Tai, bei pokalbis Marijos radijuje šia tema, atgaivino susidomėjimą ir tuo, ką galime vadinti vaikų teisių politika ar vaikų teisėmis. Be abejo, tai dalis bendros tematikos apie vaikų auklėjimą, kas man, kaip šviežiai keptam šeimos vyrui, kasdien darosi vis aktualiau.

Prieš kelis mėnesius teko dalyvauti mokymuose, kurių tema buvo saugios aplinkos kūrimas mūsų bendruomenėse. Daugiausiai kalbėta apie tvarkingą renginių nepilnamečiams organizavimą, korektiškus santykius su vaikais, kylančių iššūkių sprendimą bei šios srities įstatyminę bazę. Šis straipsnis – trumpa šių mokymų refleksija, jų metu iškilusių įdomių filosofinių apmąstymų apie vaikų auklėjimą ir vaikų teisių politiką rinkinys.

Saugi vaikystė

Dar net neprasidėjus mokymams, užkliuvau už frazės „saugi aplinka“. „Kurti saugią aplinką vaikams“ buvo viena dažniausių mokymų lektorių kartojamų frazių, su kuria sunku nesutikti. Negi sakysi „aš – už nesaugią aplinką vaikams!“.

Įdomu, kad panašus argumentas buvo naudojamas tiek Covid-19 pandemijos metu, tiek viešosiose erdvėse įvedant vis daugiau stebėjimo kamerų, tiek valstybėms renkant duomenis apie savo piliečių gyvenimą. Netgi Rusijos karo prieš Ukrainą metu – iki šiol girdime Kremliuje sėdinčio nusikaltėlio svaičiojimus apie jo imperijos saugumą.

Ar nėra taip, kad gyvenimas iš esmės nėra saugus, iš prigimties? Išeini į lauką ir nežinai, kokia plyta ant galvos nukris. Nereikia nė išeiti į lauką – ir namuose gali užpulti kokia zaraza! Ar saugus gyvenimas nėra sterilus gyvenimas? Be nuotykių, be padūkimo, be iššūkių? Ar tokiu atveju norėjimas saugumo, niekaip konkrečiai neapibrėžto, tėra tik utopija? Skambi frazė kitų tikslų siekiančiųjų rankose? Frazė, po kuria galima pakišti bet ką. Nesibaigianti kova už saugumą, kaip kad šiuo metu populiaria tapusi nesibaigianti kova prieš „rasizmą, seksizmą, homofobiją“ ir t. t.

Vaikui pati nesaugiausia vieta yra namai. Kaip ir pati saugiausia. Vaikui didžiausia grėsmė – jo tėvai, nes nuo jų jis ir yra labiausiai priklausomas. Kartu tai ir didžiausias džiaugsmas bei pagalba, būtent dėl tos pačios priklausomybės. Kas būtų, jei nepasitikėtume jais ir kiekvieną tėvą bei mamą laikytume potencialiu nesaugios aplinkos kūrėju?

Šeimyninis freimingas 

Mokymai tęsiasi, galva vis sunkėja nuo filosofinių minčių. Kita lektorė parodo filmą vaikų teisių ir smurto šeimoje tema. Net burna atvipo.

Rugsėjį teko dalyvauti mokymuose apie dezinformaciją ir vadinamąjį freimingą (pažodžiui – „įrėminimas“) – kaip medijų pagalba yra konstruojama tam tikra žinia ir mūsų nuomonė apie ją. Bežiūrint tą filmuką iškart ir toptelėjo – va, čia juk puikus freimingo pavyzdys, tiesiog idealus.

Trumpai: filme vaizduojama šeima, su pašlijusiais santykiais. Tėvai pasakoja apie gyvenime kilusius iššūkius – iššūkius po gimdymo, iššūkius dėl ankstyvų vedybų, užsimena apie norą išsaugoti santuoką, pasakoja apie vaiką. Vaikas pasakoja apie meilės, kurios negauna iš tėvų, trūkumą, koks yra neprižiūrėtas ir apleistas. Trumpai tariant – šeima, susidurianti su dideliais iššūkiais.

Tačiau. Esminė freimingo mintis yra tai, jog mums gali būti pristatomas ribotas informacijos kiekis, mes tiesiog negalime pamatyti visko. Apie tą pačią problemą galima kalbėti iš įvairių kampų, o nuo to, kurį tau pateiks, priklausys kokia nuomonė susiformuos. Galbūt ne atvirai, bet per paslėptus, subtilius kontekstus ir užuominas (niekas juk nemėgsta atviro melo…).

Būtent tų subtilių kontekstų ir užuominų šiame filmuke buvo sočiai. Štai mama ir tėtis aprengti pilkai, vaikas – baltai. Aiški simbolika – balta yra tyrumo, nekaltumo spalva, o pilka – … Toliau, kodėl kalbama apie šeimos problemas? Ar yra namų be dūmų? Kodėl paimama tik viena dalis šeimyninio gyvenimo? Apskritai, kodėl smurto prieš vaikus temai iliustruoti buvo rodoma defektyvi šeima, jeigu tai net nebuvo pagrindinė mokymų tema? Kodėl ne dokumentika apie defektyvias vaikų teisių tarnybas? Priekabiaujančius mokytojus, paradams išstatomus ir seksualizuojamus vaikus?

Nežinau ar sąmoningai, ar nesąmoningai kūrėjai (bei lektorė) pasirinko būtent tokią tematiką, tačiau bet kuriuo atveju yra perduodamos mažiausiai trys žinutės: 1. Vaikai visada yra geri, o tėvai blogi 2. Šeima – smurto ir nesantaikos lizdas 3. Vėlink vedybas. Ir tai šalyje, kuri yra demografinėje krizėje… Ar mes siekiame visokiais būdais padėti su problemomis susiduriančioms šeimoms, ar mes tiesiog norime jų turėti? Kaip ir tada neturėti vaikų apskritai, ar blogose, ar gerose šeimose. Juk jei netenkame galvos, nebėra reikalo verkti dėl slenkančių plaukų.

Didelės valstybės maži vaikai

Ta pati lektorė man įsiminė ir tuo, kad savo pristatymo, kaip elgtis susidūrus su smurtu prieš vaikus ašimi padarė nuolat kartojamą mintį „praneškit tarnyboms“. Pamatei – pranešk. Turi įtarimą – pranešk, nedelsk.

Čia liečiama dar viena didžiulė skirtis, vienas esminių politinių klausimų: kiek galios galima atiduoti valstybei? Neišėjo man patylėti ir per refleksiją pabandžiau savais žodžiais paaiškinti mane itin žavintį subsidiarumo principą, vieną iš keturių pamatinių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principų, įvestą popiežiaus Pijaus XI. 

Jo pagrindinė mintis yra tai, kad visuomenėje turime mažiausiai tris žmogaus gyvenimui esmines institucijas (socialines asociacijas) – Bažnyčią, šeimą ir valstybę. Kiekviena iš jų turi savo funkciją ir nesikiša viena į kitos reikalus. Kodėl? Nes kiekviena institucija geriausiai atlieka savo funkcijas ir nei viena iš kitų institucijų to nepadarytų geriau. Tad ir atlieki tai, ką gali atlikti geriausiai, o pas „kaimynus“ nelendi ir taškas. Gali tik padėti jiems tinkamai atlikti jų pačių funkcijas. Šis principas taip pat teigia ir tai, jog aukštesnio lygio institucijos (ypač valstybė, kuri labiausiai kėsinasi į kitų institutų funkcijas) privalo gerbti žemesnius institutus ir bendrą visuomenių visuomenėje tvarką.

Taigi ar valstybei neatiduodama per daug galių leidžiant jai kištis į šeimos reikalus ir patikint žmonių tarpusavio santykių reguliavimą? Rodos, vyraujanti nūdienos politinė ideologija yra liberalizmas, teigiantis asmens laisvę ir prieštaraujantis pertekliniam valstybės kišimuisi tiek į ekonomiką, tiek į privatų gyvenimą. Tačiau, kodėl liberali visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai (pats tokiu buvau, tai šūvis į koją) gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai?

Tik įsivaizduokime: vienoje pusėje bevaikė jauna vaikų teisių tarnybų darbuotoja (su policijos būriu užnugaryje), o kitoje – daugiavaikė šeima, kad ir neideali. Netgi matuojant Vakarų pasaulio normomis tai – nesuprantamas dalykas. Amerikiečiai turi „draugą“ koltą, kuris saugo jų namus, teises ir gina nuo tokių tarnybų. JAV konstitucija parašyta stipriai remiantis anglų filosofo, liberalizmo tėvo J. Locke‘o teorija apie valstybę ir jos kilmę. Locke‘as teigia, jog žmogaus gyvenimas, laisvė ir nuosavybė yra iš prigimties jam priklausantys dalykai, ne kažkieno suteikiami. Ir priklausantys netgi ne jam, bet socialinės prigimties būklės atomui, t. y. mažiausiai visuomenės sudedamajai daliai, kas, be abejo, yra šeima, nes tik ji geba reprodukuotis ir plėstis. Ir tik tada, tiems „atomams“ nesutariant dėl išteklių ir teisių, atsiranda valstybė, ne atvirkščiai.

Bet grįžkim prie vaikų. Taigi, iškart informuoti valstybę. Ne bandyti spręsti vietoje, artimiausioje aplinkoje su artimiausiais žmonėmis, žemesniame socialiniame institute, vietinėje bendruomenėje, bet iškart pranešti valstybei ir jos tarnyboms. Ir jos viską išspręs. Ir viskas bus kaip buvę. Ar tik man vienam tai skamba kaip vaikiška iliuzija?

Taip, buvau tarp eilučių apkaltinas propaguojantis nusikaltimų prieš vaikus dangstymu, tad kartoti nebūtina.

Nusikaltėliai

Su tuo susijęs ir dar vienas įdomus reiškinys. Nusikaltėliai. Viso seminaro metu, o jis vyko krikščioniškoje aplinkoje, apie tuos žmones, kurie smurtauja prieš vaikus ar įvykdo lytinio pobūdžio nusikaltimus, buvo kalbama kaip apie „juos“. Kažką svetimo ir tolimo. Lyg kokius blogiečius ateivius, kurie iš nežinia kur atskrido, pridirbo niekšybių, o dabar reikia jiems duoti į skūrą ir grąžinti atgal į kosmosą (ar bent jau izoliuoti nuo visuomenės). Vėlgi, mes/jie skirties akcentavimas yra tipinis freimingo pavyzdys.

Lektorė minėjo, jog šiuos nusikaltimus dažniausiai įvykdo amžiaus vidurio krizę patiriantys 35-45 metų vyrai, dažnai ir iš gerų, pavyzdinių šeimų. Bet tame ir yra šių nusikaltėlių-kosmonautų paradoksas. Gi juo gali būti ir tavo vyras, ir brolis, ir draugas ar net tavo vaikas. Jie visi yra žmonės iš mūsų aplinkos, kažkam netgi patys brangiausi žmonės. Tai ne ateiviai iš kosmoso. Kodėl nieko nekalbama apie jų motyvus ir, svarbiausia, o tai kaip jiems padėti? Iškviesti valstybę? Ar iš kalėjimų žmonės išeina geresni nei atėjo, tampa geresniais krikščionimis?

kodėl liberali visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai?

Žmogaus prigimtis tokia, kad mieliau konfliktus sprendžiame be teisinės sistemos įsikišimo. Nes nelabai ja ir pasitikim, net ir demokratiškose šalyse. Įsuktas į teisinę sistemą, nebesi moralės, o tik teisės subjektas.

O žmonės klysta. Nusideda. Daug klaidų ir konfliktų išsprendžiama šeimoje. Kiti sprendžiami artimiausioje aplinkoje – giminėje, vietos bendruomenėje, mokykloje. Tam žmogui ir naudingas daugiasluoksnis socialinis tinklas – dalyvavimas skirtingose bendruomenėse, skirtingose žmonių asociacijose užtikrina, kad patekęs į krizę, į bėdą, tiek pačiam suklupus ar patyrus skriaudą, neliksi vienas su savo bėda ir tau bus suteikta tinkama pagalba iš žmonių, kuriems tikrai rūpi, o ne kurie už tai gauna atlygį. Subsidiarumo principu remiasi tiek Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, tiek Europos Sąjungos veikimas. Nesuprantu, kodėl negalima jo naudoti suaugusių ir vaikų santykiuose…

Negaliu nepaminėti, jog paskutinę seminaro dieną kaip tik ir buvo pristatyta nedidelė, savanorišku pagrindu ir gera valia veikianti organizacija, užsiimanti streso, kurį patiria vaikai įsukti į teisinius procesus, mažinimu, visokeriopa pagalba tokiais atvejais. Puikus vadovavimosi subsidiarumo principu pavyzdys!

Vietoje epilogo

Taigi, aptarus saugią aplinką, supratus, kiek patys esame neišprusę šioje srityje ir kaip svarbu nevengti kreiptis į specialistus bei valstybės tarnybas, kyla išganinga mintis: o gal reikia įvesti tėvams leidimus auginti vaikus? Štai pora nori turėti vaikų, bet valstybė, rūpindamasi būsimo vaiko gerove, pareikalauja sutuoktinių baigti atitinkamus mokymus, gauti pedagoginių-psichologinių žinių pažymėjimą, higienos pažymėjimą, teisėto darbo su vaikais kodą (o kas jeigu seksualinis nusikaltėlis susilaukia vaiko?). Praėjus kursus, gauni pažymėjimą, galiojantį tam tikrą laiką, kuris suteikia teisę turėti ir auginti vaikus. Reguliavimai šioje srityje tik didėja, tad kas penkis metus vyksta žinių atnaujinimai.

Be abejo, stengiuosi nepiktai ironizuoti. Bet išties, ši logika pasibaisėtinai panaši į tą, kurios pagrindu kuriamos „vaikų teisių apsaugos“ tarnybos ir lipdomas visas šiuolaikinės šeimos modelis, vaiko ir vaikystės samprata. Atmetus partikuliarumus ir asmeniškumus matom, kad, rodos, tokie paprasti dalykai ir nekaltos frazės savyje talpina esminius klausimus. Ar geriau gimti prastoje, defektyvioje šeimoje ar negimti visai? Kur valstybės galios ribos ir ar galima kištis į šeimos gyvenimą? Ar galima uždrausti susilaukti palikuonių?

