Programa

14:00 Partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse (kalbės dr. Vytautas Sinica)

14:45 Partizanų parke naujai pastatyto koplytstulpio-kryžiaus, skirto kardinolui J. Slipyj (skulptorius Rimantas Zinkevičius), pašventinimas

15:00 Šv. Mišios Partizanų parke (vadovaus arkiv. Kęstutis Kėvalas, giedos Šiaulių katedros choras „Džiaugsmas“)

16:00 Prof. Marijos Horyača (Lvovo universitetas) pranešimas „Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys“

Organizatoriai

Ukmergės krašto muziejus, Ukmergės kultūros centras, Ukmergės rajono savivaldybė, Ukmergės rajono Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras

Renginio globėjai

Ukmergės rajono meras Darius Varnas, vysk. Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis

The post Ukmergės rajone vyks tradicinė laisvės kovotojų atminimo šventė appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pranešė Krašto apsaugos ministerija, aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, 1949 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją. Šis tekstas, greta 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 kovo 11-osios aktų, laikomas vienu iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų.

Minėjime Radviliškio rajone dalyvaus krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas Antanas Matutis, Seimo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Radviliškio rajono savivaldybės, kitų institucijų atstovai, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Oro gynybos bataliono, Kunigaikščio Margirio pėstininkų bataliono ir Garbės sargybos kuopos kariai.

deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų 1949-aisiais vasario 2-22 dienomis vykusiame suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą

Anot ministerijos, deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų 1949-aisiais vasario 2-22 dienomis vykusiame suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą. Tai įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

„Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija – teisiškai ir politiškai stiprus, pažangias vakarietiškas vertybes – laisvę, demokratiją ir pilietines teises akcentuojantis, aiškią geopolitinę kryptį deklaruojantis dokumentas“, – pažymi ministerija.

Minint deklaracijos paskelbimo sukaktį, taip pat pagerbiami ir partizanų vadų, jos signatarų – Jono Žemaičio-Vytauto, Aleksandro Grybino-Fausto, Vytauto Gužo-Kardo, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leonardo Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Petro Bartkaus-Žadgailos drąsa ir auka. Visi aštuoni signatarai žuvo nesulaukę laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.

The post Minimos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos paskelbimo 75-osios metinės appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai gėlių padėjo Vilniaus Antakalnio kapinėse ant Justino Marcinkevičiaus, Adolfo Ramanausko-Vanago, prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kapų, taip pat ant Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialo žuvusiems už Tėvynę ir Laisvės gynėjų memorialo, pranešė Prezidentūra.

Vilniaus Rasų kapinėse gėlių vainikai padėti ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir nežinomo kareivio kapų

Vilniaus Rasų kapinėse gėlių vainikai padėti ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir nežinomo kareivio kapų, taip pat 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių koplyčioje bei prie žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo.

Kaune pagerbti prezidento Aleksandro Stulginskio, Maironio, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Leonido Donskio ir nežinomo kareivio kapai. Gėlių padėta Kudirkos Naumiestyje ant Vinco Kudirkos kapo, Kazlų Rūdos savivaldybėje ant prezidento Kazio Griniaus kapo.

Alytuje pagerbtas pirmasis už Lietuvos nepriklausomybę 1919 metais žuvęs šalies kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius.

The post Prezidento gėlių vainikais pagerbti laisvės kovotojų ir iškilių asmenybių kapai appeared first on LAIKMETIS.

Šią savaitę su Raseinių rajono meru Andriumi Bautroniu susitikęs kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys aptarė Lietuvos kariuomenės generolų ąžuolų parką perkėlimą iš Ruklos į Kryžkalnį, prie Lietuvos partizanų memorialo.

„Vieta, į kurią planuojama perkelti ąžuolus, palanki dėl savo infrastruktūros ir patogios strateginės vietos. Tai prasminga idėja, apjungianti Raseinių krašto ir visos Lietuvos istoriją, kurią tikimės papasakoti ir Kryžkalnyje“, – savivaldybės pranešime cituojamas meras.

Vieta, į kurią planuojama perkelti ąžuolus, palanki dėl savo infrastruktūros ir patogios strateginės vietos. Tai prasminga idėja, apjungianti Raseinių krašto ir visos Lietuvos istoriją

Šiuo metu Rukloje augantys ąžuolai simbolizuoja Lietuvos kariuomenės tarpukario ir rezistencijos laikotarpių, dabarties ir ateities generolus, kurie yra sektini pavyzdžiai ateities kartoms.

