Pamąstymai skirti neįvardintam asmeniui. Tai ne apie mane ir ne apie tave. Tai daugiau apie tipinį į penktą dešimtį įkopusį lietuvį vyrą, kurį pasaulis tenkina tol, kol permainos įsibrauna į jo erdvę. Tai žmogus, kuris nežvelgia giliai į ateitį, nemodeliuoja situacijų ir nedaro prognozių.

Kilus menkiausiam sukrėtimui jis bėga į supermarketą ir stoja į eilę prie tualetinio popieriaus. Baimė prarasti jį jam stipresnė nei bado grėsmė. Tikėtina, kad žodis "badas" jo žodyne net neegzistuoja. Jam mama Maxima tai toks gėrybių šaltinis, kuris pasirūpina viskuo, ko reikia jo gyvenimui. Tik kažkuria kūno vieta jis jaučia, kad tualetiniu popieriumi gali ta mama ir nepasirūpinti. Tikriausiai ta vieta, kuria mąsto?

Šio žmogaus pažiūrų evoliucija visada vėluojanti. Kol dega kaimyno tvartas, jam gaisro nėra. Gali pleškėti viskas aplinkui pragaro liepsnose, jis ramiausiai valgys savo įprastą rytinį sumuštinį ir nuo blogos informacijos apsisaugos išjungdamas televizorių arba jį perjungs į Travel Channel.

Jo šūkis visada vienas - daugiau pozityvo. Įsivaizduoju toki žmogų "Titanike", kuris besiblaškantiems po denį keleiviams bandytų pasakoti anekdotus. Klausimas, ar jis tada jau suprastų, kad laivas, kuriame visi skęsta, yra ir jo laivas?

Toks žmogutis žiūrėdamas retrospektyviai gali pagalvoti, kad buvo susikūręs idealų gyvenimą. Jis sugyveno su visais, nesikišo į niekieno erdvę ir nenorėjo, kad kas kėsintųsi į jo susikurtą jaukų pasaulėlį. Atrodo, pasiektas palaimingas visuomeninis konsensusas.

Jis tipiškas snobas, galvojantis, kad būtent jis esąs visatos centras ir tik jis moka "teisingai" gyventi. Tikras liberalas.

Jis du kartus nelaimingai vedė, išsiskyrė, turi vaikų su dviem buvusiomis. Niekam neįsipareigojęs egoistas, vaikus prisimenantis tik per gimtadienius ir Kalėdas. Neįmantrios dovanėlės ir vienodi palinkėjimai iš serijos "Linkiu laimės darbe ir asmeniniame gyvenime".

Gyvena jis Vilniaus senamiestyje nedideliame viengungio bute, kiekvieną sekmadienio rytą geria kavą gatvėje esančioje lauko kavinėje ir vertinančiu žinovo žvilgsniu peržvelgia praeinančias moteris. Medžiotojas jame dar gyvas.

Prie gretimo stalelio sėdi rusakalbių porelė. Jų amžius rodo, kad jie sovietinių migrantų vaikai. Su kažkuria banga jų tėvai atvyko į Lietuvą ir sunkiai, bet įleido čia šaknis. Lietuviai ne iš karto, bet priėmė juos. Porelė kalbasi keistu, bet mums jau įprastu akcentu. Besiklausant jų vyriškio veidą papuošia nepiktybiškos šypsenos grimasa. Ją pastebi ir porelė. Visi smagiai nusijuokia.

Pro šalį praeina dvi "tuteišių" merginos. Skuba į darbą. Jos smagiai čiauška "po prostu" - "Čto za dzen, ničego nesuprantu".

Mūsų herojus šiuo metu galvoja, kad jam patinka toks Vilnius. Jis priprato, susigyveno, priėmė jį tokį. Jam toks gyvenimas jaukus ir patogus. Gali būti, kad panašiai galvojome visi. Ir mes, ir jie......

Visi apsipratome, apsitrynėme, susigyvenome laisvoje Lietuvoje. Susikūrėme gyvenimą, kuris daugmaž tenkino visus. Gyvenimus su savo pakilimais ir kritimais, atradimais ir praradimais. Ir šio vyriškio nuomone, niekas nežadėjo bėdos.

