„Jei tai neteisinga, turėsi man parodyti kitą kelią, nes aš jo nematau“, – būdama devyniolikos metų sušnabždėjau šią maldą Dievui, užverčiau Bibliją ir nusukau žvilgsnį. Turėjusi santykių su lesbietėmis, abejojau krikščionių mokymu apie tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį. Daugelis krikščionių vadovų – nuo katalikų sinodo dalyvių iki evangelikų didžiųjų bažnyčių pastorių – dabar kelia panašius klausimus. Tačiau ar nėra taip, kad visi šie svarstymai apie išspręstus reikalus kyla atsietai nuo tikėjimo? Pernelyg dažnai klausiame, nes mums nepatinka jau duotas atsakymas. Mūsų „klausimai“ tarsi pasitelkiami kaip priemonė pareikalauti kitokio atsakymo.

Pirmą kartą potraukį tos pačios lyties asmeniui patyriau per jaunimo grupės susitikimą baptistų bažnyčioje. Sėdėjau ant grindų, nugara atsirėmusi į sofą. Viena iš mūsų vadovių –  jauna, ištekėjusi moteris – nekaltai ėmė žaisti su mano plaukais, siekiančiais juosmenį. Giliai manyje kilo jausmų antplūdis. Sutrikau, nes mano emocijos veržėsi į ją. Šie jausmai buvo šokiruojantys ir nelaukti, tačiau tuo pat metu stiprūs bei įtikinantys. Būdama dvylikos metų nenutuokiau, kad mano seksualumo ir tikėjimo konfliktas taps giliausia bei intensyviausia mano gyvenimo kova.

Nors potraukio tai pačiai lyčiai etiologija ne visada akivaizdi, savo patirtą potraukį sieju su dviem neigiamomis vaikystės patirtimis – giliomis žaizdomis. Pirma – dar kūdikystėje buvau atskirta nuo savo biologinės šeimos. Nors mano įtėviai buvo geri ir mylintys, šis gilus lūžis paliko „pirminę žaizdą“. Nuo pat ankstyvųjų prisiminimų ilgėjausi savo biologinės mamos ir mane traukė bet kuri moteris, kuri mane globojo ar suteikė gerumą. Antra – kai buvau dešimties metų, per  vasaros atostogas mane ne kartą seksualiai išnaudojo dėdė. Šių dviejų ankstyvų sužeidimų pėdsakai padarė didelę įtaką mano raidai: seksualinei ir ne tik.

Kai po dvejų metų atsirado potraukis tos pačios lyties asmenims, nusiminiau ir to gėdijausi, todėl stengiausi savo jausmus palaidoti. Vidurinėje mokykloje jaučiausi sutrikusi, kentėjau ir galvojau apie savižudybę – tai dažna istorija, kuri laikui bėgant kartojasi ne rečiau, net ir didėjant mokyklų bei visuomenės pastangoms „sveikinti“. Tyliai pūliuojančios žaizdos tada ėmė atvirai kraujuoti. Būdama penkiolikos į mokyklos šokius ėjau su smokingu, buvau nusikirpusi plaukus ir norėjau į pasimatymą pakviesti merginą. Su šiuo lytį keičiančiu debiutu mano kova oficialiai iškilo į viešumą. Visa mokykla nusprendė, kad esu lesbietė. Nerimaudama, kad jie gali būti teisūs, sugalvojau susirasti vaikiną ir su juo permiegoti, siekdama įrodyti jog tai netiesa. Ši desperatiška ir klaidinga strategija baigėsi nuspėjamais rezultatais: siaubingais išgyvenimais, kaltės jausmu ir dar didesne gėda. Praradau bet kokią viltį. Atitinkamai, ką taip pat rodo mokslinių tyrimų duomenys, mano paaugliškas seksualinis aktyvumas skatino mane nusižudyti labiau nei bet kada anksčiau.

Tačiau šiuo beviltiškiausiu metu prasiveržė Dievo meilė. Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti pražuvusiųjų, Jo gailestingumo dėka tarp jų buvau ir aš. Likus vienuolikai dienų iki mano šešioliktojo gimtadienio, nuoširdžiai atsiverčiau bei norėjau sekti Kristų, kad ir kur Jis vestų. Dar niekada nebuvau tokia laiminga. Jėzus mane mylėjo ir ketino perkeisti mano gyvenimą. Buvau naujas kūrinys – „kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Kadangi buvau Kristuje, maniau, kad mano potraukis tai pačiai lyčiai ir su juo susijusios problemos bus „panaikintos“ – tų dalykų tiesiog nebeliks. Tik, žinoma, taip nenutiko. Iš tikrųjų, kaip Šventajame Rašte sakoma, prasidėjo tapimo nauju kūriniu procesas. Mano potraukis ir žaizdos tebebuvo, kur buvusios, ir laukė, kol jomis bus pasirūpinta. Nežinojau, ką dar galėčiau daryti, apart slopinimo. Tikrai nenutuokiau, kaip viską atnešti Viešpačiui.

Po ilgų metų vienišos kovos, besimokydama koledže, pasidaviau. Atsitraukiau nuo Dievo ir įpuoliau tiesiai į moters rankas. Nustojau slėpti potraukį tai pačiai lyčiai nuo aplinkinių ir pradėjau kurti gyvenimą pagal savo lesbietišką tapatybę. Turėjau merginą ir jaučiausi laiminga – tiesa, įmanoma tik „laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ (Žyd 11, 25). Ir, kaip sūnų palaidūną, Tėvas mane paleido. Jis man nemelavo. Jis nesakė, kad galiu tuo pat metu patirti gyvenimo Jo namuose džiaugsmą bei tolimos šalies malonumus. Taigi palikau Jo namus ir keliavau toli.

Nustojau slėpti potraukį tai pačiai lyčiai nuo aplinkinių ir pradėjau kurti gyvenimą pagal savo lesbietišką tapatybę.

Atsitraukimas nuo Dievo buvo skausmingas, bet sąmoningas žingsnis – žinojau, kad krikščioniškasis mokymas, kurį atmečiau, buvo nedviprasmiškas. Tačiau išvengti sąžinės buvo sunku. Giliai širdyje žinojau, kad tai, ką dariau, buvo amoralu. Nors niekada nebuvau girdėjusi, kaip apibūdinamas prigimtinis įstatymas, instinktyviai žinojau, kad pažeidžiu kažką esminio. Mano kūnas nebuvo sukurtas seksualinei veiklai, kuria užsiiminėjau, nepaisant stipraus potraukio bei malonumo. Tačiau nenorėjau atgailauti ir pateisindama savo veiksmus gyniau save nuo nuteisimo. Nebuvau pasirinkusi patirti tokį potraukį. Iš tiesų jis man atrodė kaip „natūralus“.

Ar aš tokia gimiau? Buvo 1989-ieji ir „gėjų geno“ paieškos buvo vis intensyvesnės. Ėmiau įrodinėti, kad tokia esu, bet iš tikrųjų tuo netikėjau. Tai buvo plona, bet lengva priedanga. Tuo metu dar nežinojau, kad asmenų, patiriančių potraukį tai pačiai lyčiai ir besielgiančių homoseksualiai, gyvenimo istorijose dažniau pasitaiko neigiami vaikystės išgyvenimai, ypač seksualinė prievarta, ir vėliau tai taps pagrįsta moksliniais tyrimais. Psichologija visada pripažino, kad sudėtinga genetikos, gyvenimo aplinkybių ir patirčių sąveika neabejotinai atlieka tam tikrą vaidmenį, o pastaraisiais metais atlikti įspūdingi didelės apimties tyrimai pateikė galutinių įrodymų, kad seksualinė orientacija nėra nei genetiškai nulemta, nei paveldima savybė. Net jei tokie polinkiai būtų įgimti, kaip tai panaikintų mano atsakomybę moraliai juos vertinti ir vykdyti savo valią atsižvelgiant į Dievo tiesą? Bet man buvo smagu ir aš nenorėjau galvoti apie tokius dalykus, todėl toliau gyvenau pagal savo lesbietišką tapatybę.

Tuo metu pradėjau ryžtingai ieškoti savo biologinės motinos ir galiausiai gavau teismo nutartį paviešinti mano įvaikinimo dokumentus. Naktį prieš tai, kai turėjau jį pristatyti valstijos sostinėje, su draugėmis lankiausi lesbiečių baruose. Vaikščiodama po Ostino centrą, aš audringai ir iššaukiančiai pareiškiau: „Myliu šį gyvenimą ir niekas manęs neprivers jo atsisakyti!“. Kitą rytą valstijos tarnautojas įteikė man originalų gimimo liudijimą. Man drebėjo rankos, kai atplėšiau voką, kuriame buvo nurodytas mano motinos vardas. Pagaliau atsirado galimybė ją rasti.

pastaraisiais metais atlikti įspūdingi didelės apimties tyrimai pateikė galutinių įrodymų, kad seksualinė orientacija nėra nei genetiškai nulemta, nei paveldima savybė.