Siekiama minėtą vietą skirti prisiminimui ir pagarbai visos Lietuvos skirtingų laikotarpių gynėjams. 

Šalia teritorijos, į kurią planuojama perkelti ąžuolyną, yra Lietuvos partizanų memorialas, šiuo metu statomas informacinis paviljonas-lankytojų centras, todėl manoma, kad perkėlus minėtą ąžuolyną netoliese šių objektų, ąžuolynas būtų prieinamesnis visuomenei.

The post Kryžkalnyje planuojama įkurti parką Lietuvos gynėjams appeared first on LAIKMETIS.

Anot prezidento, kasmetinis sąskrydis „mums visiems primena ilgą Lietuvos kelią į nepriklausomybę ir sudėtas nesuskaičiuojamas aukas“.

„Dėkoju Jums už tai, kad metai iš metų puoselėjate laisvės idėją ir perduodate ją jaunajai kartai. Tėvynės meilė, išsaugota istorinė atmintis, aktyvi pilietinė veikla – tai Jūsų dovanos mums visiems. Iš Jūsų mes mokomės, kaip išlaikyti aiškią moralinę laikyseną ir ryžtingai siekti užsibrėžtų tikslų. Visada buvote ir liksite tie, kurie neleidžia Lietuvai iškrypti iš kelio“, – sakė G. Nausėda.

Pasak prezidento, šiomis dienomis, kai su nerimu sekamos naujienos „iš priešo žiauriai puolamos ir draskomos Ukrainos, mums vėl reikalingas toks ryžtas, kokį Jūs demonstravote daugelio negandų ir išbandymų akivaizdoje“.

„Linkiu, kad Jūsų pavyzdys ir toliau būtų įkvėpimo šaltinis visiems Lietuvos žmonėms. Tegul per amžius mus lydi vienybė ir drąsa kovoti už tai, kuo tikime. Ir tegul mūsų laisvės priešai mato, kad Lietuvoje tebėra gyva rezistencijos dvasia“, – kalbėjo šalies vadovas.

Sąskrydis šeštadienį prasidėjo eitynėmis iš miesto stadiono į Dubysos slėnį, kur buvo laikomos šv. Mišios.

Sąskrydyje įrengta partizanų stovykla, kurioje vyks jų gyvenimo rekonstrukcija, demonstruojamos partizanų uniformos ir ginklai. Diskusijų palapinėje rengiamos diskusijos, knygų pristatymai.

Renginyje dalyvauja premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo nariai.

Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, taip pat tūkstančiai žuvo lageriuose.

The post Tegul mūsų laisvės priešai mato - Lietuvoje tebėra gyva rezistencijos dvasia, sako G. Nausėda appeared first on LAIKMETIS.

Pasak liturgijai vadovavusio Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo, šį laipsnišką praregėjimą galėtume palyginti su mūsų kelione į laisvę, iš pradžių matant tik šešėlių pavidalu, tik nuojauta, kad galima ją regėti. Mūsų Tėvynės broliai ir seserys visada tikėjo, kad laisvė įmanoma. Su šia viltimi prieš 50-metų buvo pradėtas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygis.

„Šios Evangelijos eilutės taikliai nusako Vasario 16-osios esmę. Atkūrę savo valstybę pradėjome gyventi visiškai naujojoje kokybėje, išpildėme pašaukimą gyventi laisvėje – taip praregėjome ir tapome Viešpaties galybės liudytojais. Mūsų valstybės atkūrimą mėgstama vadinti geopolitiniu stebuklu. Tačiau tai buvo ir pasitikėjimo Dievu stebuklas“, – sakė Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kauno arkivyskupas, kalbėdamas apie Nepriklausomybės aušrą – laiką, „kai trūko visko, bet pakako vilties ir tikėjimo“, kai patiriant daug neužtikrintumo 1918 metais tauta kėlėsi laisvės gyvenimui.

Mūsų valstybės atkūrimą mėgstama vadinti geopolitiniu stebuklu. Tačiau tai buvo ir pasitikėjimo Dievu stebuklas.