O ir šitą mintį sugalvojau net ne pats. Pačiame seminaro gale, išties įdomus ir įžvalgus pranešėjas pajuokavo (lengvai perfrazuoju): „na, saugiausia juk su vaikais išvis nedirbti“. Tada man ir toptelėjo mintis: „o gal saugiausia jų išvis neturėti?“. Vos 18 979 per praėjusius metus pasaulį išvydę vaikai, kurių daugiau nei du kartus mažiau nei nesaugiais mano gimimo metais gimusių 39 066, rodos, su tuo sutinka.

Dėkoju savo tėvams už nesterilią vaikystę.

The post Ignas Kriaučiūnas. Esė apie vaikus ir valdžią appeared first on LAIKMETIS.

Tai rimti klausimai, kurie turėtų paliesti kiekvieno iš mūsų širdį, o protą priversti susimąstyti. Šie klausimai tampa ypač svarbūs dabartiniame laikotarpyje, kuriame individualizmas ir liberalizmas yra vis labiau vertinami ir dažnai iškyla aukščiau už bendrąjį gėrį ir moralines vertybes.

Pradėkime pirmiausia nuo tautos. Kiekvienos valstybės stipriausias pamatas yra tauta. Joje susijungia atskiri individai, kuriuos vienija bendra žemė, kalba, kultūra ir istorija. Tokiame bendrame žmonių susijungime, pagal idealiausias senovės Antikos filosofijos idėjas, piliečiai pasiskirsto pagal jiems skirtas Dievo priedermes (pareigas) ir atlieka jas vardan bendrojo gėrio valstybėje. Juk ne veltui ir sakome – atiduok Tėvynei tai, ką privalai atiduoti. Nepamirškime, kad tauta nėra atskirų individų suma, bet bendras kūnas, kuriame mes esame lyg atskiros, tačiau neatskiriamos dalys. Todėl mes turime klausti savęs – ar dirbu tik dėl savęs, ar mano darbai ir mintys atneša naudą mano Tėvynei, tautai ir artimiesiems? Vis dėlto: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13). Juk Lietuva stipri tiek, kiek mūsų piliečių darbuose ir širdyse meilė Tėvynei viršija asmeninius interesus.

Šiandien kaip niekada ankščiau liberalizmo ideologija yra aukštinama. Šios ideologijos padariniu tampa – individualizmas kaip norma. Bet ar individualizmas, iš esmės, yra blogas? Nėra. Tuo atveju, kai žmogus ugdo savo asmenines savybes, sugebėjimus ir talentus tam, kad vėliau reikšmingiau prisidėtų prie bendrojo gėrio. Tačiau šiuolaikinis pasaulis retu atveju individualizmo sąvoką supranta būtent taip. Dažniau individualizmas paverčiamas į savanaudiškumą, tai reiškia į darbą tik dėl savęs. Tokiu atveju, šis požiūris tampa pavojingu, tiek individui, tiek mūsų tautai, nes skatina atsisakymą rūpintis valstybės bendrąja gerove.

Pateiksiu vieną iš daugybę praktinių pavyzdžių, kai individualizmas gali tarnauti tautai: įgijęs vidurinį išsilavinimą su gerais egzaminų rezultatais, nusprendi tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Išsirenki tavo širdžiai ir gebėjimams artimiausią studijų sritį, o dėl puikių rezultatų valstybė suteikia finansavimą ketveriems studijų metams. Šitaip investuodama į žmogaus išsilavinimą ir galimybę augti studijuojant tai, kas tau, kaip asmeniui patinka. Baigus studijas tavo pareiga tampa įgautus įgūdžius įdarbinti bendrajam gėriui – Tėvynės labui. Jei tęsi pasirinkta kelią – tapsi savo srities specialistu ir atneši naujų dalykų bei pasiekimų, kurie ne tik bus svarbūs tau, kaip atskiram žmogui, bet taip pat ir mūsų tautai ir be abejo – Lietuvai.

Ar mūsų visuomenė dar tebegyvena tais idealais, kurie jungia mus į vieną bendrą kūną – tautą?   

Tiesa, neseniai man teko išgyventi situaciją, kuri paliko gilų įspūdį. Važiuojant autobusu, pastebėjau, kaip girtas vyras ėmė įžeidinėti dvi jaunas merginas, netgi grasino nužudyti. Negalėjau likti abejinga – man buvo aišku, kad šis elgesys negali likti nepastebėtas. Reikia pabrėžti, kad tuo metu autobusas buvo pilnas suaugusių žmonių, bet nei vienas iš jų, net ir tvirti atrodę vyrai, nedrįso prieiti ir nuraminti šio neadekvataus žmogaus. Galiausiai apgyniau merginas ir priverčiau vyrą susimąstyti dėl savo veiksmų.

Vėliau supratau, kad ši situacija papildė mano bendrojo gėrio suvokimą. Juk nedvejojau savo poelgiu, kad reikia įsitraukti ir apginti tai, kas teisinga, nors ir žinojau, kad yra nemenka tikimybė, jog galiu „gauti“ nuo šio veikėjo. Bet net ir žinodama tai, nujausdama visas rizikas, aš nedvejojau pasiaukoti dėl nepažįstamų žmonių saugumo. Supratau, kad bendrasis gėris yra neįmanomas be pasiaukojimo. Nors autobuse ir buvo daug žmonių, galinčių tarti žodį, bet niekas nieko nepasakė… Manau, kad jų individualistinė sąmonė padarė įtaką tokiam apsisprendimui – neveikti. Pirmiausia mąstydami tik apie save – nesikišdami, „nenorėdami kišti savo nosies – rizikuoti savo gerove ir saugumu“.

„Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, verčiau paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ (Dž. F. Kenedis) – tokios mintys turėtų lydėti mūsų darbus ir veiksmus. Individualizmas neturi naikinti bendrojo gėrio ir moralės idealų suvokimo. Individualizmas kaip tik turėtų skatinti siekti šių tikslų. Supraskime, kad nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokia tauta mes esame ir būsime. Pažvelkime dažniau į mūsų garbingą istoriją, juk matome, kaip mūsų protėviai, seneliai ir tėvai kovojo dėl laisvės ir nepriklausomybės. Jei jie būtų galvoję tik apie save, ar turėtume šiandien laisvą Lietuvą? Žinoma, kad ne. Jie galvojo apie tautos laisvę, todėl ir mes privalome daryti tą patį. Vieno žmogaus laisvė – nėra visos tautos laisvė.  Todėl išnaudokime turima laisvę Tėvynės labui, kad ateities kartos, taip pat galėtų pasitikti laisvę.

Nebūkime tie, kurie nusigręžia nuo savo tautos istorijos garbingų ir sektinų pavyzdžių, kad įgalintų globalizacijos taikomus „sektinus pavyzdžius“. Nenorėkime supanašėti su didžiosiomis valstybėmis, nes prarasime tai, ką mūsų tautos dvasia suteikia. Garbinga mūsų praeitis numato šviesią ateitį, tad kelkime savo dvasią, kuri mus kviečia dirbti dėl bendrojo gėrio – mūsų ateities. Sąmoningai ugdykime mūsų protą ir širdis, kad Lietuva klestėtų ne tik dėl mūsų pačių, bet ir dėl ateities kartų, dėl tautos, kurios kiekvienas medis ir daina byloja praeities kovas, kaip ir tyras mūsų oras, lyg baltas paukštis viltingai šnabžda ateities pažadus. Tad būkite viena tauta dėl Tėvynės Lietuvos.

The post Greta Plaskovičiūtė. Ar dar turime ką duoti Tėvynei? appeared first on LAIKMETIS.

Viena jų vadinosi „Čempionų pusryčiai“, bet buvo nei apie sportą, nei apie konditerijos meną. „Čempionų pusryčiai“ buvo niekingas vienos bendrovės prekės ženklas, nors tai, ką ji siūlė, čempioniška nebuvo. Net pusryčiams nelabai. Lyg kokia jūros kiaulytė – sūriam vandeny neplaukioja ir niekada niekada (kiek besistengtum) nepasiekia kepto paršelio stadijos. Kadangi paprastai rašau apie politiką, tai neabejokite – tie pusryčiai su visomis kiaulėmis – tai politika. Valgyti (politikoje ypač) galima viską, tačiau verta turėti galvoje, kad meluoja dažniausiai ne tai, kad etiketėje rašoma neįskaitomo mažumo raidelėmis. Meluojama pačiomis didžiausiomis. O šiaip jau žinotina, kad sveikas maistas yra tai, ką dažniausiai rekomenduoja valgyti tada, kai su sveikata ne viskas tvarkoje. Amerikiečiai valgo labai greiti ir labai nesveikai, žino tai, galėtų daryti kitaip, bet nedaro. Nes etiketė sako, kad jie vis dar čempionai visose gyvenimo sferose. Juk didžioji valstybė, ar ne?

Žinia, esame gyvi ne vien duona. Tai yra, ne vien kūnišku maistu. Yra dar daug dvasinio maisto, tame tarpe ir... politinio (politika juk savaip dvasios būsena). Ar jums skanu, gal esate kokie nors politikos veganai, gal vengiate politikos desertų, o gal jais piktnaudžiaujate. Proga pagalvoti. Amerikiečiai, minėjau, valgo daug, bet labai nesveikai (pasak „sveikuolių“), prancūzo maistas labai gražus, italo (pasak jų pačių) labai skanus, mūsų ne tik skanus, bet riebus ir turintis kitų gerų savybių. Mokslininkai sako, kad organizmas pats žino, ko jam reikia, ką valgyti, o ko - ne. Žinojimas išoriškai pasireiškia per skonį – jei neskanu, reiškia ir nereikia, jei skanu, dažniausiai ir sveika (neklausykime tų „dietologų“, kurie ragina valgyti neskaniai – tai bus veikiau maisto vartojimas, o ne malonus valgymas).

Pastarosiomis dienomis politinių diskusijų erdvėje mirga-marga klausimas, kodėl čia mums toje Europoje (o ir už „balos“ taip pat) šitaip nesiseka. Rinkimus laimi ne tiek, kurie pagal mūsų supratimą turėtų laimėti, koalicijas tenka sudaryti „iš bėdos“, visokie musulmonai gauna laisvę ir... renkasi ne liberalus, bet „hamasus“ o kiti net talibus. Minėtasis Vonnegutas sakydavo, kad prisikvėpavo kažkiosios blogus chemijos, mūsų padangėje mėgstama sakyti – „kažko ne tokio užvalgė“. Iš tiesų vis daugiau protingų žmonių sako, kad mūsų regiono politinio maisto virtuvė prasta ir tolydžio prastėja. Gyvenime ne kartą pietavau ar vakarieniavau su paties aukščiausio politikos lygio galvomis ir net jų kaklais. Lėkštėje būdavo kas nors gražaus, bet nelabi skanu, nes tokiais atvejais orientuojamasi ne į subtilų, o veikiau banalų, politiškai korektišką skonį, tinkantį visiems.

Žinomas politologas – bulgaras Ivanas Krastevas - pastebėjo, kad Europos Sąjunga iš savo politinio meniu išmetė visą druską ir prieskonius – ES politikoje nėra tautiško ir religinio faktoriaus, nors beveik visas pasaulis sudarytas iš tautinių bei tikėjimu paremtų valstybių. Maistas lyg ir sveikas, bet be skonio... Tai, ką šiandien siūlome aplinkiniam pasauliui, tikėdamiesi, kad jis vis dar žavisi mumis, darosi vis labiau neįdomu. Mūsų „dienos pietūs“ iš demokratijos, rinkos ekonomikos ir dar kažkokių žmogaus teisių deserto, užsakinėjamos vis rečiau. Ne atsitiktinai kalbama, kad demokratijos mažėja, rinką keičia protekcionizmas, o su tomis žmogaus teisėmis, daugiau nesusipratimų nei džiaugsmų.

Patys politkulinarai savo maistą vadina liberalizmu (kartais socializmu, bet ingredientai labai panašūs). Kitas žinomas (ir prieštaringai vertinamas) JAV politologas John Mearsheimer (teko su juo net gyvai pasiginčyti), nagrinėdamas vienos ar kitos šalies užsienio politikos nesėkmes, pastebėjo, kad tautiškumas (nacionalizmas) yra žmonėms priimtinesnis, nei liberalizmas, ypač kai pastarasis atgabenamas iš užsienio. Todėl, Europoje vis dar nesuprantama, kodėl vienintelis „teisingas“ maistas taip nevalgomas pasaulyje ne tik nuo Gazos iki Kabulo. Neskanus jis ir kokiose nors Balkanuose. Kuo toliau į Rytus nuo Briuselio, tuo labiau politinės druskos trūkumas atsiliepia rinkimų rezultatams, o kur nors piečiau... neįmanoma.

Minėtasis Krastevas savo rašiniuose per daug atsargus – tauta, tikėjimas ir šeima, nėra prieskoniai. Tai pagrindiniai patiekalai, be kurių organizmui gresia neišvengiama distrofija. Liberalizmas, socializmas, visokios lygybės ir individualios teisės iš žmonių pasiversti pasakų personažais. Kai kurie mano kolegos sako, kad tas liberalizmas, būdamas teoriškai sveikas ir pats savaime ne toks jau absoliutus blogis, praktiškai tampa nuodu, nes nuodija gyvenimą savo banalybėmis ir beskonybėmis. Man regis, lietuvis nėra tikro liberalizmo priešas, bet kaip ten bebūtų savas tautiškas cepelinas, kotletukas ar lašinių bryzas vis tiek skaniau. Ir gerai, kad taip. Nebijokime tų savo cepelinų. Ypač politinių.

O jei rimtai – kai girdžiu dejones, kad jaunimas nelabai nori ginti tėvynę, mergaitės bodisi motinystės ir dėl to esame išmirštanti tauta, nebemokame kartu gyventi ir sulaukti senatvės, nebežinome kur ta mūsų istorija ir dabartis, klausiu savęs, o kokiu politiniu maistu esame gyvi, ar ne vis dar tuo liberaliai socialistiniu, kuriame nėra ne tik druskos bet dar daug ko daugiau. Taigi, „nesveikas“ maistas yra varančioji jėga, politikoje tai tikrai taip. Beskonės idėjos miršta, nors ir vadinamos čempionų pusryčiais.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Čempionų pusryčiai appeared first on LAIKMETIS.

Kas yra laisvė? Dėl šios sąvokos turinio nesutariama. Neretai ji tapatinama su galimybe daryti ką noriu (kai niekas nemato, darau, ką noriu; kai noriu, darau). Valgau šokoladą kiek telpa, naršau internete iki paryčių, miegu iki pietų, supykstu ir išreiškiu savo nuoskaudą, kad kitas su kaupu pajustų, ką man padarė. Tokia laisvė yra savo instinktyvių troškimų ir polinkių tenkinimas. Ar ją galima vadinti tikra laisve? Vargu. Tai panašiau į vergystę. Kodėl? Nes čia nedalyvauja protingas sprendimas.

