Laisvos visuomenės instituto direktorė Diana Karvelienė sako, kad šis sprendimas yra itin svarbus, nes užkerta kelią diskriminuoti NVO dėl jų pažiūrų:

„Žinoma, džiaugiamės Klaipėdos Regionų administracinio teismo sprendimu, kuris, manau, yra svarbus ne tik mūsų institutui, bet ir visai nevyriausybinio sektoriaus bendruomenei, nes visos nevyriausybinės organizacijos turi teisę į sąžiningą vertinimo procesą ir nebūti diskriminuojamos dėl savo pažiūrų. Tiek šioje byloje, tiek ir kitose vis dar tebevykstančiose LVI inicijuotose bylose jaučiamas priešiškas kai kurių ligšiolinės SADM atstovų nusistatymas Instituto atstovaujamų pažiūrų šeimos, partnerystės, Stambulo konvencijos klausimais atžvilgiu.“

Laisvos visuomenės institutas dalyvavo SADM rengtame 2022 metų NVO institucinio stiprinimo projektų atrankos konkurse, kuriame surinko pakankamą balą ir pagal ekspertų vertinimus, iš papildomai gauto finansavimo turėjo būti paskirta 22853.52 Eur suma. Visgi Komisija nusprendė LVI projektą pašalinti iš rekomenduojamų finansuoti projektų, motyvuodama tuo, kad projektas neatitinka nuostatų reikalavimų, tačiau konkrečių motyvų nenurodė. Institutas su tokiu Komisijos sprendimu nesutiko ir jį apskundė teismui. 

LVI inicijuotose bylose jaučiamas priešiškas kai kurių ligšiolinės SADM atstovų nusistatymas Instituto atstovaujamų pažiūrų šeimos, partnerystės, Stambulo konvencijos klausimais atžvilgiu.

Skunde teigiama, kad sprendimai pažeidžia objektyvumo principą - Komisija ir Ministerijos kancleris sprendimus neskirti finansavimo grindė iškeltais, bet nepatvirtintais ir aiškiai neapibrėžtais įtarimais, kurie neatitinka tikrovės ir negalėjo būti pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis bei faktiniais įrodymais. Taip pat skundžiami sprendimai pažeidžia teisėtumo, įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, teisėtumo bei administracinių sprendimų privalomumo principus.

Kaip aukščiau nurodoma, 2024 m lapkričio 12 d. Regionų administracinis teismas išnagrinėjo šį ginčą ir nusprendė, jog „Komisija, priimdama Protokolinį sprendimą, viršijo jai priskirtos kompetencijos ribas, o tai yra pagrindas jį pripažinti neteisėtu bei naikintinu. <...> pripažinus Protokolinį sprendimą neteisėtu, konstatuojama jog tais pačiais teisiniais pagrindais Sprendimas pripažintinas neteisėtu ir naikintinas.“  

D. Karvelienė taip pat pabrėžė, jog Teismas aiškiai patvirtino, kad „Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas.

Manau, šis sprendimas siunčia ir svarbią žinutę: kovoti už savo teises tikrai verta. Labai norėčiau, kad naujoji Lietuvos valdžia atkreiptų dėmesį į šią situaciją ir imtųsi atitinkamų veiksmų, kad valstybės institucijos bei jų struktūros ne tik reikalautų iš kitų, bet ir pačios laikytųsi teisės aktų bei objektyvumo principų“. 

The post Laisvos visuomenės institutas laimėjo bylą prieš Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją appeared first on LAIKMETIS.

Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai)

Pirmuoju numeriu rinkimų biuletenyje įrašyta nacionalistines idėjas atstovaujanti politinė jėga susikūrė pastaraisiais metais iš kelių partijų: pirmiausia susijungiant Centro partijai bei Tautininkų ir respublikonų sąjungai, vėliau prisijungiant ir Petro Gražulio judėjimui „Už Lietuvą – vyrai!“. Pastarasis politikas tapo ir galutinai susiformavusios Tautos ir teisingumo sąjungos (toliau – TTS) primininku. Jis iki 2023 m. gruodžio buvo vienintelis jos atstovas Seime. Dėl balsavimo kito Seimo nario vardu apkaltos būdu pašalintas iš Seimo, P. Gražulis 10 metų laikotarpiui neteko teisės dalyvauti LR rinkimuose, tačiau išlaikė teisę dalyvauti Europos parlamento rinkimuose, kuria 2024 m. birželį sėkmingai pasinaudojo – jo vedamas TTS sąrašas sensacingai sugebėjo įveikti 5 proc. rinkimų kartelę, o P. Gražulis tapo Europos parlamento nariu.

Kadangi dauguma TTS kandidatų nėra buvę Seimo nariais, LVI nusprendė apklausti pirmuosius 20 jų sąrašo narių, kaip jie balsuotų LVI nagrinėjamais klausimais. Atsakymų sulaukta iš 12 kandidatų ir beveik visi jie deklaravo besilaikantys konservatyvių pozicijų.

Pirma, TTS atstovai pasisako už prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimą: pritaria „Artimojo ryšio“ įstatymo projektui,  kuris vienalytėms poroms nesuteiktų šeimos statuso, bet leistų tvarkyti kartu gyvenančių asmenų ūkinius klausimus; prieštarauja Civilinės sąjungos įstatymo projektui, kuris homoseksualių asmenų bendrą gyvenimą teisiškai prilygintų šeimai.

Švietimo ir tėvų teisių srityje TTS kandidatai nurodė pritariantys Seime svarstytai rezoliucijai „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, kuria raginama neriboti tėvų teisės dalyvauti jų vaikų ugdymo procese mokyklose. Taip pat jie palaikytų Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis būtų keičiama šiuo metu Lietuvos mokyklose vykdoma Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (toliau – GĮUP), lytiškumo ugdymo dalyką perkeliant į dorinio ugdymo (tikybos ir etikos) pamokas. Tuo tarpu visi TTS kandidatai išreiškė nepritarimą šią kadenciją Seime valdančiųjų pasiūlytoms Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisoms, kuriomis siekta panaikinti draudimą niekinti prigimtinės šeimos vertybes ir skatinti kitokią, negu LR Konstitucijoje ir LR civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą.

TTS sąrašo atstovai deklaravo ir pritarimą šią kadenciją Seimo priimtoms konservatyvių parlamentarų inicijuotoms Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisoms, kuriomis iš šio įstatymo buvo išbraukta sąvoka „smurtas lyties pagrindu“.

Galiausiai, tautininkai-centristai išreiškė vieningą nepritarimą Laisvės partijos, Liberalų sąjūdžio ir konservatorių atstovų inicijuotam ir Seimo priimtam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimui, kuris legalizavo negimusios žmogaus gyvybės embriono stadijoje naikinimą.

Nacionalinis susivienijimas

Iš karto po tautininkų-centristų antroje vietoje rinkimų biuletenyje rikiuojasi kita tautines idėjas atstovaujanti neparlamentinė partija ­– Nacionalinis susivienijimas (toliau – NS). Filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo vadovaujamas judėjimas, kurio sąrašą Seimo rinkimuose veda taip pat filosofas ir politologas Vytautas Sinica, Seime neturi nei vieno atstovo, tačiau visai sėkmingai pasirodė 2023 m. savivaldos rinkimuose, Vilniaus miesto taryboje iškovojęs keletą mandatų.

NS programoje, greta istorinės atminties ir tautinio tapatumo išsaugojimo klausimų, nemažiau reikšmingą vietą užima ir kova už prigimtinės šeimos išsaugojimą. Tai NS atstovai patvirtino ir atsakydami į LVI užduotus jiems klausimus – tą teikėsi padaryti 14 partijos atstovų.

Jie išreiškė vieningą nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymo projektui, tuo pat metu dauguma pritarė alternatyviajam „Artimojo ryšio“ projektui. Atsakiusieji NS atstovai vieningai palaikė rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“ ir vieningai prieštaravo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisoms, siūlančioms menkinti šeimos statuso apsaugą. Taip pat dauguma jų pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kuriomis reformuojant GĮUP tėvams būtų sudaryta teisė pasirinkti, etikos ar tikybos pamokų rėmuose būtų vykdomas lytinis ugdymas.

NS atstovai taip pat deklaravo nepritarimą sąvokos „smurtas lyties pagrindu“ vartojimui Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme bei dabartiniam Pagalbinio apvaisinimo įstatyme įtvirtintam reguliavimui, pagal kurį embrionai saugomi ribotą terminą, kuriam suėjus yra sunaikinami.

NS ir TTS kandidatai aktyviausiai dalinosi savo nuostatomis su LVI. Jų deklaruojamos vertybės yra nuosekliai konservatyvios. Negausus būrys šių partijų atstovų užima ir vienus ar kitus politinius postus (dažniausiai savivaldoje) – jų veikloje prieštaravimų deklaruojamoms pozicijoms taip pat nerasta.

Toliau apžvelgiamų partijų analizė sudėtingesnė, kadangi jų atstovai nerado laiko pasidalinti savo nuostatomis su LVI. Kita vertus, kai kurios iš jų savo vieša veikla ir pasisakymais pakankamai aiškiai leidžia atsakyti į šiame tyrime keliamus klausimus.

Lietuvos žaliųjų partija

Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) turbūt yra artimiausias vertybinis Laisvės partijos analogas neparlamentinių partijų būryje. Tiek rugpjūtį paskelbtoje rinkimų į Seimą programoje, tiek ir partijos Bendrojoje programoje įtvirtintas siekis keisti šeimos (kuriamos vyro ir moters santuokos pagrindu) instituto sampratą. Rinkimų programoje numatytas tikslas, kad vienalytės poros „galėtų naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir heteroseksualios poros“. Bendrojoje programoje įtvirtinta, kad valstybė privalo remti šeimą, „nepriklausomai kokia yra jos sudėtis“ ir nederėtų siekti „šeimos, tik kaip vien vyro ir moters sąjungos, apibrėžimo“. Partijos pirmininkė ir sąrašo lyderė Ieva Budraitė taip pat neslepia palaikanti vienalyčių porų santykių sureguliavimą tiek partnerystės ar civilinės sąjungos institutais, tiek ir tokių porų santuokos įteisinimu. Šeimos sampratos klausimu nekyla didesnių abejonių, kad partija laikosi prigimčiai prieštaraujančių nuostatų.

Kokių nuostatų partija laikosi tėvų teisių švietime klausimais, atskleidžia buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Helga Marija Kauzonė, kandidatuojanti trečiuoju numeriu LŽP sąraše. Ji teigia Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) lytinio ugdymo dalyje nematanti „nieko blogo, nepadoraus ar nepriimtino“. Ji priduria, kad nors programoje nėra kalbama apie tai, kiek yra lyčių, švietimo kontekste tai būtina aptarti. Kandidatės nuomone, nors fiziologiniu aspektu tėra dvi mums tradiciškai žinomos vyrų ir moterų lytis, tačiau „lyčių samprata yra daug sudėtingesnė ir apima ne tik fiziologinius skirtumus, bet ir socialinius, kultūrinius ir psichologinius aspektus“. Ji teigia, jog būtina pripažinti didesnę lyčių įvairovę, kadangi egzistuoja „asmens lyčių tapatybės, kurios gali nesutapti su biologine lytimi“. Jos teigimu, lytis nėra tik biologijos nulemtas objektyvus faktas, bet ir asmens savivokos klausimas. Taigi, švietimo ir lytiškumo klausimais LŽP taip pat priskirtina prie progresyvistinių politinių jėgų.

Lietuvos liaudies partija

LVI aktualiais ir čia nagrinėjamais klausimais Lietuvos liaudies partija (toliau – LLP) nedaugžodžiauja, jų dėmesio centre kitos problemos, ypač geopolitinės, kurių dėka šis politinis judėjimas gauna daugiausiai dėmesio.

Vis dėlto, LLP sąrašo lyderis E. Vaitkus yra pasisakęs, jog nepritaria civilinės sąjungos (partnerystės) įteisinimui, jo nuomone, pakanka homoseksualių porų ūkinių santykių sureguliavimo: „Esu konservatyvių pažiūrų, tai šeimos ir santuokos sąvokų keitimui aš prieštarauju“.

LLP programoje taip pat keliamas reikalavimas: „Atmesti Stambulo konvenciją dėl menamų 112 lyčių, uždrausti LGBT propagandą ugdymo įstaigose“.

Taigi, partija pasisako prieš progresyvistinę politinę darbotvarkę, nors nepanašu, kad konservatyvių vertybių išsaugojimą ji laiko savo politiniu prioritetu.

Lietuvos regionų partija

Partija susikūrė 2017 m. skilus Lietuvos socialdemokratų partijai ir iki 2021 m. buvo žinoma Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pavadinimu. Nors 2020 m. Seimo rinkimai partijai nebuvo sėkmingi, 2024 m., sutelkus iš kitų Seimo frakcijų išėjusius politikus, parlamente susikūrė Regionų partijos frakcija, kurią šiuo metu sudaro 9 politikai.

Tiek frakcijai, tiek partijai vadovauja Jonas Pinskus, kuris balsavimų Seime metu šią kadenciją visuomet laikėsi konservatyvių nuostatų: prieš partnerystės įstatymą, už „Artimo ryšio“ projektą, už tėvų teisių užtikrinimą švietimo sistemoje, už lytiškumo ugdymo pamokų perkėlimą į dorinio ugdymo pamokas, už kairiųjų ideologų vartojamos sąvokos „smurtas lyties pagrindu“ išbraukimą iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, prieš šeimos vertybių apsaugos panaikinimą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme.

Panašiai LVI analizuotais klausimais balsavo ir kiti J. Pinskaus frakcijos kolegos, kandidatuojantys greta jo Regionų partijos sąraše: A. Palionis, buvusi darbietė V. Giraitytė-Juškevičienė, Z. Streikus, A. Vinkus, L. Vyskupaitytė-Mogenienė. Galima daryti išvadą, jog tai gana nuosekliai konservatyvias nuostatas atstovaujanti partija.