Pasak arkivyskupo, šios laisvės ir kūrybinių galių išsiskleidimu tapo vos po ketverių metų, 1922-ųjų vasario 16-ąją, įkurtas Lietuvos universitetas. Šis vėliau Vytauto Didžiojo vardu pavadintas universitetas išaugino kartas, kurios išsaugojo laisvės dvasią sovietmečiu. Tiek likusieji Lietuvoje, tiek ir išeivijoje prisidėjo, kad būtų sutrupinti sovietinės imperijos pančiai. Prie vakarietiškosios jo krypties daug prisidėjo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys bei rektorius (1990–1993), VDU garbės profesorius Algirdas Avižienis.

Savo homilijoje arkivyskupas pabrėžė šiandien ypač svarbią vienybės dvasią, apie kurią daugiau kaip prieš šimtmetį, 1910 m., pranašiškai rašė mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis: „Tarp savęs turėtume kuo didžiausioje vienybėje gyventi, broliškais ryšiais susirišdami, ... guldydami galvas vienas už visus, o visi už vieną.“

The post Arkivyskupas K. Kėvalas: šiandien ypač svarbi vienybės dvasia appeared first on LAIKMETIS.

Šis specializuotas naujas padalinys tiesiogiai pavaldus centro generaliniam direktoriui, pirmadienį pranešė centras.

Skyriui vadovauti paskirtas centro vyresnysis istorikas Rimantas Zagreckas. Jis dirbo nustatant Leipalingyje, Druskininkų savivaldybėje, ekshumuotų pokario rezistentų tapatybę, yra tyrinėjęs tiek partizaninį judėjimą, tiek Holokaustą, aktyviai publikuoja tyrimų rezultatus centro leidiniuose.

„Mūsų centre vykdomi istoriniai tyrimai rodo, kad ginkluotoje rezistencinėje kovoje netekome apie 20 tūkst. laisvės kovotojų ir daugumos jų palaikai arba nerasti, arba neatpažinti“, – pranešime sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Rezistencinėje kovoje netekome apie 20 tūkst. laisvės kovotojų ir daugumos jų palaikai arba nerasti, arba neatpažinti

Anot pranešimo, Lietuvoje yra daugybė numanomų, bet dar netyrinėtų pokario rezistentų masinių kapaviečių, neįtrauktų į valstybės saugomų teritorijų sąrašus.

A. Bubnio teigimu, kad paieškų procesas įsibėgėtų, būtina kuo skubiau sukaupti ieškomų laisvės kovotojų gyvų giminaičių DNR bazę. 

LGGRTC kviečia laisvės kovų dalyvių artimuosius duoti mėginius galimiems DNR tyrimams ir pasidalyti žiniomis apie dar netyrinėtas arba nežinomas pokario aukų užkasimo vietas.

Centras partizanų palaikų paieška ir identifikavimu užsiima kelerius metus, nors tai nebuvo numatyta tarp jo funkcijų.

Seimas įstaigos funkcijas išplėtė gruodžio viduryje, pavedęs organizuoti partizanų palaikų paiešką, kaupti jų artimųjų DNR, inicijuoti meno kūrinių kūrimą apie laisvės kovas.

„Per pastaruosius ketverius metus centro įvykdytos sėkmingos paieškos ir sukaupta patirtis leidžia teigti, kad daugeliu atvejų ir ateityje vyksiančios paieškos bus sėkmingos“, – sakė naujojo skyriaus vadovas R. Zagreckas.

Naujai įkurtame Paieškų ir identifikavimo skyriuje yra keturi etatai. Į naujai įsteigtą padalinį jau perėjo trys centro darbuotojai. Ateityje numatoma skyrių plėsti.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

The post Genocido centre įsteigtas skyrius laisvės kovotojų palaikų paieškai appeared first on LAIKMETIS.

Stalino institucionalizuotas siaubas gali drąsiai varžytis su teroristiniu Timuro – kurio vardas iš tikrųjų reiškia „geležis“ – karaliavimu. Stalinizmo iškilimas tapo įmanomas po revoliucijos sukelto chaoso ir buvo išvystytas naudojant terorą bei visuotinį nepasitikėjimą kaip viešpatavimo priemonę ir, galiausiai, atrodė, kad visa tai pateisina karas – tuo atveju, jei kas pamirštų paties Stalino atsakomybę dėl karo sukėlimo ir jo padarinių apsunkinimo. Kai visuomeninis ir asmeninis atsakomybės jausmas tapo pakankamai palaužtas, ir priminimai apie transcendenciją buvo išguiti iš viešojo gyvenimo, ši paradigma pagaliau neišvengė nekintamų gamtos dėsnių. Po Stalino mirties jo režimas tesėsi per tris dešimtmečius trukusį sąstingį, o paskui tiesiog suiro. Tiems, kurie turi bent intuityvų gamtos jausmą, tai buvo tiesiog neišvengiama. Tai turėjo atsitikti, be kokių nors išorinių veiksnių būtinybės. Tačiau yra toks vienas, stebėtinas, netgi paslaptingas Sovietų Sąjungos žlugimo aspektas, būtent Vakarų politikų, intelektualų ir masinės žiniasklaidos visiškas pasimetimas nesuprantant, kaip tai galėjo atsitikti. Sovietų piliečiams pabudus sugriautoje realybėje, vadinamieji laisvieji Vakarai spoksojojo ir aikčiojo suglumę.

