LŠS vadas plk. ltn. L. Idzelis jubiliejinio gimtadienio proga pasveikino ir gražiai įrėmintą šaulio priesaiką įteikė Garbės šauliui kardinolui Sigitui Tamkevičiui SJ, padėkojo už jo tarnystę Dievui ir Tėvynei. Garbės šaulio vardas kardinolui Sigitui Tamkevičiui buvo suteiktas dar 2017 metais už tarnystę Lietuvai ir Šaulių sąjungos vertybių puoselėjimą.

„Bažnyčia gali prisidėti prie valstybės gynimo pilietinės iniciatyvos“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Viena iš mūsų valstybės gynimo organizacijų – Lietuvos šaulių sąjunga padeda įgyti įgūdžių, reikalingų esant karo situacijai, kad žmonės galėtų atlikti savo pareigą ginti savo šeimą, bendruomenę, Tėvynę

Plk. ltn. Linas Idzelis atkreipė dėmesį, jog Lietuvos šaulių sąjungai (įkurtai 1919 m. Kaune) priklauso daugiau kaip 14 tūkstančių narių (suaugusiųjų ir jaunimo).

„Šaulių sąjunga nėra vien tik apie pilietinį pasipriešinimą ginklu, bet kad kiekvienas žmogus rastų savo vietą gynimo sistemoje pagal savo išgales“, – sakė LŠS vadas.

Šaulių sąjunga paruošė lankstinukų apie organizaciją, o arkivyskupas pasidalijo lūkesčiu, jog per kunigas ir parapijas ši žinia pasieks žmones, tikintis jų susidomėjimo.

„Šioje organizacijoje kiekvienas gali rasti savo vietą: vieni ugdo jaunimą, kiti mokosi pirmosios medicinos pagalbos, treti tobulina šaudymo, IT srities, komunikacijos įgūdžius ar šaulišką košę verda“, – kalbėjo LŠS komunikacijos vadovė Aušra Garnienė, kviesdama skleisti žinią, domėtis ir tapti šauliais.

The post Bažnyčia gali prisidėti prie valstybės gynimo pilietinės iniciatyvos - arkivyskupas K. Kėvalas appeared first on LAIKMETIS.

Vaikystė šalia įžymybių

„Tas panašumas į prosenelį išryškėjo tik su mano brandžiu amžiumi. O jaunystėje, man atrodo, nei kiek nekvepėjo panašumu į Vladą Putvinskį-Pūtvį. Kita vertus, daugiausiai jo nuotraukų išlikę būtent iš brandesnio amžiaus“, – svarsto Stasys ir sako specialiai tikrai nesistengęs supanašėti su garsiuoju savo proseneliu.

Kauniečiai gerai žino V. Putvinskio-Pūtvio vardu pavadintą gatvę Kauno centre, Naujamiestyje, kur būta ir iškiliojo Vlado Putvinskio-Pūtvio namų, o visai netoliese, Laisvės alėjoje, 1926-ųjų spalį įsikūrė ir jo idėjiškai subrandinta bei 1919 m. įkurta Lietuvos šaulių sąjunga. Kauno gatvėmis kasdien vaikšto ir V. Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys.

Nors augo jau sovietmečiu, apie tai, kad prosenelis Vladas Putvinskis-Pūtvis buvo nusipelnęs Lietuvai žmogus ir Šaulių sąjungos įkūrėjas, Stasys iš savo šeimos žinojo nuo pat sąmoningos vaikystės. „Išskirtinė pagarba jam šeimoje vyravo. Ir aš kaip vaikas tai jaučiau nuo pat mažumės, – į vaikystės prisiminimus sugrįžta Stasys Pūtvis. – Savo senelio Stasio Pūtvio-Putvinskio nepažinau – jis žuvo lageryje, tuomečiame Gorkyje. Senelio trūkumą atpirko mano močiutė Darija Dalė Zubovaitė-Putvinskienė-Pūtvienė, kuri mane faktiškai išgelbėjo nuo sovietinio vaikų darželio: prižiūrėjo, auklėjo, lavino“.