Taikos koalicija

Iš Darbo, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos ir Žemaičių partijų sudarytas koalicinis rinkimų sąrašas Seime šiuo metu turi tik vieną atstovą – Mindaugą Puidoką, kuris visais analizuojamais klausimais šią kadenciją balsavo konservatyviai: prieš vienalyčių porų partnerystės ir civilinės sąjungos įteisinimą, prieš pagalbinio apvaisinimo sistemos liberalizavimą, už tėvų teisių užtikrinimą švietimo sistemoje, už sąvokos „smurtas lyties pagrindu“ išbraukimą iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, prieš šeimos vertybių apsaugos panaikinimą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme.

Darbo partijos pirmininkas ir Taikos koalicijos sąrašo vedlys Viktoras Uspaskich taip pat savo viešuose pasisakymuose dažniausiai deklaruoja konservatyvias nuostatas, nuogąstauja, kad „greitai plaukų tiek nebus pas mane ant galvos, kiek tų lyčių“. Kita vertus, anksčiau atlikta LVI analizė atskleidė, kad V. Uspaskich, balsuodamas įvairiais klausimais Europos parlamente, konservatyvus toli gražu nebuvo (žr. straipsnį čia).

Atsivertus Taikos koalicijos rinkimų programą matyti, kad joje dominuoja ekonominio ir socialinio pobūdžio pažadai (mokesčiai, kainos, išmokos, pensijos). Vis dėlto, yra ir keletas konservatyvios politinės darbotvarkė punktų: „ginti žodžio laisvę“, „stiprinti tradicinės šeimos vertybes“, stabdyti „genderizmo propagandą“.

Partija „Laisvė ir teisingumas“

Buvusio ilgamečio Vilniaus mero Artūro Zuoko į rinkimus vedama partija savo programiniuose dokumentuose pernelyg neakcentuoja vertybinių klausimų, tačiau iš viešojoje erdvėje aptinkamų nuotrupų šiais klausimais galima spėti, kad tai labiau link konservatyvių vertybių linkstantis judėjimas.

Bendrojoje programoje nurodoma, kad tos pačios lyties asmenys turi turėti teisę įteisinti civilinę partnerystę. A. Zuokas šią nuostatą patikslina ir teigia: „Tai netapatu santuokai, kurią mes suprantame kaip krikščionys ir kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – tarp moters ir vyro laisvu pasirinkimu.“ Iš šių formuluočių sunku pasakyti, ar partija ir jos pirmininkas išreiškia palaikymą konservatyviajam „artimo ryšio“ variantui, ar laikosi nuostatos, kad šio Seimo svarstyta civilinė sąjunga (partnerystė) neprieštarauja prigimtinės šeimos sampratai. A. Zuokas taip pat nurodo nepritariantis Stambulo konvencijos ratifikavimui ir nurodo, kad Lietuvos teisės aktai dabar garantuoja daug aukštesnę teisinę, socialinę ir fizinę apsaugą prieš smurtą artimoje aplinkoje.

„Laisvės ir teisingumo“ sąraše galima rasti tiek gana liberalių, tiek konservatyvių nuostatų besilaikančių kandidatų. Pavyzdžiui, septintuoju numeriu jame kandidatuoja buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina, viena iš GĮUP autorių, kuri praeitų metų rudenį programos lytinio ugdymo dalį gynė nuo „nepagrįsto puolimo“. Kita vertus, antruoju numeriu sąraše kandidatuoja Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė, buvusi LVŽS narė, ankstesnėje vyriausybėje ėjusi ekonomikos ir inovacijų viceministrės pareigas, kuri deklaruoja tikrai konservatyvias nuostatas: nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui ir vienalyčių porų santuokos (ar jai prilygintinų institutų) įteisinimui (Manobalsas.lt duomenimis).

„Nemuno Aušra“

2023 m. iš ką tik aptartos „Laisvės ir teisingumo“ pašalintas Remigijus Žemaitaitis netrukus įkūrė didžiausia artėjančių Seimo rinkimų sensacija pretenduojančią tapti partiją „Nemuno aušra“. Visos apklausos prognozuoja, jog būsimajame Seime ji tikrai turės savo frakciją. Kai kurie sociologiniai skaičiavimai parodė, jog populiarumu ji prilygsta net konservatoriams.

Žinoma, daugiausia tai provokuojančios, ryškios ir nenuspėjamos partijos lyderio R. Žemaitaičio asmenybės nuopelnas. Nors yra sąlyginai jaunas politikas, jis jau gali pasigirti netrumpa politine karjera, per kurią ne kartą keitėsi jo atstovaujamos partijos, o sulig jomis ir R. Žemaitaičio politinės pažiūros. Jas jau analizavome šių metų Prezidento rinkimų išvakarėse. Nors pastaruoju metu R. Žemaitaitis ir jo vadovaujama partija aiškiai deklaruoja siekį „puoselėti tradicinę šeimą“, dar 2020 m. „Nemuno Aušros“ pirmininkas teigė palaikąs vienalyčių porų partnerystės, kuri prilygintina santuokos pagrindu kuriamai šeimai, įteisinimą. 2024 m. Prezidento rinkimų kampanijos metu jis teigė: „Jie yra šeima, nes jie kuria šeimą. Partnerystės įstatymas turi būti.“

R. Žemaitaičio pažiūrų vertinimą apsunkina ir tas faktas, kad 2021 m. kovą jis Seime teikė (nesėkmingai) pasiūlymą įtraukti į sesijos darbų programą Stambulo konvencijos ratifikavimą.

Kita vertus, vertinant šios kadencijos R. Žemaitaičio veiklą Seime (iš kurio jis dėl antisemitinių pasisakymų nedaug trūko, kad būtų pašalintas, tačiau, vengdamas apkaltos, atsistatydino pats) būtina pasakyti, jog jis laikėsi konservatyvių nuostatų tėvų teisių ir švietimo srityje, nepritarė progresyvistinių politikų nuolat atakuojamo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo liberalizavimui.

Taip pat negalima nepastebėti ir „Nemuno aušros“ sąraše kandidatuojančių Seimo narių Agnės Širinskienės ir Artūro Skardžiaus. Jų balsavimai 2020–2024 m. Seime svarstytais šeimos sampratos, tėvų teisių apsaugos ir kitais čia nagrinėjamais klausimais buvo nuosekliai konservatyvūs.

Peršasi išvada, kad R. Žemaitaičiui ir „Nemuno Aušrai“ prigimtinės šeimos apsaugos ir kiti konservatyvios darbotvarkės klausimai nėra svarbiausias politinis prioritetas – jie akcentuojami tiek, kiek tai naudinga oponuojant dabartinei liberaliai valdančiajai koalicija, ypač didžiausiems šios partijos priešams konservatoriams.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga

Galiausiai, liko aptarti lenkų ir rusų tautinėms bendrijoms Lietuvoje atstovaujančią politinę jėgą. Daug klausimų dėl jos nekyla: nors jos atstovai kartais mėgsta pasižymėti didžiajai agresyviajai Lietuvos kaimynei draugiška retorika, LVI analizuojamais klausimais tai abejonių nekelianti nuosekliai konservatyvi ir krikščioniška politinė jėga. Seime partiją atstovauja du nariai – Česlav Olševski ir Rita Tamašunienė – kurie visais nagrinėtais klausimais šią kadenciją balsavo konservatyviai. Partijos pirmininko ir rinkimų į Seimą sąrašo lyderio Valdemaro Tomaševskio veikla taip pat nekelia abejonių – tiek savo pasisakymuose, tiek balsuodamas Europos parlamente jis atstovauja konservatyvias vertybes.  

Bendras vaizdas

Apžvelgus Lietuvos Seime nesančias, bet patekti į jį siekiančias partijas, galima aiškiai matyti, jog jų tarpe dominuoja konservatyvios nuostatos, priešingos pastaruosius keturis metus Lietuvą valdančios konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos vykdomai darbotvarkei. Tarp jų reiktų išskirti Nacionalinį susivienijimą ir Tautos ir teisingumo sąjungą – tai politinės jėgos, kurioms šeimos sampratos, lytiškumo, tėvų teisių, vaikų ugdymo, negimusios gyvybės apsaugos problemos yra tikrai aktualios. Artėjančiuose Seimo rinkimuose jas tikriausiai rinksis konservatyvių ir krikščioniškų politinių nuostatų besilaikantys piliečiai.

Atskiro paminėjimo verta ir Žaliųjų partija, kuri skirtingai nei parlamente esantys valstiečiai ir žalieji, laikosi 180 laipsnių priešingų įsitikinimų vertybiniais klausimais ir yra nuosekliai progresyvistinė politinė jėgą, panaši į parlamentinę Laisvės partiją, tik gal labiau akcentuojanti žaliosios darbotvarkės klausimus. Su pastarąją žalieji nevalstiečiai turbūt ir konkuruos dėl rinkėjų artėjančiuose rinkimuose.

A. Zuoko vadovaujamas „Laisvė ir teisingumas“ bei R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“, panašu, mėgina ieškoti vidurio kelio – analizuojant jų veiklą bei pasisakymus galima rasti tiek progresyvistinę ideologiją atitinkančių nuostatų, tiek konservatyvumo apraiškų. Susidaro įspūdis, kad šios partijos labai stengiasi neatbaidyti nei vienų, nei kitų nuostatų besilaikančių rinkėjų.

The post Šarūnas Legatas. Kokias nuostatas atstovauja neparlamentinės partijos, siekiančios patekti į Seimą? appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijoje kalbėta apie krikščioniškosios kultūros ir šiuolaikinės valstybės suderinamumą, krikščionių veikimą pliuralistinėje visuomenėje, apie modernistinį siekį dorybes pakeisti teisėmis, laisvėmis ir vertybėmis bei dorybingos visuomenės būtinumą valstybės saugumui.

Renginys pradėtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO sveikinimo žodžiu, kurį perskaitė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas TOLIATAS. Arkivyskupas pabrėžė, kad šių dienų pasaulyje, kur moralinės vertybės dažnai nublanksta asmeninių interesų sūkuriuose, mums svarbu prisiminti, kad dorybės nėra tik asmeninės gairės, bet esminiai pamatai, garantuojantys valstybės stabilumą ir saugumą. Pasak jo, be dorybių ugdymo, be pagarbos žmogaus prigimtiniam orumui ir laisvei, tikra laisvė ar stabilumas nėra įmanomi.

Dalyvius sveikino ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas ULEVIČIUS, pabrėžęs, kad didžiausius pokyčius lemia ne dramatiški įvykiai, bet vidinės nuostatos, susiformavę visuomenės įpročiai, kurių vaisiai pasidaro matomi visuomenės sukrėtimų laikotarpiais ir lemia jų rezultatą ateinančioms kartoms.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius GLOBYS sveikinimo kalboje priminė pop. Benedikto XVI mintis apie „antropologinę revoliuciją“, kuria siekiama griauti „senąjį pasaulį“ ir kurios vaisius jau matome: vis agresyviau ideologizuojama kultūra, švietimas, mokslas, sportas, didėja visuomenių susiskaldymas, o demografinė krizė jau kelia grėsmę ištisų tautų išlikimui.

Pirmąjį konferencijos pranešimą apie gender ideologiją ir grėsmę nacionaliniam saugumui skaitė Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis KĖVALAS. Jo teigimu, „Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. Gender ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.“

Arkivyskupas pateikė konkretų pavyzdį: „Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras“, „moteris“, „vaikinas“, „mergina“ – nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį. Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą. [...] Gender ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai. [...]  Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos.

Konferenciją tęsė antisovietinio pogrindžio dalyvis, dukart politinis kalinys, Laisvės premijos laureatas Petras PLUMPA, kalbėjęs apie žmogaus gyvybę kaip visų dorybių pagrindą: „Žmogaus gyvybės branginimas yra visų kitų dorybių pagrindas. Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo. Tuo pačiu, nesant besąlyginės pagarbos piliečių gyvybei, negali būti saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari, laisva visuomenė. [...] Baisiausia, kad ne sovietiniai atėjūnai, o lietuviškieji sovietinės okupacijos šalininkai tapo aršiausiais ateistinės ideologijos skelbėjais, siekdami paneigti krikščioniškos pasaulėžiūros ir pomirtinio gyvenimo pagrįstumą, tuo norėdami pateisinti savo amoralų elgesį.

Vytautas Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentė dr. Lina ŠULCIENĖ pranešime analizavo šv. Augustino suformuluotas ištarmes „Mylėk ir daryk, ką nori“ ir inversiją „Meilė yra Dievas“ bei teigė, kad tada, kai yra netinkamai suvokiamos, jos taikliai įvardija šiandieninės „progresyviosios“ krikščionybės poziciją. Pasak prelegentės, šiandieninis visoms krikščionių bažnyčioms būdingas susipriešinimas yra dėl skirtingo supratimo, kas yra evangelinė meilė, o tiksliau – dėl prieštaravimų tarp paviršinės, individualistinę šiandienos kultūrą atitinkančios ir tūkstantmetės Bažnyčios tradicijos puoselėjamos, dorybių etikos modelį integruojančios meilės sampratos.

