Labai gražus palinkėjimas skamba mūsų valstybės himne – „Tautiškoje giesmėje“: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Kovo 11-oji mums primena sužydėjusios vienybės galią, kuri ypač iš šiandienos perspektyvos mums atsiskleidžia kaip stebuklas. Nedidelės tautos ryžtas, vienybė ir stovėjimas kartu, vardan Lietuvos, padovanojo mums laisvės gyvenimą – Vakarų pasaulio tautų esminį bruožą. Šiemet, kai švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines, labai svarbu prisiminti, kokią reikšmę ši vienybė turi žmogui ir visam kraštui. O tada dar svarbu paklausti – koks gi svarbiausias vienybės pagrindas, kas vienybę remia, iš kur ji atsiranda ir kas ją palaiko? Nors 1918 m. Vasario 16-osios ir vėliau 1990 m. Kovo 11-osios Aktų signatarai buvo skirtingų požiūrių dėl krašto valdymo, tačiau jų apsisprendimas dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo buvo vieningas.

Šiuo metu Vakarų pasaulio šalis yra ištikęs nerimas, kaip toliau išlaikyti tuos tradicinius vienybės pagrindus, kurie, atrodė, jau ilgus dešimtmečius nebuvo kvestionuojami. Vėl kyla klausimas: kas tos svarbiausios mus vienijančios vertybės, kas sieja kolektyvinius Vakarus? Į dienos šviesą kyla svarstymas: ar vertybės yra tik susitarimo reikalas, ar jų prigimtis gilesnė, nei tik susitarimas, kad jų laikomės? Ar tai verta ginti net gyvybės kaina?

Evangelijose randame spalvingą Jėzaus palyginimą apie namą, pastatytą ant smėlio ir ant uolos. Pastatytas ant smėlio, namas sugriūna, prapliupus lietui, patvinus upei ir pakilus vėjui, tėškusiam į jį. Namui, kuris stovi ant uolos, šios negandos nebaisios – jis lieka nesugriautas. Šio pasakojimo epilogas – kad žmogus turi būti protingas, žiūrėti, ant kokio pagrindo stovi jo gyvenimo namas. Kas yra ši uola, vėl turi galvoti ir Lietuva, ir Europà, ir Amerika. O kad upės jau yra patvinusios, rodo šių dienų pasaulio įvykiai.

Popiežius Benediktas XVI per savo apaštališkąją kelionę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Baltuosiuose rūmuose (2008 m. balandžio 16 d.) susitikęs su tuometiniu JAV prezidentu George’u W. Bushu, sakė: „Amerikos tėvai kūrėjai laikė savaime suprantamu, kad tam tikros tiesos kyla ne iš žmonių susitarimo, bet iš Kūrėjo. Šios tiesos ir šiandien turi būti laisvės ir demokratijos pagrindas, nes tik remiantis jomis galima užtikrinti tikrą žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį.“

Vėliau (2008 m. balandžio 18 d.) kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Benediktas XVI pabrėžė: „Žmogaus teisių prigimtinė vertė grindžiama ne vien tarptautinių susitarimų ar valstybių pripažinimu, bet pačia žmogaus prigimtimi ir transcendentine kilme. Tai leidžia joms išlikti visuotinėms, objektyvioms ir neliečiamoms. Teisių atskyrimas nuo šio pamatinio pagrindo reiškia jų trapumą ir lengvą manipuliavimą. Tai ypač svarbu sprendžiant pasaulines problemas, nes be moralinio pagrindo teisingumas tampa priklausomas nuo kintančių politinių ar ekonominių interesų.“

Krikščioniškoji pasaulėžiūra remiasi argumentu, kad svarbiausias vienybės pagrindas tarp žmonių ir pasaulio tautų slypi dieviškoje žmogaus orumo kilmėje. Tik šiuo požiūriu remiantis galima užtikrinti taiką, teisingumą ir solidarumą tarp tautų. Jei žmogaus ir tarptautinės teisės bus atskirtos nuo transcendencijos, Dievo kaip tiesos šaltinio, jos gali tapti reliatyvios ir prarasti savo tikrąją vertę.

Nerimą kelia Europoje įsivyravusi pasaulėžiūra, neigianti jos krikščioniškąją tapatybę.