Laisvė, suprantame, labiau turėtų sietis ne su instinktyviais polinkiais, bet su proto valdomais norais. Daugiau laisvės yra tokioje veiksenoje, kai žmogus iškelia protingą tikslą ir pajungia savo veiksmus šiam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, nori išmokti prancūzų kalbą, todėl mokosi žodžių, gramatikos, lanko pamokas. Jis tramdo norą žiūrėti filmą, susitikti su draugais, nes nori išmokti prancūziškai. Ar taip apribodamas save jis mažiau laisvas? Ne, jis daugiau laisvas. Kai darau tai, ko protingai noriu, esu labiau laisvas. Taigi laisvė turi lygmenis. Kantas skyrė barbaro ir civilizuoto žmogaus laisvę.

Be to, laisvės sąvoka kartais suprantama ir kaip kliūčių nebuvimas – kai niekas neriboja ir netramdo mano pasirinkimo ir veikimo. Tai vadinamoji negatyvioji laisvės samprata. Kliūtys gali būti dvejopos: fizinės-materialinės ir, kaip A. Schopenhaueris jas vadina, intelektualinės. Aptarkime abu variantus.

Kai kliūtys fizinės-materialinės, kalbame apie fizinę nelaisvę: buvimą kalėjime ar buvimą supančiotam fizinės negalios, pavyzdžiui, paralyžiaus arba kai dėl vargo, skurdo, karo, okupacijos neturime galimybės pasiekti savo fizinių-materialinių tikslų. Tai yra fizinė nelaisvė. O fizinė-materialinė laisvė esti tada, kai tokių kliūčių nėra. Pavyzdžiui, tokia yra ekonominė laisvė, kai praturtėjęs įgyju daugiau galimybių. Mano laisvės laukas tarsi išsiplečia.

Vis dėlto ar iš tiesų tampu labiau laisvas plečiantis fizinėms-materialinėms riboms? Laisvas iš tikrųjų. Juk turėdamas vieną laisvę galiu neturėti kitos. Pavyzdžiui, juk ekonominė laisvė puikiai dera su politine nelaisve. Kaip Kinijoje, kur žodžio laisvės nėra. Be to, fizine-materialia prasme visiškai laisvas niekada nebūsiu, šitos laisvės gali būti tik daugiau ar mažiau. Tačiau argi fizinė-materialinė laisvė sudaro laisvės esmę?

Dar Epiktetas – stoikų mokytojas ir sykiu vergas – sakė, kad tikroji yra minties laisvė ir joks išorinis suvaržymas jos iš žmogaus neatima.

Kita negatyviosios laisvės forma yra intelektualinių kliūčių nebuvimas, arba intelektualinė laisvė.

Kita negatyviosios laisvės forma yra intelektualinių kliūčių nebuvimas, arba intelektualinė laisvė. Tai yra nepriklausomybė nuo kieno nors man primestų vertinimų, sprendimų, vertybinių pasirinkimų. Ši laisvės samprata gimdo tokį mąstymą: niekas man negali nustatyti, priversti mane manyti, kas yra gera ir kas bloga, kuo aš turėčiau tikėti ir kuo turėčiau netikėti; aš pats laisvas visa tai nuspręsti, ir jokia valdžia, jokia institucija negali būti galutinių mano gyvenimo sprendimų – gyvenimo būdo, pasaulėžiūros, vertybinės orientacijos pasirinkimo – šaltinis, tik aš pats. Tik aš pats galiu atsakyti į klausimus, kaip man gyventi, ko man siekti, ko norėti, ir jokia socialinė-kultūrinė, valstybinė-politinė sistema neturi siūlyti man atsakymų į šiuos klausimus.

Tokią laisvės sampratą pristato liberalizmas. Ir jis mano, kad jis vienintelis yra tokia politinė ideologija, kuri stovi laisvės sargyboje.

Beje, mes visi persmelkti šios laisvės sampratos. Kas iš mūsų nėra kada nors sakęs ar bent pagalvojęs: kas turi teisę mane mokyti?; Kas man gali diktuoti, ko turėčiau siekti ar ką turėčiau pasirinkti? Ši laisvės samprata tapo mūsų kultūros dalimi, jos oru mes kvėpuojame. Ją įkvepiame, ją ir iškvepiame.

Bet jeigu laisvė yra pačiam spręsti dėl vertybių, gyvenimo būdo, tikslų, ar negali nutikti taip, kad suklysi? Juk žmonijos istorijoje yra gausybė pavyzdžių, kai žmonės pražudė savo gyvenimus dėl klaidingai pasirinkto, beje, protingo tikslo. Aš galiu autonomiškai pasirinkti tikslą – mokytis prancūzų kalbos. Ir jis, rodos, gražus ir protingas. Bet jeigu jį renkuosi karo sąlygomis, kai mano tauta mobilizuojama ir reikia ginti Tėvynės laisvę, ar šis tikslas teisingas?

Imkime dar radikalesnius pavyzdžius, rodančius, kad apriboti žmogų jo paties autonomišku, autarkiniu suvokimu, uždaryti jį savo paties vertinimų ir sprendimų lauke gana rizikinga. Žmogus gali skaudžiai suklysti. Tokie klaidingo pasirinkimo pavyzdžiai yra klaidingos ideologijos (nacizmas, komunizmas). Rodos, pakankamai protingai ir pagrįstai pasirinkdamas žmogus labai graudžiai suklydo ir sugriovė vienintelį savo ir ne tik savo gyvenimą.

Taigi ar viskas tvarkoje, jeigu sprendimo galią be jokių išlygų atiduodi pačiam autonomiškam žmogui?

Šis mano klausimas liberaliau mąstančiam (o tokių šiuo metu veikiausiai dauguma) gali sukelti įtarimą, kad atstovauju liberalizmui paprastai priešinamai pozicijai. Pasak jos, žmogaus sprendimas turi būti atiduotas į socialinės struktūros rankas, kai socialinis visetas – visuomenė, polis, valstybė, – o ne pats individas yra galutinis jo gyvenimo principų šaltinis. Tikrai taip nėra. Neatstovauju tokios pozicijos. Atstovauju krikščioniškojo mąstymo tradicijai, kurioje laisvė yra kai kas kita negu tai, apie ką iki šiol kalbėjome.

Krikščioniškoji laisvės samprata

Krikščioniškosios minties istorija turi mus ko pamokyti, ir į krikščioniškąją laisvės sampratą pravartu būtų pažvelgti istoriniu aspektu. Pirmiausia todėl, kad krikščioniškojo mąstymo tradicija yra statybinio pobūdžio: vėlesni mąstytojai stato ant savo pirmtakų padėtų pamatų. Ir, antra, istoriškai judėdami sykiu galime mokytis ir gilinti laisvės slėpinio pažinimą. Nes laisvė – tikrai slėpinys. Gal ji nėra slėpinys politiniu ar socialiniu aspektu, kai kalbame apie žodžio ar ekonominę laisvę. Bet laisvė yra slėpinys metafiziniame kontekste, t. y. kai mėginame suvokti jos esmingą sąsają su mumis pačiais, kai suprantame, kad laisvė nėra kokia nors viena mūsų savybė, bet mūsų būties pamatas, kad būti žmogumi iš esmės reiškia būti laisvam.

Krikščioniškosios laisvės sampratos ištakos

Istoriškai žvelgiant visą Vakarų pasaulio diskursą laisvės klausimu grindžia du šaltiniai – senovės graikų ir krikščioniškoji filosofija. Krikščionybė atsiranda graikų mąstymo tradicijos prisodrintame geografiniame areale, ir krikščionys neišvengiamai perima iš senovės graikų tai, kas neprieštarauja Apreiškimui. Ryškesnės šioje problematikoje yra Aristotelio ir stoikų figūros.

Laisvę Aristotelis traktuoja kaip gyvos būtybės savaimingumą, kaip buvimą savo paties veikimo priežastimi. Būti laisvam reiškia būti causa sui, t. y. būti savo paties priežastimi – savo judėjimo, sprendimo, bet kokio savo veikimo priežastimi. Ir šiuo požiūriu laisvas yra ir žmogus, ir gyvūnas. Nes ir žmogus, ir gyvūnas veikia pagal tam tikrą sprendimą.

Tačiau gyvūno sprendimas kyla iš prigimtinio instinkto, o žmogaus sprendimas – iš jo paties svarstymo (autonomiškai, protu priimto sprendimo), nes žmogus turi alternatyvias galimybes, kurias apsvarstęs pasirenka vieną iš jų. Tiesa, ir žmogaus sprendimai dažnai kyla iš prigimtinio instinkto. Tačiau bent dalis jo sprendimų remiasi ne instinktu, o protingu svarstymu. Bent kai kurie žmogaus sprendimai yra laisvi nuo būtinumo. Svarstydamas žmogus atmeta vienus dalykus ir pasirenka kitus. Gyvūno sprendimai nėra laisvi nuo būtinumo.

Aristotelio laisvės sampratoje galima išgirsti tam tikrą liberalistinį motyvą. Iš tikrųjų, aristotelinė žmogaus kaip causa sui samprata ir liberalizmo laisvės suvokimas yra panašūs, bet Aristotelis tikrai neskelbia kitos liberalizmui būdingos tezės, kad individas yra vienintelis politinis subjektas, kad visuomenė, polis, valstybė yra tik individų suma. Aristoteliui visuomenė, polis, valstybė nėra tik sargas, padedantis moderuoti galimus individų konfliktus, kylančius dėl neišvengiamų jų laisvės vykdymo pretenzijų susidūrimo.

Taigi Aristotelis, o vėliau ir stokai svarstė ir mums paliko laisvės kaip buvimo savo paties priežastimi idėją. Žmoguje yra Logos, – sako stoikai, – priežastingumo principas. Todėl žmogaus negalima ištirpinti negyvosios ir gyvosios gamtos priežasčių–pasekmių grandinėse, kuriose viską valdo fundamentalus – determinizmo – dėsnis. Ne viskas, ką daro žmogus, yra motyvuota, nulemta išorinių veiksnių ar vidinių instinktyvių polinkių. Žmogus gali būti pirminis veiksnys, gimdantis priežasčių–pasekmių grandinę be jokio už jo esančio ar jo vidinės prigimties stimulo, be jokios išorinės ar vidinės instinktyvios priežasties. Jis pats gali būti tokia priežastimi.

Gili senovės graikų išplėtota idėja – būti savo paties veikimo priežastimi. Ir krikščionys ją perėmė.

Tačiau pagrindinis krikščionių mąstymo šaltinis yra Apreiškimas, Šventasis Raštas. Įdomu, kad interpretuodami Pradžios knygos pirmajame skyriuje esančią žmogaus kaip imago Dei, arba Dievo paveikslo, idėją („Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą [...]. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį, vyrą ir moterį juos sukūrė“ (Pr 1, 26–27), taigi klausdami, ką reiškia būti Dievo paveikslu, ankstyvieji aleksandriečiai, garsiosios Aleksandrijos katechetinės mokyklos mokytojai, Šventojo Rašto egzegetai, teigė, kad būtent dėl laisvės galios žmogus panašus į Dievą. Būtent laisvė daro žmogų panašų į Jį. Kurti žmogų pagal Dievo paveikslą reiškia kurti jį laisvą.

Ar daug krikščionių mastė taip, kaip aleksandriečiai? Ne. Ilgus šimtmečius krikščioniškosios minties istorijoje kalbėjimas apie žmogų kaip savo laisve į Dievą panašią būtybę yra retas paukštis. Tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje situacija keičiasi. Kyla personalizmo banga, žmogaus panašumą į Dievą siejanti su laisve.

Pasak personalistų, laisvė yra esminga žmogaus galia. Esminga dvejopai.

Pasak personalistų, laisvė yra esminga žmogaus galia. Esminga dvejopai. Pirma, būtent laisvę krikščioniškasis personalizmas laiko pagrindine sąlyga, kad žmogus būtų Dievo Tu, nes Dievo Tu gali būti tik laisva būtybė. Be laisvės nebūtų jokio tikro žmogaus atsako į Dievo meilę. Ir, antra, dėl laisvės žmogus gali dalyvauti Dievo kūrybos darbe, Jo kūrybinėje galioje ir būti Jo veiklos tęsėju. Kaip Dievas kuria, taip ir žmogus kuria. Kurti gali tik laisva būtybė. Beje, šiandien krikščioniškąjį personalizmą galima laikyti viena iš dominuojančių krikščioniškojo mąstymo srovių.

Taigi žvelgiant į krikščionybės istoriją daliai krikščionių filosofų ir teologų būti Dievo paveikslu reiškia būti laisvam.

Tačiau apaštalas Paulius savo laiškuose, kalbėdamas apie laisvę, akcentuoja kitus dalykus. Pasak jo, dėl gimtosios nuodėmės kiekvienam žmogui būdingas defektas, tam tikras sulinkimas, kuris jam pasidaręs tarsi prigimtinis. Todėl laisvė, tikroji laisvė, pasak apaštalo, yra žmogaus išvadavimas, ir jis nėra iš prigimties duotas. Išvadavimas iš nuodėmės, iš įstatymo, iš savęs paties ir iš mirties (Rom 6–8 skyriai, Gal 5). O Antrame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Viešpats yra Dvasia, o kur Viešpaties dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17), Kristaus mums laimėta laisvė (Gal 5, 1). Būti laisvam reiškia dalyvauti Dievo vaikų garbėje.

Bet juk ne visi tokią laisvę turi. Tikrai ne visi. Kaip tuomet dėl mūsų buvimo Dievo paveikslu? Juk juo esame.

Dvi laisvės sampratos krikščioniškosios minties tradicijoje

Vadinasi, krikščioniškosios minties istorijoje pamažu išsikristalizuoja dvi laisvės sampratos. Pirma – pasirinkimo, kūrybinė laisvė, dėl kurios žmogus yra Dievo paveikslas, laisvė, kurią turiu, nes esu žmogus, ir aš jos negaliu prarasti. Ir kita laisvė – kaip dalyvavimas Dievo vaikų garbėje, laisvė, kurią dar reikia iškovoti, nes ji nėra natūralus žmogaus būvis, o veikiau siekinys, užduotis, kurią žmogus pašauktas įgyvendinti. Ir jos įgyvendinimas, deja, nuolat konfliktuoja su žmogaus prigimtyje esančiu polinkiu vergauti nuodėmei.

