Žodžio laisvė daugeliui kartų buvo tiesiog nepasiekiama svajonė. Interneto epochoje, kai savo mintis akimirksniu galime perduoti milijonams žmonių, atrodo, kad tokia svajonė tapo realybe ir žodžio laisvė triumfuoja. Bet ar tikrai?

Manau, kad esame kryžkelėje, kai už tokią laisvę reikia susimokėti asmenine atsakomybe, nes būtent interneto laikais žodžio laisvė dažnai tampa tokios laisvės iliuzija. Šiandien virtualioje erdvėje itin daug informacinio purvo, agresijos, manipuliavimo ir dezinformacijos. Kodėl taip yra ir kaip reikėtų tokį procesą valdyti? Gal būt žodžio laisvei iš viso nėra reikalingos jokios ribos ir jokios taisyklės?

Mūsų Konstitucijoje įtvirtinti žodžiai šiandien dažnai įgyja visai kitokią prasmę nei ta, kurią turėjo galvoje Konstitucijos kūrėjai. Žodžiai: „šeima“, „vyras“, „moteris“, „kalba“ jau net garbiems Konstitucinio Teismo teisėjams kartais atrodo reiškia visai ne tai, kaip mes įprastai šiuos  žodžius suprantame.

Nesvarumo būklė sąvokose veda pirmiausia į nesusikalbėjimą, į negirdėjimą ir į chaosą. Ar galimos žodžio laisvės ribos ir kaip jas šiandien atrasti, kai žodžiai praranda įprastines prasmes ir kai neturime jokių atskaitos taškų, kas yra gėris, kas yra blogis, kas galima ir ko - ne.

Žodžiai: „šeima“, „vyras“, „moteris“, „kalba“  jau net garbiems Konstitucinio Teismo teisėjams kartais atrodo reiškia visai ne tai, kaip mes įprastai šiuos  žodžius suprantame. Nesvarumo būklė sąvokose veda pirmiausia į nesusikalbėjimą, į negirdėjimą ir į chaosą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas jau seniai yra suformulavęs pagrindinę taisyklę, kokiu būdu galima ir reikia riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje. Tai yra taip vadinamas  -  trijų sąlygų testas. Pagal šį testą tik vienu atveju, t. y. kai vienu metu yra visos trys būtinos  sąlygos, galima pateisinti valstybės pritaikytas sankcijas už piktnaudžiavimą žodžio laisve.

Pirmoji sąlyga – demokratinė valstybė turi aiškiai ir nedviprasmiškai aukščiausios galios teisės akte, t. y. įstatyme, suformuluoti taisyklę, kas yra draudžiama viešai kalbėti. Pavyzdžiui, mūsų Baudžiamajame kodekse yra 170 straipsnis, kuriame sakoma, kad tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar atskirą žmogų dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ir kitų dalykų, įskaitant tikėjimą, įsitikinimus ir pažiūras, yra baudžiamas bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Atrodo, kad šis straipsnis taikomas tik tada, kad yra niekinami seksualinių mažumų atstovai. Tokių bylų yra nemažai Lietuvoje. Bet neteko matyti nė vieno nuosprendžio, kai žmonės yra niekinami ar diskriminuojami dėl kitų dalykų. Pavyzdžiui, dėl amžiaus, dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kai žudikais buvo išvadinti teisininkai ir medikai, prieštaravę vadinamam galimybių pasui ir žmonių segregacijai, kai buvo raginama kas dieną po vieną šaudyti tokius kaip vienas politikas, kai neapykanta agresoriui gimdo neapykantą tautai, kalbai ir kultūrai, kai žmonės tiesiog pašalinami iš visuomeninio, kultūrinio gyvenimo dėl savo įsitikinimų ir pažiūrų, o Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią virsta tokios kritikos draudimu ir persekiojimu.

Sunku įsivaizduoti, kad ilgametė Komunikacijos fakulteto dėstytoja patiria mobingą bei persekiojimą vien dėl to, kad išdrįso nueiti į alternatyvios  medijos kanalą pristatyti savo knygą. 

Antroji sąlyga – toks žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis  Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis. Tos vertybės – tai valstybės saugumas, teritorinis vientisumas, visuomenės apsauga, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ar moralė, kitų asmenų teisės, įslaptintos informacijos apsauga ir teisminės valdžios autoritetas bei bešališkumas.

žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis.

Taigi, jokia valdžia, joks pareigūnas ir jokia institucija negali susigalvoti kitokių dalykų, kuriuos saugant galima užčiaupti burnas. O gyvenime tokių bandymų yra. Antai vienos televizijos Etikos kodekse yra nustatyta taisyklė, kad žurnalistas negali skelbti savo asmeninių pažiūrų ir net yra precedentas, kai valdžią kritikavęs žurnalistas buvo įpareigotas pašalinti savo įrašą iš socialinio tinklo.

Taigi šiuo atveju trijų sąlygų testas pažeistas, nes sukurta žodžio laisvės ribojimo taisyklė yra skirta apginti valdžią nuo pagrįstos kritikos, o tokios vertybės apsaugos nei Konstitucijoje nei Konvencijoje nėra. Priešingai Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina draudimą persekioti už valdžios kritiką.

Trečioji sąlyga – bet koks sankcijų pritaikymas asmeniui už piktnaudžiavimą žodžio laisve turi būti proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje. Taigi, net ir tuo atveju, kai žmogus nesilaiko teisėtų įstatymo reikalavimų skleisdamas savo nuomonę ar viešindamas informaciją, jam gali būti pritaikytos tik proporcingos ir adekvačios priemonės. Nuo tų laikų, kai už piktnaudžiavimą žodžio laisve Lietuvoje 1998 m. laikraščio „Europa“ redaktorius ir žurnalistas  buvo pasiųsti į kalėjimą, praėjo nemažai laiko. Tikėkimės, kad tai buvo paskutinė tokio pobūdžio sankcija už žodžio laisvės ribų peržengimą Lietuvoje.

Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. Mes galvojome, kad spauda auklės, švies, visada bus gėrio ir tiesos pusėje. Tikėjome kiekvienu viešai televizijos ir radijo ištransliuotu žodžiu, kiekviena atspausdinta eilute.

Bet nepastebėjome, kaip berniukas, nugalėjęs drakoną, pats tapo drakonu. Nepamatėme kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.

Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. <...> Nepamatėme kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.

Ne visa. Turime visokios spaudos. Ir tai yra interneto epochos pliusas. Kai nusiviliame tradicine žiniasklaida, jos vietą  vis dažniau užkariauja alternatyvioji, taip vadinama pilietinė arba socialinė arba netradicinė žiniasklaida. Šiandien interneto epochoje turime ne jūrą, o ištisą informacijos okeaną, siautulingą ir, atrodo, be taisyklių. Turime nesuskaičiuojamą kiekį vieno žmogaus televizijų ir įvairių burbulų socialiniuose tinkluose, todėl kiekvieno iš mūsų atsparumas dezinformacijai ir informaciniam purvui bei manipuliavimui tampa pirmaeiliu dalyku.

Nors neseniai Europos Sąjungoje priimtas Skaitmeninių paslaugų aktas numato faktų tikrintojų arba taip vadinamų FactCheck- erių institutą, o taip pat plačias galimybes moderuoti viešai skleidžiamą netinkamą turinį, tačiau realybė yra labai neaiški ir miglota.

Ar iš viso įmanoma sukontroliuoti džiną, išleistą iš butelio? Iš YouTube pašalinta laida  ar feisbuke užblokuota paskyra dažnai įgyja dar platesnį mastą kituose sklaidos kanaluose ir procesas atrodo jau tampa visiškai nevaldomu. Išlieka didelis pavojus, ar tikrai šis  skaitmeninis cenzorius pasitarnaus tiesai ir gėriui? Ar nebus taip, kad mūsų Konstitucijos garantuotas cenzūros draudimas taps tokios cenzūros europiniu įteisimu taip vadinamų faktčekerių asmenyje.

Ar nebus taip, kad mūsų Konstitucijos garantuotas cenzūros draudimas taps tokios cenzūros europiniu įteisimu taip vadinamų faktčekerių asmenyje.

