Visgi šiandien Kristina jau septynerius metus gyvena be ligos atkryčių, nes yra radusi patikimų būdų valdyti savo ligą. Jos istorija – įrodymas, kad net ir sunkių psichikos sveikatos sutrikimų atveju galima susigrąžinti pilnavertį gyvenimą.

Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, „Kristinos istorija rodo, kad net ir sudėtinga būklė jokiu būdu nėra nuosprendis. Ir nors kartais žmonės iš specialistų tikisi stebuklingos piliulės, tačiau tvariems pokyčiams svarbus sunkumus patiriančio žmogaus įsitraukimas ir nuoseklios kasdienės pastangos. Sveikimas prasideda tada, kai žmogus ne tik gauna reikiamą pagalbą, bet ir pats imasi aktyviai dalyvauti savo sveikimo procese.“

Augant pasaulis atrodė pilkas

Kristina pasakoja, kad jos gyvenimą „tamsus fonas“ lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Gimusi ir augusi provincijoje, ji gyveno su močiute, nes tėvai nepanoro jos auginti.

Pašnekovė prisimena, kad sovietiniais metais apie psichikos sveikatą buvo žinoma mažai, o žmogus, išdrįsęs kalbėti apie savo vidinius sunkumus, dažnai likdavo nesuprastas ar net būdavo pajuokiamas. „Tai buvo laikai, kai žmonės apie depresiją nežinojo beveik nieko. Jei kažkas jausdavosi blogai, buvo laikoma, kad tam žmogui reikėtų daugiau dirbti ir mažiau skųstis. Aš pati ilgą laiką save įtikinėjau, kad mano būsena yra normalaus gyvenimo dalis, kadangi sunkumais neturėjau su kuo pasidalinti, o ir sau pačiai buvo gėda pripažinti, kad jaučiuosi blogai. Be to, išoriškai atrodė, kad lyg ir viskas gerai – mokytis sekėsi, turėjau draugų, o tuo tarpu viduje visada tvyrojo keista tuštuma, pasaulis atrodė pilkas“, – pasakoja Kristina.

Gyvenimas griuvo ne kartą

Pirmasis didelis lūžis jos gyvenime įvyko baigus magistrantūros studijas prestižiniame universitete Anglijoje, sugrįžus į Lietuvą ir čia sukūrus šeimą. Tuo metu Kristina susidūrė su pirmuoju psichozės epizodu: „Viskas įvyko staiga. Vieną rytą pasijutau keistai – buvau neįprastai energinga, pilna minčių, kurios lėkė kaip pašėlusios. Artimieji greitai pamatė, kad kažkas ne taip – juokiausi be priežasties, kalbėjau labai greitai, buvau nerami. Galiausiai, nebesugebėjau nei logiškai kalbėti, nei suvokti aplinkos, ir mane išvežė į ligoninę. Taip prasidėjo kone 20 metų trukusi kelionė per psichiatrines ligonines, skirtingus vaistus ir nuolatinius bandymus atsitiesti.“

Kristinos išgirsta diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, apimantis depresinius epizodus ir jiems priešingas maniakines būsenas. Ji dalinasi, kad „didžiausias iššūkis ligoninėje – ne diagnozė ar vaistai, bet jausmas, kad esi išplėštas iš gyvenimo. Praleisdavau ten ištisus mėnesius, o kai grįždavau į kasdienybę, jausdavausi kaip nebepriklausanti šiam pasauliui. Pamenu, mąstydavau, ar kada nors pajėgsiu vėl būti savimi?“

Diagnozės stigma

Kristina gerai prisimena, kad jai diagnozavus psichikos sutrikimą, susidūrė su aplinkinių nesupratimu: „Vieni draugai tiesiog nutolo, kiti elgėsi taip, tarsi turėčiau būti nuolat globojama. Labiausiai skaudino, kai žmonės į mane žiūrėjo kaip į silpną ar nepatikimą žmogų, kuris negali priimti sprendimų. Tai privertė mane ilgą laiką slėpti savo diagnozę, ypač darbinėje aplinkoje.“

Tausojant savo sveikatą, Kristinai darbą susirasti tapo gerokai sunkiau. Moteris netruko suprasti, kad dažnoje darbovietėje keliami aukšti reikalavimai ir streso kupina aplinka bus sunkiai suderinama su jos sveikatos būkle, todėl dabar Kristina sako nesivaikanti sudėtingų pareigų, dirbanti paprastą darbą, kuriame pavyksta išlaikyti ramybę ir savo gyvenimo kontrolę.

Moteris niekuomet neprarado noro siekti mokslo aukštumų, tačiau susirgus taip pat teko susidurti su stigma: „Kartą psichiatras, išgirdęs, kad noriu studijuoti doktorantūroje, tiesiog pasakė, kad man nereikia tokių iššūkių, o turėčiau susikoncentruoti į sveikatą. Ir nors disertacijos rašyti neužbaigiau, vis tiek jaučiu, kad teisingai pasielgiau neatsisakydama savo svajonės.“

Atrasti būdai padėti sau

Gyvendama su liga Kristina suprato, kad sveikimas – tai kur kas daugiau nei tinkamas vaistų vartojimas. Pirmiausia, ji atrado 12 žingsnių programą, kuri padėjo geriau suprasti savo emocijas ir gyvenimo patirtis.
Nors seniau manė, kad ši programa skirta tik priklausomybių turintiems žmonėms, galiausiai suprato, kad ji puikiai tinka visiems, kurie išgyveno sudėtingą vaikystę ar turėjo emocinių traumų: „Ten gavau tai, ko niekada neturėjau – bendruomenę, kur galėjau kalbėti atvirai. Per tuos susirinkimus supratau, kad didelė mano vidinių sunkumų dalis kyla iš emocinio apleistumo vaikystėje. Tai nebuvo smurtas, bet ir nebuvau apsupta emocinio palaikymo, kurio taip reikėjo.“

