Brangūs broliai kunigai, mieli tikintieji,

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kokia nuostaba turėjo lydėti Nazareto žmones girdint tokiu netikėtu būdu į juos prabylantį Jėzų! Jis paskelbė, kad išmušė valanda, kai pradeda pildytis didžiojo Izraelio pranašo Izaijo žodžiai, nešę tautai vilties ir išvadavimo džiaugsmą. „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (4, 18), nuskambėjęs taip naujai iš jų gerai pažįstamo Jėzaus, buvo nuostabi staigmena, kad visi „jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (4, 22). Tačiau, kaip toliau liudija Luko evangelija, vėliau „visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino“ (4, 28). Šiuose keliuose sakiniuose slypi Jėzaus gyvenimo tikrovė. Tas, kuris atnešė į pasaulį Dievą, buvo atmestas. Tačiau kryžiaus pažeminimas ir tarsi pralaimėjimas tapo Jėzaus pergale. Dievas prakalbino žmoniją savo Sūnaus kryžiumi. Jis toliau šiuo Kryžiumi beldžiasi į žmogaus širdies duris mums sakydamas, kad veikia „šiandien“ mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Tai primena mums ir Didžiosios savaitės liturgija, ir Velykų žinia.

Didžiojo ketvirtadienio rytmečio šv. Mišiose šventinami ligonių ir katechumenų aliejai, konsekruojama šventoji krizma. Drauge su savo vyskupais susirinkę kunigai atnaujina kunigystės pažadus, duotus Šventimų dieną. Galėtume drąsiai tarti – Dievas sušiandienina savo malonę, siųsdamas Šventąją Dvasią Gaivintoją ir ant šių aliejų, ir ant savo kunigų. Jis nori savo Dvasia vėl sustiprinti ir įkvėpti kunigus, savo pašauktuosius, kad jie neštų Gerąją naujieną ir paguostų prislėgtuosius. Jis nori šiandien išpildyti savo Žodį, kuris, pasak Laiško žydams, „yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“ (Žyd 4, 12). Šiandien Viešpats nori atnaujinti patepimą savo tarnams, apie kuriuos pranašas Izaijas kalba: „O jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: Mūsų Dievo tarnai“ (Iz 61, 6).

Ankstyvojoje Bažnyčioje pašventintas aliejus laikytas ypatingu ženklu, žyminčiu Šventosios Dvasios dovaną, kurią mums perduoda Kristus čia ir dabar. Jėzus patikėjo mums skelbti Gerąją naujieną, kad padovanotume „šiandien“ mūsų žmonėms džiaugsmą Dievo artumu, Jo gailestingumu, Jo gerumu, patikinančiu mus, kad esame mylimi, trokštami ir labai brangūs. Jėzus perduoda mums džiaugsmą pačia egzistencija, pačiu gyvenimu, jog gera būti ir gera būti žmogumi.

Ką gi reiškia Jėzaus perskaityti pranašo Izaijo žodžiai, jog Jis atėjęs paguosti visų liūdinčiųjų, suteikti „džiugesio aliejaus vietoj gedulo“? (plg. Iz 61, 2–3). Jie sako, kad Šventoji Dvasia teikia mums gebėjimą net kenčiant giliai viduje likti linksmiems. Apaštalų darbų knyga mums pasakoja, jog apaštalai, nuplakdinti aukščiausiojoje teismo taryboje, džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Kristaus apaštalai, taigi ir mes, esame, pasak šventojo Pauliaus, „džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24).

Aliejus yra ir ramybės simbolis. Balandis su alyvmedžio šakele istorijoje apie tvano pabaigą tapo į pasaulį įžengusios taikos ir ramybės simboliu. Šiuo simboliu kaip pergalės vainiku ir alyvmedžio šakele pirmųjų amžių krikščionys puošdavo savo mirusiųjų kapus. Jie gerai atsiminė pirmuosius Prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Prisikėlusio Jėzaus žinia pasauliui tapo ta atnešta alyvmedžio šakele, kad žmoniją gąsdinantis nuodėmės ir neteisybės tvanas yra įveiktas. Todėl visi turi turėti pagrindą ramybei, ateinančiai ne iš šio pasaulio, bet iš Dievo, kurio rankose mūsų likimas. Jis yra mūsų ramybės giliausia priežastis.

Aliejus yra ir ramybės simbolis. Balandis su alyvmedžio šakele istorijoje apie tvano pabaigą tapo į pasaulį įžengusios taikos ir ramybės simboliu. Šiuo simboliu kaip pergalės vainiku ir alyvmedžio šakele pirmųjų amžių krikščionys puošdavo savo mirusiųjų kapus.

Brangūs broliai kunigai, mieli tikintieji, mums, pakrikštytiesiems, Viešpats patikėjo paguodos ir ramybės žinią nešti šio pasaulio prislėgtiesiems, liūdintiesiems ir belaisviams. Šiais neramiais laikais tai ypač svarbu prisiminti. Pasaulio neramios žinios, gąsdinančios prognozės nori pavogti mūsų džiaugsmą ir ramybę. Tai piktojo klasta apgauti žmogų, tarsi pats gyvenimas yra tik ašarų pakalnė. Gerąją džiaugsmo naujieną skelbęs Jėzus prisiėmė kančią ir mums parodė, kad vienybėje su Dangaus Tėvu žmogus gali išlikti ramybėje. Tą mums primena ir Bažnyčios liturgija, pakviesdama palinkėti vieni kitiems ramybės. Viešpaties ramybę dovanoja mums ir Jo malonės sudabartinimo ženklai – sakramentai. Keturiuose sakramentuose naudojamas aliejus, šis Dievo gerumo ir ramybės ženklas: Krikštu įvedant žmogų į Bažnyčios šeimą, Sutvirtinimu teikiant Šventosios Dvasios dovaną, Šventimų sakramentu – Viešpaties patepimą ir Ligonių sakramentu – Dievo prisilietimą, Jo gerumo vaistą. Krikščionis pašauktas nešti į pasaulį džiaugsmo ir ramybės žinią, o savo gyvenimu sudabartinti Dievo malonę kaip paguodą liūdintiesiems. Ši diena mums primena, kad mes visi esame pakviesti nešti Gerąją naujieną. Juk ir mums skirti šiandienos Evangelijos žodžiai: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“ (Lk 4, 18).

Brangieji, rengiantis Bažnyčios Jubiliejiniams 2025-iesiems metams, popiežius Pranciškus 2024-uosius paskelbė Maldos metais. Tai dvasinio pasirengimo Jubiliejui laikas, kurio esmė – vėl naujai atrasti maldą ir kantriai mokytis jos meno. Tai būdas šiandien savo dabartyje išgyventi Viešpaties Dvasios artumą, Jo žodžių išsipildymą. Džiaugsmo ir ramybės dovana skirta tiems, kurie gyvena maldos disciplina. Ji tampa galia žmoguje dovanoti save, paguodą ir įkvėpimą. Vienybė su Dievu, išgyvenama per maldą, žmogaus gyvenimui dovanoja Viešpaties patepimą, o pasauliui – Gerosios Naujienos sudabartinimą. 1969 metais kardinolas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, kalbėdamas, kokia Bažnyčia bus 2000-aisiais, sakė: „Bažnyčios ateitį, kaip ir visada, formuos šventieji, t. y. žmonės, kurių protas yra gilesnis nei dienos šūkiai, kurie mato daugiau nei kiti, nes jų gyvenimas apima platesnę tikrovę. Nesavanaudiškumas, kuris daro žmones laisvus, pasiekiamas tik kantriai atliekant mažus kasdienius savęs išsižadėjimo veiksmus.“ Ir tada pabrėžė: „Tik tas, kuris atiduoda save, kuria ateitį. Žmogus, kuris tik bando pamokyti, kuris nori pakeisti kitus, lieka nevaisingas“ (What will the church look like in 2000, 1969). Maldai skirtas laikas – tai savęs atsižadėjimo veiksmas, o jo vaisius – galia ir gebėjimas dovanoti save. Tai kunigystės esmė, tai ir kiekvieno krikščionio pašaukimas.