Turėtume padėkoti paskutinių metų globaliems procesams, kurie daugeliui iš mūsų padėjo nubusti iš rožinių sapnų ir pamatyti bedugnės kraštą. Tuo metu, kai daugelis traukė iš kišenių medicinines kaukes, kad galėtų patekti į prekybos centrus, gyvenimas negailestingai plėšė kaukes nuo mūsų patiklių bendrapiliečių šventai tikinčių valdžios palaikomu mokslu veidų, atskleisdamas kiekvieno iš mūsų spindesį ir skurdą.

Ko norėti iš išgąsdinto žmogaus? Kai bijai, net spausti patiktuką socialiniame tinkle, kai bijai duoti interviu Žaliajai Rūtelei ar nueiti į Naisiuose rengiamą koncertą, galima kalbėti tik apie žodžio laisvės ir įsitikinimų iliuziją. Gal todėl pasidarėme pikti, nesutaikomi ir diskutuojame ne argumentais, bet įžeidinėjimais, sąrašų sudarymais, uždarymais, ignoravimais ar ad hominem.

Manau, kad tapome laisvi pirmiausia nuo atsakomybės ir nuo poreikio gerbti vienas kitą.

2015 m. buvau viena iš tų, kurie pritarė įžeidimo dekriminalizavimui. Tuo metu atrodė labai neteisinga, jog žmogus, kad ir labai bjauriai pasisakęs apie kitą žmogų, nusipelnė  baudžiamojo persekiojimo. Todėl viešose diskusijose Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete vieningai sutarėme, kad Baudžiamajame kodekse tokio nusikaltimo, kaip įžeidimas, neturėtų būti, bet bus numatyta administracinė ir civilinė atsakomybė, t. y. piniginės baudos, už tokio pobūdžio piktnaudžiavimus žodžio laisve.

2016 m. pasikeitė valdančioji dauguma ir įžeidimą buvo suspėta dekriminalizuoti, tačiau, deja, visa kita liko pamiršta. Taigi pamiršome, kad žmogiškasis orumas yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, todėl šiandien viešas tyčiojimasis iš žmogaus orumo, įžeidinėjimas vienas kito tiesiog klesti. Šioje srityje ne tik teismai, bet ir žurnalistų savireguliavimo institucijos yra bejėgės. Niekaip negalime atsakyti į klausimą, kokios žurnalistikos etikos taisyklės taikomos pilietinei žiniasklaidai.

pamiršome, kad žmogiškasis orumas yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, todėl šiandien viešas tyčiojimasis iš žmogaus orumo, įžeidinėjimas vienas kito tiesiog klesti.

Šiandien, žymus savo žinomumu asmuo, norėdamas pareklamuoti kuriamą naują televizijos laidą, leidžia sau lietuviškosios žurnalistikos veteraną išvadinti bjauriausiai žodžiais, kurių aš niekaip negaliu čia viešai pakartoti, o viešas išsityčiojimas iš Seimo kainuoja tik 25 eurus. Šiandien galima su smulkiausiomis detalėmis atkartoti viešai pirmajame laikraščio ar naujienų portalo puslapyje bet kokias žmogaus asmeninės tragedijos detales ir, prisidengiant viešuoju interesu, mėgautis žmonių smalsumu tokia pirmojo puslapio istorija, nepaisant to, kad tokios istorijos veikėjas neatlaikęs viešumo, nusprendžia atsisveikinti su gyvenimu. Kaip jaučiasi žurnalistas po tokios „tarnystės“ viešajam interesui?

Neįtikėtina, tačiau per savo ilgametę advokato praktiką žodžio laisvės bylose man teko, deja, ne vieną kartą susidurti su situacija, kai žmogus už nuogą viešumą susimoka gyvybe.

Šiandien visuotinės laisvės nuo atsakomybės epochoje žodžio laisvę bandome sutalpinta į Džino ąsotį ir jai suteikti tokią formą, kokios kažkam reikia.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos – laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hock, t. y priklausomai nuo situacijos, kuriame dvigubų standartų sistemą.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos – laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hock, t. y priklausomai nuo situacijos, kuriame dvigubų standartų sistemą.

Belieka tikėti, kad pagrindinis FactCheck - eris esame kiekvienas iš mūsų. Turime ginti ir saugoti žodžio laisvę, bet svarbiausia turime nepamiršti, kad žmogiškasis orumas ir pagarba vienas kitam diskusijoje yra visų žmogaus teisių pagrindas ir būtinoji žodžio laisvės sąlyga.

Žodis yra ne tik bendravimo priemonė, bet kartais tai yra ginklas, nenukreipkime jo vienas prieš kitą.

The post Prof. Liudvika Meškauskaitė. Žodžio laisvės ribų paieška interneto epochoje appeared first on LAIKMETIS.

2013 m. internetinę žiniasklaidą sukrėtė EŽTT sprendimas byloje Delfi AS prieš Estonia. Strasbūro teismas nusprendė, kad pareiškėjo Delfi AS saviraiškos laisvė nebuvo pažeista, kuomet Estijos teismai priteisė neturtinę žalą iš portalo verslininkui, kuris buvo minimas publikacijoje apie netinkamą kelio tiesimą.

Nors straipsnyje nebuvo jokių teiginių, pažeidžiančių  šio asmens garbę ir orumą, tačiau prie publikacijos anoniminiai komentatoriai parašė beveik du šimtus komentarų, iš kurių apie dvidešimt buvo įžeidžiančio pobūdžio arba susiję su grasinančiais pasisakymais verslininko atžvilgiu. Taigi, pirmą kartą EŽTT jurisprudencijoje už anoniminius komentarus atsakinga buvo pripažinta bendrovė, valdanti internetinį portalą.

EŽTT nuomone, ne tik skelbiamos publikacijos, bet ir trečiųjų asmenų parašyti anoniminiai komentarai yra „žurnalistinė veikla”, o portalo valdytojas yra viešosios informacijos skleidėjas ir jam taikoma atsakomybė ne tik už žurnalistų sukurtas publikacijas, bet ir už anoniminius komentarus.

EŽTT atmetė Delfi AS argumentą, kad atsakomybė už šmeižikiškus komentarus turėtų būti taikoma jų autoriams, nes portalas ėmėsi būtino atsargumo tam, kad nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės, t. y. įdiegė pranešimo apie netinkamą komentarą sistemą, automatiškai šalindavo tam tikrą šaknį turinčius žodžius, skelbė komentavimo taisykles ir patalpino nuorodą, įspėjančią, kad komentarai nėra portalo nuomonė, o už jų turinį yra atsakingi patys komentatoriai.

2013 m. sprendime buvo konstatuota,  kad straipsnių publikavimas yra Delfi AS profesinė veikla ir kad ji suinteresuota komentarų skaičiumi, nes  nuo to priklauso bendrovės pelnas. Ši aplinkybė yra lemiamas veiksnys, sprendžiant dėl Delfi AS atsakomybės.

EŽTT sprendė, kad portalas turėjo technines galimybes kontroliuoti komentarų aplinką taip, kad kitų asmenų teisės nebūtų pažeistos, tačiau bendrovė savo pasirinkimu nereikalavo komentatorių atskleisti tapatybės, todėl atsakomybė už anoniminių komentarų turinį tenka jai, o teisė pasirinkti kam pareikšti ieškinį, t. y. anoniminių komentarų autoriui ar juos paskelbusiam portalui, yra asmens, kurio teisės buvo pažeistos, diskrecijos laisvė.

Nors Lietuvos žiniasklaida vengė plačiau komentuoti tokį EŽTT sprendimą, tačiau labai greitai pajutome šios jurisprudencijos pasekmes – beveik visi internetiniai portalai atsisakė anoniminių komentarų.

Apie atsakomybę už komentarus socialiniuose tinkluose

Šių metų gegužės 15 d. EŽTT Didžioji kolegija trylika balsų prieš keturis priėmė ne mažiau svarbų sprendimą dėl atsakomybės už komentarus socialiniame tinkle „Facebook".

Byloje Sanchez v. France pareiškėjas – vietos tarybos narys, kandidatavęs į parlamentą – skundėsi saviraiškos laisvės (Konvencijos 10 straipsnis) pažeidimu, kuomet Prancūzijos teismai jį nuteisė baudžiamąja tvarka trijų tūkstančių eurų bauda už  neapykantos kurstymą prieš grupę ar asmenį dėl religijos.

Šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad rinkiminės kampanijos į parlamentą metu pareiškėjas, turintis beveik du tūkstančius sekėjų socialiniame tinkle „Facebook", nesiėmė skubių veiksmų ir neištrynė paskelbtų ant jo paskyros sienos trečiųjų asmenų komentarų, kurie buvo įžeidžiančio pobūdžio ir nukreipti prieš musulmonus ir jų religiją. Tiesa, pareiškėjas buvo paskelbęs pranešimą, kuriame prašė komentatorių „būti atsargiems su komentarų turiniu“, tačiau savo sekėjų paskelbtų komentarų neištrynė.

Didžioji Kolegija savo sprendime priminė, kad feisbuko taisyklių 2.4. punkte yra nurodyta: „Kai skelbiate turinį ar informaciją naudodami viešąjį nustatymą, tai reiškia, kad leidžiate visiems, įskaitant žmones, nepriklausančius feisbukui, pasiekti ir naudoti tą informaciją bei susieti ją su jumis“.

Nors tuo metu nebuvo jokios teisinės nuostatos, įpareigojančios asmeninės paskyros socialiniame tinkle turėtoją nustatyti bet kokį automatinį kitų asmenų paskelbtų komentarų filtravimą, tačiau socialinis tinklas leido asmeninėse paskyrose įgyvendinti trečiųjų šalių paskelbto turinio moderavimą (lot. moderare – valdyti, vesti), t. y. ištrynimą.

Šioje byloje trečiuoju asmeniu įstojusi Slovakijos Vyriausybė atkreipė dėmesį į tai, kad socialinių tinklų era perkėlė viešas diskusijas į internetą, kad pasikartojantys išpuoliai prieš demokratinius principus, žmogaus orumą ir privatų gyvenimą, slepiami po saviraiškos laisvės skraiste, turėtų būti neįtraukti į apsaugos sritį, kad valstybei turėtų būti leista kovoti su tokiais išpuoliais kriminalizuojant neapykantą kurstančią kalbą.

Kalbėdama apie labai didelį socialinės žiniasklaidos poveikį ir politikų naudojimąsi ja, Slovakijos vyriausybė pastebėjo, kad socialiniai tinklai tapo politinės kovos ir visuomenės įtakos įrankiu. Norėdama iliustruoti šį argumentą, ji pateikė statistinius duomenis, pagal kuriuos 5,45 mln. gyventojų turinčioje Slovakijoje trys žinomiausi politikai 2021 m. surinko atitinkamai 11, 4,2 ir 4,1 mln. komentarų auditoriją.

Panašiai 2020 m. 5000 gyventojų turinčio Slovakijos miestelio meras, žinomas dėl savo pasipriešinimo vyriausybės priemonėms, susijusioms su COVID-19 pandemija, savo feisbuko puslapyje turėjo 125 000, o 2021 m. – beveik 1,5 mln. sekėjų. Atsižvelgdama į tai, Slovakijos vyriausybė manė, kad politikų baudžiamosios atsakomybės už neapykantą kurstančią kalbą, skleidžiamą socialinėje žiniasklaidoje, klausimas turėtų būti sprendžiamas itin atsargiai.

Čekijos Vyriausybė, kuri taip pat buvo įtraukta trečiuoju asmeniu šioje byloje, laikėsi nuomonės, kad socialinio tinklo ar platformos atsakomybė negali būti pamiršta, tačiau asmeninės paskyros tokiame tinkle valdytojui neturėtų būti užkraunama neproporcinga našta, t. y. prievolė trinti kitų asmenų parašytus komentarus. Ji taip pat iškėlė klausimą, kad dėl baudžiamųjų sankcijų, ypač rinkimų kontekste, būtina numatyti alternatyvias procedūras ir švelnesnes priemones.

Media Defense ir Electronic Frontier Foundation teigė, kad Delfi AS v. Estonia sprendimo principai neturėtų būti taikomi skaitmeninių platformų (tokių kaip Facebook) naudotojams. Jų nuomone, įvairūs socialinės žiniasklaidos naudotojai neturėtų būti įpareigoti nuspręsti, ar trečiųjų šalių įrašai jų paskyrose yra teisėti ar ne, nes tai yra tik nacionalinių teismų reikalas, taip pat jie negali būti įpareigoti stebėti trečiųjų šalių sukurtą turinį. Tokia atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, kai yra  įrodyta, kad jie žinojo apie neteisėtą turinį. Tarkim, teismas yra priėmęs sprendimą, kad komentaro turinys yra kurstantis neapykantą arba pažeidžiantis kitų asmenų garbę ir orumą ar privatumą.

Europos informacinės visuomenės instituto (EISI) nuomone, feisbuko sienos savininko patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis nesiėmė skubių veiksmų ir nepašalino trečiųjų asmenų komentarų, buvo neproporcinga priemonė, galinti sukelti atšalimo efektą, t. y. atgrasinti žmones reikšti savo nuomonę.

EISI tvirtino, kad socialinės žiniasklaidos platformoms būdingos savybės yra nesuderinamos su redakcine kontrole, kuri taikoma spaudoje, ir kad neįmanoma reikalauti, kad būtų stebimi visi komentarai per pirmąsias dvidešimt keturias paskelbimo valandas, nes tai yra neproporcinga našta paskyros socialiniame tinkle valdytojui.

Nepaisant minėtų pasisakymų, EŽTT šioje byloje priėmė kitokį sprendimą ir nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo. Jis pabrėžė, kad  nors politinės kalbos reikalauja aukštesnio lygio apsaugos, politinių diskusijų laisvė nėra absoliuti, todėl kiekvienas asmuo, dalyvaujantis viešose diskusijose neturi peržengti tam tikrų ribų, ypač susijusių su pagarba kitų žmonių reputacijai ir teisėms, leidžiamas tam tikras perdėjimas ar net provokavimas.

Didžioji  Kolegija 2023 m. gegužės 15 d. sprendime apibendrino pagrindinius kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, siekiant nustatyti neapykantą kurstančią kalbą: ar pareiškimai ir komentarai buvo pateikti įtemptoje politinėje ar socialinėje aplinkoje (1); ar teiginiai interpretuoti ir įvertinti tiesioginiame ar bendresniame kontekste, ar jie gali būti laikomi tiesioginiu ar netiesioginiu raginimu smurtauti, ar pateisinančiu smurtą, neapykantą ar netoleranciją (2); koks yra pareiškimų pateikimo būdas ir koks yra tokių pareiškimų gebėjimas – tiesioginis ar netiesioginis – sukelti žalingas pasekmes (3).

EŽTT sprendime akcentuojama, kad labai svarbu, jog politikai, reikšdami savo nuomonę viešai, vengtų komentarų, galinčių skatinti netoleranciją, kad išpuoliai prieš atskirus asmenis gali pasireikšti ne tik tam tikros gyventojų dalies ar konkrečias jų grupes įžeidinėjimu ir šmeižimu, bet taip pat išjuokimu arba diskriminacijos kurstymu.

Internetas tapo viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis asmenys įgyvendina savo teisę į saviraiškos laisvę. Atsižvelgiant į svarbų interneto vaidmenį didinant visuomenės prieigą prie naujienų ir apskritai palengvinant informacijos sklaidą, tinklaraštininkų ir populiarių socialinės žiniasklaidos vartotojų funkcija gali būti prilyginama žiniasklaidos, kaip „visuomenės priežiūros institucijos“, funkcijai. kiek tai susiję su Konvencijos 10 str. numatyta apsauga.

EŽTT Didžioji Kolegija konstatavo, kad internetas paskatino „piliečių žurnalistikos atsiradimą“, nes politinis turinys, kurio nepaiso tradicinė žiniasklaida, dažnai platinamas per socialinių tinklų svetaines daugeliui vartotojų, kurie vėliau gali peržiūrėti įrašus, dalintis jais bei juos pakomentuoti.

EŽTT Didžioji Kolegija konstatavo, kad internetas paskatino „piliečių žurnalistikos atsiradimą“.

Didžioji Kolegija sprendime laikėsi nuomonės, kad internetas tapo viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis asmenys realizuoja savo teisę į saviraiškos laisvę, todėl kišimasis į naudojimąsi šia teise turi būti nagrinėjamas ypač atsargiai, nes toks poveikis gali turėti „atšaldymo“ efektą ir kelti  savicenzūros pavojų.