Pirmąją renginio dalį užbaigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas JOKUBAITIS, pabrėžęs, kad „Lietuva vis labiau išgyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu. Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais.“ Filosofas mūsų valstybę palygino su suskilusiu, avarinės būklės namu: „Suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? [...] Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams.“

Antroje renginio dalyje į dalyvius kreipėsi Vašingtono etikos ir viešosios politikos centro vyresnysis mokslo darbuotojas, katalikų teologas ir politinis mąstytojas George‘as WEIGELIS. Prelegentas kalbėjo apie krikščionio būseną ir misiją moderniame pasaulyje. Pasak mąstytojo, vieša moralė ir tiesa paremti atramos taškai pliuralistinėje visuomenėje svarbesni nei bet kada anksčiau. Visuomenė be tiesos apie žmogaus prigimtį taptų nuolatinių konfliktų vieta. Laisvė, neorientuota į tiesą, galiausiai pražudo pačią laisvę. G. Weigelis pabrėžė, kad jeigu nėra atramos taškų, tuomet neįmanoma spręsti konfliktų tarp žmonių ir laimi tas, kuris stipresnis. Jeigu visuomenės gyvenimas neparemtas tiesa, jis paremtas galia.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas IDZELIS pranešime kalbėjo apie kognityvinę erdvę kaip mūšio lauką. Prelegentas pabrėžė, kad mūšio laukas yra pirmiausia mūsų galvose, o tik po to fizinėje sferoje. Prelegento teigimu, jeigu visuomenėje gyvenantys žmonės neturi moralės, yra dezorganizuoti, tuomet nebus ir kam kariauti. Tačiau kad kariautų, žmogus turi aiškiai žinoti, dėl ko tai daro. Karininko teigimu, kognityvinėje erdvėje visuomenę jungiančiais faktoriais tampa tradicija, panašus gyvenimo būdas, bendri papročiai, kultūra, etnografinis tautiškumas, ir jeigu visuomenėje šie dalykai žeminami, nepalaikomi, tuomet nebelieka pagrindo, įgalinančio jos narius ginti visiems jiems bendrus dalykus. Tokia visuomenė nebeturi valios kovoti ir gintis.

Paskutinį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas dr. Darius KUOLYS, kuris atsispyrė nuo filosofo Juozo Girniaus žodžių: „Ar galime žinoti, dėl ko verta gyventi, jeigu nežinome, dėl ko verta mirti?“ Prelegentas klausė, kas šiandien mus galėtų sieti į politinę bendruomenę, kokios dorybės ir idėjos? Kodėl, būdami skirtingų įsitikinimų, turėtume guldyti galvas vieni už kitus? Pasak D. Kuolio, čia esminiu tampa mūsų kaip tautos santykis su savo istorija. Būtent joje galime atrasti Lietuvos tradiciją ir intelektualinį savarankiškumą, aklai nekopijuojant kitų šalių praktikų. Turime įprasti į istoriją žvelgti kaip į savo istoriją, ją išjausti, priimti kaip savo savastį, o ne nuolatos ieškoti „atpirkimo ožių“ už nepasisekusius mūsų istorijos puslapius. Mąstytojas palinkėjo gyvo, sveiko santykio su istorija, nuo jos nebėgant, bet priimant ją kaip mūsų pačių dalį ir nuo jos atsispiriant kurti vieningesnę politinę bendruomenę.

Po pranešimų sekė diskusija, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Vytautas Jonas ŽUKAS, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas LIEKIS, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vygantas MALINAUSKAS, o moderavo žurnalistas Virginijus SAVUKYNAS. Gen. ltn. Vytautas Jonas Žukas pasakojo, kaip stipriai keičiantis valdžioms keitėsi ir suvokimas apie stiprios kariuomenės reikalingumą, buvo laužomi dar pernai pasirašyti jos finansavimo susitarimai, todėl nebuvo nuoseklumo ir galimybės sukurti stiprios kariuomenės. Generolas pabrėžė konsolidacijos, bendros ambicijos ir tikslo svarbą, kad keičiantis valdžioms nesikeistų svarbiausi vardikliai.

Vygantas Malinauskas įvardino skirtumą tarp vertybių ir dorybių: dorybė nukreipta ne į tai, ką tu vertini ir kas tau patinka, o į tai, kas yra objektyvus gėris. Vertybė yra kiekvienam žmogui skirtinga – vieni vertina pinigus, kiti vertina šeimą. Vertybės neturi etinės, moralinės vertės, todėl negali būti valstybės pagrindas. O mus jungia kultūra, kurioje tam tikri dalykai yra net svarbesni už tavo gyvenimą. Dabar gi Lietuvos 2050 vizija nesiekia dorybingos visuomenės, o kalba tik apie materialiai apsirūpinusią visuomenę.

Savo ruožtu Virginijus Savukynas atkreipė dėmesį, kad mūsų istorijos programa – tai, kaip mokomi mūsų vaikai – yra labai fragmentiška, nepateikiami jokie įkvepiantys atvejai iš mūsų istorijos, kurie skatintų jaunuolius sekti jų dorybėmis. Tai dar labiau išplėtojo diskusijoje dalyvavęs VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis, kalbėjęs, kad klasikinėje tradicijoje karas ir valdymas ar kultūra nebuvo atskirti, senovės Graikijoje ar Romoje politikai buvo ir kariai. Dabartinėje visuomenėje karas yra tapęs svetimkūniu. Dėl to sunkiau matyti bendrą mūsų visų egzistavimo, vieningumo tikslą. Politikas turėtų būti dorybės pavyzdys, vadovauti pavyzdžiu.

Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kad tam, jog būtų galima ugdyti dorybes, yra būtina ne visus pasirinkimus laikyti nevienodai vertingais. Jei visi pasirinkimai gerbiami, tuomet nebelieka pagrindo skleistis dorybei, nes dorybė yra geras įprotis, gebėjimas priimti gerus sprendimus gyvenimo situacijose. Jei skatinimas ugdyti dorybes yra laikomas diskriminaciniu, tai galiausiai yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes dorybių neugdanti visuomenė negebės ir kovoti.

The post Konferencija Šiluvoje: diskusija apie dorybes ir nacionalinį saugumą appeared first on LAIKMETIS.

LVI džiaugiasi matydamas, kai į politiką, mums visiems nepaprastai svarbią ir garbingą sritį, ateina vis daugiau bendrojo gėrio svarbą giliai suvokiančių ir tvirtas krikščioniškas nuostatas turinčių žmonių, nes tai visai Lietuvai žada gerų ir naudingų vaisių.

Tuo pačiu Laisvos visuomenės institutas, siekdamas gėrio visai Lietuvos visuomenei, nėra susijęs su jokia konkrečia Lietuvos politikoje veikiančia partija ir neketina to daryti ateityje, bet siekia bendradarbiauti su visais, kam yra svarbūs LVI ginami ir puoselėjami gėriai.  

Todėl šiuo pareiškimu viešai pranešame, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose nusprendusi dalyvauti Kristina Zamarytė-Sakavičienė bendru visų pusių sutarimu nuo šių metų rugpjūčio 13 dienos pasitraukia iš Laisvos visuomenės instituto Valdybos.

„Labai gerai žinau, kad institutas siekia bendradarbiauti su visais, kam yra svarbūs LVI ginami ir puoselėjami gėriai. Suprasdama, kad mano dalyvavimas Seimo rinkimuose su viena politine jėga gali kelti nepasitikėjimą Instituto veikla kitų partijų atstovams, nutariau atsistatydinti iš LVI Valdybos" – sako Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

LVI Valdybos pirmininkas Audrius Globys pastebi: „LVI bendradarbiai ir bendraminčiai Kristinai linki kuo didžiausios sėkmės naujuose ir svarbiuose jоs veiklos baruose. Gaila, kad organizacijai tenka atsisveikinti su tikrai išskirtinių talentų turinčiu komandos nariu, bet toks sprendimas yra logiškas".

The post LVI: Valdybą palieka Kristina Zamarytė – Sakavičienė  appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus per dešimt savo pontifikato metų ne kartą kalbėjo apie „ideologinę kolonizaciją“, ja pavadindamas žmonėms brukamas iliuzijas, kurios nesiremia nei Dievo, nei jo sukurto pasaulio tiesa. Tiek popiežius Pranciškus, tiek Benediktas XVI ne kartą minėjo ir iš to kylančias grėsmes, tokias kaip gender ideologija, bei atvejus, kai skurdesnėms šalims skiriamos paramos lėšos yra susiejamos su kontracepcijos priemonių sklaida, abortais, sterilizacija ir lyčių ideologija. Šios „ideologinės kolonizacijos“ apraiškų jau gausu ir Lietuvoje, tik ar sugebame jas atpažinti ir ką su tuo darome?

Apie „ideologinę kolonizaciją“ ne kartą kalbėjo ir J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, akcentuodamas popiežiaus Pranciškaus posinodiniame apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“ išsakytas mintis, kad gender ideologijos grėsmės visuomenei „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis [pagal tokią ideologiją] regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą“. Arkivyskupas K. Kėvalas ne kartą priminė ir popiežiaus šv. Jono Paulius II mintis, kad totalitarizmas gimsta iš objektyvios tiesos neigimo: „jeigu neegzistuoja transcendentinė tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja ir jokie teisiniai principai, garantuojantys teisingus žmonių santykius. O tai reiškia pavojų pamatinėms žmogaus teisėms“.

Šie pastebėjimai šiandien tampa dar svarbesni, kai visai neseniai nuvilnijo audra dėl Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorės Birutės Obelenienės Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos metu skaitytos 2 valandų paskaitos, kurioje kalbėta apie prigimtinį vyro ir moters lyčių skirtingumą, papildomumą bei šeimą. Mat toks dalykas kai kam atrodo laikytinas atgyvena, pasenęs ir, apskritai, apie tai neturėtų būti kalbama. Todėl profesorę stengtasi nutildyti ir įbauginti siunčiant žurnalistų bei įvairių institucijų užklausas darbdaviui bei jai pačiai. Kita vertus, ši  puolimo istorija parodė, kokie yra tikrieji šios programos užmojai – pasislėpus po gerais dalykais, pasirodo, imamasi diegti  vaikus bei jaunimą seksualizuojantį požiūrį. Drovumas, pagarbus požiūris į mergaitę ir berniuką bei mokymasis puoselėti tvarius ir ilgalaikius santykius nebereikalingi? Ar tikrai norime, kad mūsų vaikus auklėtų ir indoktrinuotų apeinant tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus? Kaip kad sovietmečiu, būti vaizduojamais „atsilikusiais“, kurie neva nesupranta ar nepriima modernių naujovių ir „naujai“ sukonstruotos „tikrovės“?  

Noras ugdymo įstaigose diegti ideologizuotas pažiūras, su šaknimis raunant visa, kas susiję su žmogaus prigimtimi, ir nuo pat ankstyvų dienų vietoj aiškių mokslo žinių brukti progresyvistines klišes, kurios žadėtų naują, šviesų ir laisvą nuo atsakomybių ir įsipareigojimų rytojų, šitaip apeinant tėvų teises ugdyti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus, nėra atsitiktinis. Išties užmojis daug rimtesnis – pakeisti žmogaus mąstymą. O tam reikia keisti kalbą, sąvokoms priskirti naujas reikšmes, paskui formuoti naujas tradicijas, papročius, supratimą apie gėrį. Visiškai atriboti juos nuo pasaulį viena visuma darančių jo gyvavimo dėsnių ir taisyklių pažinimo, kuris galėtų išblaškyti beprotiškas viliones tikrame gyvenime statyti oro pilis.

Jei gali kontroliuoti kalbą – gali kontroliuoti ir žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai. Kalbos slinktis yra svarbi tiems, kurie nori daryti įtaką žmonių tapatybei ir mąstymo būdui.

Jei gali kontroliuoti kalbą – gali kontroliuoti ir žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai. Kalbos slinktis yra svarbi tiems, kurie nori daryti įtaką žmonių tapatybei ir mąstymo būdui.

Verta prisiminti tą daryti bandžiusį Vilniaus universitetą, kuomet, teikiant rekomendacines gaires, buvo siūlomas naujadaras žmoga, turėsiantis pakeisti žodį „žmogus“. Čia pat ir kitas, naujausias auklėjamasis žingsnis sveikatos srityje, rekomenduojant atsisakyti garbingų sąvokų bei terminų „vyras ar žmona“, mat jie gali būti traktuojami kaip mikroagresija ir turėtų būti pakeičiami žodžiu „partneriai“. Tik neaišku, ar visiems esantiems santuokoje vyrams ir žmonoms šios sąvokos pakeitimas neatrodys mikroagresija prieš juos. Bent jau man tai būtų įžeidimas, nes žodis partneris pagal lietuvių k. žodyną reiškia „dviejų ar daugiau asmenų bendro darbo, žaidimo, lošimo, dialogo, šokio, komercinės veiklos ir pan. dalyvį; bendrą, kompanioną“. Akivaizdu, kad sąvokos nėra tapačios, reikšmės skirtingos.

