Popiežiškosios liturginių apeigų žinybos parengtas leidimas išlaiko pagrindinius tris popiežiaus laidojimo etapus: mirties konstatavimą velionio namuose, pašarvojimą Vatikano bazilikoje ir laidojimą, tačiau visi jie šiek tiek pakeisti ir iš dalies supaprastinti remiantis dviejų pastarųjų popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI laidotuvių patirtimi.

Antrasis Ordo Exsequiarum Romani Pontificis (liet. Romos popiežių laidotuvių tvarka) leidimas yra 2000 m. išleistos versijos, naudotos 2005 m. laidojant popiežių Joną Paulių II ir 2023 m. popiežių Benediktą XVI, pataisa.

Pasak „Vatican News“, tarp naujosios redakcijos pakeitimų yra trijų karstų iš kipariso, švino ir ąžuolo atsisakymas ir galimybė mirusį popiežių laidoti ne Vatikano bazilikoje.

Kitas pakeitimas - vieša peržiūra prieš laidotuves vyks palaikams jau esant paprastame mediniame karste, o ne ant pakeliamo karsto, kaip buvo daroma anksčiau. Popiežiaus mirties konstatavimas taip pat vyks popiežiaus koplyčioje, o ne jo kambaryje.

Popiežius Pranciškus „ne kartą yra pareiškęs, kad reikia supaprastinti ir pritaikyti tam tikras apeigas, kad Romos vyskupo laidotuvių šventimas geriau išreikštų Bažnyčios tikėjimą prisikėlusiu Kristumi“, - „Vatican News“ sakė arkivyskupas Diego Ravelli (Diegas Ravelis), Popiežiškosios liturginių apeigų žinybos vadovas.

„Atnaujintomis apeigomis, - kalbėjo jis, - taip pat reikia dar labiau pabrėžti, kad Romos pontifiko laidotuvės yra Kristaus ganytojo ir mokinio, o ne galingo šio pasaulio asmens laidotuvės.“

The post Vatikanas supaprastino popiežių laidotuvių apeigas appeared first on LAIKMETIS.

Karstas su palaikais bus pašarvotas Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje.

Atsisveikinimas su velioniu vyks šeštadienį nuo 15 iki 20 valandos, sekmadienį nuo 9 iki 20 valandos.

Šv. Mišios vyks pirmadienį 8 valandą Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje.

Pirmadienį vidudienį velionio karstas bus išnešamas iš bažnyčios ir vežamas palaidoti.

V. Terleckas mirė eidamas 85-uosius metus.

V. Terleckas gimė 1939 metų rugsėjo 13-ąją, mokėsi Vilniaus universitete, vėliau jame ir dėstė, buvo Lietuvos banko konsultantas, Mokslo centro direktorius.

Jis taip pat aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, vadovavo Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei, kuri parengė daugelį bankininkystės įstatymų projektų, padėjo atkurti Lietuvos banką ir nacionalinę valiutą – litą.

V. Terleckas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio ir Karininko kryžiais. Jam taip pat įteiktas Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

The post Kovo 11-osios akto signataras V. Terleckas bus laidojamas pirmadienį Antakalnio kapinėse appeared first on LAIKMETIS.

Buvęs pietrytinio Gapo miesto vyskupas Jeanas-Michelis Di Falco (Žanas Mišelis Di Falkas) teigė, kad aktorius buvo paprašęs jo surengti laidotuvių apeigas.

Jis nenurodė nei ceremonijos vietos, nei laiko, tačiau Prancūzijos naujienų kanalai „CNews“ ir BFMTV pranešė, kad ji įvyks 17 val. vietos (18 val. Lietuvos) laiku Duši-Monkorbono kaime centrinėje Prancūzijoje, kur A. Delonas turėjo aukštomis tvoromis aptvertus namus ir kur praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

A. Delonas buvo sakęs, kad nenori nacionalinių laidotuvių, ir buvo išreiškęs norą būti palaidotam šalia savo šunų savo sklype Duši.

Tokiam laidojimui privačioje nuosavybėje reikalingas specialus vietos valdžios leidimas, kurį jau suteikė Luarė regiono prefektas, AFP sakė su prašymo teikimo procesu susipažinęs šaltinis.