Šiandien, kai švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines, mums svarbu prisiminti, kas vedė link 1990 m. Kovo 11-osios. Tai nuostabi tautos vienybė pasipriešinant sovietiniam režimui, kuris nepaisė tikrojo žmogaus orumo pagrindo. Ištrynus transcendentinį žvilgsnį į tikrovę, tapo pateisinama atimti žmogaus orumą ir pavergti visą tautą okupacinei valiai. Ne veltui ši santvarka buvo paremta ateizmo ideologija, neigiančia žmogaus Kūrėją. Bažnyčia čia suvaidino lemiamą vaidmenį, primindama dieviškąją žmogaus kilmę, Dievo reikšmę tautos vienybei. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriuose buvo fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai. Žmonės slapta ir atvirai vyko į atlaidų šventes krašto šventovėse, disidentai rizikavo platindami spausdintą tiesos žodį, kilo pasipriešinimo ryžtas žmonių širdyse. Taip buvo dedamas pagrindas Sąjūdžiui, padovanojusiam mūsų Tėvynei Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Mūsų tautoje išsipildė Jėzaus žodžiai, pasakyti Evangelijoje pagal Joną: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Nerimą kelia Europoje įsivyravusi pasaulėžiūra, neigianti jos krikščioniškąją tapatybę. Labai blogas šios tendencijos ženklas buvo Europos Konstitucijos, vėliau tapusios Lisabonos sutartimi, krikščionybės vaidmens, kaip vienijančios Europą pasaulėžiūros, nepripažinimas. Tą kartą šv. Jonas Paulius II (2003 m. spalio 31 d.) kreipėsi į Europos politikus klausdamas: „Kaip galima atmesti Europos krikščioniškąją tapatybę? Kaip galima nematyti to didžiulio paveldo, kuris amžiais formavo Europos dvasią? Europos vienybė negali būti tik ekonominis ar administracinis projektas – ji turi būti grindžiama vertybėmis, kurios kyla iš jos istorijos, o krikščionybė yra pagrindinė jos dalis.“

Šiandien Lietuva daug ką gali pasakyti Europai. Ji žino, kada žydi vienybė ir kaip lengvai galima ją prarasti. Neseniai tokį vienybės stebuklą išgyveno lietuviai piligrimai, keliavę į Romą Jubiliejaus metų proga. Jie pripildė didžiąsias Romos bazilikas savo giesmių ir maldos, drauge pajusdami, kaip brangu išgyventi savo brolių ir seserų tautiečių bendrystę Dievo akivaizdoje. Tai nuostabi vienybės – mūsų bendro tikėjimo, europinės kultūros ir buvimo vakariečiais – patirtis. Kaip gera tai išgyventi vėl naujai, šiais Jubiliejaus metais, kurie mus kviečia tapti vilties piligrimais! Iš praeities semdamiesi stiprybės, mes dabar turime sėti viltį ir savo aplinkoje, mūsų Tėvynėje ir mūsų žemyne. O viltis neapgauna, kaip primena popiežius Pranciškus apaštalo Pauliaus žodžius Laiške, skirtame šiam ypatingam Jubiliejaus metui.

Tebūna įkvėptos mūsų širdys ir toliau vardan tos Lietuvos puoselėti vienybę, kuri prasideda žmogaus širdyje, vienybėje su savo Kūrėju!

The post Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Vienybės pagrindas appeared first on LAIKMETIS.

Iš pradžių būta nusivylimo, nes daug kas važiavo su viltimi susitikti su popiežiumi. Audiencija buvo numatyta. Kai buvo pranešta, kad popiežius skirs mums audienciją, visų nuotaikos buvo pakilios: „Mes važiuojame į ypatingą susitikimą.“ Kai dėl popiežiaus ligos visos audiencijos buvo atšauktos, žmonės labai aktyviai dalyvavo maldoje už popiežiaus sveikatą. Tai buvo nenumatytas mūsų piligrimystės elementas. Kas buvo nuėję vakarais prie Šv. Petro bazilikos kalbėti Rožinį, tikrai giliai tai išgyveno. Taigi, truputį nusivylimo, bet, antra vertus, piligrimystė pranoko visus lūkesčius. 2500 piligrimų! Tarp jų tikrai išaugo malonės dvasia, viltis, džiaugsmas.

Turbūt įspūdingiausi momentai buvo Mišios Šv. Pauliaus bazilikoje, kai pamatėme, kad lietuviai užpildė visą baziliką – tokia lietuvių masė Romoje maldos namuose iš tikrųjų buvo pirmą kartą – ir panašiai Šv. Petro bazilikoje. Jautėsi lietuviškas maldingumas ir nepaprastai pakili visų piligrimų nuotaika. Labai svarbus momentas buvo ir Mišios Santa Maria Maggiore bazilikoje. Galimybė užbaigti piligrimystę bazilikoje, kurioje popiežius lankosi kiekvieną kartą prieš savo keliones ir po kelionių ir ten, prieš išvykstant į namus, melstis už popiežiaus sveikatą, tikrai visiems paliko didelį įspūdį.

Svarbu ir tai, kad šios piligrimystės kulminacija buvo šv. Kazimiero iškilmė.

Taip. Prašėme šv. Kazimiero užtarimo ne tik mums, piligrimams, bet ir mūsų tėvynei. Ta bazilika buvo vieta, kur tarsi susijungė malda į Dievo Motiną, šv. Kazimierą ir viltingas žvilgsnis į ateitį.