Nenorėdama pernelyg išsiplėsti, turiu judėti prie šios istorijos pabaigos. Nesulaukiau tokio šilto sutikimo, apie kokį svajojau. Mano gražuolė mama neapsidžiaugė, kai su ja susisiekiau, ir prisipažino, kad su baime laukė šios akimirkos. Buvau visai nepasiruošusi patirti iš jos atmetimą, tad šios patirties sukeltas skausmas tiesiog sukrėtė. Kelias dienas verkiau nuo tos akimirkos, kai tik prabusdavau, iki kol naktį užvaldydavo miegas. Ir maždaug po savaitės tokių dienų ėmiau suprasti, kad šios ašaros ne užtemdė mano regėjimą, o jį apvalė. Kaip sūnus palaidūnas, aš atėjau į protą.

Pirmą kartą per daugelį mėnesių turėjau pokalbį su Dievu, kuris skambėjo maždaug taip: „Dieve, nežinau, kaip čia atsidūriau, bet negaliu gyventi be Tavęs. Ir jei yra koks nors būdas, kuriuo Tu gali mane parvesti namo, prašau, padaryk tai“. Man reikėjo grįžti į Tėvo namus. Ir, kaip palyginime, Tėvas bėgo manęs pasitikti.

Tačiau mano jausmai išliko nepakitę. Nenorėjau palikti lesbietiško gyvenimo, bet žinojau, kad Jėzus mane kviečia jį nutraukti. Buvau giliai susipriešinusi ir jaučiausi atsidūrusi aklavietėje. „Aš esu lesbietė. Jei esu lesbietė, kaip galima atgailauti už tai, kas esu“? Kai kovojau su šiuo klausimu, Apvaizdos dėka patekau į televizijos laidą apie gėjų teises. Tarp homoseksualumą patvirtinančių pranešimų buvo trumpai parodytas krikščionių, kurie palieka homoseksualumą ir seka Kristumi, paveikslas. Buvau sukrėsta. Niekada nebuvau girdėjusi apie tokius žmones. Nenuostabu, kad jie buvo vaizduojami kaip kvailiai. Interviu vedėjas tapo nekantrus vienai moteriai, kai ji prisipažino, kad nuolat kovoja: „Nagi, visi tie Dievo dalykai, sakykite mums tiesą. Jei dabar galėtumėte rinktis, ką pasirinktumėte? Ar rinktumėtės būti su vyru, ar su moterimi?“ Jos atsakymas buvo: „Aš renkuosi Jėzų“.

Sulig  tais žodžiais į mano sielą plūstelėjo šviesa. Pagalvojau: „Aš galiu tai padaryti. Štai ką galiu padaryti. Aš renkuosi Jėzų. Nes negaliu sakyti, kad pasirinkčiau vyrą. Šimtu procentų pasirinkčiau moterį. Bet galiu pasirinkti sekti Kristumi iš klusnumo. Mano seksualiniai jausmai neturi manęs apibrėžti. Aš renkuosi Jėzų“.

Taigi atidaviau savo seksualumą Dievui ir susitelkiau į sekimą paskui Jį. Tai darydama visai nesitikėjau, kad mano potraukis moterims sumažės. Priešingai – buvau įsitikinusi, kad visą likusį mirtingąjį gyvenimą būsiu vieniša, gyvensiu celibate ir galimai kovosiu su troškimais. Tačiau buvau pasiryžusi tai padaryti, nes žinojau, Kas to prašo. „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Tomis pirmosiomis dienomis mano kova su pagundomis iš tiesų buvo arši ir nuolatinė. Anksčiau niekada nebuvau kovojusi su geismu, bet dabar tai vyko. Nuoširdžiai maniau, kad man nepavyks, ir mano pasiryžimas eiti kitu keliu buvo beviltiškas. Iš nevilties pradėjau medituoti Jėzų ir Jo gundymus dykumoje. Svarsčiau, kaip po keturiasdešimties dienų Jėzus teisėtai jautė alkį, tačiau Jis nepiktnaudžiavo savo galia, kad patenkintų savo poreikius. Jis atsisakė akmenis paversti duona. Būtent po to, kai Jis atsispyrė Šėtono pasiūlymams, angelai pradėjo jam tarnauti. Tai dažnai prisimindavau, kai stengiausi laukti Dievo.

Mano atgaila buvo dar šviežia, kai paštu atėjo didžiausia pagunda – buvusios merginos atvirutė. Žinoma, kad dabar ji sugrįš į mano gyvenimą. „Patiriu išmėginimus žemiškajame gyvenime, – pasakiau vienai savo draugei, – štai aš bandau sekti Kristumi, o tai yra vienintelė moteris, kuriai negaliu atsispirti.“ Baigiau savo mąstymą pareikšdama: „Bet aš to nedarysiu. Neiškeisiu šių akmenų į duoną“ (pagal Mt 4, 3)

Ištarusi šiuos žodžius, užverčiau atvirutę. Taip greitai atsiverčiau žinutę, kad neatkreipiau dėmesio į viršelį. Jame buvo vienintelis paveikslėlis – akmenų krūva stambiu planu. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Akmenys paplūdimyje“. Dieviškoji žinia negalėjo būti aiškesnė: „Aš žinau, kad esi alkana. Tai ne duona.“ Mano alkis buvo teisėtas, tačiau jo malšinimui tos pačios lyties santykiams – ne. Turėjau laukti Dievo ir pasitikėti, kad Jis duos man duonos savo laiku. Juk Jėzus sakė: argi atsiras iš jūsų tėvas, „kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?“ (Mt 7, 9).

Akmenys nėra nei maistingi, nei skirti virškinimui. Tos pačios lyties lytiniai santykiai nėra nei vienijantys, nei papildantys ir niekada negali būti vaisingi. Turėjau seksualinį apetitą dalykams, kurie negalėjo išpildyti Dievo plano ar ketinimų, skirtų mano moteriškam kūnui. Kaip nebuvau sukurta valgyti akmenų, taip nebuvau sukurta tos pačios lyties santykiams. Dievas nesukūrė manęs būti „lesbiete“. Nepaisant mano potraukio tai pačiai lyčiai, aš nesu trečios kategorijos žmogus ir mano kūnas bei reprodukcinė sistema nėra kitaip sukurti. Mano Tėvas nesakė, kad mano lytiškumo atveju akmenys man tarnaus kaip duona. Jis neiškraipytų dėl manęs prigimtinio įstatymo, bet padėtų man gyventi darnoje su juo. Dievas prašė manęs pasitikėti Juo, nes Jis yra geras ir tik Jo valioje galiu klestėti ir būti laisva.

Tos pačios lyties lytiniai santykiai nėra nei vienijantys, nei papildantys ir niekada negali būti vaisingi.

Studijuodama magistrantūroje atradau tikinčią evangelikų bažnyčią ir buvau palaiminta dvasiškai brandžių mentorių, kurie už mane meldėsi. Sužinoję, kad buvau lesbietė ir vis dar jaučiu potraukį tos pačios lyties asmenims, jie niekada neįrėmino manę seksualinę tapatybę. Jie niekada nesakė: „Amy yra lesbietė.“ Kaip mus kviečia Gerasis Ganytojas? Jis kviečia mus vardu. Jie pagerbė mane darydami tą patį.

Daugiau nei dešimt metų jie laikė mane savo draugystės ir maldų glėbyje. Aš brendau kaip mokinė, nes jie ėjo kartu su manimi, tvirtindami mano tapatybę Kristuje, padėdami man atsikelti po kiekvieno kritimo ir kiekviename žingsnyje rodydami man kelią pas Jėzų. Su šiais nuostabiais globėjais vis dar mielai bendrauju ir jie iki šiol meldžiasi už mane.