Ar tikrai galime drąsiai tarti, kad mumyse pildosi šiandien girdėti pranašo Izaijo žodžai: „Kas tik juos regės, suvoks, jog tai giminė, kurią Viešpats palaimino“ (Iz 61, 9)? Šiame pasaulyje esame pakviesti būti Jėzaus „ambasadoriais“, Dangaus Karalystės ženklais. Mums, silpniems žmonėms, tai nemenkas iššūkis, juolab kad ir mes patys šio pasaulio vitrinose ieškome paguodos ir suraminimo. Tačiau niekas negali gauti vidinio džiaugsmo ir ramybės tik pasyviai laukdamas, kada Dievo Dvasia aplankys. Ją gauna tie, kurie meldžiasi, skaito Dievo žodį ir pagal jį atsiduoda meilės misijai. Tą kartą Jėzus į Nazareto sinagogą atėjo maldai, Dievo žodžio skaitymui ir šių žodžių išsipildymui savo brolių ir seserų akivaizdoje. Tai ir Dievo mums duoto mūsų pašaukimo esmė: atradus vienybę su Viešpačiu, skelbti Jo malonės metą savo šeimai, bendruomenei, savo Tėvynei ir šiam pasauliui. Tai Bažnyčios gyvastingumo priežastis, tai šio nerimastingo pasaulio viltis. Te Prisikėlusiojo žinia savo mokiniams ir vėl naujai uždega mūsų širdis: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Amen.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Išsipildę žodžiai appeared first on LAIKMETIS.

Kauno senamiesčio praeiviai ir šių iškilmių dalyviai šį Didžiojo ketvirtadienio rytmetį turėjo retesnę progą ir džiaugsmą išvysti gausų dvasininkų būrį iš visų 7 arkivyskupijos dekanatų, iš artimesnių ar tolimesnių miestų, miestelių ir kaimų parapijų, tarnaujančių po Šventimų dar tik kelerius metus ar savo kunigiškąją tarnystę jau skaičiuojančių dešimtmečiais.

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21) – šiuos Jėzus žodžius sinagogoje iš diakono Martyno Vasiliausko paskelbtosios Evangelijos pagal Luką pakartojo arkivyskupas Kęstutis pradėdamas savo homiliją.

Joje ganytojas atkreipė dėmesį į Nazareto gyventojų nuostabą, su kuria šie priėmė jiems gerai pažįstamo Jėzaus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (4, 18), o visai netrukus Jis buvo atmestas ir pažemintas iki kryžiaus mirties. Dievas dabar „Kryžiumi beldžiasi į žmogaus širdies duris mums sakydamas, kad veikia „šiandien“ mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Tai primena mums ir Didžiosios savaitės liturgija, ir Velykų žinia“.

„Galėtume drąsiai tarti – Dievas su šiandienine savo malonę, siųsdamas Šventąją Dvasią Gaivintoją ir ant šių aliejų, ir ant savo kunigų“, – sakė arkivyskupas, pabrėždamas jog taip Dievas vėl atnaujina savo Dvasios patepimą, savo Dvasia vėl sustiprina ir įkvepia kunigus, savo pašauktuosius, kad jie neštų Gerąją naujieną. Jėzus patikėjo kunigams skelbti Gerąją naujieną, dovanoti „šiandien“ mūsų žmonėms džiaugsmą Dievo artumu, gailestingumu, gerumu – „džiaugsmą pačia egzistencija, pačiu gyvenimu, jog gera būti ir gera būti žmogumi“.

„Tai piktojo klasta apgauti žmogų, tarsi pats gyvenimas yra tik ašarų pakalnė. Gerąją džiaugsmo naujieną skelbęs Jėzus prisiėmė kančią ir mums parodė, kad vienybėje su Dangaus Tėvu žmogus gali išlikti ramybėje“, – kalbėta homilijoje, paminint ir pasaulio neramias žinias, gąsdinančias prognozes, norinčias atimti džiaugsmą ir ramybę.

„Niekas negali gauti vidinio džiaugsmo ir ramybės tik pasyviai laukdamas, kada Dievo Dvasia aplankys. Ją gauna tie, kurie meldžiasi, skaito Dievo žodį ir pagal jį atsiduoda meilės misijai“, – sakė arkivyskupas, be to, šia proga primindamas, jog Bažnyčia artėja į Jubiliejinius 2025-uosius metus, o šiais metai popiežiaus Pranciškaus paskelbtais Maldos metais galime naujai mokytis maldos meno, svarbios maldos gyvenimo disciplinos.

Arkivyskupas padrąsino kunigus, kuriems nelengva nešti Kristaus ramybę, kai visi jaučiame tvyrant įtampą, ir todėl dar labiau reikia Viešpaties malonės, Jo pagalbos, reikia maldos, savęs dovanojimo (visą homilija).

Po homilijos dvasininkai visų tikinčiųjų akivaizdoje atnaujino pažadus, kiekvieno asmeniškai priimtus Šventimų dieną, kai buvo Dvasios patepti būti Kristaus kunigais.

Šv. Krizmos Mišių liturgijoje įvairiu jos metu buvo palaiminti Ligonių ir katechumenų aliejai, o arkivyskupo įkvėpimu ir malda – konsekruota šventoji Krizma. Aliejus prie altoriaus atnašų procesijoje su duona ir vynu atnešė pasauliečiai, mūsų arkivyskupijoje tarnaujantys ligonių sielovadoje, katechumenate.

Per visus metus naujai palaiminti šventieji aliejai, kunigų šią dieną parsivežami į bažnyčias, bus naudojami švenčiant sakramentus ir taip paženklinant Dievo artumu svarbius krikščionio gyvenimo momentus – nuo pat kūdikystės iki tada, kai ištinka liga, prisiartina senatvė. Naujai pašventinta Krizma ir aliejai jau bus naudojami ir šių metų Velyknaktyje Kauno arkikatedroje krikštijant bei sutvirtinant suaugusiuosius.

Liturgijos pabaigoje arkivyskupas Kęstutis dar kartą padėko broliams kunigams ir tikintiesiems – vienai komandai – Bažnyčios vaikų šeimai, kuri kartu meldžiasi, priima Dievo Žodį, vieni kitus palaiko, paguodžia, kuri kartu keliauja į šv. Velykų džiaugsmą.

Po Krizmos šv. Mišių kunigai rinkosi į konferenciją ir pietus arkivyskupijos kurijoje, dalijosi vieni su kitais artėjančių Kristaus Prisikėlimo švenčių linkėjimais.

Vakare Kauno arkikatedroje bus švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios.

The post Kauno arkikatedroje vyko Krizmos Mišios appeared first on LAIKMETIS.

Šiose Mišiose bus šventinamas ligonių ir katechumenų aliejus, konsekruojama krizma – aliejus naudojamas Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentams.

Šv. Mišioms vadovaus Vilniaus arkivyskupus Gintaras Grušas, kartu melsis nuncijus arkivyskupas Petar Antun Rajič, augziliarai vysk. Arūnas Poniškaitis ir vysk. Darius Trijonis, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, diakonai, seminaristai.

Susirinkę kunigai viešai atnaujins pažadus, kuriuos yra padarę vyskupo ir žmonių akivaizdoje. Kviečiame atvykti ir melstis už kunigus bei vyskupus.

Šv. Mišiose giedos dvasininkų ir seminaristų choras.

The post Vilniaus arkikatedroje bus aukojamos Krizmos Mišios appeared first on LAIKMETIS.

„Dievo Dvasia ant manęs, kadangi mane Viešpats yra patepęs“ (Iz 61, 1).

Pateptasis – tai ne tik Jėzus apibūdinimas, tai yra pagrindinis Jo titulas. Kristus graikiškai reiškia pateptasis. Mesijas hebrajiškai reiškia pateptasis. Ir jis pats prisistato kaip tas, kuris pateptas Šventąja Dvasia. Nuo Senojo Testamento laikų aliejais patepami kunigai, pranašai ir karaliai. Jie yra paskirti ir įgalinti vykdyti Dievo jiems suteiktą misiją.

Šiandien šventinsim aliejus, kad turėtume įrankius teikti sakramentus Dievo tautai. Bet tas įgalinimas yra ir perkeltinis. Aliejais bus patepamas Anglijoje karalius Karolis III gegužės mėnesį. Tie aliejai, kurie bus naudojami karūnacijoje, specialiai buvo pašventinti graikų ortodoksų ir anglikonų vyskupų Kristaus kape Jeruzalėje.

Aliejai yra skirti įgalinti mus, kad galėtume savo gyvenime vykdyti Dievo valią. Kaip Jėzus, kuris atėjo vykdyti Tėvo valią, o ne savąją. Dievas nuo seno naudoja įvairius įrankius, kad mes, kaip bendradarbiai, galėtume įvykdyti misiją, kuri mums yra suteikta.

Sakramentams naudojama duona ir vynas, aliejus ir vanduo. Bet svarbiausia – tai yra Šventosios Dvasios veikimas, kuris perkeičia duoną ir vyną. Perkeičia ir įgalina mus pačius. Krikštu žmogus yra perkeistas tapti Dievo vaiku. Kunigystės šventimuose, rankų uždėjime, maldoje, aliejų patepime mes buvome perkeisti būti Dievo kunigais, vykdyti labai ypatingą misiją – vesti Dievo tautą ir kartu su ja keliauti Dievo karalystės link. Esame paženklinti ir įgalinti.