Ši antroji laisvės samprata yra krikščioniškojo mokymo ir gyvenimo šerdis. Ji nėra duotybė, o uždavinys. Ji nesiejama su alternatyvomis. Ši laisvė yra Dievo – didžiausio gėrio – meilė.

Jau pirmieji krikščionys, sekdami apaštalu Pauliumi, šią laisvę vadina tikrąja laisve. Pavyzdžiui, šventasis Ireniejus. Pasak jo, turėti šią laisvę reiškia būti Dievo sūnumi ar dukra. Tai nėra žemiškųjų dalykų pasirinkimo laisvė. Tai nėra laisvė pasirinkti, ką galvoti, kokias vertybes turėti. Ji apskritai nesisieja su pasirinkimu. Ji yra giluminis apsisprendimas, apsisprendimas už Dievą. O tai yra visai kas kita. Tai gerokai gilesnis nei visi mūsų pasirinkimai lygmuo.

Origenas tęsia apaštalo Pauliaus ir Ireniejaus mintį. Tikroji laisvė yra ištikimybė Dievui, Jo meilė ir meilė artimui. Bet šią laisvę riboja kūno ir nuodėmės pančiai. Origenas rašo: būti panašiam į Dievą reiškia turėti Jo vaikų šventumą.

Tikroji laisvė yra ištikimybė Dievui, Jo meilė ir meilė artimui. Bet šią laisvę riboja kūno ir nuodėmės pančiai.

Tačiau kaip tuomet yra su tais žmonėmis, kurie tokio šventumo neturi? Ar jie nėra Dievo paveikslas?

Jie yra Dievo paveikslas. Jie nėra Jo panašumas.

Origeno mintį plėtoja vienas žymiausių Kapadokijos tėvų – šventasis Grigalius Nisietis. Pasak jo, žmogui būdinga pasirinkimo laisvė (gr. prohairesis), tačiau ne dėl jos jis yra Dievo panašumas ir ne ji yra aukščiausia laisvės forma. Žmogus yra iš tiesų laisvas, kai turi ramią ir tyrą sąžinę, kai yra laisvas nuo ydos ir nuodėmės, kai geba pažinti tiesą ir kai nepatiria nykimo, kai yra nemirtingas. Tokia laisvė (gr. eleuthereia) pilnatviškiausiai žmogui pasiekiama tik po fizinės mirties, sielai atsiskyrus nuo kūno. Tačiau iš dalies šią laisvę žmogus gali turėti ir gyvendamas kūne. Jis gali joje dalyvauti. Tuomet net jo kūnas tampa dieviškas, šviesus ir iš tiesų gražus. Tai būvis, kuriame žmogus nori būti tuo, kas jis yra, ir yra tuo, kuo jis nori būti. Žmogaus Aš ir Kristus tampa viena.

Ši laisvė dar vadinama laisve pasirinkti gėrį ir atsisakyti blogio (dėmesio! ne pasirinkti blogį, blogio negali pasirinkti, kalbama apie laisvę atsisakyti blogio). Apie tai taip pat rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis ir šventasis Aurelijus Augustinas.

Taigi nuo pirmųjų krikščionybės amžių susiformuoja mokymas apie dvi laisvės „rūšis“ – vieną, dėl kurios esame Dievo paveikslas, – laisvę pasirinkti, ir kitą, kuriai esame pašaukti, – laisvę būti Dievo vaikais ir dalyvauti Dievo šventume. Ši laisvė dovanoja  panašumą į Dievą.

Abiejų laisvių santykio klausimas

Vadinasi, žmogui, kaip Dievo paveikslui (Aristotelio terminais, kaip causa sui, savo veiksmų priežasčiai), būdinga pasirinkimo laisvė. Liberalizmui ji šventa ir pamatinė. Bet negalima nepastebėti, kad šios laisvės neįmanu autonomiškai svarstyti. Abi krikščioniškosios laisvės sampratos siejasi. Juk netapsi Dievo vaiku, jei renkiesi kas šauna į galvą. Laisvė pasirinkti, laisvė nuspręsti turi savo ribas.

Pamėginkime tai pasiaiškinti. Peržvelkime vieną krikščioniškosios minties tradicijai būdingą mąstymo seką (tik vieną iš daugelio, nes ši tradicija labai turtinga), padedančią įžengti į laisvės slėpinį.

Siracido knygoje parašyta: „Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, Jis davė jam galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14). Pagal kitą vertimą: „Jis paliko jį (žmogų) savo svarstymų valdžioje.“ Žmogus yra savo svarstymų valdžioje. Jis save valdo, ne lemtis, ne likimas. Ne visada žmogų valdo instinktyvūs troškimai ir polinkiai, nors būna ir taip, bet iš esmės žmogus gali suprasti, ką daro, ir protingai nuspręsti dėl savo veiksmų. Ir šią galią žmogus turi visada. Gal nenaudoja, bet turi.

Eikime gilyn. Jau Nemezijus Emesietis (IV a.) atkreipia dėmesį, kad mūsų norai ir mūsų pasirinkimai yra du skirtingi dalykai. Mes norime ko nors, o renkamės tai, kas atitinka kokį nors mūsų norą. Pavyzdžiui, noriu valgyti ir tada renkuosi, kokie maisto produktai mane pasotintų, arba noriu nuvažiuoti į Vilnių, tada renkuosi, kaip kelionės tikslą pasieksiu. Trumpai tariant, noras iškelia tikslą, tada aš imu svarstyti, kaip jį pasiekti, ir nusprendžiu, kokių priemonių reikia šiam tikslui pasiekti. Pasirinkimo galia visada susijusi su priemonėmis tikslui pasiekti, o noras – su pačiu tikslu. Pasirinkimo matas yra noras.

Taigi noras siejasi su tikslais, o pasirinkimas – su priemonėmis jiems pasiekti. O dabar pažvelkime – kokios žmogaus sielos galios už šiuos veiksmus – norą ir pasirinkimą – atsakingos?

Noras priklauso valiai. Ji yra norėjimo, arba siekimo, galia (nuo Aristotelio laikų ji taip vadinama). O kam priklauso pasirinkimas? Jis svarsto ir sprendžia. Kas tai daro žmoguje? Kokia galia?

Laisvas pasirinkimas yra proto ir valios – abiejų žmogaus sielos galių – sąveikos rezultatas. Nemezijus Emesietis valią susiejo su tikslais, o laisvą pasirinkimą – valios ir proto sąveiką – su priemonėmis jiems pasiekti.

Laisvas pasirinkimas yra proto ir valios – abiejų žmogaus sielos galių – sąveikos rezultatas.

Mūsų valia visada siekia tikslų. Jie nėra vienodo lygmens. Tikslas pavalgyti ar nuvykti į Vilnių yra ne to paties lygmens kaip tikslas baigti studijas ir įgyti specialybę. Tie mažesni tikslai iš esmės gali būti laikomi priemonėmis didesniems tikslams pasiekti. Jei studijuoju Vilniuje, tada nuvykti ten tėra priemonė įgyvendinant šį didelį projektą.

Mechanizmas čia toks. Apie jį išsamiai pasakoja šventasis Tomas Akvinietis XIII amžiuje. Valia ima siekti kokio nors tikslo, pavyzdžiui, įgyti mediko specialybę. Tada abi – valios ir proto – galios sąveikaudamos pasirenka priemones šiam tikslui pasiekti – pasirengimą egzaminams, reikalingo finansavimo paieškas ir pan.

Pasirinkus konkrečią priemonę, pavyzdžiui, lankyti korepetitoriaus pamokas, tai tampa valios objektu, ir valia šias pamokas laiko tikslu ir „įjungia“ priemonių, arba mažesnių tikslų, pasirinkimo mechanizmą. Tada valios ir proto bendras veikimas pasirenka priemonę sėsti į autobusą ir važiuoti į pamoką, šis važiavimas valiai tampa tikslu. Ir taip toliau.

Taigi mūsų valia yra galia, kuri nori įvairiausių tikslų – globalių ir menkučių. Šie tikslai sudaro hierarchiją. Mažesni tikslai yra tik priemonės didesniems tikslams pasiekti. O ar yra šioje tikslų hierarchijoje koks nors didžiausias žmogaus tikslas, kurio ji siekia? Ar tarp įvairių tikslų ir tikslelių, kurių siekiame, yra koks nors galutinis?

Krikščioniškasis mokymas sako: taip, yra. Aukščiausias ir galutinis žmogaus tikslas – būti su Dievu, arba žmogaus išganymas. Dauguma žmonių (krikščionių ir nekrikščionių) šį tikslą vadina laime. Jei sutartume dėl sąvokų, veikiausiai visi pripažintume, kad tokį aukščiausią, arba galutinį, tikslą turi kiekvienas žmogus. Tiesiog skirtingai jį vadina.

O jei taip, vadinasi, visas žmogaus gyvenimas vienaip ar kitaip turėtų būti susijęs su tuo aukščiausiu tikslu, ir gyvendamas žmogus visą laiką renkasi priemones šiam tikslui pasiekti. Vadinasi, žmoguje nuolat gyvas, nors gal ir neįsisąmonintas, rūpestis ir ieškojimas, kas jį ves išganymo, arba laimės, keliu, koks gyvenimo būdas, kokios vertybės, kokie moraliniai principai. Tas galutinis tikslas yra tarsi kelrodė žvaigždė, kuri traukia žmogų ir skatina rinktis tarp įvairių galimų judėjimo link jos alternatyvų. Galutinis tikslas yra tarsi reguliatyvas viskam, ką žmogus renkasi.

Taigi, mano valia dalyvauja man siekiant visokių tikslų. Dalinių, mažulyčių – kaip antai nuvažiuoti į Vilnių ar pavalgyti, didesnių – baigti studijas, sukurti gražią šeimą, ir didžiausio galutinio tikslo – būti išganytam, būti su Dievu, arba būti laimingam, – siekime.

Paklauskime taip – ar mano valia laisva?

Jeigu taip, kokia prasme ji laisva? Ar laisvai noriu būti Dievo Tu? Ar laisvai noriu būti laimingas? Na taip, laisvai. O ar šitam norui – būti Dievo Tu ar būti laimingam – būdinga pasirinkimo laisvė? Ar valia renkasi?

Ne, ji nesirenka. Ji tiesiog nori. Valia yra laisva, bet ji laisva ne pasirinkimo prasme. Tai ne pasirinkimo laisvė. Kokia tai laisvė? Valia yra laisva silpniausia laisvės forma – laisve nuo prievartos. Jos niekas neverčia rinktis galutinio tikslo, jos niekas neverčia norėti studijuoti, sukurti šeimą ar pavalgyti. Ji tiesiog nori. Valios laisvė yra laisvė nuo prievartos.

Eikime dar toliau. Kas valią skatina norėti? Kaip ji ima norėti? Dėl ko?

Ją traukia objektas, kuris yra priešais ją: laimė, šeima, specialybė, maistas.

Kas tą objektą valiai rodo?

Dauguma atvejų protas (tik galutinio tikslo atveju valią savęs link traukia Pats Dievas). Protas rodo valiai, kad šeima yra gėris, ir valia jo siekia. Protas rodo, kad studijos ir specialybė bus gėris, ir valia jų siekia. Protas yra ekranas, rodantis valiai dalykus, kurie jai bus gėris, ir ji jų siekia. Nes valia iš esmės yra gėrio siekimo galia. Ir tik todėl ji žengia į tai, ką jai rodo protas.

protas gali rodyti klaidingai.

Bet protas gali rodyti klaidingai. Pavyzdžiui, jis gali rodyti valiai, kad turtai ir žmonių garbė bus gėris, kuris atneš laimę. Jis gali rodyti, kad alkoholis, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai ir pinigų kaupimas atneš laimę. Jis gali rodyti, kad ukrainiečių žudymas ir jų žemių užgrobimas atneš laimę. Tai – proto defektas. Tai panašu į situaciją, kai žmogus nori valgyti, o protas siūlo paskanauti nuodų. Protas gali klaidinti. Jo svarstymuose tenka ieškoti silpnos vietos, dėl kurios žmogus ima įgyvendinti klaidingus sprendimus.

Kodėl žmogaus protas nusprendžia klaidingai? Nuo ko tai priklauso? Krikščioniškosios minties istorija, beje, remdamasi antikinių filosofijos mokyklų įžvalgomis, išplėtojo gaivų mokymą apie dorybes, kaip būtiną pamatą žmogaus protingumui formuoti. Tačiau svarbu ne vien dorybės.

Dievas paliko žmogų jo svarstymų valdžioje, – sako Siracido knyga. Svarstymas yra jautrus dalykas. Dovana, kuria reikia protingai naudotis. Žmogus svarsto, kokias priemones galutiniam ir visiems mažesniems tikslams siekti pasirinkti. Ir svarbu pasirinkti tinkamai.

Žinome, kad praktiniais klausimais juo daugiau žinių turi, juo geriau pasirinksi. Ruošdamiesi pirkti automobilį, daugybę laiko praleidžiame ieškodami informacijos, analizuodami ją, nes norime priimti geriausią sprendimą. Ir operacijai ruošdamiesi ieškome chirurgo, turinčio didelę patirtį, nes jis – tikėtina – nesuklys. Ir su visais buitiniais žemiškaisiais dalykais taip. O jei kalbame apie viso mūsų gyvenimo projektą? Ar turime pakankamą kompetenciją? Ar šioje srityje pakanka, kaip sakoma, „iš bendro išsilavinimo“?

Ne tik Vakarų, bet ir visose kultūrose ir civilizacijose, net gentinėse bendruomenėse rodomas didelis rūpestingumas esminių žmogaus gyvenimo principų, vertybių, pasaulėžiūros atžvilgiu, kitaip tariant, tikrovės, kokia ji iš tikrųjų yra, pažinimo ir tikrovės tiesos pažinimo atžvilgiu. Tai yra pamatinė sąlyga, norint iki galo išskleisti savo žmogišką prigimtį, tai pamatinė sąlyga norint nesuklysti.

Šis pažinimas lemia ne tik žmogaus charakterio bei dorinį ugdymą, jis statydina žmogų ir padeda jam būti iš tiesų laisvam. Laisvam ne daryti ką noriu, laisvam ne pasirinkti pačiam pagal savo autonomišką supratimą, bet būti tuo, kuris geba pasirinkti tinkamas priemones galutiniam tikslui pasiekti. Tokį žmogų šventasis Anzelmas Kenterberietis vadina gebančiu tarnauti teisingumui. Tikra laisvė reiškia atsakomybę už save, už kitą žmogų, už savo tautą, valstybę ir net pasaulį.