Posovietinės visuomenės pirmiausia buvo laikomos naujomis rinkomis, kuriose galima parduoti daugiau produktų ir buvo galima nusipirkti pigesnių žaliavų. Tik krikščionių, ypač katalikų, būreliuose vis dar buvo keliamas klausimas: ką mes galime pasiūlyti?

Tomis dienomis su savo vienuolinės bendruomenės broliais daug diskutuodavome apie Sovietų Sąjungos žlugimą. Kur šios paradigmos galutinė nesėkmė atves jos valdžioje gyvenusias tautas? Vienas mano brolis pastebėjo: „Tai baisu, mes neturime ką pasiūlyti.“ Ir iš tikrųjų taip ir buvo: Vakarai neturėjo ką pasiūlyti. Vakarų galingieji buvo per daug susipainioję. Ir tada, neturėdami ką pasiūlyti, jie pradėjo ieškoti, ką galėtų gauti. Be kai kurių dekoratyvinių humanitarinių reveransų, pagrindinis tikslas tapo jų pačių laisvosios rinkos ekonomikos plėtra. Posovietinės visuomenės pirmiausia buvo laikomos naujomis rinkomis, kuriose galima parduoti daugiau produktų ir buvo galima nusipirkti pigesnių žaliavų. Tik krikščionių, ypač katalikų, būreliuose vis dar buvo keliamas klausimas: ką mes galime pasiūlyti? Atsižvelgiant į dvasinę Bažnyčios krizę Vakarų Europoje, nebuvo iš ko daug rinktis.

Vakarinėje Berlyno sienos pusėje buvo ir iki šiol yra sunku įsivaizduoti, ką iš tikrųjų reiškė gyvenimas daugiataučio socializmo visuomenėje. Šis nežinojimas neatsirado spontaniškai.

Įvairioms marksistinės ideologijos atšakoms prijaučiantiems žmonėms pavyko nutylėti bet kokį realybės minėjimą už sienos. Be to, plačiajai visuomenei buvo ramiau laikyti 1945 metų paliaubas kaip visišką pergalę prieš vienintelį žmonijos priešą Adolfą Hitlerį ir jo išskirtinio blogio įsitikinimų sistemą – nacizmą. Šiam pervadinimui buvo teikiama pirmenybė, originalus pavadinimas „nacionalsocializmas“ pernelyg lengvai siejosi su kitomis socializmo formomis, paplitusiomis madingose tendencijose bei Vakarų valdžioje. Šitoks supaprastintas požiūris į karą ir ydingą taiką nuo 1945 m. padarė didžiulę įtaką švietimui ir suformavo kelių kartų požiūrį vakarinėje sienos pusėje.

Kitoje sienos pusėje, Sovietų Sąjungoje arba šalyse, užvaldytose sovietų valdžios, reikalai vyko visai kitaip. Akivaizdu, kad ten nebuvo nežinojimo apie realybę. Nepaisant totalitarinio brutalumo, kilo tam tikras pasipriešinimas. Katalikų Bažnyčia tapo viena iš žymių vietų, kur buvo galima rasti antgamtinio įkvėpimo, reikalingo pasipriešinti ir išsilaikyti. Gaila, tačiau dėl to, kad iš tiesų Rusijoje trūko ideologinės tradicijos kultūroje, kaip ir ortodoksų Bažnyčioje trūko teologinės tradicijos, šioje šalyje neatsirado reikšmingo ideologinio ar intelektualinio pasipriešinimo. Pagrindinis pasipriešinimas buvo praktinis ir pragmatinis. Šešėlinė ekonomika, dažnai neatsiejama nuo organizuoto nusikalstamumo, leido asmenims susigrąžinti bent šiek tiek orumo ir atsakomybės už savo gyvenimą, be jokių pasisakymų, galinčių įžeisti stabmeldišką socialistinę paradigmą. Juodasis humoras užpildydavo likusią tylą. Absoliučiai įklampinančioje visuomenėje, kur valstybė pavogė absoliučiai viską, skirtumas tarp disidento ir bandito išgaravo. Neliko nė vieno, galinčio teisti vagį. Po utopinio spektaklio uždanga žmonija grįžo prie visiškos barbarybės.

