„Norėčiau pasveikinti jus, Madrido arkivyskupijos jaunuolius, susirinkusius čia. Noriu būti šalia jūsų, noriu lydėti jus tame, ką darote. Ir nepamirškite, kad jaunas žmogus be judesio, jaunas žmogus, kuris stovi vietoje, yra tarsi miręs senolis. Būkite drąsūs, eikite pirmyn, judėkite. Kartais sakau ir tai, kas ne visiems patinka: triukšmaukite, klegėkite! Bet tegul šis konstruktyvus klegėjimas kyla iš idealų. Tegul gyvuoja paradoksas – triukšmo kėlimas ir pokalbis su visais. Prašau, kalbėkitės su seneliais, kurie yra tautos išmintis. Įsiklausykite į juos ir tegul jie įsiklauso į jus. Nenutraukite tautos šaknų. Medis, nusipjovęs šaknis, nebetenka ir syvų. Įsitverkite į šaknis, bet kūrybingai. Jaunas žmogus be kūrybingumo negyvena. Gyvena, bet yra miręs. Pirmyn, merginos, vaikinai, būkite drąsūs ir nepraraskite džiaugsmo. Tegul Viešpats pripildo jus džiaugsmu! Nepraraskite humoro jausmo. Tegul Viešpats pripildo jus humoro jausmo ir malonės“, – sakė popiežius Madrido arkivyskupijos jaunimo susitikimo dalyviams, laimindamas juos, nepamiršdamas, kaip visada, paprašyti ir maldos už save patį.

The post Popiežius: jaunas žmogus be kūrybos gyvena, bet yra miręs appeared first on LAIKMETIS.

Iš viso kompozitorius buvo sukūręs 700 įvairių žanrų kūrinių, per savo gyvenimą jis  surengė apie 400 autorinių koncertų.

Didžiąją A. Raudonikio kūrybos dalį sudaro estradinė muzika: dainos, pjesės pučiamųjų orkestrams, akordeonui, fortepijonui, muzika šokiams. Jis taip pat sukūrė nemažai choro dainų, kūrinių liaudies instrumentams, jų ansambliams ir kapeloms, kolektyvams.

Būdingi A. Raudonikio dainų bruožai – melodingumas, nuoširdumas, paprastumas, lyrizmas, optimizmas, glaudus ryšys su klasikinėmis tradicijomis.

A. Raudonikis gimė 1934 metų sausio 30 dieną Kaune, mokėsi Šakynos pradžios mokykloje Šiaulių rajone, baigė Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę „Aušros“ gimnaziją.

1953 metais jis įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą, bet vėliau perėjo į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, kur mokėsi teorijos ir kompozicijos, 1957–1963 metais studijavo kompoziciją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Baigęs akademiją dirbo Respublikiniuose liaudies meno rūmuose, dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų choreografijos katedroje. 1992–1998 metais buvo Krašto apsaugos ministerijos Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės sargybos pučiamųjų orkestro darbuotojas.

A. Raudonikis buvo 1970 metų Dainų šventės, Baltijos studentų dainų švenčių Vilniuje „Gaudeamus VII“ 1978 metais ir „Gaudeamus – X“ 1988 metais, taip pat 1969, 1977, 1987 ir 1997 metų moksleivių dainų švenčių Šokių dienų vyriausiasis muzikos vadovas.

Jis buvo įvairių meno tarybų ir komisijų narys, konkursų bei festivalių žiuri pirmininkas arba narys, nuo 1967 metų priklausė Lietuvos kompozitorių sąjungai.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen penktadienį pareiškė užuojautą dėl kompozitoriaus Algimanto Raudonikio mirties.

„Lietuvos muzikos kultūra neįsivaizduojama be ryškaus Algimanto Raudonikio fenomeno. Karta iš kartos atliekamos šio kūrėjo dainos, dažnai siejamos ir su liaudies kūryba, tapo lietuviškos muzikos klasika“, – teigiama prezidento užuojautoje.