Vietoj išvadų

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad nors laisvės sąvoka šiandien vartojama labai įvairiai, turint tokią turtingą krikščioniškosios minties istoriją, netiktų laisvę tapatinti su darymu kas patinka arba su veikla pagal savo instinktyvius polinkius ir troškimus.

Be to, vertėtų kritiškiau vertinti liberalizmo laisvės sampratą, kuri laisvę grindžia autonomiška paties žmogaus proto sprendimo galia. Juk iš esmės laisvė yra teisingų priemonių galutiniam tikslui pasiekti pasirinkimas ir jų įgyvendinimas. Tokiai laisvei reikia ugdymo, pažinimo ir savęs statydinimo. Tai pastangų ir kovos kelias. Tačiau būtent jis suteikia protui galimybę priimti teisingus sprendimus ir rodyti valiai iš tikro gerą objektą.

Krikščioniškosios minties tradicijoje laisvė suvokiama dvejopai. Pirmiausia, laisvė, dėl kurios svarstome, renkamės ir sprendžiame patys. Ji yra mums duota. Dėl jos, pasak dalies krikščionių mąstytojų, esame Dievo paveikslas. Ir kita laisvė, į kurią esame pašaukti, Dievo vaikų šventumo laisvė. Ji laikoma aukštesne ir tikrąja laisve. Ji įgyvendina mūsų pašaukimą būti Dievo panašumu. Ir ši laisvė yra pirmosios – pasirinkimo – laisvės matas.

Todėl pasirinkimo laisvė nėra savivalė, ji turėtų būti tinkamai subordinuota galutiniam žmogaus tikslui. Tačiau nėra visai aišku, kaip žmogui jį pasiekti, o ir suklysti čia nevalia (tai ne automobilis ir net ne operacija, o viso žmogus gyvenimo projektas). Taigi kadangi žmogus stokoja pažinimo, jam reikalingas ugdymas ir ugdymasis, lavinimas ir lavinimasis, leidžiantys eiti vis didesnio išsilaisvinimo kryptimi – nuo pirminių savivalės impulsų, instinktyvių norų, kuriuos įveikę pereiname prie proto valdomų norų, o galiausiai lavindami savo pažinimą ir ugdydami dorybes prieiname prie teisingai pasirenkančio sprendimo laisvės, kuri mus veda į Dievo vaikų šventumą.

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Kas yra laisvė? Krikščioniškosios filosofijos požiūris appeared first on LAIKMETIS.

Vartant paruoštą dokumentą „Lietuva 2050: valstybės ateities scenarijai", STRATA (2022), 110 p. kyla daug minčių. Kai kuriomis iš jų pamėginsiu čia pasidalinti.

Visų pirma, kiek žmogus pajėgus įžvelgti ateitį? Ar nėra bergždžias pats toks sumanymas? Yra daug veiksnių, kurie galėtų esmingai paveikti Lietuvos gyvenimą ir apie kuriuos niekas dabar negali nė pradėti mąstyti, nes nežino, kokie jie galėtų būti. Net jei ir galime įvardinti keletą faktorių, pavyzdžiui, demografinis nykimas, technologijų plėtra, švietimo sistemos degradacija, auganti pajamų nelygybė etc., niekas dorai nežino, kaip jie tarpusavyje sąveikauja ir kokių vaisių iš jų sąveikos gausime net ir netolimoje ateityje.

Neturime ir metodo, kuris leistų grupuoti faktus ir daryti išvadas apie ateitį. Marksizmas bent jau tikėjo klasių kova ir ja mėgino paaiškinti įvairius visuomenės gyvavimo nutikimus.

Aptariamoje analizėje visuomenės reiškiniams paaiškinti pasitelkiamos išorės jėgos (apie tai truputį toliau) ir „nesaugumo“ jausmas – iš jo esą kyla visa, kas Lietuvoje nepatinka aptariamos analizės autoriams. Pagaliau, ateitis auga iš ateities šaknies, o ji priklauso tik Dievui, kurio minties mes negalime žinoti.

Labiausiai ateitį įminti trokšta tie, kurių rankose svarbiausi politiniai sprendimai.

Labiausiai ateitį įminti trokšta tie, kurių rankose svarbiausi politiniai sprendimai, šio pasaulio valdovai, todėl taip dažnai jie leisdavosi ir leidžiasi į įvairias anapusybės perskaitymo praktikas – šamanai, astrologai, būrimai, pranašai, žiniuonys... Kažin, ar jų pranašystės būdavo ir būna mažiau taiklios nei čia aptariamas Vyriausybės dokumentas. Jį veikiau turėtume skaityti kaip dabartinę valdžią mylinčių žylančių ir plinkančių liberalų (jie išvardinti 2 p.) svajonių, baimių ir negalių sąrašą.

Keturi scenarijai

Vyriausybės pasamdyti svajotojai kuria keturias galimos ateities versijas – „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Kapanojimasis“ ir „Amžinas įšalas“. Pavadinimai šmaikštūs, tik, žinoma, visi kas skaitė A. Huxley (A. Hakslio) romaną sutiks, kad jo pavadinimas daug labiau tinka antrajam scenarijui, kuriame sudėtos visos liberalų svajonės. Taikliausiai pavadintas trečiasis: tai ne ateities vizija, o dabartinės padėties Lietuvoje kritika. Kituose dviejuose – patyčiomis pasisaldintos liberalų baimės.

Vienoje iš šiame dokumente aptariamų keturių ateities scenarijų dalyje, manau, esama tam tikro įžvalgumo – tai tarptautinių santykių analizė po Rusijos Ukrainos karo įvedant JAV, Kinijos ir ES stiprumo ar silpnumo dėmenis. Tai gana artima ateitis: karo vaisiai veikiausiai bus akivaizdūs jau po dvejų ar trejų metų.

Prognozuotojai visais atvejais pripažįsta, kad Vidurio Europos valstybių, tad ir Lietuvos vaidmuo tarptautiniuose reikaluose gali išaugti, ir tik nuo pačios Lietuvos priklauso, kiek ji sugebės pasinaudoti palankia situacija. Galimų atvejų išvados įtikina. Tik lieka neaišku, kodėl ši protinga analizės dalis slepiama po tikrovę paslepiančia ideologine vėliavėle „įtampa tarp autoritarinių ir demokratinių valstybių“ (6 p. ir kt.).

Visa, kas šiuose keturiuose ateities scenarijuose pasakyta apie Lietuvos vidaus gyvenimą, pasikartosiu, – dabar valdančiųjų svajonių, baimių, negalių, o kartais ir patyčių iš politinių konkurentų sąrašas.

Pirmiausiai autoriai svarsto keturis Lietuvos valdymo modelius: sėkmingas Singapūro tipo autoritarizmas, sėkminga „konsoliduota“ demokratija, nesėkminga dabartinė demokratija ir nesėkmingas Kinijos tipo autoritarizmas. Paradoksaliai sėkmingas autoritarizmas siejamas su padidėjusia JAV įtaka Vidurio Europoje, o sėkminga demokratija – su stipria ES, bet į Aziją susitelkusiomis JAV.

Kad ir kaip būtų, scenarijų autoriai išpažįsta lemiamą užsienio veiksnių įtaką svarbiausiems Lietuvos vidaus gyvenimo klausimams tuo pačiu nuvertindami Lietuvos valstybės savarankiškumą: ar tikrai „demokratines“ ar „autoritarines“ tendencijas Lietuvoje lemtų ne bendresni daugelį šalių veikiantys Vakarų kultūros poslinkiai, vidiniai Lietuvos gyvenimo veiksniai, o didesnė ES ar JAV įtaka?

ar tikrai „demokratines“ ar „autoritarines“ tendencijas Lietuvoje lemtų ne bendresni daugelį šalių veikiantys Vakarų kultūros poslinkiai, vidiniai Lietuvos gyvenimo veiksniai, o didesnė ES ar JAV įtaka?

Turiu pastebėti, kad tai nėra vien mokslinis, supratimo ir pažinimo, bet svarbus politinis klausimas. Jei šitaip Lietuvos reikalus mato gana nemažas aplink dabartinę Vyriausybę besitelkiančių ekspertų ratas, ar kartais tai nereiškia, kad, jų supratimu, Lietuvos Vyriausybė, kaip koks nors Lukašenka, mutatis mutandis tegali būti ES ar JAV, ar, ketvirtojo scenarijaus atveju, Kinijos vietininkais? Ar tai nėra nuovargio ženklas? Ar Vyriausybei per sunki atsakomybės už visą Lietuvą našta, ir ji mielai ja dalintųsi su Briuseliu, Vašingtonu ar Pekinu?

Šeimos siaubas

Ypatingai skaisčiai liberalų negalia švyti aptariant pagrindinę Lietuvos problemą – katastrofišką demografinį nuosmukį. Visi keturi ateities scenarijai pripažįsta problemą ir mato vienintelį būdą taisyti padėtį – imigraciją. Geriausiu atveju Lietuva būtų patraukli aukštos kvalifikacijos imigrantams, blogiausiu – nepatraukli niekam.

Tokia negalia išties nestebina: ekonomizuoto mąstymo kategorijos neleidžia įsivaizduoti jokių kitų veikimo būdų. Tad visai neatsitiktinai gimstamumo skatinimo ir daugiavaikių šeimų rėmimo politika pasityčiojant priskiriama Kinijos tipo autoritarizmui: „Valdžia vykdo aktyvią pronatalistinę gimstamumo skatinimo politiką, labiausiai – per pinigines išmokas šeimoms, sulaukusioms vaikų, ir ypač remiant daugiavaikes šeimas. Orientuojamasi išimtinai į tradicinės šeimos modelį, ignoruojant kitas šeimos formas (kohabitaciją) ir nepilnas šeimas“ (44 p.).

Dar daugiau. Pasirodo, liberalų įsivaizdavimu, rūpinimosi šeima politika tiesiogiai tarnauja autoritarizmui: „Skiepijamas poreikis rūpintis šeima ir savimi tam, kad eiliniam piliečiui nekiltų noro dalyvauti priimant politinius sprendimus“ (43 p.). Šiame dokumente esama ir daugiau paaiškinimų, kodėl naujojo pasaulio kūrėjai taip nekenčia šeimos instituto. Mat, jų supratimu, būtent šeimoje iš kartos į kartą perduodamas visoks blogis, pavyzdžiui, „sovietinis mentalinis paveldas“ (50–51 p.). Apie kokius nors gerus iš šeimos gaunamus dalykus niekur neužsimenama.

Pasirodo, liberalų įsivaizdavimu, rūpinimosi šeima politika tiesiogiai tarnauja autoritarizmui.

Todėl gerojoje liberalų ateityje valstybės galios švietimo srityje bus neaprėpiamai plačios: „Kartu mokyklose formuojamas bendras visuomenės kultūrinis kodas: egzistuoja stiprus pilietinis ugdymas, orientuotas į kritinio mąstymo lavinimą“ (32 p.). Tėvams, Bažnyčiai, tautos gyvenimo papročiams „gerojo“ scenarijaus autoriai veikiausiai skiria tik kritinio pilietinio mąstymo priešų rolę.

Siaubingoji „tradicinė šeima“, kaip sakyta, būtų remiama tik baisiausio scenarijaus atveju, Lietuvą valdant Kinijos statytiniams. Nors labai panašiai svarstoma ir pirmojoje vizijoje, anot kurios Lietuvą valdo autoritariniai „prestižines užsienio aukštąsias mokyklas baigę jauni" (26 p.) JAV gerbėjai (27–28 p.).

Galbūt norėtumėte sužinoti, kaip šeimos atrodo geriausiame „liberalų rojaus“ scenarijuje? Prašau: „Lietuva vykdo šeimos politiką, kuri apima visas šeimų formas, skatina lyčių lygybę bei lankstų vaikų auginimo ir darbo ar karjeros derinimą. Valstybė plečia ikimokyklinio amžiaus (ypač iki 3 m.) vaikų priežiūros tinklą bei vykdo subalansuotą paramos būstui (jaunoms šeimoms) politiką“ (33 p.).

Išsiverskime į aiškesnę kalbą. Taip, vaiko auginimo atostogos veikiausiai bus dar labiau trumpinamos, todėl mažus vaikus reikės kuo greičiau atiduoti į darželius, – jie ne šeimoje turi augti, o valstybės priežiūroje, kad tik mamos ir tėčiai kuo daugiau dirbtų. Gražūs žodžiai apie laiką, saiką ir tylą (49 p.) ne jiems.

mažus vaikus reikės kuo greičiau atiduoti į darželius.

Ką reiškia „visos šeimos formos“, kurias neabejotinai engtų Lietuvoje įsigalėjęs autoritarinis JAV ar Kinijos primestas valdymas? Šiokį tokį atsakymą taip pat turime: „Įteisinta eutanazija, LGBT+ šeimos ir jų galimybės įsivaikinti. Be to, šioje visuomenėje darniai sugyvena žmonės ir robotai (pastarieji turi ir tam tikras žmogaus teises)“ (32 p.).

Štai kaip atrodo tas nuostabus naujasis liberalų pasaulis: vyrai ir moterys tuoksis su visokiais žmonėmis, ir, žinoma, naudosis paramos būstui programomis. Kažkaip čia senstantys liberalai nebespėja su pažanga – numatytas tik įsivaikinimas, ir nė žodžio apie surogaciją, vaikus mėgintuvėliuose, etc. Bet gal priešingai, jie toli aplenkia jauniklius svajodami apie santuokas su „žmogaus teises“ gavusiais robotais?

Visi scenarijai aptaria senstančios visuomenės iššūkius, poreikį mokytis visą gyvenimą, kalbama apie „sidabrinę ekonomiką“. Liberalų rojaus piešiamas paveikslas išsamiausias: be kita ko, bus „nustatyta lanksti, personalizuota pensijų sistema (priklausanti nuo darbo pobūdžio) ir pasikeitęs požiūris į senjorus užtikrina paskatas (suprask: „verčia“ – D. A.) vyresniems žmonėms likti darbo rinkoje“ (33 p.). O kai darbo rinkoje vyresni žmonės jau nebegali likti, nes susidėvėjo, – ne, jie neseks pasakų savo anūkams, nes, kaip matėme, numatyta nauja „žmogaus teisė“ – eutanzija.

Aptariamoje liberalų rojaus vizijoje gausu kitokių nepaprastai įdomių ir svarstymo vertų temų. Kviečiu visus susipažinti su šiomis svajonėmis ir kartu nuspręsti, ar norėtume tokios jų ateities sulaukti.