Tarp pavyzdžių, kaip vykdoma „ideologinė kolonizacija“, galime minėti ir daug diskusijų sukėlusius politinės darbotvarkės klausimus. Pavyzdžiui, civilinė sąjunga, kuri iš esmės pakeistų šeimos sąvoką, sudarant iliuziją ir formuojant mąstymą, kad lyčių papildomumas nebėra svarbi šeimos sampratos sudedamoji grandis, turinti neįkainojamą, nepakeičiamą vertę visuomenės ir valstybės tęstinumui ir pagrindų užtikrinimui. Tačiau tokiam šeimos teisės liberalizavimui, kuomet vienos lyties asmenų poros siekia savo santykius prilyginti vyro ir moters šeimai, remdamosi prielaida (arba net tikinimu, jog tai įrodyta), kad tokie pokyčiai vaiko gerovės netrikdo, turi kaip paprieštarauti vaikų teises ir interesus JAV ginančios organizacijos „Them Before Us“ (liet. Jie prieš mus) įkūrėja ir knygų autorė Katy Faust, pati patyrusi, ką reiškia augti vienos lyties asmenų poroje: „Homoseksualių asmenų santuokose vaikų teisė būti mylimiems, pripažintiems ir artimai susijusiems su savo mama ir tėčiu yra pažeidžiama. Todėl kalbant apie santuoką ir šeimą, prioritetas gali būti teikiamas arba tikrosioms vaikų teisėms, arba menamoms seksualinių mažumų teisėms, bet ne abiem vienu metu.“

Čia skubu užbėgti už akių kritikams, kurie vieną po kito mestų klausimus: o kaip su vaikais vaikų namuose, ar pradėtais surogacijos, pagalbinio apvaisinimo būdu? Šiuo klausimu taip pat argumentuotai pasisako minėta organizacijos „Them Before Us“ įkūrėja: „Įvaikinti ir surogatiniu būdu pradėti vaikai turi šį tą bendro: jie yra netekę savo tėvų – genetiniu arba (ir) gimties požiūriu. Abiejose situacijose vaikas lieka sužeistas. Tačiau šioje vietoje panašumai ir baigiasi. Įvaikintus vaikus auginantys asmenys siekia atitaisyti vaiko patirtą žalą“, kurią sukėlė biologinių tėvų sprendimas ar kitos nuo jų nepriklausomos aplinkybės. „Tuo tarpu vaikai, gimę pasitelkus reprodukcines technologijas (surogatinę tėvystę, spermos ar kiaušialąsčių donorystę), yra auginami suaugusiųjų, kurie patys ir sukėlė žalą vaikui.“ Kaip pamenate, Lietuvoje taip pat turime bandymą įteisinti pagalbinį apvaisinimą sveikoms, vaisingo amžiaus moterims. Kai suaugusiųjų norai ima viršų ir vaikų fundamentali teisė turėti tėtį ir mamą pasilieka antrame plane, nebesvarbu ir tai, kad tokio įstatymo siūlymas automatiškai skatintų betėvystę ir turėtų neigiamos įtakos taip pradėtų vaikų gyvenimuose. Prigimties nepaisyti neįmanoma. Prigimtinė teisė ir socialiniai mokslai tvirtina, kad turėti mamą ir tėtį yra prigimtinė vaikų teisė, nes vaikams reikia jų abiejų.

Tarp politinės darbotvarkės klausimų, kurie liudija „ideologinę kolonizaciją“, verta paminėti ir Stambulo konvenciją. Šio tarptautinio dokumento šalininkai nurodo, jog pagrindinis konvencijos tikslas yra smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencija. Vien tik ją ratifikavus visos su smurtu susijusios problemos kaip mat išgaruos, mat Konvencija yra tokia „tobula“, kad, lyg burtų lazdele pamojus, viskas virs taikos ir ramybės oaze. Įsivaizduojate? Iki šiol Lietuvos įstatymai kovoje su smurtu yra per „menki“ pažaboti smurtą, todėl mus bando įtikinti, kad būtinai reikia intervencijos, svetimos konvencijos, kuri išgelbėtų Lietuvą nuo smurto, net ne bet kokio, o smurto prieš moteris. Tiesa, Konvencijoje mažytė smulkmenėlė, kuri visuomenei visai, anot jos šalininkų, „neturėtų būti svarbi“: priėmę šią konvenciją turėtume Lietuvos teisėje įtvirtinti „socialinės lyties“ sampratą bei apriboti asmenų teisę vadovautis prigimtinės, biologinės lyties samprata, reikalauti privalomai mokyti vaikus apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ ir kita. Jei atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada jokiems eksperimentams nebėra ribų. Žmonės palengva verčiami silpnavaliais ir malonumų vergais, kurie galiausiai negeba savęs valdyti. Priėmus šią Konvenciją aukščiau minėtos Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos paskaitos apie prigimtinius vyro ir moters skirtingumus, papildomumą, lytiškumą apskritai negalėtų vykti, jokiomis formomis. Tačiau ugdymo įstaigose mielai būtų dėstoma apie nestereotipinių lyčių vaidmenis, kūniškų geidulių tenkinimą, pasitelkiant programas, kurios paaiškintų visas taktikas, kas su kuo ir kaip, demonstruojant iškalbingus paveikslėlius ar net trumpametražius filmukus.

Čia verta prisiminti ir prieš porą metų politinėje darbotvarkėje svarstyto klausimo apie vaistinio preparato levonrgestrelio (kontraceptinės spiralės, kuri ginekologo galėtų būtų skiriama lytiškai aktyvioms merginoms nuo 15 iki 20 metų), istoriją. Levonrgestrelio istoriją primenu ne šiaip sau, tarp šalutinių jos vartojimo pasekmių yra pažymėtas ir galimas nevaisingumas, kurį kaip mat suskubtų spręsti įvairios nevaisingumo klinikos, siūlydamos savo komercines paslaugas – juk biznis yra biznis. O kaip šiuo klausimu su tėvų teisėmis ir pareigomis? Juk rūpintis nepilnamečio vaiko sveikata ir gerove, sutikti ar ne su skiriamais medikamentais yra jų pareiga ir teisė. Tėvų teisės nebe pirmą kartą lieka pastumtos kažkur į šoną. Jei tėvai nesinaudos savo teisėmis ir jų negins, kiek jų apskritai beturėsime? Gal iš tiesų patogu, kad tam tikrus klausimus už tėvus nuspręstų kiti: ugdymo įstaigos, medikai, politikai ir t.t. – bet tuomet ir neturėtume vėliau skųstis, kad rezultatas ne visuomet mus tenkina.

Apmaudu, kad siekiant „geresnio“ gyvenimo, garbės, šlovės pamirštama, kad visa tai prasideda nuo šeimos, joje puoselėjamo židinio, pagarbos sau, savo artimui, tėčiui, mamai, protėviams, kurie kūrė ir perdavė tai, ką šiandien turime.

Kai bandoma išplauti sąvokų reikšmes, kas yra šeima, santuoka, vyras, moteris, žmona, lytis, tvarūs santykiai, kai bandoma konstruoti žmonių gyvenimus, einant prieš jų prigimtį, o ilgus amžius puoselėtos dorybės, sutuoktinių, tėvų ir vaikų pagarba vienas kitam, dora, kuklumas nebėra kultivuojamos ir skatinamos kasdienybėje, įsivyrauja tuštybės kultūra ir svaičiojimai apie siurrealistinę visuomenę. Apmaudu, kad siekiant „geresnio“ gyvenimo, garbės, šlovės pamirštama, kad visa tai prasideda nuo šeimos, joje puoselėjamo židinio, pagarbos sau, savo artimui, tėčiui, mamai, protėviams, kurie kūrė ir perdavė tai, ką šiandien turime.

Ideologinei kolonizacijai reikalingi ne tik žmogiškieji resursai, bet ir finansai. Tiesa, pastarieji kur kas svarbesni, nes žmogiškuosius resursus nesunkiai atrasi pasiūlydamas nemenką atlygį. Pasitelkiant pernelyg giliai nesikapstančias organizacijas, kurioms išgyventi žūtbūt reikalingos lėšos, galima bus manipuliacijomis konstruoti neva didelį pritariančiųjų mastą. Tik tas tariamas pritarimas ideologiniams brukalams kaip muilo burbulas subliūkšta, kai inicijuojamos visuomenės nuomonės apklausos (pvz. apie pritarimą ar nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymui, vaikų lytiškumo ugdymui per GĮUP ir kt.), organizuojamos tikros, o ne imitacinės diskusijos, kuriose vyrauja nuomonių pliuralizmas ir argumentų kalba.

Ir taip, tai vyksta ne tik Rusijoje, Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje, tai vyksta ir Lietuvoje. Daugelį vykdomos ideologinės kolonizacijos apraiškų daugiau ar mažiau gebame atpažinti. Tačiau ar būsime tik pasyvūs stebėtojai, kurie geba tik burbėti socialiniuose tinkluose, tačiau menkai prisideda prie Lietuvos geresnės ateities kūrimo? Viskas priklauso nuo mūsų. Nebijokime mąstyti, gera laikyti geru, o bloga – blogu, drąsiai nesutikti, kultūringai ir etiškai išsakyti savo nuomonę ir ją argumentuoti, tiesiog nebūti abejingais. Kol dar kolonizatoriai nelaimėjo, kol dar nėra priimta iš esmės situaciją keičiančių įstatymų, mes galime kalbėti apie esminius žmogaus prigimties klausimus, kaip šeima, kas yra žmogus, moteris, vyras, kokios yra tėvų teisės ir t. t., – viskas yra mūsų rankose. Teisių ir laisvių turėsime tiek, kiek jų gebėsime apginti ir jomis naudotis. 

The post Diana Karvelienė. Ideologinė kolonizacija Lietuvoje, arba siurrealistinių iliuzijų gundymai appeared first on LAIKMETIS.

Laidoje „Polis ant kalvos" pokalbis su Laisvos visuomenės instituto valdybos nariu Audriumi Globiu ir direktore Diana Karveliene apie šio instituto veiklą.

Kokios grėsmės kyla laisvai visuomenei Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje? Ką daryti, kad Lietuvos piliečiai neprarastų teisės viešai išsakyti savo įsitikinimus?

Laidą veda Ričardas Garuolis.

The post Kodėl Laisvos visuomenės institutas neteko valstybinio finansavimo? appeared first on LAIKMETIS.

Apžvalgininkai jau spėjo pastebėti, jog šiuo metu vykstanti Prezidento rinkimų kampanija yra, palyginti, nuobodi ir formali. Šiai pozicijai tikrai galima paantrinti ir LVI atliekamo tyrimo kontekste: nors visiems pretendentams dar vasario mėnesį buvo išsiųsti klausimai, vėliau jie ne kartą įvairiausiais būdais priminti ir paprašyta paaiškinti savo pažiūras minėtomis temomis, tą ryžosi padaryti vos 4 kandidatai. Nepaisant to, LVI užsibrėžė tikslą apžvelgti visų kandidatų nuostatas – tiek LVI apklausoje išsakytas, tiek ir rinkimų programose, pasisakymuose žiniasklaidoje, kituose tyrimuose ar politinių sprendimų priėmime išryškėjusias pozicijas.

Ignas Vėgėlė

Pradėkime nuo nepriklausomų kandidatų. Iš jų į LVI užduotus klausimus gana išsamiai ir aiškiai atsakė Ignas Vėgėlė. Drąsiai galima teigti, jog šis kandidatas yra didžiausia artėjančių rinkimų sensacija – naujas, nepartinis, gana nesisteminėmis politinėmis nuostatomis pasižymintis visuomenės veikėjas, kuris, jeigu tikėti visuomenės apklausomis, populiarumu nusileidžia tik dabartiniam šalies vadovui. Iki 2021 m. I. Vėgėlė buvo labiau žinomas tik teisininkų bendruomenėje – kaip mokslininkas ir Advokatų tarybos pirmininkas. Tiesa, visai netrumpą laiką jis priklausė Lietuvos krikščioniams demokratams, buvo šios partijos pirmininko pavaduotoju ir laikinuoju pirmininku, tačiau, jiems susijungus su Tėvynės sąjunga,  atsisakė tęsti karjerą naujame politiniame darinyje, argumentuodamas nepritarimu Tėvynės sąjungos vykdomai politikai.

Plačiojoje visuomenėje I. Vėgėlė išgarsėjo 2021 m. pasisakydamas prieš COVID-19 pandemijos metu vyriausybės taikomus ribojimus ir skiepijimo politiką. Jis 2023 m. paskelbė apie kandidatavimą artėjančiuose Prezidento rinkimuose ir, panašu, neišsižadėjo savo krikdeminių nuostatų – nurodė ginsiąs krikščioniškąsias vertybes ir kovosiąs su „lytiškumo ir LGBT propaganda“. LVI tyrėjai pamėgino detaliau pasiaiškinti I. Vėgėlės nuostatas šiais ir kitais klausimais.

Visų pirma, paklaustas apie LR Konstitucijos reikšmę šiandienėje Lietuvoje kandidatas nurodė manantis, jog 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“ kartais Lietuvos politikų yra užmirštama. I. Vėgėlė išsakė požiūrį, jog Konstitucijos 18 straipsnyje „įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad žmogaus teisės ir galimybės jas įgyvendinti kyla ne iš valdžios malonės, o iš prigimtinio žmogaus orumo“. Aptardamas konstitucinį Prezidento institucijos statusą I. Vėgėlė labiau atsiskleidė kaip aktyvaus, vien užsienio ir gynybos politikos sritimis neapsiribojančio, prezidentinio valdymo šalininkas:  „<...> Prezidento teisinis statusas sietinas ne tik su vykdomąja valdžia, bet ir su visos valstybės vadovo statusu, kuris peržengia kurios nors vienos valdžios šakos įgaliojimų rėmus.“ Kandidatas pridūrė, jog „<...> paskutiniu metu dažnai pamirštama, jog ministrai yra ne tik pavaldūs Ministrui Pirmininkui, bet ir atsakingi Respublikos Prezidentui.“

Aptardamas konstitucinės santvarkos būklę šalyje I. Vėgėlė išsakė nusivylimą dėl tinkamai neveikiančių tiesioginės demokratijos institutų (referendumo, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos), ydingos konstitucinės rinkimų teisės reglamentavimo naujajame Rinkimų kodekse (diskriminuojančios nepartinius kandidatus ir komitetus), valstybės vadovų pasyvumo politinės korupcijos atvejais ir vangios prokuratūros reakcijos į viešojo intereso pažeidimus. Kandidato nuomone, dėl šių priežasčių „konstituciniai imperatyvai neretai tampa deklaracijomis, o piliečiai ima abejoti, ar Konstitucija apskritai veikia“.

Pasidomėjus kandidato palaikoma šeimos samprata ir vykdytina šeimos politika, I. Vėgėlė nurodė, jog palaiko konstitucinę šeimos sampratą – vyro ir moters kuriamą šeimą, o valstybė turėtų „sudaryti kuo palankesnes sąlygas gimti ir augti vaikams – visokeriopai skatinti, remti, stiprinti ir puoselėti santuokines vyro ir moters šeimas“.