Štai gatve ateina garbaus amžiaus kaimynas. Jam sekmadienis - bažnyčios diena. Mūsų "liberalas" pakyla ir pasilabina su kaimynu. Paklausia, kaip sveikata, šeima, vaikai.

Kaimynas pasigiria, kad anūkai jau priėmė Pirmąją komuniją, pabėdoja, kad sąnariai paskauda ir žmona nuo ryto pikta.

Mūsų "fainuolis" pasisiūlo palydėti senolį iki bažnyčios. Vis tiek abiem pakeliui. Eidamas pasakoja savo įspūdžius iš kelionės į savo svajonių miestą Amsterdamą.

Nors senoliui neįdomūs jo nuotykiai "laisvos meilės" mieste, jis pagarbiai išklauso jo pasakojimą.

Prie bažnyčios sustoja. Kaimynas turi palaukti žmonos, su kuria ryte apsižodžiavo. Ir taip visus 50 bendro gyvenimo metų. Įkarščio pagautas tvirtina, kad jau seniai kitas būtų jo vietoje išsiskyręs, bet jis negali. Juk ji vienintelė jo gyvenimo moteris. Kaip ir jis jai.

Vyriškio veidą nutvieskia vos matomas nusistebėjimas. Su viena moterimi 50 metų!!!!! Ar taip įmanoma? Akimirksnį švysteli mintis - o gal taip ir geriau? Jis mintimis perbėga per visą savo paties gyvenimą, kuriame moterys keitė viena kitą. Buvo ir tokios patirties, kurios nebesinori ir prisiminti, norėtųsi ištrinti, norėtųsi, kad nebūtų....Iš krūtinės išsiveržia atodūsis. Hm...taip.

Pagaliau prisiartinus senolio žmonai jie pagarbiai atsisveikina ir kiekvienas pasuka savo keliu. Vienas atgailauti ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes, kitas į nuodėmingą nuotykį siūlantį Vilnių.

Štai taip mes ir gyvenome.

Nelindome vienas į kito "daržą", gyvenimus....kiekvienas savo individualiame pasaulėlyje. Jei ir kas vienijo mus, tai nebent "alus, krepšinis ir pergalės".

Laikas bėgo, gyvenimas keitėsi, po savo urvelius išsislapstę individai nepastebėjo pavojaus. Rašė R. Ozolas, rašė A. Šliogeris.....rašė kažkokias baisybes, kuriomis nenorėjo tikėti niekas - nei gyvenimo išpaikintas senamiesčio snobas, nei gyvenimo išmintį patyręs senolis. Geriau persijungti į "travel" režimą arba pasidaryti dvigubą "mochito". Ir gyvenimas vėl tampa gražus. Palaima užlieja ir kūną, ir protą. Saviapgaulės seansas tęsiasi.

Atėjo lemtingieji 2020 metai. Karantinas sujaukė visų gyvenimus. Sekmadieninė kava baigėsi. Vietoj jos teko gerti seniai pamirštą plikytą kavą iš pakelio ir pro langą sekti skrendantį balandį. Ne tik sekti, bet ir pavydėti jam laisvės bei to, kad niekas jam nekvaršina galvos dėl puolančio viruso. Vienintelė balandžio bėda - kaip spėti balandienei susukti lizdelį perėti.

Pagyvenusiam kaimynui užsidarė bažnyčia, anūkai nebelankė jo. Reklama makabriškai skelbė: "Nelankyk artimųjų, išgelbėk juos nuo mirties". Ir jie nelankė. Jie gelbėjo. Jie tikėjo ir pasitikėjo.

Taip buvo grubiai įsibrauta į kiekvieno iš mūsų gyvenimus. O tie gyvenimai - tai nepailstamas kelias link ešafoto galvojant, kad eini į priešingą pusę. Ir tik pamačius prieš savo akis nuleistą pakaruoklio kilpą trenkė lyg žaibas iš dangaus, atėjo nušvitimas, kad kažkas per daug sau leidžia.