Pasak G. Nausėdos, A. Raudonikis į Lietuvos istoriją įėjo „kaip unikalaus braižo kompozitorius, reikšmingai papildęs įvairių žanrų muzikos lobyną, legendinis kūrėjas mūsų atmintyje visuomet liks populiariosios vokalinės muzikos legenda“.

Anot Seimo vadovės, Lietuva neteko išskirtinės muzikos pasaulio asmenybės.

„Su legendinio kompozitoriaus melodijomis užaugo kelios gerbėjų kartos Lietuvoje. Jo dainos daugelį dešimtmečių lieka populiarios ir skamba tiek asmeninėse šventėse, tiek solidžiose salėse. Dėl šios netekties nuoširdžiai užjaučiu šeimą ir artimuosius, kūrybos gerbėjus ir visą kultūros bendruomenę“, – sakoma V. Čmilytės-Nielsen užuojautoje.

„Maestro man visada buvo įkvėpimo šaltinis, nes jis, kol galėjo, kūrė. Dar prieš porą metų jis man yra atnešęs naują dainą parašęs. Sukūręs apie 600 dainų, labai populiarių, labai žinomų, nes mes jas mokam, tai yra labai svarbu, jis nesustojo dirbti“, – BNS sakė operos solistė Judita Leitaitė.

Pasak solistės, kūryba buvo A. Raudonikio gyvenimo variklis. „Ir aš mokiausi iš jo, kaip jis sakė, kol tik kojos neša, kol tik galva šviesi, reikia nesustoti, kiek įmanoma save realizuoti“, – pasakojo J. Leitaitė.

Solistė sakė A. Raudonikio dainas įtraukianti į kiekvieną savo repertuarą, kompozitoriaus atminimui vieną jų atliks ir penktadienį koncerte Kaune.

„Dabar važiuoju į Kauną koncertuoti ir tikrai žinau, kad dainuosiu jo dainas. Aš kiekvienam koncerte įtraukiu jo dainas ir galiu pasakyti, kad užsieny, kiek dainuoju, jo „Švelnumas“ visada sukelia ovacijas“, – kalbėjo dainininkė.

„Manau, kad maestro yra nemirtingas, jo dainos visada bus atliekamos, jis tikras liaudies kompozitorius. Jo dainas dainuoja, jos įsimenančios, nepaprastai melodingos“, – pridūrė J. Leitaitė.

Solistė taip pat prisiminė, kad niekada nematė A. Raudonikio blogos nuotaikos. 

„Kai žmogus visada kuria, kai žmogaus galva pilna minčių, jis neturi kada užsiiminėti visokiais niekais. (...) Aš apie jį galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius, tai yra didelė netektis“, – sakė dainininkė.

The post Mirė legendinis šalies kompozitorius Algimantas Raudonikis appeared first on LAIKMETIS.

Klaipėdos regiono konkursui-liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ I. Kvedarienė eksponuoti pateikė 5 medžio raižinius. Visi jie – šventųjų tematika: Paskutinė vakarienė, Maloningoji Mergelė, šv. Elena, šv. Agota, Marija Sopulingoji.

Tautodailininkė neslėpė, kad, norint pavaizduoti šventąjį, reikia daug domėtis, įsigilinti į simbolius. „Tarkim, vien kiek šv. Agota turi simbolių: duona, ugnis, o dar – kankinė... Ir reikia gerai pagalvoti, kaip tai būtų galima išreikšti medžio raižiniu, kuris, nors ir yra grafikos darbas, tačiau jo atlikimo technika neleidžia „išsmulkėti“ – vis dėlto dirbama kaltu“, – I. Kvedarienė paaiškino, kad visų pirma medžio raižinys turi užgimti ant medžio lentelės, dažniausiai – liepos, nes ji minkštesnė kalti, o tada jau – dažai, popierius ir labai daug rankų darbo.