Nepaisant to, EŽTT sprendė, kad paskyrų valdytojų atleidimas nuo bet kokios atsakomybės gali palengvinti arba paskatinti piktnaudžiavimą, įskaitant neapykantą kurstančią kalbą ir raginimus smurtauti, taip pat manipuliavimą, melą ir dezinformaciją, todėl socialinio tinklo paskyros valdytojas negali reikalauti jokios teisės į nebaudžiamumą naudodamasis internete prieinamais elektroniniais ištekliais. Toks asmuo turi taip pat pareigą elgtis taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Nors joks reglamentas nereikalauja automatinio komentarų filtravimo, tačiau pareiškėjas galėjo laisvai nuspręsti, ar padaryti prieigą prie savofeisbuko paskyros viešai prieinamą savo pasirinkimu, ar ne.

Taigi, EŽTT Didžioji Kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo Facebook  sieną padarė prieinamą plačiajai visuomenei. Pastaruoju atveju kiekvienas, o ypač politikas, patyręs komunikacijoje su visuomene, turi suvokti didesnę riziką dėl perteklinių ir netinkamų komentarų ir todėl jam taikoma atsakomybės ne tik už jo paties sukurtą turinį, bet ir už trečiųjų asmenų paskelbtus komentarus.

The post Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Kodėl reikia prižiūrėti savo sieną feisbuke? appeared first on LAIKMETIS.

Pirmiausia turiu pripažinti, kad 2020 m. teko rengti Seimui naujos redakcijos LRT įstatymo projekto nepriklausomą ekspertinį vertinimą, kai buvo įvedama LRT etikos inspektoriaus pareigybė. Tuomet pateikiau įžvalgas, kad siūlomas LRT valdymo modelis turi trūkumų ir sukelia pavojų LRT nepriklausomumui, nes visuomeninio transliuotojo valdymas yra koncentruotas generalinio direktoriaus rankose.

Nors girdėjau žurnalistų kalbas, kad nauja LRT Etikos inspektoriaus pareigybė taps vėzdu susidoroti su neįtinkančiais LRT vadovybei žurnalistais, tačiau tuo nelabai tikėjau. Turiu taip pat prisipažinti, kad palaikiau idėją dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos papildymo visuomenės atstovais ir LRT atstovu. Deja, šiandien turiu atsižadėti savo naivumo.

Primintina, kad žurnalistas V. Savukynas LRT etikos kontrolierės 2023 m. kovo 7 d. sprendimu buvo pripažintas pažeidęs visuomeninio transliuotojo etikos kodekso 12 straipsnį, kaip pati etikos sargė patikslino, dėl vienos frazės: „Nemanau, kad šiai ministrei (turima galvoje Teisingumo ministrė – šio straipsnio autorės pastaba) yra vieta vyriausybėje“.

Apie moralę

Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. Nesivadovaukime vienam valstybės tarnautojui išsprūdusia fraze, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija – moralinės nuostatos teisėje yra labai svarbios. Moralės normos – tai elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal jos žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę.

Jeigu žurnalistas būtų socialiniame tinkle propagavęs smurtą, alkoholizmą, narkomaniją, pedofiliją ar kitus reiškinius, kurie pagal nusistovėjusį mūsų visuomenėje požiūrį vertinami vienareikšmiškai, arba viešai įžeidinėtų žmones, kurstytų neapykantą, kviestų susidoroti su jam nepatinkančiais asmenimis, suprasčiau ir pritarčiau inspektorei.

Tokių pavyzdžių LRT, deja, yra. Antai, LRT laidų vedėjas A. Valinskas kvietė šaudyti jam nepatinkančius politikus. A. Tapinas šalies Prezidentą socialiniame tinkle vadino įžeidžiančiu žodžiu, o LRT veido Algio Gretai leksika socialiniuose tinkluose, deja, yra tokio „aukšto“ moralinio lygmens, kad net nedrįstu atkartoti. Yra buvę atvejų, kai derėtų taikyti ne tik moralinę ar etinę, bet ir teisinę atsakomybę.

Jeigu V. Savukynas būtų kritikavęs ministrės išvaizdą, tarkim dėl jos saviraiškos tatuiruočių fronte, matyt, galima būtų diskutuoti, ar moralūs tokie pasisakymai, ar etiška, nes, kaip pati ministrė teigė spaudoje, jos tatuiruotės charakterizuoja tik pomėgius, o ne profesinius įgūdžius.

Tačiau žurnalistas savo įraše vertino ministrę dėl jos tiesioginių pareigų vykdymo – dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I. Vėgėlei, kuris pradėjo diskusiją visuomenei svarbiu klausimu dėl paramos lėšų skaidrumo. Taigi, byla buvo iškelta ne dėl advokato profesinės  veiklos, o dėl saviraiškos laisvės ribų.

Žodžio laisvės bylose yra labai svarbu ne tik ginčo teiginys, bet ir visas publikacijos, šiuo atveju – įrašo socialinio tinklo paskyroje, kontekstas. Taigi svarbi ne tik frazė, dėl kurios žurnalistas buvo pripažintas pažeidęs etiką, bet ir kodėl jis įvertino ministrę, kad jai ne vieta vyriausybėje. Iš įrašo teksto aišku, kad dėl to, jog ministrė apribojo laisvos profesijos atstovo, advokato žodžio laisvę.

Gal kas nors galėtų pagrįsti, kada Lietuvoje atsirado moralės norma ir nusistovėjo visuotinai priimtina elgesio taisyklė, kad politikų veiksmai yra absoliutus gėris, o valdžios kritika – blogis Taigi, jeigu neigiamai vertini ministro poelgį, tai elgiesi nemoraliai ir neetiškai. Kaip tokia LRT etikos kodekso norma koreliuoja su teisiniu pagrindimu ir Konstitucija?

Kodėl nemoralu ir neetiška kritiškai vertinti ministro veiksmus, susijusius su jo tiesioginių pareigų vykdymu? Gal visuomeniniam transliuotojui negalioja Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią bei konstitucinė apsauga – draudimas būti persekiojamam už tokią kritiką (Konstitucijos 33 straipsnis). Ar tikrai LRT gali ne tik paversti nepaklusniųjų valdžiai piliečių gyvenimą pragaru (prisiminus laidoje LRT „Lietuva kalba“ iškeltą klausimą), bet ir riboti žodžio laisvę taip, kaip reikia, kaip norisi.

Apie teisinį pagrindimą

LRT Etikos kodekso 12 straipsnis skelbia, kad žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nė vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrio, o skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos.

Kadangi Etikos inspektorė savo sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl ji konstatuoja, kad V. Savukynas pažeidė būtent šį straipsnį, lieka tik spėlioti, ar žurnalistas pripažintas etikos pažeidėju dėl to, kad išskyrė ar akcentavo vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrį, ar dėl to, kad paskelbė informaciją neatribotą nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos. Kito pasirinkimo pagal šią normą nėra.

Man teko matyti labai daug įvairiausių sprendimų, bet pirmą kartą mačiau tokį lakonišką LRT etikos pareigūno sprendimą, kuris skelbiamas LRT svetainėje. Viso 13 eilučių: kodekso straipsnių pacitavimas ir verdiktas: LRT laidų vedėjas juos pažeidė. Jokių motyvų, jokių argumentų – kaip rusiškame posakyje: „Ja – načalnik, ty – durak“ („aš – viršininkas, tu – kvailys“).

Lingvistiniu metodu analizuojant LRT Etikos kodekso 12 straipsnį, akivaizdu, kad LRT žurnalistams iš viso yra draudžiama skleisti asmenines pažiūras net socialiniame tinkle. Primintina, kad asmeninės pažiūros yra asmens įsitikinimai, pasaulėžiūra. Asmens įsitikinimai yra neatsiejami nuo nuomonės raiškos.

Teisminėje praktikoje daugybę kartų yra pakartota žurnalistinės etikos nuostata, kad skleidžiant viešąją informaciją, būtina atriboti faktus nuo nuomonės. Tačiau kaip pagal LRT etikos kodekso nuostatas atriboti V. Savukyno nuomonę apie ministrę nuo jo asmeninių pažiūrų? Nuomonė – tai požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, bet ji subjektyvi. Taigi, neatsiejama nuo asmeninių įsitikinimų ir pažiūrų.