Vėliau mūsų herojui lyg juokais, lyg rimtai buvo pasiūlyta susirinkti savo gyvenimo moterų rašytinius sutikimus dėl intymių santykių. Maža kas, kaip ir kam galėjo pasirodyti jų santykiai tada ir dabar. Gal partnerė liko nuvilta nes tikėjosi laimingesnės pabaigos, todėl mintis, kad ji visai to nenorėjo, gali staiga materializuotis į neblogą kapitalą.

Ir tik pamačius prieš savo akis nuleistą pakaruoklio kilpą trenkė lyg žaibas iš dangaus, atėjo nušvitimas, kad kažkas per daug sau leidžia.

Anądien laiptinėje sutiktas pamaldusis kaimynas pasibėdojo, kad valdžia nebeleis jam auklėti vaikaičių pagal savo įsitikinimus. Ji įsibrovė nešina prievartinės ideologijos vėliava į jų šeimą ir aiškina, ką, kada ir kaip turi žinoti jų vaikai apie seksualinį gyvenimą.

Čia laisvamanis kaimynas prisiminė ir savo vaikus.

Taip liberalas ir tradicionalistas, praktikuojantis katalikas ir sekuliarus pilietis, nacionalistas ir ne visai, o tik prijaučiantis, tampa vienos bendruomenės nariais.

Bendruomenė, kuri buvo suskaldyta į individus, tokiomis sąlygomis vėl priversta burtis į būrį, nes kito kelio nebėra. Ir pažiūrų niuansai čia nebėra tokie svarbūs. Tai diktuoja būtinybė pasipriešinti atslenkančiai ideologijai, kuri visada yra grėsmė asmens laisvei, nes ideologija ateis į jūsų namus, šeimas ir į jūsų lovas. Ne tik ateis, bet ir visa tai atims.

Ir nenuostabu, kad šiandien pirmieji į kovą už mūsų visų laisvę stoja nacionalistai, krikščionys ir tradicionalistai. Nes tik jie turi didžiausią potencialą ir jėgą, kurios semiasi iš Dievo, garbingos istorijos ir tūkstantmetės tautos patirties.

Šiandien kyla įdomus klausimas: kur jūs, tikrieji liberalai, asmens laisvės gynėjai, kurie dar visai neseniai citavote A. Smitą? Kuriate naujas direktyvas, kurios sutvarkys mūsų padrikus gyvenimus ir suteiks jiems daugiau prasmės? O gal montuojate gatvėse ir keliuose filmavimo kameras, kad būtų galima lengviau mus sekti? O gal rūpinatės greitaeigiu internetu, kad greitai galėtumėme atsisiųsti naujausią Holivudo šlamštą, kuris mums išplautų smegenis?

O gal nėra jokio liberalizmo, yra tik žmonės, kurie save tokiais laiko, bet iš tikrųjų atlieka "naudingų idiotų" vaidmenį ir išvalo kelią "šviesiam komunizmo rytojui".

Ei, liberalai, kur jūs?

The post Linas Karpavičius. Ei, liberalai, kur jūs? appeared first on LAIKMETIS.

Čia man į pagalbą atėjo pedagoginė patirtis, kai reikėdavo vaikams paaiškinti sudėtingus dalykus. Pats žinai, supranti, o štai vaikai, kad suprastų, turi rasti raktą į jo pasaulį.

Pradedam.

Įsivaizduokime žmogų, vyrą, visą jo produktyvų gyvenimą. Tai būtų (sąlyginai) amžius nuo 20 iki 60 metų. Grubiai 40 metų produktyvaus darbingo amžiaus. Šis vyras per 40 savo darbo metų sukuria kažkokią vertę ir sunaudoja tai vertei sukurti tam tikrą energijos kiekį. Sakykime, kad jo sukurta vertė per 40 gyvenimo metų yra lygi 10 mln. eurų. Visi skaičiai sąlyginiai ir nebandykime prie jų kabinėtis. Teksto tikslai kiti, nei skaičių ir proporcijų tikslumas.