Prancūzijoje šią savaitę plūdo pagarbos pareiškimai A. Delonui, vienai didžiausių šalies žvaigždžių, kurią lydėjo ir kontroversijos.

Jis buvo viena iš paskutiniųjų dar gyvenusių legendų iš auksinės septintojo dešimtmečio prancūzų kino epochos.

Kontroversiška asmenybė

Nors aktorius turėjo būrius gerbėjų visame pasaulyje, buvo daug nuomonių dėl jo asmeninio gyvenimo ir politinių pažiūrų.

Jis buvo prieštaringai vertinamas dėl savo santykių su moterimis, o jo sūnūs anksčiau kaltino jį smurtu šeimoje. Šiuos kaltinimus A. Delonas neigė, nors ir pripažino, kad yra trenkęs moterims per ginčus.

A. Delonas taip pat sulaukė kritikos dėl to, kad palaikė vieną kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto (FN) steigėjų Jeaną-Marie Le Peną (Žaną Mari Le Peną), kuris pasisakė už mirties bausmę ir prieš tos pačios lyties asmenų santykius.

Feministinės grupės taip pat buvo pasipiktinusios Kanų kino festivalyje jam paskirtu apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus 2019-aisiais.

Vėlesniais metais jis gyveno kaip atsiskyrėlis, nors dėl jo asmeninio gyvenimo aktoriaus pavardė mirguliavo žiniasklaidos antraštėse.

2023-aisiais trys jo vaikai pateikė skundą prieš jo padėjėją Hiromi Rollin (Hiromi Rolan), kaltindami ją priekabiavimu ir grasinimais.

Toliau broliai ir seserys viešai kovojo žiniasklaidoje ir teismuose, ginčydamiesi dėl jo sveikatos būklės, kuri pablogėjo po 2019 m. patirto insulto.

2024-ųjų pradžioje jauniausias A. Delono sūnus pateikė skundą prieš savo seserį, kaltindamas ją pasinaudojus silpna A. Delono sveikata.

Nesantaika iškilo į viešumą po to, kai vyriausias A. Delono sūnus Anthony (Antoni) žurnalui „Paris Match“ atskleidė, kad jo tėvas yra silpnos sveikatos.

Aktorius per savo advokatą pareiškė esąs sukrėstas ir pažadėjo pateikti skundą dėl šmeižto.

2019 metais jis buvo patyręs insultą.

The post Prancūzijos prelatas: aktorius A. Delonas bus laidojamas šeštadienį appeared first on LAIKMETIS.

Kauno I dekanato dekanas monsinjoras teol. lic. Vytautas Grigaravičius pažymėjo, kad labai greitai keičiasi laidotuvių tradicijos: populiarėja palaikų kremavimas, trumpėja atsisveikinimo laikas, vis mažiau norima, kad per laidotuves būtų giedama, mažėja žmonių laidotuvių šv. Mišiose arba bandoma iš viso apsiriboti tik palydėjimu į kapines.

Pasak susirinkusiųjų, nenorą savo artimuosius laidoti krikščioniškai dažniausiai sąlygoja plintantis liberalizmas daugiausiai tarp jaunesnės kartos žmonių – atitolimas nuo tikėjimo, Bažnyčios, parapijos.

Mons. V. Grigaravičius supažindino su Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo laišku kunigams dėl laidotuvių pastoracijos (2021). Aptarti ir probleminiai klausimai: nepalaidotų kremuotų palaikų laikymas, dalijimas, barstymas ir t .t.

The post Kauno kunigai aptarė šiuolaikinių laidotuvių tendencijas appeared first on LAIKMETIS.

Urna – ant specialaus kilimėlio

„Kitur matydavau, kad urna padedama ant stalelio. Nežinia, ar tokia buvo mirusiojo artimųjų valia. O gal tuo, kad urna būtų padėta ant pakylos, privalėjo pasirūpinti bažnyčios patarnautojai? Ar padėjus urną ant grindų, yra rodoma pagarba mirusiajam?“ – skaitytoja prašė, kad dvasininkijos atstovai paaiškintų, kaip turėtų būti iš tikrųjų.