Išvada gali būti tik viena, kad LRT Etikos kodekso 12 straipsnis draudžia LRT žurnalistams net socialiniuose tinkluose skleisti savo nuomonę.

Be to LRT etikos kodekso 12 straipsnio norma yra lingvistiškai suformuluota ydingai, nes yra neaiški. Straipsnyje nurodyti žodžiai išskirti ir akcentuoti gali būti suprantami labai įvairiai. Antai žodis išskirti lietuvių kalboje turi net 23 prasmes. Labiausia tikėtina, kad kodekso kūrėjai turėjo omenyje 17-ją prasmę – skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis. Tačiau tokia šio žodžio prasmė niekaip negali būti pritaikoma žurnalistui, nes jis kalbėjo tik apie vieną ministrę ir jos nelygino su kitais politikais, taigi, kitaip nei kitų jos netraktavo ir jos iš kitų tarpo neišskyrė. Žodis akcentuoti lietuvių kalboje turi dvi prasmes: 1. pabrėžti kurią nors sąvoką ar mintį ir 2. kirčiuojamai ar pabrėžiamai tarti. Akivaizdu, kad V. Savukyno įrašui neįmanoma nei vienos iš šių sąvokų pritaikyti.

Taigi LRT Etikos kodekso 12 straipsnis sukonstruotas taip, kad pagal jo turinį žurnalistas negali numatyti, kaip jis turi elgtis, kad tokios normos nepažeistų, tačiau, aišku, kad jis negali iš viso reikšti savo asmeninės nuomonės.

Kaip tokia nuostata koreliuoja su žodžio laisve?

Tiek teisės doktrinoje, tiek ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad universali ginčų dėl saviraiškos laisvės ribų nagrinėjimo formulė, yra trijų sąlygų (pakopų) testas. Kad žodžio laisvės apribojimas būtų pripažintas teisėtu, tokiais atvejais būtina nustatyti trijų sąlygų visumą: toks apribojimas turi būti: nustatytas įstatyme (a); skirtas ginti kitas vertybes, kurios yra išvardintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos (EŽTK) 10 straipsnio 2 dalyje (b) būtinas demokratinėje valstybėje (c). Taigi, žodžio laisvės apribojimas turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus.

Etikos kodekso 12 straipsnis prieštarauja ne tik Konstitucijos 25 straipsniui, bei ir Visuomenės informavimo įstatymui. Sunku būtų įrodyti ir tokios normos pagrįstumą. Kokias vertybes ginant siekiama užčiaupti burnas LRT žurnalistams, reiškiant savo įsitikinimus?

Minėta, kad LRT etikos kodekso 12 straipsnis yra suformuluotas ydingai, nes iš jo turinio nėra aišku, kokie žurnalistų veiksmai yra draudžiami. Dėl teisės normų nuspėjamumo reikalavimo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą yra pasakęs, kad norma negali būti laikoma „įstatymu“ EŽTK 10 straipsnio 2 dalies prasme, jeigu ji nėra suformuluota pakankamai tiksliai, kad asmuo galėtų atitinkamai pagal šią normą reguliuoti savo elgesį.

Vienoje iš naujausių EŽTT bylų dėl saviraiškos laisvės yra išaiškinta, kad pirmiausia nacionalinės institucijos, ypač teismai, turi aiškinti ir taikyti vidaus teisę. Šios publikacijos autorei nėra žinoma nė viena Lietuvoje išnagrinėta byla, kurioje žurnalistas būtų pripažintas padaręs LRT etikos kodekso 12 straipsnio pažeidimą ir kurioje būtų išanalizuota šios normos dispozicija.

Teisminėje praktikoje jau yra nusistovėjusi taisyklė, kad visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. V. Savukyno įraše negalime įžvelgti nurodytų požymių, todėl LRT etikos inspektorės sprendimas nesuderinamas su teise, o tik iškalbingas faktas apie LRT vykstančius procesus.

The post Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Apie moralę ir žodžio laisvę pagal LRT appeared first on LAIKMETIS.

Teisininkai nerimauja, kad toks atsisakymas reiškia, jog galimybių pasas galės bet kada grįžti, o mūsų šalyje gimsta precedentas, kuriuo remdamasi vyriausybė galės priimti bet kokius su Konstitucija nesuderinamus teisės aktus. Apie bylos nutraukimo priežastis, iššūkius, kurie kyla dėl tokio Konstitucinio Teismo sprendimo ir visuomenes nuotaikas šiais klausimais kalbamės su profesore, advokate Liudvika Meškauskaite.

Pokalbio temos:

0:00 Intro

0:46 Konstitucinis Teismas nurodė, kad tokio atsisakymo priežastis – reguliavimo, kuris nebeegzistuoja, nagrinėjimo beprasmiškumas. Ar įtikina toks KT argumentas teisininkę?

3:32 Galimybių pasas išnyko, o jo sukeltos teisinės pasekmės lieka?

8:03 Kokios yra kitos priežastys, nulėmusios tokį teismo sprendimą?

9:44 KT neatliepė visuomenės lūkesčių.

12:40 Vyriausybė nuo šiol gali priimti bet kokius su Konstitucija nesuderinamus teisės aktus?

19:14 Iš kur toks įsitikinimas, kad galimybių pasas prieštarauja Konstitucijai?

22:16 Kokie dar galimi teisiniai keliai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl galimybių paso?

26:18 Žmonės pastaruoju metu vis labiau nusivilia Konstitucija. Ji egzistuoja kažkam, tačiau ne jiems. Tai požiūrio problema, o gal problema pačioje mūsų Konstitucijoje?

30:24 Kas yra aukščiau: Seimas ar Konstitucija ir kodėl?

34:20 Tai kas vyksta dabar primena senus socializmo laikus. Kodėl?

Epizodų galite klausytis „Spotify“ platformoje:

The post Liudvika Meškauskaitė. Galimybių pasas bus sugrąžintas? appeared first on LAIKMETIS.

Asmens privatumo, neliečiamumo bei orumo, kaip savarankiškų konstitucinių teisių santykis ir šių teisių apsaugos ribos šiandien yra vienas iš svarbiausių mūsų visuomenėje kylančių teisinių klausimų.

Pandemijos metu susidūrėme su neregėto mąsto asmens teisių suvaržymu.

Kai kurie  žmonės labai natūraliai priėmė tikrovę, kad norėdamas dirbti, mokytis, keliauti, išgerti kavos kavinėje ar nusipirkti batus, privalai turėti ir apsauginiams parodyti taip vadinamą galimybių pasą.

Tačiau kiti tokiose situacijose įžvelgė grubius asmens privatumo bei kitų teisių pažeidimus netgi tam tikras sąsajas su Azijos valstybėje vykdoma socialine kreditų sistema.

Matėme ir laikmečio grimasų, kai koncertų arenose tūkstančiai žmonių šėlo laisvai ir nevaržomai, o tuo pat metu net pradinukai mokyklose buvo priversti dėvėti kaukes.

Kilo daug diskusijų net dėl to, kaip suprasti žodžius: privalomas ir priverstinis, nors Lietuvių kalbos žodynas aiškiai pasako, kad žodžio „privalomas“ vienas iš sinonimų yra žodis „priverstinis“.

Pandemijos metu susidūrėme su neregėto mąsto asmens teisių suvaržymu.

Konstitucinis Teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nusprendė pradėti tirti konstitucinę bylą pagal Seimo narių grupės prašymo dalį dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 152 atitikimo Konstitucijai, įskaitant pareiškėjų teisinius argumentus dėl suvaržymų atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 1 daliai, kurį skelbia, kad asmuo yra neliečiamas.

Net ir itin skubiai Vyriausybei atsisakius taip vadinamo galimybių paso, nepradingsta būtinybė išsiaiškinti žmogaus teisių ribojimo teisėtumą ir, manau, kad dar ilgai skaičiuosime visus už ir prieš bei vertinsime šio Vyriausybės įvesto socialinio eksperimento galimybių paso pavidalu naudą ir žalą.