Taigi, 10 mln. eurų. Sakykime, kad 3,33 mln. atitenka pačiam žmogui, 3,33 mln. pasiima valstybė ir 3,33 mln. pasiima darbdavys. Suprantama, jei žmogus turi savo versliuką šie skaičiai pasiskirsto kitaip. Tačiau laikykimės mano pasiūlyto standarto. Savo dalį, 3,33 mln. žmogus per savo gyvenimą išleidžia maistui, kelionėms, būstui, būsto remontui, gyvenimo sąlygų gerinimui, automobiliams, aprangai, malonumams, vaikams, šeimai ir t.t. ir pan. Kitaip sakant visam savo pragyvenimui. Dalis iš sumokėtų valstybei mokesčių (3,33 mln) grįžta per nemokamą švietimą, mediciną, infrastruktūrą. Tai pažymėti labai svarbu.

3,33 mln. pasisavina kiti žmonės, kurie jums suteikia darbo vietą, organizuoja procesą, padaro tą procesą rentabilų. Viskas gerai, taip ir turi būti. O bet tačiau... Žmogaus tokia prigimtis, kad visada yra per mažai. Uždirbus pirmą milijoną jis siekia antro, po pirmos dešimties, jam reikia kitos dešimties. Bet juk atrodo pasisotinai, apsirengei, išgyveni ir gerai. Pasirodo ne. Ribos godumui nėra.

Viskas klostėsi neblogai kol pasaulyje buvo visiems kur plėstis ir kieno sąskaita turtėti. Kažkada civilizaciją nuo žlugimo išgelbėjo didieji geografiniai atradimai, vėliau kolonijų grobimai. Visiems užteko vietos po saule ir visi atsikando savo kąsnį. XX amžių supurtė du pasauliniai karai ir imperijų griūtys. Visi buvo patenkinti kol "hienos" tampė pralaimėjusių ir griuvusių imperijų turtą. Ir štai, atėjo ta lemtinga diena, kada procesas pasibaigė ir čia... griuvo sovietinė imperija. Dar 15-20 metų (1990 – 2008) buvo ką dalintis.

Tačiau atėjo laikas, kada pasaulio dalybos pasibaigė. Tą akivaizdžiai parodė 2008 metų krizė. Reikėjo greitai nuspręsti kieno turtą toliau reikės dalintis. Dabar grįžkime prie to vyro, kuris per savo gyvenimą sukuria vertės už 3,33 mln. eurų. Tai yra prie mūsų visų, moterų ir vyrų, kurie uždirbame ir išlaikome save ir savo šeimas. Štai ši, mūsų uždirbama vertė, dabar bus dalybų objektu. Ir ne tik ši vertė. Tame tarpe ir kita vertė, kurią mes gauname per nemokamą švietimą, mediciną ir infrastruktūrą. Todėl staiga (iš tikro jau kurį laiką) vyksta sveikatos apsaugos, švietimo ir infrastruktūros optimizacijos.

atėjo laikas, kada pasaulio dalybos pasibaigė.

Viskas daroma, kad žmonės judėtų į gyvenamas teritorijas, augtų jų koncentracija. Tam, kad būtų sumažintos pragyvenimo išlaidos, žmonės bus verčiami mažinti gyvenamą plotą ir pragyvenimo sąnaudas. Bus pratinami prie vis prastėjančio švietimo ir primityvios medicinos, kada greitai pamokas ves bet kas, o ligas gydys slaugės. Taigi, iš 3,33 mln. bus palikta žmogaus pragyvenimui pvz 0,33 mln, o 3 mln. nusavinti. Nepamirškime ir asmeninio turto, kurį valdo žmogus. Jis taip pat bus nusavintas.

Taip aukštesnieji socialiniai sluoksniai, kuriems priklauso didelė dalis pasaulio turto, įgavę nepamatuotai didelę įtaką pasauliniams procesams, kartu su valstybių administraciniais aparatais pradeda kryžiaus žygį prieš vidurinės klasės nuosavybę ir pajamas. Tam ir organizuojami WEF forumai.

Suprantama, kad tai nėra uždavinys iš lengvųjų. Viską reikia atlikti taip, kad piliečių pasipriešinimas būtų neutralizuotas. Sumažintas iki minimumo. Tam tarnauja keturi dalykai:

1) Klimato kaitos teorija. Žmogus įtikėjęs šia teorija savanoriškai sumažins savo poreikius vardan garbingo tikslo – planetos išsaugojimo. Ši naujoji religija reikalinga tam, kad būtų paslėptas pagrindinis tikslas – apiplėšti piliečius. Įdomu, ar įtikėję į tai, kad besikeičiantis klimatas gali pražudyti planetą, dalis žmonių sutiks atsisakyti savo turto?