Savo senelio Stasio Pūtvio-Putvinskio nepažinau – jis žuvo lageryje, tuomečiame Gorkyje. Senelio trūkumą atpirko mano močiutė Darija Dalė Zubovaitė-Putvinskienė-Pūtvienė, kuri mane faktiškai išgelbėjo nuo sovietinio vaikų darželio: prižiūrėjo, auklėjo, lavino“.

S. Pūtvis puikiai pamena, kaip močiutė jį visur vesdavosi kartu, o bendraudavo su išskirtiniais žmonėmis, to meto šviesuoliais: nuolat lankydavosi dailininko, kolekcininko, visuomenės veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus ir jo žmonos gydytojos stomatologės, buvusios šaulių moterų vadės Marijos Putvinskaitės-Žmuidzinavičienės namuose; pas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žentą, architektūros ir architektūros istorijos patriarchą, Vladimirą (Vladį) Zubovą ir jo žmoną Danutę Čiurlionytę-Zubovienę; pas muziejininkę Valeriją Čiurlionytę-Karužienę, dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, gamtininką Tadą Ivanauską.

„Visi jie jau buvo brandaus amžiaus, bet man, vaikui, turėjo tikrai labai didelės įtakos. Iki šiol prisimenu tą įspūdį. V. Čiurlionytė-Karužienė tiesiogiai supažindino su savo brolio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. A. Žmuidzinavičius vesdavosi į M. K. Čiurlionio galeriją, rodė savo dovanotus liaudies kūrybos rinkinius ir į sąmonę įdiegė, kad visas Lietuvos menas remiasi liaudies kūryba. Tuos dalykus jau nuo mažų dienų gerai suvokiau“, – prisiminimais dalijasi StasysPūtvis, kurio asmenybei formuojantis svarus buvo ir prosenelio žodis, nors gyvai juodviem susitikti nebuvo lemta.

„Teko mokytis apie sovietinį komunizmą ir kitus panašius dalykus, o namuose skaitydavau Vlado Putvinskio-Pūtvio raštus, kurie man ypač akivaizdžiai rodė, kad visas tas sovietinis mokslas yra visiška fikcija, propagandinė teorijabe jokio moralinio pagrindo. Sovietmečiu daugelis žmonių gyveno dvilypį gyvenimą, nes protestuoti kažkaip akivaizdžiai prieš tą brukamą ideologiją buvo neįmanoma: reikėjo oficialiai lyg ir pripažinti, o iš tikrųjų gyventi vadovaujantis visai kitokiomis vertybėmis“, – nelengvą laikmečio dilemą atskleidžia pašnekovas.

Gimęs toli nuo Lietuvos

Stasys Pūtvis – tremtinių vaikas, gimęs toli nuo Lietuvos, Jakutske, kur susipažino ir susituokė jo tėvai Rimantas ir Irena. Į Sibirą jie buvo ištremti iš skirtingų Lietuvos vietovių, o šeimą sukūrė jau tuomet, kai buvo išleisti iš lagerio Lenos žiotyse.

„Buvau devynių mėnesių, kai 1957 m. tėvai su manimi grįžo į Lietuvą. Visa mano sąmoninga vaikystė prabėgo Kaune. Senelis iš tėčio pusės Stasys Pūtvis buvo savanoris, po to– žemės ūkio ministras, o mamos tėtis Pranas Tamulevičius – Lietuvos kariuomenės karininkas, tarnavo Vytenio pulke, turėjo kapitono laipsnį, irgi buvo ištremtas, bet grįžo iš Sibiro“, – apie savo šaknis pasakoja garsios giminės palikuonis.

Savo gyvenimą susiejęs su architektūra, Stasys Pūtvis neslepia – rinktis architektūros studijas paskatino giminaičiai: jau minėtas Vladys Zubovas, Rimgaudas Slavinskas. Baigęs tuometį Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą, Stasys grįžo į Kauną ir dirbo Politechnikos institute, po to – „Komprojekte“. Prasidėjus Atgimimui, aktyviai įsitraukė į Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, dalyvavo steigiamajame suvažiavime.

Kartu su politinėmis permainomis, keitėsi ir Stasio Pūtvio darbinė veikla. „Architektas Alfredas Jakučiūnas pakvietė į tuo metu steigiamą Kultūros paveldo skyrių prie Kauno savivaldybės. Iš praktikuojančio architekto perėjau į paveldosaugą – tai buvo toks kultūrinis Sąjūdžio pasireiškimas, o aš tuo metu geriausiai ir įsivaizdavau savo veiklą šioje srityje. Kartu ir projektavau, rūpinausi paminklais, kapų priežiūra.

