Laukimas yra pagrindinė Išrinktosios tautos istorijos tema Senajame Testamente. Dievo pažadas yra tarsi gija, jungianti atskirus įvykius ir sudaranti vientisą jų paveikslą. Tačiau negalima laukti amžinai, todėl istorija nėra amžina. Vieną dieną laikas turi ateiti į savo išsipildymą. Iš tikrųjų tai yra antrasis Šventojo Rašto motyvas: laiko pilnatvė, išsipildymas.

Kasdieniame gyvenime dažnai skundžiamės, kaip greitai bėga laikas. Senojo Testamento vaizduotėje laikas veikiau atrodo kaip didžiulė švytuoklė, lėtinanti įvykių eigą. Todėl norėtųsi, kad jo ritmas pagreitėtų, kad ši išsipildymo valanda ateitų greičiau nei vėliau. Panašų jausmą patiriame keliaudami. Mes pavargstame, nes visas mūsų susidomėjimas sutelktas į akimirką, kai atvyksime į kelionės tikslą. Žydai keturiasdešimt metų klaidžiojo dykumoje, ir visas jų susidomėjimas buvo sutelktas į akimirką, kai jie įžengs į Dievo pažadėtąją žemę. Jie pavargdavo, jie murmėdavo, jie pasirodydavo nepatenkinti dėl ilgos kelionės, net norėdavo mesti viską, bet galiausiai vėl sugrįždavo prie savo tikslo.

Izraelio istorija yra kiekvieno iš mūsų kelionės paveikslas. Jaunystė yra pažado metas. Vaikai nesiskundžia, kad laikas bėga, o kaip tik priešingai - kad jis eina per lėtai. Jie atsidūsta: „Kada gi bus Kalėdos! Kada aš eisiu į mokyklą! Kada baigsis mokykla!“ Viskas atrodo ilgai. Kai mums atrodo, kad laikas bėga per greitai, tai yra ženklas, kad mes nebesame jauni, kad senstame. Kai mes nebeturime ko laukti, mūsų gyvenimas praranda dinamiškumą.

Tačiau yra įvairių laukimo būdų. Vaikų laukimas yra džiaugsmingas, o laukimas įstaigose ir geležinkelio stotyse - nuobodus ir varginantis. Kokia to priežastis? Vaikas laukia, kad augtų, vystytųsi, kad pamatytų, kas bus vėliau, jis yra pilnas vilčių. Jaunam žmogui sakome: „Džiaukis, kad dar gali atsidėti mokslams, tada būsi geriau pasirengęs. Vėliau tam nebeliks laiko. Viskas, ko išmoksi dabar, pasitarnaus tau vėliau“. Visiškai kitoks yra laukimas pas odontologą. Kuo ilgiau reikia laukti, tuo labiau skauda dantį...

Kai Mes nebeturime ko laukti, mūsų gyvenimas praranda dinamiškumą.

Koks turi būti krikščionių Kristaus atėjimo laukimas? Atrodo, kad tarp pirmųjų Jėzaus mokinių buvo šiek tiek nekantrumo. Bent jau tokį įspūdį gali sudaryti paskutiniai Apreiškimo žodžiai: „Dvasia ir nuotaka [t. y. Bažnyčia] sako: 'Ateik!... Tai liudijantis sako: 'Taip, aš greitai ateisiu! Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 17. 20). Tačiau atrodo, kad knyga parašyta Nerono persekiojimo laikais. Tokiais laikais išganymo troškimas visada stiprus. Net ir šiandien sunkiai kenčiantys ligoniai atsidūsta: „Kada Viešpats ateis ir mane išlaisvins?“.

Priešingai, paprastas krikščionis, atrodo, turi begalinę kantrybę laukti mirties ir galutinio teismo, netgi stengiasi viską atitolinti. Kartą vienas juokaudamas pasakė: „Laukdami Dievo akivaizdos, mes mielai leidžiame kitiems praeiti prieš mus“. Tačiau tai ne visada tiesa ir tikrai ne visa tiesa. Kiek daug šiandien yra pavargusių nuo gyvenimo! Kodėl? Būtent todėl, kad gyvenimas jiems tėra laukiamasis, o ne kaip to jaunuolio parengiamosios studijos.

