Stengsiuosi pasidalinti mintimis apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, žmogų, tarnavusį savo tautai, mūsų Bažnyčiai, visuomenei, tarnavusį taip, kad jo palikta žymė nepaskendo laiko bangose.

Šiandien vienuolijų dvasininkija išgyvena krizę, retėja pašaukimų, tuštėja vienuolynai. Vis mažiau norinčių atsiduoti ir pasišvęsti viso gyvenimo tarnystei. Šioje situacijoje, žinoma, galima atsiversti palaimintojo darbų aprašus, apie jį parašytas knygas ir straipsnius. Jau esu tai daręs: puslapy kapelionas.lt. rasite šito darbo žymių. Tačiau šiandien nusprendžiau pakalbėti, prasitarti kiek kitu būdu.

Dirstelėjus, kad jau apie keturiasdešimt metų priklausau palaimintojo Jurgio Matulaičio atnaujintai tėvų Marijonų vienuolijai, su tokiu stažu apie jį kalbėdamas iš tos tarnystės dvasios, kuriai paskyriau galima sakyti didesnę dalį savo darbinio gyvenimo, manau, jūsų nesuklaidinsiu.

Kalbėti apie Palaimintąjį Jurgį šiame laike, žinoma, galima užeinant iš tos lengvesnės pusės. Jo paties klausiant: „Nuskendai? Atsimena dar Tave? Kas atsimena?“ Kai eini gyvenimo keliu sekdamas jo vedančiųjų idėjų vėliavą šie klausimai (bent man) yra prasmingi. Paskui ką aš einu? Paskui skenduolį? Užmirštą keistuolį? Paskui ką?

Ir vis dėlto nepavadinčiau jo skenduoliu. Nors tauta ir šiandieninė kultūra paskandino daug brangių dvasinių perlų, vertybių, principų nebenešdama jų tolyn laike, ir mums, dvasiškiams, tenka siekti gelmės, kad suskendusias vertybes vėl iškeltume ir stovintiems ant kranto, ir plūduriuojantiems, kad jos būtų pristatytos ateinančioms kartoms. Palaimintasis Jurgis – kas jis?

Man iškyla trys požiūriai. Skaičiau tokį eilėraštį rusų kalba. Jo gerai neišversiu, tik perfrazuosiu. Mintis tokia: ką bedarytum žmonėms, kaip besistengtum, – jie vis tiek tave išduos, apgaus ir atsikeršys. Gal jums bus keista išgirsti, bet tai paauglio septyniolikmečio žvirbliuko Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio, vėliau Stalinu pasivadinusio, eilėraštis. Tas žmogus jau paauglystėje suabejojo žmonių gerumu. Žinojo, kad išduos. Todėl visiems keršijo, visą gyvenimą tūkstančius ir milijonus išdavikais įvardydamas juos galabijo.

Bet panaši mintis vėliau atsikartoja Kalkutos Teresės kalbose ir tekstuose, tik kiek kita prasme. Ji sako: už gerą jums atlygins blogu, daug kartų praris jūsų laiką nedėkingai jį nusinešdami, apmokės nekantrumu ir priekaištais, bet jūs vis tiek darykite gera.

Ir man tai susisieja su palaimintojo gyvenimu. Juk jis atėjo iš sunkaus kaimo gyvenimo, varganos aplinkos. Jo sveikata menka. Atėjo tarnauti. Pasiekė mokslų, tapo Tautos šviesuoliu, dvasininku. Atsidūrė aplinkoje, kur visokie Žibžikovskiai jam keršijo už tai, kad jis lietuvis, kad vyskupas. Bolševikai draskė, plėšė: „Ko tu čia? Kam tu čia?“ Keršijo jam ir prigimtis: sunki liga, skausmas nuolatinis. Ir žiūrint į šio vyro gyvenimą vis dėlto tasai žodis „tarnystė“ vyrauja. Šiame žodyje sutelpa visas jo gyvenimas. Čia aptinku tai, kas yra Bažnyčios esmė – tarnystės dvasią.

Apaštalas Petras I-ąjame savo laiške rašo: „Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.“ (1 Pt 2, 16) Apaštalas tarsi ragina mus suderinti savo širdies stygas su šio vyro, Dievo tarno ir palaimintojo, tarnystės dvasia, laisvos tarnystės dvasia. Į šią tarnystę jis ateina ne kaip staliniukas, nusiteikęs atkeršyti žmonijai, bet kaip rašo Paulius laiške Timotiejui: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę“ (1 Tim 1, 12). Teįžengia į mus tarnystės dvasia, tarnystės vienyti Bažnyčią. Šiai tarnystei jis atsiduoda su tokiu uolumu, kantrybe ir pasišventimu, išsilavinimu ir kvalifikacija, kad, pasakyčiau, tik žiūrėk, čepsėk, skonėkis ir džiaukis. Tik sek ir eik į priekį. Šioje tarnystės dvasioje jo darbų sąrašas ilgėja. Palaimintasis rengia Bažnyčią, sakyčiau, naujiems laikams. Susidūrimas su bolševizmu jo tarnystės pradžioje buvo tarsi Tautos parengimas būsimiems jos išbandymams – jos laisvės atsparumo, jos siekių ir pasirinkimų išbandymams ištikus keršytojo žmonijai Stalino parengtoms baisybėms. Įdomus tai buvo laikmetis.

Man asmeniškai Dievas leido ateiti į kunigystę jau po jo. Ir susidūriau su Marijonų vienuolija. Susidūriau su tais, kurie pirmą ar net antrą kartą sugrįžo į ją iš Stalino lagerių. Sugrįžo tarnauti Dievui, tarnauti Bažnyčiai. Taigi, susidūriau su Marijonų vienuolijos likučiais, kurie atsilaikė, atsilaikė po palaimintojo Jurgio dvasinės formacijos. Jie atlaikė didžiąją keršytojo-naikintojo bangą. Susidūriau su šviesiomis asmenybėmis – nuostabia Bažnyčios apraiška, kuri, atvirai sakant, sužavėjo visam gyvenimui. Ir leidžiu sau šiandien pasidalinti tais įspūdžiais ne kaip dėstoma moksline medžiaga, ne kaip istoriniais tyrimais.

Visų pirma, atėjęs į vienuoliją susidūriau su tuo, kas išlaisvina nuo tarnavimo, arba vergystės, daiktams. Ir džiaugiuosi, kad mano kunigystę pasitiko, įvilko ir lydėjo tasai vienuoliškas neturtas, kurį mačiau nuoširdžiai puoselėjamą šioje vienuolijoje. Tiek parapijose, tiek vienuolyne. Kaip ekonomas, ir kaip klebonas laidodamas senuosius mūsų vienuolius turėjau tvarkyti jų palikimą. Jūsų žiniai, daugiausia, ką reikėjo padaryti, tai sutvarkyti jų knygas. Žiūrėk, numiršta koks marijonas, ir atvažiuoja dėžės knygų. Numirė vienas toks Zigmas – šviesus pamokslininkas, žodžio meistras, patraukiantis kunigas. Tai sunkvežimiais atvežė tų knygų. Krovėm, dėjom, rikiavom. Mirė kitas, trečias, dar kelintas – knygos jau nebetelpa. Vežam į muziejus, atiduodam į bibliotekas. Tokia eina žymė. Neprisiėjo iškasinėt suslėptų turtų, bylinėtis dėl milijonų dalybos ir panašiai.