Daug bendradarbiavau su Jonu Varanavičiumi, kuris vadovavo įmonei „Palikimas“. Ji buvo įsteigta siekiant tvarkyti ir prižiūrėti Lietuvos karinį paveldą. Daug nuveikta šioje srityje. Apie dvejus metus pats vadovavau „Palikimo“ įmonei, bet 1999 m. finansavimas nutrūko, įmonė kultūros viceministro Naglio Puteikio buvo likviduota. Vėl grįžau į Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyrių, dirbau seniūnijos architektu iki darbinės veiklos pabaigos“, – pasakoja pašnekovas. 

Architektūrinis reveransas saviškiams

StasysPūtvis ne tik nuo vaikystės žinojo apie savo prosenelio darbus ir nuopelnus – jis sukūrė ir Vladui Putvinskiui-Pūtviui skirtą paminklą, kuris 2019-ųjų rugsėjį, minit Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo 30-metį, buvo atidengtas Kelmės centre, greta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Vienas iš Šaulių sąjungos įkūrėjų ir ideologas Vladas Putvinskis-Pūtvis palaidotas Kelmės kapinėse.

„Tikslingai siekiau to. Ne tik projektavau – kartu su Vytautu Dudėnu ir Stasiu Ignatavičiumi inicijavome, kad apskritai toks paminklas atsirastų. Labai džiaugiausi, kad skulptorius Stasys Žirgulis sutiko bendradarbiauti. Jis man buvo didelis autoritetas. Tai buvo širdžiai artimas ir malonus darbas“, – rezultatu džiaugiasi architektas, nemenkai pakovojęs ir dėl to, kad ant Laisvės al. 34-uoju numeriu pažymėto pastato Kaune, kur ir šiandien įsikūrusi centrinė Lietuvos šaulių sąjungos būstinė, atsirastų Vladui Putvinskiui-Pūtviui skirta atminimo lenta.

„Skulptoriaus Stasio Žirgulio ir Danutės Rūkienės, kuri tuo metu buvo Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos narė, dėka pavyko įtraukti šį darbą į Kauno miesto savivaldybės tvirtinamą programą, ir 2014 m. lenta buvo atidengta“, – prosenelio įamžinimu džiaugiasi pašnekovas, projektavęs ir Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse pastatytą paminklą karininkams, žuvusiems nuo sovietinio ir nacistinio genocido. „Ten įamžintas ir mano senelis Stasys Pūtvis“, – priduria architektas.

Pakeistų raidžių istorija

Stasys prisistato pavarde Pūtvis, kaip ir jo tėvas bei senelis. Natūraliai kyla klausimas, kur dingo prosenelio Putvinskio pavardė?

Provaikaičio teigimu, pavardės pakeitimas ir jos sulietuvinimas tarpukariu buvo ganėtinai populiarus reikalas. „Daugybę metų buvo Putvinskiai, mano prosenelis Vladas taip pat buvo Putvinskis. Tautiškumo vajaus metu Putvinskiai tapo Pūtviais. Pagrindinis iniciatorius buvo mano senelis Stasys. Kai baigė ministro kadenciją Vyriausybėje, rinko medžiagą apie savo protėvius, ir priėjo išvadą, kad reikia pakeisti savo pavardę. Tą jis galutinai padarė 1939 m., praktiškai priešpaskutiniais metais prieš suėmimą. Tą patį padarė ir jo brolis Vytautas. Ir visi į Sibirą buvo ištremti jau su dviem pavardėm Putvinskis-Pūtvis – kad būtų aiškiau, kas tokie“, – apie pokytį pasakoja S. Pūtvis.

Jo dėdės Vytauto, senelio Stasio brolio, šeimos situacija susiklostė kiek kitaip: gyvenant tremtyje „ū“ raidė pavardėje dingo, nes kirilica neturi tokios raidės, o grįžus į Lietuvą dokumentuose lietuvių kalba buvo įrašyta pavardė Putvis – pagal rusiškąją versiją. „Visi Vytauto palikuonys tapo Putviais. Mano tėvas Rimantas principingai išsireikalavo, kad būtų įrašyta „ū“ – taip, kaip originale, pagal senelio Stasio pavardę Pūtvis“, – paaiškina pašnekovas.