Nenuostabu, kad tokioje situacijoje niekas į rytus nuo sienos nepajėgė suvokti istorinės evoliucijos vakaruose, kitoje sienos pusėje. Nes kol sovietinė sistema nesustabdomai gedo, kultūros raida Vakaruose vystėsi vis toliau ir toliau viršydama žmogaus vaizduotės ribas. Ir iš tikrųjų ji vis dar tęsiasi – niekas nežino, kuo tai baigsis. Vakarai dabar peržengė net juodajam humorui nepasiekiamus horizontus.

Pirmiausia, prieš sienos griūtį revoliucinis mąstymas persikėlė iš darbo ir turto paskirstymo srities į seksualumo sritį. Darbo klasių nebereikėjo išlaisvinti, matyt, jos nebebuvo engiamos ir tapo vis turtingesnės. Nuo septintojo dešimtmečio intelektualiniai revoliucionieriai atkreipė dėmesį į seksualines aistras, vis dar varžomas prokreacijos rizikos ir šeimyninio gyvenimo pareigų.

Vakarų mąstymo nuosmukis tapo reiškiniu, jau anksčiau matytu žmonijos istorijoje, bet jis niekada nebuvo toks groteskiškas ir kartu tuo pat metu toks romus. Ypač Prancūzijoje, kurios kultūra nepasižymėjo ypatinga saviironija, filosofai ir toliau save vertino rimtai, dar ilgai po to, kai jų saulė nusileido už sveiko proto horizonto. Kai kurie žavėjosi savo intelektualiniais nušvitimais, kuriais grindė „dekonstravimo“ kelią, kur viskas, net ir ieškojimas, yra „dekonstravimo“ kelias, prasmės ieškojimą paverčiant beprasmiu. Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose kairieji intelektualai, bėgdami nuo Stalino ir Hitlerio, sukūrė „kritinės teorijos“ mokyklą, dar vadinamą Frankfurto mokykla (Frankfurter Schule). Kairysis liberalizmas tapo mąstymo būdu, pagal kurį bet kokie žmogiškieji santykiai apibrėžiami kaip galios santykiai. Prieštaros turi būti nuolat naudojamos siekiant išlaisvinti individą nuo, koks tai bebūtu, priešo. Seksualinės revoliucijos potvynio nunešta nuolatinė revoliucija perėjo nuo ekonominės ir politinės visuomenės į prigimtinės šeimos ir lytiškumo sritį. Jos kulminacija tapo dar vienas utopinis pseudomokslo formulavimas, šį kartą susijęs su žmogaus kūnu – genderizmo ideologija.

Priėmimas natūraliai būti vyru ar moterimi dabar tapo laikomas atgyvena ir užleido vietą destruktyviam maištui prieš save ir savo negimusį vaiką laisvės vardan.

Kas nutiks, jei seksualinėje srityje, kur aistros yra kraštutinės, erotika bus suvedama į galios santykį? Akivaizdu, kad neišvengiamai meilė taps neįmanoma, o malonumas susipins su smurtu ir prievarta. Nenuostabu, kad kurį laiką tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų politikai palankiai vertino įvairiausius seksualinius polinkius ir net pedofiliją. Tie politikai nebuvo atmesti, o kai kurie iš jų vis dar yra valdžioje, nors ir gerokai pamiršę savo buvusią poziciją. Galiausiai santykis su savimi taip pat tapo politinės galios santykiu ir revoliucinis mąstymas transformavosi į neapykantą sau.

Filosofinė dekonstrukcija tam sudarė palankias sąlygas, nes ardė prasmingo gyvenimo jausmą ir savivaizdį. Priėmimas natūraliai būti vyru ar moterimi dabar tapo laikomas atgyvena ir užleido vietą destruktyviam maištui prieš save ir savo negimusį vaiką laisvės vardan. Pavyzdinis viso to atstovas – įtakingas prancūzų filosofas Michelis Foucault, kurio raštai yra liguistas intelektualinis jo pražūtingo seksualinio gyvenimo būdo aidas. Jo asmeninio gyvenimo chaosas parodė galutinę revoliucinio mąstymo stadiją, kai savo paties kūnas tampa galutiniu diktatoriumi, kurį reikia pašalinti.