Svarbia pagalba Kristinai tapo programa „Be depresijos“: „Apie šią programą sužinojau atsitiktinai, kai buvau ties naujo depresijos epizodo riba. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos ten supratau, buvo tai, kad sveikimas – tai procesas. Nėra vieno stebuklingo sprendimo. Tai daugybė mažų pasirinkimų kiekvieną dieną: nuo to, kaip rūpinuosi savo kūnu, iki to, kaip leidžiu laiką ir kokias mintis puoselėju.“

Pasak programos „Be depresijos“ kūrėjos psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, kovo 17-ąją vėl startuosianti „programa yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais ir sukaupta profesine patirtimi. Ji apima ne tik emocinę sveikatą, bet ir fizinę – kalbama apie mitybą, judėjimą, organizmo bioritmus. Labai svarbi programos dalis – savo savijautos pokyčių stebėjimas ir mokymasis geriau suvokti, kas su manimi vyksta, atgauti kontrolės jausmą, mažinti bejėgiškumo ir nevilties patyrimą, ir rinktis tinkamus būdus sau padėti.“

Net mažiausi žingsniai yra svarbūs

Dabar Kristina jau septynerius metus gyvena be ligoninės: „Įdėmiai stebiu savo emocinę būseną, jei reikia – koreguoju gyvenimo būdą ir gydymą kartu su gydytojo pagalba. Tai nuolatinis darbas su savimi, bet dabar jaučiuosi turinti gyvenimą savo rankose. Žinoma, būna dienų, kai jaučiuosi blogai, bet dabar žinau, ką daryti. Man padeda pasivaikščiojimai, muzikos klausymas, bendravimas su žmonėmis, kurie mane supranta. Ypač svarbu neleisti sau užsidaryti – net jei atrodo, kad nenoriu nieko matyti, priverčiu save išeiti iš namų. Supratau, kad net mažiausi žingsniai į priekį yra svarbūs.“

Pašnekovė sako laikui bėgant įsisąmoninusi, kad turi teisę jaustis gerai ir išmokusipriimti save tokią, kokia yra: „Nebėgu nuo savo praeities – išmokau su ja gyventi. Daugelį metų galvojau, kad turiu pasikeisti, kad tapčiau „normali“. Kad negaliu būti verta meilės ar pagarbos, jei turiu psichikos sutrikimą, bet dabar suprantu, kad verta priimti save su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Tik kai nustojau kovoti su savo liga kaip su priešu, pradėjau jaustis geriau. Tikiuosi, kad mano istorija padės bent vienam žmogui suprasti, kad jis nėra vienas“, – apibendrina Kristina.

The post Su psichikos sveikatos sunkumais gyvenanti Kristina: esu daugiau nei mano liga appeared first on LAIKMETIS.

„Popiežius praleido ramią naktį ir ilsisi“, – sakoma pareiškime.

88 metų pontifikui penktadienį dėl kvėpavimo krizės buvo prijungtas kvėpavimo aparatas, sakė Vatikanas.

Gydytojai sakė, kad per ateinančias 24-48 valandas paaiškės, ar kvėpavimo sutrikimai pablogino jo būklę, ar ne, sakė šaltinis Vatikane.

Pavojus išlieka, bet pontifikas yra geros nuotaikos, pridūrė šaltinis.

Pranciškus vasario 14 dieną buvo hospitalizuotas dėl bronchito, tačiau jo būklė pablogėjo ir išsivystė dvigubas plaučių uždegimas.

Medicinos ekspertai įspėjo, kad dėl Pranciškaus amžiaus ir lėtinės kvėpavimo takų ligos, kuria jis serga, sveikimas užtruks.

Popiežiui, beveik 1,4 mlrd. pasaulio katalikų vadovui, dar jaunystėje buvo pašalinta dalis vieno plaučio, o pastaraisiais metais jis vis dažniau susiduria su sveikatos problemomis.

Jis yra linkęs sirgti bronchitu, kenčia klubų ir kelių skausmus, dėl kurių turi naudotis neįgaliojo vežimėliu.

Nepaisant to, Pranciškus ir toliau dirbo specialiuose Gemelli (Džemelio) ligoninės apartamentuose 10 aukšte.

Be to, pasak Vatikano, tarp poilsio ir maldų jis darė kvėpavimo pratimus.

The post Popiežius patyrė kvėpavimo krizę, padėtį pavyko stabilizuoti - Vatikanas appeared first on LAIKMETIS.

Vatikanas nurodė, kad popiežius yra budrus ir sėdi savo krėsle, tačiau jam taip pat reikia „didelio srauto deguonies“ ir kraujo perpylimo.

„Šventojo Tėvo būklė tebėra kritinė, todėl, kaip paaiškinta vakar, pavojus popiežiui dar nepraėjo“, - pranešė Vatikanas savo įprastiniame ankstyvą vakarą atnaujintame pranešime.

„Šį rytą popiežiui Pranciškui prasidėjo užsitęsusi astminė kvėpavimo takų krizė, dėl kurios taip pat prireikė didelio srauto deguonies“, – sakoma pareiškime.

Pareiškime priduriama, kad kasdien atliekami kraujo tyrimai parodė su anemija susijusią būklę, „dėl kurios prireikė kraujo perpylimo“.

„Šventasis Tėvas tebėra budrus ir dieną praleido krėsle, nors kentėjo labiau nei vakar. Šiuo metu prognozės yra rezervuotos“, – priduriama jame. 

Pranciškus vasario 14 dieną buvo paguldytas į Romos Gemelli (Džemelio) ligoninę dėl bronchito, tačiau vėliau jis išsivystė į abiejų plaučių uždegimą. Pontifiko sveikatos būklė sukėlė didelį nerimą.

Penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš popiežių gydančių gydytojų sakė, kad pavojus 88 metų pontifikui dar nepraėjo. 

The post Popiežiaus Pranciškaus būklė kritinė - Vatikanas appeared first on LAIKMETIS.