The post Doc. dr. Darius Alekna. Pasvarstykime Lietuvos ateitį appeared first on LAIKMETIS.

Ne taip seniai tokie rezistentai, kaip vyskupas Jonas Kauneckas ir Petras Plumpa pripažino, kad kovojo už kitokią Lietuvą. Vienokiais arba kitokiais žodžiais tą patį išsakė kovotojai Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, partizanas Jonas Kadžionis-Bėda.

Ne itin dabartine Lietuvos padėtimi džiaugiasi Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Robertas Grigas, ją iš esmės keisti stengėsi Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas, Kazimieras Uoka. Dauguma šių kovotojų jau ilsisi po velėna. Iš gyvųjų rezistentų šiandien Seime – bene vienintelis Petras Gražulis. Jo manieros ir akcentai vieniems patinka, kitiems – ne, bet faktas: jis tikrai kovojo.

Kai šie žmonės dalyvavo uždraustoje savilaidoje, kovėsi partizanų gretose, sėdėjo lageriuose ir kalėjimuose, kur buvo ir už ką kovojo V. Landsbergis? Pasak internete platinamo laiško – gyrė jį išvadavusią sovietų armiją ir prašėsi į komjaunimą. Su visa pagarba už jo laikyseną Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją, didžiąją gyvenimo dalį jis pats taip ir kovojo. Tad kam kalbėt, o kam – patylėt.

Būtent už tokią Lietuvą, kokia ji dabar yra, skelbiasi kovojusi Rita Miliūtė. Na, taip, ji dalyvavo Sąjūdžio žiniasklaidos kūrime, bet tai buvo laikai, kai oponuoti sovietijai jau buvo populiaru ir gana saugu.

Nelabai gali kaltinti tokius žmones, kaip Andrius Tapinas, Tomas Vytautas Raskevičius, Andrius Navickas – jie didžiosioms kovoms buvo per jauni. Bet ir patys galėtų būti kiek kuklesni, spręsdami, kas, kaip ir už ką tuomet kovojo. Aušra Maldeikienė rašė sovietinę disertaciją. Rimvydas Valatka dirbo sovietiniame laikraštyje. Praregėjo? Duok, Dieve, bet abejotina. Iš vienos patogios pozicijos – į kitą.

Iš didžiųjų kovotojų už laisvę neoliberalią poziciją dabar palaiko bene vienintelis Julius Sasnauskas. Liūdna, kai buvę patriotai tampa tautą, dorovę ir šeimą naikinančios ideologijos šalininkais, bet jis – vienas iš tos saujelės, kuri bent turi teisę sakyti, kad kovojo.

Liūdna, kai buvę patriotai tampa tautą, dorovę ir šeimą naikinančios ideologijos šalininkais.

Absoliuti dauguma iš tų, kurie kovojo, ir kurie sulaukė šios Lietuvos – tokios, kokia ji dabar yra, tapo jos oponentais. Ir absoliuti dauguma tų, kurie palaiko neoliberalizmo liniją, arba atėjo iš sovietinių sluoksnių, arba pilnametystės sulaukė jau tais laikais, kai tikrosios kovos už Lietuvą prieš okupacinį sovietų režimą jau buvo pasibaigusios.

Sovietinės kilmės neoliberalų psichologija – aiški. Anais laikais jie dirbo vienai vyraujančiai sistemai, dabar – kitai. Jei rytoj Lietuvoje įsivyrautų islamistai ar fašistai, jie dirbtų jiems. Amžino prisitaikėlio pozicija. Šie žmonės nei kovojo, nei kovos, jie visada bus stipresniojo pusėje.

Neoliberalus jaunimėlis – taip pat lengvai suprantama socialinė kategorija. Šie žmonės mano, kad didžiulė rezistencija – nueiti prie bažnyčios ir pamaskatuoti nuogomis genitalijomis. Net jei tautos dauguma tuo piktintųsi, jiems daug svarbiau, ką pasakys pasaulio galingieji, kurie – anokia paslaptis – daugeliui jų dar ir moka.

Tiek vieniems, tiek kitiems reali kova, rizikuojant prarasti darbą, socialinį statusą, saugumą, sveikatą ar net gyvybę – sunkiai suprantama. Jie gali reklamuotis ant didvyrių kaulų – pavyzdžiui, viešai ir karštai remdami Ukrainos kovotojus – bet patiems stoti į jų vietą būtų kažkas virš jų suvokimo ribų. Ir nieko keisto.

Dabartinėje Ukrainoje kovingiausius dalinius taip pat sudaro tie, kurie pačioje Ukrainoje ilgus metus kovojo su oligarchais ir neoliberalais. Nepabijokim tų žodžių – radikalūs nacionalistai. Ne vaivorykštiniai upėtakiai, gyvenantys dėl savo malonumų. Tokiems jų gyvenimas – per brangus.

Mylėti save ir savo gyvenimą – natūralu. Tai – tipiška vidutinio žmogaus būsena. Didvyriai visais laikais ir visose visuomenėse sudaro mažumą. Ir būtent ši mažuma lemtingais momentais išjudina ir patraukia paskui save daugumą. Smerkti žmogų už tai, kad jis – žmogus, beprasmiška. Lygiai taip pat beprasmiška jį garbinti. Palikime pagarbą tiems, kurie pasirinko didvyrio – aukos – kelią. O kitiems palikime jų vietą. Dvikojo gyvūno vietą. Jie patys ją pasirinko.

The post Marius Kundrotas. Kas, kaip ir už kokią Lietuvą kovojo? appeared first on LAIKMETIS.

Tokį politinės kairės žlugimą 1970-aisiais aprašė žymus italų filosofas Agostino del Noce. Tuo metu tebesant populiariems proletariato išlaisvinimo iš buržuazijos priespaudos idealams, marksistinio freudizmo teoretikas Herbertas Marcuse'as teigė, kad seksualinė moralė yra senas išnaudotojų klasės įrankis. Tokia idėja nebuvo nauja: panašiai kalbėjo jau Engelsas, o ketvirtajame XX a. dešimtmetyje – psichoanalitikas Wilhelmas Reichas.

Po sovietinio marksizmo žlugimo proletarų išvadavimo idėjai nugrimzdus į praeitį, jos vietą užėmė žmonijos „išvadavimo“ iš seksualinės moralės siekis. Kaip žinia, jis vadinamas „žmogaus teisių“ gynimu.

Kadangi kampanija buvo taip gerai pavadinta, ją priėmė taip pat ir dešiniosios politinės jėgos. Jei liberalų siekiai „išlaisvinti“ seksualinį instinktą visada sutapo su tokiu socialdemokratinės-marksistinės tradicijos tikslu, tai konservatorių pasukimas šia kryptimi prieštarauja konservatyviai pasaulėžiūrai. Tačiau čia gi „žmogaus teisės“!

Jei liberalų siekiai „išlaisvinti“ seksualinį instinktą visada sutapo su tokiu socialdemokratinės-marksistinės tradicijos tikslu, tai konservatorių pasukimas šia kryptimi prieštarauja konservatyviai pasaulėžiūrai.

Žymus lenkų filosofas ir europarlamentaras Ryszard‘as Legutko atkreipia dėmesį į liberalios demokratijos giminingumą komunistinei utopijai. Ši Briuselyje dominuojanti politikos kryptis, anot filosofo, nėra nei liberali, nei demokratiška.

Neliberali todėl, kad draudžia liberalią nuomonę (homo)seksualios ortodoksijos atžvilgiu, o nedemokratiška todėl, kad mažumos pažiūras daugumai primeta prievarta. Utopinis liberalios demokratijos pobūdis reiškiasi tam tikru mesianistiniu įkarščiu atvesti žmoniją į „šviesią ateitį.“

Žmogus yra religinė būtybė: kaip yra sakęs Chestertonas, „kai žmogus nustoja tikėti Dievą, jis nepradeda tikėti į nieką, tačiau ima tikėti į ką nors“. Dabar tikima į seksualinį išsilaisvinimą.

Kovoje už „žmogaus teises“, pasak Legutko, proletaro vietą užėmė homoseksualas, o eksploatacijos – diskriminacija. Kaip ir būdinga marksistiniam paveldui, Briuselio Parlamente dvelkia „stingdanti atmosfera“ kitaminčių atžvilgiu. Berods jos paveikti į seksualinę kairę pasuko ir daugelis dešiniųjų.

Ir vis dėlto keista, kad mūsų konservatoriai nemato, jog seka savo idėjinio priešo Friedricho Engelso pėdomis. Gal kaltas neapsiskaitymas. Feminizmo judėjime, kurio „trečioji banga“ yra „postfeminizmas“ ir Judith‘os Butler išpopuliarinta gender teorija, Engelso ir Markso mintis, kad pirmasis proletaro išnaudojimas įvyko šeimoje, yra aukštai vertinama.

Pagal šeimos ir privačios nuosavybės kilmę Engelsas rašo, kad atsiradus privačiai nuosavybei, pirmasis turto kaupėjas ir jo saugotojas buvo vyras, o pirmieji proletarai – žmona ir vaikai. Šiai „darbininkų klasės“ priespaudai panaikinti reikalinga panaikinti privačią nuosavybę ­– o tam reikalingas šeimos sugriovimas.

Kad kovos prieš eksploataciją virtimas kova prieš „diskriminaciją“ reiškia kairiųjų politinio spektro žlugimą yra akivaizdu. Tačiau dėl „žmogaus teisių“ ir „viktimologijos“ retorikos susipainiojo ir dešinieji.

dėl „žmogaus teisių“ ir „viktimologijos“ retorikos susipainiojo ir dešinieji.

Pastarieji, kovodami už seksualinį „išsilaisvinimą“, išduoda savo konservatyvizmą, o kairieji – pačią savo tapatybę – kovą už socialinį teisingumą. Kaip žinia, jo labai trūksta tai pačiai darbininkų klasei, nors jos sudėtis dabar tapo įvairesnė nei fabrikuose vargstančių XIX a. proletarų.

Tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems politikams galima patarti du dalykus. Visų pirma, netikėti, kad „visapusiškas seksualinis iškrypimas“ žmonijai atneš laimę. Būtent taip pilną seksualinę laisvę įvardino Herbertas Marcuse, sekdamas Freudo terminu (polymorph-perverse).

H. Marcuse'as netinkamai interpretuoja psichoanalizės tėvą: brandus seksualumas, kaip Freudas rašo „Trijose esė apie seksualumo teoriją“, yra sujungtas su meile bei atviras reprodukcijai. Tačiau šis Freudo teiginys retai kada prisimenamas, o respektabilią publiką truputį žeidžiantis Macuse'o „visapusiško iškrypimo“ siekis tam tikras kūno vietas pridengė „meilės“ lapeliu.

Antra, būtų gerai matyti, kad, kaip kalba daugelis istorikų, šeimos žlugimas reiškia bevaikystę ir valstybės žlugimą. Pirmame amžiuje po Kristaus, norėdamas užkirsti kelią prasidedančiam Romos žlugimui, imperatorius Augustas senate sakė kalbą apie šeimos išsaugojimo svarbą...

Tuo tarpu, pasak graiko Polybijaus, II amžiuje prieš Kr. pamažu skęstančioje Antikinėje Graikijoje vyko tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje: miestai tuštėjo, įprastomis tapo vėlyvos ir mažos šeimos, o vyrai tenkino savo instinktus homoseksualiai arba su vergėmis ir prostitutėmis. Šiandien tokią vergę du trečdaliai jaunų vyrų išnaudoja savo telefone.

Konservatorių dar norėtųsi paprašyti: nenaikinkite Motinos bei Tėvo dienų! Toks prašymas atrodo nereikalingas? Neapsigaukite. Jei Baltieji rūmai žodį „motina“ keičia „gimdančiu žmogumi“, teks vadinti ir jums. Taip pat per Tėvo dieną turėsite nediskriminuoti nėščių tėvų.

O gal ir tarp socialdemokratų dar atsiras tėvų, kurie norėtų jau netrukus pastoti? Kairiuosius labiausiai norėtųsi paprašyti nepamiršti paprasto XXI amžiaus Lietuvos proletaro...

The post Dr. Gintautas Vaitoška. Politinės kairės transformacija į seksualinę kairę appeared first on LAIKMETIS.

„Viskas keičiasi taip greitai ir taip radikaliai, kad taip, kaip buvo anksčiau, nebebus. Todėl turime prisitaikyti gyventi pokyčiuose“, – kreipdamasi į Liberalų sąjūdžio suvažiavimo dalyvius šeštadienį Vilniuje sakė partijos pirmininkė.

Tuo tarpu liberalizmo esmė yra „keisti ir keistis“, sakė ji, pabrėždama, jog liberalai puikiai suvokia, kad bet kokia sistema „kiek yra gyva, gali ir privalo keistis“.

„Pasaulis keičiasi, todėl dabar – mūsų laikas“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.

„Tą turime suprasti visi – nuo Seimo, Seimo frakcijos, mūsų vadovaujamų ministerijų iki savivaldos. Iki partinių skyrių, kiekvieno partijos nario“, – tvirtino politikė.

Pasak jos, politinė situacija šiandien yra viražų pilni „atrakcionų kalneliai“, tačiau partijai pavyko nemažai nuveikti įvairiose srityse, o prie to prisideda tiek partijos deleguoti merai ir savivaldybių tarybų nariai, tiek frakcija Seime.

Pati V. Čmilytė-Nielsen sakė savo veikloje vengusi impulsyvumo, dirbusi racionaliai ir apgalvotai, telkdama bendram darbui ir susitarimų paieškoms.

„Iššūkių per pastaruosius pusę metų buvo tiek, kiek užtektų visai kadencijai, o gal net ne vienai“, – kalbėjo politikė.

Anot jos, po šios Seimo kadencijos viskas bus gerokai pakitę, ypač žmonių mąstymas, poreikiai, motyvacija.

„Turime suspėti į šį judantį traukinį, kitaip liksime perone“, – tvirtino Liberalų sąjūdžio lyderė.

Pasak partijos pirmininkės, Liberalų sąjūdis yra susikūręs bene stabiliausią rėmėjų bazę tarp politinių partijų.

„Šie rezultatai rodo, kad mes ne tik sugebėjome pasikeisti ir keičiamės toliau, bet ir susikūrėme reputaciją, atsparią kartais primetamiems įvaizdžiams“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.

Pasak jos, partija jau pasikeitė, atsinaujino skyriai, pozicijas užima nauji veidai.