Viltingas žvilgsnis į ateitį... Vilties tikrai labai reikia, nes pasaulio įvykiai kone į neviltį varo...

Piligriminės kelionės primena mums, kad jei sugebame nesukti savo žvilgsnio nuo Viešpaties, tai šitie visi išmėginimai yra pakeliami. Kartais ne gretai įveikiami, kartais tai skausmingos patirtys, bet galutinis tikslas yra pasiekiamas Viešpatyje. Gal kaip tai ir yra viena iš piligriminių kelionių pamokų. Nežiūrint, kokie gyvenimo sunkumai, kokios aplinkybės pasaulyje, karai, ekonominės problemos ar, kaip su popiežiumi – sveikatos problemos, mes keliaujame pas Viešpatį. Gyvenime būna išmėginimų, bet, jei nesukame žvilgsnio nuo Viešpaties, viskas yra pakeliama ir viskas yra pasiekiama. Tikslas – tai būti su juo.

Per Mišias Šv. Petro bazilikoje arkivyskupas Rino Fisichella, atsakingas už visą Jubiliejų, popiežiaus vardu sveikindamas piligrimus iš Lietuvos, sakė: „Iki pasimatymo kitais metais Vilniuje“. Po šio didžiojo Jubiliejaus, Lietuvoje vyks gana didelis ir tikinčiųjų bendruomenei svarbus įvykis – Gailestingumo kongresas.

Taip. Jis sveikino ir dėl to, kad jo dikasterija yra atsakinga ne tik už Jubiliejaus rengimą, bet šiai dikasterijai popiežius yra pavedęs taip pat organizuoti Gailestingumo kongresus. Jo dikasterija yra atsakinga už pasaulinį jų koordinavimą. Mes jau rengiamės 2026 m. birželio 7–12 dienomis Gailestingumo kongresui Vilniuje. Laukiame iš viso pasaulio atvykstančių žmonių. Pasirengimai jau pradėti ir žmonės jau rengiasi keliauti, ne tik iš kitur, lauksime ir iš Lietuvos, mūsų tikinčiųjų. Turint progą Lietuvoje švęsti Gailestingumo kongresą laukiame ir mūsiškių gausaus dalyvavimo.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: tiek lietuvių Šv. Pauliaus bazilikoje buvo pirmą kartą appeared first on LAIKMETIS.

Buvusi mokytoja, aktyvi Nacionalinio susivienijimo narė 72 metų A. Laučienė kaltinama dėl jos 2023 metais parašyto straipsnio „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“, kuriame daug dėmesio skirta lietuvių kalbai ir dalies šalyje gyvenančių kitataučių nenorui jos išmokti.

Stebėti šios bylos nagrinėjimo atvyko daug kaltinamosios bendraminčių ir sekėjų, tad pirmadienio posėdis buvo surengtas didžiausioje teismo salėje. Šįkart paremti A. Laučienės atvyko apie 50 žmonių, dauguma jų buvo su Lietuvos vėliavos spalvų šalikais.

„Mūsų kalba yra įrašyta į mūsų DNR. Ne aš esu teisiama, o Lietuva“, – prieš teismo posėdį žurnalistams sakė kaltinamoji.

A. Laučienė džiaugėsi, kad į teismą atvyko daug jos palaikytojų.

„Aš nesijaučiu teisiama, nesijaučiu sumenkinta ar menka, aš esu Lietuvos pilietė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pasakyti taip, kaip aš kad pasakiau. Jei jie neišdrįso taip padaryti, tai dar padarys“, – sakė buvusi mokytoja.

Kaltinamoji teisme sakė, jog turi daug draugų lenkų ir rusų, kurie, perskaitę jos straipsnį, pasipiktino savo tautiečiais.

Pirmadienio posėdyje buvo apklaustas pareiškimą dėl minėtojo A. Laučienės straipsnio parašęs leidimą gyventi Lietuvoje turintis britas Markas Adamas Haroldas. Liudytojas teigė, kad A. Laučienės straipsnis parašytas neatsargiai formuluojant idėjas.

Kaltinamosios advokatas Tomas Januškevičius priminė, kad pats M. A. Haroldas yra išgarsėjęs daug nemandagesniais išsireiškimais – po to, kai jis socialiniame tinkle viešai pareiškė „Fuck you Lithuania“, buvo kilęs didžiulis skandalas. Britas teigė, kad taip jis išreiškė nepasitenkinimą, jog Lietuvoje nėra vienalyčių porų partnerystės.

„Jei kažkas parašo apie teisinį statusą pagal kraujo lašų kiekį, manau, kad tai yra diskriminacija. Raginčiau atsargiau rašyti straipsnius“, – po apklausos žurnalistams sakė M. A. Haroldas.