Eucharistinėje maldoje kartojasi frazė „Šventosios Dvasios galia“. Ta galia graikų kalboje yra dynamis (gr. δύναμις), šį žodį mes geriau žinome savo kalba kaip „dinamitas“ – sprogimo galia. Mes pamirštame, kad mes ją nešame viduje. Visi krikščionys, bet ypatingu būdu – kunigai. Tas patepimas, kurį mes gavome – mus perkeitė.

Žinome tris Sakramentus, kurie palieka neišdildomą žymę – krikštas, sutvirtinimas ir kunigystė. Jie yra mums skirti, kad mes eitume šventumo keliu ir vestume Dievo tautą šventumo keliu. Būtina, kad nepamirštume, jog tuo keliu eidami (kaip išgyvensime per ateinančias dienas), mes irgi nešame mums suteiktą kryžių, mes nešame kartu su Jėzumi jo kryžių. Negalime pamiršti, kad mes tai darome ir tą galią nešame moliniuose induose – mūsų žmogiškume ir mūsų silpnume. Mums reikia tų pačių Sakramentų, kuriuos teikiame kitiems, kad liktume ištikimi savo pašaukime.

Šiose Mišiose neužilgo atnaujinsime kunigystės pažadus. Tą darome nešdami ir savo nuodėmes, savo neištikimybes kelyje, kuriuo einame. Ir mes nesame pirmi. Šį vakarą, paskutinės vakarienės Mišiose, prisiminsime didžiulę išdavystę, kurią padarė vienas iš apaštalų – Judas. Atsiminsime, kaip Petras iš baimės išsižadėjo paties Jėzaus. Bet Jis nepalieka mūsų vienų.

Kaip ir Petrui po Prisikėlimo Jėzus užduoda klausimą „ar mane myli“, taip ir šiandien, atsiliepdami į mūsų kunigystės pažadų klausimus, savo noru išreiškiame: taip, Jėzau, tu žinai, kad aš tave myliu – nepaisant savo klaidų, savo silpnumų. Ir tuo pačiu mūsų santykis su Juo keičiasi. Pora santuokoje kasdien atnaujina pasiryžimą vienas kitam nepaisant sunkumų, bet jų tarpusavio meilė keičiasi metai iš metų. Taip ir mes einame kunigystės kelyje. Mūsų santykis su Jėzumi irgi keičiasi, auga, gilėja.

Atnaujinant pažadus šiandien – mums vienas iš svarbių priminimų, kad ne tik mes sakome Jėzui: žinai, kad aš tave myliu, – bet ir Jis primena mums, kad Jis mus myli, kad Jis mus pasirinko šiai misijai pagal savo valią, o mes sutikome eiti tuo keliu. Ir aš kaip jūsų vyskupas noriu šiandien dar kartą jums padėkoti, kad nežiūrint sunkumų, nežiūrint nuovargio, kas dieną atsikeliate ir pasakote Jėzui „Taip“. Toliau tarnausiu, nes, Viešpatie, žinai, kad tave myliu.

Klausimų šiandien mažiau nei šventimų dieną: ar norite atnaujinti, ar norite dar labiau susivienyti su Viešpačiu Jėzumi? Jis traukia mus vis giliau į santykį su Juo. Tai, kas buvo pasakyta apaštalams per paskutinę vakarienę, yra taikoma ir mums: Jus aš draugais vadinu.

Mes esame kviečiami ne tik būti tarnais, mes esame kviečiami būti artimais Jėzaus draugais. Tai reiškia, su juo kasdien nešti kryžiaus naštą, bet kartu nenuleisti akių nuo Prisikėlusiojo šlovės spindesio ir jo mums teikiamos ramybės.

Santykis su Jėzumi yra pirmas dalykas, o tai, ką mes darome Dievo tautai – yra antrasis: aukoti Mišias, kitas pamaldas, skelbti Dievo žodį, nuoširdžiai rūpintis sielomis sekant Kristaus pavyzdžiu.

Iš artimo santykio per maldos gyvenimą esame kviečiami drąsiai žengti į dvasinės kovos lauką ir rūpintis sužeistaisiais, dažnai karo lauko ligoninės sąlygomis, kaip mini Šventasis Tėvas. Būti, kaip giedosime prefacijoje, pasiruošę gyvybę už Kristų ir žmonių išganymą atiduoti. Tą mes pasižadėjom savo kunigystės šventimų dieną, tą mes atnaujiname ir šiandien.

Patepti būti kunigais, aukojančiais auką, ir patys būdami ta auka, užtardami maldoje ir teikdami sakramentus. Mes patepti būti pranašais, mokytojais, Dievo Karalystės šaukliais. Mes esame patepti tarnauti.

Šiomis dienomis išgyvensime naujai Velykų slėpinį ir tai mums primins, kad giliausioje tamsoje negalime pamiršti, kad Šviesa nugali. Kad Šviesa nugalėjo tamsą, kad Kristus nugalėjo mirtį ir duoda jėgų Šventosios Dvasios galia vykdyti mums patikėtą krikščionio ir kunigo misiją. Atverkime savo širdis, kad Viešpaties dvasia ir jo galia atnaujintų mūsų kunigystę šiandien. Ir atnaujintų Šventosios Dvasios veikimu kiekvieno mūsų asmeninį santykį su Viešpačiu, kuris mus pašaukė, patepė ir siunčia į šį pasaulį, kad Jis galėtų visą pasaulį išgelbėti. Amen.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Kasdien tarti Jėzui „Taip“ appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai kunigystėje, brangūs diakonai, mieli broliai ir seserys Kristuje,

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ – nuskamba Jėzaus mintis žmonėms, susirinkusiems Nazareto sinagogoje. Evangelistas Lukas pastebi, kad „esančiųjų akys buvo įsmeigtos į jį“, ir primena, jog tą kartą šios Izaijo knygos ištraukos skaitymas ypač sujaudino klausytojus.

Tarp jų augęs ir jiems taip gerai pažįstamas Jėzus ištaria didžio pranašo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ ir paskelbia jų išsipildymą žodžiu „šiandien.“ Jėzaus Asmuo įkūnija šių žodžių prasmę. Tai Jis yra tas Viešpaties pateptasis, kurį Dangaus Tėvas pasiuntė skelbti „belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo“ (Lk 4, 18).

Jėzų vadiname „Christos“, tai reiškia „pateptuoju“. Ką gi reiškia šis patepimas? Jėzaus žmogystė, įtraukta į Sūnaus vienybę su Tėvu, yra persmelkta Šventosios Dvasios. Patepami būdavo Senosios Sandoros karaliai ir kunigai skiriant juos tarnybai. Tai buvo išrinkimo simbolis. Tačiau Jėzaus patepimas tampa nauja tikrove: Jo būtis persmelkiama Šventosios Dvasios, Jos patepimo.

Šiandien, brangieji, susirinkę į Krizmos šv. Mišias, švenčiame Šventosios Dvasios patepimo dovaną Bažnyčiai. Per Krikštą mes visi dalyvaujame Kristaus patepime – Jo misijoje nešti pasauliui išgydymą, viltį ir išgelbėjimą. Šis pašaukimas skirtas visiems pakrikštytiesiems, o ypač mums, kurie vadinamės Viešpaties kunigais.

Per šią liturgiją palaiminsime aliejus, kurie šiais metais bus naudojami teikiant sakramentus. Aliejai yra apčiuopiamas priminimas apie Šventosios Dvasios malonę, mums dovanojamą, kai atveriame savo širdis Dievo veikimui. Patepimas aliejais Bažnyčios švenčiamuose sakramentuose reiškia Šventosios Dvasios veikimą. Tai ne tik simbolis, bet tikras ir apčiuopiamas Jos prisilietimas.

Patepimas aliejais Bažnyčios švenčiamuose sakramentuose reiškia Šventosios Dvasios veikimą. Tai ne tik simbolis, bet tikras ir apčiuopiamas Jos prisilietimas.

Per išganymo istoriją apie tvano pabaigą ir Dievo atneštą ramybę Gerosios naujienos simboliu tapo balandis, nešantis alyvos šakelę. Simboliu tapo ir pats aliejus. Šio ryto liturgijos centre yra šventųjų aliejų – katechumenų, ligonių ir krizmos – pašventinimas.

Katechumenų aliejus reiškia Dievo išėjimą mūsų ieškoti. Šis aliejus mums primena, kad pats Viešpats tapo žmogumi ir nužengė į žmonių tarpą, prisiimdamas ir mirties naktį. Tai giliõs bendrystės su žmogumi ženklas. Katechumenų aliejus simbolizuoja kvietimą į bendrystę ir Dievo vaikų šeimą. 133-iosios psalmės žodžiais tariant: „Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą – Araono barzdą, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro“ (2 eil.).

Taigi čia įvaizdis, kad aliejaus kvapas apima ne tik patį pirmąjį izraelitų vyriausiąjį kunigą Araoną ir skleidžiasi apie jo asmenį. Šis kvapas pasiekia, jei galima taip sakyti, ir „pakraščius,“ apie kuriuos dažnai užsimena mūsų popiežius Pranciškus.