Pasiteiravus, kokią lyties teoriją – prigimtinę ar socialinę – palaiko, I. Vėgėlė trumpai ir aiškiai atsakė nepalaikąs lyties „pagal susitarimą“ sampratos ir manąs, jog žmonės gali būti tik dviejų lyčių – vyrai ir moterys. Kandidatas laikėsi konservatyvių nuostatų ir daugeliu kitų klausimų: nurodė, jog lytiškumo ugdymas yra ne mokymo įstaigų, o tėvų prerogatyva; išreiškė prieštaravimą kai kuriose Vakarų šalyse legalios surogatinės motinystės įteisinimui; prieštaravo dirbtinio apvaisinimo praktikos liberalizavimui; nurodė įžvelgiantis Lietuvoje bandymus nutildyti krikščioniškos pasaulėžiūros asmenis, dalyvaujančius politikoje, ir apibūdino tai kaip cancel kultūrą, „kuri rodo liberalių/kairuoliškų jėgų polinkį į prievartinį savo požiūrio primetimą visai visuomenei, išstumiant iš viešojo diskurso kitas, nepatogias nuomones“.

I. Vėgėlė taip pat teigė tikintis būtinybe saugoti negimusią gyvybę nuo embriono užsimezgimo momento, tačiau susilaikė nuo platesnių komentarų abortų legalumo ir moralumo aspektais: „Linkėčiau išsaugoti gyvybę, o jei reikalinga pagalba, siūlyčiau kreiptis į krizinio nėštumo centrus.“ Vienareikšmiško atsakymo kandidatas nepateikė ir paklaustas apie kai kuriose Vakarų šalyse teisėtos ir populiarėjančios eutanazijos problemą: nors nurodė, kad niekas neturi teisės tyčia dirbtinai sukelti kito asmens mirties, taip pat išreiškė nepritarimą beviltiškai sergančio ir kenčiančio žmogaus „užsispyrėliškam gydymui“.

Nepaisant plačiai žiniasklaidoje nušviesto I. Vėgėlės paslydimo su Pranciškumi „azijiečiu“, klausiamas apie Bažnyčios poziciją Lietuvos visuomenėje, jis išreiškė gana stiprų pritarimą jos socialiniam mokymui, kuris, kaip teigia kandidatas, „pateikia teisingos visuomenės principus“, ir nurodė, jog šiuos principus būtina įvertinti valdant valstybę. Be to, kandidatas pabrėžė, kad į Katalikų Bažnyčios pozicijas visuomeniniais klausimai būtina atsižvelgti ir dėl to, kad ji išreiškia didelės visuomenės dalies pažiūras.

Apibendrinant I. Vėgėlės pasaulėžiūrinį portretą, galima teigti, jog bent jau pagal deklaruojamus įsitikinimus tai yra konservatyviąją Lietuvos dalį atstovaujantis politikas. Reikia pabrėžti – konservatyviąją, o ne konservatorišką, jei vartojame populiariąją partijų terminologiją. Juk ir pačią TS-LKD I. Vėgėlė jau spėjo įvardinti kaip „kairės jėgą“, kurioje „nebeliko krikščioniškų vertybių“. Greta vertybinių aspektų svarbu pažymėti, jog jo programa aiškiai nukreipta į dabartine politine sistema nusivylusių Lietuvos piliečių gretas: „Svarbiausias mano tikslas – atkurti visuomenės pasitikėjimą valdžia“, – teigia I. Vėgėlė. Šio kandidato skelbiamos vertybės aiškios, o apie realius darbus Lietuvai kol kas galime tik spėlioti, kadangi jis yra visiškai naujas politikas.

Eduardas Vaitkus

Iš nepriklausomų kandidatų gana savotišką atsiliepimą į LVI klausimus pateikė ir Eduardas Vaitkus. Kaip ir I. Vėgėlė, jis plačiojoje visuomenėje išgarsėjo 2021 m. kritikuodamas pandemijos valdymo ir ypač vakcinacijos politiką. Iki tol jis buvo žinomas labiau kaip medicinos srities mokslininkas. Tiesa, laimę politikoje E. Vaitkus bando ne pirmą kartą ­– 2008 m. iškeltas Darbo partijos, o 2020 m. – „Drąsos kelio“ dalyvavo Seimo rinkimuose. Pastaruoju metu E. Vaitkus dažniausiai linksniuojamas dėl savo, švelniai tariant, „pragmatiškos“ pozicijos santykių su Rusija, Baltarusija ir karo Ukrainoje klausimais.

Iš šešiolikos LVI pateiktų klausimų E. Vaitkus nusprendė atsakyti tik į vieną. Paklaustas, ar lytis yra prigimtinė, ar socialinis konstruktas, bei kiek jo manymu yra lyčių, E. Vaitkus nurodė tikintis dviejų biologinių lyčių samprata ir pridūrė: „Ir yra daugybe seksualinio pasitenkinimo būdų, kurių nereiktų tapatinti su lytimi. Dar supratau, kad jūs diskriminuojate vieno vyro ir 3 moterų sąjungą, arba 2 vyrų ir 5 moterų sąjungą.“ (kalba taisyta). Vertinti, ar tai nuoširdi E. Vaitkaus pozicija, ar ironiška reakcija į LVI užduotus klausimus paliekame rinkėjams.

Vis dėlto „kuklus“ šio kandidato atsakymas pakankamai gerai atskleidė, kokią reikšmę jis teikia kitiems vertybiniams klausimams. Jog šeimos sampratos, sąžinės ir religijos laisvės, negimusios gyvybės apsaugos ir kiti visuomenei aktualūs klausimai E. Vaitkui nėra svarbūs patvirtina ir jo rinkimų programos bei leidinių analizė. Čia dominuoja geopolitinė ir ekonominė tematika, nusivylimas demokratijos ir suvereniteto deficitu. LVI atliekamo tyrimo kontekste aktuali ko gero tik viena iš 24 E. Vaitkaus programinių nuostatų: „Uždrausti LGBT propagandą mokymo ir ugdymo įstaigose.“ Akivaizdu, kad kandidatas nepritaria vienalytėms sąjungoms ir atitinkamam švietimo sistemos „modernizavimui“. Kita vertus, prasmėms talpus E. Vaitkaus atsakymas į LVI apklausą neleidžia padaryti aiškios išvados, ar jis palaiko tik poligaminius ar ir monogaminius santykius tarp skirtingų lyčių.

Tiesa, LRT E. Vaitkus pateikė ir nuomonę abortų klausimu: „Abortas yra drastiškas įvykis, bet moteris turi turėti teisę į savo kūną. Tačiau visa visuomenė, visa valstybė turi skatinti gimdyti vaikus ir abortas tada būtų reta išimtis.“ Taigi, kategoriškos pozicijos šiuo klausimu E. Vaitkus neturi.

Pasakyti kažką daugiau apie šio mįslingo kandidato vertybines nuostatas būtu sudėtinga, o ir toliau gilintis vargu, ar yra prasmės.

Gitanas Nausėda

Trečias nepriklausomas kandidatas – jau nebe politikos naujokas, bet dar ir ne veteranas – dabartinis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Politinė G. Nausėdos biografija iki 2019 m. gana trumpa, bet pažymėta ir kontraversijomis – 2023 m. paaiškėjo, kad 1988 m. jis buvo įstojęs į Komunistų partiją, nors, kaip pats teigė, jos veikloje nedalyvavo. Paminėtina, kad G. Nausėda kaip ekonomistas visuomeniniais pagrindais patarinėjo laikinajam šalies vadovui Artūrui Paulauskui, o vėliau – Prezidentui Valdui Adamkui. 2018 m. pradėjus rinkimų kampaniją ir 2019 m. tapus šalies Prezidentu ėmė ryškėti G. Nausėdos ne tik kaip ekonomisto, bet ir politiko vertybinės nuostatos.

LVI komanda įdėjo nemažai pastangų mėgindama susisiekti su šiuo kandidatu bei gauti atsakymus į atliekamo tyrimo klausimus. Deja, nesėkmingai. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į standartinėje apklausoje keltus klausimus, teko imtis atvirų šaltinių analizės.

Pradėkime nuo šeimos sampratos klausimo. 2019 m. vykdytame „ManoBalsas.lt“ tyrime G. Nausėda nurodė, kad „greičiau nesutinka“ su teiginiu, jog „tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis kaip ir heteroseksualios poros“ ir pridūrė, kad „šiuo metu visuomenei būtinas kompromisas“. 2021 m. jis sukritikavo Seime užregistruotą Partnerystės įstatymo projektą, kuriuo būtų įteisinama lyčiai neutrali partnerystė. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad siūloma samprata „praktiškai sutapatina partnerystę su šeima“ ir „yra nesąžininga Konstitucijos atžvilgiu“. G. Nausėda kritikavo ir dabartinio kandidato į prezidentus Dainiaus Žalimo pirmininkaujamo Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Tuo metu Prezidentas pareiškė, kad, jeigu Seimas Partnerystės įstatymo projektą būtų priėmęs, jis jį būtų vetavęs. Vėliau Seimui parengus du alternatyvius – liberalesnį Civilinės sąjungos ir konservatyvesnį „artimo ryšio“ – įstatymų projektus, G. Nausėda nurodė, kad jam yra artimesnis pastarasis, „pono Saudargo projektas“, kuris, kaip teigė Prezidentas, nesukurdamas didelės priešpriešos visuomenėje, leistų teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus. Komentuodamas Seime didesnio populiarumo sulaukusią Civilinės sąjungos alternatyvą, G. Nausėdą susilaikė nuo atviros kritikos ir pastebėjo, kad šiame projekte buvo atsižvelgta į dalį jo pastabų. Prezidentas pabrėžė, jog jam svarbiausia, kad ieškant geriausio būdo sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, Konstitucijos 38 straipsnio turinys, įtvirtinantis vyro ir moters kuriamos šeimos sampratą, nebūtų „išplaunamas per užpakalines duris“. Šeimos sampratos klausimu, galima teigti, G. Nausėdos nuostatos abejonių nekelia – jis nuosekliai palaiko prigimtinės šeimos sampratą, o vienos lyties asmenų santykius siūlo reguliuoti tokiu būdu, kad jie nebūtų prilyginami Konstitucijoje įtvirtintai vyro ir moters kuriamos šeimos sampratai.

Tuo pat metu dabartinis Prezidentas šeimos stiprinimo politiką vykdė ir pasinaudodamas savo teisėkūros iniciatyvos teise – pateikė Seimui svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama daugiau remti dirbančias ir vaikus auginančias šeimas, sumažinti šeimų pajamų apmokestinimą ir padidinti vaikus auginančiųjų pajamas, įvedant papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaiką.

G. Nausėda šių metų pradžioje pateikė neišsamią, bet ganėtinai aiškią nuomonę ir Stambulo konvencijos klausimu. Konstituciniam Teismui nutarus, kad ji neprieštarauja Konstitucijai, Seimui, atrodytų, buvo galutinai uždegta žalia šviesa jos ratifikavimui. Vis dėlto, Prezidentas pareiškė, jog šiuo metu to daryti nereikėtų, kadangi „iš to kyla daug pasekmių“ ir „tai iš esmės pradėtų keisti mūsų edukacijos, švietimo sistemą, ir moterų diskriminacija ten nebūtų pagrindinė tema“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų visuomenėje kilo dėl Stambulo konvencijoje įtvirtintos „socialinės lyties“ sąvokos. Vertinant G. Nausėdos komentarą, galima nuspėti, jog jis pritaria dalies visuomenės nuogąstavimui, susijusiam su „socialinės lyties“ įtvirtinimu Lietuvos teisinėje bazėje ir iš to išplaukiančiomis pasekmėms prigimtinės lyties sampratai.

Dabartinis Prezidentas kritiškai atsiliepė apie 2023 m. rugsėjį Lietuvos mokyklose pradėtą dėstyti gyvenimo įgūdžių programą, sulaukusią kritikos iš dalies politikų ir tėvų organizacijų. Programa sulaukė tėvų organizacijų ir kai kurių politikų kritikos paaiškėjus, kad joje lytiškumo ugdymas buvo atsietas nuo rengimo šeimai ir įgijo lytinio švietimo bruožų, kurio tikslas – tik informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką. G. Nausėda nurodė manantis, kad savo esminiu tikslu programa yra „teisingas darbas“, tačiau pridūrė, kad turėtų pastabų programos daliai apie lytiškumo ugdymą, joje pasigedo „tokios labai paprastos ir visiems suprantamos sąvokos kaip „šeima“. Tokioje Prezidento pozicijoje galima būtų įžvelgti palaikymą tėvų organizacijoms, nerimaujančioms dėl to, ar ši programa nepažeidžia jų konstitucinės teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Pastebėtina, kad ir 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje keltas gana neetiškai suformuluotas klausimas, ar „Žmonės turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, įskaitant ir fizines bausmes, jeigu tai nekelia tiesioginio pavojaus vaiko sveikatai ir gyvybei“, į kurį G. Nausėda tuomet atsakė „greičiau  nesutinku“ ir pridėjo: „Valstybė turi dėti gerokai didesnes pastangas visuomenės švietimui apie veiksmingas auklėjimo priemones.“ Taigi, nors G. Nausėda pritaria, jog lytiškumo klausimai yra tėvų auklėjimo prerogatyva, tačiau sunku pasakyti, kur jis brėžia raudoną liniją valstybės įsikišimui – ties „diržo“ panaudojimu, ar mato jos auklėjamąjį vaidmenį ir kitose tėvų ir vaikų santykių srityse.

Abortų klausimu dabartinis Respublikos Prezidentas laikosi kur kas liberalesnių pažiūrų. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje jis nurodė, jog „greičiau sutinka“ su teiginiu, kad „Moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu“ ir pridūrė: „Padaryčiau viską, kad būtų kiek galima mažiau tokių atvejų, kuomet moteris ryžtasi nutraukti kūdikio gyvybę, bet abortų draudimui aš nepritariu.“

G. Nausėda nepareiškė prieštaravimo šio Seimo priimtoms ir nemažai diskusijų sukėlusioms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms, liberalizuojančioms embrionų laikymo sąlygas (nebereikalaujant amžino saugojimo) ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų prieinamumą (nebetaikant amžiaus ribojimo). Paklaustas, ar neketina vetuoti įstatymo, Prezidentas atsakė, kad įvertino „visas ir moralines, ir kitas aplinkybes“ ir ketina jį pasirašyti.