Anot jo, senelis Stasys Putvinskis-Pūtvis net su kalbininkais tarėsi dėl pavardės rašybos mat Pūtvio pavardė kildinama nuo vietovės Pūtvė pavadinimo Šilalės rajone. Buvo ir piliakalnis Pūtvė, viena svarbesnių XIV a. pradžios lietuvių pilių Karšuvos žemėje. „Remiantis istoriniais šaltiniais, XIV a. puolė kryžiuočiai, ir istoriniuose šaltiniuose net keletas paminėjimų apie Pūtvės pilį yra. Nuo tos vietovės – ir pavardė. Be to, protėvis Petras Putvinskis, kilęs iš Pūtvės, 1780m. atėjo užkuriom į Šilo Pavėžupį, į Graužikų dvarą, nes vedė Radavičiūtę, ir nuo to laiko Pūtvių istorija siejama su šiuo Žemaitijos kraštu“, – protėvių istoriją gerai žino Stasys Pūtvis.

Šaulys – ne dėl reklamos

StasysPūtvis taip pat yra davęs šaulio priesaiką, tačiau niekada to perdėm neakcentavo ir iš to reklamos sau nesidarė. „Nes niekada nenorėjau tapti gyvu paminklu proseneliui. Tai mane trikdė, ir stengiausi išvengti šito“, – priežastį atskleidžia Šaulių sąjungos ideologo provaikaitis.

Kol Stasys buvo jaunesnis, savotišku giminės ir šeimos atstovu buvo jo tėvas Rimantas Pūtvis – savaime suprantama, kad Pūtvių šeimos atstovo šaulių aplinkoje reikėjo. „Ir dabar dar stebina, kad kai kurie žmonės mane tapatina su Vladu Putvinskiu-Pūtviu“, – sąsają su prosenelio iškeltomis idėjomis nubrėžė Stasys, priklausantis ir Vlado Putvinskio-Pūtvio klubui, kuris buria vieno iš Šaulių sąjungos įkūrėjų palikuonis, organizacijos atkūrėjus bei šaulius-veteranus.

Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės, visiškai skirtingos ir mūsų veiklos: visada save laikiau architektu, o idėjiškai priklausau šaulių gildijai.

Stasys Pūtvis neslepia – 2023 metai jam ypatingi, nes šiemet minimos 150-osios Vlado Putvinskio-Pūtvio gimimo metinės, o ir prabėgus tiek laiko garsusis jo prosenelis prisimenamas, gerbiamas, šauliškumo idėjos išgyvena aukso amžių.„Manyčiau, kad Vlado Putvinskio-Pūtvio iškeltos idėjos, pilietiškumo žadinimas ir jo įkurta Šaulių sąjunga – ypač svarbi šiuo metu, Rusijos agresijos akivaizdoje. Susitelkimas ir piliečių dalyvavimas pasipriešinime, piliečius vienijanti, tautinė patriotinė ideologija būtina tautos išlikimui. Tai šiandien išskirtinai svarbu. Be Putvinskio, mano supratimu, daugiau niekas nieko panašaus ir nesukūrė“, – įsitikinęs Stasys Pūtvis.

Jis neabejoja, kad kiekvienam piliečiui derėtų paskaityti Vlado Pūtvinskio-Pūtvio raštus, ir tikisi, kad artimiausiu metu istoriko Mindaugo Nefo iniciatyva šie raštai bus naujai išleisti ir labiau pasiekiami visuomenei. „Turint tokią ideologinę bazę, ja privalu naudotis. Ir tai svarbu ne tik Šaulių sąjungai, tai svarbu kiekvienam Lietuvos piliečiui, ypač kai dabar tiek daug kalbama apie pilietiškumo ugdymą ir jo svarbą“, – priduria pašnekovas.