Ligonių aliejus primena, kad Jėzus skiria Bažnyčiai gydymo užduotį skelbiant Dievo Karalystę, kaip Jis pats tai darė vaikščiodamas po visą kraštą. Pirmajame šios dienos skaitinyje rašoma, jog pats skelbimas yra gydymo veiksmas guodžiant prislėgtuosius (plg. Iz 61, 1).

Aišku, nuo šios pagrindinės užduoties yra neatsiejamas ir konkretus ligos bei kančios gydymas. Ligonių aliejus primena viltį, kai pats Dievas Gerojo samariečio asmenyje pasilenkia prie sumušto leisgyvio vargšo ir pila jam ant žaizdų aliejų. Tai priminimas, kad mes visi esame kviečiami tepti mūsų brolių ir seserų nevilties bei nusiminimo žaizdas vilties aliejumi!

Ir štai tauriausias iš visų Bažnyčios aliejų – šventoji Krizma. Tai alyvų aliejaus ir kvapniųjų augalų mišinys. Krizma skirta sakramentams, kuriais suteikiama Šventoji Dvasia, tai yra Krikštui, Sutvirtinimui, kunigo ir vyskupo šventimams.

Krizma – tai Dievo gailestingumo mums ženklas. Dievas patiki žmogui ypatingą misiją, patepa Šventąja Dvasia nešti Gerąją Naujieną. Jis išsirenka mus būti Jo malonės ir buvimo mūsų brolių ir seserų tarpe įrankiais, dalyvauti visuotinėje tikinčiųjų kunigystėje.

„O Jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: ‚Mūsų Dievo tarnai‘“ (Iz 61, 6) – byloja šiandien girdėtas pranašo Izaijo pažadas. Ką gi daugiau šiandien reikštų būti mūsų Dievo tarnais, jei ne būti gailestingumo ir tiesos apaštalais!

Brangūs broliai kunigai! Ši diena mums primena, kad mes, būdami patys vargšai prieš Dievo šventumą, Kunigystės sakramento galia esame patepti Jėzaus galia, veikiame Jo vardu – in persona Christi. Jis nori nešti per mus Gerąją naujieną vargdieniams. Jis nori mūsų gyvenimu ir veikimu vaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malones.

Ar esame geri šios didžios pasiuntinybės daliniñkai? Kaip mums sekasi būti gerais Gerosios naujienos nešėjais? Kokio patepimo šiandien iš mūsų laukia žmonės? Ar mes duodame žmonėms suprasti, pasak apaštalo Pauliaus, „kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai jis ateis, – argi ne jūs?!“ (1 Tes 2, 19).

Didysis ketvirtadienis yra Kunigystės sakramento įsteigimo diena. Paskutinės vakarienės metu mūsų Viešpats įsteigė Naujojo Testamento kunigystę, melsdamas dangiškąjį Tėvą: „pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17). Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kurio šventimą, Jo velykinio slėpinio sudabartinimą, patikėjo mums, tapusiems Jo patepimo Šventojoje Dvasioje daliniñkais.

Šv. popiežius Jonas Paulius II, prieš 30 metų aplankęs ir mūsų Tėvynę Lietuvą, paskutiniame savo laiške kunigams 2005 metų Didžiojo ketvirtadienio proga sakė: „Mes, kunigai, esame šio švenčiausio slėpinio celebrantai ir sergėtojai. Šis mūsų ryšys su Eucharistija taip pat reikalauja iš mūsų „švento“ gyvenimo. Šiuo šventumu turėtų spindėti visas mūsų būties būdas ir pirmiausia celebracijos būdas. Tad leiskimės į šventųjų mokyklą!..

Daug palaimintaisiais ir šventaisiais paskelbtų kunigų tai pavyzdingai paliudijo tikėjimu uždegdami jų aukojamose Mišiose dalyvaujančius tikinčiuosius. Daugelis iš jų išsiskyrė ilga Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Pabūti eucharistinio Jėzaus akivaizdoje, tam tikra prasme pasinaudoti savo „vienatve“, kad ji būtų pripildyta Kristaus buvimo, reiškia suteikti savo šventimams visą artumo Kristui, iš kurio kyla mūsų gyvenimo džiaugsmas bei prasmė, šiluma.“

Šia proga, brangūs broliai, noriu padėkoti už jūsų tarnystę, atsidavimą, ištikimybę. Jūs išstovėjote iki šios dienos! Visiems mums gerai žinoma, jog tai nelengva, yra kaina, ir šiuo laiku tai rodo buvimą drauge su Kryžiaus kančia. Šiandien matome, kaip vyksta pasaulio transformacija, matome, kaip keičiasi kultūra, visuomenė, įpročiai, o Geroji naujiena nesikeičia! Vadinasi, turime rasti būdų skelbti Dievo žodį, gyventi kaip kunigai šioje kultūroje, išstovėti, jei reikia, ir prie Viešpaties Kryžiaus, kaip tąkart stovėjo Jo Motina Marija ir mylimasis mokinys Jonas.

Mums, broliai, teko šis laikas ir šio laiko išbandymai. Bet Jis, mus pakviesdamas, žinojo, jog būsime tinkami šiam laikui, todėl su dėkingumu artinamės prie altoriaus ir prašome: „Viešpatie, Tu matai mūsų silpnumą, ateik su ta galinga Dvasia, kurią pažadėjai Bažnyčiai ir perkeisk mus. Tik tavo malonės dėka esame, kitaip svyruotume ir griūtume. Todėl šiandien atnaujiname tą pasiryžimą, nes Tu nori mūsų „taip“, kuris leidžia tau galingai veikti trapioje žmogaus širdyje.“

Su dėkingumu širdyje už pašaukimo dovaną ir nuolankiai priimdami savo nepakankamumą tokiai didžiai tarnystei, drauge atnaujinkime šią valandą savo pasiryžimą, iš naujo tarkime Viešpačiui „taip“, atiduokime į gailestingąsias Jo rankas savo gyvenimo ir tarnystės dienas, kad būtume Jo džiaugsmas.

Mes, krikščionys, brangūs broliai ir seserys, esame visi per Krikštą pateptieji. Apaštalas Paulius sako: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai,“ turintys apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

Krikščionys pašaukti Dievo veikimą daryti regimą „šiandien.“ Esame patepti Šventąja Dvasia, tuo šventuoju Krizmos aliejumi, kad nebijotume Jo liudyti ir nutolusius vesti pas Dievą. Esame pašaukti nešti tą alyvmedžio šakelę į pasaulį.

Mūsų pareiga skelbti Dievo gelbėjantį gerumą. Tai mūsų ramybės ir vidinio džiaugsmo paslaptis.

Mūsų pareiga skelbti Dievo gelbėjantį gerumą. Tai mūsų ramybės ir vidinio džiaugsmo paslaptis. Kristus nugali ne kalaviju, bet kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą. Nugali savo didesnės meilės galia. Kristaus kryžius reiškia „ne“ smurtui. Tai Dievo pergalės ženklas, skelbiantis naują Jėzaus kelią.

Mūsų, pakrikštytųjų, bendra užduotis kelia mums klausimą: ar mes tikrai esame Šventosios Dvasios veikimo liudijimas pasauliui? Ar padedame atverti žmonėms kelius pas Dievą, ar veikiau jį paslepiame? Ar iš tiesų patys nenutolome nuo Dievo ir tikėjimo?

Viešpatie, leisk mums iš naujo Tave pažinti, Tave pamilti ir Tau atsiduoti! Juk „pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Patepk mus savo meile, liek Šventosios Dvasios malones, kad vėl galėtume džiugiai liudyti Tave pasauliui, ištroškusiam Tavo artumo ir paguodos!

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Viešpaties pateptieji appeared first on LAIKMETIS.

Dievo artumo dovana

Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

Brangūs broliai ir seserys,

šis pranašo Izaijo šūksnis, aidu atsikartojęs Viešpaties Jėzaus lūpose Nazareto sinagogoje, palydi mus į Didžiojo ketvirtadienio liturgiją. Ji mums primena krikščioniškojo patepimo dovaną, kai šventinami šventieji Krizmos, katechumenų ir ligonių aliejai. Ji mums kalba apie kiekvieno tikinčiojo misiją nešti Gerąją naujieną.

Švenčiame visuotinės ir tarnaujančios kunigystės dovaną – Dievo mums skirtą ypatingą pašaukimą dovanoti pasauliui Kristų. Didįjį ketvirtadienį Dievo tauta – Bažnyčia tarsi iš naujo pažvelgia į savo ganytojus kunigus, į jų misiją ir ypatingą pašaukimą, kuriuo Jėzus pasidalino su savo bičiuliais apaštalais tardamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai.“

Šią dieną kunigai drauge su savo vyskupais visose pasaulio katedrose atnaujina Kunigystės šventimų dieną duotus pažadus. Taip jie vėl iš naujo sudabartina Viešpačiui tartą „taip“ nešti Gerąją naujieną šiandienos pasauliui, išvargintam pandemijos, karo, liūdesio bei netikrumo.