Kai atėjau į šventimus, parengtas priešingai tarybų valdžios norams, negalėjau ateiti gražiai išlygintas, iškvėpintas takeliais kilimėliais. Neturėjau šventimams net sutanos. O jos reikia. Kad įvilktų ir pašventintų. Mane šventinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius provincijolui tėvui Pranui Račiūnui sako: „Reikia kokios nors sutanos.“ Mums, neakivaizdininkams, neleisdavo siūtis sutaną pirma laiko, kad neišsiduotume – dar koks užverbuotas siuvėjas pasakys, kad šitas piemuo sutaną siuvasi.

Rado mano šventimams kažkokią mirusio aukštesnio kunigo sutaną. Kadangi tas mirusysis vėliau neatėjo jos atsiimti, man ją ir paliko. Sakė: reikės, kada jau galėsi dirbti. Pagal vienuolijos tvarką, kai laidoja kunigą, reikia sutana apvilkti. Sakė: tu ją turėk, jei reikės kur. Kai mirsi, žinok, ji turi būti, kad nereikėtų vienuolijai rūpintis kur sutaną gauti.

Taip vienuolijoj būdamas vieną po kitos gaudavau tų mirusių kunigų vienuolių sutanas ir jas sunešiodamas kol nebepavyksta prakaito kalkių atskalbt, eilę metų galėjau kunigaut ir vienuoliaut. Na, savotiškai susipažinau ir su biologijos dėsniu, kad su žmogaus prakaitu pasišalina ir druskos. Kai sutaną jau tiek įprakaituoji, kad kalkės druskų cemento neina atskalbt, žiūrėk koks vėl senas marijonas numiršta ir vėl gauni neįkalkėjusią, o jei kitas mažiau įprakaitavęs– nei skalbti nereikia. Va, toks mielas vienuoliško neturto apsisutanojimas.

Ir taip su šia vienuolija, ačiū Dievui, praėjau „neįtikėjęs“ daiktais: „Neįtikėjęs“ namais, turtais, triobom, pilim, rūmais ar daiktų bei pinigų kaupimu. Galėjau džiaugtis laisve, nes mano iš lagerių grįžę mokytojai pilnai įrodė, kad tiek norint pasirengti kunigystei, tiek norint gauti šventimus, iš tikrųjų, nereikia tokios daugybės gražių dalykų, tokios daugybės blizgučių, cackučių, paauksuotų, surikiuotų, kiek kartais pamatai ten, kur jų nesinorėtų matyti. Kai pamatai kartais jauno ar vyresnio kunigėlio gyvenamoj vietoj tokią indišką krautuvėlę, apkrautą visokiausiais nesąmoningais blizgučiais, megsciukais, cackiukais. Tiesiog nesuprantu, kam to reikia. Mat kelias, kuriuo mane Dievas atvedė į kunigystę, aiškiai įrodė ir liepė galvoti, kad to nereikia nei pašaukimui atrasti, nei pašaukimui išpildyti.

Sau iškeliu klausimą: iš tų kunigų, kuriuos aš pažįstu per gyvenimą eidamas – o jų pažinojau nemažai – ar žinau nors vieną, kuris nusprendė būti kunigu dėl to, kad pamatė labai gražią monstranciją ar briliantinį kryžių, ar labai blizgantį kokį kunigėlį su auksiniu arnotu, ar dar ką nors? Atsakau tiesiai šviesiai: Ne, aš tokių nežinau.

Galvoju, kažin, o gal aš atėjau į Bažnyčią paskui blizgučius ir išsiblizginau? Tarp kitko, joje sukuosi nuo trylikos metų. Ir patarnavau, ir zakristijonavau. Atsakau: Ne, savo pašaukimą radau kluone – kunigo J. Zdebskio rekolekcijose jaunimui. Buvome susibūrę slapstydamiesi nuo saugumo kažkokiame kolchoze, kaime netoli Prienų. Tada pagalvojau: noriu taip kalbėti; noriu toks būti. Ten suradau pašaukimą. Bet nieko blizgančio ten nebuvo. Mišioms jis užsidėjo kažkokią suglamžytą baltą maršką. Išsitraukė iš savo įspūdingo portfelio (jis mėgdavo didelius, aptrintus) tai, kas reikia, – kelioninį mišiolėlį ir t.t. Tiek tų blizgučių. O pašaukimui kol kas užteko.

Ar man blizgučių reikia? – galvoju sau. Na, vieną brangenybę, tiesa, turiu – tėvo Vaclovo Aliulio seniai seniai man padovanotą dovaną: kai baigiau neakivaizdiniu Seminarijoje mokslus ir išlaikiau paskutinius egzaminus iš Šventojo Rašto, jis, neseniai grįžęs iš Romos, kažkokiu būdu įsikontrabandinęs ištraukė man tokią juodą piniginukę ir padovanojo komplektuką ligonių sakramentui– aliejus, krapyliukas ir komuninė. Visą laiką su šiuo „blizgučiu“ einu pas daugybę ligonių. Dievui nešti pas sergančius ir mirštančius jo užteko.

Brangieji, tasai pašaukimo suvokimas, kuris siejasi su Dievo vaikų laisve, mane įtikino, kad jam daiktų nereikia. Šventosios Dvasios įliek, Dieve, šiandien į mūsų Tautos dirvonus, kad mes įtikėtume ir pamatytume tikrąją šviesą.

Kada bandai galvodamas apie savo kunigystę, gyvenimą, nueitą kelią po visų ieškojimų ir bandymų paprastai ir aiškiai atsakyti, kas mane veda, sakau tiesiai: gražiausi visoje liturgijoje man yra trys žodžiai – „Kristus mums šviečia“. Kiek kartų bežvelgiu, nagrinėju, mastau šiuos žodžius, sunku, sunku rasti ką nors daugiau. Ir net tada, kai pačioje kunigystėje teko ieškoti kelių sau ir kitiems, tose sumaištyse klausti: Kur eit toliau? Kas ne išdavikas? Klausiau vieną, kitą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas gražiai pasakė: „Ištikimybė Kristui“, sako: „To laikykis!“

Ištikimybė Kristui visada lieka, turi likti kunigo gyvenime. Pagal šį kriterijų ir daug ieškojau, ir dalinau atsakymus kitiems. Popiežius Benediktas XVI, pasirinkęs V–VI šimtmetyje gyvenusio senų laikų šventojo Benedikto Nursiečio vardą – jį iškėlė kaip Europos vienuolijų įkūrėją. Pasak popiežiaus, jis padarė esminę įtaką Europos civilizacijos ir kultūros raidai. Ir štai šventojo Benedikto Nursiečio citata: „Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę“. Taigi, tasai liturginis šūksmas Prisikėlimo dieną – „Kristus mums šviečia!“, kurį tris kartus sušunka Bažnyčia ir kuris yra jos esmės apraiška Pasauliui, kultūrai, Europai, kaip sau norit, ir šiandieniam laikui tampa užduotimi ir atsakymu.

Ištikimybė Kristui visada lieka, turi likti kunigo gyvenime.