Jau vien asmens teisių ribojimo mastas įpareigoja valstybę peržiūrėti tokio ribojimo būtinybę: nuo 2021 m. gegužės mėnesio galimybių pasą bent kartą atsisiuntė daugiau nei 2 milijonai žmonių. Bendras atsisiuntimų skaičius (kartu su pakartotiniais) gerokai didesnis – beveik 13 milijonų.

Visi prisimename, kaip per Marytės plauką Lietuvoje nebuvo įvestas medikų, kurie yra pirmojoje COVID fronto linijoje, privalomas vakcinavimas. Taip pat atsimename kiek aistrų kėlė visuomenėje gėdos dokumentu kartais vadinamas galimybių pasas, kai atsirado sumanymas jį taikyti ir vaikams.

Kai galimybių pasas buvo įvestas praeitų metų pavasarį, susirgimų skaičius siekė 492. Kai šių metų vasario 2 d. buvo apsispręsta jo atsisakyti, susirgimų skaičius jau siekė 12 000. Kas gi atsitiko, kad taip skubiai, esant daugiau nei 20 kartų didesniam susirgimų skaičiui, buvo panaikintas galimybių pasas, kuris, kai kurių politikų teigimu, yra „geriausia, kas atsitiko Lietuvai“?

Į šį klausimą atsakys laikas, bet viena iš priežasčių neabejotinai yra artėjanti  Vyriausybės nutarimo Nr. 152  konstitucinė patikra.

Būtent šios situacijos kontekste, šiandien yra svarbu išgryninti konstitucinių teisių: teisės į privatumą ir teisės į asmens neliečiamumą sąvokas bei tokių teisių ribojimo galimybes.

Buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabartinis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) teisėjas dr. Egidijus Kūris neseniai spaudoje pasakė:

„Visuomenės turi būti budrios. Antraip pandemijai suvaldyti įvestos priemonės gali turėti negrįžtamų neigiamų padarinių“.

Manau, kad šiuo vienu sakiniu galima pagrįsti Konstitucinio Teismo moralinę bei teisinę pareigą ir būtinybę nagrinėti konstitucinę bylą dėl vadinamo galimybių paso ir išsamiai pasisakyti dėl  šio paso pagrindu įvestų žmogaus teisių suvaržymo teisėtumo.

Yra teisininkų Lietuvoje, kurie aiškina apie visuomenės interesų prioritetus pandemijos metu prieš asmenį, kalba apie teisę būti neužkrėstam ir privatumo ribojimo būtinybę bei teisėtumą pandemijos sąlygomis.

Su kai kuo galima sutikti, bet yra dalykų, kurie kelia alternatyvių minčių. Būtent tas alternatyvias, didžiosios žiniasklaidos paprastai ignoruojamas mintis aš norėčiau išryškinti.

Asmens teisė į privatumą priskirtina prie vadinamųjų trečiosios kartos teisių, nes daugelyje šalių ji buvo įtvirtinta gerokai vėliau nei socialinės, ekonominės ar politinės teisės.

Nors pirmieji ieškiniai dėl privatumo gynimo Jungtinių Valstijų teismuose pradėti nagrinėti dar 19 a. pabaigoje, tačiau pirmą kartą tarptautiniu lygmeniu teisė į privatumą buvo įtvirtinta tik po antrojo pasaulinio karo baisumų, kai žmogaus teisių nepaisymas privedė Europą prie nacistinių ir stalininių nusikaltimų.

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Deklaracija) 12 straipsnyje yra išskirtos 4 privatumo sritys: asmeninis ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė, korespondencijos slaptumas bei garbė ir reputacija.

Nors Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencija) expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) yra nurodomos taip pat tik 4 privatumo sritys (asmeninis ir  šeiminis gyvenimas, būsto neliečiamumas bei susirašinėjimo slaptumas), tačiau EŽTT jurisprudencija, aiškindama privataus gyvenimo turinį, privatumui priskiria itin platų spektrą įvairių gyvenimo sričių, kurių atsiranda vis daugiau ir daugiau.

2015 m. išleistoje savo monografijoje, man teko analizuoti daugiau nei 400 EŽTT bylų ir pavyko surasti net kelias dešimtis įvairių žmogaus gyvenimo sričių, kuriose EŽTT nustatė privatumo pažeidimus: pradedant klasikinėmis - asmeniniu, šeimyniniu gyvenimu ir baigiant pakankamai egzotinėmis privatumo sritimis.

Antai, 2004 m. byloje Glass v. the United Kingdom (2004) medicinos darbuotojų, suleidusių vaistus sunkiai sergančiam vaikui prieštaraujant jo tėvams, veiksmai buvo įvertinti kaip įsikišimas į asmens fizinį neliečiamumą ir Jungtinė Karalystė buvo pripažinta pažeidusia Konvenciją (EŽTT 2004 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Glass v. the United Kingdom, peticijos Nr. 61827/00, paragrafas 74).

Kitoje byloje Codarcea v. Romania (2009) EŽTT išaiškino, kad valstybės, Konvencijos dalyvės, privalo savo nacionalinėje teisėje numatyti įpareigojimus tiek valstybinėms, tiek ir privačioms gydymo įstaigoms užtikrinti pacientų teisę į fizinį, psichologinį ir moralinį neliečiamumą (EŽTT 2009 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Codarcea v. Romania, peticijos Nr. 31675/04).

Jeigu Konvencijoje ir Deklaracijoje asmens orumas yra siejamas su privatumu ir saugomas tų pačių straipsnių, tai mūsų Konstitucijoje tokia apsauga yra žymiai tikslesnė ir diferencijuota,  t. y. išskirta į atskirus straipsnius: privatumui yra skirtas 22 straipsnis, o asmens orumui bei kūno neliečiamumui -  atskiras 21 straipsnis.

Nors Konstitucijos 22 straipsnyje (asmens teisė į privatumą) taip pat paminėta garbė ir orumas kaip atskira sudedamoji dalis, tačiau toks sąlytis daugiausia sietinas su asmens reputacijos apsauga. Sakyčiau, tai yra asmens orumo samprata siaurąja prasme, susijusi su žmogaus geru vardu ir dalykine reputacija.

Taigi nuo pat Konstitucijos priėmimo Lietuvos teisinėje sistemoje asmens orumas plačiąja prasme ir asmens neliečiamumas yra savarankiškas teisė ir atskiras konstitucinis gėris, saugomi šalies pagrindinio įstatymo ir jokių šio gėrio ribojimo sąlygų bei galimybių, skirtingai nei privatumo atveju, Konstitucijoje iš viso nėra.

Labai panašias mintis atskiroje nuomonėje dėl Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvados yra išsakiusi tuometinė šio teismo teisėja, šiuo metu šio teismo pirmininkė dr. Danutė Jočienė: „Mano supratimu, Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į neliečiamumą yra savarankiška konstitucinė teisė, kuri negali būti „apimta“ jokios kitos teisės“, „bandymas apjungti savarankiškas žmogaus teises...gali sąlygoti daug fundamentalių klausimų dėl šių žmogaus teisių turinio/atitinkamų Konstitucijos straipsnių teikiamos apsaugos ribų, o tai gali net sumenkinti tam tikros konstitucinės teisės teikiamą apsaugą“. „Konstitucinis šių asmens teisių išskyrimas į atskirus Konstitucijos straipsnius atitinkamai programuoja šių teisių ribojimo teisinių pagrindų skirtingumą“.

Taigi kalbėdami apie šių savarankiškų teisių (privatumo bei asmens teisės neliečiamumą) ribojimo aspektus, turime suprasti, kad šių asmens teisių išskyrimas į atskirus Konstitucijos straipsnius atitinkamai reiškia ribojimo teisinių pagrindų skirtingumą.

Vienu atveju, privatumo ribojimo sąlygos ir galimybės yra nustatytos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo doktrinoje, kitu atveju - asmens teisė į orumą ir neliečiamumą (21 straipsnis) yra absoliuti ir nėra jokių  šios teisės apribojimo galimybių.

Tokia išvada išplaukia iš Konstitucijos kaip teisės akto vientisumo. Net ir įvedus griežčiausius teisinius režimus – nepaprastąją ar karinę padėtį, Konstitucija leidžia riboti tik kai kurias teises: privatumą (22 straipsnis), būsto neliečiamumą (24 straipsnis), saviraiškos laisvę (25 straipsnis), laisvę kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (32 straipsnis), asociacijų laisvę (35 straipsnis) ir susirinkimų laisvę (36 straipsnis), tačiau mūsų šalies pagrindiniame įstatyme nėra absoliučiai jokių galimybių suvaržyti asmens neliečiamumą (21 straipsnis).