Paklaustas, ar norėtų šiandien susėsti su savo proseneliu ir pasikalbėti, Stasys Pūtvis sako tokios iliuzijos neturintis. „O dvasiškai ryšį su juo jaučiau nuo pat vaikystės visada, nes tai, ką jis sukūrė ir paliko, giliai manyje yra įskiepyta, ir jau niekada nuo to nepabėgsiu. Tas vidinis ryšys su juo egzistuoja nuolat“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis.

Birželio 24-ąją švenčiama Šaulio diena, o birželio 27-ąją minima Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo diena.

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.

Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.

Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi apie 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.

The post Šaulys Stasys Pūtvis: niekada nenorėjau tapti gyvu paminklu proseneliui appeared first on LAIKMETIS.

„1923 m. įvykusio Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę gerai suvokė tuometė Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Ernesto Galvanausko. Tik kontroliuodama Klaipėdos uostą, jauna Lietuvos valstybė galėjo būti ekonomiškai nepriklausoma. Šiemet minėdami Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmetį turime puikią progą žygiu įprasminti šį svarbų mums istorinį įvykį, tad kviečiame visus prisijungti prie unikalaus Šimtmečio vėliavų žygio – kas kiek gali, žygiuokime Mažosios Lietuvos žeme iki mūsų Klaipėdos“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis.

Šiemet minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, Seimas 2023-iuosius yra paskelbęs Klaipėdos krašto metais, o žygį šiai ypatingai istorinei datai paminėti ne atsitiktinai organizuoja Lietuvos šaulių sąjunga – Klaipėdos atvadavimo organizatoriai buvo šauliai, sudėlioję veiksmų planą ir ryžtingai jį įgyvendinę kartu su 5-ojo ir 8-ojo pėstininkų pulkų kariais ir karininkais, 1-ojo husarų pulko kavaleristais, Karo ir Karo policijos mokyklų kariūnais.

„Šimtmečio vėliavų žygio“ maršrutas drieksis per istorines Mažosios Lietuvos žemes dabartinėje Lietuvoje – prasidės birželio 16-ąją Smalininkuose, o baigsis birželio 18-ąją Klaipėdoje, Teatro aikštėje.

Svarbų istorinį įvykį įprasminti pasiruošusių žygeivių laukia apie 200 km kelias: jį galima įveikti visą ar atkarpomis. Vidutinis vienos žygio atkarpos atstumas – apie 25 km.

Žygio metu bus nešama simbolinė penkių metrų ilgio Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos vėliava, kurią lydės vėliavnešiai su mažesnėmis vėliavomis.

Žygeiviai keliaus ir vėliavos bus nešamos estafetės principu: vieną maršruto atkarpą įveikę žygeiviai vėliavas perduos kitiems dalyviams, laukiantiems iš anksto numatytose vietose.

Žygio dalyviai su Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos vėliava finišuos birželio 18 d., sekmadienį, Klaipėdoje. Ta proga Klaipėdos Teatro aikštėje bus surengta šventė visuomenei.

Daugiau informacijos apie žygį. Būtina registracija.

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.

Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.

Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi apie 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.

The post Kvietimas į Šimtmečio vėliavų žygį appeared first on LAIKMETIS.

Būti pavyzdžiu sūnui

Veiklos Alinos Sinicės gyvenime niekada netrūko. Ji augina šešis vaikus, yra teisininkė, pilietinio ugdymo mokytoja, pati įkūrė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir pradinę mokyklą, tad ant moters pečių – ir vadovavimo šioms įstaigoms reikalai.

„Labai myliu savo šalį, tiesiog sergu dėl jos. Ir nors nesu patyrusi okupacijos naštos, kurią patyrė mano tėvai ir seneliai, labai suprantu ir branginu laisvę. Ją reikia saugoti ir puoselėti“, – įsitikinusi Alina, ne kartą svarsčiusi prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos, juolab kad ir jos vyras Vaidas – Lietuvos kariuomenės rezervo karininkas. A. Sinicė sako motyvacijos turėjusi daug, bet kurį laiką abejojusi, ar pakaks laiko viskam: vaikams, šeimai, darbui bei kitoms veikloms, kurių, rodos, – per akis.

Labai myliu savo šalį, tiesiog sergu dėl jos.