Mat menininkė laikosi senosios tradicijos, nenaudoja naujoviškų įrenginių ir spaudinį išgauna popierių prie raižinio spausdama aliumininiu šaukštu. „Tai reikia padaryti labai greitai, nes dažai sparčiai džiūna, – I. Kvedarienė prisipažino, kad medžio raižiniams reikia daug fizinės jėgos, stiprių rankų. – Dirbant būna ir taip, kad šaukštas tiek užkaista, jog ranka pradeda degti.“

Tautodailininkė sakė, kad šiuo metu gyvena statybų rūpesčiais – Daubėnuose netoli Darbėnų savo sodo sklype ji stato nedideles dirbtuves, kurių iki šiol neturėjo ir kurias atstodavo tai virtuvė, tai koks gyvenamasis kambarys. Dėl šios priežasties ir prie medžio raižinių mažiau beprisėda, mat šie užima nemažai vietos. „Turėsiu dirbtuves – bus, kur juos susikrauti“, – pasvarstė I. Kvedarienė.

Moters medžio raižiniai daugiausia susiję su religine tematika. „Per juos tarsi patiriu Dievo malonę. Aš gi – menkas žmogus, ir Šventoji Dvasia veikia per mano rankas, kurios ima ir kažką padaro“, – kalbėjo tautodailininkė, kurios pirmieji prisilietimai prie medžio buvo susiję ne su medžio raižiniais, o skulptūra.

Sumaniusi išmokti drožinėti, kreipėsi į Kretingos rajono medžio meistrą Povilą Butkevičių. Kiek šis pamokęs, tiek žinių ir turėjo, po to patirtį jau kaupė pati. Medis ir darbai iš jo moters gyvenime, kūryboje nėra atsitiktinumas: pati visą gyvenimą dirbo apželdintoja, taigi ne vieną medį yra pasodinusi, medžius – beržus, liepas – tėviškėje Plungėje sodino ir jos tėvas, o kur dar didžiulis derantis obelų sodas...

Be medžio darbų, I. Kvedarienė dar ir audžia, mezga, neria, dalyvauja Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ veikloje. Kūrybai atsidėjo, kai „išlaisvėjo“ rankos – užaugo dvi dukterys ir sūnus, kai sumažėjo tiesioginio darbo. Iš kūrybos ji negyvena – daug savo darbų išdovanoja, nuo 2013 m. rengia personalines parodas, dalyvauja kolektyvinėse, o „Aukso vainiko“ regioniniame konkurse I vietą ji laimėjo ne pirmąsyk: iki šiol ji buvo ir III, ir I vietų laimėtoja.

Medžio raižinių I. Kvedarienė sakė tikrai neatsisakysianti. Ne tik todėl, kad už jų „užsikabino“ per Kretingos muziejuje surengtus medžio raižinių mokymus. „Turiu tarsi įpareigojimą iš amžiną atilsį salantiškės Danutės Pučkorienės: jai mirus, jos vyras, taip pat jau amžinybėn išėjęs Petras man perdavė Danutės paruoštas liepos lentas. Širdis neleistų jų nepanaudoti. Tad kiek tų lentų bus, tiek tikrai dar raižysiu, o ir paskutinieji darbai išraižyti būtent ant jos paliktų lentelių“, – kalbėjo tautodailininkė, kurią su D. Pučkoriene ir suvedė mokymai Kretingos muziejuje ir kurios abi tęsė seną lietuvių medžio raižinių tradiciją, mūsų kraštuose atsiradusią XVI a. pradžioje. Įprasta, kad medžio raižiniai yra labiau vyrų darbas, tačiau geri pavyzdžiai rodo, kad unikali lietuvių liaudies grafikos technika paklūsta ir moterų rankoms.

The post Tautodailininkė per kūrybą patiria Dievo malonę appeared first on LAIKMETIS.

Naująjį J. Gaižausko romaną išleido leidykla „Alma littera“.

Pirmasis tavo romanas „Dievas su šlepetėmis“ pasakoja apie piligrimą, išsirengusį į Šv. Jokūbo kelią. Tikrai niekas negalėjo tikėtis, kad ir antrosios knygos tema bus piligrimystė. Kodėl nusprendei ir naujajame romane paminėti Kelią?