Bažnyčios tėvai šią mintį išreiškė kiek kitaip, bet iš esmės ta pačia prasme. Šventasis Grigalius Didysis sako, kad gyvenimas neegzistuoja be nuolatinio tobulėjimo ir pažangos. Jis vartoja mums šiandien sunkiai suprantamą palyginimą: gyvenimas yra tarsi puodžiaus ratas. Puodžius mina pedalus, o ratas su moliu sukasi jo rankose, kad jis galėtų jį lipdyti, suteikti jam formą. Jei jis nustoja minti pedalus, tuoj pat viskas sustoja. Grigalius sako: būtent taip yra ir su dvasiniu gyvenimu. Kol stengiamės, tol esame apdirbami ir įgyjame formą, augame. Sustoti, kad ir akimirkai, reiškia likti tiesiog molio gabalu. Grigalius prideda dar vieną pavyzdį: gyvenimas primena plaukiką, kuris nori pasiekti kitą upės krantą, bet vandens srovė stipri, todėl jam tenka kovoti su bangomis. Jei jis tik akimirką sustotų, srovė jį nuneštų.

Šių pavyzdžių, kaip ir daugelio kitų, moralas aiškus: laukti Jėzaus atėjimo - tai nesėdėti laukiamajame. Priešingai, tai yra kelionė, kova, augimas, veikla. Tiems, kurie domisi, tai – džiaugsmas, o ne kantrybės išbandymas ar nuobodulys.

Kartą, diskutuojant šia tema, viena vyresnė moteris paprieštaravo: „Tai, ką jūs sakote, tinka jums, jaunimui. Jūs turite stengtis daryti ką nors gero. Bet mums, seniems žmonėms, tai nebeturi prasmės. Mes žinome, kad gyvenime jau niekada nieko nebepadarysime, todėl viskas, ką galime daryti, tai laukti. Laimei, neilgai!“ Giminaičiai pamokė močiutę, kad taip nekalbėtų, nes ji vis dar buvo naudinga, prižiūrėjo anūkus, buvo reikalinga šeimai. Tačiau daugeliu kitų atvejų taip nėra. Yra daug sergančių senų žmonių, kurie atrodo tik našta kitiems.

Tačiau net ir tokių nenorime pasodinti į mirties laukimo kambarį. Jie gali ir turi melstis, o malda yra viena svarbiausių žmogaus veiklų, beveik sugrįžtanti į pirminę Dievo veiklą pasaulyje. Jis sukūrė visatą savo žodžiu. Žmogui skirta užbaigti jo darbą. Jaunimas tai daro rankomis ir galva, pagyvenę žmonės ir ligoniai meldžiasi širdimi. Jie jungia savo žodžius su Dievo mintimi ir žodžiu, su Žodžiu, kuris yra Sūnus ir kuris galiausiai iškilmingai išpildys savo kūrybinį žodį, ištartą laikų pradžioje. Tad mūsų laukimas yra maldos laukimas širdimis, mintimis, darbais, planais, troškimais, skundu, užtarimu, padėka,... Visą tai nešamės ypatingu būdu Advento metu. Adventas yra ypatingas maldos metas – atradimas, kas iš tiesų yra malda.

The post Br. Jokūbas Marija Goštautas. Laukimo (ne)normalybė appeared first on LAIKMETIS.

Kaip ir viskas šiais karo Ukrainoje paženklintais metais, taip ir adventas pažymėtas ypatingu emociniu atspalviu. Bet viena, kas XXI-jame amžiuje nesikeičia metai iš metų – tai kasmet vis labiau įsisiautėjanti, triukšminga pramogų, žaidimų, juslinių malonumų reklama, vis mažiau bepaliekanti tylos dvasiai nurimti, išskleisti sparnus, pakilti aukščiau, pakilti „Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs“...

Negalima nesutikti su T. Vilucko pastaba, kad „šiuolaikinė visuomenė yra smarkiai nutolusi nuo pradinės advento prasmės. Negana to, adventas praktiškai išsitrina iš žmogaus gyvenimo. Kai tik įžiebiamos Kalėdų eglės, prasideda Kalėdų šventimas. Dingsta laukimo, būsimos šventės atmosfera, o įmonėse ir darbovietėse kalėdiniai vakarėliai pradedami švęsti net neatėjus gruodžio mėnesiui. Kitaip tariant, vartojimų kultūra yra nuplovusi advento dvasią“.