Kaip Vakaruose daugybė revoliucinių idėjų susiliejo į bendrą seksualinės tapatybės maniją – tai jau savaime yra paslaptis. Labai tikėtina, kad iš tikrųjų visa tai pasąmoninio substrato, iš kurio pirmiausia tos idėjos kilo, iškilimas. Tačiau, net ir tai nepaaiškina, kaip genderizmas tapo dominuojančia ideologija, reikalaujančia susitelkti žūtbūtinėje kovoje už laisvę. Ši ideologija yra visuotinai pripažinta. Ištisos tėvų kartos atsisakė atsakomybės už savo vaikų lytinį auklėjimą. Jie mano, kad visiškai normalu, jog jų vaikai mokykloje ir žiniasklaidoje indoktrinuojami didžiausiai revoliucijai prieš savo pačių kūnus. Žmonių kalbose nėra termino, kuris įvardytų tokią nekaltųjų išdavystę. Ar tai iškrypimas? Ar tai nuosmukis?
O gal tai mirtina neviltis?

Tokie pokyčiai Vakaruose, prasidėję gerokai prieš sovietų valdžios pabaigą, vis dar gilėja ir plinta, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip jie pasieks savo viršūnę bei neišvengiamą baigtį.

Tokie pokyčiai Vakaruose, prasidėję gerokai prieš sovietų valdžios pabaigą, vis dar gilėja ir plinta, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip jie pasieks savo viršūnę bei neišvengiamą baigtį. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad revoliucinės paradigmos persikraustymas iš darbo ir produktyvumo srities į erotiškumą ir nevaisingumą nėra vienintelis svarbus pokytis Vakaruose, kurio į rytus nuo sienos gyvenančios tautos nepastebėjo, kuomet toji griuvo. Pasikeitė ir laisvosios rinkos paradigma, susijusi su paskirstymu ir vartojimu, nors ir mažiau įtartinai. Gamybos priemonės jau nebebuvo tiesioginis gerovės ir praturtėjimo matmuo. Pramonininkai neteko atsakomybės prieš akcininkus, kurie vis dažniau slėpėsi ir draudėsi holdinguose ir rizikos draudimo fonduose. Šiose turto ir galios struktūrose ir darbuotojai, ir jų produkcija darėsi vis mažiau svarbūs. Tai, kuo dalijosi akcininkai, vis mažiau siejosi su tikrove.

Tradiciniai pinigai, kaip atskaitos taškas, prarado savo vertę dėl tokio finansinio turto kaip obligacijos ir išvestinės finansinės priemonės, kurių tikroji prigimtis visuomenei liko nesuprantama, o dažnai nepasiekiama ir teisės aktams. Faktinį gerovės paskirstymą nulėmė galingi magai, traukdami auksinius triušius iš savo skrybėlių, kad milijardieriai būtų linksminami. Iš tikrųjų laisvosios rinkos ekonomikoje šiandien prekiaujama nebe daiktais, o virtualiais pinigais. Pinigai gaminami išradinėjant naujus pinigų spausdinimo būdus, jau nebeatsižvelgiant į pačius pinigus kaip tokius. Taigi, atsakomybė ekonomikos srityje buvo panaikinta. „Masės“, kurias senieji marksistai kadaise tikėjosi išlaisvinti, nebėra klasė, pavergta pramonininkų, bet kolektyviai pavergta tyliai artėjančio skolų cunamio.

Žinoma, daiktų rinka tebeegzistuoja, bet galima klausti, ar ji vis dar yra laisva rinka, kurioje naudingi, sveiki ir gražūs daiktai siūlomi laisviems žmonėms? Mažmeninės prekybos pramonė vis daugiau lėšų turi skirti komercinei reklamai. Akivaizdu, kad toji neužtikrina objektyvios, racionalios informacijos pirkėjui, kuris būtų gerbiamas kaip savarankiškas ir atsakingas už savo pasirinkimus. Juo paprasčiausiai manipuliuojama, jis yra tarytum rinkodaros strategijų „patrankų mėsa“. Pasitelkus psichoanalizę, šiuolaikinėje kultūroje potencialus kliento savivaizdis iškreipiamas, jei ne sunaikinamas, kad jis galėtų išsipirkti iš saviniekos pirkdamas tai, ko jam nereikia. Taigi, piktnaudžiaujant psichoanalize dėl komercinės reklamos, mažmeninė prekyba tapo tarsi šiuolaikine indulgencijos prekybos versija. Nors prekyba indulgencija žlugo dėl Renesanso tuštybės pertekliaus, komercinė reklama tampa net dar labiau reikalinga, kad kompensuotų prarastą savivaizdį ir stumtų aukštyn byrančią vartojimo ekonomiką.