A. Laučienės straipsnyje yra minimas „nelietuviškas kraujas“.

„Tiesą sakant, jaučiuosi, kad byla buvo apie mane ir aš buvau kaltinamasis. Buvo labai nemaloni situacija“, – įspūdžiais apie apklausą pasidalino britas.

Paklaustas apie savo garsiąją frazę „Fuck you Lithuania“ M. A. Haroldas atsakė, kad už tai jau yra atsiprašęs ir daugiau ta tema kalbėti nepanoro.

„Tokių straipsnių pasekmė ne tai, kad daugiau žmonių myli Lietuvą ir jos kultūra, pasekmė, kad žmonės ateina, pavyzdžiui, kaip šiandien atėjo į šią bylą su šalikais ir trispalvėm, kaip į krepšinį. Čia yra visiškas cirkas ir tai man nesuteikia noro mylėti Lietuvą“, – užsienietis neslėpė nepasitenkinimo kaltinamosios bendraminčių dalyvavimu posėdžiuose.

Jis nuogąstavo, kad lietuviai gali jį „atakuoti fiziškai“.

Pirmadienio posėdyje buvo apklausta ir kalbos ekspertė Gintarė Herasimenkienė. Pasak jos, A. Laučienės straipsnyje yra žeminama tautinė grupė, tačiau to galbūt nepakanka tam, kad žmogus būtų nuteistas. Ekspertės manymu, straipsnis yra tarp balto ir juodo.

The post Teisingumo persekiojama Alina Laučienė: ne aš esu teisiama, o Lietuva appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijos žinia į šias teritorijas atkeliavo dar 9 amžiuje. Kaip vienas svarbiausių apaštalų gerbiamas šv. Ansgaras, gyvenęs IX amžiuje. Buvo įkurta Hamburgo–Brėmeno vyskupija, bet po reformacijos Hamburge iš viso katalikams buvo draudžiama turėti savo pamaldas.

Pasikeitimai įvyko XIX a. viduryje ir nuo tada šalia evangelijų liuteronų veikė ir įvairios kitos krikščioniškos Bažnyčios. 1995 m. po Vokietijos suvienijimo buvo pertvarkytos ir vyskupijų ribos, įkurta Hamburgo arkivyskupija, į kurią įeina ir dalis buvusių Vokietijos Demokratinės Respublikos žemių.

Šiuo metu Hamburgo arkivyskupijai vadovauja arkivysk. Stefan Hesse. Jis taip pat vadovauja Vokietijos vyskupų konferencijos komisijai, kuri sprendžia su migracija susijusius pastoracinius, socialinius ir politinius klausimus.

2025 m. vasario 19 d. LVK delegatas užsienio sielovadai arkivysk. Lionginas Virbalas susitiko su atsakingu už sielovadą ne vokiškai kalbančių katalikų dr. Michael Becker. Jis palaiko ryšį su visomis Hamburgo tautinėmis bendruomenėmis, taip pat ir su lietuviais, yra dalyvavęs įvairiose jų šventėse.

Arkivyskupas kalbėjosi apie tolesnę lietuvių sielovados veiklą ir jos organizavimą. Dr. M. Becker prisiminė praeitų metų susitikimą su įvairių Hamburgo lietuvių grupių atstovais, susitarimą dėl arkivyskupijos skirtų patalpų naudojimo laiko bei įsipareigojimą bendradarbiauti. Galima sakyti, kad tarp visų tautinių grupių lietuviai yra privilegijuoti, nes tik kelioms bendruomenės arkivyskupija suteikia ir pilnai išlaiko sielovados ir kultūrinei veiklai skirtas patalpas.

Lietuvių katalikų misijos patalpose vyksta sielovados renginiai, o taip pat Hamburgo lietuvių bendruomenės susitikimai. Šiomis patalpomis pasinaudoja Hamburgo lietuvių mokykla „Abėcėlė“, repetuoja tautinių šokių kolektyvas „Gintaras“.

Per Hamburgo uostą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Šiaurės ir Pietų Ameriką išvyko apie 6 milijonus europiečių. Tarp jų buvo ir nemažai lietuvių. Tačiau šiuo metu pats Hamburgas tapo imigrantų miestu. Apie 40 procentų katalikų vyskupijoje yra atvykę iš kitų šalių arba jų palikuonys. Didžiausios yra lenkų, kroatų, portugalų bendruomenės, o iš viso Hamburgo arkivyskupijoje yra 26 kalbinės katalikų grupės.

Lietuviai, nors nėra didelė bendruomenės, bet turi gilias šaknis. Jau nuo pokario, 1947 m. čia apsigyvenę karo pabėgėliai organizavosi ir jungėsi į įvairias veiklas. Įsikūrė ir katalikiškos organizacijos. Daugelis čia gyvenančių lietuvių šiltai prisimena kunigą Vaclovą Šarką ir kitus, kurie daug padarė dėl lietuvių bendruomenės ir katalikiškos veiklos.