Per šį dešimtmetį mano potraukis moterims iš tikrųjų sumažėjo. Sulaukusi trisdešimties, netgi pradėjau jausti pabudimą vyrų atžvilgiu. Tačiau niekada to nesiekiau ir nesitikėjau: mano orientacija man atrodė pastovi, o kultūra skatino manyti, kad ši savybė niekada nesikeičia. Vėliau sužinojau, kaip pasakojimas apie nekintamumą buvo panaudotas politinio tikslingumo sumetimais. Pagrindinės gėjų teisių organizacijos vykdė kampaniją, kad paneigtų pokyčių galimybę ir sukurtų socialines normas, draudžiančias keistis. Nepaisant jų pastangų, žmogaus lytiškumas išlieka kintantis. Galimybė keisti savo troškimus yra reali ir šią tiesą įrodo nesuskaičiuojama daugybė tyrimų bei liudijimų.

Mano nuostabai, būdama trisdešimt septynerių ištekėjau ir buvau apdovanota dviem vaikais. Tačiau, jei būčiau likusi vieniša, kaip visada maniau, irgi būčiau patenkinta. Pasirinkau Jėzų, ir, iš tiesų, Jis yra daugiau nei pakankamas. Mano džiaugsmas ir gyvenimo pilnatvė kyla ne iš mano seksualumo ar šeimyninės padėties, bet iš mano Kūrėjo ir buvimo santarvėje su Jo valia.

Kaip jau rašiau anksčiau, jaučiuosi labai dėkinga besirūpinantiems aktyvesniu pastoraciniu palydėjimu tų, kurie patiria kovas lytiškumo srityje. Tačiau man didelį susirūpinimą kelia tie, kurie į šią kovą reaguoja pasisakydami už pasidavimą nuodėmei. Priėmimo ir įtraukimo vardan pernelyg daug žmonių skelbia, kad krikščionių moralinis mokymas per tūkstantmečius kažkaip neatitiko tikrovės. Iš tikrųjų Dievo įsakymai yra meilės dovanos ir Jis draudžia tik tai, kas mums kenkia. Kas skatina šį pražūtingą kompromisą dėl to, kas ne tik patvirtinta visame Bažnyčios mokyme, bet ir deklaruojama kūno teologijoje? Galbūt didžiausias veiksnys yra klaidinga užuojauta ir klaidingas (bei klaidingai pavadintas) gailestingumas.

Jau dešimtmečius žinoma, kad seksualinių mažumų atstovai patiria daugiau neigiamų psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų, lyginant su heteroseksualiais asmenimis. Šių skirtumų atpirkimo ožiu ilgą laiką buvo laikoma „mažumų streso“ našta, kylanti dėl visuomenės atmetimo ir Bažnyčios nepritarimo. Mūsų užuojauta kenčiantiems mus klaidina. „Jei tik tos pačios lyties asmenų intymūs santykiai būtų laikomi geru dalyku, tai ir šiems žmonėms būtų gerai. Jei suteiksime pakankamai pritarimo ir priėmimo, šie žmonės daugiau nebekentės“. Tiesa ta, kad rekordiškai didelis visuomenės pritarimas, įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos ir didžiulis kultūrinis pasikeitimas šių skirtumų nesumažino, kaip rodo vienas po kito atliekami tyrimai.

Kartu su dešimtmečius kauptais duomenimis iš Nyderlandų, pirmosios šalies pasaulyje, įteisinusios tos pačios lyties asmenų santuokas, naujausi JAV atlikti gyventojų tyrimai rodo tą patį: didėjantis visuomenės pritarimas nepanaikina psichinės ir fizinės sveikatos skirtumų kiekio skirtumų tarp heteroseksualių asmenų ir tų, kurie save laiko lesbietėmis ar gėjais. Australijoje 2010-aisiais atliktos keturios gyventojų apklausos, kuriose dalyvavo jaunos moterys, parodė panašius rezultatus. Autoriai išreiškė savo nusivylimą ir nuostabą, kad, nepaisant to, jog tyrimas buvo atliktas tuo metu, kai „pritarimas tos pačios lyties asmenų seksualumui buvo palyginus didelis“, duomenys parodė, kad „neheteroseksualios tapatybės priėmimas vis tiek buvo susijęs su dideliu ir reikšmingu psichologinio distreso padidėjimu“.

Per tris dešimtmečius, per tris kartas, trijuose skirtinguose žemynuose, nebuvo jokių pastebimų pokyčių. Kodėl? Todėl, kad yra „įstatymas, įrašytas širdyje“ – prigimtinis įstatymas – ir alternatyvūs seksualiniai santykiai pažeidžia šį įstatymą. Mūsų kūnai tam nesukurti, vadinasi, ir mes tam nesukurti. Technologinė pažanga gali sukurti buferius, o politinė „pažanga“ gali pasiūlyti naujų teisių. Nė vienas iš jų negali pakeisti paprastos tikrovės, kad neheteroseksualūs lytiniai santykiai yra žalingi ir nevaisingi.

Susidūrę su šia tiesa, pernelyg daug progresyvistų – tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų – padvigubina savo klaidas. Australijos tyrėjai siūlo, kad, norint sušvelninti kentėjimus, reikės „reformuoti heteronormatyvias socialines struktūras“ ir „(iš)naikinti socialines struktūras, kurios ir toliau lemia šiuos skirtumus“, siekiant „palaikyti jaunų moterų psichikos sveikatą ir gerovę“. Tačiau Dievo sukurta tvarka ir planas nėra žmogaus rankomis sukurta slegianti „socialinė struktūra“. Tie, kurie nori pakeisti krikščioniškąjį mokymą, kad palengvintų LGBTQ+ identifikuotų asmenų kančias, lygiuojasi į šią pasaulietišką išmintį. Tam jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik pasipriešinti Dievui ir bandyti sugriauti pačią tikrovę. Taip jie pasmerkti žlugti ir dar labiau pagilinti kančias, kurias, kaip jie teigia, nori sumažinti. Ko mums dabar labiausiai reikia, tai atjaučiančio atliepo LGBTQ bendruomenei – tokio, kuris būtų tiesoje apie žmogaus asmenį bei jo lytiškumą.

Ištikimi klebonai, kunigai ir prelatai, tai ne lydėjimas, o apleidimas. Tikra pastoracinė globa LGBTQ tapatybę turintiems asmenims reiškia sutikti juos ten, kur jie yra, mylėti ir priimti juos bei lydėti pas Jėzų, kuris yra pilnas malonės ir tiesos. Nepamirškite, kad siūlote duoną kultūroje, kuri normalizavo akmenų valgymą.

Kas iš jūsų, jei jo sūnus prašytų duonos, duotų jam akmenį?

Geras tėvas neduos savo vaikui akmens. Geras tėvas duoda duonos. Prašau Jūsų, kaip Jo kaimenės ganytojų, elgtis taip pat.

The post Amy E. Hamilton. Mano tėvas duoda man duonos: ko LGBTQ+ bendruomenei reikia iš Bažnyčios? appeared first on LAIKMETIS.

Jis sakė, kad dėl jėzuito misionieriaus gebėjimo palaikyti dialogą ir intelektualinio meistriškumo „krikščionybė kinų kultūroje buvo laikoma ne erezija, bet nauju mokymu, suderinamu su kinų kultūra“, rašo Union of Catholic Asian News.

Kinijos kardinolas sakė, kad, kaip ir tėvas Matteo Ricci, XVI a. jėzuitų misionierius, žinomas dėl savo pastangų užmegzti ryšius tarp krikščionybės ir kinų kultūros, Katalikų Bažnyčia šiandien turi užmegzti dialogą su Kinijos valdančiąja ir intelektualine klase ir atstovauti krikščionybei taip, kad ji nekeltų grėsmės šalies kultūrai.

Honkongo kardinolas Stephenas Chow susirinkusiesiems sakė, kad nors katalikybė Kinijoje egzistuoja, komunistų valdymo laikais ji buvo ypač engiama.

Naujai valstybei stengiantis sukurti nacionalinį identitetą, ji buvo apvalyta nuo Vakarų įtakos, „ir, deja, Katalikų Bažnyčia buvo laikoma Vakarų pasaulio dalimi“.

Kardinolas Chow sakė, kad, be diskusijų apie įkultūrinimą, „Katalikų Bažnyčia, kaip ir protestantų Bažnyčia, iki šiol visada buvo laikoma svetimomis religijomis“. Dėl to „vyriausybė įsikiša ir sako: ‚Jūs tapsite kinų religija‘, tačiau, žinoma, mes galime nesutikti su pačiu procesu, todėl mums reikia dialogo“.

Konferencijoje taip pat kalbėjo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas, sakydamas, kad tėvo Ricci darbas yra pavyzdys, kaip užmegzti santykius ir dialogą, būtinus Bažnyčios plėtrai šiuolaikinėje Kinijoje.

The post Kinijos kardinolas: krikščionybė neturi kelti grėsmės kinų kultūrai appeared first on LAIKMETIS.