Vis dėlto aš įžvelgiu bandymus nukreipti mūsų dvasią, akis, mūsų žvilgsnius į daiktus. Mielieji, norima, kad mes žiūrėtume į daiktus, kad paskęstume jų rūpesčiuose – stogų, daiktelių, blizgučių, – kai to visai nereikia. Gali kunigauti pasiėmęs nabašninko sutaną, pašaukimą randi palei kluono kampą. Viso kito Tautai nereikia. Reikia, kad Kristus šviestų.

Stojus į Bažnyčios kovą, į jos tarnystę, reikia per šį laiką išlaikyti tą „Kristus mums šviečia“. Išlaikyti tarnystės dvasią ir žiburį – šviesą savo tautai. Perduoti Kristaus šviesą ateinančiai kartai. Nešti kitoms kartoms ne savo rakandus, kad ir labai pablizgintus, bet – tvirtus moralinius principus, ramią krikščionišką sąžinę, savo Tautos dorybes. Ne vieno ar kito žmogučio, neatsilaikiusio prieš vilkus avies kailyje, įtikinėjimus, bet savo krikščionišką pašaukimą, pašaukimą šeimai santuokoje, tarnystei šeimos gyvastingumui ir vaisingumui.

Ir galvojant apie tą vienuolystės apraišką Bažnyčioje, kuriai Dievas leido apsireikšti ir mano gyvenime, žvelgiu į palaimintą Jurgį Matulaitį ir noriu jums pasakyti: Ne, mielieji, jis neskęsta. Nutinka keistas reiškinys, kurį priskirčiau šiam laikui, šiai Tautai. Neskęsta mūsų Tautos šventieji užmarštyje ar atliekų krūvose, kurias metam šalia miestų. Ne! Neskęsta jų vertybės. Neskęsta! Greičiau skęstame mes. Alkoholizme, genderizme, visokių šarlatanų politikose, visokiose keisčiausiose sukonstruotose intelektualinio gyvenimo apraiškose, prikištose keistų teorijų, visokių žmonijos nekentėjų sukonstruotų. Pasakyčiau, keistas vaizdas.

Tie šventieji, tie mūsų tautos kankiniai, kurių virš šimto siekiantis sąrašas paduotas Vatikanui tvirtinti, šiandien jie ant kranto ir neskęsta. Jie žiūri į daugelį iš mūsų, skęstančių ydose, netikėjime, klaidose ir nevilty, ir tiesia mums ranką.

Ir aš, ačiū Dievui, nepaskendau. Nei nevilty, nei netikėjime. Bet paremtas šios vienuolijos, palaikomas vyskupų eidamas šiuo keliu kartu su visa Bažnyčia tiesiu jums ranką ragindamas nepaskęsti. Irkitės link kranto. Plukdykite savo vaikus ten, kur Kristus mums šviečia. Prisimenu šiandien palaimintąjį tarp daugybės šventųjų, kurie nepaskendo klastose ir politikose.

Stovėdami ant Kristaus kaip ant uolos jie tiesia ranką ir nušviečia mums kryptį. Kristus mums šviečia! Tiems, kurie eina į Tiesą ir gyvenimą, atsakingiems už Tautą ir vedantiems ją į išganymą. Dieve padėk!

The post Kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC. Kristus mums šviečia appeared first on LAIKMETIS.

G. Vitkus rašo (kalba netaisyta - red. past.): "Po kelių mėnesių tylos norėčiau paaiškinti savo dabartinę situaciją. Traukiuosi iš Jėzaus draugijos ir kunigystės. Pasitraukimo priežastis - apsisprendimas santuokoje gyventi su mylima moterimi."

"Traukiuosi, širdyje jausdamas didelį dėkingumą už tuos metus, kai po jaunystėje patirto dvasinio apšvietimo, atsiliepdamas į gautą pašaukimą, tarnavau Dievui ir žmonėms kaip kunigas jėzuitas. Tuomet Dievo artumoje patirta meilės apstybė kvietė dosniai atsiliepti ir neapsiriboti penkerius metus trukusia gydytojo tarnyste.

Duodamas vienuolinius įžadus, o vėliau kelis kartus juos atnaujindamas, apsisprendžiau visam gyvenimui susisieti su Jėzaus Draugija. Tai dariau nuoširdžiai, visus savo gebėjimus skirdamas Evangelijos idealų realizavimui laisvės keliu einančioje Lietuvos visuomenėje," - apie savo pašaukimą liudija buvęs jėzuitas.

Toliau G. Vitkus paaiškina, kas lėmė jo pasitraukimą iš dvasininko kelio: "Dievas visuomet man buvo dosnus ir galiausiai apdovanojo meile moteriai, kuri įgalina dar giliau pažinti savo žmogiškumą, dar dosniau atsiverti gyvenimui ir siekti išsipildymo. Tai ir nulėmė mano apsisprendimą prašyti būti atleistam nuo vienuolinių įžadų ir sakramentinės celibatinės kunigystės."

Be kita ko, G. Vitkus užsimena ir apie ateitį: "Vienas iš Šv. Ignaco dvasingumo principų - Magis kviečia vis labiau ir giliau atsiverti meilei ir ieškoti būdų, kaip vis geriau tarnauti Dievui ir žmonėms. Noriu juo vadovautis ir ateityje."

Jis išreiškė apgailestavimą, jo sprendimu nusivylusiems žmonėms: "Puikiai suprantu, kad šis mano apsisprendimas daug žmonių nustebino, ir labai apgailestauju, kad kai kuriuos labai papiktino bei nuvylė."

"Dėkoju Dievui už tuos metus ir visus žmones, su kuriais daugiau nei 35 m kūrėme tikėjimo bendrystę. Ypač dėkoju savo dvasinės kelionės bičiuliams jėzuitams, broliams kunigams, Dievui pasišventusiems, Kauno jėzuitų gimnazijos ir kitų su žmogaus ugdymu susijusių bendruomenių nariams. Trokštu ir ateityje išlikti jėzuitų bendradarbis ir tarnauti Kristaus ir Jo Bažnyčios idealams.

Kitokiu būdu, nei lig šiolei. Kartu su mylima moterimi," - išreiškė viltį žinomas šalyje dvasininkas.

Primename, kad Gintaras Vitkus gimė 1958 m. Kaune. Baigęs medicinos studijas, 1982 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, o 1991 m. buvo įšventintas kunigu. Nuo 1993 m. iki 2005 m. – Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius. 2009–2017 m. G. Vitkus buvo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolas. 2018–2022 m. gyveno Rygoje (Latvija).

Nuo 2022 m. rudens iki 2023 m. sausio mėn. buvo VU kapelionas.

The post Gintaras Vitkus paaiškino savo pasitraukimo iš kunigystės priežastį - santuoka su mylima moterimi appeared first on LAIKMETIS.

Šį sekmadienį Dievo žodis kaip tik ir pasakoja apie dvi beturtes moteris, kurios labai pasitikėjo ne pinigu, bet Dievu. Evangelistas Morkus pasakoja apie suvargusią našlę, kuri atėjusi į šventyklą įmetė į aukų skrynią tik vieną skatiką, nes daugiau pinigėlių neturėjo. Jėzus, stebėjęs aukotojus, mokiniams pasakė: „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 43–44).