Jeigu asmens teisė į privatumą EŽTT praktikoje bei konstitucinėje justicijoje yra aiškinama plečiamai, remiantis dinaminiu žmogaus teisių aiškinimo principu, atsižvelgiant į visuomenės raidą, mokslo ir technologijų pažangą, suteikiančią vis daugiau galimybių kištis į asmens privatų gyvenimą, kaip antai nusikalstamų veikų prevencijos ar kitais viešosios tvarkos apsaugos tikslais renkant, kaupiant, naudojant ir saugant ne tik asmens pirštų atspaudų, jo balso, bet ir asmens ląstelių ar DNR mėginių pavyzdžius, technikos priemonėmis masiškai stebint ir sekant asmenų naudojamas elektronines erdves ir pan., tai asmens neliečiamumas ir orumas, tokiais pagrindais negali būti ribojami, nes Konstitucija to nenumato.

Dar didesnis teisėtas lūkestis apsaugoti asmens teisę į orumą bei kūno neliečiamumą atsirado priėmus naująjį Civilinį kodeksą, kuriame orumo apsauga yra detalizuota dvejuose atskiruose straipsniuose: asmens garbė ir orumas (dalykinė reputacija) yra ginami CK 2.24 straipsniu, o Civilinio kodekso 2.25 straipsnis tiesiogiai gina  asmens teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą.

Įvedus galimybių pasą Lietuvoje buvo de facto įvesta privaloma intervencija į žmogaus kūną.

Įvedus galimybių pasą Lietuvoje buvo de facto įvesta privaloma intervencija į žmogaus kūną, nes, nustačius tokį teisinį reguliavimą, asmuo neturėjo laisvės pasirinkti, ar jam skiepytis arba testuotis, kad nebūtų sutrikdyta jo įprasta kasdienė veikla, ar to nedaryti. Tokiu teisiniu reguliavimu asmens, norinčio gauti įprastines kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, teisė laisvai spręsti dėl pasiskiepijimo ar testo atlikimo buvo ženkliai apribota. Fizinio asmens neliečiamumas apima jo teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į jo kūną. Taigi minėtu teisiniu reguliavimu, pažeidžiama teisė į asmens neliečiamumą, ginama Konstitucijos  21 straipsnio 1 dalyje.

Tokiu teisiniu reguliavimu, kurį nustatė Vyriausybės nutarimas, taip pat  buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis tai, kad žmogaus teisių ir laisvių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu.

Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas dr. Dainius Žalimas yra pasakęs: „Demokratinė valstybė yra tikrai demokratinė tik tada, kai joje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas. Visuomenėje įsišakniję pasenę stereotipai negali būti pagrindu diskriminuoti asmenis dėl, pvz., lyties, neįgalumo, lytinės orientacijos ir daugelio kitų kriterijų.“

Pratęsdama mintį, norėčiau retoriškai paklausti, o naujoviški stereotipai – vakcinuotas/ nevakcinuotas, testuotas/netestuotas, sirgęs/nesirgęs ar gali būti pagrindu diskriminuoti žmones, taikyti jiems konstitucinių teisių (teisės į mokslą, darbą, judėjimo laisvę) apribojimus? Ar nepažeidžia žmogaus neliečiamumo privalomas testavimas, kai nėra jokių ligos simptomų? Ar sveikatos duomenų atskleidimas eilėje prie prekybos centro apsaugos darbuotojui ir visi kiti dalykai nepažemina žmogaus? Ar tai nėra  žmonių gyvenimo, anot LRT, pavertimas pragaru?

Ar diskriminacija lyties ar seksualinės orientacijos pagrindu yra didesnė blogybė nei diskriminacija dėl žmogaus įsitikinimo, kad jo kūnas yra jo nuosavybė ir kad bet kokia intervencija į žmogaus kūną gali būti atliekama tik su laisvu ir informuotu to žmogaus sutikimu.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir esmę, yra aukščiau įstatymo, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas ir kt.).

Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną ir kt. (ten pat, aut. past.).

Pagal Konstituciją kiekvieno individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).

Lietuvoje turim progresyvią Konstituciją, tai kodėl ji negali mūsų apginti. Matyt, todėl, kad Konstitucija yra tik teisinis instrumentas, kuriuo naudojasi žmogus. Bet negi tikėsime mitu, kad žmogus yra iš prigimties kvailas, silpnas ir bailus. Ne, manau, kad Lietuvos žmonės yra išmintingi, stiprūs ir drąsūs.

Taigi, galime tik pasidžiaugti, kad turime šiuolaikiškus instrumentus apginti žmogaus teises: tiek į privatumą, tiek ir į asmens orumą ir kūno neliečiamumą.

Turime teisėtą ir pagrįstą lūkestį tikėtis, kad aukščiausias šalyje Konstitucijos garantas Konstitucinis Teismas pritaikys visus šiuos teisės instrumentus, nepabėgs nuo atsakomybės prieš tautą ir pateiks argumentuotus išaiškinimus, ar pastaruoju metu Lietuvos žmonių atžvilgiu taikyti teisių ribojimai susiję su vadinamu galimybių pasu, neprieštarauja Konstitucijai.

The post Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Teisės į privatumą ir orumą santykis appeared first on LAIKMETIS.

„Pandemijos valdyme svarbu nepadaryti lemtingų klaidų, o tam reikalinga užtikrinti konstruktyvią, atvirą, viešą ir skaidrią diskusiją su įvairių sričių ekspertais ir praktikais. Esame susirūpinę, kad Vyriausybę konsultuoja siauras ekspertų ratas. Jaučiame pareigą ir atsakomybę padėti suvaldyti neigiamas COVID-19 pasekmes Lietuvai, mums rūpi, kad apie pandemijos valdymo priemones būtų atvirai diskutuojama iš teisės ir medicinos mokslo perspektyvos“, – rašoma kreipimesi.

Pradėti diskusijas STI siūlo nuo sistemiškos situacijos analizės.

„Kodėl taip skiriasi pacientų aptarnavimas skirtingose sveikatos priežiūros įstaigose, kam sekasi gerai, o kam nesiseka? Kokios priemonės viešose vietose didintų visuomenės saugumą, tačiau kartu būtų proporcingos ir nepriešinančios visuomenės? Kokie vadybiniai sprendimai ligoninėse užtikrintų racionalų lėšų naudojimą ir mažintų maksimalaus užguldymo įtampą? Kodėl, pavyzdžiui, Švedijoje kiekvienas gali lengvai perskaityti oficialias epidemiologines apžvalgas, o Lietuvoje jų nerasime?  Tai – tik keli aspektai, kuriuos svarbu aptarti“, – teigiama politikams ir institucijoms adresuotame rašte.

Mokslinės konferencijos pirmoji diena buvo skirta teisininkų pranešimams ir diskusijai

Prašymą susitikti STI išsiuntė po to, kai 2021 m. rugsėjo 9–10 d. Sveikatos teisės institutas surengė mokslinę konferenciją „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“. Į konferenciją buvo kviesti įvairių valstybės institucijų atstovai ir ekspertai.

Mokslinę konferenciją pradėdamas Sveikatos teisės instituto vadovas, farmakologas doc. dr. Rimas Jankūnas teigė: „Mūsų tikslas – diskutuoti ir padėti rasti sprendimus. COVID-19 pandemijos valdymo rezultatai Lietuvoje yra vieni prastesnių ES.“

Jankūnas jau 20 metų yra LSMU farmakologijos dėstytojas, buvęs Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininko pavaduotojas, atsakingas už vaistų registraciją, klinikinius tyrimus ir farmakologinį budrumą, buvęs Europos Komisijos Farmacijos komiteto ir Europos Tarybos Vaistinių preparatų ir medicinos prietaisų darbo grupės narys.

 Ar tikrai Vyriausybė puikiai susitvarko ir jai nereikia diskusijos ar patarimų?