The post Arkivyskupas Lionginas Virbalas Hamburgo kurijoje aptarė lietuvių sielovados organizavimą appeared first on LAIKMETIS.

Dauguma jų rankose nešėsi deglus, Lietuvos trispalves, Vyčio vėliavas, buvo pasipuošę tautine simbolika. Žmonės gieda giesmes, o prieš eiseną pasimeldė.

Vilnietė Asta BNS sakė, jog eitynėse dalyvauja jau ne pirmą kartą, nes lietuvybė jai – labai svarbi. „Mano senelis Smetonos laikais buvo savanoris, gavęs iš Smetonos rankų apdovanojimą, (...) mano sūnus Vytis, mama vardu Laisvė. Jau tie vardai įpareigoja“, – BNS sakė Asta.

„Augau politinių kalinių šeimoje, tautiška giesmė pas mus skambėdavo švenčių metu, žinoma, tyliai, kad kaimynai negirdėtų“, – BNS pasakojo kitas eitynių dalyvis, iš Alytaus atvykęs pensininkas, Gintaras.

23-ejų metų kaunietis Adomas sakė sekmadienio vakarą atėjęs į Vilniaus centrą, nes tiki Lietuva kaip tautine valstybe. „Kaip tauta nusprendėme, kad norime turėti  savo valstybę. Didžiuojuosi tuo sprendimu, jaučiu pasididžiavimą ir noriu minėti šią datą“ , – BNS pasakojo Gintaras.

Eitynėse taip pat dalyvavo Lietuvoje autobuso vairuotoju dirbantis Ganos pilietis Princ'as, nusprendęs būti Vasario 16-osios renginių dalimi. „Atvykau, nes noriu pajusti šį įvykį“, – teigė Princ'as.

Eitynes rengė jaunimo organizacija „Pro Patria“. Vienas jos lyderių, „Nacionalinio susivienijimo“ atstovas Seime Vytautas Sinica tikino, jog eitynės turi ir politinę potekstę – jomis norima ne tik paminėti Valstybės atkūrimo dieną, bet ir atkreipti dėmesį į migracijos politikos, krašto apsaugos problemas.

„Eitynės turi ir politinę žinią, kad reikia išsaugoti lietuvišką Lietuvą. Masinė imigracija yra tas kontekstas, kuris verčia priminti šitą dalyką, kad tai nėra savaime suprantama. Antras akcentas – gynyba. Gyvename Miuncheno konferencijos kontekste, (...) bręsta lemtingi sprendimai. Europai bei Lietuvai reiks rinktis, kaip užtikrinti savo valstybingumo išsaugojimą“, – BNS kalbėjo V. Sinica.

LANDSBERGIS. Minėjime prie Signatarų namų pirmasis šalies vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus buvo pristatytas kaip „pirmasis nepriklausomos Lietuvos valdovas“.

V. Landsbergis ragino gyventojus „nebūti pliuškiais“, puoselėti patriotiškumą: „Dažniau telkimės Baltijos kelyje ir Pilies gatvėje (...). Žodyje Lietuva slypi meilė. Jeigu pavyks mums to nepamiršti, netapti planetos dvikojais be meilės, tai gal dar jusime širdyse gyvybę, slaptą žmogiškumo matricą. Jausime tėvynės meilę kaip senovės pilėnai.“

APDOVANOJIMAI. Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda beveik 70 Lietuvos ir užsienio piliečių apdovanojo valstybės ordinais bei medaliais.Tarp jų žinomos Lietuvos katalikams asmenybės – kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius, diakonas Arūnas Kučikas, filosofas Alvydas Jokubaitis, kunigas, vienuolis salezietis, misionierius, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas Alessandro Barelli.

Aukščiausias apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius – skirtas kardinolui Sigitui Tamkevičiui. Jis įvertintas „už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, už nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams, už reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai tvirtos visuomenės kūrimąsi“.

SVEIKINO. Vasario 16-osios dienos proga Lietuvą sveikino Europos ir pasaulio šalių lyderiai.

Prezidentą Gitaną Nausėdą ir Lietuvos žmones pasveikino popiežius Pranciškus, JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas), taip pat Baltijos šalių, Italijos bei kitų valstybių prezidentai, Jungtinės Karalystės (JK), Ispanijos, Švedijos, Japonijos monarchai, pranešė Prezidentūra.

Taip pat Lietuvą vaizdo įrašu pasveikino princas Haris.

MOKSLEIVIAI. Keli tūkstančiai moksleivių vasario 16-osios rytą rinkosi Katedros aikštėje paminėti 107-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines.