 „Universiteto užduotis – suteikti integralią formaciją, kad asmenys gautų įrankius, reikalingus dabarčiai interpretuoti ir ateičiai planuoti“, – sakė Pranciškus.

Kultūrinė formacija, pasak jo, niekada nėra savitikslė, o universitetai turėtų vengti rizikos tapti „katedromis dykumoje“. Dėl savo pačios prigimties universitetai yra vietos, kur gimsta naujos idėjos ir stimulai, reikalingi  žmogaus mąstymui ir gyvenimui, visuomenės iššūkiams. Gražu, kad universitete gimsta kultūra, gimsta idėjos, o ypač – skatinama aistra ieškoti tiesos ir tarnauti žmonijos pažangai. Katalikiškas universitetas yra pašauktas duoti lemiamą Jėzaus Kristaus Evangelijos raugo, druskos ir šviesos bei gyvosios Bažnyčios, visada atviros naujiems scenarijams ir pasiūlymams, Tradicijos indėlį.  

„Norėčiau jums skirti paprastą kvietimą: plėskite pažinimo ribas!“, – sakė popiežius Liuveno katalikų universiteto dėstytojams. Anot jo, tai ne tiek sąvokų ir teorijų dauginimas, kiek akademinio ir kultūrinio ugdymo pavertimas gyva erdve, kuri apima gyvenimą ir kalba gyvenimui. Tuo tarpu mūsų kontekste, pasak Pranciškaus, mūsų erdvė, mūsų sienos yra suspaustos dėl dviejų motyvų.   

Viena, esame panirę į kultūrą, kurioje atsisakoma tiesos ieškojimo. Praradę ramybės neduodančią ieškojimo aistrą, radome patogų prieglobstį vadinamajame silpname mąstyme, įsitikinime, kad viskas yra vienoda, kad vienas dalykas prilygsta kitam, kad viskas yra reliatyvu. Antra, kai universitetuose ir kitur kalbama apie tiesą, dažnai pasiduodama racionalistiniam požiūriui, pagal kurį tik tai, ką galime pamatuoti ir patirti, galima laikyti tiesa, tarsi gyvenimas būtų tik materija ir tai, kas matoma. Abiem atvejais ribos yra siauros.

Pirmas atvejis byloja apie dvasios nuovargį, dėl kurio atsiduriame nuolatiniame netikrume ir beaistrėje būsenoje, tarsi būtų beprasmiška ieškoti prasmės tikrovėje, kurios negalime suprasti. Šis jausmas dažnai išryškėja tam tikruose Franzo Kafkos, kuris aprašė tragišką ir skausmingą XX a. žmogaus būklę, kūrinių personažuose. Vieno apsakymo veikėjų pokalbyje aptinkame tokį teiginį: „Manau, kad jūs nesirūpinate tiesa tik todėl, kad tai pernelyg vargina“. Tiesos ieškojimas vargina, nes verčia mus išeiti iš savęs, rizikuoti, kelti klausimus. O patiriant tokį nuovargį mus pradeda vilioti paviršutiniškas ir daug klausimų nekeliantis gyvenimas. Panašiai mus labiau traukia lengvas, patogus tikėjimas, kuris niekada nieko neklausinėja.

Tiesos ieškojimas vargina, nes verčia mus išeiti iš savęs, rizikuoti, kelti klausimus.

Antru atveju turime besielį racionalizmą, į kurį pasinerti dar daugiau rizikuojame dėl to, kad esame sąlygojami technokratinės kultūros. Kai žmogus redukuojamas vien iki materijos, kai tikrovė apribojama vien tuo, kas matoma, kai protas suspaudžiamas iki matematikos ir laboratorinių tyrimų, tada pritrūksta nuostabos, tos vidinės nuostabos, kuri skatina mus žvelgti toliau, žvelgti į dangų, atrasti paslėptą tiesą, kuri atsakytų į pagrindinius klausimus: kodėl aš gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė, koks yra galutinis gyvenimo kelionės tikslas ir uždavinys? Romano Guardini savęs klausė: „Kodėl žmogus, nepaisant visos pažangos, pats sau yra toks nepažįstamas ir vis labiau toks tampa? Todėl, kad jis prarado raktą, padedantį suprasti žmogaus esmę. Mūsų tiesos dėsnis sako, kad žmogų galima pažinti tik pradedant nuo viršaus, nuo Dievo, nes tik iš jo išplaukia egzistencija“.

Nesitaikydami su dvasios nuovargiu ir besieliu racionalizmu prašykime Dievo išplėsti mūsų ribas, ragino popiežius Liuveno katalikų universiteto dėstytojus. Prašykime laiminti mūsų darbą, kad jis tarnautų kultūrai, sugebančiai atsiliepti į šiandienos iššūkius. Pati Šventoji Dvasia, kurią gavome kaip dovaną, skatina mus ieškoti, plečia mūsų mąstymo ir veikimo erdves, veda mus į visą tiesą.

Popiežius sakė, kad jis nori nuoširdžiai padėkoti susitikimo dalyviams už tokį ribų plėtimą, įskaitant svetingumą tiems, kuriems teko bėgti iš savo šalių, patirti daug kančių ir nesaugumo, kaip buvo parodyta vaizdo reportaže susitikimo pradžioje. Mums reikia kultūros, kuri ne sutvirtina ribas, bet jas plečia. Kuri neatskiria ir neatsistoja virš kitų, bet veikia kaip geras raugas pasaulio tešloje visos žmonijos labui.

„Vienas šio krašto teologas, Liuveno universiteto auklėtinis ir dėstytojas, yra pasakęs: „Tai mes esame degantis krūmas, leidžiantis Dievui apsireikšti““, – citavo popiežius Adolphe‘ą Gesché.

„Saugokite šios ugnies liepsną, plėskite savo ribas! Būkite neramūs tiesos ieškotojai ir niekada neužgesinkite savo aistros, kad nepasiduotumėte mąstymo tinguliui. Būkite tie, kurie kuria įtraukimo, užuojautos, atidumo silpniausiems ir didiesiems pasaulio, kuriame gyvename, iššūkiams kultūrą“, – pakartojo jis.

The post Popiežius Liuveno katalikų universitete: netapkite „katedromis dykumoje“ appeared first on LAIKMETIS.

Visai nesvarbu, kad šie didieji kompozitoriai yra iškeliavę į amžinybę prieš gerus šimtus metų, kuomet V. Putinas net planuose gimti nebuvo. Naujiesiems inkvizitoriams kliuvo rusiškos pavardės ir to pakako, kad teko ieškoti įmantriausių priežasčių pateisinti mūsų muzikos pasididžiavimų kūrinių pasirinkimą.

Tenka prisiminti, kad Lietuvos kultūros ministerija paskelbė rekomendacijas susilaikyti nuo rusų autorių kūrinių viešų pristatymų iki karo veiksmų Ukrainoje pabaigos. Šis absurdiškas sprendimas reiškia, kad iš Lietuvos teatrų, koncertų, šokio spektaklių dingsta klasikinis repertuaras vien todėl, kad jis yra rusiškos kilmės. Niekam neįdomu, kad tam tikri kūriniai priklauso pasaulio kultūros aukso fondui.

Vakarų Europoje niekam nė motais kūrinių rusiška kilmė. Žymiausiose pasaulio scenose, festivaliuose ir toliau atliekami rusų autorių kūriniai. Ką kalbėti apie Europą ar JAV. Štai Lietuvoje kas kelis mėnesius vis pasirodo „Kijevo grand balet“ gastrolės po didžiąsias šalies arenas ar koncertų sales. Repertuare ne kas kitas, o to paties P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“.

Sutikime, keistokai atrodo, kad šalies, kuri kenčia nuo Rusijos invazijos, menininkai gali atlikti rusų kompozitorių kūrinius, o mūsų šalies – ne. Kijevo baleto gastroles lydi politkorektiška ir veidmainiška tyla, o mūsų iškilių menininkų repertuaras net ne Lietuvos scenose kažkam kelia galvos skausmą ir kone isteriškus pasisakymus.

Iš nesenos praeities žinome, kad kai ideologija ir propaganda pradeda reguliuoti meno sferą, pasekmės būna liūdnos. Vyresnioji karta dar prisimena išcenzūruotus repertuarus, iškupiūruotus meninius filmus, draudžiamų autorių sąrašus. Nacistinėje Vokietijoje buvo viešai kuriami laužai į kuriuos metamos ideologiškai žalingos knygos.