Šventykloje aukojami pinigai buvo naudojami ne tik šventyklai išlaikyti, bet ir vargšų reikalams. Vargšė našlė atidavė paskutinį pinigėlį, nes tikriausiai mąstė, kad už ją yra labiau vargingesnių žmonių. Šitaip didžiadvasiškai pasielgti gali tik mylintis ir Dievu labai pasitikintis žmogus.

Pirmojoje Karalių knygoje pasakojama apie kitą labai vargingą našlę, kuriai buvo likę tik sauja miltų ir šlakelis aliejaus. Išsikepusi duonos paplotėlį našlė jau mąstė, kad reikės jai su sūneliu mirti iš bado. Tuomet pranašas Elijas paprašė, kad moteris jam iškeptų tą paplotėlį, ir Dievo vardu pažadėjo, kad miltai ir aliejus ilgai nepasibaigs. Našlė paklaũsė pranašo žodžio ir viskas vyko taip, kaip Elijas buvo kalbėjęs: „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko“ (1 Kar 17, 16).

svarbiausi yra ne tie, kurių sąskaitose milijonai, bet tie, kurie myli ir geba aukotis dėl kitų gerovės, nors jie būtų tikri vargšai.

Dievo žodis, pasakodamas apie šias dvi vargšes našles, moko mus būti didžiadvasiškus ir visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Dievas gali leisti, kad žmogus patirtų vargą ir kančią, bet jis niekuomet neapvilia juo pasitikinčiųjų. Jėzus, mirdamas už mus ant kryžiaus, paliko ribų nežinančios meilės pavyzdį. Apaštalas Paulius apie šią Jėzaus meilę taip kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <...> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Mus mylėdamas, Jėzus ne tik skelbė Evangeliją apie Dievo karalystę, bet ir paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus medžio, kad išgelbėtų mus nuo amžinosios mirties. Dievo žodis kviečia mus visuomet turėti šią amžinybės perspektyvą.

Kunigiškosios tarnystės metais susipažinau su kauniečiu Virgilijumi Jaugeliu. Šeima gyveno labai vargingai, bet motina išmokė sūnų visiškai pasitikėti Dievu. Ir šios motinos pastangos nenuėjo veltui. Sūnus, rizikuodamas laisve, įsitraukė į pogrindžio kovą už Bažnyčios laisvę ir už tai sumokėjo didelę kainą. Buvo teisiamas ir lageryje neteko sveikatos. Kantriai pakėlė sunkią ligą ir norėjo būti kunigu. Kadangi sovietinė valdžia neleido jam rengtis kunigystei oficialiai veikiančioje Kunigų seminarijoje, tad rengėsi pogrindyje ir savo tikslą pasiekė: vyskupas Vincentas Sladkevičius jam suteikė kunigystės šventimus. Trumpas buvo Virgilijaus kunigystės kelias, nes liga progresavo ir Viešpats anksti pasišaukė jį pas save. Tačiau kunigo Virgilijaus pavyzdys įkvėpė kelis Kybartų parapijos jaunuolius siekti kunigystės. Kokie nuostabūs Viešpaties keliai!

Būti didžiadvasišku ir mylėti panašiai, kaip moko Jėzus, vien žmogaus jėgomis pasiekti labai sunku. Todėl mes esame skatinami nuolankiai prašyti Dievo pagalbos, kaip jos savo laiku prašė šv. Ignacas Lojola: „Imk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau. Visa yra Tavo – tvarkyk pagal savo valią. Tik duok man savo meilę ir malonę, nes to man užteks“ (Dvasinės pratybos, 234).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Našlės skatikas - 32 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

„Jei esi pasaulietis, tokį kelią pasirinkti nėra lengva“

Titas Urbaitis, kilęs iš Šiaulių, po mokyklos baigimo neturėjo aiškaus plano dėl studijų ir svarstė apie keliones bei savęs ieškojimą. Nors jo šeima tikinti, iš pradžių apie seminariją jis negalvojo. „Mąsčiau stoti į filologiją, bet tada pagalvojau, kas iš to“, – prisipažįsta jaunuolis. Nepasirinkus filologijos studijų, atsirado mintis apie teologijos mokslą. „Galvojau apie teologijos studijas ir tada savaime atėjo mintis stoti į seminariją“,– sakė T. Urbaitis.

Vaikinas pripažino, kad tokiam apsisprendimui įtakos turėjo jo parapijos kunigas Donatas, sugriovęs stereotipus apie seminarijos gyvenimą. „Kunigas atskleidė, kaip daug galima pasitarnauti ir padėti žmonėms, ir aš panorau būti tokiu žmogumi,“ – sakė Titas. Vaikinas sutinka, kad jei esi pasaulietis, toks pasirinkimas iš pradžių gali būti psichologiškai sunkus, tačiau pripažįsta, kad seminarijoje jaučiasi gerai, kaip namuose.

„Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai“

Edgaras Kundinovičius, kilęs iš Naujosios Vilnios, Vilniaus rajono, įstojo į kunigų seminariją, nors jo šeimoje nebuvo religinių tradicijų. „Mano tėvai nėra praktikuojantys katalikai, todėl šeimoje nebuvo religinės praktikos. Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai,“ – dalijosi Edgaras. Kelias į tikėjimą prasidėjo nuo Pirmosios Komunijos, kai vaikinui ėmė kilti egzistencinių klausimų apie pasaulį ir gyvenimo prasmę.

Pasak Edgaro, nuo ketvirtos klasės jis jautė pašaukimą tapti kunigu, nors nežinojo, kas tai yra. „Jau tada supratau, kad noriu būti kunigu, nors nežinojau, kas tai yra, iki šiol nežinau, nes tik tampant juo, gali suvokti“,– atviravo seminaristas. E. Kundinovičius pripažįsta, kad nori tarnauti žmonėms įvairiais būdais, o kunigystė padeda gilintis į dalykus, kurie jį domina: tai literatūra, istorija, politika.

Edgaro sprendimas jo tėvams – netikėtas, tačiau jų reakcija buvo neutrali. „Šeimai apie įstojimą į seminariją pasakiau tik po dviejų savaičių. Manau, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Čia aš toks ir esu“, – pasakojo jaunuolis.

„Turėjau mintį stoti į seminariją, bet svarsčiau, kad galbūt esu nevertas“

Kasparas Matulevičius, kilęs iš Skuodo rajono, į kunigų seminariją įstojo po ilgų ieškojimų ir savęs pažinimo kelio. Nors iš pradžių vaikinas neigė mintį apie kunigystę, jį domino religija ir tikybos mokslai. Baigęs mokyklą, Kasparas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją Kaune, tačiau po trijų mėnesių studijas metė. Tuomet jaunuolis atliko tarnybą kariuomenėje, kurioje, pasak jo, buvo daug laiko mąstymams apie egzistencinius dalykus.

„Jauno žmogaus gyvenimas yra nuolatinis lėkimas, neturime laiko galvoti apie egzistencinius dalykus, o kariuomenėje esi uždarytas vienoje aplinkoje, kurioje gali apmąstyti iškilusius klausimus“,– sakė vaikinas. Po tarnybos Kasparas turėjo galimybę dirbti zakristijonu Plungėje, kur jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo.