-Aš nieko nesprendžiu. Knyga ateina pati, kiekvienam skirtingai. Manau, kad visos, net ir būsimos knygos, jau parašytos anapus, tik mes apie tai dar nežinome. Aš savo knygą pamatau akimirksniu. Per vieną sekundę išvystu visą, dar neparašytą knygą. Nemoku to jausmo paaiškinti, bet galiu papasakoti, kas būna paskui: kol galiu nerašyti, nerašau. O tada ji mane priverčia tai padaryti. Rašau karštligiškai, neskaičiuodamas valandų, mėnesių mėnesius, o kai baigiu, miegu kaip kūdikis tiek, kiek įstengiu. Štai ir viskas.

Išduosiu, kad trečioji mano knyga, beje, jau parašyta, – tikrai nėra apie piligrimą ir Kelią.

Juozai, panašu, kad jau žinai, ką reiškia pasukti į priešingą pusę?

-Nei rodo rodyklės? Ar to klausi? Priimti netikėtus, daugiau ar mažiau sudėtingus sprendimus, kurių pasekmės nenuspėjamos, gyvenime tenka kiekvienam, tačiau viskas priklauso nuo kainos, kurią už tai reikia sumokėti. Duoti elgetai keletą eurų yra puiku, bet vertė maža. Skristi į priešingą pusę, nei nukreipia rodyklės, labiau reiškia sumokėti visą kainą, nebūtinai pinigine išraiška, ir negauti už tai jokio atlygio. Galbūt net sumokėti viską, ką turi. Dažniausiai manome, kad žinome, kas tai yra, bet ar darome? Nesu tikras...

Ar gali pasakyti, kiek iš tiesų istorijų tau padovanojo kelias?

-Svarbu ne kiek istorijų padovanoja kelias, o kiek tu jų pamatai. Juk ir „kelias“ – tik abstrakti sąvoka, kurioje telpa viskas, ką sumanysi. Gali nukeliauti visus camino sėdėdamas namuose ir žvelgdamas pro langą, bet gali išgyventi daugybę neįtikėtinų istorijų, žingsniuodamas tuščiu, dulkėtu keliu. Mano kelias man yra maloningas, jis duoda daugybę dovanų. Net tas, kai tik sėdžiu ir žvelgiu pro langą...

Kuo daugiau kūrėjas turi instrumentų išreikšti savo kūrybą, tuo jis laimingesnis.

Nejaugi skrisdamas į Afriką vis dar eini Santjago de Kompostela? Ar tai įmanoma?

-Knygoje daug klausimų ir labai mažai atsakymų. Viliuosi, kad skaitytojas pats juos suras. Mano gyvenimas yra nesibaigianti virtinė klausimų, į kuriuos tik bandau rasti atsakymus. Bet klausimus reikia kelti, jie ir yra pačios tikriausios rodyklės, nurodančios kelią skrendant į priešingą pusę.

Ar manai, kad romanuose būtina pabrėžti, kas vyksta šiandien? Kiek vertės jiems suteikia aktualijos? Gal tikrai kada nors kažkas skaitys apie tai, kad buvo nuspausti Žemės rutulio stabdžiai ir žmonės sustojo...

-Tai, kas romane vyksta šiandien, nėra aktualija. Paprasta metafora ir laikotarpio fonas, kuriame herojus priima sprendimus. Tas fonas svarbus, jis daro įtaką žmonių sprendimams. Kokie turėjo būti laikai prieš pusantro tūkstančio metų, kad žmonės statė bažnyčias aukštai, neįkopiamose uolose? Tas „aktualijas“ šiandien gali tik nuspėti... Aktualija – tai kažkieno laimėti rinkimai arba netikėta futbolo rinktinės pergalė, o beveik dvejus metus pasaulyje trunkanti šimtmečio pandemija yra pasaulio pabaigos pradžia, kuri lemia žmonių pasirinkimus. Apie tai rašau knygoje. Manau, kad ir prieš pusantro tūkstančio metų buvo, ir dabar yra tamsūs laikai.