Pasauliui reikia Dievo, Jo išgelbėjimo, reikia žmonių, kurie taria Jo meilės tarnystei tvirtą „taip“.

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21) – ištarė Jėzus nustebusiems savo gimtojo Nazareto miestelio gyventojams, kurie savo žvilgsnius įsmeigė į Jį. Jėzus, jiems puikiai pažįstamas, augęs dailidės Juozapo ir Marijos šeimoje, juos suglumino. Ir ne dėl perskaitytų pranašo Izaijo žodžių, bet dėl tos galios, kuri sklido iš Jo asmens aiškinant šiuos pranašiškus žodžius. Jiems prieš akis atsivėrė dieviškojo Asmens didybė ir paprastumas.

Jėzus padovanojo pasauliui Dievo artumą. Jis tapo sudabartinimu to, kuo taip ilgai vylėsi išrinktoji tauta. Jis įkūnijo galią, kurios apčiuopiamo veikimo ilgėjosi Jo tautos žmonės. Jis atnešė į jų tarpą Dievą – dovaną, kuri pranoko visus jų lūkesčius.

Tą kartą Nazareto gyventojus apėmė Dievo artumo nuostaba – kasdieniško, tačiau ir netikėto: ar tai gali būti artimas jų kaimynas? Tai pranoko bet kokį įprastą įsivaizdavimą, kas yra Dievas.

Šių metų gavėnią paženklino karas Ukrainoje. Tai, ką išvydo pasaulis pastarojo mėnesio dienomis, galima drąsiai įvardinti šėtoniškos galios siautėjimu. Ką gali žmogus, gyvenantis be Dievo, pamatėme šiurpiuose Bučos, Mariupolio, Berdiankos, Irpynės miestų vaizduose.

Atrodė, kad žmonija jau yra įveikusi pagundą spręsti problemas bombomis ir žmonių šaudymu. Ši iliuzija prasidėjus karui Ukrainoje subyrėjo. Dar kartą šiandienos žmonija mato savo pačios dramą, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo.

Dar kartą šiandienos žmonija mato savo pačios dramą, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo.

Ar taip įvyktų, jeigu būtų laikomasi Jėzaus įsakymo, „kad vienas kitą mylėtume, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12)? Šie dramatiški įvykiai mums primena, kaip svarbu žmogui yra gelbėjantis Dievo artumas!

Kaip svarbi yra Geroji naujiena, kurią nešti kviečiamas kiekvienas krikščionis! Kaip svarbūs kunigai, kurie pasauliui savo tarnyste dovanoja Viešpaties artumą – vienintelį, kuris gali šį pasaulį išlaikyti nesunaikintą! Pasauliui reikia Dievo, Jo išgelbėjimo, reikia žmonių, kurie taria Jo meilės tarnystei tvirtą „taip“.

Nešti Dievo artumą yra pašauktas kiekvienas pakrikštytasis, o ypač tas, kurį Viešpats pašaukė būti kunigu. Apie tai buvo aktualiai kalbėta šių metų vasario 17–19 dienomis Vatikane, Vyskupų kongregacijos simpoziume. Jame siekta pagilinti kunigystės teologiją, iš naujo apmąstyti esminius kunigo tapatybės bruožus katalikų Tradicijoje.

Kardinolas Marcas Ouelletas, susitikimo organizatorius, simpoziumo kalboje sakė: „Mums teks nueiti dar ilgą kelią, kol pakrikštytieji supras, kad jų krikštas yra ne tik „pasas į dangų“, bet ir pareiga perduoti likusiai žmonijai lobį, kurį jie nešioja savo širdyse per tikėjimą į Kristų.“

Na, o popiežius Pranciškus savo apmąstymus simpoziumo atidaryme įvardino kaip savo kunigiškojo gyvenimo „gulbės giesmę“, patikindamas, kad šios įžvalgos yra jo gyvenimiškosios patirties vaisius, o ne kokia nors teorija apie kunigystę.

Brangūs broliai kunigai ir visi Kristaus tikintieji, noriu šią mums brangią dieną priminti popiežiaus Pranciškaus minėtame simpoziume įvardintus keturis kunigiškojo gyvenimo ramsčius, jo pavadintus „keturiomis artumo formomis“, nes jie imituoja paties Dievo „stilių“, iš esmės esantį (intymumo) artumo stiliumi (plg. Įst 4, 7).

Popiežius sakė: „Jaučiu, jog šiuo istorijos momentu Jėzus dar kartą kviečia mus irtis į gelmę“ (plg. Lk 5, 4) pasitikint, kad Jis yra istorijos Viešpats ir kad Jo vedami atrasime kryptį, kuria turime eiti.“ Mūsų pačių gyvenime, o ir mūsų bendruomenėse dažnai trūksta užkrečiamo apaštališkojo uolumo, todėl jos stokoja entuziazmo ir patrauklumo.

Todėl turime naujai atrasti šį Dievo stilių, pasireiškiantį ypatingu, užjaučiančiu ir švelniu artumu, kad širdys iš naujo suvirpėtų troškimu panašėti į Jėzų, mylėti kitus taip, kaip Jėzus, ir taip daryti Dievą regimą šiame pasaulyje įgyvendinant mūsų pašaukimą į šventumą.

Pirmoji artumo forma – tai artumas Dievui. Kaip svarbu iš naujo įsijausti į Jėzaus žodžius: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės.“ Jono evangelijoje jais pabrėžiamas „pasilikimas“. Juk Jėzus sakė, kad tie, kurie yra Jame, duoda gausių vaisių, nes „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Toks artumas gimsta maldoje klausantis Viešpaties žodžio, švenčiant Eucharistiją, adoracijos tyloje, savęs patikėjime Marijai, išmintingame dvasios tėvo palydėjime ir Sutaikinimo sakramente.

Ar tikrai turime dvasios tėvą, ar dažnai atliekame išpažintį? Popiežius Pranciškus pastebi, kad „pernelyg dažnai kunigų gyvenime malda praktikuojama tik kaip pareiga; pamirštame, kad draugystė ir meilė kyla ne iš taisyklių laikymosi, bet yra esminis širdies pasirinkimas… Besimeldžiantis kunigas yra sūnus, nuolat prisimenantis, kas jis yra ir kad jis turi labai mylintį jį Tėvą. Besimeldžiantis kunigas yra sūnus, kuris laikosi arti Viešpaties“.

Svarbi popiežiaus pastaba, kad nereikia bijoti maldos patirties, mus tarsi įtraukiančios į dykumą, iš kurios neretai norima bėgti į tariamą interneto, televizijos ar kitų prasiblaškymo būdų „paguodą“. Tačiau žinome, kad būtent šioje dykumos tyloje prabyla Viešpats, kuris, pasak pranašo Ozėjo, sako savo tautai dykumoje: „Kalbėsiu jai švelniai“ (Oz 2, 14). Taip kunigas tampa artimesnis tautai, o būdamas artimas žmonėms jis patiria artumą savo Viešpačiui.

Antroji artumo forma – tai artumas vyskupui. Čia kyla dilema: ką reiškia paklusnumas vyskupui? Paklusti, pasak popiežiaus Pranciškaus, tai išmokti klausytis, prisiminti, kad niekam „nepriklauso“ Dievo valia, kad ją reikia suprasti tik įžvelgiant.

„Taigi paklusnumas yra dėmesingas įsiklausymas į Dievo valią, kuri atpažįstama būtent ryšyje, santykyje su kitais.“ Čia vyskupo vaidmuo – būti kiekvienam kunigui ir kiekvienai konkrečiai Bažnyčiai ryšiu, padedančiu įžvelgti Dievo valią, o ir pats vyskupas turi būti dėmesingas savo kunigų ir jam patikėtos šventosios Dievo tautos gyvenimui.

Paklusnumas yra esminis sprendimas priimti tai, ko iš mūsų prašoma; tai gali būti diskusija, atidus klausymasis, o kai kuriais atvejais – įtampa, bet ne lūžis. Tam būtinai reikia, kad kunigai melstųsi už savo vyskupus ir jaustųsi laisvi pagarbiai, drąsiai ir nuoširdžiai reikšti savo nuomonę.

O vyskupai turi parodyti nuolankumą, gebėjimą išklausyti, būti savikritiški ir leisti sau padėti. Jei sugebėsime išsaugoti šį ryšį, saugiai žengsime pirmyn – sako popiežius Pranciškus.