Bet, kaip jau minėjau, ta dvasia vakarėlių šurmulyje skandinama ne pirmus metus. O nešokantys, nesiautėjantys vaikšto su klausimu ant kaktos: „Kas su mumis atsitiko? Kas su mumis darosi, Viešpatie?“

Tomas Viluckas bando mus, gyvenančius advento laukimu, paguosti: „Dievas, nors ir kartais atrodo nutolęs nuo mūsų, vis tiek yra teisingas ir įgyvendins teisybę".

Neabejoju, kad Dievas teisingas ir galiausiai įgyvendins teisybę... Tačiau kažin kas nuo ko nutolo? Ar Dievas nuo mūsų, ar mes nuo Dievo?

Ar Dievas išėjo iš Bažnyčios ir laksto po parduotuves, godžiai pirkdamas viską, kas blizga ar atrodo skanu?

Ar Dievas išėjo iš Bažnyčios ir laksto po parduotuves, godžiai pirkdamas viską, kas blizga ar atrodo skanu?

Ar Dievas organizuoja varžytuves, kokio miesto, miestelio eglutė-karkasinė piramidė gražiausia?

Ar tai Dievas kaimyninėje krikščioniškoje šalyje, apsirėdęs gražiausiais liturginiais rūbais, laimina karius, siunčiamus į svetimą šalį žudyti ir žūti?

Ar Dievas skatina krikščionis, judėjus ar ateistus rinkti į valdžią, į Seimą, narkomanus, gėjus, lesbietes, nemokšas ir karjeristus, kad jie jauktų protus, priiminėtų sprendimus, kurie neišvengiamai atves prie tautos, davusios pavadinimą šitai valstybei, su(si)naikinimo? 

Ar Dievas sodina už vadinamųjų derybų stalų suktus pinigų maišus, kad jie svarstytų ir spręstų, kas naudingiau, pelningiau: ar Ukrainos pergalė, ar Putino valdžios išsaugojimas?

Ne, Dievas nei nutolo, nei priartėjo. Jis yra ten, kur buvo, tebėra ir bus visada: čia ir visur.

Tik žmogus tolsta nuo Dievo. O toldamas dar ir skundžiasi: „Dieve, kur tu? Kur keliauji, Viešpatie? Kodėl mane apleidai?"

Kažin, ar girdi Dievas veidmainio klausimą? Ar atsakys jam?

Žmogus laukia. Adventas...

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Adventas – laikas Viešpaties ir Viešpačiui appeared first on LAIKMETIS.

Rusai turi gerą paprotį prieš leisdamiesi į kelionę. Jie prisėda ir nutyla. Tarytum norėdami nuraminti kvėpavimą, sutelkti širdį. Elkis panašiai. Atsisėsk, pagalvok apie save, nusileisk į savo širdį ir į savo kūną. Kelias bus ilgas, be to, ieškant Dievo, pirmiau reikia pailsėti ir tik paskui leistis į nuotykį.

Tavęs laukia kitoks poilsis, bet dabar apie tai negalvok. Šią akimirką liaukis puldinėjęs į visas puses. Truputėlį, nors truputį, pakęsk save, nurimk. Aštrink klausą ir jautrink širdį. Tau gels. Suramdyk savo nekantrumą. Ne į medžioklę juk joji, bet lauki Dievo. Lėtai, vieną po kito, nusimesk drabužius, lyg vasarą eitum maudytis. Neskubėk.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Galvok apie save appeared first on LAIKMETIS.

         Biblijoje pasakojama, kaip Dievas aplanko vieną paauglį, Samuelį. Viešpats pašaukia jį ir tasai atsiliepia: Aš čia, bet neatpažįsta atėjusio jo aplankyti. Prityręs senolis liepia Samueliui vėl gulti ir laukti. Mat, buvo naktis. Elkis panašiai. Paskui matysi. Tik neužsnūsk.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Lauk nesudėdamas akių appeared first on LAIKMETIS.