Iš nesenos praeities žinome, kad kai ideologija ir propaganda pradeda reguliuoti meno sferą, pasekmės būna liūdnos.

Netiesioginius metaforinius laužus regime ir dabar. Pavyzdžiui, juose liepsnoja F. Dostojevskis, atsiranda „literatūros žinovų“, postringaujančių koks šis autorius žalingas mūsų sąmonėms, nes skleidžia didžiarusiškas idėjas. Pamirštamas jo kūrinys „Demonai“, kuriame neįtikėtinai buvo išpranašautas komunistinio pragaro atėjimas. Nieko nuostabaus, kad šis kūrinys Sovietų Sąjungoje nebuvo leidžiamas. Paradoksas, kad šiuolaikinės Lietuvos skaitytojas negalėtų susipažinti su juo, kaip ir su visa šio didžio rašytojo kūryba, nes kažkam atrodo, kad ji ideologiškai žalinga.

Tačiau tokių ideologiškai žalingų situacijų yra ne viena. Taip galima prieiti iki visiško absurdo. Dar vienas pavyzdys: kaip turėtume elgtis su vienu iškiliausiu visų laikų filosofu, Martinu Heidegeriu? Jis nuoširdžiai žavėjosi nacionalsocializmo idėjomis, net priklausė tuo metu Hitlerio įsteigtai partijai. Genialusis vokiečių kompozitorius R. Vagneris buvo neatsiejama dalis nuo pompastiškų nacistų renginių. Gal pagerbdami holokausto aukas, neskaitykime Heidegerio ir neduokdie neužklyskime į „Nibelungo žiedą“?

Dar grįškime prie rusų. Pasaulis apie Stalino režimo nusikaltimus sužinojo iš A. Solženicyno kūrinio „Gulago archipelagas“. Tačiau šis iškilus rašytojas nuoširdžiai žavėjosi V. Putinu, buvo tikras didžiarusis, matęs Rusijos ribas daug toliau negu dabartiniai žemėlapiai. Jo nuopelnai antikomunistiniam judėjimui ir sovietinės sistemos byrėjimui neginčytini, bet politinės pažiūros buvo artimos vadinamojo „ruskij mir“ idėjoms.  Ar dėl viso šito neverta domėtis šio rašytojo kūryba?

Daug klausimų kelia šiuolaikinės Lietuvos ideologinis kontekstas. Susidaro įspūdis, kad rusiška propaganda veidrodiniu principu persikelia į mūsų viešą erdvę. Suplakame dabartinius politinius iššūkius su kultūros paveldu, kuris kad ir ką sakytume, yra nepavaldus laikui. Taip niekuo nesiskiriame nuo blogiausių propagandinių pavyzdžių rusiškame pasaulyje.

O nuo mūsų naujųjų inkvizitorių laužų darosi paprasčiausiai koktu.

The post Tomas Viluckas. Kai liepsnoja naujųjų inkvizitorių laužai appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pranešė KPD, dviem paveldosaugininkams medaliai įteikti už viso gyvenimo nuopelnus.

J. Glemža apdovanotas už iniciatyvas ir dalyvavimą vadovaujant paveldo apsaugos institucijoms, indėlį garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, jaunųjų paveldosaugininkų švietimą, kultūros paveldo objektų tvarkybos projektus.

Jis su kolegomis vykdė Medininkų pilies gynybinio bokšto atstatymo darbus, parengė Lietuvos teritorijos, 1999 metų Vilniaus bendrąjį planą, parašė knygų apie Lietuvos architektūros paminklus, kultūros paveldo apsaugą ir tvarkymą.

Už architekto, restauratoriaus, dailėtyrininko kompetencijų derinimą, jautrumą rengiant kultūros paveldo objektų paveldotvarkos, pritaikymo projektus, restauratorių kartos formavimą Lietuvoje apdovanotas R. Jaloveckas.

Jis atliko sostinės Šv. Jonų bažnyčios architektūrinius tyrimus ir parengė restauravimo projektą, tyrė ir su kolegomis rengė Vilniaus senamiesčio, gotikinio pastato Stiklių gatvėje projektus, Lietuvos liaudies buities (dabar – etnografijos) muziejaus Rumšiškėse ekspozicijos išdėstymo projektą.

Buvo įteikti ir KPD padėkos ženklai, jie skirti architektei, architektūrologei Rasai Bertašiūtei, architektui Augiui Gučui, architektams restauratoriams Evaldui Purliui, Giedrei Filipavičienei, Gražinai Kirdeikienei.

Apdovanojimai paveldosaugininkams minint jų profesinę šventę buvo įteikti baigtuose restauruoti ir visuomenei praėjusią savaitę atvertuose Sapiegų rūmuose Vilniuje.

The post Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui apdovanotas ir Šv. Jonų bažnyčios restauravimo projekto rengėjas R. Jaloveckas appeared first on LAIKMETIS.

Draudimas buvo įtrauktas į potvarkį su tokia formuluote: „Veikla ir šventės, prieštaraujančios nacionalinėms, moralinėms, humaniškoms, dvasinėms ir kultūrinėms turkų tautos vertybėms ir neprisidedančios prie mokinių psichosocialinio vystymosi, bus uždraustos."

Pareigūnai teigė, esą ministerija gavo skundų, kad kai kuriose mokyklose vaikų buvo prašoma atnešti ir nudažyti kiaušinius Velykoms, o Naujųjų metų šventimui įtakos turėjo Kalėdos. Pasak turkų žurnalistų, daugelis į redakciją paskambinusių tėvų sakė: „Nors ignoruojama naminių gėrybių savaitė, kuri yra mūsų pačių kultūra, 4-5 metų vaikams Naujųjų metų renginio pretekstu kviečiami Kalėdų seneliai".

Panašūs skundai pasiekė ir Nacionalinio švietimo ministeriją. Tuo remiantis ministerija pareikalavo, kad visi užsiėmimai privačiose mokyklose būtų organizuojami laikantis turkiškų papročių ir tradicijų, taip pat gerbiant nacionalines ir dvasines vertybes.

Turkijoje ypač piktintasi Helovino šventėmis, kai vaikai buvo aprengti baisiais kostiumais.

„Konkrečios dienos ir savaitės, kurios turi būti švenčiamos mokyklose, jau nurodytos Nacionalinės švietimo ministerijos parengtame grafike. Nėra jokių taisyklių, kaip švęsti tokias dienas ir savaites kaip Kalėdos, Helovinas ar Velykos. Neteisinga taip sureikšminti skirtingų kultūrų pagerbimą Turkijos mokyklose", - žiniasklaidai teigė turkų sociologijos profesorius daktaras Leventas Eraslanas.

The post Turkijoje privačiose mokyklose uždrausta švęsti Kalėdas ir Velykas appeared first on LAIKMETIS.

Pagrindinė susitikimo tema – kultūros paveldo išsaugojimo klausimai. Susitikimo pradžioje kalbėjo Kultūros paveldo departamento Telšių – Tauragės teritorinio skyriaus vedėja Aurelija Ričkuvienė. Ji pristatė svečius iš Vilniaus: KPD Paveldosaugos ir metodinio skyriaus vyriausiuosius specialistus – Dainių Viešūną ir Rasitą Ankudavičienę. Specialistai išsamiai pristatė dvasininkams galimybes teikti paraiškas ir gauti finansavimą tiek kilnojamiesiems tiek nekilnojamiesiems kultūros paveldo objektams išsaugoti bei restauruoti. Prelegentai pristatė įvairias programas, pagal kurias galima gauti kompensaciją už jau atliktus darbus. Kultūros paveldo specialistai atsakė į kunigų klausimus.

Antroje susitikimo dalyje kalbėjo Telšių vyskupijos sielovados centrų darbuotojai. ŠC vadovas Domininkas Lizdenis kalbėjo apie prasidėsiantį savanoriaujančių šeimų ruošimą ir paragino kunigus savo parapijose atrasti tokias šeimas, kurios po mokymų galėtų aktyviau įsijungti į šeimų sielovadą.

Mons. Rimantas Gudlinkis pasidžiaugė Kunigų brolijos projektu, o KC metodininkė Margarita Petrauskaitė pristatė eksperimentinę pasiruošimo Sutvirtinimo sakramentui programą, pagal kurią ji ruošia jaunuolius Sutvirtinimui.

Vyskupijos Caritas vadovė Jūratė Damanskienė papasakojo apie pagrindines organizacijos kryptis, naujas iniciatyvas, pvz. „keliaujantis Caritas“, ir pasidžiaugė aktyviu dvasininkų bendradarbiavimu plečiant artimo meilės veiklą.