Ar gali pasakyti, kaip atsirado herojaus Tigro prototipas?

-Aš jį mačiau, bet kiekvienas, kuris skaitys knygą, nuspręs savaip. Kur mačiau? Rodos, jau minėjau, kad pamatau knygas...

Apie vieną savo knygos heroję rašai, kad į Camino ji išėjo, nes nebesurado Rumunijoje, kas jos išklausytų̨... Galbūt taip galima pasakyti ir apie kitų tautybių piligrimus: nesurado, kas gimtojoje šalyje juos išklausytų? Gal ir tu rašai todėl, kad būtum išklausytas, išgirstas?

-Kai sakinį ištrauki iš konteksto, galima ir dar keistesnių pasvarstymų pažerti (juokiasi). Kontekstas kitoks – maloni įkyruolė, piligrimė, mokytoja iš Rumunijos, be perstojo, diena iš dienos kalbinanti kitą piligrimą. Tik tiek. Visa kita – pašaipi ironija kontekste, kuri sulaukia labai netikėtos atomazgos...

Labai tikroviškai skamba: „Pastaruoju metu man daug ko trūksta: ramybės kūno skausmams, skaidrumo mintims, aiškumo tikslams ir troškimams – netrūksta tik nerimo ir sumaišties galvoje, taip pat – nepageidautų nuotykių.“ Ar tu taip jautiesi?

-Tai herojaus mintys jo situacijoje... Gyvenu, ko gero, didžiausioje santarvėje su savimi per 50 metų.

Tavo knygos herojus daug sapnuoja. Ką sapnas reiškia tau?

-Herojus mano knygoje keliauja sudėtingą kelią, neretai būna pervargęs, o pervargusių žmonių sapnai keisti ir nenuspėjami. Tai žinau iš patirties (juokiasi). Kita vertus, nesu tikras, kad visi sapnai knygoje yra tik sapnai. Sapne su herojumi kalba ir Dievas, ir Kelias. Bet visada galima pasirinkti, kad tai – tik sapnas. Tada klausimų bus mažiau. Beje, knygoje yra vietų, kur sapnai atsisako sapnuotis.

Kodėl tavo knygos skyriai tapo antspaudais?

-Piligrimai, eidami Šv. Jokūbo keliu, antspaudus renka į piligrimo pasą. Surinkę visus antspaudus, kelio pabaigoje, Santjago de Kompostelos piligrimų biure, jie gauna sertifikatą, liudijantį apie baigtą piligriminę kelionę. Šios knygos kelionėje antspaudus renkiesi tiesiai į širdį, keliaudamas iš Ispanijos camino primitivo iki Etiopijos dykynių. Kiek antspaudų reikia surinkti, kad gautum sertifikatą už gyvenimą? Knyga apie tai.

Kaip sugyveni su naujuoju savo, rašytojo, vaidmeniu? Ar jis tau patinka? Jauti pilnatvę?

-Esu kūrėjas. Rašau knygas, kuriu ir vaidinu spektaklius, groju, kuriu ir atlieku dainas, garsinu knygas, vedu televizijos laidas... Kuo daugiau kūrėjas turi instrumentų išreikšti savo kūrybą, tuo jis laimingesnis. Taip ir jaučiuosi – šiek tiek laimingesnis. Ar laimingas? Laimingi žmonės knygų nerašo... Klausimų man kyla visą gyvenimą, vienas iš jų – kas yra laimė? Atsakymai ateina ir kinta, kyla naujų klausimų. Jie ir yra gyvenimo rodyklės, vedančios per patį didžiausią mano gyvenimo Camino. Širdyje turiu visokių antspaudų: gerų ir blogų. Viliuosi, kad kada nors rasiu atsakymus ir gausiu sertifikatą. O jeigu nepavyks, keliausiu toliau anapus. Juk Kelias – beribis...

Prisipažink, juk nebuvai Adis Abeboje?

-Dar nebuvau ir Paskutiniame teisme, bet tai man nesutrukdė jį kuo detaliausiai aprašyti...