„Naktis praėjo ramiai, popiežius pailsėjo“, – trumpame pranešime teigė Šventasis Sostas.

Šeštadienio vakarą jis buvo pranešęs, kad popiežių ištiko astmos priepuolis ir prireikė kraujo perpylimo.

Pranciškus vasario 14 dieną buvo paguldytas į Romos Gemelli (Džemelio) ligoninę dėl bronchito, tačiau vėliau jis išsivystė į abiejų plaučių uždegimą.

Popiežiaus sveikata sukėlė diskusijas, ar 88 metų pontifikas galės toliau vadovauti Katalikų Bažnyčiai. Pastaruoju metu Pranciškus turėjo įtemptą darbotvarkę tiek Vatikane, tiek tarptautinėje arenoje.

„Šventojo Tėvo būklė tebėra kritinė, todėl, kaip paaiškinta vakar (penktadienį), pavojus popiežiui dar nepraėjo“, – šeštadienio vakarą pranešė Vatikanas.

Pranciškus išlieka budrus ir „dieną praleido krėsle, nors kentėjo labiau nei“ penktadienį, o „šiuo metu prognozės gali būti tik atsargios“, sakoma pranešime.

Jame teigiama, kad šeštadienio rytą jį ištiko „užsitęsusi astminė kvėpavimo takų krizė, dėl kurios taip pat prireikė didelio srauto deguonies“.

Be to, atlikus kasdienius kraujo tyrimus „nustatyta trombocitopenija, susijusi su anemija, dėl kurios prireikė kraujo perpylimo“.

Trombocitopenija – tai būklė, kai trombocitų kiekis kraujyje yra per mažas, todėl gali kilti problemų stabdant kraujavimą ir tai gali būti pavojinga gyvybei.

„Popiežiui darosi vis blogiau“, – sekmadienio rytą antraštėje skelbė Italijos laikraštis „Corriere della Sera“, o laikraštis „La Repubblica“ tai pavadino „tamsiausia diena“ Vatikane.

„Situacija darosi vis nerimastingesnė“, – dienraščiui „La Stampa“ sakė vienas žymiausių Italijos virusologų Fabrizio Pregliasco (Fabricijus Preljaskas) ir pridūrė, kad „artimiausios kelios valandos ir dienos bus lemiamos“.

Vatikanas jau buvo patvirtinęs, kad Pranciškus sekmadienį nekalbės kassavaitinės Viešpaties Angelo maldos, sakydamas, kad tekstas bus paskelbtas, kaip ir praėjusį savaitgalį.

Grupė vienuolių ir kunigų iš viso pasaulio šeštadienį buvo susirinkę prie ligoninės įėjimo melstis už popiežių.

The post Popiežius Pranciškus praleido ramią naktį - Vatikanas appeared first on LAIKMETIS.

Vieną dieną turi viską, kitą – viską prarandi

„Buvo laikas, kada gerai gyvenau, tačiau taip atsitiko, kad du kartus iš eilės patyriau persileidimus ir pasidarė labai blogai tiek emociškai, tiek fiziškai. Tas potrauminis laikotarpis buvo labai sunkus. Tada pašlijo mano sveikata, praradau ir darbą, ir butą, ir santykius, ir draugus. Viskas taip supuolė į vieną vietą“, – prisimena Agnė.

Tuo metu moteris gyveno Klaipėdoje, o buvusi draugė pasiūlė jai atvykti į Vilnių bei apsistoti pas ją. „Atvykau į Vilnių, bet nebuvau iki galo atsigavusi po psichologinio smūgio, neatsistačiusi ant kojų. Čia įsidarbinau šeimininkute vienoje iš mokyklų, tačiau išdirbau tik mėnesį. Teko išeiti dėl sveikatos problemų, buvo fiziškai per sunku dirbti, nors darbas tarp vaikų ir patiko“, – pasakoja Agnė.

Ji kurį laiką gyveno pas draugę, tačiau netrukus tarp jų kilo konfliktas, kuris baigėsi tuo, kad moteris buvo priversta išeiti į gatvę. „Kai pagyveni ilgiau su žmogumi, geriau supranti, koks jis yra. Apsižodžiavome, draugė buvo neblaivi, pavartojusi psichotropinių medžiagų ir jai tiesiog susišvietė mane žiemą prie minus penkiolikos laipsnių šalčio išmesti į gatvę“, – skaudžią išdavystę atsimena Agnė. 

Kaip teigia moteris, buvo sunku net įsivaizduoti, kad gyvenimas gali taip staigiai apvirsti aukštyn kojom: „Supratau, kad nebeturiu, kur pernakvoti, todėl pradėjau ieškoti ir netikėtai atradau, kad Carito Laikinieji namai teikia tokias paslaugas. Pasiskambinau ir susitariau, kad jie mane priims.“

Pokyčiai – akivaizdūs
 
Po sunkių traumų ir sudėtingų išgyvenimų atsidūrusi Laikinuose namuose, Agnė iš pradžių buvo įsitempusi, nervinga, jautė baimę bei nepasitikėjimą savimi ir kitais. Ši vieta po vienu stogu talpina daug įvairių gyvenimų, tarp kurių ir kova su priklausomybėmis ar sugrįžimas iš kalėjimo. Agnė pasakoja, kad susidūrimai su kitais čia gyvenančiais žmonėmis jai kėlė įtampą. „Papildomai, kas man buvo blogai, prisidėjo ir stresas, nes aš supratau, tarp kokių žmonių aš atsiradau. Labai visko bijojau ir gal pusę metų jaučiau nuolatinį stresą nuo šitos aplinkos“, – pasakoja Agnė, kuriai su kitomis moterimis teko dalintis vienu kambariu.