Pasak farmakologo doc. dr. R. Jankūno, daugelis COVID-19 valdymo priemonių yra abejotinos, o kai kurios – nemoksliškos ir net žalingos: „Kartais suabejoju, ar Vyriausybės tikslas yra valdyti COVID-19, ar jį platinti. Planuojama nemokėti ligos išmokų susirgusiems COVID-19, jei jie nėra pasiskiepiję? Kitaip sakant, nesiskiepiję susirgę žmonės, negalintys sau leisti likti be algos, skatinami slėpti ligą, eiti į darbą ir platinti virusus?“.

Doc. dr. R. Jankūnas atkreipė dėmesį į viešoje komunikacijoje esančius neteisingus faktus, pavyzdžiui: „Korona Stop LT“ teigiama, kad vakcina nuo COVID-19 yra praėjusi trečiąją klinikinių tyrimų fazę. Netiesa. Trečiosios fazės tyrimai dar neįpusėję.“

Natūralu, kad darydama tokias klaidas nei Vyriausybė, nei Sveikatos apsaugos ministerija negali tikėtis visuomenės pasitikėjimo.

Pranešėjas citavo Harvardo universiteto epidemiologą prof. Martiną Kulldorffą, jog „antivakseriai“ per dešimtmečius nepadarė tiek žalos, kiek entuziastingi prievartinės vakcinacijos gerbėjai padarė per vienerius.

„Kaip dabar reikės įtikinti žmones skiepytis ištirtomis ir tikrai reikalingomis vakcinomis?“ – svarstė farmakologas.

Pandemijos valdymo aspektus aptarė ir teisininkai: konstitucionalistas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis ir advokatai dr. Justas Sakavičius bei prof. dr. Liudvika Meškauskaitė.

Nekaltumo prezumpciją keičia kaltumo?

Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis atkreipė dėmesį į laikmečio paradoksus: „Anksčiau vyravo nuostata, kad pagal  Konstituciją teisių ir laisvių turime tiek, kiek jų neriboja valdžia. Dabar teisių ir laisvių turime tiek, kiek suteikia Vyriausybė tuomet, jei atitinkame jos nustatytas sąlygas. Antra, žmogus buvo laikomas sveiku, kol nebuvo požymių, kad jis serga. Dabar įtariama, kad žmogus serga, nebent jis įrodo atvirkščiai.“

Teisininkas aptarė ir valdžių padalijimo principo išsikreipimą specialiųjų teisinių režimų metu: „Šiuo metu pagrindines galias yra sukoncentravusi Vyriausybė: ji žmogaus teises riboti ir specialiąsias sąlygas įvedinėti pradėjo ne įstatymais, o Vyriausybės nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais. Be to, dalis valdžios perleista Vyriausybės formuojamoms ekspertų taryboms, nors jos nerinktos ir neturi atskaitomybės.“

Galimybių paso idėja – Kinijos socialinių kreditų sistemos pavyzdžiu?

Advokatas dr. Justas Sakavičius konferencijos dalyviams priminė, kad galimybių paso idėja kilo ten pat, kur prasidėjo virusas – Kinijoje: „Kinijos požiūris į žmogaus teises specifiškas – šalyje galioja socialinių kreditų sistema. Ji leidžia stebėti žmonių elgesį (pavyzdžiui, kaip mokami mokesčiai, paisoma kelių eismo taisyklių ar šeimos planavimo politikos, ar dalyvaujama savanoriškoje veikloje, kokie yra apsipirkinėjimo įpročiai ir t. t.) ir jį reitinguoti, o reitingas lemia, kokios galimybės asmeniui priklauso. Asmuo gali nusipelnyti geresnių paskolų palūkanų, galimybės keliauti į užsienį, dirbti valstybiniame sektoriuje ar mokytis tam tikrose mokyklose ir kita.

2020 m. žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ šią sistemą pripažino ydinga ir keliančia grėsmę žmogaus teisėms.“

Pasak advokato, Lietuvoje galimybių paso dėka sudaromos prielaidos formuotis tokiai sistemai, nors galimybių pasas nėra vienintelė alternatyva pandemijos klausimams spręsti. Nors panašias sistemas taiko Prancūzija, Izraelis, Kinija, septynios JAV valstijos, Australija, kai kurios Kanados provincijos, tačiau Norvegijoje, Švedijoje, kitose Kanados provincijose panaši sistema netaikoma, o 21 JAV valstijoje ją taikyti verslams netgi yra uždrausta.

Taip pat J. Sakavičius apžvelgė Pasaulinės sveikatos organizacijos pristatytas COVID-19 sertifikatų techninių specifikacijų ir įgyvendinimo gaires, kuriose numatoma, kad net ir pandemijai pasibaigus galimybių pasas gali būti ir toliau naudojamas asmens sveikatos duomenų ir vakcinacijos kontrolei.

Iškreipta informacinė erdvė – infodemija

Advokatė prof. dr. Liudvika Meškauskaitė sakė, jog šiandien susiduriame ne tik su medicininiais iššūkiais, su Konstitucija prasilenkiančiomis teisinio reguliavimo problemomis, bet ir su neregėta komunikacine krize – infodemija.

Ji atkreipė dėmesį į kelis svarbius momentus. Pirmiausiai – užsakomosios informacijos srautai.

„Užsakomieji straipsniai dabar veržiasi ten, kur turi būti skelbiama objektyvi informacija. Valdžia skiria didžiules sumas lojaliems leidiniams ir jie skelbia tai, už ką jiems sumokėta, nors ne visada nurodoma, kad tai – užsakyta  informacija“, – pastebi advokatė.

Meškauskaitė atkreipė dėmesį į per didelį valdžios ir žiniasklaidos susibičiuliavimą bei nuo faktinės realybės atsiliekantį viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teisinį reguliavimą: „Populiarūs influenceriai ar informacijos platformos yra laisvi nuo daugelio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi.“

Pasak advokatės, šių veiksnių visuma tapo infodemijos priežastimi: „Šiandien didžiausias blogis yra ne liga, o visuomenės susipriešinimas. Kur vėliau dėsime visus tuos, kurie šiandien išvadinti buduliais ir antivakseriais?“.

Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė kvestionavo privalomo vakcinavimo nuo COVID-19 teisėtumą ir aptarė susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Profesorius pabrėžė, kad nuolat cituojamos Vavrička ir kiti prieš Čekijos Respubliką bylos sprendimas Lietuvai nėra taikytinas, nes Teismas pabrėžė, kad sprendimas yra susijęs tik su seniai žinomomis vakcinomis nuo gerai žinomų ligų, be to, kiekviena šalis dėl vakcinacijos reguliavimo sprendžia pati pagal savo Konstituciją.

Konferencijos antra diena – medicinos mokslui ir gerajai sveikatos priežiūros praktikai

Konferencijoje buvo pasidalinta ir gerosios praktikos pavyzdžiais iš užsienio bei Lietuvos. Švedijos Karolinska institute besidarbuojantis epidemiologas dr. Andrius Kavaliūnas dalijosi patirtimi, kaip Švedijoje pavyko efektyviai suvaldyti pandemiją.

Gydytoja onkologė-chemoterapeutė d oc. dr. Rasa Jančiauskienė pasakojo, su kokiais iššūkiais karantino metu susidūrė onkologinėmis ligomis sergantys pacientai bei juos gydantys medikai ir kokie sprendimai padėjo juos įveikti.

Konferencijoje pranešimus skaitė visuomenės sveikatos prof. dr. Miglė Helmersen, akušerė- ginekologė prof. dr. Dalia Railaitė, LSMU Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vadovė Rita Butylkina, Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas, Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas. Apie pandemijos metu kitusią žodžių reikšmę kalbėjo Holgeris Lahayne.

Sveikatos teisės instituto ekspertai pabrėžia, kad nėra susiję su jokia politine partija ar judėjimu. Tačiau yra pasirengę teikti ekspertinę pagalbą tiek Vyriausybei, tiek partijoms, tiek kitoms politinėms jėgoms, kurios kreipsis.

„Mes įsipareigoję tik Lietuvai, laisvei ir demokratijai. Mūsų gretose yra skirtingų pasaulėžiūrų, skirtingų politinių pažiūrų ir vertybių žmonės, kuriuos vienija bendras požiūris į galimybių pasą ir kitas COVID-19 pandemijos valdymo priemones.“

The post Sveikatos teisės institutas kviečia valdžios institucijas bendradarbiauti dėl COVID-19 appeared first on LAIKMETIS.