Lemiamas lūžis įvyko 2022-aisiais Vilniaus knygų mugėje. „Sutiktas šaulys kalbino mano sūnų tapti jaunuoju šauliu, o jam sudvejojus, pasakiau, kad ir aš noriu tapti šaule – būti pavyzdžiu sūnui“, – prisimena daugiavaikė mama.

Tiesa, tuomet Alinai vis dar rūpėjo, ar įmanoma suderinti šaulystę su motinyste ir gana intensyviu darbu. „Šaulys mane patikino, kad tikrai įmanoma, o dar ir šeima padidės, nes juk Lietuvos šaulių sąjungoje visi mes – sesės ir broliai. Tad nebeliko kuo abejoti. Būtent tą dieną, kai lankėmės knygų mugėje, prasidėjo karas Ukrainoje. Tai buvo tas sukrečiantis įvykis, kuris privertė daugiau nebeatidėlioti. Manau, sprendimas buvo priimtas iš baimės ir nesaugumo jausmo, nežinomybės, kiek pati turiu galių ir žinių kritiniu momentu pasirūpinti savo vaikais, tėvais, kitais artimaisiais“, – apsisprendimo motyvus atskleidžia moteris.

Pokyčių pajuto ir šeima

Šauliškos veiklos Aliną traukte įtraukė. Davusi šaulio priesaiką, ji lankė Bazinį šaulio įgūdžių kursą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, ėmėsi švietėjiškų darbų apie Šaulių sąjungą.

„Pajutau, kaip smagu vaikams pasakoti apie pilietiškumą, šaulių veiklą, parodyti, kad jaunaisiais šauliais gali tapti ir berniukai, ir mergaitės nuo 11 iki 18 metų, – šypsosi Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskr.) 10-osios rinktinės šaulė. – Šiek tiek nerimavau dėl pratybų miškuose, nes gamtoje vien su kuprine ir be pastogės nakčiai buvau buvusi labai seniai. Pati save nustebinau, kad įveikiau daugiau nei 30 kilometrų atstumą, bemiegę naktį išlikau budri ir vidumi stipri. Neturėjau kuo skųstis, o ir „medinės“ kojos po tokio žygio džiugino, nes žiūrėjau į tai kaip į savęs stiprinimą“.

Šešių vaikų mama neslepia: tapusi šaule pokyčių pajuto ir ji pati, ir jos šeima, nes įprastą laisvalaikį su šeima gerokai pakoregavo šauliškos pratybos ir kiti užsiėmimai. Bet ir čia A. Sinicė situaciją vertina pozityviai: „Manau, kad laikas šaulystei yra investicija sau, šeimai ir visuomenei, nes tai grįžta asmenybės sustiprėjimu, žiniomis, tampi gyvu pavyzdžiu savo vaikams, jie mato ir supranta, kas yra meilė savo šaliai ir jos žmonėms. Šauliai draugauja ir šeimomis, bendruomenėmis, vieni kitais rūpinasi, o tai – be galo stipru“.

Manau, kad laikas šaulystei yra investicija sau, šeimai ir visuomenei, nes tai grįžta asmenybės sustiprėjimu, žiniomis, tampi gyvu pavyzdžiu savo vaikams.

Alina prisipažįsta, kad šaulystė įkvėpė ir daugiau pasitikėjimo savimi: ji suprato, kad tikrai gali išmokti tokių dalykų, kuriems manė neturinti gebėjimų, sustiprėjo noras mokytis naujų dalykų. „Jau beveik dešimtmetį dirbu su mokytojais, nuolat esu vaikų apsuptyje, sukūriau ir ugdymo metodiką bei programą, bet pati mokytoja nedirbau. Tad baigusi Bazinį šaulio kursą iškart užsiregistravau į pedagogikos kursą, kad galėčiau būti ne tik vadove, bet ir mokytoja savo įstaigų vaikams, ir tiems, kuriuos aplankau kaip šaulė“, – naują kryptį atrado A. Sinicė.

Ji įsitikinusi, kad kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, taip ir Šaulių sąjungoje nėra svarbu, kokia žmogaus lytis. „Esame visi labai skirtingi, unikalūs, turime savų stiprybių, kuriomis galime pasidalyti su kitais. Manau, Lietuvos šaulių sąjungoje ne tik lytis nesvarbi, bet ir amžius ar fizinis pasirengimas. Šaulių sąjunga apima daugybę sričių ir veiklų, kur reikalingi labai įvairūs žmonės“, – patirtimi dalijasi moteris.