KARDINOLAI. Vilniaus arkikatedroje pirmą kartą Lietuvos istorijoje Mišias aukojo trys lietuviai kardinolai: Rolandas Makrickas, Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius.

„Jėzus skelbia palaimintais vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, persekiojamąjį ir įspėja tuos, kurie yra turtingi tik sau, sotūs savimi, patenkinti bei žmonių liaupsinami. Šio mums neįprasto ir paradoksalaus palaiminimo priežastis slypi tame, kad Dievas yra arti tų, kurių gyvenimas neglosto. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės.“, – šv. Mišių homilijoje kalbėjo kardinolas Rolandas Makrickas.

The post Lietuva atšventė Vasario 16-ąją appeared first on LAIKMETIS.

Lietuviškos parapijos, kaip ir diplomatinės atstovybės, diasporos organizacijos, lituanistinės mokyklos, dažnai yra tautinės tapatybės, lituanistinio švietimo užsienyje skatintojos, lietuvių bendruomenių telkėjos.

Užsienyje yra 67 lietuviškos parapijos, jose, www.sielovada.org duomenimis, tarnauja 22 lietuviai kunigai (Airijoje, Australijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje).

The post Užsienio reikalų viceministras Julius Pranevičius padėkojo Lietuvos vyskupų konferencijai appeared first on LAIKMETIS.

Būtent todėl, dar net nepradėjus svarstymų, siūlau minėtus žodžius pakeisti kitais, truputį neutralesniais, atitikmenimis – „gerai" ir „blogai". Prisipažįstu: pasinaudojau antraščių manipuliacijos galimybėmis. 

Tačiau klausimas lieka: migracija gerai ar blogai?

Ji tiesiog yra. Tęsiant loginę grandinę – ji buvo ir bus. Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi. XIX a. medikai plačiai taikė „kraujo nuleidimo" terapiją ir nepasakysi, kad nesėkmingai. Nors būta atvejų, kai dėl gydytojų nemokšiškumo ligonis numirdavo, tačiau tai nereiškia, kad šis gydymo metodas savo laiku nepadėjo daugeliui sergančiųjų. 

Panašiai veikia migracija. Jei Mozė 40 metų su tauta nebūtų klajojęs po dykumą, argi žydai turėtų tiek gyvybinės jėgos? Jei armėnai gyventų tik Kaukazo regione, argi klausytume Charleso Aznavouro dainų? Palyginimai skirtingi, tačiau migracija nėra vienareikšmė.

Ji tiesiogiai priklauso nuo istorijos. Tautos, kurių istorija nesiekia bent 1000 metų, vargiai ar kada nors rimtai susimąstys apie migraciją. Ne dėl to, kad jos „per jaunos" ar „per kvailos". Tiesiog tokios tautos neturi „akmens po kaklu", kurį mokslininkai vadina istorine sąmone. 

Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi.

Šia prasme tautą galima lyginti su žmogumi: kuo ilgiau jis gyvena, tuo didesnė gyvenimo patirtis kaupiasi jo sieloje. Tik vieni šią patirtį „išlieja" nesibaigiančiais rypavimais apie „buvusius gerus laikus, kai žirgai buvo girdomi Juodojoje jūroje", o kiti drąsiai žvelgia į ateitį, važiuoja kad ir į pasaulio kraštą, sieloje saugodami savo paties atrastą esmę – „esu lietuvis".

Žydai, armėnai, airiai, lenkai, lietuviai yra pasmerkti nesibaigiančioms diskusijoms tarp diasporos ir geografiškai lokalizuotos valstybės. Tinkamai surikiavus šios diskusijos ribas gali gimti nemažai produktyvių idėjų. 

Todėl vėl grįžkime prie teksto pradžioje atsargiai paliesto „migracija tiesiog yra" aspekto. Gyventojų apsisprendimą palikti gimtą šalį suvokę kaip objektyvią neišvengiamybę, atsiduriameprieš pamatinį klausimą: kur slypi savasties esmė? Ar visuotinio migravimo kontekste yra prasmė apskritai save tapatinti su lokacija? 

Nors kol kas universalus atsakymas neįmanomas, tačiau kalbant apie migraciją tokio pobūdžio klausimų kėlimas yra gerokai vertingesnis negu rasti atsakymai. Lietuviškumo esmės paieška visais įmanomais aspektais, mano galva, yra svarbiau, negu formalūs svarstymai „kaip stabdyti migraciją?". Kartais palikti upę neužtvenktą protingiau vien dėl to, kad valtys plaukioja greičiau. 

Šiandieniniai valstybės veiksmai nukreipti prieš įvairias migracijos apraiškas beveik visada „gydo ligą" taip ir nesugebėdami paliesti giluminių jos priežasčių. Panašiai nutinka ir su demografinės padėties gerinimu (demografija ir migracija yra sesės dvynės). Mums reikalinga realijas atitinkanti vizija, taikytinavalstybės vystymuisi ateityje. 