Tuo tarpu Laikinuose namuose dirbantys socialiniai darbuotojai priėmė Agnę su didžiule atjauta, suteikė pagalbą ir palaikymą, kurio taip reikėjo, padėjo atkurti pasitikėjimą gyvenimu ir moteris pradėjo stotis ant kojų: „Labai didžiuojuosi čia dirbančiais socialiniais darbuotojais. Man atvykus, jie labai empatiškai sureagavo į situaciją. Aš tikrai nesitikėjau, kad sureaguos taip supratingai ir humaniškai, bet jie sureagavo ir labai tuo džiaugiuosi. Čia darbas yra be galo sunkus, reikia prie kiekvieno žmogaus prisitaikyti. Jie atiduoda visą save, o žmonės būna to neįvertina.“

Bet pagalba moteriai tuo nesibaigė. Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinieji namai žmonėms, netekusiems namų, suteikia laikiną prieglobstį ir skatina patekusius į benamystės situaciją siekti užsibrėžtų teigiamų pokyčių gyvenime. Tad Laikinieji namai tampa ne tik prieglobsčiu, bet ir tikru gyvenimo persilaužimo tašku. Čia atvykstantys asmenys, patyrę sunkius išgyvenimus, gauna ne tik pastogę, bet ir emocinę, materialinę, socialinę bei psichologinę paramą, kuri padeda vėl atsistoti ant kojų ir žvelgti į gyvenimą su viltimi.

„Man buvo tikrai labai blogai, tai čia gavau ir nemokamą psichologo konsultaciją. Tada po truputį man ši vieta padėjo nugalėti baimes, nukreipė tinkama linkme gyvenime ir aš esu už tai labai dėkinga. Kokia buvau prieš ateinant čia ir išėjus – skirtumas akivaizdus. Dabar jaučiuosi daug tvirtesnė ir stipresnė tiek emociškai, tiek dvasiškai ir fiziškai“, – sako Agnė.

Rizikos pasiliekant vienam krizės metu

Tačiau kelias buvo ilgas ir pati Agnė prisipažįsta, kad tam prireikė laiko ir didžiulės kantrybės. Ji Laikinuose namuose pragyveno virš dvejų metų. „Kad viskas gyvenime taip sugriūtų, tai man buvo pirmas toks kartas. Smūgis po smūgio, net šeima neturėjo, kuo man padėti. Tiesiog taip atsitiko. Nutolau dėl šitų problemų tiek emociškai, tiek psichologiškai ir nuo savo šeimos, nutraukiau su ja ryšius. Bet praėjus kiek laiko, kai jau pagerėjo, pasisakiau šeimai – ji supratingai į tai reagavo, priėmė. Juk būna, kad žmonės atsitraukia dėl sunkumų nuo kitų“, – sako moteris.

Kartu su socialiniais darbuotojais Agnė nusprendė, kad norėtų gultis į ligoninę, kurioje paskirti vaistai ir poilsis padėjo susitvarkyti su situacija. Iš ligoninės grįžusi į Laikinuosius namus, moteris pradėjo dėliotis gyvenimo siekius.

Dažnas patyręs asmenines krizes nori kuo greičiau ir pats vienas pasiekti nusistatytus tikslus ir tas greičiausiai palaužia. „Kad ir kaip bebūtų gėda ar nedrąsu, vis tiek turi žengti tą žingsnį, jei nori gyvenime kažką pasiekti, kažką turi dėl to ir daryti. Turi eiti priimti pagalbą, nes vienas nieko nepadarysi. Aš jau iš to pasimokiau. Laikinieji namai priėmė mane tokią, kokia buvau, ir padėjo atsitiesti. Niekada nesi vienas, net kai taip atrodo“, – dalinasi Agnė.

Ji pasakoja, kad visada ieškojo geresnio gyvenimo, nuolat kažką veikė, mokėsi, bandė siekti karjeros. „Gyvendama Klaipėdoje buvau papuolusi ir į ne kokias rankas, bet kapanojausi, stvėriausi. Aš viską pati gyvenime dariau, ir žinote būna, kai pati ir pati viską darai – ateina tas momentas, kada viskas subliūkšta, įvyksta perdegimas, išsekimas.“

Naujas gyvenimas – nauji tikslai

Agnė sako, kad jos požiūris į pačią Laikinųjų namų aplinką ir žmones, kurie čia apsigyvena, labai pasikeitė: „Dabar jau nebeimu taip aštriai, taip giliai ir asmeniškai visko. Kad ir empatiškas bei jautrus esu žmogus, bet išmoksti nepriimti taip asmeniškai dėl savęs ir savo gerovės. Dabar į šią vietą aš žiūriu iš dėkingumo prizmės“. 

Šiuo metu Agnė – nebe Laikinųjų namų gyventoja, o savanorė. Ji grįžta į vietą, kuri kažkada buvo jos paskutinė viltis, ir padeda kitiems: „Aš tiesiog pati panorėjau sugrįžti. Iš pradžių gavau pasiūlymą, ar galiu pabudėti, ir mielai sutikau, nes ir pati budėtojos darbą norėčiau susirasti. Savanoriaudama čia galvoju gauti rekomendaciją ir su ja toliau darbo ieškoti.“

Dabar Agnė gyvena savarankiško gyvenimo namuose, tačiau, kaip pati sako – nežada juose užsibūti. „Einu į savanorystę Laikinuose namuose kaip į darbą, noriu ramiai viską susidėlioti ir be streso ieškotis darbo. Turiu antrą pusę, tai jau pradedame galvoti ir apie šeimą. Norėtųsi labai greitai pilnai atsistoti ant kojų, bet žinau, kad viskam reikia laiko ir tikiu, kad po truputį eisiu tik į priekį.“

The post Agnės istorija apie gyvenimą iš naujo: niekada nesi vienas, net kai taip atrodo appeared first on LAIKMETIS.