Ne tik savanorystė

A. Sinicė atvira – būta ir abejonių, o vienas didžiausių iššūkių buvo paimti į rankas ginklą.

„Paradoksalu, bet aš – karininko žmona, o tikro ginklo rankose nebuvau laikiusi. Man ginklai visada kėlė asociacijų su pavojumi ir didžiule atsakomybe, tad vengiau būti arti jų, – sako šaulė, dabar besidžiaugianti, kad saugiai elgtis su ginklu ją mokė ramus ir atsakingas instruktorius. – Su kokiais iššūkiais besusidurčiau gyvenime ar šauliškoje veikloje, labai svarbu šalia esantys žmonės: pirmiausia – šeima, draugai, taip pat sesės ir broliai šauliai, kurie paskatina, padrąsina, išlaukia ir didžiuojasi pasiekimais“.

Tapdama Lietuvos šaulių sąjungos nare šešių vaikų mama stengėsi nesusikurti perdėtų lūkesčių, nes tobulumui ribų niekur nėra, o labiausiai žavisi nesiskundžiančiais, aktyviais, kūrybiškais žmonėmis. Įsiliejusi į šaulių gretas Alina pati matė, kaip sparčiai augant naujai prisiekusių šaulių būriui, keičiasi ir auga visa Lietuvos šaulių sąjunga, nes kiekvienas naujas šaulys atsineša ką nors savito.

„Man šaulystė – ne tik savanorystė, bet ir pasiruošimas, budrumas, mokymasis ir žinių pasidalijimas, susijęs su savos šeimos, bendruomenės ir visuomenės saugumu ir laisve. Tai mane ir motyvavo tapti šaule, tai motyvuoja ja būti visą likusį gyvenimą“, – drąsiai teigia šešių vaikų mama A. Sinicė

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.

Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.

Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi apie 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.

The post Šešių vaikų mama A. Sinicė tapo šaule, kad rodytų pavyzdį vaikams appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodo Krašto apsaugos ministerija (KAM), šauliams didesnis finansavimas skiriamas dėl gausesnio prie jos prisijungti panorusių žmonių skaičiaus.

„Efektyviai krašto apsaugai yra svarbu ir gynybos visuotinumas. Turime sudaryti tinkamas sąlygas piliečiams rinktis, kaip prisidėti prie šalies saugumo – vieni renkasi profesinę karinę tarnybą, kiti prisideda prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų ar Lietuvos šaulių sąjungos“, – pranešime sakė A. Anušauskas.

Vienas svarbiausių LŠS finansavimo ateinančiais metais prioritetų – šaulių aprūpinimo gerinimas, įsigyjant automatinių šautuvų, šarvinių liemenių, šalmų ir lauko uniformų.

Šios investicijos leis pagerinti šaulių pasirengimą ginkluotai valstybės gynybai. Kariniam rengimui ir aprūpinimui bus skirta virš 2 mln. eurų.

Pilietiškumo ugdymui ir jaunųjų šaulių veikloms bus skirta daugiau nei 2 mln. eurų. Toliau bus tęsiamas šių metų birželį startavęs Krašto apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų remiamas LŠS Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas 9 klasių moksleiviams.

Šis kursas, anot KAM, yra svarbi iniciatyva, suteikianti mokiniams praktinių išgyvenimo lauko sąlygomis bei pirmosios pagalbos žinių, supažindinant su bendrąja sauga ir galimybėmis prisidėti prie valstybės gynybos.

Kitąmet bus didinamos kurso apimtys – planuojama apmokyti iki 50 proc. bendro 9 klasių moksleivių skaičiaus.

Siekiant užtikrinti efektyvų LŠS funkcijų vykdymą ir sklandų veiklos organizavimą, bus finansuojamas didesnis etatų Lietuvos šaulių sąjungoje skaičius. Tam bus skirta beveik 500 tūkst. eurų.

2021 metais šauliams buvo skirta 2,2 mln. eurų, pernai – 7 mln. eurų. 

The post Lietuvos šaulių sąjungai bus skirta 10,8 mln. eurų appeared first on LAIKMETIS.