„Pamačiau vidinį bažnyčios gyvenimą ir nusprendžiau studijuoti pedagogiką, nes taip pat norėjau tarnauti žmonėms, – pasakojo seminaristas. – Turėjau mintį stoti į seminariją, bet mąsčiau, kad galbūt esu nevertas, nes tai – labai atsakingas dalykas“. Gyvendamas su religingais studentais Vilniuje, jis priėmė savo pašaukimą ir apsisprendė stoti į seminariją. „Pusę metų dalyvavau įvairiose veiklose, ir vasarį galutinai supratau, kad noriu stotį į kunigų seminariją,“ – pasakojo K. Matulevičius.

„Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms, aš stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą“

Kaunietis Kasparas Bareiša savo pašaukimą į kunigystę pajuto prieš keletą metų. Jį visą laiką žavėjo kunigų paprastumas, tačiau pats sprendimas ruoštis kunigystei subrendo per laiką. „Toks klausimas, ar noriu būti kunigu ir ar tai man skirta, vis kirbėdavo galvoje“,– pripažįsta vaikinas. Didžiausią patvirtinimą Kasparas pajuto per Eucharistiją, kuomet dalyvavo šv. Mišiose ir patyrė dvasinį artumą su Dievu.

„Mes už nieką gauname galimybę Jėzų priimti į saveׅ“,– sakė jaunuolis, kalbėdamas apie savo patirtį. K. Bareiša baigė kursus, kurie leidžia jam dalinti šventąją Komuniją, ir tai, pasak jo, buvo ypatingas išgyvenimas. „Per Komuniją, kai laikai Viešpatį savo rankose, jautiesi pilnatvėje, lyg dangus būtų čia“, – kalbėjo vaikinas. – Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms. Stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą, nes tai man suteikia džiaugsmą ir laimę“.

„Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“

Telšiškis Daumantas Lukšas savo tikėjimo kelią pradėjo netikėtai, augdamas nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Į bažnyčią jį atvedė atsitiktinai į rankas patekęs ateitininkų kuopos lankstinukas, tuo metu sudominęs vaikiną. „Kai pradėjau lankyti bažnyčia, buvo visiškai kitaip nei tikėjausi, bet nenusivyliau“,– savo patirtimi dalijosi D. Lukšas.

Vaikinas pripažįsta, kad didelę įtaką atėjimui į bažnyčią turėjo bendruomeniškumas. „Katalikai pasirodė įdomūs žmonės, o bendruomeniškumas traukė į bažnyčią, – sakė Daumantas. – Tikėjimas augo dalyvaujant įvairiuose bažnytiniuose renginiuose, šlovinimo vakaruose bei priimant Komuniją“.

Pasak vaikino, lūžis įvyko per jaunimo dieną Žemaičių Kalvarijoje, kur emocijų kupina patirtis atvėrė širdį Dievo meilei. „Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis ir pridūrė, kad iš pradžių bijojęs minties stoti į seminariją, jautėsi to nevertas. „Tai labai kilni pareiga, turėjau troškimą tarnauti ir padėti kitiems“,– sakė jis.

Klieriko diena: malda, studijos ir tarnystė

Seminarijos studentų kasdienybė prasideda nuo maldos, o vėliau laukia paskaitos ir šv. Mišios. „Kiekvieną dieną turime šv. Mišias, kurios vyksta koplyčioje arba Katedroje skirtingu laiku“, – pasakojo seminaristas Edgaras. Be akademinių užsiėmimų, klierikai didelį dėmesį skiria asmeniniam tobulėjimui, ypač Šventojo Rašto skaitymui ir dvasiniam ugdymui. „Tai nėra mokykla, kurioje kažkas tikrins, ką perskaitei. Jei degi šiuo keliu – tu pats tuo užsiimi,“ – dalijosi Edgaras.

Vakare seminarijos gyvenimą baigia „Silentium Sacrum“ – lotyniška šventa tyla, skirta asmeniniam susikaupimui, apmąstymams. „Prieš miegą nutylame, išjungiame telefonus ir tiesiog nurimstame“, – teigė jis.

Be dvasinio tobulėjimo, seminaristai ruošiasi tarnystei visuomenei. „Greitu metu pradėsime kursus, po kurių galėsime atsiliepti į skambučius „Vilties“ centruose, vyksime ten, kur žmonėms reikia pagalbos“,– pasakojo studentai. Seminarijos auklėtiniai siekia ne tik žinių, bet ir padėti žmonėms, kuriems trūksta pokalbio.

Jaunuoliai pripažįsta, kad šis kelias – tai nuolatinis augimas, tarnystė ir tikėjimo gilinimas. Kiekvieno jų patirtis – skirtinga, bet visus jungia bendras troškimas – būti arčiau Dievo ir žmonių. Seminarijoje klierikai ne tik gilina savo tikėjimą ir žinias, bet ir ruošiasi tarnystei visuomenei, ieškodami būdų, kaip padėti kitiems. Tai kelias, kuriame asmeninis augimas susilieja su įsipareigojimu tarnauti.

The post Kunigo kelią pasirinkę jaunuoliai papasakojo apie savo sprendimo motyvus appeared first on LAIKMETIS.

Šventimus kun. Alfonsas Svarinskas gavo iš vyskupo Pranciškaus Ramanausko rankų Abezės lageryje, kuriame abu kalėjo. Monsinjoras yra vienintelis Lietuvos kunigas slapta gavęs kunigystės šventimus Rusijos kalėjime. Apie šiuos šventimus mons. Alfonsas savo atsiminimuose yra rašęs: „Nepataisomasis“ I dalis, p. 133–137.

Teklė Kačiukaitė savo atsiminimų knygoje „Atleiskim savo priešams“ (Vilnius, Mintis, 1992; p. 120–123 p.) aprašė pagalbą vyskupui P. Ramanauskui, jam rengiantis įšventinti A. Svarinską kunigu. Žemiau pateikiame T. Kačiukaitės ir mons A. Svarinsko atsiminimų tekstus.

Teklė Kačiukaitė (iš autorės atsiminimų knygos)

Po pusantrų metų vyskupas Ramanauskas iš Intos buvo perkeltas į Abezės invalidų lagerį. Gydytojų komisija pripažino jį nedarbingu.

Šiame kaliniams invalidams skirtame lageryje leido dienas ir kitas mano pažįstamas – fizikas profesorius Žvironas, taip pat generolo Ladygos našlė. Čia sąlygos buvo geresnės. Po Stalino mirties kaliniams davė čiužinius, pagalves, paklodes ir net rankšluoščius. Išbaltino barakus. Anksčiau prižiūrėtojai į kalinius dažniausiai kreipdavosi „svoloč, izmenik rodiny“, dabar rusų papročiu pradėjo vadinti juos vardais ir tėvavardžiais.