Centro įkūrėjo, psichologo Antano Mockaus teigimu, Lietuvoje vis dar menkai pažįstamas ir vertinamas žmogaus vidinis emocinis pasaulis, todėl ir jaunus žmones užklumpantys sunkumai nevertinami rimtai, manoma, kad jaunas žmogus su jam kylančiais iššūkiais turi susidoroti pats. „Ir visgi, išbristi vienam kai kada gali būti per sunku – tai rodo ir psichikos sutrikimų statistika. Visuomenės spaudimas, palaikomas iškreipto tikrovės vaizdo socialiniuose tinkluose, kuria aplinką, kurioje lūkesčių kartelė jaunam žmogui keliama gerokai per aukštai. Profesinės aukštumos, nuolatinis tobulėjimas, materialinė gerovė, sėkmė asmeniniame gyvenime – visai normalu, jei to pasiekti nepavyksta arba nesinori“, – sako A. Mockus.

Plačiau apie ketvirčio amžiaus krizės priežastis ir jaunosioms kartoms tenkančius iššūkius pasakoja sveikatos psichologė Miglė Remeikė.

Kada jaunų suaugusiųjų patiriami sunkumai virsta krize?

Psichologas Jeffrey Arnett rašė apie 18–25 m. jaunus suaugusiuosius, kurie neskuba pradėti tradicinio suaugusiojo gyvenimo  su šeima, vaikais, nuosavu būstu, karjera, o ieško savo vietos pasaulyje. Besiformuojantys suaugusieji jaučiasi kažkur tarp paauglystės ir suaugystės – jau yra atsakingi už save, bet dar nesijaučia suaugę. Taip pat šis amžius – galimybių, nestabilumo ir pokyčių metas. Jaunuoliai iš tėvų namų išsikelia gyventi savarankiškai, studijuoja, keliauja, susiranda naujus darbus, formuoja santykius, bando suprasti, kas jiems patinka ir nepatinka, testuoja visuomenės ribas. Būtent šios raidos stadijos fone ir vyksta ketvirčio amžiaus krizė.

Visuomenės spaudimas, palaikomas iškreipto tikrovės vaizdo socialiniuose tinkluose, kuria aplinką, kurioje lūkesčių kartelė jaunam žmogui keliama gerokai per aukštai.

Šiuo atveju krizę provokuoja gyvenimo permainos ir kaip atsakas į tas permainas kylančios neigiamos emocijos. Jos gali kilti iš aplinkos spaudimo, pavyzdžiui, šeima labai nori, kad jaunuolis rinktųsi tam tikrą specialybę universitete, kai pačiam jaunuoliui aišku, jog tai – ne jo kelias. Darbdavys gali kelti lūkestį, kad žmogus visada būtų labai produktyvus ir motyvuotas, nors realybėje visada būti produktyviam ir motyvuotam nėra įmanoma. Visuomenė kelia lūkestį būti sėkmingam – turėti gerą darbą, išsilavinimą, sukaupti materialinių gėrybių.

Tačiau įtampa gali kilti ir iš vidaus, kai supranti, kad galimybių labai daug, o ko norisi – pačiam neaišku arba tų norų neįmanoma greitai įgyvendinti. Gali būti taip, kad kitų lūkesčiai tampa pačių jaunų žmonių lūkesčiais sau – turiu būti produktyvus, tik tada būsiu vertingas; turiu įgyti gerą išsilavinimą, nes tik tada pasieksiu materialinę gerovę.

Kokios šio amžiaus tarpsnio pagrindinės užduotys žmogui ir kas apsunkina jų įgyvendinimą?

Šiame gyvenimo tarpsnyje žmogus lyg ir išgyvena savo geriausius gyvenimo metus, bet, iš kitos pusės, turi pasiruošti suaugusiojo gyvenimui. Sociologė Milda Pivoriūtė savo disertacijoje apie ketvirčio amžiaus krizę rašo, jog besiformuojančio suaugusiojo raidos stadijoje žmogui tenka net 4 tikslai: atrasti save, tapti sėkmingam, pasiekti finansinę nepriklausomybę, patirti jaunystę.

Nenuostabu, kad turint tokius tikslus kyla įtampa, nes jie gali vienas kitam prieštarauti. Pavyzdžiui, jei žinau, kuo noriu būti, bet šis darbas – menkai apmokamas. O gal noriu metus pakeliauti, pamatyti pasaulį, bet bijau praleisti karjeros galimybes. Taip pat šiuo metu jauni žmonės turi be galo daug pasirinkimų – gali studijuoti keliasdešimtyje skirtingų studijų programų. Kaip žinoti, kuri bus tinkamiausia? Gali gyventi daugelyje pasaulio šalių, bet kaip ją pasirinkti? Nepamirškime to, kad kartais šių tikslų įgyvendinimą apsunkina aplinkybės. Dažnai – finansinės arba kylančios iš kitų žmonių lūkesčių jaunam suaugusiajam.

Ar mūsų gyvenamasis laikas jums atrodo palankus jaunam žmogui?

Kalbant apie Vakarų pasaulį, viena vertus, laikai labai palankūs – mūsų ekonominė situacija gera, galime laisvai keliauti po įvairias pasaulio šalis ir ten semtis patirties, dirbti, studijuoti, galime laisvai rinktis karjerą, turime socialines garantijas, kurios užtikrina, kad net nesėkmės atveju neteks badauti.

Iš kitos pusės, kai, rodos, viskas įmanoma, atsiranda didelis spaudimas, jog sėkmė priklauso tik nuo paties žmogaus, nors realybėje nebūtinai taip yra. Ypač socialinėse medijose galima susidaryti klaidingą įspūdį, kad gali turėti viską, ko nori, tereikia labai norėti ir pakankamai stengtis. Tokiu atveju, ištikus nesėkmei, atsakomybė krenta vien tau – per mažai norėjai ir stengeisi, todėl ir nepasisekė.

Sekamiausi influenceriai nuolat keliauja po gražiausius pasaulio kampelius, vysto sėkmingus verslus. Stebint tokį gyvenimą neretai gali kilti pavydas ir kitos neigiamos emocijos. Net jei socialinėje medijoje ir transliuojamos turinio kūrėjų nesėkmės, jos transliuojamos jau krizei praėjus, kai galima apie tai pasakyti ką nors pozityvaus. Taigi, naudojantis socialine medija svarbu nepamiršti, kad daug kas lieka „už kadro“, o mūsų akis pasiekia gražiausios akimirkos.