„Mes keičiamės, nes ateina nauji žmonės. Tačiau būtent todėl, kad keičiamės, prie mūsų ir jungiasi nauji žmonės. Jie patys sako, kad juos tai motyvuoja. Pasitraukiantieji – taip, tokių taip pat yra – nebėra problema.  Tai natūrali gyvo organizmo kaita. Lemia nebe skaičius, o aktyvumas, noras kažką padaryti, pakeisti, įgyvendinti.“, – sakė Liberalų sąjūdžio pirmininkė.

Pastarųjų gyventojų apklausų duomenimis, už Liberalų sąjūdį balsuotų apie 6 proc. gyventojų, , o V. Čmilytė-Nielsen yra viena iš populiariausių politikių šalyje.

Valdančiajai daugumai priklausantis Liberalų sąjūdis Seime turi 13 atstovų, jiems priklauso Seimo pirmininko postas bei Aplinkos ir Kultūros ministerijos, kurioms vadovauja Simonas Gentvilas ir Simonas Kairys.

Partijos atstovai yra septynių Lietuvos savivaldybių merai.

Kovo mėnesio duomenimis, Liberalų sąjūdžiui priklauso 6,9 tūkst. narių.

Liberalų sąjūdis šeštadienį tvirtina naują partijos vizualinį identitetą. Partijos simbolika nebuvo atnaujinta nuo pat jos įkūrimo 2006 metais.

The post Seimo pirmininkė Liberalų sąjūdžio suvažiavime: dabar - mūsų laikas appeared first on LAIKMETIS.

Kultūrinis marksizmas apskritai yra oksimoronas, nes marksizmas gimė ir brendo kaip ekonominė teorija. Karlui Marxui (Karlui Marksui) ekonomika buvo žmogiškosios būties bazė, o kultūra – tiktai antstatas.

Tiesa, vėlesni teoretikai – György'is Lukácsas (Djordis Lukačas), Antonio Gramscis (Antonijas Gramšis) ir ypač Herbertas Marcuse (Herbertas Markuzė) su visa Frankfurto mokykla – marksizmą praplėtė kultūrinėmis pretenzijomis, tačiau K. Marxo socioekonominė vizija liko marksizmo šerdimi.

Naujoji kairė arba neomarksizmas – tikslesnės sąvokos šiam reiškiniui apibūdinti, nes jame kai kas perimta iš marksizmo, būtent – revoliucija prieš buržuazinę civilizaciją, bet tam tikra prasme ir distancijuotasi nuo senojo marksizmo, nes proletariatą, kaip revoliucijos bazę, pakeitė tautinės mažumos ir įvairaus plauko dekadentai. Vis dėlto šie vardai dažnai vartojami pernelyg plačiai.

Pirmiausiai, šiais vardais vadinami tie, kurie patys save laiko liberalais ar net nuosaikiais konservatoriais. Daugelis jų vargu, ar kada nors gyvenime skaitė G. Lukácso, A. Gramscio ar H. Marcuse's darbus. Nebekalbant apie tai, kad laikytų juos savo autoritetais. Žinoma, Johnas Locke'as (Džonas Lokas) ir Edmundas Burke'as (Edmundas Berkas) vartosi karstuose, regėdami tokius savo „sekėjus“. Pirmasis akcentavo pozityviąją laisvę, antrasis gi laisvę be išminties ir dorybės laikė didžiausiu įmanomu blogiu.

Vis dėlto šiuolaikinių liberalų šaknų jau galima rasti Johno Stuarto Mill'io (Džono Stiuarto Milio) raštuose, kur pabrėžta negatyvioji laisvė. Taip atsiranda laisvė, atskirta nuo moralės, šeimos, tautos, bendruomenės.

O jei kas primins, kad liberalai tradiciškai pasisakydavo prieš reglamentų ir apribojimų gausinimą, ką daro šiandieniniai liberaliosios demokratijos šaukliai, teks atsakomai priminti John Rawls (Džoną Rolsą), kuris kvietė liberalizmą paversti valdančiąja ideologija, nes jis – nei daugiau, nei mažiau – pati teisingiausia ideologija. Iš čia kyla liberalių nuostatų primetimas tiems, kurie nėra liberalai.

Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni.

Liberalizmas nėra vienintelė sau prieštaraujanti ideologija. Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni. Pasaulio perėjūnų ir vietinių dekadentų laisvės vertinamos labiau, nei patriotų, krikščionių ar tiesiog konservatorių laisvės – ne tik stabdyti, bet net ir kritikuoti laisvesnius. Vienų laisvės visada riboja kitų laisves, telieka apsispręsti, į kurią pusę ribas plėsti, o į kurią – siaurinti. Vis dėlto lyginant šiuolaikinį liberalizmą su J. Locke'as klasika tenka vartoti sąvoką – neoliberalizmas.

Neomarksizmas taip pat egzistuoja. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis – gana įtakingas. Tuo tarpu Lietuvoje tai – gana marginali srovelė, apsiribojanti Bielskių šeima ir jos simpatikais, kurių aukščiausias pasiekimas buvo laikinas premjero patarėjo statusas. Mažutė grupelė be realios įtakos. Tai – ne baubas, o tik baubukas. Žinoma, ir mažus baubukus reikia stebėti, Vakarų pavyzdys rodo, kaip iš jų išauga dideli baubai.

Tuo tarpu kalbant apie valdančiąsias grupes – Tėvynės sąjungą, Liberalų sąjūdį ar net Laisvės partiją – neomarksizmo terminas lieka abejotinas. Visos šios partijos, pirmiausiai, yra kapitalistinės. O marksizmas – tiek senasis, tiek naujasis – užkietėjęs kapitalizmo priešininkas.

Tai, kad politinės neoliberalų ir neomarksistų praktikos kartais sutampa – ypač kalbant apie migrantų ir dekadentų laisvių plėtrą bei jų oponentų ir kritikų eliminavimą už teisės ribų – vargu, ar turėtų stebinti.

Požiūris į nacionalizmą jungia tiek neoliberalus, tiek neomarksistus su putinistais, o požiūris į Izraelį – nacistus su neomarksistais, bet vargu, ar tai leidžia tam tikrus sutapimus laikyti absoliutaus identiškumo įrodymu. Be kita ko, valdančios koalicijos lyderiai turi didesnį ar mažesnį ryšį su religija, o marksistams religija – pirmiausiai sunaikintina priespaudos forma, jei tik tai nėra „skriaudžiamųjų“ religija.

Žmonės, sekantys K. Marxu ir H. Marcuse verčiau nusižudys, nei eis po konservatizmo ar juolab – krikščioniškosios demokratijos vėliava, net jei už tos vėliavos nieko daugiau ir nėra. Neis nei į partiją, nei į koaliciją su tais, kurie turi bent šiokį tokį dešinės fasadą.

Neomarksistai mirga būtent socialdemokratų paribyje. Vadinti neoliberalus neomarksistais – geras propagandinis sprendimas, nes Lietuvoje marksizmas dar sovietų laikais tapo keiksmažodžiu, bet labai abejotina priemonė sąžiningoje politologinėje diskusijoje.

Jei vis dėlto norima distancijuoti šiuolaikinius valdančiuosius nuo bet kokios formos liberalizmo, tai jau geresnis terminas – leftizmas. Išties prigimtinė šeima, tautinė valstybė ir konservatyvi moralė yra dešiniosios vertybės, o visa tai, kas joms prieštarauja, lokalizuotina kairėje.

O labiau susipažinusiems su istorija galima pasiūlyti ir kitą sąvoką – jakobinizmas. Jakobinai buvo pirmieji, kurie laisvės vardu kapojo galvas tiems, kurie ta laisve bandė naudotis savaip, o ne pagal pačių jakobinų sampratą.

Prieš kaltindami oponentus klasta ar veidmainyste pirmiausiai patys venkime klaidinančios propagandos. Juolab – asmeniniais tikslais, kai balinamos savų lyderių biografijos, priskiriant oponentams suklastotas etiketes.

The post Marius Kundrotas. Neomarksizmas – baubai ir baubukai appeared first on LAIKMETIS.

Europos Sąjunga (ES)  skelbiasi ir džiūgauja  pasiekusi  „istorinį“ susitarimą dėl interneto reguliavimo. Mirtinos Kremliaus ordų grėsmės akivaizdoje mums reikia daugiau draudimų, cenzūros, kontrolės, kiršinimo ir skaldymo? Apie tai kalbamės su politologu, Nacionalinio susivienijimo vienu iš steigėjų Vytautu Sinica. Pašnekovo nuomone, džiūgauti draudimų gausa nėra protinga.

„Skaitmeniniu paslaugų aktu (Digital Services Act, DSA) – didžiulio projekto, skirto technologijų bendrovių veiklai reguliuoti, antrąja dalimi – numatomos griežtesnės bausmės platformoms ir tinklapiams, skelbiančioms įvairų draudžiamą turinį: nuo neapykantą kurstančios kalbos iki dezinformacijos ir vaikų lytinio išnaudojimo vaizdų.“

Ar kova su neapykantos kalba, rasizmu, ksenofobija kartais netampa dingstimi perteklinei cenzūrai? Kuo tai pasireiškia, jei taip yra? Juk cenzūra numato ir prielaidą, kad yra viską teisingai matantys cenzoriai?

-Galima sakyti netgi drąsiau: kova su neapykantos kalba ne kartais tampa, o iš esmės ir egzistuoja tiesiog kaip priedanga cenzūrai paslėpti. Šiandien dauguma atvejų, kai žmonės socialiniuose tinkluose blokuojami ar realiame gyvenime izoliuojami „dėl skleidžiamos neapykantos“ yra ne kokios neapykantos ar skatinimų susidoroti atvejai, o banaliausias konservatyvių pažiūrų išsakymas.

Pasisakyti, jog šeima galima tik tarp vyro ir moters, kad neįmanoma pakeisti lyties, o noras tą daryti yra toks pat tapatumo sutrikimas kaip ir noras būti kitu asmeniu, požiūris, kad valstybės turi saugoti savo sienas, priimti tik legaliai atvykstančius migrantus ir stengtis integruoti juos į visuomenę, konstatavimas, jog vyksta Europos islamizacija – visa tai šiandien traktuojama kaip neapykantos kalba, įvairūs, o ypač vieši asmenys teisiami ir neretai baudžiami dėl tokių pasisakymų, o masė žmonių netenka pamatinių saviraiškos laisvių, nes yra už tokį požiūrį užblokuojami socialiniuose tinkluose.

Tenka išgirsti naivių pastabų, esą socialinis tinklas tėra dar vienas verslas ir ką nori, tą ir aptarnauja pagal savo paties taisykles. Toli gražu. Socialiniai tinklai šiandien įgavo tokį mastą, kad faktiškai tapo pagrindine viešąja erdve, kurioje vyksta viešųjų reikalų svarstymas.

Didžioji žiniasklaida nuolatos kuria naujienas iš socialinių tinklų pasisakymų, o politikai ir kiti asmenys sąmoningai renkasi savo nuomonę išsakyti būtent socialiniuose tinkluose. Tai nauja norma. Netekti galimybės jais naudotis reiškia būti pašalintam iš XXI amžiaus viešosios erdvės. Ir tai masiškai vyksta.

Kai kurie politikai, kaip tarkime Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius bei jo vienminčiai, yra linkę sieti simpatijas Ukrainą užpuolusiam Kremliui su požiūriu į lyčių kiekį, šeimos sampratą, lytis pakeitusių asmenų dalyvavimą kitos lyties atstovų sportų varžybose. Jei nepritari progresui – esi putinistas?

-Nėra nei loginio, nei faktinio pagrindo teigti, kad tradicinis, biologine tikrove grįstas šeimos ar lyties supratimas reiškia simpatijas Kremliui.

Patikrinti be galo paprasta. Vienalytėms partnerystėms (taigi šeimoms, nes partnerystė yra naujas bandomas įteisinti šeimos kūrimo būdas) Lietuvoje metai iš metų nepritaria apie 80 procentų Lietuvos piliečių, naujausiose apklausose jų skaičius dar labiau išaugo.

Pagal Raskevičių jei visi putinistai, nors taip tiesiogiai pasakyti jis lyg ir nedrįsta. Bet apklausos taip pat labai aiškiai rodo, kad arti 90 procentų Lietuvos piliečių palaiko Ukrainą kovoje prieš Rusijos agresiją, taip pat žinome kad net pusė Lietuvos gyventojų kokia nors forma skyrė paramą Ukrainai.

Taigi Lietuvoje, grubiai tariant, beveik visi išskyrus aukščiausių pajamų Vilniaus jaunimą („Vilniaus burbulą“) yra už vyro ir moters šeimą, ir beveik visi palaiko Ukrainą, ne Putiną. Akivaizdu, kad jokio ryšio tarp prigimtinės šeimos ir Putino palaikymo nėra. Lietuva tiesiog yra visuomenė, per gerai žinanti, kas yra Putinas ir Rusija, patyrusi jų agresiją ir suvokianti ten tūnantį blogį.

Verta pastebėti, kad tą patį dar aiškiau liudija su Rusija kariaujanti Ukraina. Jos visuomenėje pagal „Pew Research Center“ tyrimus net ne partnerysčių įteisinimui, o tiesiog „homoseksualumo toleravimui visuomenėje“ 2020 metais pritarė vos 14 procentų gyventojų ir šis skaičius net mažėja, nes 2007 metais pritarė 19 procentų. Kas susidūrė su ukrainiečiais, tikrai negali stebėtis šiais skaičiais.

Pagal Raskevičių, ir Ukraina simpatizuoja Putinui. Toks argumentas yra tiesmukai propagandinis ir banaliai kvailas. Manau, Laisvės partija žeminasi juo mojuodama.

Norite sakyti, kad tai tik Lietuvai būdinga tendencija?

-Reikia pripažinti, kad neretai kitaip yra Vakarų visuomenėse, kurios visada naiviai žvelgė ir į Rusiją, ir į komunizmą, nepatyrė jų siaubo ir dėl to nesuvokė grėsmės. Putinas labai daug investavo į savo kaip „tradicinių vertybių gynėjo“ įvaizdį, vaizdavo kovą su vertybių nuopuoliu.

Nors Rusijoje klesti abortai, paleistuvystė, skyrybos, ŽIV, o gimstamumo rodiklius iki bent kiek padoresnių kelia milžiniška šalies musulmonų imigrantų bendruomenė. Iš esmės Rusijoje vyrauja visos tų pačių Vakarų moralinės problemos ir dar daug kitų. Tiesiog yra daug skambios retorikos „prieš gėjus“.