Trečioji artumo forma – tai artumas su kitais kunigais. Jėzus yra ten, kur yra vienas kitą mylinčių brolių ir seserų: „Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Brolybė, kaip ir paklusnumas, negali būti išorinė moralinė prievarta. Broliškumas reiškia sąmoningą pasirinkimą siekti šventumo kartu su kitais, o ne vienam pačiam.

Afrikiečių patarlė sako: jei nori eiti greitai, eik vienas; jei nori eiti toli, eik su kitais. Mums labai trukdo, pastebi popiežius, nesugebėjimas džiaugtis kitų geru, būtent pavydas, paplitęs kunigų bendruomenėse. Nėra taip, kad visi pavydi, bet pagunda pavydėti yra ranka pasiekiama. Turime būti atidūs, nes iš pavydo kyla apkalbos.

Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmonių vargo, paliestume kenčiantį kitų kūną, kad įžengtume į kitų gyvenimo tikrovę ir pažintume švelnumo galią.

Be to, popiežius priduria, kai klesti kunigų brolybė, artumas ir egzistuoja tikros draugystės ryšiai, tampa įmanoma ramiau išgyventi ir celibato gyvenimą. Celibatui būtini sveiki santykiai, tikrõs pagarbos ir tikro gerumo santykiai, giliai įsišakniję Kristuje. Be draugų ir be maldos celibatas gali tapti nepakeliama našta, o jo nesilaikymas kunigui yra kraštutinė vienišumo forma.

Galiausiai popiežius Pranciškus pristato ketvirtąją – kunigo artumo žmonėms – formą. „Meilė kitiems yra dvasinė jėga, traukianti mus į vienybę su Dievu“ (Evangelii gaudium, 272). Dėl šios priežasties tinkama kiekvieno kunigo vieta yra žmonių tarpe, glaudžiame santykyje su kitais. Kunigo misija yra aistra Jėzui ir aistra Jo žmonėms.

„Esu įsitikinęs, – sakė Šventasis Tėvas, – kad norint iš naujo suprasti kunigystės tapatybę, šiandien svarbu glaudžiai įsitraukti į tikrąjį žmonių gyvenimą, gyventi kartu su jais, neieškant pabėgimo – atsiribojimo kelių.“

Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmonių vargo, paliestume kenčiantį kitų kūną, kad įžengtume į kitų gyvenimo tikrovę ir pažintume švelnumo galią. Šiandien žmonės mūsų prašo būti užuojautos ir rūpesčio kupinais ganytojais, drąsos vyrais, galinčiais ištiesti pagalbos ranką, kontempliatyviais vyrais, skelbiančiais gydančią Prisikėlimo galią.

Brangūs broliai kunigai, šios artumo formos, kurios, pasak popiežius Pranciškaus, yra Viešpaties reikalaujamos – tai yra artumas su Dievu, artumas su vyskupu, artumas tarp mūsų, kunigų, ir artumas su šventąja ištikimąja Dievo tauta, – nėra papildoma našta: jos yra dovana, kurią Jis teikia, kad mūsų pašaukimas būtų gyvas ir vaisingas. Šiandien, Didįjį ketvirtadienį, atnaujinsime šį pašaukimą.

Brangūs tikintieji, melskitės už mus, Jūsų ganytojus, kad galėtume atspindėti savo gyvenimu Jėzaus mums dovanotą pašaukimą būti Jums geraisiais ganytojai, skelbiančiais Gerąją naujieną, dovanojančiais Viešpaties artumą ir drauge keliaujančiais su Jumis į mus mylinčio Tėvo glėbį. Amen.

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: tegu širdys iš naujo suvirpa troškimu panašėti į Jėzų appeared first on LAIKMETIS.

Kauno arkikatedroje Krizmos Mišios, kuriose paprastai dalyvauja visi arkivyskupijos dvasininkai, šiemet buvo švenčiamos apribojant ir pačių kunigų dalyvavimą. Į Krizmos Mišias buvo pakviesti tik dekanai, o visi liko švęsti per nuotolį. Tuo būdu arkivyskupijos kanalais kunigus pasiekė arkivyskupo Kęstučio Kėvalo sveikinimas šią Eucharistijos ir kartu kunigystės įsteigimo dieną, kai jie drauge atnaujina kunigystės pažadus.

Arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Krizmos Mišiose kreipėsi į kunigus ir tikinčiuosius: „Brangūs broliai kunigystėje, mieli tikintieji, Didysis ketvirtadienis – tai diena, kuri primena mums jaudinančias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dovanas pasauliui – Šv. Mišių auką ir kunigiškąjį pašaukimą bei tarnystę".

Toliau homilijoje buvo kalbama apie kunigiškąją tarnystę: „Šią dieną Dvylika apaštalų gauna užduotį švęsti Eucharistiją – Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentą, o per jų įpėdinius sakramentiniu rankų uždėjimu tęsti kunigiškąją tarnystę pasaulyje sudabartinant Viešpaties veikimą ir Jo artumą".

„Ši diena žymi, kad Kristus kunigui patikėjo savo veikimą in Persona Christi, Kristaus Asmenyje. Jis ne tik apaštalams liepė švęsti Eucharistiją savo atminimui. Jis prašė tą atminimą sudabartinti ir savo asmeniu, ir veikimu: ne tik švenčiant Jo Kūno ir Kraujo auką, bet ir patiems tampant auka, būtent dovana pasauliui. Kristus mus padarė šio didžio slėpinio dalininkais", - kalbėjo K. Kėvalas.

„Vyskupo rankų uždėjimu, tuo sakramentinės kunigystės ženklu, išreiškiama ypatinga asmens ir tarnystės vienybė su Kristumi. Ji reiškia ne tik „tu man priklausai,“ bet ir „tu esi mano rankų saugojamas ir globojamas“. Kančios išvakarėse Viešpats atidavė save į žmogaus rankas ir kaip perkeista duona bei vynas – kaip tas, kuris atiduoda savo kūną, visą save meilei iki galo".

Arkivyskupas K. Kėvalas pasakojo apie kunigo rankų patepimo prasmę: „Šios bendrystės ypatingas ženklas yra kunigo rankų patepimas šventąja Krizma kaip Šventosios Dvasios ženklu. Senajame Testamente patepimas yra tarnystės ženklas: karaliai, pranašai ir kunigai, tepami šiuo aliejumi, gauna ypatingą misiją ir tarnystę Dievo vardu. Jų patepimas reiškia Dievo artumą ir gaunamą užduotį Dievo tautai, veikti Jo vardu. Jėzus Kristus yra pateptasis".

Šiandienos Evangelijoje girdime: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Tai Dievo artumo ir palankumo ženklas, kuris tampa dovana pasauliui, jo vargdieniams, belaisviams, akliesiems ir prispaustiesiems.

„Kaip svarbu kunigo gyvenime šį artumą puoselėti ir jį dovanoti jam patikėtiems! Viešpats ne kartą, kaip pasakoja evangelistai, ištisai nakčiai pasitraukdavo į kalną maldai ir ypatingai bendrystei su Tėvu. Tas kalnas būtinas ir mums. Kunigas turi būti maldos vyras. To tikisi iš mūsų Viešpats. To laukia iš mūsų ir mūsų broliai bei seserys, kurie viliasi, kad mes būsime tie maldos ekspertai, kurie nešasi savimi Dievo artumo pajautą ir ja dalinasi visų paguodai", - buvo kalbama homilijos metu.

Buvo paminėtas ir popiežius Pranciškus: „Kai trūksta maldos jėgos, trūksta žodžio jėgos, vilties galios, ateina nuovargis. Ar atsimename, kaip popiežius Pranciškus, kalbėdamas mums čia, šioje Katedroje, prieš dvejus metus sakė: „Jei nenorite būti funkcionieriai, pasakysiu jums vieną žodį – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu. Ir arti greta žmonių... artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčios, žinote, kur gaunamos? Tabernakulyje".

„Kokia nuostaba ir paguoda lydėjo tą kartą sinagogoje besiklausančiųjų Jėzaus, kai Jis tarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai!“ (Lk 4, 21). O tada evangelistas pabrėžia: „Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį“ (Lk 4, 20). Žmonės žvalgosi Dievo artumo ir Jo veikimo ženklų. Jie ieško Jo paguodos ir padrąsinimo. Dievo tauta nori nukreipti akis į tuos, kuriais gali sekti, pasitikėti ir būti įkvėpti". -

K. Kėvalas kreipėsi į kunigus kalbėdamas apie jų pašaukimą tarnauti: „Mes, mieli broliai, esame pašaukti būti tos paguodos ženklais pasaulyje. Viešpats pasidalino su mumis savo misija, kad mes tęstume Jo veikimą pasaulio dienose ir laužydami duoną Šventoje Mišių aukoje, ir dosniai dalindami savo laiką bei buvimą šalia mums pavestiesiems, kad nuolat kviestume juos į bendrystę su Dangaus Tėvu".