Prezidentas G. Nausėda apžvalgininkų ne kartą apibūdintas kaip turintis itin artimą santykį su Katalikų Bažnyčia. Pavyzdžiui, prasidėjusi diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo projekto, jis teigė, jog Prezidentūroje yra išklausomos ne tik jo iniciatorės Laisvės partijos, bet ir oponentės Bažnyčios pozicijos. Pats G. Nausėda, 2019 m. paklaustas, kokią reikšmę jam turi Bažnyčios pozicija vertybiniais, šeimos, LGBT klausimais, teigė: „Ji man buvo, ji man yra ir man bus svarbi, ar ji bus vienintelė – ne, bet be jokios abejonės, kad ir į Katalikų Bažnyčios nuomonę atsižvelgti yra būtina, turint omenyje, kad labai didelė dalis Lietuvos žmonių yra tikintys ir tikintys būtent kaip katalikai.“ 2020 m., komentuodamas Kęstučio Kėvalo paskyrimą Kauno arkivyskupu, Prezidentas teigė turįs vilties, jog naujasis arkivyskupas ir toliau daug dėmesio skirs Bažnyčios socialiniam­–ekonominiam mokymui.

G. Nausėdos pozicija religijos ir Bažnyčios klausimu, galima sakyti, sutampa su vienu pagrindinių jo konkurentų I. Vėgėlės požiūriu – abu jie save apibrėžia kaip katalikus ir palaiko aktyvią, aktualiais visuomeniniais ir politiniais klausimais pasisakyti nedvejojančią Bažnyčią. Palyginus šiuos du kandidatus turbūt galima būtų įžvelgti ir daugiau panašumų – tai labiau konservatyviosios Lietuvos atstovai, kurie artėjančiuose rinkimuose mėgins pasiūlyti Lietuvos rinkėjams vertybinę alternatyvą Laisvės partijos ir TS-LKD keliamiems aiškiai liberaliems kandidatams. Pastebėtina ir tai, jog abu šie kandidatai jau spėjo užsitikrinti opozicinių parlamentinių partijų paramą: G. Nausėda – socialdemokratų, o I. Vėgėlė – valstiečių ir žaliųjų.

Tai irgi iškalbingas faktas – akivaizdu, kad didesnis ideologinis artumas sieja pastarąjį duetą, kai tuo tarpu dabartinio Prezidento ir socdemų sąjunga yra labiau grįsta pragmatiniais, o ne vertybiniais argumentais. Šis faktas, greta kitų išsakytų pozicijų, leistų teigti, kad I. Vėgėlė pasižymi didesniu vertybiniu nuoseklumu. G. Nausėda, nors dažniau laikosi konservatyvių, o ne liberalių pozicijų, tai komunikuoja atsargiau, nenorėdamas atbaidyti su juo ne visais vertybiniais klausimais sutinkančių politinių jėgų ir rinkėjų. Kita vertus, skirtingai nei G. Nausėdą, mes I. Vėgėlę kol kas turime progą įvertinti tik kaip kandidatuojantį, bet ne pareigas užimantį politiką.

Tiesa, tam tikros G. Nausėdos deklaruotos pozicijos yra netgi labai socialdemokratiškos. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje G. Nausėda išsakė pritarimą teiginiui, kad „Siekiant lyčių lygybės, valstybinių įmonių valdyme turi būti įvestos kvotos moterims“. Tai jis aiškino taip: „Kvotos gali būti laikina priemonė, padėsianti atsižvelgti į lyčių lygybės faktorių profesionalių kandidatų atrankoje, kol tai taps norma. Bet kokiu atveju, kompetencija išlieka pagrindiniu atrankos kriterijumi.“ Tai ko gero labiausiai į kairę nutolusi G. Nausėdos pozicija, kurią pavyko aptikti tarp viešų jo pasisakymų.

Apibendrinant dabartinio Respublikos Prezidento vertybinį profilį, pozicijas negimusios gyvybės apsaugos ir lyčių kvotų klausimais, ko gero, galima įvardinti kaip du ryškiausius nenuoseklumas konservatyvioje jo pasaulėžiūroje. Reiktų pritarti ir 2019 m. LVI atlikto kandidatų į prezidentus tyrimo išvadai – G. Nausėda, kaip Prezidentas, tikrai nėra konservatyvios politikos vėliavnešys, bet iš jo palaikymo vargu ar sulauks ir liberalai, ypač šeimos politikos srityje.

Remigijus Žemaitaitis

Paskutinis iš nepriklausomų kandidatų – Remigijus Žemaitaitis. Nors pirmininkauja naujai partijai „Nemuno aušra“, prezidento rinkimuose politikas nusprendė išsikelti savarankiškai. LVI su šiuo kandidatu susisiekti pavyko, tačiau jis teisinosi neturįs laiko apklausai. Vis dėlto mums tai problemų nesukėlė, kadangi R. Žemaitaitis nebe pirmą kadenciją yra Seimo nariu, o LVI jau daug metų vykdo parlamentarų balsavimo monitoringą.

R. Žemaitaitis, nors jauniausias iš visų kandidatų, ne per seniausiai pasiekęs konstitucinį prezidentinį amžių, jau turi sukaupęs net 15 metų Seimo nario stažą. Panašu, kad jis turi ir ilgiausią iš visų kandidatų patirtį politikoje: 2007­–2008 m. dirbo Vilniaus mero Juozo Imbraso patarėju, 2009 m. Europos parlamento narių J. Imbraso ir Rolando Pakso politinio pasitikėjimo patarėju, o nuo 2009 m. iki šiandienos nepertraukiamai yra Seimo narys. Per savo netrumpą kadenciją Seime R. Žemaitaitis jau spėjo pakeisti ne vieną partiją: politinę karjerą pradėjęs „Tvarkoje ir teisingume“, nuo 2020 m. ją tęsė kur kas liberalesnėje „Laisvėje ir teisingume“, tačiau iš pastarosios buvo pašalintas po antisemitinių komentarų, ir, galiausiai, 2024 m. įkūrė partiją „Nemuno aušra“.

Panašiai kaip ir partijos, kito ir R. Žemaitaičio nuostatos šeimos sampratos klausimu. 2012–2016 m. kadencijos Seime R. Žemaitaičio balsai buvo ypatingai palankūs prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimui, o Asociacija Lietuvos gėjų lygą jį netgi įtraukė į „priešiškiausiai balsavusių Seimo narių dešimtuką“. Tarp paminėtinų balsavimų: R. Žemaitaitis pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, numatančioms draudimą tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius; palaikė Konstitucijos 38 straipsnio pataisas, kuriomis siekta susiaurinti šeimos sąvoką taip, jog ji taptų nepalankesne vienalyčių porų pripažinimui šeima; balsavo už  Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kuriomis siekta nustatyti atsakomybę už viešą šeimos, kaip ją apibrėžia Konstitucija, niekinimą.

2016–2020 m. kadencijoje R. Žemaitaitis išlaikė konservatyvią poziciją šeimos klausimu, tačiau pasižymėjo pasyvumu balsuojant dėl šeimos sampratos ir jos stiprinimo klausimų: nedalyvavo balsavime dėl partnerystei (prilyginant ją vyro ir moters kuriamai šeimai) alternatyvaus įstatymo projekto, numatančio galimybė vienalytėms poroms registruoti bendrą gyvenimą nesusituokus, šio teisinio fakto neprilyginant šeimos sukūrimui; nebalsavo nei dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo, nei dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo. Tiesa, 2017 m. Delfi paskelbtame straipsnyje R. Žemaitaitis pasmerkė šeimai prilygintinos partnerystės įteisinimą pažymėdamas, kad „sekantys žingsniai bus tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas, o vėliau – įvaikinimas ir iš to kylančios visos pasekmės bei problemos“. Jis nurodė, kad Lietuvoje jau egzistuoja teisinės priemonės šiems santykiams sureguliuoti, o partnerystės siekiančioms poroms jis pasiūlė „nueiti pas notarą ir sudaryti civilinę sutartį“. Šioje vietoje reikia priminti, jog iki politinės karjeros, R. Žemaitaitis buvo teisininku – taigi, patikima konsultacija.

2020 m., tapęs „Laisvės ir teisingumo“ pirmininku, R. Žemaitaitis savo teisinį vertinimą visiškai pakeičia ir nurodo palaikantis civilinės partnerystės, įskaitant ir vienalytėms poroms, įteisinimą. Netgi teigia ankstesnėje kadencijoje balsavęs už Partnerystės įstatymą (klaidingai, iš tiesų – susilaikė). Tokią pat poziciją deklaruoja ir jo atstovaujama „konservatyvaus liberalizmo“ partija. Tačiau 2021 m. gegužės 25 d., balsuojant dėl Partnerystės įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis nedalyvauja. 2022 m. gegužės 26 d., balsuojant dėl Civilinės sąjungos įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis susilaiko. Tą pačią dieną, balsuojant dėl Civilinio kodekso papildymo „artimo ryšio“ institutu (konservatyvusis „pono Saudargo“ projektas, kuris nenumato šeiminių santykių apibrėžimo vienalytėms poroms), R. Žemaitaitis balsuoja „už“.

2022 m. rugsėjo 15 d., balsuojant dėl Agnės Širinskienės pasiūlyto Civilinės sąjungos projekto išbraukimo iš Seimo rudens sesijos programos, R. Žemaitaitis nedalyvauja. 2023 m. gegužės 23 d., balsuojant dėl pritarimo Civilinės sąjungos projektui po svarstymo, R. Žemaitaitis balsuoja prieš projektą. Nors dar 2022 m. jis atiduoda balsą už konservatyvųjį „artimo ryšio“ projektą, 2024 m. balandžio 15 d. LRT paskelbia tokią R. Žemaitaičio (jau „Nemuno aušros“ pirmininko) poziciją: „Tai gali būti ir tos pačios lyties asmenų santykiai. (...) Jie yra šeima, nes jie kuria šeimą. Partnerystės įstatymas turi būti. Per daug Lietuva akcentuoja tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą, nes tas įstatymas apims ir skirtingų lyčių santykių įteisinimą.“ Tikroji ir galutinė R. Žemaitaičio pozicija šeimos sampratos klausimu lieka neišspręsta mįslė.

Lyties samprata – čia su R. Žemaitaičio pozicija panašiai kaip ir šeimos klausimu. 2024 m. kovą portalo „77“ paklaustas to paties klausimo, kurį kandidatams uždavė ir LVI, kiek yra lyčių, jis be išlygų atsako, jog dvi – vyrai ir moterys. R. Janutienės laidoje šį pavasarį jis teigia, jog balsuotų prieš Stambulo konvenciją (kuri sukėlė dalies visuomenės ir politikų pasipiktinimą dėl joje vartojamos „socialinės lyties“, arba „lyties socialiniu aspektu“ sąvokos). Nusikeliame 3 metus atgal – 2021 m. kovą R. Žemaitaitis Seime teikia pasiūlymą įtraukti į sesijos darbų programą Stambulo konvencijos ratifikavimą. Jis argumentuoja, kad politikams būtina vienaip ar kitaip apsispręsti dėl konvencijos ir baigti „kelti nepasitenkinimą visuomenėje“. Beveik visi valdantieji liberalai tąkart reaguodami į šią, suprask, R. Žemaitaičio provokaciją, balsavo prieš Stambulo konvencijos įtraukimą į sesijos darbų programą. Nusikeliame dar 3 metus atgal – 2018 m. R. Žemaitaitis tuo pačiu klausimu balsavime Seime nedalyvauja. Vėlgi, kandidato tikroji pozicija nėra aiški.

Dėl konstitucinės tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus R. Žemaitaičio pozicija nuoseklesnė. 2023 m. spalio 10 d. Seime jis balsavo už opozicijos siūlymą iš Gyvenimo įgūdžių programos išbraukti lytiškumo ugdymo dalį ir ją integruoti į tikybos arba etikos pamokas. Viešojoje erdvėje jis taip pat ne kartą pasisakė prieš lytinio švietimo, ypač apimančio LGBT klausimus, programos dėstymą mokyklose.

Negimusios gyvybės apsaugos klausimu, kaip ir dauguma kandidatų, R. Žemaitaitis neturi kategoriškos pozicijos. LRT šių metų balandį jis teigė: „Tik moteris, pati motina, gali suprasti, kas tai yra abortas: ar jis reikalingas, ar nereikalingas. Smurtinių nusikaltimų, išžaginimų, prievartavimų atvejais – taip, mes galime apie šitą dalyką kalbėti. Bet kada šiaip sau dėl malonumo daro abortus, kaip aš sakau, atsitiko taip, – morališkai ne“.

Pagalbinio apvaisinimo klausimu R. Žemaitaitis laikosi konservatyvios pozicijos. 2023 m. birželio 8 d. Seime jis balsavo prieš Laisvės frakcijos atstovės Morganos Danielės siūlymą leisti pagalbinio apvaisinimo procedūromis pasinaudoti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims. Jis kėlė klausimą: „<...> jūs man paaiškinkit, kokias problemas turi vieniša moteris dėl negalėjimo pastoti, jei ji net nemėgino su vyru sugulti, tai kaip ji yra nevaisinga?“

Galiausiai – eutanazijos klausimas – iš pirmo žvilgsnio, mažiau aktualus, lyginant su kitais LVI tyrime keltais klausimais, dėl to, kad viešojoje erdvėje jis mažiau linksniuojamas. Kita vertus, neseniai vyriausybės pristatytas Valstybės ateities vizija „Lietuvos 2050“ numato eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. Seime eutanazijos klausimas iš esmės svarstytas seniai, 2012 m. tuometiniam Seimo nariui Andriui Burbai pateikus Eutanazijos įstatymo projektą. Tą kartą Seimui balsuojant dėl šio projekto išbraukimo iš sesijos darbų programos R. Žemaitaitis „susilaikė“. Tai vienintelė aiškiai dokumentuota jo pozicija šiuo klausimu.