JC vadovė Gabrielė Eitavičienė pasidalino įspūdžiais iš PJD Lisabonoje ir pristatė artimiausius jaunimui skirtus mokymus – savanorių savaitgalį ir ministrantų dienas.

Kunigų seminarijos rektorius kan. Jonas Ačas pastebėjo, kad pašaukimai ateina iš parapijų, t. y. jaunuoliai, kurie yra aktyvūs parapijose, pajunta pašaukimą dar labiau įsipareigoti Bažnyčiai. Rektorius padėkojo parapijoms už paramą rudeninėmis gėrybėmis, kurios taip pat prisideda prie kunigų seminarijos išlaikymo.

Pagėgių šv. Kryžiaus parapijos klebonas kun. Kazys Žutautas pasidalino skaudžia patirtimi apie įvykusį gaisrą, padėkojo konfratrams už moralinį palaikymą sunkią valandą ir už aukas bažnyčios atstatymui.

Kun. Massimo Bianco SDB priminė apie misijų mėnesį ir parodė šiai temai sukurtą trumpą filmuką. Kunigai gavo misijų temai skirtos metodinės medžiagos.

Telšių vyskupas apibendrino visus prelegentus ir paragino kunigus ypatingą dėmesį skirti ministrantų sielovadai: „Sutvirtinimui parapijose ruošiasi nemaži skaičiai jaunuolių, tačiau labai trūksta ministrantų prie altoriaus. Kvieskite jaunuolius jungtis į liturginę tarnybą, nes kitais metais pop. Pranciškus kviečia pasaulio ministrantus atvykti į Romą ir dalyvauti pasaulinėse ministrantų dienose. Tikimės, kad ir iš Telšių vyskupijos į šį įsimintiną piligrimystę vyks gausus skaičius ministrantų“, - kalbėjo ganytojas. Vyskupas pranešė, kad kaip Katalikų Bažnyčios Lietuvoje atstovas dalyvaus vyskupų sinode Romoje.

The post Telšių vyskupijos kunigai rinkosi į nuolatinio ugdymo susitikimą appeared first on LAIKMETIS.

Volandas (Šėtonas) smaginasi sukurdamas įvairias situacijas ir žiūrėdamas kaip žmonės išsisukinės. Priims jo sukurtą situaciją kaip gėrį, priešinsis suprasdami tai kaip blogį ar bandys prisitaikyti. Margarita sutinka tapti ragana ir dalyvauti Volando rengiamame baliuje, už tai, kad Volandas išpildytų jos prašymą likti su Meistru amžinai. Norėdama išlikti su mylimuoju ji pasiryžusi viskam.

Katinas Begemotas, Volando patikėtinis, klusniai vykdo jo valią. Gali padaryti bet ką. Atimti arba suteikti. Svarbu, kad kostiumas nesušlaptų ir išlikti gražiam.

Meistras persekiojamas, su juo kartu jo ištikimoji Margarita, kuri išgers jai likimo skirtą taurę iki dugno.

Reikia nepamiršti vieno, kad ritualinis „raganos“ Margaritos sudeginimas yra ne baigtinis veiksmas, o ilgo proceso pradžia. Greitai gali iškilti „raganiaus“ Meistro klausimas, o vėliau ką daryti su „raganos“ ir „raganiaus“ turtu? Manau peršasi tik viena teisinga išvada – jie neverti turėti nuosavybę „šventoje Lietuvos žemelėje“. Pinigus, gautus pardavus nusavintą turtą, galima pasiūlyti pervesti į vieną garsų paramos fondą. Jie tikrai žinos ką su jais daryti.

Bet ir tai ne pabaiga. Lietuvoje susiformavo gyventojų sluoksnis, kuris vadinamas (pelnytai ar nepelnytai, kitas klausimas) žodžiu prasidedančiu raide „V"... ir tai ne pergalės ženklas. Šį kartą tai pralaimėtojų ženklas. Jų turtas taip pat yra nevertas savo šeimininkų. Manau, visi blaiviai mąstantys tam pritars, tik neįtars, kad tai gali būti preliudija ir bandymas patikrinti žmonių reakciją.

Miniai vieningai keliant rankas į viršų ir sutartinai skanduojant „Heil Hitler“, aš palaikysiu rankas prie savęs. Net jeigu šūkis gali skambėti šiek tiek kitaip. Netinkamose lūpose ir tam tikrame kontekste naudojamas jis gali tik taip girdėtis. Mano klausa dar neprarado ryšio su sąmone ir galiu adekvačiai vertinti situaciją.

Miniai vieningai keliant rankas į viršų ir sutartinai skanduojant „Heil Hitler“, aš palaikysiu rankas prie savęs. Net jeigu šūkis gali skambėti šiek tiek kitaip.

Miniai šaukiant „juden raus“ ir dūžtant parduotuvių vitrinoms aš išlaikau sveiką protą, nors girdžiu kitokį kvietimą. Tačiau sąmonė girdi tai kas jau buvo Europos istorijoje – kolektyvinės atsakomybės tautai primetimą.

Tokiu atveju visos tautos yra kaltos viena prieš kitą. Turiu nuojautą, kad po rusų eisime mes. Bet mes vėliau. Ir tai lengva įrodyti. TV kanalai dirbdami sutartinai gali šiuolaikiniam žmogui lengvai įrodyti, kad pilka yra juoda arba balta. Priklausomai nuo užsakymo. Šiuolaikinis mokslas sako, kad tam reikia 7 dienų.

Tai terminas per kurį normalus žmogus tampa zombiu. (Zombiai – Haičio čiabuviai tiki, kad burtininkai gali atgaivinti mirusius artimuosius ir grąžinti juos į gyvenimą, tačiau atgaivinti jie būna tarsi nemąstančios marionetės. Kalbama, kad tokius nelaiminguosius burtininkai išnaudoja kaip savo vergus).

Didžiausias Zombilendo pavyzdys yra Šiaurės Korėja. Suprantama, kad ją sėkmingai vejasi ir Rusija, kurią, žinant jos istoriją, buvo nesunku tokia paversti. Tam padėjo televizorius, kuris yra būtinas kiekvieno post sovietinio žmogaus namų atributas.

Su televizijos atėjimu į žmogaus gyvenimą žmogus nebe priklauso sau, jis okupuotas, įgijęs šeimininką kitoje ekrano pusėje ir tapo lengvai valdomas. Gebelsas valdė vokiečių tautą tik radijo pagalba ir rezultatą pasiekė stulbinamą – dalį tautos pavertė žvėrimis, kurie nebodami jokių moralės normų koncentracijos stovyklose su žmonėmis atliko baisiausius eugenikos eksperimentus. Bet vokiečių tauta netapo kolektyvinės atsakomybės įkaite. Jos kultūra nebuvo ištrinta iš pasaulio kultūros lobyno. Netgi Vagneris, kurį taip mėgo pats Adolfas Hitleris.

Šiandieniniai mūsų „gebelsai“ turintys savo rankose televiziją ir internetą gali sukelti ne tik raganų medžioklę, bet ir pradėti karus, juos pateisinti arba pasmerkti, suskaldyti tautas į priešingas grupes, supjudyti žmones tarpusavyje iki baisios neapykantos vieni kitiems. O kai kraujas pradeda tekėti įsisuka baisi kolektyvinio keršto mašina, kurią sustabdyti labai sunku.

Rusijos valdančiosios klikos kaltes, nežiūrint į tai, kad didžioji dalis rusų yra „užzombinta“ ir palaiko karą, norima primesti visai rusų tautai. Kaltinami senai mirę asmenys, kurie patys nebegali apsiginti, šalinant iš teatrų ir koncertų repertuaro jų kūrinius, kurie yra viso pasaulio kultūrinio paveldo dalis.

Tai yra viso pasaulio kultūros puolimo ir ištrynimo pradžia.

Tarp kitko, tos pačios jėgos inicijuoja ir mūsų kultūros puolimą. Tai yra viso pasaulio kultūros puolimo ir ištrynimo pradžia. Naivu tikėtis, kad sunaikinus Čaikovskį bus pasigailėta Mocarto. Viskam savas laikas. Naujajame skaitmeninės vergovės pasaulyje kultūra yra per brangus malonumas. Lėšų švaistymas – pasakytu koks nors finansų ministerijos klerkas aplankęs kvalifikacijos kėlimo kursus tvarumo srityje. Kaip per brangūs natūralaus kailio kailiniai ir tikros mėsos steikai. Kur jūs matėte, kad vergams grotų simfoninis orkestras, sudarytas iš 100-200 apmokytų žmonių, kurių paruošimui ir repeticijoms reikia didelio skaičiaus darbo valandų, didelio kiekio įvairių instrumentų, didelių salių su aptarnaujančiu personalu? Kur jūs matėte vergą dėvintį natūralaus kailio kailinius ar valgantį rinktinės išpjovos kepsnį? Tai neracionalu. Pilnai pakaks būgno, balalaikos, apdangalo iš perdirbtų antrinių žaliavų ir kotleto iš musių lervų faršo. Ir aplamai, kam, nuo mažų dienų seksualizuotam gyvuliukui kultūra? Jis bus nepajėgus to priimti. Jau dabar dalis visuomenės pasitenkina repo ir hiphopo „kultūra“.