Buvo primenama apie Gerosios Naujienos skleidima: „Brangūs broliai, ši diena mums primena, kad mes pirmiausia nešame Gerąją Naujieną šio pasaulio vargdieniams. Kaip mums sekasi nešti džiaugsmą, o ne susierzinimą, nešti paguodą, o ne nepasitenkinimą, iškęsti nuoskaudas ir nepasiduoti liūdesiui? Nusiminimui, pasimetimui ir susierzinimui šiame pandemijos laike priežasčių daug.

Arkivyskupas kunigus kvietė būti stiprius: „Tačiau Geroji Naujiena ir šiuo nelengvu laiku visiems mums sako, kad nežiūrint laiko išbandymų išlieka viltis, ramybė, džiaugsmas, nes stovime ant tvirtos uolos – Bažnyčios, ir „pragaro vartai jos nenugalės“, kaip sakė Jėzus apaštalui Petrui (Mt 16, 18)".

Kunigas savo gyvenimu ir tarnyste taip pat turi tapti paguodos ir vilties ženklu.

Buvo kalbama apie kunigų pareigas: „Nojaus laikais atslūgstančio tvano ženklas tapo balandis, nešantis alyvos medžio šakelę. Kunigas savo gyvenimu ir tarnyste taip pat turi tapti paguodos ir vilties ženklu. Jo pareiga – kviesti žmones į susitaikinimą vienų su kitais ir su Dievu. Pareiga kviesti žmones atsisakyti smurto ir gerbti kitą besąlygiškai".

Taip pat buvo primenami kunigystės tikslai ir uždaviniai: „Kunigo tikslas – mokyti kitus maldos ir pačiam melstis. Jo uždavinys – pilti gydantį aliejų ant žaizdų šio pasaulio pakraščiuose atsidūrusiems sužeistiesiems. Ir, nepaisant to vis dar pasitaikančio nedėkingumo ar nesupratimo, tapti, pasak apaštalo Pauliaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus „džiaugsmo talkininkais“ (plg. Apd 5, 41).

Buvo aiškinama apie šventinamus aliejus: „Šiandieną šventinamų aliejų prasmė gali būti sugretinta su kunigystės užduotimi: skelbti džiaugsmą Kristaus mums atnešta žinia, būti stipriems išbandymuose bei stiprinti mūsų brolius ir seseris jų kovose ir būti ramybės nešėjais šiandienos neramaus pasaulio žmogui".

Apie kunigystė K. Kėvalas kalbėjo tokiais žodžiais: „Mes, kunigai, esame didelės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus misijos dalis. Mes dalinamės Jo tarnyste, kuri apima taip pat ir Kryžiaus slėpinį. Jis mums primena, kad Kristus nugali šio pasaulio kunigaikštį ne kalaviju, bet Kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą ginklais ne iš šio pasaulio".

Mišių metu buvo prisimintas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, kurio 150-ąsias gimimo metines netrukus minėsime. Anot K. Kėvalo, jis „savo gyvenimo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko „Blogį nugalėk gerumu“. Ir mums šiandien tai primena, kokia didelė yra meilės galia. Tik tokia meilė veda į Prisikėlimą, tik tokia meilė gelbėja amžinajam gyvenimui. Tai pergalės ženklas, rodantis Jėzaus kelią ir kvietimą mums tapti Jo „šventumo dalininkais“ (Žyd 12, 10). Todėl „tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius!“ (Apr 1, 5–6).

Kauno arkivyskupija informuoja, kad Krizmos Mišias arkikatedroje drauge šventė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, diakonai Darius Chmieliauskas ir Audrius Jasinskas, patarnavo seminaristai.

Savo homilijoje arkivyskupas K. Kėvalas atkreipė dėmesį į ypatingą Šventosios Dvasios ženklą, kitados lydėjusį kunigų šventimus, tai yra jų rankų patepimą šventąja Krizma. „Tai Dievo artumo ir palankumo ženklas, kuris tampa dovana pasauliui, jo vargdieniams, belaisviams, akliesiems ir prispaustiesiems. Kaip svarbu kunigo gyvenime šį artumą puoselėti ir jį dovanoti jam patikėtiems!“ – buvo sakoma homilijoje, primenant ir Kauno arkikatedroje popiežiaus Pranciškaus 2018 m. rudenį išsakytą paraginimą dvasininkams būti arti Dievo ir arti žmonių.

The post Kauno arkivysk. Kęstutis Kėvalas: kunigas savo gyvenimu turi tapti paguodos ir vilties ženklu appeared first on LAIKMETIS.

Krizmos Mišių homilijoje popiežius visų pirma kreipėsi į brolius kunigus iš Romos vyskupijos, kurie sudarė didžiąją šių apeigų dalyvių dalį. 

Evangelijoje, pasak jo, matome, kaip mainėsi Jėzaus besiklausiusių žmonių jausmai. Pokytis yra dramatiškas ir mums parodo, kad persekiojimas ir Kryžius yra susiję su Evangelijos skelbimu. Susižavėjimą, kurį sužadino iš Jėzaus burnos sklidę malonės kupini žodžiai, Nazareto žmonės išlaikė neilgai. „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ – kažkas paklausė (žr. Lk 4).

„Tai dviprasmiškas klausimas. Kai kas gali jį ištarti, kad išreikštų džiaugsmą ir nuostabą, kad itin kuklioje aplinkoje atsirado žmogus, kuris kalba su tokia galia. Kai kas tokiais pačiais žodžiais gali pasišaipyti – ką šis žmogus apie save galvoja?", - klausė Pranciškus. 

„Vis dėlto, pažvelgus į konkretų kontekstą, šiuose žodžiuose jau regimas daigas prievartos, kuri vėliau smogė Jėzui. Kai kuriose situacijose Viešpats tylėdavo ar pasitraukdavo į kitą vietą, tačiau šį kartą atsakė, kad parodytų piktojo logiką, slypinčią už, rodos, paprastos pastabėlės: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: 'Gydytojau, pats pasigydyk' – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.

„Pats pasigydyk“ – šis motyvas lydi Viešpatį iki pat Kryžiaus. „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbėja“ (Lk 23, 35). Popiežius aikino: „Viešpats nesiginčija su piktąja dvasia, tačiau, kaip visada, atsako Rašto žodžiais. Jis priminė, kad tokie pranašai, kaip Elijas ar Eliziejus, nebuvo priimti savųjų, priešingai, juos išgirdo du svetimšaliai, du kitos religijos žmonės: našlė finikietė ir siras. Šie žodžiai, kaip matome evangeliniame pasakojime, pataikė tiesiai į centrą". 

Jėzaus žodžiai, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi galią iškelti į dienos šviesą tai, kas yra širdyje, kurioje dažniausiai viskas susipynę. Tai ir sukelia dvasinę kovą. Matydami Viešpaties gailestingumą, girdėdami jo palaiminimus ir tuo pat metu perspėjimus – „vargas jums“, jaučiame, jog turime atskirti dalykus ir pasirinkti. 

Aptariamame Evangelijos epizode matome, jog minia nepriėmė Viešpaties žodžio, priešingai, įsiuto ir bandė atimti Jam gyvybę. Tačiau „Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“ – jo valanda dar nebuvo atėjusi. 

Dar nebuvo jo valanda, tačiau į Viešpatį nukreipto ir jo gyvybei grasinusio pykčio ir žiaurumo pagreitis rodo, kad ta valanda gali ištikti kiekvieną akimirką. 

„Tuo šiandien ir noriu su jumis, brangūs kunigai, pasidalyti: džiugaus skelbimo valanda ir persekiojimo bei Kryžiaus valanda eina kartu“, – sakė popiežius. Evangelijos skelbimas visada siejasi su konkrečiu kryžiumi. Romi Žodžio šviesa geranoriškose širdyse gimdo šviesą, o kitokiose – sumaištį ir atmetimą, pažymėjo Šventasis Tėvas ir priminė įvairius Evangelijos palyginimus ar epizodus. 

„Lauke išbarstyta geroji sėkla duoda šimteriopą derlių, tačiau taip pat žadina nakties metu murmėjimo sėklą sėjančio priešo pavydą. Gailestingojo tėvo švelnumas nustebina sūnų paklydėlį, tačiau tuo pat metu sukelia vyresniojo brolio apmaudą. Vynuogyno šeimininko dosnumas sužadina vėlai darbą pradėjusių darbininkų dėkingumą ir tuo pat metu prišaukia anksčiau darbą pradėjusių darbininkų, įžeistų šeimininko gerumo, aštrias pastabas. Jėzaus artumas nusidėjėliams laimi Zachiejaus, Mato, samarietės širdis, bet sukelia savo teisumu įsitikinusiųjų panieką", - rašoma „Vatican News". 