Apibendrinant R. Žemaitaičio, kaip kandidato į prezidentus, vertybinį portretą sunku, o gal ir neįmanoma atsakyti – jis labiau konservatyvių ar liberalių pažiūrų politikas. Reikia pastebėti, kad R. Žemaitaitis, sprendžiant vertybinius klausimus Seime, ypač dažnai nedalyvauja balsavimuose, pavyzdžiui: dėl Seimo rezoliucijos „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“, dėl Seimo rezoliucijos „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje", dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo (2017 m.), dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo (2019 m.), dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų, draudžiančių žmogaus embrionų naikinimą, eksportą, panaudojimą kitiems tikslams, nei apvaisinimas (2017 m.). Peršasi išvada, jog LVI tyrime keliami klausimai R. Žemaitaičiui, kaip Seimo nariui, nebuvo labai svarbūs, todėl prognozuotina, kad ir kaip šalies vadovui jie nebūtų jam aktualūs.

Bendras žvilgsnis

Apžvelgus nepriklausomus kandidatus į prezidentus, I. Vėgėlė atsiskleidė kaip nuosekliausiai konservatyvus politikas. G. Nausėda, ne tik kaip kandidatas, bet ir esamas Respublikos Prezidentas, išryškėjo kaip katalikas, palaikantis prigimtinę šeimos sampratą ir jos stiprinimo politiką,  tačiau kai kuriais klausimais (pagalbinio apvaisinimo, abortų) besilaikantis liberalesnių nuostatų. E. Vaitkų ir R. Žemaitaitį, nors jie yra visiškai skirtingą patirtį turintys politikai, vienija sąlyginai žemas suinteresuotumas šeimos, negimusios gyvybės apsaugos, religijos laisvės ir kitais LVI nagrinėjamais klausimais. Ypač tai pasakytina apie politikos naujoką E. Vaitkų, kurio nuostatoms išsamiai įvertinti net nėra pakankamai duomenų. O visa duomenų gausa apie R. Žemaitaitį leidžia daryti išvadą, kad iš visų nepriklausomų kandidatų, jis labiausiai nenuspėjamas.

The post Šarūnas Legatas. Nepriklausomų kandidatų į prezidentus pažiūros šeimos, lyties, abortų ir kitais klausimais appeared first on LAIKMETIS.

Diskusiją moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, neseniai pats patyręs žodžio laisvės suvaržymus dėl to, kad atvirai išsakė kritiką teisingumo ministrės atžvilgiu, tačiau teisme šią savo laisvę apgynęs.

Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs.

Žurnalistas diskusiją pradėjo pastebėdamas, kad mūsų laikais labai daug kalbama apie laisvę pasirinkti savo tapatybę, net lytį, tačiau tuo pačiu metu daugėja biurokratinių institucijų, kurios ima atstovauti ir užtikrinti tik vienos ideologinės pozicijos įtvirtinimą. „Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs. Bet praėjo vos keliasdešimt metų ir atpažįstame visa tai, kas ten aprašyta“, - pastebėjo V. Savukynas. Iškeltas klausimas, kaip krikščionys turėtų reaguoti į tokią ideologinę kolonizaciją – slėptis katakombose, viešai kovoti, o gal rasti kitas veikimo strategijas?

Kalbant apie laisvę, privalu kalbėti ir apie tiesą

J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad prieš pradedant kalbėti apie laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie tiesą ir tiesos sampratą. Be tiesos apie žmogų ir apie Dievą sampratos demokratija nesunkiai virsta totalitarizmu.

Krikščionio misija yra būti raugu ir tiesos sampratą dovanoti visiems žmonėms ir tokiu būdu užkirsti kelią Vakarų visuomenėse rastis totalitarizmui, o ne atsitraukti į katakombas ir kurti oazes tik sau patiems.

Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.

Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.

Kun. prof. habil. dr. Andrius Narbekovas priminė – toks veikimas krikščionims yra ne pasirinkimo dalykas, o pareiga. Pasak jo, visų krikščionių teisme po mirties bus paklausta: o ką tu padarei, pasakei? Kad toks veikimas ir gyvenimas yra prasmingas, paliudijo ses. Nijolės Sadūnaitės laidotuvės, kuomet net priešingose barikadų pusėse esantys asmenys viešai pripažino jos nuopelnus.

Nors teigiama, kad tiesos nėra, visiems primetama viena „tiesa“

Diskusijoje kalbėtasi apie sąžinės laisvę ir jos gynimą. Prof. Kun. A. Narbekovas atkreipė dėmesį, kad sąžinę turi visi, tačiau ji turi būti ugdoma, informuojama. Kadangi neįmanoma nepritarti, kad reikia daryti gera ir vengti blogo, tai stengiamasi pakeisti, kas laikoma gėriu ir kas laikoma blogiu.

 Žmonės turi alkį ir nori gauti informaciją, bet jeigu jos gavimas ribojamas, tai žmogus nebepajėgus laisvai apsispręsti. Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė. Pasak kunigo, šiuo metu aplinkybės visuomenėje yra labai nepalankios ugdyti sąžinę ir sąžinės formuojamos taip, kad būtų suformuotos klaidingai – gėrį laikytų blogiu.

Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad kai manoma, kad tiesos nėra, tiesa yra konstruojama, tada žiniasklaida jau neatsiliepia į visuomenės poreikį gauti informaciją. Viešų diskusijų kultūra žiniasklaidoje patyrė didelį nuosmukį, nyksta argumentacija ir noras suprasti – dažnai viskas konstruojama taip, kad nugalėtų iš anksto apspręsta viena pusė, taip diskusija virsta tik jos imitacija.

Laisvos visuomenės instituto (LVI) valdybos  pirmininkas ir Krikščionių profsąjungos pirmininkas Audrius Globys pasidalijo patirtimi apie tai, su kokiais praktiniais varžymais susiduria organizacijos, siekiančios atliepti šį – informavimo ir ugdymo – poreikį. Priminta, kaip LVI eliminuotas iš valstybės finansavimo konkursų dėl savo pažiūrų, finansavimą skiriant išskirtinai tik toms organizacijoms, kurios pritaria arba yra neutralios Stambulo konvencijos, Civilinės sąjungos įstatymo klausimais, kurie šiuo metu dar net nėra teisiškai priimti.

Kovojant už tiesą ir laisvę, atsiveria naujos galimybės

Pasak A. Globio, nors organizacijos stengiasi remti asmenis, kurie susiduria su persekiojimais, tačiau pirmiausia pats asmuo turi kovoti už savo sąžinės laisvę. Kitaip nieko nebus – organizacijos neapgins, jei pats žmogus neatsilieps į savo sąžinės kvietimą apginti tiesą ir laisvę.

„Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies – tai mus palies per mokyklas, per mūsų vaikus, per darbą, vienoje ar kitoje situacijoje būsime verčiami išsižadėti tiesos. Todėl rinkdamiesi nutylėjimo, susitaikymo kelią mes tik sudarome sąlygas cenzūrai stiprėti“, – pastebėjo A. Globys.

Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies.

A. Globys taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus prigimtis nesikeičia ir kiekviena karta turi savus iššūkius, o Dievas leidžia šiuos procesus, kad mus formuotų, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip atsakysime.

Paivi Rasanen, Suomijos parlamentarė, ginanti savo sąžinės laisvę, liudijo, kad visas persekiojimo procesas suteikė jai galimybę kalbėti tiesą tūkstančius kartų platesniam žmonių ratui nei anksčiau. Pasak jos, tiesa buvo išgirsta žymiai didesnio žmonių skaičiaus nei būtų buvę tada, jeigu prieš ją nebūtų pradėtas teisminis procesas, todėl į tokius persekiojimus verta pažvelgti kaip į galimybę ir Dievo siunčiamą ženklą.

Teisės ir laisvės

Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kaip praktiškai veikia Konstitucijos garantuojama nuostata, kad vaikų doroviniu auklėjimu rūpinasi tėvai pagal savo įsitikinimus. Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas teisininkas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie šios teisės pagrindą – tėvai turi laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes tėvai yra pajėgūs pažinti objektyvią, realiai egzistuojančią tikrovę. Pasak jo, teisė yra protinga tvarka, orientuota į bendrąjį gėrį. Bet kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai. Tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, kas įvardinta Konstitucijoje. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad atsirandančios „naujos teisės“, dirbtinai primetamos visuomenei, mažina mūsų laisvę.

kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai.

„Teisės ir laisvės viena kitą neigia – jeigu didėja teisė, tai didėja ir pareigos, pavyzdžiui, jeigu didėja teisė į atlyginimą, tai didėja darbdavio pareigos mokėti tą atlyginimą ir mažėja jo laisvė. Teisės ir laisvės yra viena kitai priešingos, daugėjant teisių, mažėja laisvės. Todėl nepagrįstos teisės yra grėsmė visuomenės laisvei. Stambulo konvencija siūlo naują teisę nebūti diskriminuojamam dėl lytinės tapatybės. Tada aplinkiniai nebeturi laisvės į tą asmenį kreiptis pagal jo biologinę lytį. Tai vadinama teisių infliacija“, - kalbėjo V. Malinauskas.

Teisininkas Vytis Turonis tęsė apie tai, kaip tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ribojama praktikoje – net Konstitucinio Teismo išaiškinime teigiama, jog ši teisė pasibaigia su mokykla, esą mokyklose mokant priešingai nei tėvų įsitikinimai, jų teisės vis tiek nėra pažeidžiamos, nes jie dar turi galimybę auklėti kitaip namuose.

Pastangos palenkti Konstituciją, žiniasklaidą prie norimos politikos

Savo ruožtu Vilniaus universiteto profesorė Liudvika Meškauskaitė pastebėjo, kad šis auklėjimo klausimas yra tik nedidelė dėlionės dalis, kuomet paprasti Konstitucijos žodžiai aiškinami ne paprastai pagal jų prasmę, o pritempiant prie norimos politikos.

Bene didžiausia tokios politikos problema, kad ji pažeidžia vieną svarbiausių žmogaus teisių – teisę į privatumą. Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu. Pavyzdžiui, vienos grupės gali siūlyti šaudyti žmones ir jiems nieko už tai nebus, o kitos turi bijoti pasakyti net menkiausia žodį į šoną. Tie, kurie pasisako prieš Stambulo konvenciją ar gender sampratą, nebeturi lygių teisių į projektinį finansavimą ar viešą žodį.

Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu.

Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pastebėjo, kad žmogaus teisės neegzistuoja vakuume – tam būtina ir žiniasklaidos laisvė, ir kitos visuomeninės vertybės, tame tarpe subsidiarumas, reiškiantis, kad valstybė nesikiša į tėvų auklėjimo procesą. Priminta situacija kai kuriose JAV valstijose, kur nepilnamečiai be tėvų sutikimo gali pasikeisti lytį, o tėvai apie tai net neprivalo būti informuojami. Matydami tokius pavyzdžius, galime numanyti, kur veda invazija į šeimos gyvenimo privatumą.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje tokie dalykai kaip hormoninė terapija ar abortai reguliuojami tik poįstatyminiu aktu, nors tai akivaizdus Konstitucijos pažeidimas.

Pabaigai

Šiuo metu su žmogaus prigimtimi daromas didžiulis eksperimentas, verčiant žmogų tik tam tikra biologine mase – nors tai skambus apibūdinimas, bet jeigu nebežinome, kas yra žmogus, jeigu atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada eksperimentams nebėra jokių ribų. Dar daugiau – žmonės verčiami silpnavaliais ir hedonistiškais, o tokie žmonės galiausiai negeba savęs valdyti ir tai lemia socialines krizes, sakė diskusijoje dalyvavęs teisininkas Vytis Turonis.

Kova už laisvę ir tiesą yra nuolatinis procesas, kiek nepabūgsime laisvai kalbėti, išlaisvinti tiesą, tiek laisvės ir turėsime. Nebijokime!

The post Šiluvoje vyko diskusija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ appeared first on LAIKMETIS.

Siekdamas sužinoti rinkimų kampanijoje dalyvaujančių politikų požiūrį minėtais klausimais LVI vykdys dvipakopį tyrimą: kandidatų į LR prezidentus apklausą ir duomenų iš viešų šaltinių rinkimą, sisteminimą bei analizę.

Pirmoji tyrimo dalis - LVI parengtas klausimynas, sudarytas iš 16 tikslinių klausimų. Dalis jų susiję su Prezidento institucijos svarba mūsų valstybėje, požiūriu į Konstituciją, kiti klausimai apie daug politikų ir visuomenės 2020-2024 m. karštų diskusijų sulaukusius dalykus, pavyzdžiui: žmogaus embrionų ir negimusios gyvybės apsauga, šeimos samprata, tėvų teisių švietimo sistemoje užtikrinimas ir kt.

Antroji tyrimo dalis – informacijos, duomenų iš viešų šaltinių rinkimas. Tam bus apžvelgta įvairūs žiniasklaidos šaltiniai, balsavimo duomenys Seimo puslapyje, politinės programos, ankstesniuose rinkimuose išsakytos pažiūros. Juk bet kokio tikro demokratinio proceso pagrindas yra tinkamas ir išsamus visuomenės informavimas.