Esminis dalykas, be kurio neįmanoma išsiversti norint turėti gyvybingą valstybę – švietimas. Klausimai apie emigraciją atkristų savaime, jei iš Lietuvos išvyktų žmonės, kuriems pati valstybė padėjo atrasti amžiną tiesą – „esu lietuvis". 

Ir priešingai, jei į mūsų valstybę atvyksta svetimtaučiai, kurie ne kažin ką ir žino apie mūsų kultūrą, valstybės sąrangą ar krikščioniškąjį jos pamatą, tai tik mūsų pareiga yra turėti tokią pilietinę visuomenę, kurioje atsidūręs svetimtautis aiškiai suvoktų kur yra socialinės, kultūrinės ir kitokios saviraiškos ribos. Ir elgtųsi deramai.

The post Dainius Varnas. Migracija: prakeikimas ar išganymas? appeared first on LAIKMETIS.

Skyrimo kardinolu žinią popiežius Pranciškus paskelbė šių metų spalio 6 dieną, ir tai Kauno arkivyskupijos bendruomenei priminė kitą džiugų įvykį – lygiai prieš penkerius metus, 2019-aisiais, spalio 5–6 dienomis, Romoje į Kardinolų kolegiją buvo įvesdintas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

Kauno arkivyskupija turi ypatingą dvasinį ryšį ir su Popiežiškąja Švč. Mergelės Marijos didžiąja bazilika, kurioje arkivyskupas R. Makrickas tarnavo arkikunigu koadjutoriumi. Dvasinė giminystė su šia didžiąja bazilika Romoje sieja mūsų arkivyskupijos bei Lietuvos piligriminę šventovę Šiluvą. Šis ryšys pasireiškia ir atlaidų privilegija – aplankantiems Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką yra suteikiama galimybė pelnyti Popiežiškajai bazilikai skirtuosius atlaidus.

Iškilmių transliacijos iš Vatikano vyks gruodžio 7 d., šeštadienį, 17 val. viešosios konsistorijos tiesioginės transliacijos per Lietuvos televiziją bei „Marijos radiją“ ir gruodžio 8 d., sekmadienį, 10.30 val. tiesioginė šv. Mišių transliacija vyks LRT Plius kanalu.

R. Makrickas gimė 1972 m. Biržuose. 1996 m. įšventintas kunigu Panevėžio vyskupijoje. 2000 m. buvo Didžiojo krikščionybės jubiliejaus nacionalinio komiteto vadovas. Yra įgijęs Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį. Nuo 2006 m. priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo kelių pasaulio valstybių nunciatūrose bei Vatikano valstybės sekretoriato Bendrųjų reikalų skyriuje. 

The post Lietuvis taps penktuoju šalies kardinolu, vyks tiesioginė transliacija appeared first on LAIKMETIS.

2023 m. buvo minimos 46 lietuvių inteligentų įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje 80-osios metinės. Praėjusiais metais skaitytojus pasiekė LGGRTC dr. A. Bubnio knyga „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 m.“ – pirmoji, kurioje dokumentaliai ir išsamiai pateikiamos žinios apie kalėjusius lietuvius.

„Lietuvių tautai teko iškęsti ne tik sovietų okupacijos genocidą, bet ir nacių totalitarinį režimą prasidėjus antrajam pasauliniam karui. Vokiečių okupacinė valdžia nesitikėjo didžiulio Lietuvos visuomenės pasipriešinimo, todėl 1943 m. prasidėjo represijos, buvo suimti 46 žymūs lietuviai – inteligentai, generaliniai tarėjai, profesoriai, advokatai, gimnazijų direktoriai, kunigai, diplomatai, žurnalistai ir išvežti į Štuthofą,“ – kalbėjo Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vyr. muziejininkė Dalė Naujalienė. Tylos minute susirinkusieji į renginį pagerbė Štuthofo koncentracijos stovyklos lietuvių kankinių atminimą.

Pasak LGGRTC vadovo dr. Arūno Bubnio, pristačiusio knygą, marijampoliečiai turi ką pagerbti ir prisiminti, nes būtent Štuthofe kalėjo net penki marijampoliečiai.

Pasak LGGRTC vadovo dr. Arūno Bubnio, pristačiusio knygą, marijampoliečiai turi ką pagerbti ir prisiminti, nes būtent Štuthofe kalėjo net penki marijampoliečiai. 1943 m. kovo 16–17 d. prasidėjo represijos; buvo suimti 46 žymūs lietuviai–inteligentai, generaliniai tarėjai, profesoriai, advokatai, gimnazijų direktoriai, kunigai, diplomatai, žurnalistai, įkalinti Kaune Kęstučio ir Vytauto gatvių kampinio namo gestapo požemiuose, vėliau išvežti į Štuthofą. Penki iš jų buvo marijampoliečiai: Budrys Ignas (savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius, agronomas,); Januševičius Antanas (Skuodo gimnazijos direktorius), Puskunigis Leonas (mokytojas); Valenta Juozas (9-o pėstininkų pulko Marijampolėje vyresnysis leitenantas, Marijampolės ugniagesių komandos vadas) ); Masaitis Zigmas (Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorius).