O gal jūs galvojate, kad skaitmeniniame lageryje, valgant tą kirmėlių kotletą, arba užsiimant grupiniu oraliniu seksu, žmonių gyvenamoje 15 minučių zonoje kažkas investuos į orkestrą, kuris keltų žmonių meno suvokimo lygį? Hm... naivu. Geriau išmokti naudotis barjerine plėvele. To prireiks.

Racionaliausia būtų tų žmonių nemokyti groti ir nešvaistyti jų energijos „veltui“, bet vietoje to pasiųsti dirbti į kasyklas ar kitą visuomenei naudingą darbą. Laimėtų visa planeta. Taip yra racionaliau ir klimato kaitai geriau. O varines triūbas išlydyti ir pagaminti iš jų grandines naujųjų „galerų vergams“.

Aš numanau kur mus veda. Rusija tik pirma eilėje. Ji bandomasis poligonas. Apkaltinus ir ištrynus iš atminties Rachmaninovą, Čaikovskį, Dostojevskį, Turgenevą ir kitus bus imamasi visos Vakarų kultūros. Eilė ateis ir Getei, Šileriui, Baironui, Debiusi ir Mocartui.

Kultūra laidojama ir laidojama visa kultūra in corpore. Rusija tik bandomasis poligonas, toks test drive (liet. bandomasis važiavimas)…. Jei užzombintiems gyvuliukams tai sueis, vėliau bus imtasi kitų šalių ir jų kultūrinio palikimo. Taikiklyje yra visa Vakarų kultūra, kurios neatimama dalis yra Rusijos, bent jau paskutinių 200 metų kultūrinis palikimas. Toks yra komunizmo statytojo uždavinys, kryptis ir jo moralinis kodeksas. Ir jis negali būti kitoks. Engelso svajonė sugrąžinti žmoniją į pirmykštę bendruomeninę santvarką pildosi. Nei „raganoms“, nei „smuikams“ tenai vietos nėra.

The post Linas Karpavičius. Ragana turi būti sudeginta, o kartu su ja - ir visas orkestras appeared first on LAIKMETIS.

Pradėkime nuo neseniai sukurto dokumentinio „Netflix“ serialo „Karalienė Kleopatra“ (Queen Cleopatra), kuriame pagrindinį – Kleopatros – vaidmenį atliko juodaodė aktorė Adele James. Ar tai sveikintina? Čia turtbūt svarbus faktas, kad Kleopatra nebuvo juodaodė. Ši faraonė buvo kilusi iš Ptolemėjų dinastijos, kurią pradėjo vienas iš Aleksandro Didžiojo karvedžių. Aleksandras ir jo karvedžiai buvo makedoniečiai, t.y. graikai, kurie, kaip žinome, nėra juodaodžiai. Esama iniciatyvų kurti įvairias teorijas apie Egipto valdovų santuokas su vietinių populiacijų atstovais ir tokiu būdu įvykusią rasinę asimiliaciją.

Tačiau galima pažvelgti į Kleopatros gyvenamuoju laikotarpiu sukurtas ją vaizduojančias freskas ar skulptūras, kurios aiškiai atspindi graikiškus veido bruožus. Taip pat vertėtų įsiklausyti į Egipto istorikų nuomonę. Štai dr. Mustafa Waziri, aukščiausios Egipto antikvarinių vertybių tarybos generalinis sekretorius, pasirinkimą Kleopatros vaidmenį patikėti juodaodei aktorei apibūdino kaip „Egipto istorijos klastojimą ir akivaizdžią istorinę klaidą“. Šis gan ilgas situacijos apibūdinimas reikalingas siekiant iliustruoti, kaip konkrečiu atveju yra iškraipoma istorija.

Vertėtų paminėti, kad šis atvejis nėra išskirtinis. Juodaodžiai aktoriai pasirinkti ir Karlo Gustavo Emilio Mannerheimo, Anos Bolein, Julijaus Cezario, Hanibalo Barkos, Karaliaus Saliamono, Magaretės D’Anžu, Roberto de Bomonto, Žanos D‘Ark bei kitiems istoriniams vaidmenims.

Žinoma, negalima nuneigti, jog ankščiau minėtos kitų rasių atvaizdavimo stokos būta; kino istorijoje baltaodžiams dažnai būdavo skiriami vaidmenys, kurie originaliame tekste ar istorijoje atitekdavo kitų rasių atstovams. Šis reiškinys įvardintas kaip „whitewashing“ . Tačiau, žvelgiant į pastarojo dešimtmečio filmus ir laidas, pastebima aiški tendencija, kai „whitewashing“ virsta atvirkštine savo versija – „blackwashing“. Šiuo atveju jau kitų rasių atstovai, ypač juodaodžiai, perima tradiciškai baltaodžiams priskirtinus vaidmenis.

Čia galima klausti, kodėl iškreipti istorijos atvaizdavimą, siekiant padaryti jį patrauklesniu kitoms rasėms, yra blogas dalykas. Atsakymas į šį klausimą yra daugialypis. Visų pirma, jei toks iškraipymas laikytinas tinkamu, tai turėtų galioti ir jį taikant priešinga kryptimi. Įdomu, ar plačioji žiniasklaida sveikintų baltaodžio atliekamus Šakos Zulu, Nelsono Mandelos, Harietos Tubman, Muhamedo Ali, Martino Liuterio Kingo ar Baracko Obamos vaidmenis? Numanomas atsakymas į šį klausimą, tikėtina, leidžia suvokti aptariamo požiūrio ydas.

Negana to, siekis įtraukti  juodaodžius į istoriją, kurioje jie nebuvo vaizduojami, leidžia daryti prielaidą, kad toks socialinės įtraukties metodas taikomas dėl pačių juodaodžių istorijos skurdumo. Nes jei juodaodžiai turėtų turtingą istoriją, jie tikriausiai būtų gausiai reprezentuojami kino industrijoje? Nors ir tiesiogiai nesuformuluota, tačiau veiksmų implikuojama prielaida, kad šios rasės asmenų istorijos faktiškai nėra, – neabejotinai klaidinanti. Pažvelkime į turtingiausiu žmogumi istorijoje tituluojamą Malio imperatorių Mansa Musa, vergu gimusį ir JAV senatoriumi tapusį Blanche Bruce, Jasuke – vergijoje gimusį sudanietį, tapusį pirmuoju ne japonų kilmės samurajumi, arba kitus įkvepiančius pavyzdžius. Apie šias asmenybes filmų nėra arba į juos investuojami labai menki resursai.

Esminė problema čia – filmų kūrėjų suvokimas, kad juodaodžių istorijos ekranizacijos nebus labai pelningos. Todėl, užuot populiarinus jų istoriją, juodaodžius aktorius stengiamasi įterpti pasakojant apie kitas rases. Tokiu būdu susižeriamas pelnas už populiarios tematikos filmus ir inscenizuojama kova už šios rasės žmonių reprezentaciją. Tuo tarpu juodaodžių istorija stumiama į paraštes; vienintelis jiems liekantis tapatybės suvokimo kelias – matyti save per prizmę istorijos, kurios dalimi jie nebuvo (ypač jei kalbame apie senesnius laikotarpius vaizduojančias ekranizacijas).

Galiausiai paminėtinas ir nė kiek ne mažiau svarbus politinis aptariamos praktikos motyvas. Įtraukiant kitų rasių atstovus į svetimą istoriją, žmonėms sukuriamas klaidingas įspūdis, jog moderni multikultūralizmo praktika yra jau istoriškai nusistovėjęs reiškinys, kuris yra visiškai natūralus ir sveikas visuomenei. Tokiu būdu prisidedama prie globalizmo ideologijos, naikinančios tautinį identitetą ir nusistovėjusias moralės normas.