2) Kad apiplėšimas būtų mažiau pastebimas būtina seksualizuoti visuomenę, pasiūlyti jai malonumų, pramogų ir žaidimų industriją, kad visuomenės nariai įsivėlę į malonaus gyvenimo šėlsmą, nesuprastų ir nematytų kas vyksta. Seksualizavimas pasitarnaus ir vėliau, siekiant tai kas liko iš pilietinės visuomenės, išlaikyti ją paklusnią.

3) Besikartojančios pandemijos. Jų pagalba visuomenė bus pratinama prie naujos gyvenimo tvarkos, riboto judėjimo, judėjimo kontrolės, siekiant įpiršti nuotolines paslaugas ir siekiant sutraukyti socialinius ryšius tarp žmonių.

4) Skelbiamos naujos kosmoso, Mėnulio ir Marso kolonizavimo programos, tuo siekiant nukreipti visuomenės dėmesį ir pasakyti, kad įsisavinama bus kosmoso, bet ne jūsų turtas. Ekspansija vyks ne į jūsų kišenę, bet į dangų. Iš esmės tai yra didelis didelis blefas.

Padidinus gyventojų koncentraciją gyvenamosiose teritorijose (miestuose), bus sprendžiama jų maitinimo, pramogų ir užimtumo problema. Maistas pats pigiausias (iš čia ir vabzdžių ir kirmėlyčių baltyminė mityba), pramogos primityviausios (teatro, tikro meno, gero išsilavinimo išstūmimas), užimtumas (a la šurajevo standapai, primityvus seksas, kompiuteriniai žaidimai ir kompiuterinės kelionės). Visa tai suprantama atliekamu nuo darbo metu.

Pagaliau, kai gyventojai bus sukoncentruoti miestuose bus nebereikalingos ir mums įprastos transporto priemonės. Miesto ribose pilnai užteks elektromobilių ir paspirtukų, o miestus, kurie bus uždari, energija pilnai aprūpins netoli esančios saulės ir vėjo elektrinės. Jų pilnai užteks, nes sumažinus žmonių vartojimo įpročius iki minimumo, daug energijos nebereikės.

Ką darome su žmonėmis, kurie nebetenka produktyvumo, suserga ar tampa neįgaliais? Tam yra eutanazijos kapsulė ir „gydytojų – slaugių“ konsiliumas, kurio verdiktas vardan planetos ateities gali būti negailestingas.

Taip pat tam pasitarnaus visiškas krikščionybės išstūmimas, kuri per paskutinius 200 metų „išsigimė“ į humanizmą. Procesas baigiamojoje stadijoje.Kokia yra didžioji mūsų problema? Mūsų problema ta, kad Lietuvą valdo ne šiaip paprasti globalių jėgų tarnai, bet tarnai su iniciatyva. Jie stengiasi nešti visuomenės pertvarkymo vėliavą taip aukštai iškėlę, kad jų šeimininkai pamatytų, pagirtų ir dar žvaigždutę už nuopelnus įsegtų.

Sakysite vėl viskas blogai ir blogai. Kada parašysi ką nors gero ir ką daryti? Apie tai sekančiame straipsnyje.

The post Linas Karpavičius. Nušvitimas appeared first on LAIKMETIS.

Šurajevo demaršai yra mums visiems egzaminas. Ar jūs įsivaizduojate tokio elgesio protrūkius save kaip valstybę apibrėžiančioje teritorijoje? Aš - ne. Taip gali nutikti bet kur – zoologijos sode, psichoneurologiniame dispanseryje, Mambukijaus protektorate arba Bananijos Emyratuose, tik ne teritorijoje, dar iš inercijos save išdidžiai vadinančia valstybe.

Todėl klausimas tik vienas. Verta ši teritorija valstybės vardo? Verta ši tauta save valdyti? Atsakymą kelių metų bėgyje sužinosime. Arba organizuosimės ir tapsime vieni kitiems pavyzdžiu, arba plodami tokiems veikėjams pavirsime beforme mase, kuriai cituojant Napoleoną Bonapartą, „reikia gero piemens“.