The post Aktorius Juozas Gaižauskas: savo romanus aš pamatau appeared first on LAIKMETIS.

„Net juodžiausiomis gyvenimo valandomis žmogus veržiasi šviesos, aukštesnių idealų ir amžinų vertybių link. Juk ir Vilniaus gete žmonės vis tiek turėjo savo biblioteką, rašė knygas, tapė, netgi turėjo savo teatrą. Kūrybos skleidžiamos šviesos jiems reikėjo net baisios tragedijos akivaizdoje, – atidarymo ceremonijoje sakė A. Vilčinskas. – Todėl ir šiandien šioje vietoje mus šildo ir guodžia žinojimas, kad buvusioje sinagogoje vėl bursis šviesūs žmonės. Kad čia ateis tie, kuriems rūpi kultūra ir menas, kurie nori žinoti daugiau apie savo kraštą ir jo kūrėjus ir kurie patys nori ne griauti, ne ardyti, niokoti, o kurti, ieškoti bendrystės ir dialogo“, - kalbėjo Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas renginio metu.

Dalis naujojo centro patalpų skiriamos Alytaus žydų bendruomenės atminimui įamžinti, kitose bus rengiamos parodos, vyks koncertai, konferencijos, seminarai, edukacijos, mokymai, paskaitos, knygų pristatymai, filmų peržiūros ir kiti įvairios meninės raiškos renginiai. Šiuo metu čia jau pristatoma iš Dzūkijos krašto kilusio dailininko Vytauto Kasiulio kūryba, taip pat vyksta paroda apie Alytaus žydų gyvenimą tarpukariu „Šalom, Alytau“.

Kultūros viceministras A. Vilčinskas palinkėjo, kad ši erdvė visuomet išlaikytų ir savo kaip buvusios sinagogos identitetą, ir aktyvaus meno centro funkciją bei taptų pavyzdžiu, kaip net tragedijos išdegintoje vietoje po daug metų įmanomi tokie taikūs, kūrybiški procesai, vėl atkuriantys tikėjimą žmogumi ir jo gerumu.  

The post Buvusi Alytaus sinagoga atvėrė duris kaip meno, kūrybos, atminties ir bendrystės erdvė appeared first on LAIKMETIS.

Politinis sodietiškos skarelės renesansas

Dar visai neseniai toks pasakymas būtų sukėlęs šypseną, nes skarelę sieti su politika kažkaip savaime nelogiška. Šioje vietoje būtų galima prisiminti, ką skarelė reiškė mūsų promočiutėms, bet  ne apie tai. Kai ant rašytojos paminklo jos vardo skvere naujiems valdžios vėjams papūtus pamatėme lyg skarelę užrištą vaivorykštinę vėliavą, greit tapo aišku, kad Lietuvoje prasideda nauja era, aušta „naujas rytas“, taip sakant.  Kelių ministrų kabinetuose atsirado portretai, kur Žemaitė ryši gėjų vėliavos skarele, o daktaras Basanavičius taipogi spalvotai „persidažęs“ barzdą.

Portreto autorė socialiniuose tinkluose visus, kam šie performansai tada nepatiko, išjuokė, švelniai tariant, sukritikavo, o jeigu nešvelniai, tai sakė šitaip: „Dvi minutes pažvengiau, o po to jau norėjau paverkti dėl žmonių, kurie matydami ryškias spalvas susiduria su tariama grėsme savo egzistencijai <...> Paistalai, kad spalvos yra vienaip ar kitaip susijusios su ideologija, yra nesąmonė…“ Dailininkė tai žvengia, tai pyksta, ji turbūt turi teisę tai daryti, bet istorinių asmenybių paprašyti sutikimo juos  perkonstruoti neįmanoma. Kaip sakydavo seni žmonės: „O gal tie žmonės dabar grabe vartosi?“ Bet eikime toliau.

Ar rašymas apie moters dalią savaime reiškia lygių teisių reikalavimą?