Labai panaši situacija ir fantastinių bei mitologinių filmų žanre. Čia, žinoma, galima kelti retorinį klausimą, kodėl fantastikos žanras, kuris nesiekia atspindėti tikrovės autentikos, negali sau leisti kitų rasių aktorių baltaodžių vaidmenims. Kartais tikrai gali. Jei kalbama apie dabartį ar ateitį vaizduojančią fantastiką, į tokias ekranizacijas tikrai galima įtraukti visų rasių atstovų (visgi logiška tai daryti tik tokiu atveju, jei ekranizacijose figūruojančių šalių demografinė situacija realiai atspindi tą, kuri vaizduojama kino ekrane). Tačiau, jei kalbama apie istorija ar mitologija paremtus fantastinius filmus, jiems galioja argumentai, išsakyti aptariant istorines ekranizacijas. Jei nenorime, kad Afrikos mitologijos personažus vaizduotų baltaodžiai, taip pat neturėtume norėti juodaodžio Dzeuso, Achilo ar Lanceloto. Analogiškai, jei nenorime, kad Afrikos autorių fantastiniuose kūriniuose juodaodžius vaidintų baltaodžiai, neturėtume sutikti, kad anglosaksų, skandinavų, bei germanų mitologija paremtame J. R. R. Tolkieno pasaulyje baltaodžių vaidmenyse derėtų figūruoti juodaodžiams.

Istorijos perrašyti negalime, tačiau galime ją visapusiškai pažinti. Bandydami istoriją derinti prie dabartinės visuomenės nuotaikų ar politinių užgaidų, nuo šio pažinimo tolstame ir renkamės gyventi nuo realybės nutolusiame pasaulyje. Šis iškreiptas lygybės siekis neabejotinai kyla iš progresyviosios kairės – jos atstovai patys to net nebando slėpti. Tačiau, kaip iliustruoja aukščiau pateiktas tekstas, tokia praktika neatneša nei tikros lygybės, nei gėrio; ji tekuria kognityvinį chaosą ir piešia ideologizuotą, tendencingai transformuotą istorijos perspektyvą, neišvengiamai iškreipiančią ir santykį su dabartimi.

The post Simonas Kaunelis. Kaip kine istoriniai veikėjai tampa juodaodžiais appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau visų pirma popiežių pasveikino universiteto rektorius kun. Géza Kuminetz, kuris pabrėžė, jog svarbu tuo pat metu gilintis į tikrą tikėjimą ir tikrą pažinimą. „Kiekviename tikrame mokslininke yra šiek tiek raštininko, kunigo, pranašo ir mistiko“, – pridūrė jis.

Spręsti biologines problemas naudojantis matematikos ir informatikos kalba, tuo pat metu stebėtis Dievo kūrinija ir tuo pat metu žinoti, jog Kūrėjas ir šią akimirką per mus kuria dalykus: tokiais žodžiais savo studijas apsakė Budapešto katalikų universitete doktorantūros studijose esanti Dorottya Kocsis.

Archeologijos profesorius Balázsas Major pristatė universiteto ryšius su Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenėmis. Viena, jiems skiriamos stipendijos studijuoti Budapešto katalikų universitete, antra, universiteto archeologijos institutas studijuoja Artimųjų Rytų, ypač Sirijos krikščionišką paveldą, vieną iš ankstyviausiųjų.

Popiežius Pranciškus citavo Romano Guardinį, didelį mąstytoją, gilų tikintįjį, kuris prieš šimtą metų rašė apie dvi pažinimo formas. Jo įžvalga vertinga ir šiandien. Iš grožiu išsiskiriančios vietovės R. Guardini rašė apie pažinimą kaip pasinėrimą į kontekstą, kuriame yra. Kita pažinimo forma – išardyti, sudėlioti, turėti, kontroliuoti. Vienas pažinimo būdas yra stebėjimasis ir santykis su objektu. O kitas analizė ir objekto „paėmimas į rankas“, leidęs sukurti mašinas ir technologijas.

Mąstytojas nedemonizuoja šio pažinimo būdo, priešingai, jis leidžia gyventi geriau, bet perspėja apie riziką, kad šis pažinimas gali tapti vieninteliu gyvenimo reguliuotoju, o gal ir valdytoju, asmeniui prarandant vienumo ir tęstinumo jausmą su natūralia aplinka. „Kas įvyks [...], jei įsivyraus technologijų imperatyvai? Jau gyvename mašinų sistemos laikais. [...] Ar tokioje sistemoje gyvenimas gali išlikti gyvas?“, – paradoksaliai klausė mąstytojas.  

„Ar gyvenimas gali išlikti gyvas?“, – pakartojo Pranciškus. Vietoje, kur studijuojama informatika ir bionika, šis klausimas ypač prasmingas. Galime pagalvoti apie ekologinę krizę, kuri yra gamtos reakcija į elgesį su ja kaip su grynu instrumentu. Ar apie logiką, jog „jei įmanoma padaryti, reiškia leistina padaryti“, nepaisančia ribų. Arba siekį aukštinti individą su jo poreikiais uždirbti ir turėti, o ne asmenį su jo santykiais, lėmusį bendruomeninių ryšių išplovimą, vienatvę ir baimę.

Atrodo, kad šios egzistencinės sąlygos tampa socialinėmis. Tiek daug žmonių, panirę į socialinius tinklus, bet mažai socialūs, bando savo tuštumas užpildyti technologijų paguodomis. Išoriškai esame vis greitesni, o viduje – vis trapesni. Pasak popiežiaus, jis nežadina pesimizmo, priešingo tikėjimui, kurį jis džiaugiasi galįs skelbti, bet primena, kaip jau yra sakyta, skirtumą tarp „būti ir turėti“.

Išoriškai esame vis greitesni, o viduje – vis trapesni.

Popiežius Pranciškus paminėjo ir kitą prieš šimtmetį gyvenusį rašytoją, „Pasaulio valdovo“ autorių Robertą Bensoną, įsivaizdavusį, taip pat įžvalgiai, technikos valdomą pasaulį, kuriame, vardan pažangos, viskas yra sulyginta arba ištrinta, įskaitant religijas, tautas, kalbas, kultūras. Tai naujas „humanitarizmas“, kuris siekia ideologiškai kolonizuoti ir suvienodinti pasaulį. Eutanazija tokiame pažengusiame, bet nykiame pasaulyje rašytojui buvo savaime suprantamas dalykas.

Būtent todėl kultūros ir universiteto vaidmenys yra tik svarbesni. Universitetas yra „šventovė“, kuri padeda pažinimui išsivaduoti iš siaurų turėjimo ribų ir tapti kultūra – asmens ir jį kuriančių santykių purenimu, kaip byloja žodžio „kultūra“ sąsaja su žodžiu „kultivuoti“, įdirbti žemę. Viso žmogaus, taip pat moralinės, socialinės ir religinės srities purenimu. Tokioje perspektyvoje kultūra yra žmogiškumo užtikrinimas. Kita vertus, tikram pažinimui, dideliems mokslininkams yra būdingas ir nuolankumas, sveikas nerimas, nuolatinis smalsumas, neužsnūdimas savo įpročiuose.

Būtina išsaugoti, pasak popiežiaus, klasikinį mąstymą, kuris primena, jog kultūra padeda pažinti save pačius ir pripažinti savo ribas, atsispirti savęs pakankamumo pretenzijai. Jei technokratinė mintis siekia ribų neturinčios pažangos, tai realus žmogus turi ribas ir trapumą. Bet būtent tai jam leidžia suprasti ryšį su Dievu, kitais ir kūrinija, išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus trapumo ir didumo.

Kitas dalykas – tai aistringos tiesos paieškos. Vengrija pažino ideologijas, kurios save primetė kaip tiesą, bet nesuteikė laisvės. O Jėzus sako: – „Tiesa jus išlaisvins“.  Ideologijos skleidžia netikrą laisvę – tai galioja ir šiandien. Komunizmą pakeitė vartotojiškumas. Pirmasis priverstinai ir išoriškai diegė tariamą „laisvę“, o antrasis diegia hedonistišką vidinę laisvę, kuri mus paverčia daiktų ir vartojimo vergais.

„Kaip lengva pereiti nuo ribų mąstymui kaip komunizme prie mąstymo apie save be ribų kaip vartotojiškume! Nuo stabdomos laisvės prie laisvės be stabdžių. Vietoj to Jėzus siūlo išeitį, sakydamas, kad tiesa yra tai, kas išlaisvina žmogų iš priklausomybių ir uždarumo", – sakė popiežius.

The post Pranciškus: nors žmonės panirę į socialinius tinklus, bet yra mažai socialūs appeared first on LAIKMETIS.