Šokiruojančius istorinius faktus parodoje „Dievų miške. 46 lietuvių inteligentų grupė Štuthofo koncentracijos stovykloje“ pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė

„Mažos tautos, kai prasideda karai, atsiduria kryžkelėje. Stipriausiems silpnųjų nei norai, nei pozicijos nelabai rūpi. Tokiose sąlygose svarbiausia suprasti, kas tu esi ir kuo tu gali padėti kitam“, – kalbėjo R. Driaučiūnaitė.

„Mažos tautos, kai prasideda karai, atsiduria kryžkelėje. Stipriausiems silpnųjų nei norai, nei pozicijos nelabai rūpi. Tokiose sąlygose svarbiausia suprasti, kas tu esi ir kuo tu gali padėti kitam“, – kalbėjo R. Driaučiūnaitė.

Paroda, papildyta autentiškais eksponatais ir iš Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus rinkinių, bus eksponuojama iki šių metų gruodžio 31 dienos Marijampolės krašto muziejaus galerijoje.

Renginio metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė pristatė reikšmingus centro leidinius, o Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai – Tauro apygardos 80-mečiui skirtą jubiliejinį kalendorių.

Renginyje dalyvavo gausus būrys žiurovų :LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai, LŠS Suvalkijos Šaulių 4-osios rinktinės šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai ir Marijampolės krašto jaunieji šauliai ir kiti garbūs svečiai, neabejingiems tautos istorijai.

Muzikos garsais renginio metu klausytojus džiugino smuikininkė Rita Skroblienė ir pianistė Evelina Dailydaitė.

Nuotraukos Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus ir LGGRTC darbuotojų

The post Marijampolėje prisiminta Štuthofe kalėjusių lietuvių istorija appeared first on LAIKMETIS.

Verano kapinėse aukotų mišių metu melstasi už visus Italijoje mirusius ir palaidotus lietuvius, taip pat už mirusius Italijos lietuvių artimuosius, prisiminti šiose ir kitose Romos kapinėse palaidoti lietuviai, tarp kurių paminėtini: prel. Kazimieras Šaulys, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, 1964 m. miręs Šveicarijoje, Lietuvos diplomatai prie Šventojo Sosto Juozas Macevičius, Romos lietuvių draugijos „Lithuania“ steigėjas pirmininkas, ir Stasys Girdvainis, ilgiausiai tarnavęs Lietuvos diplomatas, taip pat Lietuvių kolegijos ir bendruomenės vadovai, prelatai Ladas Tulaba, Stasys Žilys, Vincas Mincevičius, Vladas Delinikaitis, Kazimieras Dobrovolskis, Popiežiškosios Šv. Petro bazilikos kanauninkai Jonas Bičiūnas ir Antanas Jonušas, nuncijus Jonas Bulaitis, vyskupai Petras Bučys MIC, Vincentas Padolskis ir Pranas Brazys MIC, diakonas Augustinas Lišauskas ir marijonų klierikas Bronius Kačergius MIC, saleziečiai t. Juozas Zeliauskas, buvęs Vatikano spaustuvės direktorius, ir br. Vincas Aleksandravičius, grafikas, saleziečių spaustuvės Romoje direktorius, teatinas br. Jurgis Palaima, buvęs ilgametis Šv. Andriejaus della Valle bažnyčios zakristijonas, jėzuitai istorikai ir teologai Paulius Rabikauskas SJ, Grigaliaus universiteto vicerektorius, Antanas Liuima SJ, Lietuvių katalikų mokslų akademijos pirmininkas, Vincentas Pupinis SJ, Vatikano radijo redaktorius, Romos radijo (Rai) lietuviškų laidų vedėjai dr. Juozas Gailius ir Nijolė Tutkaitė, ilgametė Italijos lietuvių bendruomenės sekretorė, dailininkės Irena Pacevičiūtė ir jos motina Sofija, Giovanna Pignatelli-Lozoraitis bei daugelis kitų užmigusių Viešpatyje su prisikėlimo viltimi.

Mišiose dalyvavo Lietuvos ambasadų Romoje – Italijos Respublikoje ir prie Šventojo Sosto  – ir Italijos lietuvių bendruomenės atstovai, Vatikano radijo darbuotojai ir svečiai iš Lietuvos.

The post Romoje melstasi už visus Italijoje mirusius lietuvius appeared first on LAIKMETIS.