„Visa tai mums leidžia matyti, kad Gerosios Naujienos skelbimas slėpiningai siejasi su persekiojimu ir Kryžiumi“, – pakartojo popiežius Pranciškus, priminęs šv. Ignaco Lojolos pastabą, kad šią tiesą atspindi jau pačios Jėzaus gimimo aplinkybės.

Kokias naudingas įžvalgas savo kunigiškam gyvenimui galime padaryti, kontempliuodami Kryžiaus – nesupratimo, atmetimo, persekiojimo – buvimą jau pačioje evangelinio skelbimo pradžioje ir širdyje?

„Kokias naudingas įžvalgas savo kunigiškam gyvenimui galime padaryti, kontempliuodami Kryžiaus – nesupratimo, atmetimo, persekiojimo – buvimą jau pačioje evangelinio skelbimo pradžioje ir širdyje?“ – klausė Šventasis Tėvas. Jis pateikė dvi pastabas.

Visų pirma, kryžius nėra nelaimingai sutapusių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas. Kryžius Viešpaties gyvenime buvo dar prieš viešąją veiklą ir net gimimą. Kryžių jautė Marija, išgirdusi Angelo kvietimą. Kryžių jautė, negalėdamas užmigti ir pažadėtosios nuotakos norėjęs atsisakyti Juozapas. Galima būtų tęsti toliau. 

Tačiau, nors visi istorijos nukryžiuotojai tvirtina, jog kryžius tėra šalutinė pasekmė, taip nėra: kryžius nepriklauso nuo aplinkybių.

Kodėl Jėzus prisiėmė visą kryžiaus naštą, visą kančią? Kodėl apkabino draugų išdavystę ir apleidimą, neteisingą suėmimą, savavališką teismą, neproporcingą nuosprendį, priėmė antausius ir spjūvius vien iš beprasmio piktumo? Jei vien aplinkybės būtų lėmusios kryžiaus gelbstinčią galią, Viešpats nebūtų visko priėmęs. Tačiau, kai atėjo valanda, vienareikšmiškai apglėbė viską, nesiderėdamas.

„Antroji įžvalga yra tokia: tiesa, kad integrali mūsų žmogiškosios egzistencijos, ribų ir trapumo dalis yra susijusi su kryžiumi. Tai pat tiesa, kad kryžius apima ir tai, kas nėra mūsų prigimties dalis, tačiau įkandimas gyvatės, kuri, matydama beginklį Nukryžiuotąjį, jam gelia, bando apnuodyti ir nuvertinti visą jo darbą. Šiuo įkandimu stengiamasi pašiepti, sustingdyti, bevaisiu ir nereikšmingu padaryti kiekvieną jo patarnavimą ir meilės auką kitiems. Tai yra piktojo nuodai, kurie sklinda ir toliau: išsigelbėk pats“, – tęsė popiežius. 

Bet, kaip pažymi šv. Maksimas Išpažinėjas, būtent per šį žiaurių ir skausmingą, mirtiną įkandimą galiausiai iškyla Dievo triumfas, kuris apvertė demono ketinimus: Viešpats nebuvo apnuodytas, bet sukūrė priešnuodį mums, panaikinantį piktojo galią. 

„Prašykime Viešpaties malonės pasinaudoti šiomis įžvalgomis: tiesa, kad Evangelijos skelbimas apima ir kryžių, tačiau tai kryžius, kuris gelbėja“, – kvietė Pranciškus.

„Mes nesame bailūs pabėgėliai“, – rašė laiško žydams autorius, kviesdamas tvirtai laikytis tikėjimo. Panašiai ir mes, pasak popiežiaus, neturime piktintis, nes ir Jėzus nesipiktino matydamas, kad jo geroji išganymo žinia vargšams buvo lydima riksmų ir grasinimų tų, kurie nenorėjo jo girdėti; nes ir Jėzus nesipiktino, kai gydė ligonius moralistinių, legalistinių, klerikalistinių argumentų kontekste; nes ir Jėzus nesipiktino, kai jo skelbiami malonės metai – apimantys visą istoriją – sukėlė viešą skandalą, kuris šiandien galbūt patektų tik į provincijos laikraščio trečiąjį puslapį. 

„Neturime piktintis, nes Evangelijos skelbimas veiksmingas ne dėl mūsų iškalbos, o dėl kryžiaus, kaip pažymi apaštalas Paulius (1 Kor 1, 17) ir prideda, kad kančia dėl Evangelijos yra ne mūsų, o paties Kristaus kančia mumyse, kad mes skelbiame ne save pačius, o Kristų. 

Homiliją popiežius Pranciškus užbaigė asmeniniu prisiminimu: tamsiu momentu jis maldoje prašė Viešpaties išlaisvinti iš sunkios situacijos. Vadovaudamas dvasinėms pratyboms, klausydamas išpažinčių, sutiko seną vienuolę su labai šviesiomis akimis, tikrą Dievo moterį, ir paprašė, kad ji, vietoj atgailos, melstų jam malonės gauti atsakymą. Vienuolė ilgokai patylėjo, tarsi melsdamasi, o po to pasakė: „Viešpats tikrai tokią malonę suteiks, tačiau neapsirikite: jis ją suteiks dievišku būdu“.

„Man tai labai padėjo: išgirsti, kad Viešpats visada duota to, ką prašome, bet savu, dievišku būdu. Šis būdas apima kryžių. Ne dėl mazochizmo, bet dėl meilės, meilės iki galo.“

Galima pridurti, kad Didžiojo ketvirtadienio liturgija susideda iš dviejų dalių: Krizmos  Mišių ryte ir Paskutinės vakarienės Mišių vakare. Pastarosioms Šv. Petro bazilikoje vadovaus kardinolas Giovanni Battista Re

The post Popiežius: kaip nuodai virsta priešnuodžiu appeared first on LAIKMETIS.

Kaip informuoja Kauno arkivyskupija, Maldos vakaras vakar buvo pradėtas Švenčiausiojo Sakramento adoracijos valanda. Jos metu arkivyskupas K. Kėvalas kvietė žvelgti į Kryžių, kuris dabar bažnyčiose yra pridengtas nuo mūsų žvilgsnio.

„Kryžius – tai didžiausia, atsiduodanti Tėvui Jėzaus meilė. Kryžius – mūsų išgelbėjimo įrankis, nuoroda į Kristaus ir mūsų prisikėlimą", - sakė arkivyskupas. Savo Mišių homilijoje jis pastebėjo, jog Judas sąmoningai pasirinko nuodėmę ir išdavė Mokytoją. Mato evangelijoje, pasakojančioje apie Judo išdavystę, pasak ganytojo, yra sakoma, jog žmogaus prigimtis pajėgi pasirinkti. Nuodėmė gali pargriauti ir pražudyti žmogų. Tačiau Jėzus gelbėja kiekvieną, kuris šaukiasi pagalbos.

Taip pat arkivyskupijos feisbuko paskyroje pranešama, kad balandžio mėnesio maldos intencija yra Šventojo Tėvo intencija. Kaip paaiškinama, ji yra už visus, kurie rizikuoja savo gyvybe kovodami už pagrindines teises prieš diktatūras, autoritarinius režimus ir netgi krizę patiriančiose demokratijose. Kauno arkivyskupijos intencija - „kad sutikę prisikėlusį Kristų turėtume drąsos atsiliepti į Jo šaukimą ir sekti paskui Jį".

Kaip primenama arkivyskupijos feisbuko paskyroje, balandžio 1-ąją Krizmos Mišiose vyskupijų katedrose palaiminama šventoji Krizma, katechumenų ir ligonių patepimo aliejai. Atnaujinami Kunigystės pažadai.

Buvome kviečiami 10.00 val. stebti Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Kęstutis Kėvalas savo homilijos metu sakė: „Mes, kunigai, esame didelės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus misijos dalis. Mes dalinamės Jo tarnyste, kuri apima taip pat ir Kryžiaus slėpinį. Jis mums primena, kad Kristus nugali šio pasaulio kunigaikštį ne kalaviju, bet Kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą ginklais ne iš šio pasaulio".

Kauno arkivyskupija per Velykų tridienį kviečia keliauti su kunigo Artūro Kazlausko katechezėmis. „Krizmos („patepimo“ iš graikų kalbos) aliejumi bus patepta galva konsekruojamam vyskupui, patepamos rankos įšventinamajam kunigui. Juo bus patepamos bažnyčios sienos. Tai patepimo ženklas. Tie, kas bus patepti, bus panašūs į Pateptąjį. Jėzų mes vadiname Pateptuoju“, – be kita, sakoma katechezėje apie Krizmos Mišias. Joje išgirsime ir apie ypatingą Didžiojo ketvirtadienio Eucharistijos apeigą – kojų mazgojimą bei rinkliavą, kuri skiriama vargšams.

The post Velykų tridienis Kauno arkivyskupijoje appeared first on LAIKMETIS.