Kaip jaunam suaugusiajam įveikti sunkumus galėtų padėti aplinka?  

Ketvirčio amžiaus krizę išgyvenančiam jaunuoliui labai svarbu jausti artimųjų, draugų palaikymą. Leiskite tokiam žmogui su jumis atvirai pasikalbėti ir nesumenkinkite jo problemų. Jei esate pats išgyvenęs ar šiuo metu išgyvenate ketvirčio amžiaus krizę, nebijokite pasidalinti savo patirtimis. Jos nebūtinai bus tokios pačios, tačiau padės jam suvokti, kad nėra vienas.

Jauno suaugusiojo tėvams gali būti sudėtinga atidžiai išklausyti savo atžalos išgyvenimus, nepuolant dalinti patarimų, tačiau siūlau susilaikyti, nebent tų patarimų prašo jūsų vaikas. Geriau padėkite savo palaikymu ir nekurkite papildomo spaudimo savo atžalai. Jeigu matote, kad jūsų artimasis patiria depresijos simptomus ar stiprų nerimą, o gal ir panikos atakas – paskatinkite jį kreiptis pagalbos. Svarbu žinoti, kad psichologas gali padėti ne tik esant psichikos sveikatos sunkumams ar sutrikimams, bet ir atsidūrus krizinėse situacijose. Psichologo konsultacijose galima geriau pažinti save, išmokti reguliuoti savo emocijas, sulaukti palaikymo ir rasti jėgų išgyventi sudėtingas situacijas.

The post Psichologė M. Remeikė: jauni žmonės vis dažniau susiduria su ketvirčio amžiaus krize appeared first on LAIKMETIS.

57 metų kunigo esė pavadinta „Ad Usum Nostrorum III“ („Mūsų labui III“) ir skirta jo broliams jėzuitams. Dokumentą, kuris iš pradžių buvo platinamas Jėzaus Draugijoje, neseniai savo tinklaraštyje Infovaticana paskelbė ispanų žurnalistas Francisco José Fernández de la Cigoña.

Tai trečiasis dokumentas iš serijos, kurią Fernándezas pradėjo 2022 m., kai parašė pirmąjį rašinį („Ad Usum Nostrorum“), pažymėdamas, kad ilgą laiką jautėsi nepatenkintas padėtimi Jėzaus Draugijoje, ir kartu leisdamas suprasti, kad jis neišgyvena pašaukimo krizės ir negalvoja apie pasitraukimą.

Antrąją esė jis paskelbė po metų, 2023 m. balandį. Tame tekste jis išreiškė dėkingumą už daugybę gautų atsakymų, taip pat ir iš jaunų jėzuitų, ir net tokių, kurie su juo nesutiko, bet dėkojo už galimybę diskutuoti ir siūlyti peržiūrėti draugijos situaciją.

Trečiasis Fernándezo rašinys datuotas balandžio 22 d. Naujojo teksto paantraštė „Keletas svarstymų apie ‚De Statu Societatis 2023‘ (“Apie draugijos būklę 2023 m.„)“ - tai nuoroda į praėjusių metų gegužę Lojoloje (Ispanija) Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo, šiuo atveju venesueliečio kunigo Arturo Sosa, kartu su prokurorais (vertinančiais ordino būklę) parengtą bendrą ataskaitą.

Pasak Fernándezo, bendrojo pranešimo apie Jėzaus Draugiją vizija „galėtų būti pasaulietinio analitinio centro, susijusio su kairiąja politine partija ar pažangia NVO (nevyriausybine organizacija), pasaulėžiūra“.

„Tame [vertinime] nerasime jokios antgamtinės ar transcendentinės perspektyvos, kurios būtų galima tikėtis iš religinio, apaštališkojo ir kunigiškojo ordino“, - apgailestavo jis.

„Dabartiniame jėzuitų sielovados gyvenime, skelbiamuose dokumentuose ir duodamose gairėse yra daug ženklų, kurie sudaro įspūdį, kad esame nevyriausybinė organizacija, o ne vienuolinis ordinas“, - pabrėžė Fernandezas.

Fernandezo nuomone, Jėzaus Draugija „išgyvena stiprų nuosmukį. Ji to nežino arba nenori žinoti, o tai yra tas pats. Ji nori tikėti, kad tokia yra visų kitų ją supančių Bažnyčios tikrovių padėtis ir kad todėl ji yra tokia, kokia turėtų būti“.

Jo nuomone, draugijos vadovybė „bijo, kad jei ji aiškiai kalbės visam ordinui, jos nariai nukentės ir nusivils. Vadovai „mieliau palaiko fikciją, kad viskas klostosi gerai, negu rizikuoja pripažinti vienuolinį ir apaštalinį draugijos nuosmukį“.

Kalbėdamas apie jėzuitų 2023 m. generalinę ataskaitą, Fernándezas atkreipė dėmesį į tai, kad „visame šiame ilgame, daugiau kaip 24 000 žodžių turinčiame dokumente nė karto nepavartojamas žodis ‚kunigas‘ ir tik du kartus ‚kunigystė‘, ir tik tam, kad būtų padaryta nuoroda, atskirianti kunigystę draugijoje ir diecezinę kunigystę“.

„Manau, kad mūsų požiūris yra savižudiškas: mes norime pašaukimų į kunigystę draugijoje, bet nenorime kalbėti apie tai, kad esame kunigai", - pabrėžė jis.

Esė pabaigoje Fernándezas primena, kad jėzuitai „turi nuostabią ir Bažnyčiai reikalingą charizmą, vienuolinę, apaštalinę ir kunigišką charizmą. Turime ją susigrąžinti ir ja gyventi su aistra, drąsa ir dosnumu“.