Nereikia net įrodinėti, kad tokie performansai yra prieš valstybę nukreipto naratyvo dalis. Skiriama nacionalinė premija autoriui, parašiusiam partizanus niekinantį kūrinį „Žali“, viešai terliojama Lietuvos vėliava, pažeminamas aukščiausias, Lietuvos tautą atstovaujantis, institutas. Visi šie „performansai“ yra susieti nematoma linija. Baisiausia tai, kad visa tai vykstą panaudojant visų mūsų simpatijas kovojančiai Ukrainai.

Valstybės griovimas prasideda ne nuo valstybės institutų panaikinimo, bet nuo jos sugriovimo mūsų sąmonėje. Būtent tai dabar ir vyksta.

Tokie performansai yra prieš valstybę nukreipto naratyvo dalis.

Manipuliatoriai žmonėmis žaidžia žaidimą be pralaimėjimo. Prisidengiant pagalbos Ukrainai vėliava yra naikinama Lietuvos valstybė, griaunant jos įvaizdį ir darant iš jos parodiją ir balaganą. Šiandieninis jaunimas gavęs tik ribotą išsilavinimą, nežinantis kas yra politinė ekonomija, nesusipažinęs su logikos mokslu ir visiškai neturintis kritinio mąstymo, džiaugsmingai „kramto“ viską ką paduoda šiandieninė politinė „virtuvė“. Tačiau, kaip sakoma tautos patarlėje, lazda turi du galus.

Tai gali būti puikus spyris visiems tiems, kurie jau supranta kokiu pražūtingu keliu vedama valstybė ir, kad netekus jos prarastume bet kokią laisvę patys spręsti kaip mums gyventi.

Kokie ji bebūtų mūsų valstybė, tobula ar netobula, bet ji yra mūsų laisvės garantas, mūsų „paskutinis šiaudas", kurio mes negalime prarasti.

Todėl turime tik du pasirinkimus. Aš savo pasirinkimą padariau. Ir už tai dalinai galiu padėkoti Olegui Šurajevui.

P.S. Suprantama, kad yra ir šalutiniai tikslai, pavyzdžiui rinkėjų mobilizavimas antrajam rinkimų turui. Artimiausiu metu lauksime Olego Šurajevo demaršo kviečiančio aktyviai balsuoti už vieną iš kandidatų Vilniaus mero rinkimuose.

Šiais „performansais“ yra sujudinama „miegančių“ rinkėjų „pelkė“. Ji mobilizuojama, pakeliama nuo sofų ir priverčiama ateiti į rinkimus, kad „teisingai“ pabalsuotų. Šio žmogaus „šeimininkai“, aukoja valstybės įvaizdį vardan pergalės savivaldoje. Ir patikėkite, jie paaukotų dar daugiau.

The post Linas Karpavičius. Ačiū Olegui Šurajevui appeared first on LAIKMETIS.

Būtina nukreipti žmonių dėmesį nuo svarbių problemų ir valdžios priimamų sprendimų, nuolat prisotinant informacinę erdvę pašaline informacija, kuri neturi nieko bendro su šalies problemomis. Ši informacija turi būti prikaustanti dėmesį ir neleidžianti pradėti mąstyti. Kuo ilgiau ji tęsiasi - tuo geriau. Idealu, jei ji turėtų tęsinį, ir primintų kino serialą su pakilimais ir atoslūgiais.

Valdžia eskaluoja tam tikrą problemą ir sukelia tam tikrą gyventojų reakciją, kurio išdavoje pasiekia rezultatą, kuris naudingas valdantiems sluoksniams.

Sukuriama ir demonizuojama grupė žmonių, kad patys piliečiai reikalautų priimti įstatymus, sugriežtinančius saugumo priemones ir apribojančius laisves.

galima dirbtinai sukelti ekonominę, teroristinę ar energetinę krizę, siekiant paskatinti žmones reikalauti pasekmių pašalinimo net ir piliečių teisių pažeidimo kaina.

Lygiai taip pat galima dirbtinai sukelti ekonominę, teroristinę ar energetinę krizę, siekiant paskatinti žmones reikalauti pasekmių pašalinimo net ir piliečių teisių pažeidimo kaina.