Vakarų šalių visuomenėse dalis tradicinių pažiūrų žmonių šia pasaka tiki ar tikėjo bent iki karo. Reikia tikėtis, kad karas ir jiems atskleis tikresnį vaizdą.

Kaip vertinate nuomonę, kurią išsakė net buvęs Konstitucinio Teismo vadovas Dainius Žalimas, kad būtent karas Ukrainoje yra signalas pažangai. Esą stovime „ant dviejų valčių“ ir laikas rinktis vakarietišką, t.y. – pritarti Stambulo konvencijoms bei partnerystėms, nes tik taip atsiribosime nuo Putino?

-D. Žalimo pasisakymai nuolatos atkartoja Laisvės partijos retoriką. Jeigu jis negautų gero posto Vakaruose, nenustebčiau, kad jį svarstytų partijos kandidatu į prezidentus. Lietuva nestovi ant jokių valčių, nesėdi ant dviejų kėdžių.

Civilizaciškai Lietuva yra Vakarai ir niekaip kitaip negali būti, visi pasirinkimai seniai padaryti. Pagrindinis pasirinkimas padarytas XIV a. priimant krikštą ir su juo atėjusią kultūrą, švietimo sistemą, elgesio normas, bendrą tada tik gimstančios Europos erdvę.

Didesnę savo istorijos dalį kaip tik buvome pagrindiniai Vakarų gynėjai nuo Rytų ordų. Rusijos ir SSRS okupacijos plėšė mus iš šios erdvės, bet niekada neišplėšė. Narystė ES ir NATO galutinai įtvirtina absoliučiai aiškią mūsų priklausomybę Vakarams. Turime juose būti kritiškais ir perimti tik tai, kas naudinga, reikalinga ir atitinka mūsų suvokimą apie gerą ir teisingą gyvenimą. Tačiau esame Vakarai ir tam visiškai nereikia jokių partnerysčių ar Stambulo konvencijų.

Esame Vakarai ir tam visiškai nereikia jokių partnerysčių ar Stambulo konvencijų.

Partnerystės įstatymo nebuvimas nedaro mūsų prorusais? Neįkalina „rusiškame pasakojime“?

-Priešingai. Šiandien leftistų keikiama prigimtinė šeima yra būtent europinės civilizacijos bruožas. Įvairūs Rytų kraštai ar necivilizuotos tautos leido poligamiją ir kitokias šeimos santykių formas (nors niekur šeima nelaikė homoseksualių santykių). Gi Europoje šeima visada buvo suvokiama tik kaip sudaroma vyro ir moters santuoka. Taip buvo mažiausiai nuo antikinės Romos laikų iki XX a. pabaigos.

Šiame kontekste paradoksalu, kad būtent Sovietų Rusija po Spalio revoliucijos buvo pirmąja šalimi pradėjusia „seksualinę revoliuciją“. Valdžią paėmęs Leninas tada įteisino civilinę santuoką, o bažnytinę panaikino. Taip pat įteisino skyrybas be kaltės, abortus pagal pageidavimą, netgi perėmė vaikų auklėjimą į valstybės rankas.

Homoseksualumas buvo dekriminalizuotas, vyko LGBT (tada dar nebuvo tokios santrumpos) paradai. Išlaisvintos meilės rėmėsi Markso ir Engelso mokymu panaikinti buržuazinę šeimą, kurioje per paveldėjimą kaupiasi kapitalas ir nelygybė, perduodamos „buržuazinės vertybės“.

Stabili šeima, kurioje auklėjami vaikai turėjo būti panaikinta, visi būti laisvi mylėtis su kuo užsimano. Visa tai gali skambėti skandalingai, nes 1940 metais Lietuvą okupavusi SSRS tokia jau nebuvo.

Stalinas nutraukė šią seksualinę revoliuciją 1929 metais, nes laisvos meilės eksperimentas sudraskė visuomenės audinį: plito venerinės ligos, po šalį klaidžiojo galybė savo tėvų nežinančių ir niekieno neprižiūrimų vaikų, daugybė žmonių buvo psichologiškai sugniuždyti išnaudojimo ir vienatvės.

Laisva meilė pasirodė ne tokia jau patraukli. Taigi kalbant griežtai istoriškai, dabartines LGBT judėjimo idėjas ar bent jų pirmtakus praktikoje pirmiausiai pritaikė būtent Sovietų Rusija. Pokario seksualinė revoliucija Vakaruose tebuvo kopija, kurios neigiamos pasekmės ne tokios akivaizdžios dėka kontracepcijos.

Apibendrinant jūsų klausimą, Lietuva neturi priimti nei partnerystės, nei Stambulo konvencijos, nes tai nėra teisinga, netarnauja geriausiems vaikų interesams augti stabiliose šeimose turint tėvą ir motiną ir neatitinka aiškios daugumos gyventojų nuomonės. Būtų tiesiog gėda priimti sprendimus dėl to, kad kažkas dabar madinga Vakaruose. Laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kokia norime būti, ne beždžioniavimas, o piliečių suvokimas ir visuomenės normos yra įstatymų pagrindas.

Jūs nesutinkate, kad Putiną, Rusiją remia tie patys, kurie nepritaria gėjų santuokoms, dviem tėčiams, dviem mamoms, Stambulo konvencijai, nesiskiepijo nuo koronaviruso, turi mažiau pajamų bei yra mažiau išsilavinę? Turite argumentų šiam pasakojimui dekonstruoti?

-Vietoje teorinių išvedžiojimų geriausia pasižiūrėti į visuomenės tyrimus, juose visi atsakymai. Nesąmonė apie paramą Putinui atsakyta jau anksčiau – tokios paramos Lietuvoje apskritai labai mažai ir ji susijusi, deja, daugiausia su piliečių tautybe.

Nepritarimas gėjų „santuokoms“, Stambulo konvencijai ar galimybių pasams yra siejamas su mažom pajamom ar žemesniu išsilavinimu dėl paprastos priežasties. Iš tiesų šiuos dalykus dažniau palaiko jauni, aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas turintys piliečiai.

Tačiau tas dažniau, nereiškia, kad dauguma. Dauguma aukštas pajamas turinčių žmonių yra prieš gėjų partnerystę. Dauguma jaunimo yra prieš gėjų partnerystę. Dauguma turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą yra prieš gėjų partnerystę. Jų mažiau nei tarp vyresnių žmonių ar tarp likusios Lietuvos gyventojų, bet net ir jų tarpe palaikantys vienalytes šeimas nėra dauguma.

Jų tiesiog yra daugiau nei kitose grupėse. Taigi tas siejimas, jog išsilavinę ir turtingi remia leftistų politiką, o tamsuoliai varguoliai jai priešinasi, yra grubi manipuliacija. Šioms tendencijoms priešinasi visos visuomenės grupės, tiesiog vienos labiau, kitos - mažiau.

Ar gali būti, kad būtent Kremlius ir kiti Vakarams priešiški režimai skatina mūsų civilizacijos dekadansą? Juk kai kurios turtingos arabų šalys finansuoja aršias feministines organizacijas, patys „patelių“ teises laikydami žemiau grindjuostės?

-Neturiu žinių atsakyti, ar taip yra, tam trūksta faktų. Tačiau tikrai nėra jokio pagrindo užtikrintai teigti, kad taip negali būti. Priešiški režimai ar civilizacijos visada yra suinteresuotos iš vidaus silpninti tą, su kuo konkuruoja. Rusijos režimas tikrai supranta, kad šeimos instituto silpninimas, patriotinių nuostatų silpninimas, daugiakultūriškumo skatinimas yra Vakarus kaip tokius silpninantys veiksniai.

Duginas (aršus rusų šovinistas, geopolitikas, – red. past.) yra labai aiškiai rašęs, kad Rusija turi siekti Vakaruose skatinti ir palaikyti visas alternatyvas tautinei valstybei ir krikščioniškai moralei – pagonybę, Rytų religijas, ateizmą, įvairias sektas, new age judėjimą, žodžiu, viską, kas plautų bendrus tradicinius Vakarų visuomenių pamatus.

Visgi efektyviausiai šį darbą atlieka ne kokios religinės alternatyvos, o būtent leftistinė ideologija, pokariu suklestėjusi Vakarų universitetuose, o vėliau sėkmingai persikėlusi į žiniasklaidą, teismus, politiką ir galiausiai mokyklas.

Vakarų visuomenės sistemingai atsisako savo tapatumo pagrindų, per „kritinę rasės teoriją“ ir istorijos perrašinėjimą mokosi istorinės kaltės ir nustoti didžiuotis savo valstybėmis. Negalėčiau niekaip pagrįsti, kad tai Rusijos darbas ir greičiausiai taip nėra.

Tačiau Rusija neabejotinai supranta, kad šios tendencijos jai labai naudingos ir pagal išgales turėtų mėginti jas skatinti.

Kurlink mus veda nuolatinis įstatymų, ne tik „neapykantos kalbos“ bei gestikuliacijos kontrolės griežtinimas? Valdžioje teoriškai liberalai, o ar tai nėra kelias į vergovę?

-Iš liberalų Lietuvoje ir Europoje likęs tik vardas. Nuoseklus liberalas remiasi idėja, kad žmonės negali sutarti dėl to, kas yra gera ir teisinga, todėl kiekvienas turi savo supratimą ir pagal jį siekia laimės. Politiškai tai reiškia kuo didesnę žodžio laisvę, atviras diskusijas, pagarbą kitai nuomonei ir pagarbą tam, kad kažkuri nuomonė vyrauja, net jeigu ji nėra liberali. Kitos nuomonės turi turėti visas lygios diskusijos sąlygas tą vyraujančią nuomonę bet kada pakeisti.

Tai liberalizmas. Nesunku suprasti, kad jis nelabai tvarus – griauti tinkamas, bet savo tvarkos pasiūlyti nei gali, nei nori. Gal dėl to beveik niekas to nebepalaiko šiandienos politikoje.

Šiandien liberalais besivadinantys politikai dažniausiai yra neomarksizmo ar, kaip dabar paprasčiau sakoma, leftizmo šalininkai. Leftizmo esmė „laisvinti“ žmones iš tradicinių normų priespaudos privalomai, pasinaudojant valstybes galia.

Šiandien liberalais besivadinantys politikai dažniausiai yra neomarksizmo ar, kaip dabar paprasčiau sakoma, leftizmo šalininkai.

Tai reiškia, kad žmonės turi būti išlaisvinti iš tradicijų ir normų net jeigu patys to nenori. Kad tai būtų įmanoma, turi būti nutildyta ta pokyčių nenorinti dauguma. Pokario JAV filosofas Herbertas Marcuse rašė, kad tikroji tolerancija yra ne ta, kuri leidžia kalbėti visoms nuomonėms, o ta, kuri vyraujančią nuomonę nutildo, suteikdama geriausias sąlygas paribiuose esančioms prispaustoms nuomonėms. Tik tada esame iš tiesų tolerantiški.

Visiems lygiai galimybes teikianti tolerancija esą „represyvi“. Nesunku pastebėti, kad dabartinis politinis korektiškumas ir jį įtvirtinantys „neapykantos kalbos“ įstatymai yra kaip tik tam ir skirti. Jie nutildo bet kokias nepritariančias nuomones, paskelbdami jas „neapykanta“.

Nuomonė prieš nelegalią migraciją tampa rasine neapykanta, nuomonė prieš dviejų vyrų santuokas – homofobija, nuomonė prieš lyties keitimą – transfobija ir taip toliau. Arba mąstai kaip reikia, arba skleidi neapykantą.

Nuoseklūs liberalai, kaip liberalizmo tėvas Johnas Stuartas Millis, vartosi karstuose stebėdami tokią neva liberalų retoriką. Tačiau šiandienos liberalai nebėra jokie liberalai. Jie nori prievarta „išlaisvinti“ visuomenes iš tradicijų. Tai bolševizmas nauju veidu ir naujais lozungais. Tą supratę, turbūt nustosime stebėtis, kodėl Laisvės partija vis mėgina priimti įvairiausius „neapykantos kalbos“, tad faktiškai cenzūros įstatymus. Laisvė jiems nerūpi.

Reikalavimai, kovojant su korupcija, panaikinti grynus pinigus buvo būdingi ir sovietams. Tai kelias į skaidrumą ar į konclagerį?

-Faktas, kad grynųjų pinigų panaikinimas mažina prielaidas korupcijai, sunkiau slėpti mokėjimus. Tačiau visuomenės visada turi sverti skirtingus tikslus ir įsivertinti, ką dėl ko aukoja. Grynųjų pinigų panaikinimas drastiškai sumažintų gyventojų privatumą.

Turbūt visiems suprantama, kad dauguma gyventojų nėra nusikaltėliai ir privatumo trokšta ne tik tie, kas turi ką slėpti, bet iš prigimties kiekvienas žmogus dėl natūralaus nenoro, kad jo gyvenimas būtų kitų narstomas.

Kitaip sakant, mes slepiame ne tik nusikaltimus, o tiesiog tai, ką laikome esant tik mūsų reikalu. Juk akivaizdu, kad mūsų mokėjimai atskleidžia mūsų sveikatos reikalus, mūsų pomėgius, pagaliau mūsų įprastas buvimo vietas, kasdienius įpročius, gal net nuodėmes (kurių dažna vis tiek nėra nusikaltimas). Skaitantiems mokėjimų išrašus tampame kaip ant delno.

Todėl žmonės nenori, kad jų išlaidos būtų sekamos ir visiems žinomos. Tuo tarpu prisidengiant kova su korupcija siekiama sukurti kaip tik tai.

Jau nekalbant apie tai, kad panaikinus grynuosius pinigus, bankai įgauna neribotą galią mūsų elgesiui, gali pradėti kurti sąlygas, kurių neišpildę negalėsime prieiti savo pinigų, gali kelti mokesčius tiesiog už sąskaitų turėjimą (juk alternatyvos nebebus), gali pradėti sieti paslaugų sąlygas su, pavyzdžiui, žmogaus ekologiniu pėdsaku ir t.t.

Kuo didesnis sekimas, tuo didesnės kontrolės galimybės ir nėra jokios abejonės, kad pasaulyje netrūksta iniciatyvų tokią kontrolę kurti. Valstybė privalo atsiklausti visuomenės, ar ir kiek ši sutinka aukoti savo privatumą, atsisakydama grynųjų pinigų ar kitų šiandienos gyvenimo atributų.

The post V. Sinica: neapykantos kalba - priedanga cenzūrai paslėpti appeared first on LAIKMETIS.