„Norint tai pasiekti, būtina kalbėti laisviau, aiškiai reikšti tai, ką patiriame ir galvojame, ir nustoti būti politiškai korektiškiems.“

The post Žymus jėzuitas teigia, kad Jėzaus Draugija išgyvena „stiprų nuosmukį“ appeared first on LAIKMETIS.

Susitikimas, pavadintas „Gimstamumo generaliniais luomais“ (pagal iš Prancūzijos istorijos žinomą teisėkūros instituciją – skirtingų visuomenės luomų atstovų susirinkimą), vyko koncertų salėje Romos mieste, netoli Vatikano. Jau ketvirtą kartą surengto susitikimo tikslas – skatinti šeimai palankesnę socialinę politiką.

Kreipdamasis į susitikimo dalyvius popiežius pabrėžė tris dalykus, kurių reikia, jei norime sukurti geresnes sąlygas šeimoms, skatinti gimstamumą, kuris padėtų įveikti labai gilią dabartinę demografinę krizę, – realizmą, įžvalgumą ir drąsą.

Visų pirma reikia sąžiningai ir realistiškai įvertinti padėtį. Anksčiau netrūko tyrimų ir teorijų, įspėjančių dėl pavojingai didėjančio Žemės gyventojų skaičiaus, buvo teigiama, kad per didelis gimstamumas sukelia ekonomines disproporcijas, išteklių trūkumą ir taršą.

„Mane visada stebino, – sakė popiežius, – kad šiose tezėse, dabar jau pasenusiose ir seniai neaktualiose, apie žmogų buvo kalbama taip, tarsi jis būtų problema. Tačiau žmogaus gyvybė nėra problema, ji yra dovana. Taršos bei bado pasaulyje priežastis yra ne gimstantys vaikai, o pasirinkimai tų, kurie galvoja tik apie save. Problema yra ne tai, kiek mūsų yra pasaulyje, o tai, kokį pasaulį mes kuriame.“

žmogaus gyvybė nėra problema, ji yra dovana.

Siekiant atsiliepti į demografinės krizės iššūkius reikia įžvalgumo. Instituciniu lygmeniu skubiai reikia veiksmingos politikos, drąsių, konkrečių ir ilgalaikių sprendimų. Reikia sėti šiandien, kad vaikai galėtų nuimti derlių rytoj. Reikia didesnio vyriausybių įsipareigojimo. Reikia rimtų ir veiksmingų šeimą palaikančių sprendimų, sakė popiežius paminėdamas kelis konkrečius pavyzdžius – sudaryti sąlygas motinoms, kad neturėtų rinktis tarp darbo ir vaikų priežiūros, išvaduoti jaunas šeimas iš nesaugumo užtikrinant galimybę susirasti darbą ir įsigyti būstą.

Trečias dalykas – reikia ir pačių jaunų žmonių drąsos. „Žinau, kad daugeliui iš jūsų ateitis gali atrodyti grėsminga ir kad nelengva išsaugoti viltį. Tačiau nepasiduokite, tikėkite, kad rytojus priklauso nuo pačių žmonių, kad mes jį kuriame visi kartu, ir kad šiame „kartu“  taip pat yra Viešpats“, – sakė popiežius prašydamas pasyviai nesusitaikyti su „scenarijumi, kurį parašė kiti“, bet drąsiai eiti pirmyn, eiti ir prieš srovę.

The post Popiežius pasidalino, kaip galima sukurti geresnes sąlygas šeimoms appeared first on LAIKMETIS.

Sekmadienį po Šv. Kalėdų švenčiame Šventosios Šeimos šventę. Mintimis lankome Šventąją Šeimą ir meldžiamės už mūsų šeimas. Bažnyčiai visuomet rūpėjo, kad šeimos būtų sveikos ir stiprios, o dabar, šeimoms išgyvenant didžiulę krizę, mūsų dėmesys joms ir malda yra ypač svarbūs.

Dievo žodis šį sekmadienį mums pristato dvi šeimas: Senojo Įstatymo Abramo šeimą ir Naujojo Įstatymo Šventąją Šeimą. Žmonijos istorijoje šios šeimos atliko labai svarbų Dievo skirtą uždavinį, bet jos taip pat turėjo pakelti didelių išbandymų.

Abramas, sulaukęs senatvės, jautėsi Dievo apleistas ir dejavo, jog neturi palikuonių. Dievas pažadėjo, kad jo žmona Sara, nors ir susenusi, pradės kūdikį, o jo palikuonių bus tiek daug, kaip danguje žvaigždžių (žr. Pr 15, 1–6). Taip ir įvyko: Sara pagimdė Izaoką. Skaitydami Pradžios knygą, sužinome, kad Dievas tikrai laimino Abramą, kuris gyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus (žr. Pr 25, 7); jo genealogijos medžio viršūnėje randame Jėzaus Motiną Mariją bei globėją Juozapą.

Evangelija pasakoja apie Šventąją Šeimą. Juozapas ir Marija, vykdydami Įstatymo reikalavimą, nunešė gimusį Kūdikį į Jeruzalės šventyklą paaukoti Dievui. Šventosios Dvasios paragintas senelis Simeonas paėmė Kūdikį į rankas, šlovino Dievą ir Motinai Marijai pasakė: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers skausmo kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Simeono žodžiai buvo pranašystė, kas nutiks Jėzui ir ką turės išgyventi jo Motina Marija.

Vos nutilo angelų giesmės, Juozapas su Marija turėjo bėgti į Egiptą, gelbėdami Kūdikio gyvybę nuo karaliaus Erodo budelių. Galime nesunkiai pajusti, ką tuo metu išgyveno Jėzaus Motina Marija.

Pradėjęs skelbti Evangeliją, Jėzus tuojau tapo tuo „prieštaravimo ženklu“; Nazarete tautos vyresniųjų sukurstyti žmonės pasikėsino Jėzų net nužudyti.