Žiūrint iš dabartinių vertintojų pozicijų, atrodo, kad taip. Prisiminkime svarbiausius jos kūrinius: „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sutkai“. Rašytoja nieko neišgalvoja, tik perteikia tai, kas matyta, girdėta. Moters dalia to meto Lietuvos kaime yra išties sunki. Šeimos gyvena sunkiai, jas spaudžia nepritekliai, išgyvenimas dažnai tampa svarbiausiu tikslu, materialiniai dalykai – žemė,  kraitis yra svarbiau už dvasines vertybes, kurių rašytojos herojės vienaip ar kitaip ilgisi. Deja.

Taip jau nutiko, kad Žemaitė dažniausiai siejama su Vingių šeimos realijų vaizdavimu ir Katrės likimu. Jei jau ieškome tų lygių teisių, tai Katrę ir Vingienę pastatykime vienoje pusėje, tai moterų pozicija, o tėvą ir sūnų Vingius – kitoje. Pasvarstykime. Marti šioje šeimoje yra naujas ir niekaip nepritampantis žmogus, nors į naują šeimą atneša didelį kraitį, ant jos ilgainiui ima laikytis visas ūkis. Senieji Vingiai šiuos faktus ignoruoja ir elgiasi neadekvačiai. Vingių Jonas visame kame jiems pritaria, tiesa, nepraleisdamas progos pasiginčyti.

Apie kokias moterų teises čia vyksta kalba? Katrė tik stengiasi kiek įmanoma šios šeimos gyvenimą padaryti bent kiek šviesesnį, tačiau anyta to jai daryti neleidžia ir kaskart kaišioja pagalius į ratus. Taigi ne moterų teisių čia klausimas. Ten, kur nėra žmogiškumo, atsakomybės, bendrystės, empatijos – tiesiog nėra žmogaus, o ne teisių. Minimu atveju Vingiai šiandien būtų, ko gero, teisiami, nes žmogų privedė prie mirties, nesuteikė pagalbos, ramiausiai siurbčiojo degtinę ir stebėjo Katrės agoniją. Visi trys ir dar būrys kaimo moterų.

Ten, kur nėra žmogiškumo, atsakomybės, bendrystės, empatijos – tiesiog nėra žmogaus, o ne teisių.

Kodėl naujosios kartos liberalams Žemaitė staiga tapo atradimu?

Ne dėl savo kūrybos, ne. Kūryba tiesiog pasirinkta kaip modelis, nuspręsta, kad tiks skleidžiant radikalias liberalias idėjas. Labiausiai - dėl kai kurių jos asmeninio gyvenimo paviešintų faktų, asmenybės įpročių, viešų pasisakymų. Ne kartą teko girdėti ir tai, kad, pasirodo, kokia ji  besimokant mokykloje daug kam nuobodi ir neįdomi, o dabar tarsi akys valdžią gavusiems jauniesiems politikams prasivėrė!

Iš kur tas džiaugsmas rašytojos fenomenu? 1 - sėdėjo Lukiškių kalėjime; 2 - kartais užtraukdavo dūmą; 3 - buvo įsimylėjusi perpus jaunesnį vyriškį; 4 – kritikavo tarpukario Lietuvos valdžią ir Prezidentą Smetoną; 5 – vaikystėje mokėjo visaip kaip meluoti ir išsisukinėti; 6 – mėgo lošti kortomis; 7 – nepaisydama savo bajoriškos kilmės ir niekieno nuomonės ištekėjo už mužiko.  Štai kas – pikantiškos detalės rašytoją prikelia naujam gyvenimui.

Kūrybinis palikimas ir visuomeninė veikla

Tuo tarpu fenomenalių dalykų rašytojos gyvenime tikrai buvo daug: pradėjo rašyti būdama 49-erių, paliko kelis šimtus apsakymų, apysakų, apybraižų, pjesių, publicistinių straipsnių. Platino draudžiamą spaudą, dalyvavo tautinio atgimimo veikloje, 1907 m. dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, kur skaitė du pranešimus, Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi karo pabėgėlių reikalais, būdama beveik 70 metų plaukė į Ameriką rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lankėsi Niujorke, Čikagoje, Bostone, Atlanto pakrantėje. Aukų surinko kelias dešimtis tūkstančių, visur buvo labai laukiama. Sodietiška skarelė Amerikoje gyvenančioms dukroms priminė jų Lietuvoje likusias motinas.