Kokia reforma mus išlaisvins šį kartą? Taigi šiuolaikinėje kultūroje žmogaus savivaizdis puolamas iš dviejų pusių, kurios anksčiau buvo viena kitai aršios priešingybės, tačiau dabar jos persimaino ir susilieja. Įvardijus Michelį Foucault kaip atlikusį raktinį revoliucinės kairės persikraustymo į į seksualinę sferą vaidmenį, teisinga būtų taip pat paminėti ir laisvos rinkos prasmės sumenkimo epiteminę mąstytoją. Čia labai tinka Ayn Rand vardas. Jos klaidingas Aristotelio supratimas, kuriuo, kaip ji teigia, grindžia savo „objektyvizmo“ teoriją, tikriausiai šimtmečiais nebus pranoktas ir jo galės drovėtis ateities filosofai. Tačiau kol kas turime spręsti dabartinę situaciją. Socializmas ir laisvosios rinkos liberalizmas susiliejo į vieną politinį korektiškumą, kad galėtų valdyti mus visus. Terminas „pabudimas“ (angl. „woke“) šiai beveidei priespaudai įvardyti neturėtų būti laikomas liberalios dešinės išradimu kaltinti liberalią kairę. Liberalioji dešinė pasidavė manipuliuojančios rinkos stabui ir yra pati kalta dėl „pabudimo“ atsiradimo.

Planeta privalo būti išgelbėta, tačiau paties žmogaus kūnas tėra žaliava, kurią reikia išnaudoti ir pertvarkyti savo nuožiūra, o prireikus – nubausti. Slampinėdamos po apleistą prekyvietę, nepasiūlančią jokios reikšmingos naudos, ir puolamos savo pačių kūne išsikvėpusių revoliucijų, sielos ieškodamos priežasčių, dėl kurių galėtų dirbti ir kovoti, neturi kur eiti. Be galo liūdna matyti jaunąsias kartas, indoktrinuojamas genderizmo ideologijos ir sekinamas įkyrėjusios komercinės reklamos, nerandančias nieko vertingo ir vaisingo. Kaip gali individualių žmonių minia, ieškanti prarastos tapatybės, kada nors susivienyti į visuomenę? Kaip jie gali susitarti dėl bendros pažangos ir ko nors pasiekti? Kur yra natūralios šeimos? Kur yra gyvenimo mokyklos, kuriose mokoma neapskaičiuojamo savęs dovanojimo, o tikroji laisvė atrandama dalijantis su kitais ir garbinant Visagalį?

Negalime palikti jaunųjų kartų saviniekai, savęs žalojimui ir savigriovai. Dar niekada anksčiau tiesos ir gailestingumo poreikis taip aiškiai nesusivienijo

Atėjo akimirka, kai tokie žodžiai kaip „nuopuolis“ ir „iškrypimas“ per daug skaudina, ypač tuos, kurie įsipainioję į pasaulinį „pabudimo“ tinklą. Vien objektyvios tiesos ar natūralaus vaisingumo ir seksualumo paminėjimas tampa nepakeliamas „pabudimo“ aukoms. Taip, jie yra aukos, nors ir visai dėl kitų priežasčių, nei patys numano. Jie galvoja, kad yra įkalinti savo kūnuose, kurių jiems prisakyta nekęsti.

„Pabudimo“ šalininkai labai gerai žino, kad neapykantos sau žaizdos yra tinkamiausia priežastis neapykantai sau kurstyti. Jie turi išlaikyti tai protui neprieinamoje vietoje, antraip jis gali visai netyčia sukelti prasmės troškimą, tikrą meilę sau bei tikrą laisvę. Todėl bet kokia racionali ar netgi gailestinga „pabudimo“ ir genderizmo kritika yra iškart vadinama „neapykantos kalba“. Neapykantos kalbos pasmerkimas yra išimtinai emocinis, panaikina pareigą atsakyti į kaltinimą ir paneigia teisę į gynybą. Susidūrę su tokiu absurdu, mes patenkame anapus nuopuolio ir iškrypimo valdų. Esame galutinės nevilties simptomų akistatoje. Kaip turėtume reaguoti? Kokius ledus reikia pralaužti ir kokia šviesa turi nušvisti šioje tamsoje?