Per visą savo viešąjį gyvenimą, skelbdamas Evangeliją, Jėzus susidurdavo su fariziejų ir Rašto žinovų priešiškumu, kurio kulminacija įvyko, pasmerkiant Jėzų mirčiai ant kryžiaus. Marija sekė paskui savo Sūnų iki jo mirties ant kryžiaus. Su kaupu išsipildė Simeono pranašystė apie Marijos kančią, kai ji ant savo kelių laikė nuo kryžiaus nuimtą Jėzaus kūną.

Šventosios Šeimos šventėje meldžiamės už savo šeimas, kurios patiria didelių išbandymų.

Šventosios Šeimos šventėje meldžiamės už savo šeimas, kurios patiria didelių išbandymų. Žiniasklaida, nuolat informuojanti mus apie įvairius nusikaltimus, nutyli apie vykdomą kovą prieš tradicinę šeimą ir kūdikius; kasmet jų nužudoma tūkstančiai. Grėsmingai išaugęs skyrybų skaičius; tūkstančiai vaikų lieka nepažinę tėvų meilės ir dvasiškai sužeisti. Šeimų skyrybų svarbiausia priežastis – neatsakingas jaunimo ir sutuoktinių požiūris į šeimos gyvenimą. Vis dažniau siekiama patogaus ir malonumų pilno gyvenimo, vengiant atsakingos tėvystės. Bendražmogiškos moralės normų nepaisanti žiniasklaida formuoja jauną žmogų, norintį iš gyvenimo paimti kuo daugiau naudos bei malonumų.

Šeimų krizę dar pagilina įstatymai, leidžiantys gyventi partnerystėje be santuokinio įsipareigojimo.

Šeimų krizę dar pagilina įstatymai, leidžiantys gyventi partnerystėje be santuokinio įsipareigojimo. Toks gyvenimas jau tapęs norma ir jis kelia didžiulį pavojų tiek valstybei, tiek tikinčiųjų bendruomenei – Bažnyčiai.

Europos Sąjungos valstybėse įteisinamos tos pačios lyties vyrų ir moterų santuokos yra tiesiog aliarmuojanti žinia. Tai moralinės degradacijos viršūnė, nes dviejų vyrų ar dviejų moterų bendrą gyvenimą laikyti teisėta šeima reiškia pripažinti, kad žmogaus gyvenime bet koks seksualinis malonumas yra aukščiau už sveiką šeimą. Tai moralinis akligatvis, iš kurio arba reikia grįžti atgal, arba visuomenei gresia žlugimas.

Dabartinė šeimų krizė mums, tikintiesiems, yra labai didelis iššūkis. Nuo mūsų beveik nepriklauso, kokie įstatymai bus priimami Europos Sąjungoje ir kokia bus jos politika šeimos atžvilgiu. Tačiau mūsų priklauso, kokios bus mūsų pačių šeimos. Šiandien prisimindami Šventąją Šeimą, melskimės už mūsų šeimas, kad jos pajėgtų išlaikyti sunkų dabarties iššūkių egzaminą.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Dabartinė šeimų krizė mums - labai didelis iššūkis appeared first on LAIKMETIS.

Per susitikimą su 2200 bendrovės vadovų pagrindinio VW prekės ženklo valdybos narys Tomas Šėferis (Thomas Schäfer) sakė, kad bendrovė patiria "didžiulį spaudimą dėl vidinių ir išorinių veiksnių".

Dabar bendrovės vadovas savo vadovams pareiškė, kad "ant kortos pastatyta VW prekės ženklo ateitis".

A. Šafteris pažymėjo, kad bendrovė sukuria tik 3,6 proc. pelno maržą, t. y. perpus mažesnę nei VW konkurentų, tuo metu, kai sparčiai krenta paklausa. Akcininkai jau seniai išreiškė skepticizmą dėl bendrovės perėjimo prie elektromobilių - nuo 2021 m. bendrovės akcijos buvo sumažintos perpus ir nukrito iki 123 eurų.

Dėl mažėjančios paklausos koncernas sumažino gamybos apimtis Emdeno gamykloje, kurioje gaminami elektromobiliai, savaitei pratęsė atostogas gamykloje ir atleido šimtus laikinų darbuotojų.

"Artimiausios savaitės ir mėnesiai bus labai sunkūs", - perspėjo Šėferis, teigiama "Tagesschau" pranešime.

VW vadovas teigė, kad daugelyje sričių išlaidos yra per didelės, o struktūros ir procesai yra "vis dar per sudėtingi, per lėti, per nelankstūs".

Svarbiausias iššūkis, su kuriuo susiduria bendrovė, yra nepakankama elektromobilių paklausa, nors bendrovė į šį padalinį investuoja didžiules sumas. Didelė infliacija, recesija Vokietijoje ir kainų šokas lėmė, kad elektroninių automobilių paklausos smarkiai sumažėjo.

VW dabar kyla abejonių dėl jos elektromobilių padalinio ateities

Tuo pat metu populiarios e. automobilių subsidijavimo programos, pavyzdžiui, Vokietijoje taikoma "aplinkosaugos premija", buvo laipsniškai nutrauktos, o tai padidino e. automobilių kainą vartotojams.

VW dabar kyla abejonių dėl jos elektromobilių padalinio ateities. Įkraunamų baterijų kaina vėl smarkiai išaugo, o maža gamybos vertė didina kiekvieno el. automobilio gamybos sąnaudas. Tesla ir Kinijos automobilių gamintojas BYD taip pat toliau daro spaudimą VW, be kita ko, mažindami kainas.

Situacija taip pat verčia abejoti rožinėmis prognozėmis, kad elektriniai automobiliai bus VW ateitis, o dėl didėjančių atsargų atsirado automobilių perteklius ir mažai pirkėjų. Vis dėlto Šaferis sako, kad jis nori apversti laivą ir iki 2026 m. padidinti pelno maržą iki 6,5 proc.

The post Volkswagen: ant kortos pastatyta bendrovės ateitis appeared first on LAIKMETIS.