Bet kokią nepopuliarią priemonę galima pasiekti ją įgyvendinant palaipsniui, diena iš dienos, metai iš metų, žingsnis po žingsnio.

Nuosekliai, per privatizaciją, perduodant korporacijoms valstybines įmones, naikinant vidutinį ir smulkų verslą, sukeliant masinį nedarbą, mažinant atlyginimus ir, vietoj to, pasiūlant minimalias pašalpas. Palaipsniui laisvi ir orūs žmonės paverčiami išmaldos prašančiais vergais.

Valdžios institucijos gali stumti nepopuliarų sprendimą, pirmiausia pateikdamos jį kaip „skausmingą ir būtiną“. Kad būtų pasiektas visuomenės sutikimas jį įgyvendinti, nepopuliarus sprendimas turi būti pateiktas vardan verto tikslo. Tokiu būdu skausmingo sprendimo sukelta kančia įgauna prasmę ir yra lengviau pakeliama. Galima paskleisti tarp žmonių naivią viltį, kad „rytoj viskas pasikeis į gerąją pusę“ ir nuostoliai su kaupu atsipirks. Tokiu būdu valdžia nusavindama 50 proc. žmonių pajamų, vėliau gali 25 proc. grąžinti ir „pradžiuginti" žmones. Praradimų išvarginti žmonės net nepastebės, kad liko apgauti.

Valdžios plačiajai visuomenei skirtoje propagandoje naudojami argumentai ir intonacija, tarsi kalbėtų su protiškai neįgaliais žmonėmis. Be to, kuo svarbesnis poreikis suklaidinti, tuo propagandisto kalba infantilesnė. Taip nutinka todėl, kad kai į žmogų kreipiamasi taip, lyg jam būtų 12 metų, tai šio žmogaus atgalinėje reakcijoje taip pat nebus kritinio įvertinimo, kaip atsitinka su vaikais.

kai į žmogų kreipiamasi taip, lyg jam būtų 12 metų, tai šio žmogaus atgalinėje reakcijoje taip pat nebus kritinio įvertinimo, kaip atsitinka su vaikais.

Tai klasikinė neurolingvistinio programavimo technika, kuri blokuoja žmonių gebėjimą racionaliai analizuoti ir kritiškai suvokti, kas vyksta. Be to, emocijos atveria prieigą prie pasąmonės, kur galima lengvai įvesti mintis, troškimus, baimes ir bet kokius elgesio modelius. Verksmai apie teroristų žiaurumą, valdžios neteisybę ar alkanų žmonių kančias apsunkina suvokimą apie tikrąsias to, kas vyksta, priežastis. Logiką pakeičia emocijos.

Kad žmonės nustotų suprasti, kokiais metodais yra kontroliuojami, reikia mažinti žemesniųjų gyventojų sluoksnių ugdymo kokybę, didinant skirtumą nuo to, kuris suteikiamas vadinamajam „elitui“.

Pasitelkus žiniasklaidą, valdžia primeta žmonėms mintį, kad madinga būti kvailam, vulgariam ir netvarkingam. Skandalai, geltonoji spauda, ​​raganavimas ir magija, vulgarus humoras ir populistiniai pareiškimai atima iš žmonių galimybę didinti pažinimą, kad suprastų tikrąsias to, kas vyksta, priežastis.

Valdžia bando priversti žmogų patikėti, kad jis pats yra savo nelaimių priežastis, kurios iš tikrųjų kyla dėl jo gebėjimo mąstyti stokos. Dėl to žmonės vietoj protestų pasineria į savęs žeminimo atmosferą, kaltindami save dėl savo bėdų, patenka į depresinę būseną ir neveiklumą.

Pastarųjų dešimtmečių mokslo pažanga lėmė gilią, paprasto žmogaus ir žmogaus iš „elito“, žinių atotrūkį. Dėl to valdžia disponuoja naujausiais biologijos, neurologijos ir taikomosios psichologijos pasiekimais, kurių pagalba tapo daug lengviau valdyti tokių žinių neturinčią daugumą žmonių.

The post Linas Karpavičius. Kaip vyksta manipuliavimas žmonėmis? appeared first on LAIKMETIS.