Tam tikra prasme komunistų valdymą išgyvenę žmonės yra mažiau patiklūs nei gyvenantys į vakarus nuo sienos. Jie jau pripratę prie ideologinės propagandos ir mirtinai nusibodusių kaltinimų kad yra kontrrevoliucionieriai, diversantai, buožės, revizionistai, banditai, rasistai, fašistai, homofobai ar transfobai. Ideologinis kaltinimų neapykantos kalba skambesys jų tiesiog nepaveikia. Tačiau Vidurio Europos šalys, pvz., Lietuva save padarė priklausomomis nuo Vakarų jėgos struktūrų. Tai visiškai suprantama, turint omenyje, jų kultūros istoriją ir ideologinę priespaudą, kurią patyrė. Tačiau jos turi skubiai suprasti, kaip revoliucinė ideologija atsirado ir vystėsi Vakaruose, kol jie patys buvo daugiataučio socializmo valdžioje.

Lygiai taip pat reikia skubiai įžvelgti ekonominės paradigmos, su kuria jie dabar suvienijo jėgas, persikeitimą. Tai nebus lengva. Tačiau negalime palikti jaunųjų kartų saviniekai, savęs žalojimui ir savigriovai. Dar niekada anksčiau tiesos ir gailestingumo poreikis taip aiškiai nesusivienijo. Tai yra kone pašaukimas, tai – didžiulis iššūkis. Krikščionys turės į jį atsakyti su džiugia drąsa.

Staipsnį originalo kalba galite skaityti čia.

The post T. Elijas Leyds. Neapykantos kalba ir neapykanta sau appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti ir identifikuoti dveji sovietinių okupantų mirties bausme nubaustų ir sušaudytų partizanų palaikai: 33 metų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininkas Vytautas Miškinis–Viesulas (sušaudytas 1962 metais) ir 35 metų Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininkas Pranciškus Prusaitis–Lapė – paskutinysis mirties bausme nubaustas partizanas (sušaudytas 1963 metais).

2019 metais Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš kurių jau atpažinti septynių partizanų ir dviejų rėmėjų palaikai, dar trijų asmenų palaikai baigiami identifikuoti.

Leipalingyje atpažinti 16 metų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis–Barzdukas, Vytenio tėvūnijos partizanai: 21 metų Juozas Barkauskas–Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius–Tautmylis, 26 m. VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas–Bijūnas, 31 metų Bolius Sotnikas–Milžinas, taip pat Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: 19 metų Petras Videika–Klevas ir 25 metų Vladas Amšiejus–Neris.

Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.

Keturi iš jų žuvo 1949 metų kovo 9 dieną, kai okupantai aptiko Norkūnų kaime esantį bunkerį (žuvo partizanai Bolius Sotnikas–Milžinas ir Juozas Barkauskas–Vėjūnas) ir Smališkės kaime Onos Paliutienės namuose esantį bunkerį (iš čia žuvusių atpažinti partizanai Petras Vilkelis–Barzdukas ir Petras Žakevičius–Tautmylis). Iš stipriai sudarkytų palaikų galima daryti prielaidą, kad MGB-istai į O. Paliutienės namuose esantį bunkerį buvo įmetę granatą.

1949 metų lapkričio 14 dieną agentui smogikui suorganizavus fiktyvų susirinkimą Panaros pamiškėje žuvo partizanai Vladas Amšiejus–Neris ir Petras Videika–Klevas bei du ryšininkai, iš kurių atpažintas Vytautas Kauzonas.

Partizanas Antanas Šerkšnas–Bijūnas žuvo 1947 metais per čekistų surengtą pasalą Dulgininkų ir Valančiūnų kaimų sandūroje.

Jauniausio rasto pasipriešinimo dalyvio 16-ečio Alfonso Bubnelio palaikus čekistai buvo užkasę Leipalingio NKVD būstinės kieme.  

Šiais metais Našlaičių kapinėse bus tęsiami archeologiniai tyrimai, Leipalingyje bus ieškoma dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti palaikai.

The post Rasti ir atpažinti 11-os partizanų ir jų rėmėjų palaikai appeared first on LAIKMETIS.