Salantų parapijos klebono Audriaus Keršio manymu, krikščionių palaikų laidojimo urnose paprotys Lietuvoje atsiradęs neseniai. „Laidojimo apeigas atliekame pagal apeigyną, kuriame numatyta laidojimo tvarka: karstą dedame ant pakylos, o urną – ant žemės, po ja paklojant specialų kilimėlį – celūną, kuris simbolizuoja kapą.

„Jeigu matėte per televiziją popiežiaus laidojimo ceremoniją, jo karstas buvo ne ant pakylos, o padėtas ant žemės“, – laidojimo apeigų pavyzdį pateikė A. Keršys.

Tačiau, įsitikinęs kunigas A. Keršys, esmė – ne ta, ant ko padėti urną, bet ar krikščioniškai palaidosime tikintįjį: „Vertėtų ir sau užduoti klausimą: ar dalyvavau šventose Mišiose ir meldžiausi už mirusįjį, ar deramai atlikau išpažintį?“

Vertėtų atsiklausti artimųjų

Kretingos katalikų parapijos klebonas brolis pranciškonas Saulius Paulius Bytautas mano, kad laidojimo tradicijos iš dalies priklauso ir nuo klebono: „Manyčiau, kad laidojimo apeigoms vadovaujantis kunigas turėtų atsiklausti artimųjų – urną padėti ant stalelio ar ant žemės pakloti kilimėlį. Būna, kad mūsų bažnyčioje žmonės, kurie išvis nešarvoja urnos laidojimo namuose, atsineša ją į rytines šv. Mišias – tuomet padedame ją ant specialios pakylos priešais altorių.“

S. P. Bytautas svarstė, kad, galbūt, dar žmogui gyvam esant, būna išsakyta jo valia – pašarvoti kuo kukliau : „Galbūt žmogus savo gyvenime buvo labai paprastas, toks ir norėjo išlikti žmonių atmintyje. Taip yra laidojami kunigai: jų karstas ar urna įprastai statomi ant žemės. Šventasis Pranciškus ir gyvas būdamas, ir po mirties norėjo išlikti paprastas, tarsi parodytų savo mažumą – iš dulkės prasidėjai, į ją ir pavirsi.“

Apgailestavo dėl kintančių tradicijų

Brolis pranciškonas S. P. Bytautas apgailestavo ir dėl kintančių laidojimo tradicijų: „Žmogus gyveno žemėje apsuptas žmonių, o artimieji skuba jį palaidoti. Laidojimo namai išgyvendino paprotį, kai mirusysis prieš laidotuves būdavo atvežamas į bažnyčią, už jo vėlę laikomos šv. Mišios. Altoriuje yra šventųjų relikvijos, mirusysis prieš iškeliaudamas tarsi pabūna arčiau jų, tikintis jų užtarimo danguje. Nebeužvežant į bažnyčią, o tik kunigui palaiminant palaikus ir žemę kapinėse, duobkasiai sutaupo laiko, o verslininkai – lėšų. Suprantama, didžiuosiuose miestuose sudėtinga laidojimo procesija judėti gatvėmis, trukdytų transporto eismui, bet mažuose miesteliuose, manyčiau, dar būtų galima išlaikyti šią tradiciją.“

Kartenos parapijos klebonas Algirdas Lukšas sakė, kad jų parapijoje nėra skirtumo – mirusiojo urna ar palaikai karste tebenešami atsisveikinti į bažnyčią. „Nesvarbu – toli ar arti laidojimo namai, jeigu velionis buvo tikintis žmogus, su juo krikščioniškai ir turėtų būti atsisveikinama. Miestai išgyvendina šią tradiciją, bet, kai dirbau Klaipėdoje, visuomet buvau už tai, kad artimieji pageidautų atsisveikinti su velioniu bažnyčioje“, – tvirtino A. Lukšas.

The post Nauji laidojimo papročiai kelia diskusijas tarp tikinčiųjų appeared first on LAIKMETIS.

Menininkė gimė 1958 m. gruodžio 12 d. Kėdainių raj., Špitolpievio kaime.

Nepaisant negalios iššūkių, ji 1977 m. baigė Kauno J. Naujalio vidurinę meno mokyklą. 1982 m. metais įstojo į Tautodailininkų sąjungą. Iki Nepriklausomybės paskelbimo dalyvavo daugelyje tautodailės parodų Lietuvoje, Peterburge ir kt.

