranda prieglobsčio savo antrojoje tėvynėje.

Tačiau režimo užsienio politikoje pastebimi nedideli nepriklausomybės požymiai. Valdžia stiprina ryšius su Turkija. Gegužę Tokajevas lankėsi Ankaroje, o spalį atsakomąjį vizitą surengė Recepas Tayyipas Erdoganas. Šį rudenį Kazachstane taip pat lankėsi du Europos Sąjungos lyderiai. Kazachstanas plėtoja nepriklausomus eksporto maršrutus per Kaspijos jūrą ir Kaukazą.

Įspūdingiausia, kad Kazachstano ambasada Kyjive pastatė „Nenugalimumo jurtą“ Ukrainos Bučos mieste, kuriame pernai buvo įvykdyti vieni iš didžiausių Rusijos karo nusikaltimų. Jurtoje vietiniai gyventojai gali pasinaudoti elektros energija, internetu, sušilti ir pavalgyti karšto maisto. Malonus gestas. Tačiau net ir sunkiausiai besiverčiantys ukrainiečiai turi tai, ko trūksta kazachams – laisvę.

The post Edwardas Lucasas. Kazachstanas slysta iš Kremliaus nagų appeared first on LAIKMETIS.