2024 m. kovo 19 d. duomenimis Prezidento rinkimų kampanijoje varžosi 12 pretendentų, nors tikslus kandidatų skaičius paaiškės kovo 29 d., pasibaigus rinkėjų, remiančių kandidatūras, parašų rinkimo laikui. Tarp politinės kampanijos dalyvių yra 5 šiuo metu valstybės politikų pareigas einantys asmenys (dabartinis Respublikos Prezidentas ir 4 Seimo nariai, tarp kurių ir Ministrė Pirmininkė). Šių pretendentų nuostatas įvertinti lengviau, kadangi LVI jau seniai vykdo Seimo narių balsavimo minėtais klausimais monitoringą. Vis dėlto, siekiant tiksliai išsiaiškinti ir palyginti politinės kampanijos dalyvių pozicijas dabartinių rinkimų kontekste, pravartu apklausti visus rinkimuose dalyvaujančius kandidatus.

Apklausos ir viešosios informacijos paieškos metu surinktus duomenis numatyta susisteminti, atlikti lyginamąją kandidatų į prezidentus pažiūrų analizę, visuomenę supažindinti su kiekvieno iš jų atsakymais. Siekiant informuoti visuomenę, tyrimo rezultatų pagrindu bus parengti keli publicistiniai straipsniai, kurie bus skelbiami nacionalinėje ir regioninėje spaudoje, LVI tinklalapyje bei kitur. Tikimės, jog tokiu būdu bus pasiektas svarbiausias šio tyrimo tikslas – leisti rinkėjams geriau susipažinti su Lietuvos Respublikos Prezidento pareigų siekiančių pretendentų pažiūromis, lengviau suprasti, kokiomis nuostatomis vadovaujasi kandidatai ir priimti žinojimu grįstą sprendimą renkantis, už ką atiduoti savo balsą rinkimuose.

Susipažinti su panašiu LVI jau atliktu tyrimu 2023 m. merų rinkimų kampanijos metu kviečiame čia.

Taip pat su mažesnės apimties tyrimu „2019 m. LVI apžvalga: kandidatų į Prezidento postą pozicijos gyvybės ir šeimos klausimais” susipažinti galite čia.

The post LVI atlieka tyrimą norėdamas išsiaiškinti prezidentiniuose rinkimuose nusprendusių dalyvauti kandidatų vertybines nuostatas appeared first on LAIKMETIS.

Būtent su tokia situacija ir susidūrė Laisvos visuomenės institutas (toliau LVI) siekdamas gauti finansavimą savo veiklai.

Laisvos visuomenės institutas dalyvavo ministrės Monikos Navickienės vadovaujamos LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) organizuotame Nevyriausybinių organizacijų fondo 2023 m. nevyriausybinių organizacijų institucinio stiprinimo projektų atrankos konkurse, tačiau ekspertai paraiškos net nevertino, nes teigia, esą LVI veikla „nepagrįstai varžo kitų žmonių teises ir laisves, susijusias su kitos lytinės orientacijos asmenimis“, „nuosekliai ir tendencingai diskriminuoja Lietuvoje gyvenančius asmenis dėl jų lytinės orientacijos“, „neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“, todėl LVI pateiktas projektas, surinkęs 0 balų, esą yra nevertintinas ir nefinansuotinas. Ministerijos prižiūrima Nevyriausybinių organizacijų fondo taryba, atliekanti šio konkurso komisijos funkcijas, pritarė tokiam ekspertų vertinimui, SADM kanclerė 2023 m. birželio 22 d. potvarkiu Nr. A3-92 1.3, tokiam sprendimui taip pat pritarė.

Tokia „diskriminacinė“ LVI veikla neva atsispindi pasisakymuose dėl vadinamosios Stambulo konvencijos, Civilinės sąjungos ar Partnerystės įstatymo projektų. LVI nuolat ir jau daug metų dalyvauja valstybinių institucijų organizuojamuose konkursuose, bet iki šiol jokių kaltinimų „diskriminacija“ nebuvo sulaukusi ir sėkmingai gaudavo finansavimą savo veiklai. Padėtis iš esmės pasikeitė 2022 metais.

SADM finansuoja tik ministrės M. Navickienės pažiūras palaikančias organizacijas?

LVI paprašius pateikti išsamius SADM ekspertų vertinimus, jų išvados parodė dar daugiau – SADM galimai neremia ir neremtų ne tik LVI, bet ir kitų LR Konstitucijoje įtvirtintą požiūrį į šeimą atstovaujančių organizacijų. „Lytinės tapatybės ir lytinės orientacijos klausimai gali ir/ar turi turėti skirtingas požiūrio dimensijas, ir įstaigos veikla išsakoma pozicija nėra smerkiama, tačiau įstaiga turi ieškoti alternatyvių finansavimo fondų, kurie veikia įstaigos požiūrio dimensijoje. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje patvirtintuose „Nevyriausybinių organizacijų fondo 2023 metų nevyriausybinių organizacijų institucinio stiprinimo projektų atrankos konkurso organizavimo nuostatuose“ yra įtvirtinta pozicija, kad jokia įstaigų ir projektų veikla negali kurstyti diskriminacijos, varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių“, rašoma ekspertų vertinime. Vadinasi, konservatyvios ir LR Konstitucija bei įstatymais besivadovaujančios organizacijos turi ieškoti fondų, „veikiančių įstaigos požiūrio dimensijoje“, o ministerija iš visų Lietuvos gyventojų mokesčių sudaryto biudžeto aktyviai finansuoja organizacijas, pasisakančias už Lietuvos Respublikos įstatymuose nenumatytas šeimos formas ir socialinę lytį?

Skaitant ekspertų pastabas matyti, kad pirmiausiai yra žiūrima paramos prašančios organizacijos ideologijos, o ne nuostatuose aprašytų kriterijų. Projekto nuostatuose rašoma: „Konkurso tikslas – stiprinti NVO sektorių, finansuojant [...] projektus, kuriais siekiama: [...] sudaryti palankias sąlygas NVO vykdyti efektyvią ir kokybišką advokacijos veiklą ir įsitraukti į viešosios politikos procesus.“ Būtent tai 10 metų nuosekliai ir daro LVI, kurios veikla apima Lietuvos bei užsienio šalių aktualijų ir teisėkūros procesų stebėjimą, mokslinių duomenų, tarptautinės aplinkos ir įvairių valstybių situacijos analizę, pilietinių, teisinių ir politinių iniciatyvų iniciavimą, pasiūlymų teisės aktų tobulinimui teikimą ir t. t. Šiose veiklose tiesiogiai ir netiesiogiai aktyviai dalyvauja daugybė mokslininkų, visuomenininkų, skirtingų sričių praktikų. LVI konferencijos, seminarai ir renginiai sulaukia ne tik gausaus įvairių visuomenės grupių, bet ir Lietuvos politikų dėmesio.

Tačiau SADM ekspertų išvadoje dėl LVI veiklos rašoma: „Ligšiolinė pareiškėjo veikla, kurią jis viešai pristato savo interneto svetainėje, gali būti vertinama kaip atitinkanti Konkurso Nuostatų 19.3 punkte išskirtas veiklas, kurios negali būti finansuojamos šio konkurso lėšomis: „bet kokiomis formomis, metodais ir būdais diskriminuoja ar kursto tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją...“. Nuoseklių, tęstinių, tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos apraiškų įvairių žmonių grupių atžvilgiu galima rasti paraiškovo viešai skelbiamose pozicijose įvairiausiais klausimais, nuo ikimokyklinio ugdymo iki Stambulo konvencijos ratifikavimo ar civilinės partnerystės teisinio reguliavimo.“ Toks tvirtinimas perša išvadą, kad SADM organizuojamais konkursais siekia „sudaryti palankias sąlygas NVO vykdyti efektyvią ir kokybišką advokacijos veiklą ir įsitraukti į viešosios politikos procesus“ tik toms organizacijoms, kurios pasisako už Lietuvos neratifikuotą Stambulo konvenciją ir kontroversiškai vertinamą Civilinės sąjungos įstatymo projektą.

LVI laikosi LR Konstitucijos ir šiuo metu galiojančių teisės aktų

Taip, LVI nepalaiko Civilinės sąjungos įstatymo, nes mano, kad CSĮ projektu siūlomas teisinis reguliavimas neatitinka tikslų, kuriuos Seimui ir visuomenei deklaravo projekto rengėjai. Pristatydama projektą Seimo narė Jurgita Sejonienė tvirtino, kad „įstatymo projektas, noriu labai akcentuoti, yra be jokios aliuzijos į civilinės sąjungos sugretinimą su santuoka“. Tačiau CSĮ projekto turinys aiškiai rodo, kad sudariusių civilinę sąjungą asmenų santykių turinys savo esme atitiktų santykius, būdingus šeimos santykiams. Pastarąjį faktą patvirtina ir CSĮ ekspertinis prof. D. Žalimo vertinimas, kuriame aiškiai įvardinama, kad civilinės sąjungos įstatymas Lietuvoje įteisintų ir homoseksualias šeimas. Tad įstatymo rengėjai pristatydami projektą ir vėliau vykdydami aktyvią CSĮ reklaminę kampaniją klaidino Seimo narius ir visuomenę apie šio projekto tikruosius tikslus.  

LVI taip pat nepritaria „Europos Tarybos konvencijai dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ (toliau – Stambulo konvencija), kuri reikalautų Lietuvos teisėje įtvirtinti „socialinės lyties“ sampratą, nediskriminavimą dėl „lyties tapatybės“, privalomai mokyti vaikus apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ ir kita. LVI nuomone, „Stambulo konvencija remiasi marksistine ideologija, kuri yra lengvai atpažįstama sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje, o smurto problema vertinama per galios santykių išraišką tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų). <...> Stambulo konvencija teigia, jog vyras smurtauja prieš moterį dėl jos lyties, t. y. dėl to, kad ji yra moteris. Tokia prielaida nėra pagrįsta jokiais moksliniais tyrimais. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai (alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan.) lieka antrame plane. Tai lemia, kad smurto prevencijai ir kovai su juo Stambulo konvencija siūlo ydingas priemonеs. <...> Mes nesutinkame su Stambulo konvencijos ideologija, kuri supriešina vyrus ir moteris. Veiksminga smurto prevencija turėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą, sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atstatymą. Tuo tikslu teisės aktai visus žmones turi traktuoti lygiavertiškai, ginti kiekvieno prigimtinį orumą ir lygias teises. Lietuvos teisinė Sistema remiasi visų asmenų lygybės principu. Mūsų šalies įstatymai moterims nustato tokias pat teises kaip ir vyrams, draudžia diskriminaciją bei numato kovai su smurtu prieš abiejų lyčių asmenis reikalingas nuostatas.“

Ekspertų išvadoje taip pat teigiama, kad Laisvos visuomenės instituto „veikloje stebima tendencinga diskriminacija lytinės orientacijos atžvilgiu, kai viešoje erdvėje išsakoma vienkryptė pozicija dėl homoseksualių asmenų teisių visuomenėje. Įstaigos veikla vienpusiška, neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“. Toks manipuliavus tvirtinimas niekaip nedera su tikrove bei faktais, nes Institutas niekuomet neneigė, kad yra reikalinga sureguliuoti tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą ir pats teikė pasiūlymus, galinčius padėti jų santykių teisiniam reguliavimui, pvz., palaikė ir teikė pasiūlymus Artimo ryšio, Bendro gyvenimo susitarimo projektams, analizavo ir vertino kitos pusės teikiamus projektus, tokius kaip Partnerystės įstatymo projektas, vėliau Civilinės sąjungos įstatymo projektas. LVI niekuomet nevengė diskusijos – priešingai, visuomet ją palaikė, dalyvavo ir skatino, nes demokratinėje šalyje privalo egzistuoti daugiau nei viena nuomonė.

Biudžeto lėšos – vienos interesų grupės palaikymui?

Matant SADM kuriamą praktiką, kyla klausimas, ar turėdamas kitokią nei LGBT organizacijų atstovų propaguojama nuomonę nebūsi a priori pašalintas iš M. Navickienės prižiūrimos SADM rengiamų konkursų paramai gauti? Ar LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įkurtas NVO fondas remia ir skatina tik progresyvistinių ir neutralių pažiūrų organizacijų veiklą, o krikščioniška pasaulėžiūra besiremiančios konservatyvios ir absoliučios Lietuvos gyventojų daugumos pažiūras reiškiančios organizacijos bus iškart  eliminuojamos iš ministerijos rengiamų konkursų? Kaip tuomet su demokratine diskusija, kurios neskatinimu kaltinamas LVI? Kaip tokiai demokratinei diskusijai gyvuoti, kai ministerijos NVO fondas tyčia kuria diskriminuojančias sąlygas?

Tuo pačiu metu NVO fondas ir SADM dosniai skyrė gausias lėšas Lietuvos žmogaus teisių centrui, pasisakančiam išskirtinai LGBT organizacijų interesus atitinkančiomis temomis,  Labdaros ir paramos fondui „Frida“, palaikančiam glaudžius ryšius su „Tolerantiško jaunimo asociacija“ ar „Vilniaus Moterų namais“ ir skelbiančiam akciją „Stabdykime smurtą prieš moteris! Ratifikuokime Stambulo konvenciją!“. Tačiau kitokios nuomonės turėtojams finansavimas neskiriamas. LVI kaltinamas tik vienos pozicijos atstovavimu, tačiau progresyvistinių pažiūrų organizacijas, kurių veikloje daugiau rėksmingo reikalavimo, nei demokratinės diskusijos skatinimo, Ministerija mielai finansuoja.

Laisvos visuomenės institutas įsitikinęs, kad tokia M. Navickienės vadovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuriama diskriminacinė praktika prieštarauja laisvos visuomenės principams ir neskatina demokratijos. Todėl LVI su atitinkamu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdamas apginti savo teises, užkirsti kelią diskriminavimui, bei ginti laisvą visuomenę Lietuvoje.

The post Audrius Globys. „Konservatorės“ M. Navickienės vadovaujama ministerija diskriminuoja dėl konservatyvių pažiūrų?!  appeared first on LAIKMETIS.