Vyskupas rašė, kad po šešerių metų „auklėjimo“ jie pirmasyk tapo žmonėmis, kad ir maistas kiek geresnis. Profesorius Žvironas ir vyskupas Ramanauskas labai gyrė Ladygienę, kuri lageryje tapo visų silpnųjų globėja. Jei kuris susirgdavo, ji visuomet surasdavo daktarą, girdydavo ligonius žolelių arbatėlėm, parūpindavo spirito ir vaistų. Be to, ji vienodai padėdavo visų tautybių kaliniams. Už tai Ladygienę labai gerbė lagerio gydytojas ir vaistininkas, visi kaliniai. Ir lagerio viršininkas čia buvo neblogas žmogus. Jis nelaikė kalinių galvijais, elgėsi su jais kaip su nelaimingais žmonėmis.

1951 metais į Vilnių atvyko kunigas profesorius Kazimieras Prelgauskas. Parodė man Stefanijos Ladygienės laišką iš lagerio. Ji rašė: „Jūsų prieteliui labai reikia razinų ir indo tam reikalui“. Viskas užuominomis, užuominomis, bet mes supratome – vyskupui Ramanauskui reikia kieliko, razinų ir paplotėlių Mišioms laikyti. Pasikalbėjome, padejavome, ir jis išvyko.

Po kurio laiko atvažiavo vėl. Atvežė mažą sidabrinį kieliką paauksuotu vidumi.

– Kaip jį siųsti – tavo reikalas, – tarė Prelgauskas. – Manome, kad Dievas duos tau išminties, be to, mudu su Tryškių dekanu tau maldomis padėsime.

Nupirkau razinų, medaus, iškepiau paplotėlių. Medų sudėjau į kunigo daktaro Prelgausko atgabentą sidabrinį kieliką. Paskui jį rūpestingai suvyniojau ir įdėjau į siuntinį su kitais produktais. Siuntinį apdraudžiau ir išsiunčiau, o pati visą laiką meldžiausi ir maldavau Dievą, kad prižiūrėtojai nesuprastų, kam visa tai reikalinga.

Praslinko pora savaičių. Ir štai gaunu vyskupo Ramanausko laišką: „Dėkoju už siuntinį, o labiausiai – už medaus taurelę. Enkavedistai labai stebėjosi tuo indu: tavo giminaitė turbūt labai turtinga, jei tokiuose brangiuose induose medų siunčia... Į razinas ir paplotėlius niekas nekreipė dėmesio“.

*

1956 m. kovo mėn., parėjusi iš darbo, radau manęs laukiančią moterį. Ji atvyko iš Baltarusijos. Ir pati buvo baltarusė. Davė suprasti, jog nori su manimi pasikalbėti be liudytojų.

Išsiunčiau savo giminaitę į parduotuvę parnešti mums ko nors prie kavos. Tada viešnia pasisakė neseniai buvusi pas savo brolį dvasininką Abezės lageryje. Jis kali kartu su vyskupu Ramanausku. Jie ir įkalbėjo moterį vykti pas mane ir perduoti prašymą organizuoti apeigyno siuntimą į lagerį. Moteris vis aiškino, kad to apeigyno ten labai reikia: mat arkivyskupas Reinys Vladimiro kalėjime sunkiai sergąs, vyskupas Teofillis Matulionis – dar už Reinį vyresnis, o iš mano laiško jie sužinoję, kad vyskupas Kazimieras Paltarokas visai silpnas... Paties vyskupo Ramanausko sveikata taip pat prasta, todėl jis norįs į kunigus įšventinti ten kalintį klieriką. Be literatūros to padaryti negalįs, nes atmintinai neatsimenąs...

Paprašiusi, kad apie jos vizitą niekam neprasitarčiau, nes yra sekama, moteriškė atsisveikino ir išvyko.

**

Nuo 1953 m. jau dirbau valdiškame darbe, tad negalėjau kaip anksčiau kada panorėjusi važinėti į lagerius. Mano direktorė buvo tarybinių pažiūrų, todėl aš buvau sekama ir negalėjau nė tikėtis gauti nemokamų atostogų – eilines buvau išnaudojusi.

Ilgai svarsčiusi, nutariau mėgnti siųsti tokiu pat būdu kaip kieliką. Tačiau kur gauti tą apeigyną. Visi, kuriais aš pasitikėjau, jau seniai už grotų, vyskupas Paltarokas sunkiai sirgo...

Nuėjau pas kunigą Vaičiūną, tačiau jis apeigyno neturėjo. Patarė kreiptis į Šventosios Dvasios bažnyčios kleboną kunigą prelatą Elertą.

Prelatas Elertas mane priėmė labai maloniai. Nieko neklausinėjęs atnešė ir padavė apeigyną. Tik patarė – jeigu kas paklaustų, iš kur aš turinti šią knygą, – sakyti, jog radau ją atėjusi čia gyventi, o jos turinio nežinau, nes nemoku lotyniškai.

Pamačiusi tą knygą, supratau, kad jos nusiųsti man nepavyks. Reikia ieškoti kito būdo – pavyzdžiui, išrašyti reikiamas vietas ir mėginti siųsti taip pat kaip anksčiau. Gavau gero plono popieriaus. Tačiau kas išrašys? Vietinių kunigų nenorėjau painioti į šį reikalą. Taigi kur rasti žmogų, kuris mokėtų lotyniškai ir žinotų, kurios vietos reikalingos kunigo įšventinimui?

Ilgai svarsčiusi, nuėjau pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis, sužinojęs mano rūpestį, mielai sutiko padėti. Be to, priminė man, ko dar reikia toms apeigoms, – tai Švento aliejaus.

Švento aliejaus gavau pas Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą Alfonsą Lapę, kurį pažinojau dar būdama vaikas, – tada jis vikaravo Tytuvėnuose. Kai aš vadovavau Šiluvos pavasarininkams, jis buvo Tytuvėnų pavasarininkų pirmininkas, tad tekdavo susitikti organizacijų reikalais.

Siuntinį išsiunčiau. Netrukus vyskupas Ramanauskas pranešė, kad viską gavo.

1956 metais, jau grįžęs iš lagerio, vyskupas papasakojo, kad klieriką Alfonsą Svarinską jis įšventino į kunigus, o baltarusis kunigas tos laimingos dienos nesulaukė – mirė.

(Teklė Kačiukaitė. Atleiskim savo priešams. Vilnius, Mintis, 1992; 120–123.)

Kunigystės šventimai (Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų)

Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.

Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.

Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.

Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Kaip su juo susisiekti? Sutarėme jį „nupirkti“. Buvo sugalvota šitaip. Mes, keli lietuviai, dirbome felčeriais. Savaitei mums duodavo 100 ml spirito. Buvome surinkę 1 litrą spirito ir turėjome jį atsargoje. Pažinojome sanitarinės dalies viršininką – lagerio, kuriame buvo vyskupas, felčerį. Davėme jam šitą kyšį ir paprašėme, kad jis atsiųstų į ligoninę Ramanauską. Nesakėme, kam mums to reikia ir kad jis vyskupas. Sakėme tik, kad jis mūsų pažįstamas, labai jo pasiilgome ir t.t.

Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Gera buvo moteris, kaliniams nekenkė, stengėsi gera daryti. Bet šiokiadieniais „penkiaminutėje“ (gydytojų pasitarime) kiekvienas gydytojas pristatydavo, kokius ligonius gavo, ir pranešdavo apie kiekvieną. Nutarėme, kad vyskupą reikia atsiųsti šeštadienį, – nes kai ligonį atveždavo šeštadienį, pirmadienio „penkiaminutėje“ apie jį nepranešdavo.