1988 m. ji laimėjo Respublikinę (dabar – P. Galaunės vardo) premiją. Menininkė dirbo tapybos, grafikos technikomis, piešė ant šilko, medžio, keramikos.

Dailininkės pagrindinės kūrybos temos – žmogaus, Dievo ir gamtos santykis, vidinė dvasios kelionė.

1994 m. parašė knygelę – metodinę mokymo priemonę vaikams „Karpymo menas“.

Taip pat po Mažosios Giraitės slapyvardžiu buvo išleidusi 14 iliustruotų pasakų vaikams ir paaugliams knygą „Dainuojantys rugiai“ (1998), „Dievdirbio širdis“ (1990), „Baltasis Žvirgždės slėnis“ (1999), „Drugių karalystė“ (2018) ir kt.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal jos pasaką „Saula“ 2005 m. režisierius Valentinas Masalskis sukūrė spektaklį vaikams, kuriam dailininkė pati padėjo kurti dekoracijas.

"Man pasaulis yra pilnas Dievo. Kartais žmogus pasako: visą gyvenimą ieškojau, visokias knygas skaičiau – neradau Dievo, gal Jo nėra... O juk mes tiesiog skęstame Dievo ESIME, JO paslaptyje, iš kurios ateiname ir į kurią išeiname… Apie tai mėginu kalbėti savo kūryboje simboliais, užuominomis. Kūrybos kibirkštis atspraga iš Dievo lauželio... Viskas ir mes patys esame Dievo kūriniai, jo šventyklos," - interviu "Kauno dienai" sakė menininkė.

Albina trumpam atsisveikinimui bus pašarvota, penktadienį gegužės 17-ąją nuo 13 val. iki 14.45 val. Kaune, gedulo namuose „Tylos namai“ Jonavos g. 220.

Paskui kūnas išvežamas sudeginimui, o urna parvežama ten pat, šeštadienį, gegužės 18 d. 14 val. Pagerbti velionę bus galima iki 21 val.

Išlydėjimas sekmadienį, gegužės 19 d. 11 val. Laidotuvės – tėviškėje Krakėse.

The post Į Tėvo namus iškeliavo sakralinio meno kūrėja Albina Žiupsnytė appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pirmadienį pranešė Vyriausybės komunikacijos departamentas, atsisveikinti su velioniu bus galima antradienį nuo 12 iki 20 val. ir trečiadienį nuo 9 iki 12 val., jis bus pašarvotas laidotuvių rūmuose „Ritualas“ Olandų gatvėje.

Urna bus išnešama trečiadienį 12 val., laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.

Apie netikėtą G. Kirkilo mirtį pranešta šeštadienį. Jam buvo 72-eji.

Ministro pirmininko pareigas jis ėjo 2006–2008 metais. Prieš tai G. Kirkilas yra ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas, nuo 1992 iki 2016 metų buvo renkamas Seimo nariu.

The post G. Kirkilas bus laidojamas Antakalnio kapinėse appeared first on LAIKMETIS.

The post Atsisveikinimo su seserim Nijole Sadūnaite Mišių įrašas appeared first on LAIKMETIS.

Prisimindamas Benedikto XVI laidotuves, Pranciškus interviu sako: „Tai buvo paskutinis toks budėjimas, kai popiežiaus kūnas atidengiamas už karsto ribų, ant katafalko. Kalbėjausi su ceremonimeistru ir pašalinome šį bei daugelį kitų dalykų. Dabartinis ritualas buvo per daug apkrautas".

Knygoje popiežius Pranciškus taip pat patvirtina, kad sutarė būti palaidotas Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje (it. Basilica di Santa Maria Maggiore) bazilikoje. Pontifikas paaiškina, kad po Marijos Taikos Karalienės statula „yra patalpa, kurioje jie laikė žvakides". „Tai yra ta vieta, jie man patvirtino, kad viskas paruošta" jo būsimam laidojimui.

Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje buvo palaidoti dar septyni popiežiai, tačiau senais laikais: Honorijus III (1216-1227), Mikalojus IV (1288-1292), Pijus V (1566-1572), Sikstas V (1585-1590), Klemensas XIII (1758-1769), Paulius V (1605-1621) ir Klemensas IX (1667-1669). Daugiau kaip 90 jų buvo palaidoti Šv. Petro bazilikoje ir Vatikano grotose po bazilika Vatikano sienų viduje.

Popiežius sako, kad Santa Maria Maggiore bazilika, esanti Romos centre tarp Eskvilino ir Viminalo kalvų, jam buvo brangi nuo tada, kai dar nebuvo tapęs popiežiumi, ir kad jis dažnai eidavo ten melstis. Dar jis papasakojo juokingą situaciją netoli vietos, kurioje ketina būti palaidotas. Kartą vienas žmogus ten bandė jį apgauti, bandydamas parduoti laikrodį. „Instinktyviai" Pranciškus tuomet jam pasakė neturįs pinigų, o vėliau žmogelis jam „pasakė, kad jei būčiau išsitraukęs piniginę, jis būtų man smogęs ir ją atėmęs. Neįtikėtina."

The post Popiežius atskleidė, kaip ir kur nori būti laidojamas appeared first on LAIKMETIS.

Nuo pat ryto į Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią plūdo tikintieji ir geravaliai žmonės atsisveikinti su viena iškiliausių Lietuvos asmenybių. Paskutinę pagarbą velionei atidavė Bažnyčios ir šalies vadovai, kultūros veikėjai ir buvę sesers bendražygiai. Prie karsto stovėjo Lietuvos kariuomenės garbės sargyba.

Šv. Mišių koncelebracijai, kurioje dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai, abu Lietuvos kardinolai, Šv. Tėvo pasiuntinys Lietuvoje ir Baltijos šalyse Antun Pedar Rajič, vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Kardinolas S. Tamkevičius: sesers Nijolės gyvenime ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika

Šv. Mišių metu homiliją pasakė kardinolas Sigitas Tamkevičius. Skelbiame visą homilijos tekstą.

"Per Velykas minime patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – mūsų Viešpaties iš numirusiųjų prisikėlimą. Šis įvykis paliečia kiekvieną žmogų priėmusį į savo gyvenimą Jėzų Kristų, nes Jo prisikėlimas atveria perspektyvą, dėl kurios tikrai verta džiūgauti. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 10)

Iš pirmojo amžiaus mus yra pasiekęs rašytinis dokumentas - apaštalo Pauliaus mokinio Luko parašyta knyga „Apaštalų darbai“. Joje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus prisikėlimo. Petras susirinkusiai miniai kalbėjo: „Mes esame liudytojai visko, ką jis (Jėzus) yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <...> iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10,39-42). Sujaudinti Petro kalbos žmonės klausė, ką jie turėtų daryti? Petras ragino atsiversti ir pasikrikštyti, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną.

Tik ką girdėjome pasakojimą, kaip apaštalas Petras pagydė luošą elgetą. Šis paprašė tik išmaldos, o gavo didžiausią dovaną – buvo pagydytas iš prigimto luošumą. „Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“ (Apd 3,8).

Susirinkome atsisveikinti ir palydėti į Tėvo namus iškeliavusią seserį Nijolę, kuriai labai tinka „Apaštalų darbų“ knygos žodžiai: „Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“.

Paveiksluose matome nutapytus šventuosius labai rimtais veidais ir galima susidaryti nuomonę, kad visi šventieji yra panašūs. Sesers Nijolės gyvenimo šventumas buvo, būtent, šiek tiek kitoks. Prieš Mišias klausėmės jos gyvenimo istorijos pasakojimo, kuris išryškino jos dvasinį gyvenimą, kuris buvo apstus ne tik kančios, bet ir tyro džiaugsmo, kuris visuomet vainikuoja besąlyginę ištikimybę Evangelijai.

Kas nulėmė tokį ses. Nijolės dvasinį gyvenimą? Be jokios abejonės didžiausia Dievo dovana buvo ses. Nijolės sveikai religingi tėveliai. Iš jų paveldėjo sveiką, optimistišką charakterį, iš jų mokėsi Dievą laikyti gyvenimo centru bet kokiose sąlygose: ir kai viskas gerai klojasi, ir kai tenka nešti sunkų gyvenimo kryžių.