Dar kartą apie senąją Vingienę ir jos teises

Feminizmo esmė – kad moterys turėtų visose srityse vienodas teises ir galimybes su vyrais. Visos moterys, be išimties. Kad nebūtų jokios diskriminacijos. Pažvelgus giliau į šį personažą, jo kalbą ir veiksmus darosi nejauku. Tai, kad Vingys storžievis, visiems prasiskolinęs, kad grasina „duoti į snukį“ yra emocinis smurtas, su tuo niekas nesiginčija.

Bet pažiūrėkime, kaip nuo pat pradžių elgiasi moteris, kaip vyksta jų pokalbis. Jis kreipiasi į ją „matušėle“, ji šaukia, kad jis „valkiojasi po karčemas“. Jis sako vaikui atiduosiąs gyvenimą, ji – „Neduosiu, neužsistupysiu, kol gyva…“ Jis: „Tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai…“, ji: „Dėl mano liežuvio išsiteks marti, o tu nebeturėsi iš ko sprogti“. Jis: „Tylėk, tuoj gauni į snukį, kaip sakau, taip ir bus…“ Ji: Nebent taip, tai priduosiu. Aš gaspadinausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.“

Kaip čia tų teisių reikalai? Vingienė vyro grasinimų visai nebijo. Ji ginčijasi, žemina savo vyrą, siekia ne sutarimo, bet konflikto. Po to teikia gudrų siūlymą, tikisi pritarimo. Ar Žemaitė čia kalba apie pažeistas Vingienės teises? Bet vyrų teisių lyg ir nėra… Tiesiog abu šie žmonės nenori arba negali būti tiesiog žmonėmis.

O kaip Vingienė apibūdina Katrę: „Tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė“. Ar ne diskriminacija dėl išvaizdos ir amžiaus? Be to, pateikiama melaginga informacija.

Kitas pavyzdys. „Kotrė kaip žydelka ar cigonė, kaip biesas žino kas… Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra dora, neimk, nereik tokios, ar doresnių mergų nėra sviete?“ Tai diskriminacija mažumų atžvilgiu, pateikiama iškreipta informacija.

Dar vienas. „Kad mano Jonuką vežė krikštyti, ana vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė…“ Tai paslėptos patyčios, diskriminacija dėl amžiaus, klaidinantys faktai, nes veikėja neseniai sakė, jog Katrė esanti už ją vyresnė.

Nuo žodžių – prie veiksmų. „Pagrobusi už čiupros piemenuką, sviedė iš lovos į aslą šaukdama:

- Tu rupūžoke! Tai jau fizinis smurtas mažamečio atžvilgiu.

Išvados

Žemaitę vadinti feministe yra gan drąsu, ir visai nesvarbu, kad pavyzdžiu pasirinktas tik vienas jos  kūrinys – bet tai yra tas, kurį žmonės, mokęsi mokykloje, atsimena geriausiai. Tai, ką pamatėme moterų teisių pažeidimo ir gynimo kontekste atrodo labai kontroversiškai: viena moteris iš tiesų yra auka, ko visai nepasakytum apie antrąją. Bet auka ne dėl to, kad moteris, o kad žmonės aplink nužmogėję. Nužmogėjimas neturi lyties.

P.S. Jeigu klausite, kodėl nieko nėra nieko apie LGBT+, tai savaime suprantama – neįmanoma kūrinyje rasti tai, ko nėra.

P.P.S. Kitoje dalyje pakalbėsime apie feminizmo sąsajas su Lietuva, Žemaitės pranešimą Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime ir tokius kūrinius, kuriuose, kai kas sako, yra tiesioginių feminizmo ataudų.

The post Rasa Stulpinienė. Ar tikrai rašytoja Žemaitė buvo feministė ir LGBT teisių gynėja? appeared first on LAIKMETIS.