Felčeris, kuriam davėme kyšį, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Ir kai jis pradėjo „skųstis“ skausmais, jį neštuvais išgabeno į ligoninę. Per laisvą teritoriją tarp lagerių jį lydėjo du automatais ginkluoti prižiūrėtojai su dviem šunimis.

Centrinėje ligoninėje buvo laboratorija. Čia dirbo latviai. Kai vyskupą atnešė, jie paėmė jo kraują tyrimui. Jei leukocitų būdavo mažiau negu 10000, skubios operacijos nedarydavo. Viskas buvo sutarta. Kraujo tyrime leukocitų buvo mažiau, nei reikia skubiai operacijai, tad chirurgo nekvietė.

Budintis gydytojas (atrodo, tuo metu budėjo ukrainietis) vyskupą tik paguldė į ligoninę. Savaitgaliais budintis gydytojas yra padėties šeimininkas, ir jis vienas nusprendžia, į kurį korpusą ligonį siųsti.

Ligoninėje vyskupas gulėjo keletą savaičių. Taigi turėjau laiko pasiruošti šventimams. Nutarėme juos daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Jis tada buvo šeštojo barako tuberkuliozinio skyriaus vedėjas. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo.

Sekmadienį (šv. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Anksti rytą prasidėjo šventimai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis.

Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu.

Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“.

– Doktor, my prišli pokurit. (Rus. – Daktare, atėjome parūkyti)

Girdime:

– Chorošo. Ja vam dam!(Rus. – Gerai. Duosiu).

Davė prižiūrėtojams tabako. Jie džiaugsmingai, triukšmingai padėkojo ir išėjo. Tuo metu tylėjome lyg mirę. Jiems išėjus vyskupas baigė šventimų apeigas ir šv. Mišias.

Tada gydytojas Šimkūnas ir visi kiti mane pasveikino. Po šventimų išsiskirstėme. Vyskupas kai kuriems lietuviams pasakė, kad esu pašventintas kunigu. O kitą dieną jis mums surengė pietus – turėjo kažkokių produktų. Vaišės vyko virtuvėlėje, vadinamoje „kitaika“. Tai buvo pašiūrė su pečium, kūrenamu malkomis, – joje buvo galima ką nors išsivirti.

Kitą dieną po šventimų jau laikiau šv. Mišias. Jas aukojau už vyskupą Ramanauską. Tą savaitę jau visi (kam reikia) žinojo, kad esu kunigas.

Iš Vlado Šimkūno laiško sužadėtinei Leontinai:

„1954. X. 3. [...] Naktis buvo nerami. Sapne klaidžiojau kažkur po tėviškės miškus. Keturiomis ryte jau vėl sėdėjau savo kabinete. Mačiau kaip sklaidosi nakties rūkai. Mačiau, kaip bunda kalnai, kaip švelnios ryto varsos užlieja horizontą. Ir kaip gimsta nauja ir vėl ta pati pilka ir vargo pilna diena. Ši diena skiriasi nuo kitų pirmiausiai tuo, kad ji yra Marijos Rožančiaus diena. Ši šventė Lietuvoje buvo visur švenčiama. Antra, ši diena yra šv. Teresėlės diena. O Jinai yra Rusijos globėja. Ir trečia, nuo šios dienos Tu Alfonsą turi skaityti kaip kunigu. Rytoj Jo pirmosios Mišios. Apie tai pranešk Jo Mamai į Kadrėnus. O Tu parašyk Alfonsui laišką ir pasveikink Jį su išsipildymu Jo troškimų. Daugiau nieko neminėk. Jis puikus žmogus ir šio aukšto vardo tikrai yra vertas. Aš labai džiaugiuosi už Jo pasisekimą. Jis pasiekė tai, kas atrodo nepasiekiama“. (V. Šimkūno fondas. F151-19, 137 laiškas. Vilniaus universitetas, Rankraščių skyrius).

Gal po savaitės kunigo šventimus vyskupas P. Ramanauskas davė ir latvių gydytojui Vaivadai. Jis buvo klierikas, mokslus ėjęs Latvijoje, vėliau įstojęs į Medicinos fakultetą. Jo šventimuose dalyvavo kun. Jonas Žvinys. Kitame OLP‘e buvo Rygos vyskupas Dulbinskij, bet latvių gydytojas su juo nesusitiko. Tačiau grįžus iš lagerio latvių Kurija Vaivados kunigu nepripažino. Kunigas Jonas Žvinys su juo bendravo ir grįžęs iš lagerio. Aš negalėjau palaikyti ryšio, nes netrukus vėl buvau areštuotas.

Kai vėliau, antrojo arešto metu, KGB tardytojai manęs klausė, kas mane įšventino kunigu, sakiau, kad vyskupas Georgij Lakota. Jis mirė lageryje, ketvirtajame korpuse, 1948 metų rudenį. Jis buvo ukrainiečių Peremišlio vyskupas pagalbininkas. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, jį paskelbė palaimintuoju.

Tada kagiebistai man sakė:

– Netiesa, Georgij Lakota yra Rytų apeigų vyskupas, – buvo matyti, kad kai kurie iš jų buvo „pasikaustę“.

Sakiau:

– Matyt, jus apgavo. Jis buvo dviejų apeigų vyskupas. Kadangi lageryje reikėjo Vakarų apeigų, jis buvo Vakarų apeigų vyskupas. Pagal reikalą.

Manęs klausė:

– Kaip manai, kiek kunigų jis pašventino lageryje?

– Girdėjau, gal dešimt, – padaugindavau. Bet jie netikėjo. Suprato, kad juokauju.

The post Sukanka 70 metų kai kalėjime buvo įšventintas kunigu Alfonsas Svarinskas appeared first on LAIKMETIS.

2013 m. gegužę sakytoje homilijoje popiežius Pranciškus pasidalijo istorija, kada pajuto pašaukimo į kunigystę virpesius: „Praėjau pro parapiją, į kurią ėjau, radau kunigą, kurio nepažinojau, ir pajutau poreikį eiti išpažinties. Tai buvo susitikimo patirtis: supratau, kad kažkas manęs laukia.“

Popiežius paaiškino, kad nežinojo, kodėl jautė tokį pašaukimą eiti išpažinties, juolab kad kunigo nepažino. Po išpažinties jis pajuto, „kad kažkas pasikeitė“.

„Aš nebuvau toks pat. Išgirdau kažką panašaus į balsą, kvietimą: buvau įsitikinęs, kad turėčiau tapti kunigu“, - sakė jis.

Popiežiaus Pranciškaus gyvenimą pakeitusios patirties diena taip pat sutapo su diena, kai Bažnyčia švenčia šventojo Mato, muitininko, kurį Jėzus pašaukė tapti apaštalu, šventę.

The post Popiežius mini savo pašaukimo į kunigystę metines appeared first on LAIKMETIS.

Anot jos, dar vienas iš Telšių vyskupijos kilęs kandidatas, pajutęs pašaukimą būti kariuomenės kapelionu, pasiruošimą kunigystei pradeda specialiai tam skirtoje kunigų seminarijoje Romoje.