Sovietiniais metais, kai mokyklose buvo diegiama ateistinė pasaulėžiūra, jaunutei Nijolei pasirinkti Dievui pašvęstąjį gyvenimą reiškė apsisprendimą, kad Dievas jai bus žvaigždė, kurį švies ir rodys kelią, pilną pačių netikėčiausių išbandymų. Areštas, sunkūs tardymai, teismas, paskyręs šešerių metų bausmę, lageris ir tremtis Sibire buvo tie išbandymų keliai, kuriais teko eiti jaunai vienuolei, pasirinkusiai gyvenimo centru ne marksistinę ideologiją, bet už žmones gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų. Tie išbandymai buvo Dievo dovana, nes niekas žmogaus negali taip priartinti prie Dievo, kaip kantriai pereiti kančios keliai.

Ses. Nijolė labai anksti suvokė, kad tikėjimas be meilės, be gerų darbų būtų miręs, todėl jos gyvenime labai ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika. Šios meilės orbitoje buvo ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir pavergta Tėvynė. Neatsitiktinai ses. Nijolė įsijungė į kovos už laisvę judėjimą. Teisiama ji žinojo, kad laukia ilgas nelaisvės kryžiaus kelias, bet sąmoningai jį rinkosi.

Teismo metu ses. Nijolė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms, Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausia meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“.

Ses. Nijolės meilės orbitoje buvo ir tie, kurie ją tardė, gąsdino ir nuteisė. Juos visus ji laikė savo broliais, kuriuos Dievas labai myli, tik tie broliai yra nelaimingi, nes neturi tikėjimo ir meilės. Ses. Nijolė jų nekeikė, bet už juos meldėsi.

Paklausta, kas per 85 – erius metus jos gyvenimo metus jai buvo svarbiausia, ses. Nijolė atsakė: „Tai kad Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Tikėti jo Sūnumi Jėzumi – tai tikėti, kad meilė yra galingesnė už neapykantą, ir už bet kokį blogį. Meilė turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu“.

Labai simboliška, kad Dievas ses. Nijolę pasikvietė pas save pasauliui švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Laidotuvėse melskimės, kad mes, dar keliaujantieji, būtume Kristaus Prisikėlimo liudytojais, šiek tiek panašiais, kokia buvo ses. Nijolė."

Laidotuvių apeigoms vadovavo vyskupas J. Kauneckas

Po Mišių Vatikano atstovas arkivyskupas P. A. Rajič tarė atsisveikinimo žodį ir perdavė artimiesiams popiežiaus Pranciškaus užuojautą. Gedulinga procesija, kuriai, kaip ir laidojimo apeigoms, vadovavo s. N. Sadūnaitės bendražygis laisvės kovose Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, nuvilnijo į Verkių kapines.

Gedulingoje procesijoje dalyvavo virš 20 kunigų, pašvęstojo gyvenimo atstovai, Seimo nariai, visuomenininkai.

Norintiems pagerbti mirusiosios kilnaus gyvenimo atminimą, buvo išreikšta sesers Nijolės valia vietoj gėlės žiedo paaukoti Vilniaus arkivyskupijos Carito valgyklai “Betanija”, vargšams ar pagelbėti jums žinomai stokojančiai šeimai ar asmeniui.

N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 metais, Anykščiuose baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, 1970 metais Vilniuje – medicinos seserų kursus.

Aktyvi antisovietinė veikėja N. Sadūnaitė 1975 metais sovietų režimo buvo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą.

Vienuolės kelią po mokyklos pasirinkusi moteris buvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir po to dar trejiems metams tremties.

Grįžusi į Lietuvą N. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą, dėl to buvo toliau sovietų saugumo persekiojama.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

2018 metais N. Sadūnaitei įteikta Seimo įsteigta Laisvės premija, skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Joms ji skyrė ypatingą dėmesį iki pat savo iškeliavimo į amžinybę.

The post Vilniuje į Tėvo namus palydėta sesuo Nijolė Sadūnaitė (skelbiama kardinolo S. Tamkevičiaus homilija) appeared first on LAIKMETIS.