Lietuvos propedeutinio kurso vadovo Viliaus Viktoravičiaus teigimu, šiemet priimta beveik dvigubai daugiau asmenų nei pernai.

„Palyginti su kitais metais, yra padaugėjimas. Pernai buvome priėmę tik keturis, užpernai – penkis, o šiemet – septynis“, – BNS sakė jis.

Seminarijoje ugdymo procesas susideda iš trijų etapų – parengiamojo kurso, filosofijos studijų ir teologijos studijų. Mokslai vyksta visose trijose Lietuvos seminarijose – Telšių, Kauno ir Vilniaus.

Baigę seminariją klierikai gauna Vilniaus kunigų seminarijos diplomą.

The post Seminarijoje septyni kandidatai sieks kunigystės appeared first on LAIKMETIS.

Ganytojas atkreipė dėmesį į Evangeliją, pasakojančią, kaip Jėzus, pradėjęs savo viešąją veiklą, išsirinko dvylika mokinių, kurie turėjo būti svarbiausi jo pagalbininkai skelbiant žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę. Apaštalai ištikimai vykdė Jėzaus patikėtą misiją ir ieškojo bendradarbių.

Pasak kardinolo, šiuo metu ant apaštalų pamato pastatyta Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį. Vakarų pasaulyje yra įsigalėjęs sekuliarizmas, kuris vertina tik pinigus, seksą ir pramogų pilną gyvenimą. Kita neigiamai veikianti priežastis yra pavienių dvasininkų nuodėmės, kurias pasaulietinė žiniasklaida bando prikabinti daugumai Evangelijos skelbėjų.

Pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys.

„Pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys – juk net apaštalas Petras Jėzaus kančios metu bailiai išsigynė savo Mokytojo. Labiausiai apgailėtinos yra seksualinės dvasininkų nuodėmės, kurios į šipulius sudaužo Evangelijos skelbėjų autoritetą ir linkusiems pamesti tikėjimą tampa argumentu, kad neverta tikėti į Dievą. Šiandien, kaip niekad anksčiau, kunigams reikia Dievo tautos palaikymo, kad dar ištikimiau ir uoliau skelbtų Kristaus žinią apie Dievo karalystę bei žmogaus laukiantį amžinąjį gyvenimą jo artumoje“, – sakė kardinolas, paragindamas melstis už kunigus ir naujus pašaukimus.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ Šiluvoje: pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys appeared first on LAIKMETIS.

Tradiciškai Marijos dieną su Šiluvos piligrimais melstasi ir už tuos arkivyskupijos kunigus, kurie švenčia kunigystės jubiliejus. Birželio jubiliatai – kunigai t. Leo Leise SJ, Artūras Kazlauskas, Saulius Pavalkis, Andrius Končius, Stasys Blinstrubis, o jų kunigiškoji tarnystė tęsiasi ilgesnį, kaip antai 30-ies metų, laiką arba dar tik 5-erius metus.

Ypač tiems, kurie svarsto savo pašaukimo kelius, buvo skirtos kunigo Liutauro Vilėniškio katechezės mintys.

Kauno kunigų seminarijos rektorius bei atsakingasis už pašaukimų ugdymo sielovadą Kauno arkivyskupijoje sakė, jog pašaukimas į kunigystę, jo atpažinimas yra vidinis širdies veiksmas.

Tai procesas, ir jame reikia nuolankumo, kantrybės, drąsos ir netgi humoro. Tai asmeninė kelionė, įtraukianti ir bendruomenę, kad melstųsi, atpažintų pašauktąjį. Dievas žmogų gali pašaukti per maldą, jo gyvenimo įvykius, per sutinkamus kitus žmones. Atvėrus širdį Dievui, Jis leidžia atpažinti žmogui savo pašaukimą.

„Gyvenimas nėra kryžiažodis su galutiniu atsakymu. Dievas kviečia keliauti klausantis Jo įkvėpimų“, – be kita, sakė kun. L. Vilėniškis, pakviesdamas Šiluvos piligrimus ir visus Lietuvoje melstis už pašaukimus į kunigystę.

The post Iš Šiluvos vėl nuskambėjo raginimas melstis už kunigus appeared first on LAIKMETIS.

„Moterys negali būti pašauktos į šią tarnystę“, - birželio 7 d. šveicarų portalui kath.ch sakė kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris (Gerhardas Ludvigas Miuleris). „Kunigas savo vyriškumu atstovauja Kristui“.

Vokiečių kardinolas, 2012-2017 m. ėjęs Tikėjimo mokymo kongregacijos - dabar Tikėjimo mokymo dikasterijos - prefekto pareigas, pabrėžė šios nuomonės teologinį ir doktrininį pagrindą, sakydamas, kad draudimas moterims gauti kunigystės šventimus yra giliai įsišaknijęs pačiame sakramente.

Mülleris, Miuncheno Liudviko Maksimiliano universitete dėstęs dogminę teologiją, pabrėžė „esminę visų žmonių lygybę jų asmeniniame santykyje su Dievu“, nesvarbu, ar jie būtų vyrai, ar moterys.

Kaip „vyras negali tapti motina, o moteris - tėvu“, taip ir į kunigystę pašaukti tik vyrai, - sakė Mülleris, praneša CNA Deutsch.

"Pašaukimas ateina iš Dievo. Reikėtų skųstis pačiam Dievui, kad jis sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį".

Pritardamas popiežiaus Pranciškaus žodžiams apie Bažnyčios prigimtį Kveridos Amazonijoje, Mülleris pabrėžė, kad „Bažnyčiai negali atstovauti vyras, nes ji yra moteris, o Marija, Dievo Motina, yra jos archetipas. Sakramento prigimtis yra tokia, kad tik vyras gali atstovauti Kristui Bažnyčios atžvilgiu".

Vokietijos prelato pasisakymai atliepia Vienos arkivyskupo kardinolo Christopho Schönborno (Kristofo Šionborno) pasisakymus, pranešė CNA Deutsch.

Birželio 1 d. per pamokslą ITI Katalikų universitete Austrijoje Schönbornas sakė esąs „giliai įsitikinęs, kad Bažnyčia negali ir neturi to keisti, nes ji turi išlaikyti nesuteptą moterų dalyvavimo slėpinį“.

"Mes visi gimėme iš moters. Tai visada atsispindės Bažnyčios slėpinyje".

Kaip ir Mülleris, Schönbornas patvirtino šventojo Jono Pauliaus II mokymą, kad moterų įšventinimas į kunigus pažeistų pagrindinį ekleziologinį principą.

1994 m. popiežius Jonas Paulius II, remdamasis tradiciniu Bažnyčios mokymu, apaštališkajame laiške Ordinatio Sacerdotalis pareiškė: „Bažnyčios mokymas:

„Todėl, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl labai svarbaus klausimo, susijusio su pačia Bažnyčios dieviškąja konstitucija, vykdydamas savo tarnystę tvirtinti brolius (plg. Lk 22, 32), pareiškiu, kad Bažnyčia neturi jokios galios suteikti moterims kunigystės šventimus ir kad šio sprendimo turi galutinai laikytis visi Bažnyčios tikintieji.“

The post Du žymūs vokiškai kalbantys kardinolai atmetė moterų šventimų galimybę appeared first on LAIKMETIS.